Byla C‑194/09 P

Alcoa Trasformazioni Srl

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – Lengvatinis elektros tarifas – Išvada, kad nėra pagalbos – Priemonės dalinis pakeitimas arba pratęsimas – Sprendimas pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą – Esama arba nauja pagalba – Reglamentas (EB) Nr. 659/1999 – 1 straipsnio b ir v punktai – Pareiga motyvuoti – Teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai“

Sprendimo santrauka

1.        Apeliacinis skundas – Pagrindai – Teisingumo Teismo vykdoma faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį

(EB 225 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnis)

2.        Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti

(EB 87 ir 88 straipsniai)

3.        Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas pradėti formalią valstybės priemonės tyrimo procedūrą – Teisminė kontrolė – Ribos

(EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalys; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnis)

4.        Sąjungos teisė – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje, kuriuo nepaneigiamas jos ankstesniame sprendime pateiktas vertinimas – Teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimas – Nebuvimas

5.        Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas pradėti formalią valstybės priemonės, preliminariai kvalifikuotos kaip naujos pagalbos, tyrimo procedūrą – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(EB 88 straipsnio 2 dalis ir 253 straipsnis)

6.        Valstybių teikiama pagalba – Esama ir nauja pagalba – Pakeitimas, darantis poveikį priemonės, kuri iš pradžių nebuvo kvalifikuojama kaip pagalba, esmei

(EB 87 ir 88 straipsniai)

7.        Valstybių teikiama pagalba – Esama ir nauja pagalba – Skirtumas, susijęs su objektyviais elementais

(EB 87 ir 88 straipsniai)

1.        Nagrinėdamas apeliacinį skundą pagal EB 225 straipsnį ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį, Teisingumo Teismas nėra kompetentingas nustatyti faktines aplinkybes ir jas vertinti, išskyrus atvejus, kai jos iškraipytos. Jei Bendrasis Teismas neiškraipė faktų, jis vienintelis yra kompetentingas juos savarankiškai įvertinti.

(žr. 39, 42 punktus)

2.        Dėl pagalbos finansavimo būdo visa pagalbos schema, kurią planuojama finansuoti, gali tapti nesuderinama su bendrąja rinka. Tokiu atveju Komisija turi išnagrinėti pagalbą, atsižvelgdama į savo finansavimo poveikį.

(žr. 48 punktą)

3.        EB 88 straipsnio 3 dalyje numatyta ir Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, 4 ir 5 straipsniuose reglamentuojama pirminė pagalbos tyrimo stadija, skirta, kad Komisija galėtų susidaryti pradinę nuomonę apie dalinį ar visišką nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka. Ši stadija skiriasi nuo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos bei minėto reglamento 6 ir 7 straipsniuose reglamentuojamos formalios tyrimo procedūros, skirtos, kad Komisija surinktų visą informaciją apie bylos aplinkybes. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio, sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą apima Komisijos preliminarų siūlomos priemonės vertinimą, kuriuo siekiama nustatyti, ar ji turi pagalbos pobūdį, ir suteikia pagrindo abejoti dėl jos atitikties bendrajai rinkai.

Komisija turi pradėti tokią formalią tyrimo procedūrą, jei, atlikusi pirmą tyrimą, ji negalėjo įsitikinti, jog nagrinėjama priemonė atitinka bendrąją rinką; todėl Bendrojo Teismo vykdoma šios priemonės teisėtumo kontrolė būtinai turi būti apribota taip, kad, kai ieškovės nesutinka su Komisijos vertinimu, susijusiu su ginčijamos priemonės pripažinimu valstybės pagalba, Sąjungos teismas tik patikrina, ar Komisija nepadarė akivaizdžių vertinimo klaidų.

(žr. 57, 58, 60, 61 punktus)

4.        Teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma kiekvienam asmeniui, kuriam Bendrijos institucija sukėlė pagristų lūkesčių dėl jam suteiktų konkrečių garantijų. Tačiau jei rūpestingas ir nuovokus ūkio subjektas galėjo numatyti, jog Bendrijos priemonės priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę.

Valstybės pagalbos srityje teisėtų lūkesčių principas gali būti pažeistas, kai Komisija pakeičia nagrinėjamos priemonės vertinimą vien dėl to, jog nusprendė griežčiau taikyti Sutarties taisykles, susijusias su valstybės pagalba. Iš tiesų šiuo atveju ieškovės gali tikėtis, kad Komisijos sprendimas, kuriuo pakeičiamas ankstesnis vertinimas, joms suteiks reikiamo laiko veiksmingai atsižvelgti į šį vertinimo pakeitimą.

Šią situaciją reikia skirti nuo tos, kai ginčijamame sprendime Komisija neneigė savo ankstesniame sprendime pateikto nagrinėjamos priemonės vertinimo, bet suteikė pagrindo abejoti dėl nagrinėjamos priemonės, atsižvelgiant į tai, kad, pirma, jos ankstesniame sprendime padarytų išvadų galiojimo laikas buvo apribotas, t. y. jos siejamos su tuo metu susiklosčiusiomis aplinkybėmis, ir, antra, šiame sprendime nagrinėta priemonė iš dalies pasikeitė. Tokiu atveju ankstesnis sprendimas negali sukelti teisėtų lūkesčių, kad šiame sprendime Komisijos padarytos išvados bus taikomos ir naujai finansavimo tvarkai.

(žr. 71–74 punktus)

5.        EB 253 straipsnyje nustatytas reikalavimas nurodyti motyvus turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį bei asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, su kuriais aktas konkrečiai ir tiesiogiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus.

Kiek tai susiję su anksčiau netirtos priemonės parengiamąja tyrimo stadija, Komisijai pakanka apibendrinti svarbias teisines ir faktines aplinkybes, įtraukti nagrinėjamos valstybės priemonės pagalbos pobūdžio preliminarų vertinimą ir nurodyti priežastis, kurios leidžia abejoti dėl jos atitikties bendrajai rinkai.

(žr. 96, 102 punktus)

6.        Vien dėl to, kad tokia priemonė ir toliau įgyvendinama, tam tikrais atvejais pratęsus teisinio akto, kuriuo ji buvo nustatyta, galiojimo laikotarpį, ji negali tapti valstybės pagalba ir, konkrečiau kalbant, nauja pagalba. Tačiau jei pati šios priemonės esmė buvo iš dalies pakeista, ji turi būti ištirta atsižvelgiant į naujai pagalbai taikomas taisykles.

(žr. 110–112 punktus)

7.        Valstybės pagalbos – esamos ar naujos – sąvoka atitinka objektyvią situaciją ir negali priklausyti nuo institucijų elgesio ar pareiškimų.

(žr. 125 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. liepos 21 d.(*)

„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – Lengvatinis elektros tarifas – Išvada, kad nėra pagalbos – Iš dalies pakeista arba pratęsta priemonė – Sprendimas pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą – Esama arba nauja pagalba – Reglamentas (EB) Nr. 659/1999 – 1 straipsnio b ir v punktai – Pareiga motyvuoti – Teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai“

Byloje C‑194/09 P

dėl 2009 m. gegužės 29 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo

Alcoa Trasformazioni Srl, įsteigta Portoskūze (Italija), atstovaujama avvocato M. Siragusa, Rechtsanwälte T. Müller‑Ibold bei T. Graf ir advokatės F. Salerno,

apeliantė,

dalyvaujant kitai proceso šaliai

Europos Komisijai, atstovaujamai N. Khan, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai A. Rosas, U. Lõhmus, A. Ó Caoimh ir P. Lindh (pranešėjas),

generalinis advokatas N. Jääskinen,

posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. birželio 24 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2010 m. rugsėjo 23 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Apeliaciniu skundu Alcoa Trasformazioni Srl (toliau – Alcoa) prašo panaikinti 2009 m. kovo 25 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) sprendimą Alcoa Trasformazioni prieš Komisiją (T‑332/06, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo jis atmetė Alcoa ieškinį dėl Komisijos sprendimo 2006/C 214/03 (OL C 214, p. 5, toliau – ginčijamas sprendimas), apie kurį Italijos Respublikai buvo pranešta 2006 m. liepos 19 d. laišku, kuriuo buvo pradėta EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta procedūra dėl valstybės pagalbos C 36/06 (ex NN 38/06) – Lengvatinis elektros energijos tarifas daug energijos naudojantiems pramonės sektoriams Italijoje, dalinio panaikinimo tiek, kiek šis sprendimas susijęs su elektros tiekimo tarifais, nustatytais Alcoa aliuminio gamykloms.

 Teisinis pagrindas

2        1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 1 straipsnyje „Apibrėžimai“ nustatyta:

„Šiame reglamente:

a)      „pagalba“ – tai bet kuri priemonė, atitinkanti [EB] [87] straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus;

b)      „esama pagalba“ – tai:

i)      visa pagalba, kuri <...> iki Sutarties įsigaliojimo buvo teikiama atitinkamose valstybėse narėse, t. y. individuali pagalba ir pagalbos sistemos, įgyvendintos iki Sutarties įsigaliojimo ir toliau taikomos;

ii)      patvirtinta pagalba, t. y. Komisijos arba Tarybos patvirtintos pagalbos sistemos ir individuali pagalba;

<...>

v)      pagalba, kuri yra esama pagalba, nes galima nustatyti, ar jos patvirtinimo metu tai nebuvo pagalba, o tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi, ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeista. Jeigu pagal Bendrijos teisės aktus liberalizavus veiklą tam tikros priemonės tampa pagalba, po nustatytos liberalizavimo datos esama pagalba jos nebelaikomos;

c)      „nauja pagalba“ – tai visa pagalba, t. y. pagalbos sistemos ir individuali pagalba, kuri nėra egzistuojanti pagalba, įskaitant egzistuojančios pagalbos pakeitimus;

<...>

f)       „neteisėta pagalba“ – tai nauja pagalba, įgyvendinta prieštaraujant [EB] [88] straipsnio 3 daliai;

<...>“

3        Pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 2 straipsnio 1 dalį: „Suinteresuotoji valstybė narė <...> iš anksto praneša Komisijai apie bet kuriuos planus skirti naują pagalbą“. Pagal šio reglamento 3 straipsnį nauja pagalba „neskiriama tol, kol Komisija nepriima tokią pagalbą patvirtinančio sprendimo, arba kol nelaikoma, kad Komisija tokį sprendimą priėmė“.

