GENERALINIO ADVOKATO

JÁN MAZÁK IŠVADA,

pateikta 2011 m. birželio 21 d.(1)

Byla C‑257/10

Försäkringskassan

prieš

Elisabeth Bergström

(Regeringsrätten (Švedija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas asmenų judėjimas – Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo – Socialinė apsauga – Šeimos išmokos – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – 3 straipsnio 1 dalis ir 72 straipsnis“

I –    Įvadas

1.        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, 1971, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35)(2), 3 straipsnio 1 dalies ir 72 straipsnio, taip pat 1999 m. birželio 21 d. Liuksemburge pasirašyto Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo (OL L 114, 2002, p. 6) (toliau – Susitarimas) išaiškinimu.

2.        Prašymas pateiktas apeliacine tvarka nagrinėjant Försäkringskassan (socialinės apsaugos tarnybos) (toliau – Tarnyba) ir Elisabeth Bergström ginčą dėl vieno iš tėvų, dirbusio Šveicarijoje ir vėliau persikėlusio į Švediją, teisės gauti šeimos išmokas.

II – Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisė

3.        Susitarimo 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

„Numatytas tikslas Europos bendrijos valstybių narių ir Šveicarijos piliečiams yra:

 a) suteikti teisę atvykti į šalį, apsigyventi joje, dirbti pagal darbo sutartį, steigti savo verslą bei pasilikti Susitariančiosios Šalies teritorijoje;

<…>

d) sudaryti tokias pačias gyvenimo, įdarbinimo ir darbo sąlygas, kokios yra sudaromos tos šalies piliečiams.“

4.        Susitarimo 2 straipsnyje „Diskriminacijos uždraudimas“ nustatyta:

„Taikant Susitarimo I, II ir III priedų nuostatas, vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai, teisėtai gyvenantys kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, negali būti diskriminuojami dėl pilietybės.“

5.        Susitarimo 8 straipsnyje „Socialinės apsaugos sistemų koordinavimas“ numatyta:

„Pagal II priedą Susitariančiosios Šalys parengia nuostatas dėl socialinės apsaugos sistemų suderinimo, visų pirma turėdamos tikslą:

a) užtikrinti, kad būtų taikomos vienodos sąlygos;

<…>

c) suderinti visus laikotarpius, į kuriuos atsižvelgiama susijusių šalių nacionaliniuose įstatymuose, tam, kad būtų galima įgyti ir užtikrinti teisę gauti pašalpas bei tokias pašalpas apskaičiuoti; <…>“

6.        Susitarimo II priedo(3) 1 straipsnyje numatyta:

„1. Susitariančiosios šalys susitaria socialinės apsaugos sistemų derinimo srityje tarpusavyje taikyti susitarimo pasirašymo momentu galiojančius ir šio priedo A skirsniu iš dalies pakeistus Bendrijos teisės aktus, į kuriuos daroma nuoroda, arba jiems lygiavertes normas.

2. Teisės aktuose, į kuriuos daroma nuoroda šio priedo A skirsnyje, minima sąvoka „valstybė (‑s) narė (‑s)“ apima valstybes, kurioms taikomi minėti teisės aktai, ir Šveicariją.“

7.        Susitarimo II priedo A skirsnyje „Teisės aktai, į kuriuos daroma nuoroda“ numatyta:

„1. 371 R 1408(1): 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, atnaujintas <...>“

8.        Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio „Vienodų sąlygų taikymas“ 1 dalyje numatyta:

„Laikantis šio reglamento specialių nuostatų, vienos iš valstybių narių teritorijoje gyvenantiems asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios prievolės ir jie naudojasi tomis pačiomis išmokomis kaip ir valstybės piliečiai.“

9.        Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnyje „Draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpių sumavimas“, esančiame šio reglamento 7 skyriuje „Išmokos šeimai“, numatyta:

„Jeigu pagal valstybės narės teisės aktus teisės į išmokas įgijimas priklauso nuo įgytų draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpių, tos valstybės kompetentinga įstaiga sumuoja reikiamo dydžio draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpius, įgytus bet kurioje kitoje valstybėje narėje, tartum šie laikotarpiai būtų įgyti pagal jos administruojamus teisės aktus.“

10.      Reglamento Nr. 1408/71 89 straipsnyje „Specialios tam tikrų teisės aktų vykdymo taisyklės“ numatyta:

„Valstybių narių tam tikrų teisės aktų vykdymo specialios taisyklės nurodytos VI priede.“

11.      Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo N punkte „Švedija“ numatyta:

„1. Dėl reglamento 72 straipsnio taikymo nustatant asmens teisę gauti tėvystės išmoką, kitoje valstybėje narėje įgyti draudimo laikotarpiai laikomi paremtais tokiomis pačiomis vidutinėmis pajamomis kaip ir Švedijos draudimo laikotarpiai, su kuriais jie yra sudedami.“

B –    Nacionalinė teisė

12.      Socialförsäkringslagen (1999:799) (1999 m. Socialinio draudimo įstatyme Nr. 799) numatyta:

„3 skirsnis. Socialiniu draudimu teikiama apsauga

1.      Visi Švedijos gyventojai yra apdraudžiami šioms Lagen om allmän försäkring (1962:381) (1962 m. Bendrojo socialinio draudimo įstatymo Nr. 381) numatytoms išmokoms gauti:

1)      gydymo ir pan. išlaidų apmokėjimas pagal 2 skirsnį, kai išmokos apibrėžtos socialinio draudimo tarnybų;

2)      minimali ir bazinė motinystės (tėvystės) pašalpa;