4        Šio reglamento 4 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta:

„1.      Komisija iš karto patikrina gautą pranešimą. Nepažeisdama 8 straipsnio, Komisija priima sprendimą pagal 2, 3 arba 4 dalis.

2.      Jeigu po pirminio patikrinimo Komisija nustato, kad pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, ji savo išvadą pateikia priimtame sprendime.

3.      Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai nekyla jokių abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, tiek kiek minėtoji priemonė priskiriama [EB] [87] straipsnio 1 dalies taikymo sričiai, Komisija nusprendžia, kad minėtoji priemonė atitinka bendrąją rinką <...>. Šiame sprendime nurodoma išimtis, kuri buvo taikyta pagal Sutartį.

4.      Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai kyla abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, ji nusprendžia pradėti bylos procesą [procedūrą] pagal [EB] [88] straipsnio 2 dalį (toliau – sprendimas pradėti formalaus tyrimo procesą [formalią tyrimo procedūrą]).“

5        To paties reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Sprendime pradėti formalaus tyrimo procesą [formalią tyrimo procedūrą] apibendrinami reikšmingi ginčytini faktai ir teisės klausimai, pateikiamas pirminis Komisijos atliktas pasiūlytos pagalbos pobūdžio priemonės įvertinimas ir išdėstomos abejonės dėl pagalbos atitikimo bendrajai rinkai. Sprendime reikalaujama, kad suinteresuotoji valstybė narė ir kitos suinteresuotosios šalys pateiktų pastabas per nustatytą laikotarpį, kuris paprastai yra ne ilgesnis kaip vienas mėnuo. Deramai pateisintais atvejais Komisija gali pratęsti nustatytą laikotarpį.“

6        Pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 1 dalį „<...> formalaus tyrimo procesas [formali tyrimo procedūra] užbaigiamas [užbaigiama] priimant sprendimą 2–5 straipsniuose [šio straipsnio 2–5 dalyse] nustatyta tvarka“. Pagal minėtas dalis Komisija gali nuspręsti, kad pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, pranešime nurodyta pagalba atitinka bendrąją rinką, pranešime nurodyta pagalba gali būti laikoma atitinkančia bendrąją rinką, jei laikomasi tam tikrų sąlygų, arba pranešime nurodyta pagalba prieštarauja bendrajai rinkai.

7        Dėl priemonių, apie kurias nebuvo pranešta, Reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Jeigu Komisija turi iš bet kurio šaltinio gautą informaciją apie įtariamą neteisėtą pagalbą, tokią informaciją ji iš karto patikrina“. Šio reglamento 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis tyrimas užbaigiamas atitinkamai priimant sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą.

8        Esamoms pagalbos sistemoms taikoma procedūra numatyta Reglamento Nr. 659/1999 17–19 straipsniuose. Pagal šio reglamento 18 straipsnį: „Jeigu Komisija padaro išvadą, kad atitinkama [esama] pagalbos sistema neatitinka arba daugiau nebeatitinka bendrosios rinkos, suinteresuotajai valstybei narei ji pateikia rekomendaciją, siūlančią taikyti atitinkamas priemones“. Jeigu suinteresuotoji valstybė narė nepritaria pasiūlytoms priemonėms, Komisija gali pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal šio reglamento 19 straipsnio 2 dalį.

 Ginčo aplinkybės

9        Skundžiamame sprendime išdėstytus faktus, dėl kurių buvo paduotas ieškinys Teisingumo Teisme ir kurie yra aktualūs priimant šį sprendimą, galima reziumuoti taip, kaip nurodoma toliau.

10      Apeliantė Alcoa yra pagal Italijos teisę įsteigta bendrovė, turinti dvi pirminio aliuminio gamyklas, esančias Portovezmėje (Sardinija) ir Fuzinoje (Veneto regionas). Privatizuojant Alumix SpA, pastaroji minėtas gamyklas perleido apeliantei.

11      Italijos Respublikai išsiųstame pranešime nurodytu Sprendimu 96/C 288/04, kuris paskelbtas 1996 m. spalio 1 d. (OL C 288, p. 4, toliau – Sprendimas Alumix), Komisija baigė 1992 m. gruodžio 23 d. pradėtą procedūrą ir 1994 m. lapkričio 16 d. išplėtė ENEL, istorinio Italijos elektros tiekėjo, taikomo elektros tiekimo tarifo taikymą šioms dviem gamykloms. Šis tarifas buvo nustatytas 1992 m. liepos 24 d. Comitato interministeriale dei prezzi (Tarpministerinis kainų komitetas) sprendimu Nr. 13 (toliau – CIP sprendimas Nr. 13/92). Komisija padarė išvadą, kad šis tarifas, taikytas iki 2005 m. gruodžio 31 d. pagal 1995 m. gruodžio 19 d. dekreto įstatymo 2 straipsnį (GURI, Nr. 39, 1996 m. vasario 16 d., p. 8, toliau – 1995 m. dekretas įstatymas), nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

12      Šis elektros tarifas grindžiamas ENEL minimaliomis gamybos sąnaudomis ir fiksuotų sąnaudų dalimi.

13      Komisija padarė išvadą, kad Portovezmėje ir Fuzinoje esančioms gamykloms taikydama tokį tarifą aliuminio gamybai ENEL veikė kaip normaliomis rinkos sąlygomis veikiantis ūkio subjektas, nes taikant tokį tarifą elektros energiją buvo galima tiekti įmonėms, didžiausioms klientėms regionuose, kuriuose buvo didelis elektros gamybos perteklius.

14      1999 m. gruodžio 29 d. Autorità per l’energia elettrica e il gas (Elektros energijos ir dujų gamybos tarnyba) sprendimu Nr. 204/99 elektros tarifo administravimo funkcija buvo perduota vietos elektros energijos gamintojams. ENEL, vietos elektros energijos tiekėjas, Alcoa sąskaitas faktūras už elektros energijos tiekimą išrašydavo pagal standartinį tarifą, o ne 1995 m. dekrete įstatyme nustatytą tarifą. ENEL paskyrė Alcoa kompensaciją, kuri nurodyta jos sąskaitoje faktūroje už elektros energiją; ši kompensacija buvo finansuojama iš parafiskalinių mokesčių, kuriais buvo apmokestinami visi Italijos elektros energijos vartotojai, ir lygi sąskaitoje faktūroje nurodyto tarifo ir 1995 m. dekrete įstatyme patvirtinto tarifo skirtumui.

15      2004 m. rugpjūčio 9 d. Autorità per l’energia elettrica e il gas sprendimu Nr. 148/04 vietos tiekėjų elektros tarifo administravimo funkcija buvo perduota valstybės įstaigai Cassa Conguaglio per il settore elettrico (Išlyginamasis fondas elektros sektoriuje, toliau – Išlyginamasis fondas). Įgyvendindamas šią funkciją Išlyginamasis fondas iš tų pačių parafiskalinių mokesčių tiesiogiai kompensavo Alcoa ENEL tarifo sumos ir 1995 m. dekrete įstatyme patvirtinto tarifo skirtumą.

16      2005 m. Italijos institucijos patvirtino 2005 m. gegužės 14 d. Įstatymą Nr. 80, kuriuo 2005 m. kovo 14 d. Dekretas įstatymas Nr. 35 (GURI, Nr. 111, 2005 m. gegužės 14 d., p. 4), padarius dalinius pakeitimus, buvo pertvarkytas į įstatymą (GURI, Nr. 91, 2005 m. gegužės 14 d., supplemento ordinaro, toliau – 2005 m. dekretas įstatymas). Pagal jo 11 straipsnio 11 dalį abiem Alcoa gamykloms taikomo lengvatinio tarifo taikymo terminas pratęsiamas iki 2010 m. gruodžio 31 dienos. Apie šią nuostatą Komisijai nebuvo pranešta.

17      Pagal 2005 m. dekretą įstatymą Elektros energijos ir dujų gamybos tarnyba kasmet peržiūri lengvatinį tarifą. Pagal šios tarnybos 2005 m. spalio 13 d. Sprendimą Nr. 217/05 šis tarifas nuo 2006 m. sausio 1 d. kasmet didinamas, atsižvelgiant į galimus kainų padidinimus, įregistruotus Europos Amsterdamo (Nyderlandai) ir Frankfurto (Vokietija) biržose, bet ne daugiau kaip 4 % per metus.

18      Ginčijamame sprendime Komisija svarstė, ar Alcoa taikomas tarifas nėra valstybės pagalba, ir suabejojo dėl jo atitikties bendrajai rinkai pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Ji nurodė, kad su 2005 m. dekreto įstatymo 11 straipsnio 11 dalimi ji susipažino kitoje procedūroje, būtent toje, kurioje buvo priimtas Sprendimas 2005/C 30/06 (OL C 30, 2005, p. 7, toliau – Sprendimas Portovesme), apie kurį Italijos Respublikai buvo pranešta 2004 m. lapkričio mėn. 16 d. laišku – juo buvo pradėta procedūra pagal EB 88 straipsnio 2 dalį dėl valstybės pagalbos C 38/2004 (ex NN 58/04) – Pagalba įmonei Portovesme Srl.

19      Ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 40–46 punktuose Komisija nurodė, kad jai reikėjo patikrinti, ar nagrinėjamas tarifas buvo valstybės pagalba. Komisijos manymu, sumažinus elektros energijos kainą aliuminio gamybos įmonei buvo suteikta didelė ekonominė lengvata. Šis sumažinimas buvo finansuojamas iš valstybės išteklių, t. y. visų Italijos elektros energijos vartotojų į Išlyginamąjį fondą mokamo parafiskalinio mokesčio. Dėl minėto sumažinimo kilo grėsmė, kad bus iškreipta konkurencija ir daromas poveikis prekybai Bendrijos viduje. Iš to ji daro išvadą, kad jam taikoma EB 87 straipsnio 1 dalis.

20      Komisija ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 47 punkte nurodė, kad apie 2005 m. dekreto įstatymo 11 straipsnio 11 dalį jai nebuvo pranešta, todėl nagrinėjama priemonė turi būti laikoma neteisėta pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio f punktą, ir kad atsižvelgiant į jos ankstesnes išvadas, padarytas Sprendime Alumix, pagal kurias Alcoa taikomas lengvatinis tarifas nėra esama valstybės pagalba, šios priemonės negalima laikyti esama pagalba.

21      Tada Komisija ginčijamo sprendimo, susijusio su atitinkamai Fuzinos ir Portovezmės gamykloms suteikta pagalba, motyvuojamosios dalies 49 ir 78 punktuose suabejojo dėl nagrinėjamos priemonės atitikties bendrajai rinkai.

22      Galiausiai ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 80 ir 81 punktuose Komisija paragino Italijos Respubliką per mėnesį nuo ginčijamo sprendimo gavimo pateikti savo pastabas ir visą informaciją, kuri būtų naudinga vertinant nagrinėjamą pagalbą. Ji priminė, kad EB 88 straipsnio 3 dalis turėjo suspenduojamąjį poveikį ir kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnį ji galėjo įpareigoti valstybę narę išieškoti iš gavėjo neteisėtai gautą pagalbą.

 Ieškinys Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

23      2006 m. lapkričio 29 d. Alcoa pateikė ieškinį Bendrajam Teismui dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, kiek jis susijęs su elektros energijos tiekimo tarifu, taikomu gamykloms Fuzinoje ir Portovezmėje arba, subsidiariai, jo panaikinimo tiek, kiek juo šis tarifas kvalifikuojamas kaip neteisėta nauja pagalba.

24      Grįsdama savo ieškinį, Alcoa nurodė tris teisinius pagrindus. Pirmiausia, ji nurodė, kad Komisija ginčijamame sprendime jos gamykloms taikomą elektros tarifą klaidingai pripažino valstybės pagalba, nors minėtas tarifas, atitikęs rinkos tarifą, joms nesuteikė jokios lengvatos. Antra, ji kaltina Komisiją pažeidus teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus, nes minėtas sprendimas prieštaravo Sprendimui Alumix. Pagaliau, trečia, ji subsidiariai teigia, kad Komisija klaidingai išnagrinėjo nagrinėjamą priemonę pagal procedūrą, kuri taikoma naujai, o ne esamai pagalbai.

25      Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas ieškinį atmetė.

26      Kiek tai susiję su pirmuoju pagrindu, jis pirmiausia konstatavo, kad sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą priemonės kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos nėra galutinis ir kad tokio sprendimo teisėtumo kontrolė, kurią vykdo Bendrasis Teismas, turi apsiriboti patikrinimu, ar Komisija nepadarė akivaizdžių vertinimo klaidų manydama, jog šiuo klausimu ji negalėjo išspręsti visų problemų atlikdama pirminį nagrinėjamos priemonės vertinimą.

27      Bendrasis Teismas, pažymėjęs, kad Alcoa neginčija Komisijos vertinimo, pagal kurį ištekliai, kuriais remiantis galima finansuoti nagrinėjamą tarifą, yra valstybės ištekliai, nurodė, jog Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos iš anksto manydama, kad lengvatinis tarifas suteikia lengvatą Alcoa gamykloms. Šiuo klausimu jis taip pat atmetė kaip nesvarbius Alcoa argumentus, kad Komisija privalėjo nustatyti, ar nagrinėjamas tarifas atitiko rinkos tarifą ir ar kriterijai, kuriais remdamasi Komisija padarė išvadą, jog Sprendimu Alumix nebuvo suteikta jokia lengvata, tebegaliojo. Bendrasis Teismas atmetė Alcoa argumentą, kad Komisija pažeidė savo motyvavimo pareigą, be kita ko, neišnagrinėdama šių kriterijų, ir priminė, jog siekiant atsakyti į klausimą, ar atitinkamoms gamykloms taikomas tarifas buvo rinkos tarifas, reikia atlikti sudėtingą ekonominį vertinimą, kurį pagal formalią tyrimo procedūrą turėjo atlikti Komisija.

28      Dėl antrojo pagrindo Bendrasis Teismas svarstė, ar Komisija, kvalifikuodama lengvatinį tarifą kaip naują pagalbą, pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus, kuriais, priėmus Sprendimą Alumix, Alcoa galėjo pasiremti.

29      Bendrasis Teismas konstatavo, kad tiek iš skundo, tiek iš Sprendimo Alumix matyti, jog šis sprendimas susijęs tik su 1995 m. dekretu įstatymu, kuris galiojo tik 10 metų. Jis pridūrė, kad ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, jog taikomo tarifo termino pratęsimas, apie kurį jai nebuvo pranešta, iki 2010 m. yra valstybės pagalba. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Komisija neginčijo jos Sprendime Alumix nagrinėjamos priemonės vertinimo, ir padarė išvadą, kad Alcoa negalėjo būti tikra, jog Komisija nuspręs, jog jai taikomas tarifas nėra valstybės pagalba.

30      Dėl trečiojo pagrindo Bendrasis Teismas priminė, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jei esama pagalba turėtų būti pakeista iš esmės arba prailgintas jos terminas, ji turėtų būti laikoma nauja pagalba. Iš to Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad kai priemonės, kurios Komisija nelaikė valstybės pagalba, galiojimas pratęstas arba ji iš esmės modifikuota, Komisija gali ją nagrinėti tik pagal naujai pagalbai taikomas procedūros taisykles.

31      Bendrasis Teismas nusprendė, kad šioje byloje nagrinėjama priemonė negali būti laikoma esama pagalba ne tik todėl, kad ji apima skirtingą laikotarpį nei tas, kuris nagrinėjamas Sprendime Alumix, tačiau taip pat dėl to, kad šios priemonės finansavimo tvarka, palyginti su minėtame sprendime nagrinėtos priemonės finansavimo tvarka, buvo iš dalies pakeista.

 Šalių reikalavimai

32      Savo apeliaciniu skundu Alcoa Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su jos aliuminio gamyklose taikomais elektros tarifais,

subsidiariai,

–        grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis iš naujo ją išnagrinėtų atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo sprendimą,

ir bet kuriuo atveju

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

33      Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl apeliacinio skundo

34      Grįsdama savo apeliacinį skundą, Alcoa nurodo du pagrindus. Pirmuoju pagrindu siekiama pripažinti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą darydamas išvadą, jog Komisija galėjo pradėti formalią tyrimo procedūrą neištyrusi, ar Sprendimo Alumix išvados jau nebegaliojo. Antrasis pagrindas susijęs su procedūros, susijusios su nauja pagalba, klaidingu taikymu.

35      Šie du pagrindai glaudžiai susiję su Sprendimo Alumix materialine taikymo sritimi ir galiojimu laiko atžvilgiu, tačiau į tai Bendrasis Teismas neatsižvelgė. Alcoa šio sprendimo galiojimą laiko atžvilgiu nagrinėja pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje ir antrojo pagrindo antroje dalyje, o jo materialinę taikymo sritį aptaria nurodydama argumentą, kad elektros tarifas nebuvo iš esmės pakeistas, – jis pateikiamas pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje ir antrojo pagrindo trečioje dalyje.

36      Apeliacinį skundą reikia pradėti nagrinėti nuo šių dalių ir šio argumento vertinimo.

 Dėl pirmojo pagrindo ketvirtos dalies ir antrojo pagrindo antros dalies, susijusių su Sprendimo „Alumix“ galiojimu laiko atžvilgiu

 Šalių argumentai

37      Pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje, taip pat antrojo pagrindo antroje dalyje Alcoa kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis skundžiamo sprendimo 105–107 punktuose manė, kad Sprendimo Alumix išvados buvo ribotos laiko atžvilgiu. Darydamas tokią išvadą, Bendrasis Teismas netinkamai aiškino šį sprendimą ir padarė teisės klaidą. Alcoa teigia, pirma, kad Sprendime Alumix nėra aiškios nuorodos į 1995 m. dekretą įstatymą, kuriame nustatytas 10 metų elektros tarifo taikymo laikotarpis, ir nenustatomas joks aiškus ar numanomas jo taikymo laikotarpio apribojimas. Antra, Alcoa papildo, kad net jei Sprendimo Alumix taikymo laikotarpis buvo ribotas, išvada, kad jame nėra pagalbos, yra bendro galiojimo ir nėra apribota laiko atžvilgiu.