3)      ligos ir nedarbingumo pašalpa garantijos išmokos forma; <...>

4 straipsnis. Visi Švedijoje dirbantys asmenys yra apdraudžiami šioms Lagen om allmän försäkring (1962:381) (1962 m. Bendrojo socialinio draudimo įstatymas Nr. 381) numatytoms išmokoms gauti:

1)      ligos pašalpa ir nėštumo pašalpa;

2)      didesnė nei minimali motinystės (tėvystės) pašalpa ir vienkartinė motinystės (tėvystės) pašalpa;

3)      pajamomis pagrįsta ligos pašalpa ir pajamomis pagrįsta nedarbingumo pašalpa; <...>“

13.      Lagen om allmän försäkring (1962:381) numatyta:

„3 skirsnis. Ligos pašalpa

2 straipsnis. Ligos pašalpos apskaičiavimo pagrindą sudarančios pajamos yra tikėtinos metinės apdrausto asmens piniginės pajamos iš jo darbo Švedijoje <...>

4 skirsnis. Motinystės (tėvystės) pašalpa

6 straipsnis

Visa motinystės (tėvystės) pašalpa yra ne mažesnė kaip 60 SEK per dieną (minimali pašalpa).

Jei tėvai iki vaiko gimimo buvo arba, jei socialinio draudimo tarnyba būtų žinojusi visas aplinkybes, būtų turėję būti apdrausti minimalų lygį viršijančiu sveikatos draudimu be pertraukos bent 240 dienų, pirmas 180 dienų mokama motinos (tėvo) ligos pašalpos dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, apskaičiuota pagal šio straipsnio penktą pastraipą. Bet kuriuo atveju visas pirmas 180 dienų mokama motinystės (tėvystės) pašalpa turi būti ne mažesnė kaip 150 SEK per dieną (bazinė pašalpa).

<...>“

III – Ginčas pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai

14.      Elisabeth Bergström yra Švedijos pilietė. 1994 m. sausio mėn. ji įsikūrė Šveicarijoje ir ten dirbo iki savo dukters gimimo 2002 m. kovo 19 dieną. 2002 m. rugsėjo 1 d. šeima persikėlė į Švediją. Jos vyras tuoj pat įsidarbino Švedijoje. E. Bergström Švedijoje neįsidarbino, kad galėtų prižiūrėti savo dukterį. Ji kreipėsi dėl ligos pašalpos dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos nuo 2003 m. kovo 16 d., kuri turėjo būti apskaičiuota remiantis jos pajamomis iš darbo Šveicarijoje.

15.      Tarnyba nusprendė, kad E. Bergström neturėjo teisės į ligos pašalpos dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, ir jai paskyrė bazinę motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. 150 SEK per dieną. Tarnyba nurodė, kad pagal Reglamentą Nr. 1408/71 nustatant, ar tenkinama 240 dienų sąlyga, reikia įtraukti ir kitose valstybėse narėse įgytus draudimo laikotarpius, tačiau bent paskutinę iš šių 240 dienų asmuo turi būti apdraustas Švedijoje.

16.      E. Bergström apskundė šį sprendimą Länsrätten i Stockholms län (Stokholmo apygardos administraciniam teismui). Länsrätten atmetė skundą iš esmės dėl to, kad ligos pašalpos dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa yra susijusi su darbo santykiais.

17.      E. Bergström pateikė apeliacinį skundą Kammarrätten i Stockholm (Apeliacinis administracinis teismas, Stokholmas), kuris pripažino jį nepriimtinu. E. Bergström apskundė šį sprendimą Regeringsrätten; šis teismas panaikino sprendimą ir grąžino bylą Kammarrätten. Pastarasis teismas patenkino E. Bergström apeliaciją ir nusprendė, kad reikia pripažinti, jog ji įvykdė 240 dienų reikalavimą, nes buvo apdrausta Šveicarijoje, ir kad jai turi būti skirta didesnė nei bazinė motinystės (tėvystės) pašalpa, apskaičiuota remiantis jos pajamomis iš darbo Šveicarijoje. Kammarrätten, be kita ko, rėmėsi Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsniu ir Teisingumo Teismo sprendimais Rockler(4) bei Öberg(5).

18.      Tarnyba apskundė šį Kammarrätten sprendimą ir paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jį panaikinti ir patvirtinti Länsrätten sprendimą bei Tarnybos sprendimą. E. Bergström prašė šį skundą atmesti.

19.      Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Tarnyba šiuo metu laikosi nuomonės, kad į laikotarpį, kurio reikia, kad asmuo įgytų teisę gauti pašalpą, gali būti įskaičiuojamas darbo kitoje valstybėje narėje laikotarpis. Tačiau Tarnyba pareiškė, kad E. Bergström neturi teisės į didesnę nei bazinė motinystės (tėvystės) pašalpą, nes ji neturi ligos pašalpos apskaičiavimo pagrindą sudarančių pajamų. Ligos pašalpos apskaičiavimo pagrindą sudarančių pajamų sąvoka pagrįsta prielaida, kad socialinės apsaugos sistema yra finansuojama iš darbo Švedijoje gaunamomis pajamomis, kurios apmokestinamos įstatymu numatytais mokesčiais. Taip pat reikia pažymėti, kad Sutarties nuostatos, kuriomis įtvirtintas laisvas darbuotojų judėjimas, netaikomos Šveicarijai. Vadinasi, šiuo atveju negalima remtis ir sprendimais Rockler ir Öberg, kaip tai darė Kammarrätten.