38      Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas teisingai išnagrinėjo Sprendimą Alumix pagal 1995 m. dekretą įstatymą, kuriuo nagrinėjamo tarifo taikymo laikotarpis buvo aiškiai apribotas dešimčia metų.

 Teisingumo Teismo vertinimas

39      Primintina, kad, nagrinėjant apeliacinį skundą pagal EB 225 straipsnį ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį, Teisingumo Teismas nėra kompetentingas nustatyti faktines aplinkybes ir jas vertinti, išskyrus atvejus, kai jos iškraipytos (šiuo klausimu žr. 1994 m. birželio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Brazelli Lualdi ir kt., C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981, 49 ir 66 punktus bei 2002 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Glencore et Compagnie Continentale prieš Komisiją, C‑24/01 P ir C‑25/01 P, Rink. p. I‑10119, 65 punktą).

40      Šiuo klausimu Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 107 punkte pateikiamas vertinimas, kad Sprendimas Alumix buvo apribotas laiko atžvilgiu, grindžiamas tam tikromis padarytomis išvadomis. Pirma, šio sprendimo 105 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad Sprendime Alumix Komisija išreiškė savo poziciją dėl elektros energijos tiekimo tarifo, kurį ENEL taikė Alcoa gamykloms laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2005 metų. Paskui tame pačiame punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad nors Sprendime Alumix neminimas 1995 m. dekretas įstatymas, kurio 2 straipsnyje įtvirtintas CIP sprendimu Nr. 13/92 patvirtinto tarifo taikymo laikotarpis, Alcoa skunde vis tiek aiškiai pasirėmė šiuo dekretu įstatymu, todėl, jo manymu, buvo tinkama cituoti jo ištrauką, kuri atspindėjo Alcoa pastabas. Pagal šią ištrauką privatizuojant Alumix SpA, siekiant kartu su ENEL nustatyti elektros energijos tarifą dviem aptariamoms gamykloms ir galbūt susitarti dėl ilgalaikio (10 metų) susitarimo konkurencinėmis kainomis Europos lygmeniu ateityje, reikėjo Italijos vyriausybės palaikymo. Bendrasis Teismas toliau cituodamas šią ištrauką nurodo, kad CIP sprendime Nr. 13/92 numatytų permokų tvarkymo tvarka turėjo būti panaikinta nuo 2005 m. gruodžio 31 d. ir kad po šios datos ši tvarka turi būti suderinta su visiems vartotojams taikoma tvarka. Pagaliau Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 14 ir 65 punktuose pažymėjo, kad abiem Alcoa gamykloms taikomo elektros tarifo galiojimo laikotarpis 2005 m. dekretu įstatymu buvo pratęstas iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

41      Alcoa neginčija šių išvadų ir neteigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktus.

42      Pažymėtina, kad jei Bendrasis Teismas neiškraipė faktų, jis vienintelis yra kompetentingas juos savarankiškai įvertinti. Todėl jis galėjo, nepadarydamas teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 106 punkte konstatuoti, kad Komisijos vertinimas dėl laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2005 m. taikyto nagrinėjamo elektros tarifo buvo įvykdytas atsižvelgiant į tokias rinkos sąlygas, kurias šiam laikotarpiui galėjo numatyti Komisija. Bendrasis Teismas taip pat galėjo, nepadarydamas teisės klaidos, šio sprendimo 107 punkte patvirtinti Komisijos požiūrį pakartodamas jos ginčijamajame sprendime nurodytus teiginius, t. y. kad jos Sprendime Alumix patvirtintas minėtas tarifo taikymo laikotarpis buvo ribotas būtent todėl, kad ji rėmėsi tuo momentu susiklosčiusių aplinkybių ekonominiu vertinimu, dėl to šiuo patvirtinimu negalėjo būti remiamasi siekiant pagrįsti 2005 m. dekrete įstatyme nustatytos priemonės pratęsimą.

43      Todėl pirmojo pagrindo ketvirtą dalį ir antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

 Dėl pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje ir antrojo pagrindo trečioje dalyje pateikto argumento, kad Sprendime „Alumix“ nagrinėjamas elektros tarifas iš esmės nebuvo pakeistas

 Šalių argumentai

44      Alcoa teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai atmetė kaip nepagrįstą jos argumentą, kad 1999 m. ir 2004 m. daliniai pakeitimai, susiję su elektros tarifo administravimu, nebuvo esminiai, o vien techninio pobūdžio. Ji mano, kad tai, jog kompensavimą įvykdė ENEL, o tarifo administravimas buvo perduotas Išlyginamajam fondui, nepakeitė Sprendime Alumix padarytos išvados tiek, kad nagrinėjamas tarifas nebūtų pagalba. Šie pakeitimai buvo susiję tik su tarifo nustatymo būdu ir su tuo, kas jį nustato, o tarifas – svarbiausias dalykas – niekuomet nebuvo pakeistas.

45      Komisija atsikerta, kad perėjimas nuo situacijos, kai Alcoa savo tiekėjui moka pagal Sprendime Alumix patvirtintą lengvatinį tarifą, prie situacijos, kai Alcoa moka savo tiekėjo laisvai nustatytą kainą prieš gaudama kompensaciją iš Išlyginamojo fondo, kad jos grynosios išlaidos būtų sumažintos iki minėto lengvatinio tarifo, negali paprasčiausiai būti laikomas daliniais techniniais pakeitimais.

 Teisingumo Teismo vertinimas

46      Skundžiamo sprendimo 64 ir 65 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, darydama preliminarią išvadą dėl Alcoa suteiktos lengvatos, Komisija, pirmiausia, pasirėmė 1995 m. dekrete įstatyme patvirtinto tarifo galiojimo laikotarpio pratęsimu iki 2010 m., neperžengiant galimo tarifo padidinimo iki 4 %ribos, ir, antra, šio tarifo administravimo perdavimu Išlyginamajam fondui, kuris tiesiogiai kompensavo Alcoa jos gamykloms taikomo elektros tarifo ir šiame dekrete įstatyme patvirtinto tarifo skirtumą. Alcoa neginčija šių dviejų nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su 2005 m. dekreto įstatymo 11 straipsnio 11 dalimi padarytais daliniais pakeitimais, taip pat 2004 m. rugpjūčio 9 d. ir 2005 m. spalio 13 d. Elektros energijos ir dujų gamybos tarnybos sprendimais Nr. 148/04 ir Nr. 217/05.

47      Skundžiamo sprendimo 68 punkte Bendrasis Teismas nustatė, kad tokia kompensavimo tvarka susijusi su paties Alcoa taikomo lengvatinio tarifo pobūdžiu, todėl Komisija pagrįstai galėjo neatmesti galimybės, kad jis yra lengvata, kuri yra viena iš sąlygų, kvalifikuojant priemonę kaip pagalbą pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

48      Šis Bendrojo Teismo vertinimas atspindi Teisingumo Teismo požiūrį, kad dėl pagalbos finansavimo būdo visa pagalbos schema gali būti nesuderinama su bendrąja rinka, todėl pagalba negali būti nagrinėjama neatsižvelgiant į finansavimo būdo poveikį (žr. 2003 m. spalio 21 d. Sprendimo van Calster ir kt., C‑261/01 ir C‑262/01, Rink. p. I‑12249, 49 punktą).

49      Šioje byloje Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 107 ir 131 punktuose konstatavo, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog 2005 m. dekrete įstatyme patvirtinto tarifo, palyginti su 1995 m. dekrete įstatyme nustatytu tarifu, finansavimo tvarka buvo perėjimas nuo rinkos tarifo prie tarifo, kuris sumažinamas naudojant valstybės išteklius.

50      Atsižvelgiant į valstybės pagalbos taisykles ir pasekmes, kurių gali atsirasti dėl finansavimo tvarkos dalinių pakeitimų, nurodomas ginčijamame sprendime, konstatuotina, jog Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 130 punkte manydamas, kad ginčijamame sprendime nagrinėjama priemonė skyrėsi nuo Sprendime Alumix nagrinėjamos priemonės, ir atmesdamas kaip nepagrįstą šio sprendimo 134 punkte nurodytą Alcoa argumentą, kad šie daliniai pakeitimai buvo neesminiai.

51      Todėl pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje ir antrojo pagrindo trečioje dalyje nurodytas Alcoa argumentas, susijęs su nurodytų dalinių pakeitimų neesminiu pobūdžiu, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

52      Pirmąjį ir antrąjį pagrindus reikia išnagrinėti atsižvelgiant į šias išvadas.

 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su nepakankamu atsižvelgimu į Sprendimą „Alumix“

53      Savo pirmuoju pagrindu Alcoa siekia, kad būtų pripažinta, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, manydamas, jog Komisija galėjo pradėti formalią tyrimo procedūrą neišnagrinėjusi, ar Sprendime Alumix padarytos išvados nebegalioja. Šis apeliacinio skundo pagrindas dalijamas į šešias dalis. Pirmoje dalyje Alcoa kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad vykdydamas kontrolę jis apsiribojo akivaizdžia klaida, susijusia su ginčijamos priemonės kvalifikavimu kaip valstybės pagalbos. Antra dalis susijusi su neatsižvelgimu į teismo praktiką ir teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Trečia dalimi siekiama, kad būtų pripažinta, jog du pagrindiniai elementai, kuriais Bendrasis Teismas pasirėmė darydamas išvadą, jog Komisija turėjo teisę pradėti formalią tyrimo procedūrą, yra nepakankami. Ketvirta dalis, susijusi su Sprendimo Alumix galiojimu laiko atžvilgiu, šio sprendimo 43 punkte buvo atmesta kaip nepagrįsta. Penkta dalis susijusi su tinkamo administravimo ir teisės būti išklausytam principų pažeidimu. Pagaliau šešta dalis susijusi su motyvavimo pareigos taikymo srities pažeidimu.

 Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su Bendrojo Teismo priežiūra, apribota patikrinimu, ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida

–       Šalių argumentai

54      Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Alcoa teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, pirmiausiai skundžiamo sprendimo 61 punkte apribodamas ginčijamojo sprendimo priežiūrą patikrinimu, ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, kiek tai susiję su nagrinėjamos priemonės kvalifikavimu kaip valstybės pagalbos. Taip, Alcoa teigimu, Bendrasis Teismas nevykdė teisminės priežiūros, nors ji yra esminė priemonė siekiant apsaugoti įmones nuo neteisėtų formalių tyrimo procedūrų.

55      Alcoa atkreipia dėmesį į skirtumą tarp formalios tyrimo procedūros dėl priemonių, dėl kurių buvo konkrečiai nuspręsta, kad jos nėra pagalba, pradėjimo ir formalios tyrimo procedūros dėl priemonių, dėl kurių tokia išvada nebuvo padaryta, pradėjimo. Ji mano, kad pirmuoju atveju Komisijai vykdant preliminarų tyrimą ir nurodant motyvus, kad būtų pateisintas formalaus tyrimo procedūros pradėjimas, taikomi griežtesni reikalavimai.

56      Komisija atsikerta, kad, kaip ji pati mano, Bendrojo Teismo priežiūros, t. y. būtent tos, kuri taikoma laikinam sprendimui, lygis buvo pakankamas.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

57      Primintina, kad EB 88 straipsnio 3 dalyje numatyta ir Reglamento Nr. 659/1999 4 ir 5 straipsniuose reglamentuojama pirminė pagalbos tyrimo stadija, skirta, kad Komisija susidarytų pradinę nuomonę apie dalinį ar visišką nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka. Ši stadija skiriasi nuo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos bei minėto reglamento 6 ir 7 straipsniuose reglamentuojamos formalios tyrimo procedūros, skirtos, kad Komisija surinktų visą informaciją apie bylos aplinkybes (žr. 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Nuova Agricast, C‑390/06, Rink. p. I‑2577, 57 punktą).

58      Kaip matyti iš Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio, sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą apima Komisijos preliminarų siūlomos priemonės vertinimą, kuriuo siekiama nustatyti, ar ji turi pagalbos pobūdį, ir suteikia pagrindo abejoti dėl jos atitikties bendrajai rinkai.

59      Šiuo klausimu konstatuotina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 58–60 punktuose teisingai priminė parengiamosios stadijos vaidmenį, pažymėdamas, jog ji skyrėsi nuo formalios tyrimo procedūros.

60      Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 58 punkte pirmiausia teisingai priminė, kad Komisija turi pradėti formalią tyrimo procedūrą, jei, atlikusi pirmą tyrimą, ji negalėjo įsitikinti, jog nagrinėjama priemonė atitinka bendrąją rinką.

61      Bendrasis Teismas iš to skundžiamo sprendimo 61 punkte teisingai darė išvadą, kad Bendrojo Teismo vykdoma sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą teisėtumo priežiūra turi būti būtinai apribota, ir skundžiamo sprendimo 62 punkte teisingai nusprendė, kad nagrinėjant ieškinį dėl tokio sprendimo, kai ieškovės ginčija Komisijos vertinimą, susijusį su ginčijamos priemonės kvalifikavimu kaip valstybės pagalbos, Sąjungos teismo priežiūra apribojama patikrinimu, ar Komisija nepadarė akivaizdžių vertinimo klaidų.

62      Alcoa argumentas, kad Bendrasis Teismas turėjo atlikti gilesnę analizę ir neapriboti savo priežiūros patikrinimu, ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, šioje byloje, atsižvelgiant į tai, jog egzistuoja ankstesnis Komisijos sprendimas, susijęs su Alcoa, t. y. Sprendimas Alumix, negali būti priimtas, nes, kaip tai pažymėta šio sprendimo 50 punkte, Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog ginčijamajame sprendime nustatyta nagrinėjama priemonė buvo kita priemonė nei Sprendime Alumix nagrinėtoji.

63      Darytina išvada, kad pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

 Dėl pirmojo pagrindo antros dalies, susijusios su tuo, kad nebuvo atsižvelgta į teismo praktiką ir teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principus

–       Šalių argumentai

64      Neatsižvelgdama į taikomą peržiūros normą, Alcoa pirmojo pagrindo antroje dalyje teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą neatsižvelgdamas į teismo praktiką ir teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principus, pagal kuriuos reikia atsižvelgti į jo ankstesnius sprendimus toje pačioje byloje.

65      Alcoa manymu, iš 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją (C‑47/91, Rink. p. I‑4635) matyti, kad Komisija turėjo atsižvelgti į Sprendimą Alumix ir iš naujo išnagrinėti, ar veiksniai, kuriais grindžiamas šis sprendimas, pasikeitė. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 70 punkte padarė teisės klaidą, manydamas, kad Komisija neturėjo nustatyti, „ar kriterijai, kuriais [ji] pasirėmė Sprendime Alumix darydama išvadą, kad lengvata nebuvo suteikta, dar tebegaliojo“. Alcoa, remdamasi 2006 m. birželio 22 d. Sprendimu Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją (C‑182/03 ir C‑217/03, Rink. p. I‑5479), priduria, kad ji turėjo teisę pasiremti prielaida, jog Komisijos Sprendime Alumix padarytos išvados negalėjo pasikeisti, kol tebegaliojo faktai, kuriais buvo grindžiamas šis sprendimas.

66      Komisija teigia, kad nebuvo pareigos atsižvelgti į Sprendimą Alumix.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

67      Minėto Sprendimo Italija prieš Komisiją 24 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad kai Komisija susiduria su individualia pagalba, kuri tariamai buvo suteikta taikant iš anksto patvirtintą sistemą, ji jos negali iš karto tirti pagal Sutartį. Prieš pradėdama bet kokią procedūrą, ji privalo patikrinti, ar pagalba patenka į bendrąją schemą ir ar atitinka ją patvirtinančiame sprendime numatytas sąlygas. Jei Komisija taip nesielgtų, ji kiekvienos individualios pagalbos tyrimo atveju galėtų pakeisti pagalbos schemą patvirtinantį savo sprendimą ir pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus.

68      Tačiau konstatuotina, kad šioje byloje nagrinėjama priemonė, priešingai nei minėtame Sprendime Italija prieš Komisiją nagrinėta priemonė, nėra individuali pagalba, patenkanti į bendrąją pagalbos schemą. Kaip pažymėta šio sprendimo 50 punkte, nagrinėjama priemonė skiriasi nuo nagrinėtosios ankstesniame Komisijos sprendime – Sprendime Alumix.

69      Darytina išvada, kad minėtame Sprendime Italija prieš Komisiją padarytos išvados, susijusios su individualios pagalbos priemonėmis, kurios buvo nustatytos pagal bendrąją pagalbos schemą, nėra svarbios.

70      Alcoa teigdama, kad pagal teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus ji galėjo tikėtis, jog Komisija paliks galioti Sprendime Alumix padarytas išvadas, taip pat remiasi minėtu Sprendimu Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją.

71      Atsižvelgiant į nusistovėjusią teismo praktiką, pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad Sąjungos teisės aktai būtų patikimi, o jų taikymą asmenys aiškiai numatytų (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją 69 punktą ir 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Nuova Agricast ir Cofra prieš Komisiją, C‑67/09 P, Rink. p. I‑0000, 77 punktą). Teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma kiekvienam asmeniui, kuriam Bendrijos institucija sukėlė pagristų lūkesčių dėl suteiktų konkrečių garantijų. Tačiau jei rūpestingas ir nuovokus ūkio subjektas galėjo numatyti, jog Bendrijos priemonės priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę (žr. minėto Sprendimo Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją 147 punktą; 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Komisija prieš Koninklijke FrieslandCampina, C‑519/07 P, Rink. p. I‑8495, 84 punktą bei 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Kahla Thüringen Porzellan prieš Komisiją, C‑537/08 P, Rink. p. I‑0000, 63 punktą).

72      Iš minėto Sprendimo Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją 71 punkto matyti, kad šiame sprendime Komisija pakeitė nagrinėjamos priemonės vertinimą vien dėl to, jog nusprendė griežčiau taikyti Sutarties taisykles, susijusias su valstybės pagalba. Šio sprendimo 161 ir 167 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškovės galėjo tikėtis, jog Komisijos sprendimas, susijęs su ankstesniu vertinimu, joms suteikia reikiamo laiko veiksmingai atsižvelgti į šį vertinimo pakeitimą, ir padarė išvadą, kad pagrindas, susijęs su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, buvo pagrįstas.

73      Tačiau ši teismo praktika šioje byloje netaikytina, nes, kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 107 punkte, ginčijamame sprendime Komisija neginčija jos Sprendime Alumix išnagrinėtos priemonės vertinimo. Bendrasis Teismas tuo pačiu klausimu šiame punkte aiškiai – ir teisingai – nurodė, kad Komisija suteikė pagrindo abejonėms dėl 2005 m. dekrete įstatyme patvirtinto elektros tarifo, pirma, atsižvelgiant į tai, jog jos Sprendime Alumix padarytų išvadų galiojimo laikas buvo ribotas, jos buvo grindžiamos tuo metu susiklosčiusiomis aplinkybėmis, ir, antra, atsižvelgiant į šiame sprendime nustatyto tarifo dalinius pakeitimus.