20.      E. Bergström pareiškė, kad Švedijoje dirbanti motina (tėvas), kuri(-s), gimus vaikui, nutraukia savo profesinę veiklą, turi teisę į ligos pašalpos dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Tą pačią taisyklę reikia taikyti ir asmeniui, kuris persikelia į Švediją iš kitos ES valstybės narės arba kitos valstybės, kuriai taikomas Reglamentas Nr. 1408/71.

21.      Kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnis, kuris yra taikomas šeimos išmokoms ir kuriuo reglamentuojamas draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpių sumavimas, nėra aiškus. 72 straipsnio pavadinime kalbama apie draudimo laikotarpių „sumavimą“. Iš pavadinimo formuluotės galima spręsti, kad straipsnis taikomas, tik kai esama nacionalinio draudimo laikotarpio, prie kurio galima pridėti draudimo užsienyje laikotarpį. Tačiau pagal 72 straipsnio tekstą valstybė narė įpareigojama tik „atsižvelgti“ į draudimo kitoje valstybėje narėje laikotarpius. Taigi, remiantis šio straipsnio formuluote, draudimo užsienyje laikotarpiai turi būti įtraukti atliekant skaičiavimus, tačiau ja tiesiogiai nepatvirtinama prielaida, kad būtinas nacionalinio draudimo laikotarpis.

22.      Kalbant apie pašalpos dydį, pažymėtina, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnį tam tikri šalies viduje ir užsienyje suėję laikotarpiai laikomi lygiaverčiais, tačiau šioje nuostatoje nenurodyta, kokiu mastu šalies viduje gautą užmokestį reikia prilyginti užsienyje gautam užmokesčiui. Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalimi (kaip ir Sutarties 8 straipsniu) reglamentuojamas vienodų sąlygų taikymas. Kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neaišku, ar vienodos sąlygos taikomos ir darbuotojams migrantams, kurie yra tos valstybės narės piliečiai(6), ir ar pagal 3 straipsnio 1 dalį, apskaičiuojant pajamomis pagrįstas šeimos išmokas, kitoje valstybėje narėje gautas pajamas reikia prilyginti valstybės viduje gautoms pajamoms. Jei taip, kyla klausimas, ar ši taisyklė taikoma ir Šveicarijai, kuriai netaikoma Sutartis.

23.      Tokiomis aplinkybėmis Regeringsrätten (Švedija) Teisingumo Teismui pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar pagal Sąjungos teisę, konkrečiai kalbant, pagal Susitarimą su Šveicarija dėl laisvo asmenų judėjimo ir Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnį, galima visą draudimo laikotarpį, būtiną norint gauti šeimos išmoką, pavyzdžiui, pajamomis pagrįstą motinystės (tėvystės) pašalpą, įgyti dirbant ir apsidraudus Šveicarijoje?

2.      Ar pagal Sąjungos teisę, konkrečiai kalbant, pagal Susitarimą su Šveicarija dėl laisvo asmenų judėjimo ir Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalį bei 72 straipsnį, Šveicarijoje gautas pajamas reikia prilyginti valstybės viduje gautoms pajamoms, apskaičiuojant šeimos išmoką, pavyzdžiui, pajamomis pagrįstą motinystės (tėvystės) pašalpą?“

IV – Procesas

24.      Rašytinius paaiškinimus pateikė E. Bergström, Švedijos bei Suomijos vyriausybės ir Komisija.

25.      Remdamiesi Teisingumo Teismo procedūros reglamento 54a straipsniu, teisėjas pranešėjas ir generalinis advokatas paprašė pagrindinės bylos šalių, valstybių narių, Komisijos ir Tarybos pateikti pastabas (jeigu jos to pageidauja), ar, jų manymu, E. Bergström prašymas skirti šeimos išmokas patenka į Susitarimo taikymo sritį. Jie paprašė, kad pagrįsdamos savo pastabas pagrindinės bylos šalys, valstybės narės, Komisija ir Taryba, be kita ko, atsižvelgtų į faktus arba prielaidas, kad E. Bergström yra Švedijoje gyvenanti Švedijos pilietė, pateikusi prašymą šioje valstybėje narėje, į Susitarimo 1, 2, 8 straipsnius bei II priedą ir į Teisingumo Teismo sprendimą Grimme(7).

26.      2011 m. gegužės 4 d. įvyko posėdis, per kurį E. Bergström, Švedijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisija pateikė žodines pastabas.

V –    Pirminis klausimas: Susitarimo taikymas

27.      Atsakydamos į klausimą, pateiktą remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 54a straipsniu, E. Bergström ir Komisija teigia manančios, kad Susitarimas taikomas pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms ir ginčui pagrindinėje byloje. Švedijos vyriausybė atsakyme nurodė, kad E.  Bergström situacija į Susitarimo taikymo sritį nepatenka. Ši vyriausybė teigia, kad Susitarimo 1 ir 2 straipsniais darbuotojus migrantus siekiama apsaugoti nuo diskriminacijos jų darbo valstybėje. Tačiau Susitarimas nereglamentuoja darbuotojo padėties jo kilmės valstybėje ir jo padėties grįžus į šią valstybę. Tai patvirtina Susitarimo I priedo 9 straipsnis, kuriame numatyta, kad darbuotojui, kuris yra susitariančiosios šalies pilietis, turi būti sudarytos tos pačios sąlygos kaip ir vietiniams darbuotojams kitos susitariančiosios šalies teritorijoje, nepaisant jo pilietybės. Be to, Sprendime Grimme(8) Teisingumo Teismas nurodė, kad Susitarimo I priedo 9 straipsnyje numatytas vienodas požiūris netaikomas susitariančiosios šalies valdžios institucijų požiūriui į tos valstybės piliečius.