74      Todėl Sprendimas Alumix negalėjo sukelti teisėtų lūkesčių, kad Komisijos šiame sprendime padarytos išvados bus taikomos ir 2005 m. dekrete įstatyme nustatytam tarifui.

75      Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepažeidė Alcoa teisėtų lūkesčių skundžiamo sprendimo 70 punkte nustatydamas, jog Komisija neturėjo patikrinti, ar kriterijai, kuriais remdamasi ji Sprendime Alumix padarė išvadą, jog lengvata nebuvo suteikta, dar galiojo.

76      Dėl kaltinimo, kad buvo pažeistas teisinio saugumo principas, pažymėtina, jog Alcoa šį principą tik nurodė, tačiau nepateikė skundžiamo sprendimo motyvų arba Bendrojo Teismo analizės, pagrindžiančių šio principo pažeidimą. Todėl šis kaltinimas turi būti atmestas.

77      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

 Dėl pirmojo pagrindo trečios dalies, susijusios su tuo, jog nepakako veiksnių, kuriais remiantis būtų galima pateisinti formalios tyrimo procedūros pradėjimą

–       Šalių argumentai

78      Pateikdama pirmojo pagrindo trečią dalį Alcoa teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 67 ir 68 punktuose padarė teisės klaidą, iš esmės dėl dviejų veiksnių darydamas išvadą, jog Komisija galėjo pradėti formalią tyrimo procedūrą dėl nustatytų elektros energijos tiekimo tarifų. Pirmasis iš šių veiksnių yra minėtų tarifų finansavimas iš valstybės išteklių, antrasis – Alcoa išlaidų kompensavimas pagal Išlyginamojo fondo nustatytą tvarką, pagal kurią sumažinamas galutinis elektros energijos tiekimo tarifas, kurį Alcoa turėtų sumokėti, jei nesinaudotų minėta tvarka. Alcoa teigia, kad šie du veiksniai yra nepakankami, nes jie egzistavo dar priimant Sprendimą Alumix, tačiau tai nesukliudė Komisijai padaryti išvados, kad nagrinėjamos priemonės nebuvo pagalba. Šiuo klausimu ji pažymi, pirma, kad ENEL lengvatinius tarifus, kurie tuomet jai buvo taikomi, nustatė valstybė, kuri 100 % kontroliavo ENEL, vadinasi, ji šiuos tarifus finansavo, ir, antra, kad šie tarifai nulėmė – vien formaliai – bendrai taikomų tarifų „sumažinimą“.

79      Komisija mano, kad pirmojo pagrindo trečioje dalyje Alcoa tik pakartoja kitus argumentus.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

80      Konstatuotina, kad Alcoa, apibūdindama, kaip ji mano, bendras 1995 m. dekretu įstatymu ir 2005 m. dekretu įstatymu nustatytų tarifų savybes, nenurodo pirmajame dekrete nustatytų tarifų 1999 ir 2004 metais padarytų pakeitimų, kurie neginčijami.

81      Taigi ji nenurodo, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 15, 65 ir 66 punktų, kad tarifas, kuris jai buvo taikomas pagal 1995 m. dekretą įstatymą, buvo pakeistas tarifu, kuris buvo sumažintas kompensuojant iš Išlyginamojo fondo administruojamų parafiskalinių mokesčių.

82      Atsižvelgiant į šių savybių svarbą kvalifikuojant pagalbą, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos jas akcentuodamas, kaip tai buvo priminta šio sprendimo 50 punkte.

83      Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 68 punkte teisingai nusprendė, kad vien tai, jog egzistuoja minėta kompensavimo tvarka, paaiškina, kodėl Komisija parengiamojoje stadijoje negalėjo atmesti galimybės, jog Alcoa naudojosi lengvata, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

84      Be to, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 58 punkte teisingai pažymėjo, kad jei atlikusi pirminį tyrimą Komisija negali išspręsti visų problemų, susijusių su klausimu, ar nagrinėjama priemonė yra pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ji privalo pradėti formalią tyrimo procedūrą, nebent pasibaigus šiam pirminiam tyrimui ji gali įsitikinti, jog nagrinėjama priemonė bet kuriuo atveju, net jei ji ir yra pagalba, atitinka bendrąją rinką (taip pat pagal analogiją žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Sytraval et Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 39 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką bei 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom prieš Komisiją, C‑431/07 P, Rink. p. I‑2665, 61 punktą). Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 70 punkte, iš esmės remdamasis būtent minėtu 58 punktu, pagrįstai galėjo padaryti išvadą, kad siekiant atsakyti į klausimą, ar gamykloms taikomas tarifas buvo rinkos tarifas, reikėjo atlikti sudėtingą ekonominį vertinimą, sukeliantį abejonių, kurios tinkamiausiai galėjo būti išnagrinėtos per formalią tyrimo procedūrą.

85      Todėl pirmojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl pirmojo pagrindo penktos dalies, susijusios su tinkamo administravimo ir teisės būti išklausytam principų pažeidimu

–       Šalių argumentai

86      Alcoa teigia, kad Italijos Respublikai pirminėje tyrimo stadijoje nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo pastabas dėl nagrinėjamos priemonės kvalifikavimo kaip naujos pagalbos ir kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nepripažindamas, jog Komisija taip pažeidė tinkamo administravimo ir teisės būti išklausytam principus.

87      Komisija teigia, kad Alcoa šia dalimi pateikia naują pagrindą, kurio ji nenurodė Bendrajam Teismui ir kuris dėl to nepriimtinas. Ji taip pat nurodo, kad bet kuriuo atveju Italijos Respublika buvo išklausyta dėl nagrinėjamos priemonės kvalifikavimo kaip naujos pagalbos, kaip tai matyti iš skundžiamo sprendimo 40 punkto.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

88      Primintina, kad apeliaciniame procese Teisingumo Teismas yra kompetentingas tik ištirti pirmojoje instancijoje nagrinėtų pagrindų ir argumentų teisinius vertinimus (žr., be kita ko, 2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sison prieš Tarybą, C‑266/05 P, Rink. p. I‑1233, 95 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Todėl šalis iš principo negali pirmą kartą Teisingumo Teisme nurodyti pagrindo, kurio ji pirma nepateikė Bendrajam Teismui, nes Teisingumo Teismui tai leistų peržiūrėti Bendrojo Teismo padarytų išvadų teisėtumą remiantis pagrindais, apie kuriuos pastarasis nežinojo.

89      Šiuo klausimu iš skundžiamo sprendimo matyti, kad, Alcoa Bendrajam Teismui pateikus skundą, pirmojo pagrindo penktoje dalyje iškelto klausimo šis teismas nenagrinėjo.

90      Akivaizdu, kad skundžiamo sprendimo 39 ir 40 punktuose Bendrasis Teismas svarstė, ar Italijos Respublika priėmė poziciją dėl nagrinėjamos priemonės kvalifikavimo kaip naujos pagalbos, tačiau jis tai darė analizuodamas Komisijos argumentą, kuriuo siekiama įrodyti, kad ieškinys pirmojoje instancijoje nepriimtinas, nes Italijos Respublika nepareiškė pakankamai aiškių prieštaravimų dėl minėto kvalifikavimo.

91      Taigi reikia konstatuoti, kad pirmojo pagrindo penkta dalis nepriimtina.

 Dėl pirmojo pagrindo šeštos dalies, susijusios su tuo, kad nebuvo atsižvelgta į pareigos nurodyti motyvus apimtį

–       Šalių argumentai

92      Pateikdama pirmojo pagrindo šeštą dalį Alcoa teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į Komisijai tenkančios pareigos nurodyti motyvus apimtį. Atsižvelgiant į negrįžtamas formalios tyrimo procedūros pradėjimo pasekmes ir į tai, kad šiuo atveju buvo ankstesnis Komisijos sprendimas, t. y. Sprendimas Alumix, Bendrasis Teismas klaidingai patvirtino, jog skirtumo tarp šio sprendimo ir ginčijamo sprendimo nereikia motyvuoti. Tai, kad nebuvo nurodyti pakankami motyvai, apsunkino bet kokios ginčijamo sprendimo teisinės analizės ir peržiūros vykdymą. Alcoa teigia, kad ginčijamame sprendime turėjo būti pateiktas reikšmingas išankstinis galimų ekonominių pakeitimų vertinimas, kiek tai susiję su Sprendimu Alumix.

93      Komisija mano, kad ši dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

94      Priešingai, nei teigia Alcoa, Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime neteigė, kad darant skirtumą tarp Sprendimo Alumix ir ginčijamo sprendimo neturi būti nurodomi motyvai.

95      Dėl kaltinimo, kad nebuvo atsižvelgta į pareigos nurodyti motyvus apimtį, panašu, kad šį priekaištą Alcoa sieja su skundžiamo sprendimo 78–89 punktais. Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 127 punkte, panašu, kad iš šių punktų Alcoa pirmiausia nurodo šio sprendimo 88 punktą, kuriuo Bendrasis Teismas atmetė jos argumentą, jog Komisija pažeidė savo pareigą nurodyti ginčijamo sprendimo motyvus atsižvelgiant į Sprendime Alumix taikytus kriterijus.