28.      Manau, kad vertinant, ar Susitarimas yra taikomas pagrindinės bylos aplinkybėms, būtina išanalizuoti visą šį susitarimą su nuo jo neatskiriamais priedais ir protokolais(9), kurie jokiu būdu nėra mažiau svarbūs. Vis dėlto Susitarimu tiksliai apibrėžiama ir taip apribojama specifinė jo priedų taikymo sritis. Taigi, pavyzdžiui, Susitarimo 6 straipsnyje numatyta, kad teisė apsigyventi susitariančiosios šalies teritorijoje garantuojama asmenims, kurie nevykdo ūkinės veiklos pagal I priedo nuostatas, susijusias su ūkinės veiklos nevykdančiais asmenimis(10).

29.      Mano manymu, Susitarimo I priedo 9 straipsnis, kuriuo garantuojamas vienodas požiūris į darbuotojus, Susitariančiosios Šalies piliečius, kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, ir Teisingumo Teismo sprendimas Grimme(11), kuriame iš dalies daroma nuoroda į šią nuostatą, netaikomi pagrindinės bylos faktams ir aplinkybėms. Iš Susitarimo 8 straipsnio aišku, kad šio susitarimo Susitariančiųjų Šalių socialinės apsaugos sistemų derinimo klausimui taikomas II priedas, o ne I priedas. Susitarimo 8 straipsnio a punktu reikalaujama, kad Susitariančiosios Šalys, remdamosi II priedu, imtųsi socialinės apsaugos sistemų derinimo priemonių, ypač siekdamos užtikrinti vienodo požiūrio taikymą.

30.      Be to, kitaip nei E. Bergström, Ch. Grimme faktiškai nesinaudojo pagal Susitarimą valstybėms narėms suteiktomis teisėmis, be kita ko, dirbti ir apsigyventi Šveicarijos Konfederacijoje. Byloje Grimme Teisingumo Teismui pateiktas klausimas iš esmės buvo susijęs su tuo, ar Ch. Grimme – Vokietijos pilietis ir Šveicarijos bendrovės filialo Vokietijoje direktorius – privalėjo būti apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu senatvės pensijai gauti. Šio sprendimo motyvai daugiausia grindžiami Susitarime numatyta ribota juridinių asmenų steigimosi teise ir paslaugų teikimo laisve. Tačiau Ch. Grimme taip pat tvirtino, kad samdomo darbuotojo privalomas draudimas valstybiniu socialiniu draudimu pažeidžia Susitarimo I priedo 9 straipsniu užtikrinamą vienodą požiūrį, nes pagal Vokietijos teisę įsteigtų akcinių bendrovių valdybos nariai neprivalo būti draudžiami. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Susitarimo I priedo 9 straipsnyje, kuriuo darbuotojams, kurie yra Susitariančiosios Šalies piliečiai, kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje garantuojamas vienodo požiūrio taikymas, numatyta tik Susitariančiosios Šalies piliečio diskriminacija dėl pilietybės kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje. Todėl Teisingumo Teismas konstatavo, kad Ch. Grimme einamos pagal Šveicarijos teisę įsteigtos akcinės bendrovės valdybos nario pareigos niekaip nėra susijusios su diskriminacijos klausimu(12).

31.      Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Susitarimo II priedo 1 straipsnio 1 dalimi, susijusia su socialinio draudimo sistemų derinimu, reikalaujama, kad Susitariančiosios Šalys tarpusavyje taikytų nurodytus Sąjungos teisės aktus, galiojančius šio susitarimo pasirašymo dieną, iš dalies pakeistus šio priedo A skirsniu. Be to, pagal šio priedo 1 straipsnio 2 dalį ,,teisės aktuose, į kuriuos daroma nuoroda šio priedo A skirsnyje, minima sąvoka „valstybė (-s) narė (-s)“ apima valstybes, kurioms taikomi minėti teisės aktai, ir Šveicariją“. Reglamentas Nr. 1408/71 yra paminėtas Susitarimo II priedo A skirsnyje „Teisės aktai, į kuriuos daroma nuoroda“. Taigi šio reglamento nuostatos taikomos ne tik ES valstybėms narėms, bet ir Šveicarijos Konfederacijai(13).

32.      Reglamentas Nr. 1408/71 buvo priimtas kaip viena iš priemonių, skirtų užtikrinti kuo didesnę darbuotojų migrantų judėjimo laisvę. Šis tikslas nebūtų pasiektas, jeigu naudodamiesi teise laisvai judėti darbuotojai prarastų socialinės apsaugos lengvatas, užtikrintas jiems vienos valstybės narės teisės aktais, ypač kai šios lengvatos yra atlygis už jų sumokėtas įmokas(14).

33.      Manau, kad Susitariančiosios Šalys, Susitarimo II priedo A skirsnyje darydamos aiškią nuorodą į Reglamentą Nr. 1408/71, siekė užtikrinti ir laisvą darbuotojų migrantų judėjimą Susitariančiųjų Šalių teritorijose. Jeigu Susitarime numatytos teisės būtų taikomos tik ribotai ir neišsamiai tais atvejais, kai vienos Susitariančiosios Šalies pilietis yra kitoje Susitariančiojoje Šalyje, atsirastų didelių kliūčių įgyvendinti Susitarimo tikslus, ypač įtvirtintus šio susitarimo 1 straipsnio a punkte, kuriame, be kita ko, kalbama apie teisę atvykti, apsigyventi, dirbti pagal darbo sutartį ir teisę likti Susitariančiųjų Šalių teritorijoje, taip pat įtvirtintus šio susitarimo 1 straipsnio d punkte, ypač tikslą užtikrinti vienodas gyvenimo sąlygas. Jeigu ES piliečiai, pasinaudoję Susitarime numatyta teise laisvai judėti, grįžę į savo valstybę narę negalėtų remtis Susitarimo nuostatomis, tai turėtų neigiamos įtakos nurodytiems tikslams ir Susitarimo 2 straipsnyje numatytam nediskriminavimo principui.