96      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 253 straipsnyje nustatytas reikalavimas nurodyti motyvus turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti jo priežiūrą. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį bei asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, su kuriais aktas konkrečiai ir tiesiogiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus (žr., be kita ko, 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt., C‑89/08 P, Rink. p. I‑11245, 77 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

97      Pažymėtina, kaip pripažino pati Alcoa, kad skundžiamo sprendimo 78 punkte Bendrasis Teismas teisingai pasirėmė EB 253 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti ir su ja susijusiais reikalavimais.

98      Tačiau Alcoa priekaištauja Bendrajam Teismui nepripažinus, kad ginčijamas sprendimas nebuvo pakankamai motyvuotas atsižvelgiant į Sprendimą Alumix. Alcoa manymu, Komisija privalėjo išaiškinti, kuo ginčijamas sprendimas skyrėsi nuo Sprendimo Alumix.

99      Konstatuotina, kad šis priekaištas grindžiamas prielaida, jog ginčijamame sprendime buvo nagrinėjamas toks pat tarifas, koks nagrinėtas Sprendime Alumix, todėl reikia išsamiai išnagrinėti aplinkybes, kurios nulemtų kitokią išvadą.

100    Tačiau, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 50 punkte, Bendrasis Teismas nepadarė klaidos skundžiamo sprendimo 130 punkte manydamas, kad ginčijamame sprendime nagrinėjama priemonė skyrėsi nuo nagrinėtosios Sprendime Alumix.

101    Darytina išvada, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 88 punkto, kad nebūtina atlikti Sprendime Alumix Komisijos įvykdyto ekonominio vertinimo ar priežasčių, dėl kurių šis sprendimas daugiau nebebuvo taikytas, išsamaus tyrimo.

102    Dėl priemonės, kuri nebuvo tiriama anksčiau, parengiamosios tyrimo stadijos Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 79 punkte teisingai nusprendė, kad Komisija galėjo tik apibendrinti svarbias teisines ir faktines aplinkybes, įtraukti nagrinėjamos valstybės priemonės pagalbos pobūdžio preliminarų vertinimą ir nurodyti priežastis, kurios leidžia abejoti dėl jos atitikties bendrajai rinkai.

103    Todėl Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 81 ir 82 punktuose darydamas išvadą, kad Komisija pakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą aiškiai nurodydama pagrindus, dėl kurių ji padarė preliminarią išvadą, jog nagrinėjama priemonė buvo pagalba, ir jai kilo rimtų abejonių dėl jos atitikties bendrajai rinkai, nepadarė teisės klaidos.

104    Todėl pirmojo pagrindo šeštą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

105    Kadangi joks pirmajame pagrinde Alcoa nurodytas argumentas nebuvo priimtas, jį reikia atmesti visą.

 Dėl antrojo pagrindo, susijusio su klaidingu naujos pagalbos kontrolės procedūros taikymu

106    Antrasis pagrindas suskirstytas į keturias dalis. Pirma dalimi teigiama, kad teismo praktika, susijusi su bendrąją rinką atitinkančios pagalbos taikymo laikotarpio pratęsimu, buvo klaidingai pritaikyta. Antra dalimi, kuri nagrinėjama šio sprendimo 37–43 punktuose, Alcoa kaltina Bendrąjį Teismą netinkamai išaiškinus Sprendimo Alumix taikymo sritį laiko atžvilgiu. Trečia dalimi siekiama pripažinti, kad Bendrasis Teismas patvirtindamas procedūros, susijusios su nauja pagalba, taikymą padarė teisės klaidą, nes pasirėmė 1999 m. ir 2004 m. padarytais techninio pobūdžio daliniais pakeitimais. Ketvirta dalimi teigiama, kad buvo padarytas teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimas.

 Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies dėl teismo praktikos, susijusios su bendrąją rinką atitinkančios pagalbos taikymo laikotarpio pratęsimu, klaidingo taikymo

–       Šalių argumentai

107    Alcoa teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 128 punkte teigdamas, kad 2002 m. kovo 6 d. Sprendimas Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją (T‑127/99, T‑129/99 ir T‑148/99, Rink. p. II‑1275) buvo taikomas ir suteikė pagrindo manyti, kad vien taikymo laikotarpio pratęsimas galėjo taip pakeisti priemonę, kad ji taptų nauja pagalba. Alcoa pažymi, kad šis sprendimas susijęs su pagalba, pripažinta suderinama su bendrąja rinka. Tačiau yra esminis skirtumas tarp priemonės, kuri buvo kvalifikuota kaip su bendrąja rinka suderinama pagalba, ir priemonės, kuri nelaikoma pagalba. Su bendrąja rinka suderinamos pagalbos atveju tai, kad priemonės taikymo laikotarpis yra ribotas, yra viena iš priežasčių, dėl kurių galima daryti išvadą dėl šios pagalbos atitikties bendrajai rinkai. Taigi jos taikymo laikotarpio pratęsimas gali tik pakeisti nagrinėjamą priemonę ir ji taps nauja pagalba. Tačiau jei buvo padaryta išvada, kad pagalbos nėra, rinkos sąlygų pasikeitimas gali pakeisti priemonę, kad ji taptų pagalba, bet pats priemonės taikymo laikotarpio pratęsimas tokių pasekmių sukelti negali. Tokiomis aplinkybėmis pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunktį įpareigojama priemonę laikyti esama, o ne nauja pagalba.

108    Komisija atsikerta, kad Bendrasis Teismas nepadarė klaidos pripažindamas, kad 1995 m. dekrete įstatyme patvirtinto tarifo taikymo laikotarpio pratęsimas pagrindžia išvadą, jog nagrinėjama priemonė buvo nauja pagalba.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

109    Konstatuotina, kad minėtas Sprendimas Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją buvo susijęs su pagalba, kuri buvo suteikta prieš atitinkamai valstybei narei įstojant į bendrąją rinką, todėl tai esama pagalba. Bendrasis Teismas šiame sprendime nusprendė, kad, atsižvelgiant į šios pagalbos teikimo laikotarpio, kuris buvo pratęstas, pakeitimą, ji turi būti laikoma nauja pagalba.

110    Tačiau iš šios Bendrojo Teismo praktikos, susijusios su priemonės, kuri yra esama pagalba, taikymo laikotarpio pratęsimu, neišplaukia, kad ji gali būti taikoma priemonei, kuri, priešingai, nebuvo laikoma pagalba. Vien dėl to, kad tokia priemonė ir toliau įgyvendinama, tam tikrais atvejais pratęsus teisinio akto, kuriuo ji buvo nustatyta, galiojimo laikotarpį, ji negali tapti valstybės pagalba.

111    Tačiau Bendrasis Teismas neteigia, kad, vien pratęsus priemonės, kurios Komisija nelaiko pagalba, galiojimo laikotarpį, ji tampa nauja pagalba. Jis skundžiamo sprendimo 129 punkte paprasčiausiai nurodo, kad Komisijos tyrimas, susijęs su priemone, kurios galiojimo laikotarpis buvo pratęstas, galėjo būti atliktas tik dėl naujos pagalbos.

112    Konstatuotina, kad šioje byloje Bendrasis Teismas nesirėmė vien Alcoa taikomo lengvatinio tarifo galiojimo laikotarpio pratęsimu, patvirtintu 2005 m. dekrete įstatyme, kad skundžiamo sprendimo 133 punkte padarytų išvadą, jog Komisija, nagrinėdama ginčijamą priemonę pagal naujos pagalbos taisykles, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, bet taip pat šio sprendimo 131 ir 132 punktuose akcentavo Italijos Respublikos padarytus esminius priemonės dalinius pakeitimus.

113    Iš to darytina išvada, kad Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunktis, pagal kurį pagalba yra esama pagalba, nes galima nustatyti, ar jos patvirtinimo metu tai nebuvo pagalba, o tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi, ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeista, netaikytinas.

114    Šiomis sąlygomis, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą, kadangi Komisija įtarė, jog 2005 m. dekrete įstatyme nustatytas tarifas galėjo būti pagalba, ji turėjo jį išnagrinėti pagal naujai pagalbai taikytiną procedūrą.

115    Todėl darytina išvada, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 133 punkte teisingai nusprendė, jog Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos nagrinėdama ginčijamą priemonę pagal naujai, o ne esamai pagalbai taikytiną procedūrą.

116    Todėl antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl antrojo pagrindo trečios dalies, kuria prašoma pripažinti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą remdamasis 1999 m. ir 2004 m. techniniais daliniais pakeitimais, kad patvirtintų su nauja pagalba susijusios procedūros taikymą

–       Šalių argumentai

117    Alcoa teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai patvirtino, jog Komisija pagrįstai taikė su nauja pagalba susijusią procedūrą, nes Alcoa taikomi tarifai buvo ne 1995 m. dekrete įstatyme patvirtinti ir ENEL taikomi tarifai, bet grindžiami Išlyginamojo fondo mokamomis kompensacijomis. Taip Bendrasis Teismas išplėtė ginčijamo sprendimo taikymo sritį; šis sprendimas buvo nukreiptas prieš 2005 m. dekrete įstatyme patvirtintų tarifų Alcoa galiojimo laikotarpio pratęsimą, o ne prieš 1999 m. ir 2004 m. padarytus vien techninio pobūdžio dalinius pakeitimus.