34.      Todėl manau, kad E. Bergström prašymas skirti šeimos išmokas patenka į Susitarimo taikymo sritį. Be to, remiantis Susitarimo 16 straipsnio 1 dalimi, Reglamente Nr. 1408/71 numatytos teisės ir pareigos privalo būti taikomos ir santykiuose tarp Šveicarijos Konfederacijos ir ES valstybių narių.

VI – Vertinimas

A –    Pirmasis klausimas: minimalus draudimo laikotarpis

35.      Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog pagal Švedijos teisę, kad asmuo įgytų teisę gauti ligos pašalpos dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, jis turi būti buvęs apdraustas arba išdirbęs tam tikrą minimalų laikotarpį. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo priimti sprendimą dėl to, ar remiantis Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsniu visas toks laikotarpis gali būti įgytas dirbant ir apsidraudus Šveicarijoje, ar tam tikrą draudimo arba darbo laikotarpį būtina būti įgijus ir Švedijoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnis nėra aiškus dėl pavadinimo ir šio reglamento VI priedo N(1) punkto.

36.      E. Bergström paaiškinimuose Teisingumo Teismui nurodė, kad remiantis Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsniu visas šis laikotarpis gali būti įgytas dirbant ir apsidraudus Šveicarijoje. Tiesiogiai taikant Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnį ir pagal analogiją taikant Teisingumo Teismo sprendimus Öberg(15) ir Rockler(16) užtikrinama, kad dėl nacionalinės teisės aktų, kuriais neatsižvelgiama į laikotarpius, kuriais darbuotojas buvo apdraustas kitos valstybės narės draudimu ligos atveju, arba nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos neužtenka užsienyje įgyto draudimo laikotarpio ir reikalaujama tam tikro draudimo atitinkamoje valstybėje laikotarpio, tokios valstybės narės piliečiai būtų mažiau suinteresuoti išvykti į kitą valstybę narę ir vykdyti joje profesinę veiklą. Švedijos vyriausybė rašytiniuose paaiškinimuose išdėstė nuomonę, kad remiantis lygybės principu Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnis turėtų būti aiškinamas taip, kad visas draudimo laikotarpis gali būti įgytas kitoje valstybėje narėje arba Šveicarijoje. Tačiau, pateikdama atsakymą į klausimą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 54a straipsnį ir žodinius paaiškinimus, Švedijos vyriausybė pakoregavo savo rašytinius paaiškinimus dėl pirmojo prejudicinio klausimo ir nurodė, kad, jos manymu, nacionalinėje teisėje įtvirtintas reikalavimas draudimo laikotarpį įgyti ir kompetentingos institucijos valstybėje narėje yra suderinamas su Susitarimu ir su Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsniu. Suomijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad remiantis Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnio formuluote ir pavadinimu draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpiai turi būti sumuojami ir šis straipsnis turi būti aiškinamas kaip nedraudžiantis valstybių narių teisės aktų, kuriais tam, kad atsirastų teisė gauti išmokas, reikalaujama pagal tokius teisės aktus įgyti tam tikrą draudimo arba darbo laikotarpį. Prašyme išklausyti šioje byloje Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnį nereikalaujama darbo arba draudimo laikotarpio valstybėje, kurioje pateikiamas prašymas skirti išmoką. Per posėdį ši vyriausybė nurodė, kad į pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą turėtų būti pateiktas neigiamas atsakymas ir kad valstybės narės turi teisę nustatyti reikalavimą įgyti draudimo arba darbo atitinkamoje šalyje laikotarpį pagal Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnį.

37.      Komisijos manymu, Reglamento Nr. 1408 72 straipsnį reikia aiškinti atsižvelgiant į jo tikslą įgyvendinti laisvą asmenų judėjimą. Toks aiškinimas atitinka Teisingumo Teismo sprendimus Öberg ir Rockler. Susitarimo 8 straipsnio c punkte numatyta, kad Susitariančiosios Šalys, remdamosi šio susitarimo II priedu, turėtų nustatyti socialinės apsaugos sistemų derinimo taisykles, kad būtų užtikrinamas visų laikotarpių, į kuriuos atsižvelgiama pagal skirtingus nacionalinės teisės aktus ir kuriems suėjus, be kita ko, įgyjama teisė gauti išmokas, sumavimas. Susitarimo II priedo 1 straipsniu šalys susitarė taikyti tam tikrus ES teisės aktus, įskaitant Reglamentą Nr. 1408/71. Komisijos manymu, atitinkamos Susitarimo nuostatos yra aiškios ir, remiantis Teisingumo Teismo praktika(17), jos turi būti aiškinamos pagal analogiją remiantis atitinkamomis Sąjungos teisės nuostatomis. Todėl Komisija, remdamasi sprendimais Öberg ir Rockler, mano, kad Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nebūtina kitoje valstybėje narėje įgytus laikotarpius pridėti prie laikotarpių, įgytų valstybėje narėje, kurioje prašoma skirti išmoką – priešingu atveju ES piliečiai būtų atgrasomi nuo profesinės veiklos kitoje valstybėje narėje. Tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas laikytųsi nuomonės, kad būtinas draudimo arba darbo Švedijoje laikotarpis, Komisija pažymi, kad E. Bergström vyras pradėjo dirbti Švedijoje nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. ir kad pagal Teisingumo Teismo sprendimą Hoever ir Zachow(18) jis įgijo būtiną laikotarpį. Šiame sprendime numatyta, kad šeimos pašalpos dėl jų pobūdžio negali būti laikomos mokėtinomis asmeniui neatsižvelgiant į jo šeiminę situaciją. Jeigu tokiomis išmokomis siekiama apmokėti šeimos išlaidas, tai pasirinkimas, kuris iš tėvų privalo gauti pašalpą, neturi reikšmės.