118    Alcoa priduria, kad Komisijai buvo pranešta apie šiuos dalinius pakeitimus ir ji jiems neprieštaravo. Komisija ginčijamame sprendime nenurodė, kad dėl 1999 m. ir 2004 m. padarytų dalinių techninių pakeitimų reikėjo atlikti naują tyrimą. To ji taip pat nenurodė ir kitame sprendime – Sprendime Portovesme, kuriame buvo nagrinėjamas Alcoa taikomas lengvatinis tarifas. Be to, 2004 m. gruodžio 1 d. Sprendime dėl valstybės pagalbos N/490/2000 – Italija, elektros energijos sektoriuje „prarastos“ sąnaudos (OL C 250, 2005, p. 9, toliau – sprendimas dėl „prarastų“ sąnaudų) – Komisija teigė, kad tokie tarifai, kaip taikomi Alcoa, yra bendri mokesčiai, kuriems taikoma esamos pagalbos schema. Todėl Alcoa kaltina Bendrąjį Teismą atmetus sprendimą dėl „prarastų“ sąnaudų kaip nereikšmingą ir pasirėmus minėtais techniniais daliniais pakeitimais, kad būtų pateisinta Komisijos taikyta su nauja pagalba susijusi procedūra.

119    Komisija teigia, kad Alcoa neigia net ginčijamo sprendimo turinį, teigdama, kad jis susijęs tik su 1995 m. dekrete įstatyme patvirtinto tarifo galiojimo laikotarpio pratęsimu. Bendrasis Teismas neišplėtė ginčijamo sprendimo taikymo srities nuspręsdamas, kad perėjimas nuo realaus tarifo, kuris buvo nagrinėjamas Sprendime Alumix, prie vien teorinio tarifo, kuris nagrinėjamas ginčijamame sprendime, yra esminis pakeitimas. Be to, priešingai, nei teigia Alcoa, Komisija pažymi, kad ji jau Sprendime Portovesme buvusi užginčijusi 1999 m. ir 2004 m. dalinius techninius pakeitimus, konkrečiai kalbant, inicijuodama formalią tyrimo procedūrą byloje, kuria šis sprendimas buvo pagrįstas. Dėl sprendimo dėl „prarastų“ sąnaudų Komisija teigia, kad jis susijęs su ENEL „prarastomis“ sąnaudomis ir nėra svarbus, kiek tai susiję su Alcoa suteiktomis lengvatomis taikant elektros tarifą.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

120    Apeliaciniame skunde Alcoa neginčija ginčijamo sprendimo bylos faktinių aplinkybių ir jo pateikimo skundžiamame sprendime. Ji paprasčiausiai patikslina aplinkybę, kurios Komisija neginčijo ir apie kurią buvo nurodyta šio sprendimo 14 punkte, jog 1995 m. dekrete įstatyme patvirtinto tarifo daliniai pakeitimai buvo padaryti 1999 m., tai yra prieš priimant 2005 m. dekretą įstatymą.

121    Iš ginčijamo sprendimo pateikimo skundžiamame sprendime matyti, kad jame kalbama ne tik apie 1995 m. dekrete įstatyme patvirtinto tarifo galiojimo laikotarpio pratęsimą, bet ir apie dalinius pakeitimus, susijusius su šio tarifo administravimu, t. y. apie tai, kad taikomas tarifas iš dalies buvo kompensuojamas iš parafiskalinio mokesčio ir administruojamas Išlyginamojo fondo.

122    Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 17 punkte pažymėjo, kad atsižvelgdama į šiuos pasikeitimus Komisija ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 40–46 punktuose nusprendė turinti patikrinti, ar Alcoa taikomas lengvatinis tarifas buvo valstybės pagalba, atsižvelgiant į tai, kad buvo sumažintas tarifas, suteikta ekonominė nauda Alcoa, šis sumažinimas buvo finansuojamas iš valstybės išteklių, taip pat į minėto tarifo poveikį konkurencijai ir prekybai Bendrijos viduje.

123    Konstatuotina, kad skundžiamo sprendimo 68 punkte įvertindamas Komisijos išvadas dėl lengvatos, kuri buvo suteikta kompensuojant skirtumą tarp tarifo, kuris taikomas ENEL, ir tarifo, kurio taikymo laikotarpis buvo pratęstas 1995 m. dekretu įstatymu, Bendrasis Teismas neišplėtė ginčijamo sprendimo taikymo srities.

124    Šio sprendimo taikymo sritis nebuvo išplėsta ir skundžiamo sprendimo 132 punkte nusprendus, kad pagal nagrinėjamą priemonę ENEL daugiau netaiko 1995 m. dekretu įstatymu patvirtinto tarifo, kuris atitiko rinkos tarifą; vietoj to Išlyginamasis fondas skiria kompensacijas iš valstybės išteklių, kad būtų padengtas skirtumas tarp ENEL taikomo tarifo ir tarifo, patvirtinto 1995 m. dekrete įstatyme, kurio galiojimas pratęstas 2005 m. dekretu įstatymu.

125    Alcoa argumentai, kad, pirma, daliniai pakeitimai buvo padaryti prieš priimant 2005 m. dekretą įstatymą ir, antra, Komisija apie tai žinojo ir tam neprieštaravo, negali sukliudyti šiai institucijai juos išnagrinėti kaip naują pagalbą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą. Iš tiesų, Teisingumo Teismas jau buvo nustatęs, kad valstybės pagalbos – esamos ar naujos – sąvoka atitinka objektyvią situaciją ir nepriklauso nuo institucijų elgesio ar pareiškimų (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją 72 punktą).

126    Dėl sprendimo dėl „prarastų“ sąnaudų svarbos konstatuotina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 113 punkte teisingai pažymėjo, kad jis susijęs ne su kompensacijų mokėjimu Alcoa gamykloms, bet su tvarka, kuria vadovaujantis ENEL buvo kompensuojamos „prarastos“ sąnaudos, patirtos liberalizavus elektros energijos rinką.

127    Be to, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 114 punkte taip pat iš esmės teisingai nurodė, kad net jei Komisija pagal procedūrą, susijusią su sprendimu dėl „prarastų“ sąnaudų, būtų buvusi informuota apie schemą, kuria naudojosi Alcoa gamyklos, ši įmonė be aiškių jai Komisijos duotų garantijų negalėjo būti tikra, jog lengvatinio tarifo taikymo laikotarpio pratęsimas nebuvo nauja pagalba.

128    Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 112–114 punktuose vertindamas sprendimo dėl „prarastų“ sąnaudų poveikį ginčijamam sprendimui nepadarė klaidos minėto sprendimo 112 punkte nuspręsdamas, kad Alcoa argumentas yra nesvarbus.

129    Todėl antrojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl antrojo pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu

–       Šalių argumentai

130    Pateikdama antrojo pagrindo ketvirtą dalį Alcoa teigia, kad, patvirtindamas Komisijos taikytą su nauja pagalba susijusią procedūrą, Bendrasis Teismas pažeidė teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Atsižvelgdama į savo ankstesnę išvadą, pagal kurią Alcoa taikomas tarifas nebuvo pagalba, Komisija mažų mažiausiai turėjo taikyti su esama pagalba susijusią procedūrą. Alcoa šiuo klausimu cituoja keletą Komisijos sprendimų ir remiasi minėtame Sprendime Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją nurodyta teismo praktika.

131    Komisija atsikerta, kad Bendrasis Teismas nepažeidė bendrųjų teisės principų, o Alcoa ir vėl pasiremia klaidinga prielaida, jog 2005 m. dekreto įstatymo 11 straipsnio 11 dalis tėra Sprendime Alumix patvirtintos priemonės pratęsimas. Alcoa nurodomi Komisijos sprendimai nėra svarbūs, nes jie susiję arba su bylomis, kuriose nebuvo galima susigrąžinti pagalbos, – šis klausimas šioje byloje nebuvo keliamas, – arba su schemų pratęsimu tokiomis pat sąlygomis, kuriomis jie buvo iš pat pradžių patvirtinti, tačiau taip šiuo atveju nėra.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

132    Teisingumo Teismas pažymi, kad antrojo pagrindo ketvirta dalimi Alcoa iš esmės pakartoja jos pirmojo pagrindo antroje dalyje nurodytus argumentus, tačiau juos taiko su nauja pagalba susijusiai procedūrai.

133    Pirma, pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 102 ir 103 punktuose Bendrasis Teismas teisingai citavo atitinkamą teismo praktiką, apie kurią buvo priminta šio sprendimo 71 punkte.

134    Antra, dėl šio sprendimo 71–75 punktuose nurodytų priežasčių Komisijos sprendime Alumix padarytos išvados negalėjo pagrįstai įtikinti Alcoa, kad šiame sprendime padarytos išvados gali būti taikomos ir ginčijamame sprendime nagrinėjam tarifui.

135    Todėl Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 108 punkte teisingai nusprendė, jog Sprendimas Alumix negalėjo Alcoa sukurti jokių teisėtų lūkesčių, kad Sprendime Alumix padarytos išvados ir toliau galios. Bendrasis Teismas iš to šio sprendimo 109 punkte teisingai padarė išvadą, kad Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, pagrįstą su nauja pagalba susijusia procedūra, nepažeidė teisėtų lūkesčių principo.

136    Kaltinimas, kad buvo pažeistas teisinio saugumo principas, turi būti atmestas dėl tos pačios priežasties, kuri nurodyta šio sprendimo 76 punkte.

137    Atsižvelgiant į minėtus svarstymus, antrojo pagrindo ketvirtą dalį, taigi ir visą pagrindą, reikia atmesti.

138    Kadangi nebuvo pritarta nė vienam iš apeliacinio skundo pagrindų, jį reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

139    Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnio pirmą pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės, o pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Priteisti iš Alcoa Trasformazioni Srl bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: anglų.