38.      Neginčijama, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos Švedijos teisėje numatytos išmokos yra šeimos išmokos Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies prasme(19).

39.      Nors remdamosi principu, kad valstybės narės išsaugo teisę apibrėžti socialinio draudimo išmokų skyrimo sąlygas, valstybės narės turi teisę nustatyti minimalų draudimo laikotarpį, kuriam suėjus įgyjama teisė gauti šeimos išmoką, SESV 48 straipsnio a punkte įtvirtintas tam tikrų laikotarpių, į kuriuos turi atsižvelgti valstybės narės, sumavimo principas. Šios bylos aplinkybėmis šis principas įgyvendinamas Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsniu, susijusiu su šeimos išmokomis. Sumavimo principas yra vienas pagrindinių valstybių narių socialinės apsaugos sistemų Sąjungos koordinavimo principų, kuriuo siekiama užtikrinti, kad naudodamasis Sutarties suteikta laisvo judėjimo teise darbuotojas neprarastų socialinės apsaugos išmokų, kurias gautų, jeigu būtų visą savo profesinę veiklą vykdęs vienoje valstybėje narėje. Tokios pasekmės gali Sąjungos darbuotojus atgrasinti naudotis teise laisvai judėti, todėl gali būti šios laisvės kliūtis (20).

40.      Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnyje „Draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpių sumavimas“ numatyta, kad jeigu valstybė narė nustato, kad teisės į išmokas įgijimas priklauso nuo įgytų draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpių, tokie laikotarpiai, įgyti bet kurioje kitoje valstybėje narėje, turi būti laikomi įgytais pirmojoje valstybėje narėje. Manau, kad nors žodžio „sumavimas“(21) vartojimas Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnio pavadinime teoriškai gali sukelti neaiškumų dėl to, kad, kaip pastebėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jis galėtų reikšti reikalavimą sudėti du arba daugiau atitinkamų laikotarpių, įgytų skirtingose valstybėse narėse, todėl vienas laikotarpis, įgytas vienoje valstybėje narėje, kuri nėra kompetentingos institucijos valstybė narė, nebūtų tinkamas, aiški paties Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnio formuluotė nepalieka neaiškumų ir jokiu būdu nepatvirtina Švedijos, Suomijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių pateikto šios nuostatos aiškinimo.

41.      Pats pažodinis Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnio aiškinimas aiškiai patvirtina išvadą, kad jeigu visas atitinkamas laikotarpis įgyjamas valstybėje narėje, kuri nėra kompetentingos institucijos valstybė narė, jis turi būti laikomas lygiaverčiu laikotarpiui, įgytam kompetentingos institucijos valstybėje narėje(22), ir kad įgijus tik šį laikotarpį galima įgyti teises pastarojoje valstybėje narėje. Pagal aiškią 72 straipsnio formuluotę kompetentingos institucijos valstybė narė neturi nustatyti jokių kitų papildomų sąlygų, pagal kurias būtų reikalaujama įgyti draudimo tokioje valstybėje narėje laikotarpį.

42.      Taip pat manau, kad su Švedija susijęs Reglamento Nr. 1408/71 N(1) punktas, kuriame, kalbant apie šio reglamento 72 straipsnio taikymą, numatyta, kad nustatant asmens teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą draudimo laikotarpis, įgytas kitoje valstybėje narėje, laikomas nustatytu pagal tas pačias vidutines pajamas kaip ir Švedijos draudimo laikotarpis, prie kurio jis pridedamas, negali būti aiškinamas taip, kad pagal Švedijos teisę norint įgyti teisę gauti šeimos išmokas gali būti reikalaujama draudimo arbo darbo Švedijoje laikotarpio. Mano manymu, iš Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo N(1) punkto formuluotės aišku, kad jis taikomas kartu su šio reglamento 72 straipsniu. Be to, manau, kad Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo N(1) punktu nėra numatyta ir net nedaroma prielaida, kad draudimo Švedijoje laikotarpis yra privalomas. Iš tiesų Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo N(1) punktas turi būti taikomas tik jeigu asmuo faktiškai yra įgijęs du atitinkamus draudimo laikotarpius: vieną – Švedijoje ir vieną – kitoje valstybėje narėje. Esant tokioms aplinkybėms, Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo N(1) punkte įtvirtintos specialios Švedijos atžvilgiu taikomos taisyklės, susijusios su pajamomis, pagal kurias nustatoma asmens teisė gauti motinystės (tėvystės) pašalpą. Todėl manau, kad Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo N(1) punktas nėra susijęs su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis.

43.      Be to, manau, kad be pažodinio susijusių Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų aiškinimo minėtą požiūrį patvirtina ir Teisingumo Teismo praktika bei Susitarimo tikslai ir nuostatos. Sprendimuose Öberg(23) ir Rockler(24) Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpos dydį neatsižvelgiama į laikotarpį, kai darbuotojas buvo apsidraudęs pagal Europos Bendrijų bendrąją sveikatos draudimo sistemą, valstybės narės piliečius gali atgrasinti nuo darbo kitos valstybės narės teritorijoje esančioje Europos Sąjungos institucijoje, kadangi, priimdami tokios institucijos pasiūlymą dirbti, darbuotojai galėtų prarasti galimybę pasinaudoti šeimos išmokomis pagal šią nacionalinę sveikatos draudimo sistemą, į kurias jie turėtų teisę, jeigu nebūtų sutikę priimti pasiūlymo dėl šio darbo. Taigi, buvo konstatuota, kad bylose Öberg(25) ir Rockler(26) ginčyti motinystės (tėvystės) pašalpas reglamentuojantys Švedijos teisės aktai yra laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis pagal EB 39 straipsnį (dabar – SESV 45 straipsnis). Mano manymu, pagrindiniai Teisingumo Teismo argumentai šiose bylose negali būti taikomi tik (kaip per posėdį teigė Jungtinės Karalystės vyriausybė) specifinėms siauroms šių bylų faktinėms aplinkybėms, taigi ir situacijoms, susijusioms su buvusiais Europos Sąjungos institucijų darbuotojais. Sprendimuose šiose bylose pabrėžiamas SESV 48 straipsnio a punkte(27) įtvirtintas sumavimo principas, kuriuo reikalaujama, kad iš esmės, be kita ko, įgyjant teisę į valstybės narės mokamas socialines išmokas, darbuotojo migranto kitoje valstybėje narėje įgyti draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpiai turi būti laikomi visiškai lygiaverčiais laikotarpiams, įgytiems kompetentingos institucijos valstybėje narėje. Manau, kad šio principo išimtis, susijusias su socialinio draudimo išmokomis, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas turi nurodyti tiksliai ir aiškiai(28). Mano manymu, esant neaiškumų, pirmenybė turėtų būti teikiama sumavimo principui.

44.      Todėl, remiantis SESV 45 straipsniu ir 48 straipsnio a punktu, taip pat sprendimuose Öberg ir Rockler Teisingumo Teismo pateiktais argumentais, atrodytų, kad visi Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnyje nurodyti draudimo ir darbo laikotarpiai gali būti įgyjami dirbant ir apsidraudus valstybėje narėje, kuri nėra kompetentingos institucijos valstybė narė. Reikalavimas draudimo arba darbo laikotarpį įgyti kompetentingos institucijos valstybėje narėje(29) galėtų atgrasyti tokios valstybės narės pilietį pasinaudoti judėjimo laisve išvykstant iš savo kilmės šalies(30).

45.      Tačiau, kaip pabrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, su vidaus rinka susijusių Sąjungos teisės normų aiškinimas negali būti automatiškai pagal analogiją taikomas Susitarimo aiškinimui, jeigu tai nėra aiškiai nurodyta pačiame Susitarime(31). Todėl ginčas pagrindinėje byloje turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į specifines Susitarimo nuostatas.

46.      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, taikant Reglamentą 1408/71, Šveicarijos Konfederacija turi būti prilyginama Europos Sąjungos valstybei narei(32). Todėl Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnis taikomas Šveicarijos Konfederacijai.

47.      Mano manymu, nors sprendimai Öberg ir Rockler yra grindžiami EB 39 straipsniu (dabar – SESV 45 straipsnis), todėl negali būti tiesiogiai taikomi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, Teisingumo Teismo šiose bylose išdėstyti argumentai kartu su, be kita ko, SESV 48 straipsnio a punkte ir su juo susijusioje teismo praktikoje įtvirtintu sumavimo principu turėtų būti mutatis mutandis taikomi ginčui pagrindinėje byloje. Toks taikymas yra būtinas, kad būtų realiai įgyvendinami Susitarimo tikslai, susiję su laisvu asmenų judėjimu, ypač įtvirtinti jo 1 straipsnio a ir d punktuose. Be to, reikia pabrėžti, kad sumavimo principas, taikomas užtikrinant ir išsaugant teisę į socialinio draudimo išmokas, yra aiškiai įtvirtintas Susitarimo 8 straipsnio c punkte.

48.      Manau, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis, jeigu asmeniui grįžus į ES tam, kad įgytų teisę gauti šeimos išmokas, nebūtų galima atsižvelgti į Šveicarijoje įgytus draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpius (atrodo, kad šioje byloje toks laikotarpis yra gana ilgas(33)), būtų labai sunku pasiekti Susitarimo tikslų, nebent atitinkami Šveicarijoje įgyti laikotarpiai būtų pridėti prie kokio nors hipotetinio minimalaus draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo kompetentingos institucijos valstybėje narėje laikotarpio.

49.      Todėl manau, kad vadovaudamasi Susitarimo 1 ir 8 straipsniais ir Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsniu, kuriuose numatyta, kad pagal valstybės narės teisės aktus teisės į šeimos išmokas įgijimas priklauso nuo įgytų draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpių, tokios valstybės narės kompetentinga institucija šiuo tikslu turi atsižvelgti į draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpį, kuris visas yra įgytas Šveicarijoje.

B –    Antrasis klausimas: pašalpų dydis

50.      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal Susitarimą ir Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalį ir 72 straipsnį asmuo, kuris prieš išeidamas vaiko priežiūros atostogų dirbo Šveicarijoje ir todėl neturėjo ligos pašalpos apskaičiavimo pagrindą sudarančių pajamų Švedijoje, gali turėti teisę į ligos pašalpos dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, pagrįstą jo Šveicarijoje gautomis pajamomis.

51.      Reglamento Nr. 1408/71 antroje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse nustatyta, kad jo tikslas – užtikrinti laisvą pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų judėjimą Europos Sąjungoje, atsižvelgiant į skirtingą nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktų pobūdį. Šiuo tikslu, kaip matyti iš jo penktos, šeštos ir dešimtos konstatuojamųjų dalių, šiame reglamente išsaugomas vienodų sąlygų darbuotojams sudarymo principas esant skirtingiems nacionalinės teisės aktams, ir juo siekiama kuo geriau užtikrinti visiems vienoje valstybėje narėje dirbantiems darbuotojams vienodas sąlygas ir nebausti teise laisvai judėti besinaudojančių darbuotojų(34).

52.      Kaip yra nurodę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Komisija, Reglamente Nr. 1408/71 įtvirtintos specialios tam tikrų išmokų rūšių apskaičiavimo taisyklės. Tačiau nors Reglamento Nr. 1408/71 23, 47, 58 ir 68 straipsniais atitinkamai reglamentuojamas ligos ir motinystės išmokų, senatvės ir invalidumo pensijų, išmokų dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų bei nedarbo išmokų apskaičiavimas, šiame reglamente nėra jokios specialios nuostatos, reglamentuojančios šeimos išmokų apskaičiavimą, kuri būtų taikoma ginčo pagrindinėje byloje faktinėms aplinkybėms(35).

53.      Švedijos bei Suomijos vyriausybės ir Komisija laikosi nuomonės, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos išmokos turėtų būti apskaičiuojamos pagal analogiją taikant Reglamento Nr. 1408/71 23 straipsnį, kuriame reglamentuojamas su liga ir motinyste susijusių išmokų pinigais apskaičiavimas remiantis vidutinėmis pajamomis. Švedijos ir Suomijos vyriausybės mano, kad šiuo tikslu galima atsižvelgti tik į pajamas, uždirbtas kompetentingos institucijos valstybėje narėje. Komisija laikosi nuomonės, kad pagal bendrąjį principą apskaičiuojant išmokas nėra atsižvelgiama į kitoje valstybėje narėje gautas pajamas. Tačiau jeigu Švedijos valdžios institucijos E. Bergström turėtų mokėti tik bazinę motinystės (tėvystės) pašalpą, jos nevienodai vertintų darbuotojus migrantus ir Švedijoje likusius darbuotojus. Siekiant išvengti tokios diskriminacijos, apskaičiuojant šią pašalpą turėtų būti remiamasi vidutinėmis asmens, užsiimančio tokia pačia profesine veikla ir turinčiam tokią pačią kvalifikaciją kaip E. Bergström, pajamomis.

54.      Manau, jog kadangi Reglamento Nr. 1408/71 7 skyriuje nėra specialios nuostatos, reglamentuojančios šeimos išmokų apskaičiavimą, taigi ir jokios nuostatos, kuria derinamas tokių išmokų skaičiavimas, į šio reglamento taikymo sritį patenkančios aptariamos šeimos išmokų turi būti apskaičiuojamos remiantis kompetentingos valstybės narės teise, jeigu dėl taikomų sąlygų neatsiranda atvira arba užslėpta Sąjungos darbuotojų diskriminacija. Taigi turi būti taikomos išmokos apskaičiavimą reglamentuojančios nacionalinės teisės nuostatos, jeigu jos neprieštarauja Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 daliai.

55.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Švedijos vyriausybė mano, kad Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalimi tesiekiama užtikrinti, kad užsieniečiai, kuriems taikomas šis reglamentas, turėtų tokias pačias teises ir pareigas kaip ir valstybės narės piliečiai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad neaišku, ar vienodos teisės taikomos ir darbuotojams migrantams, kurie yra tos valstybės narės piliečiai(36), ir ar apskaičiuojant pajamomis pagrįstas šeimos išmokas, pagal 3 straipsnio 1 dalį kitoje valstybėje narėje gautas pajamas reikia prilyginti valstybės viduje gautoms pajamoms. Jei taip, kyla klausimas, ar ši taisyklė taikoma ir Šveicarijai, kuriai netaikoma Sutartis. Švedijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad valstybės narės savo piliečiams gali taikyti mažiau palankias sąlygas negu kitiems ES piliečiams.

56.      Sprendime Petit(37) Teisingumo Teismas nurodė, kad laisvą judėjimą reglamentuojančios taisyklės ir Reglamentas Nr. 1408/71, ypač jo 3 straipsnis, nėra taikomi situacijose, visais atžvilgiais susijusiose tik su viena valstybe nare. Mano manymu, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos yra akivaizdu, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės nėra išskirtinai vidaus situacija, kurioje nė vienas veiksnys šių aplinkybių nesieja su kuria nors Sąjungos teise reglamentuojama situacija ir kurioje visi svarbūs elementai apsiriboja viena valstybe nare(38).

57.      Remiantis Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalimi, socialinės apsaugos srityje įgyvendintas nediskriminavimo principas draudžia ne tik akivaizdžią socialinės apsaugos sistemos paslaugų gavėjų pilietybe pagrįstą diskriminaciją, bet ir visas paslėptas diskriminacijos formas, kurios, taikant kitus vertinimo kriterijus, iš tiesų lemia tokį patį rezultatą(39).

58.      Todėl nacionalinės teisės sąlygos, kurios, nors ir taikomos neatsižvelgiant į pilietybę, bet iš esmės arba daugiausia daro įtaką darbuotojams migrantams, jeigu taikomos vienodai, tačiau vietiniai darbuotojai jas gali tenkinti lengviau nei darbuotojai migrantai, arba jeigu jos gali būti nenaudingos visų pirma pastariesiems, turi būti laikomos netiesiogiai diskriminuojančiomis(40). Šiuo požiūriu nėra būtina nustatyti, kad nagrinėjama nuostata praktiškai veikia iš esmės didesnę darbuotojų migrantų dalį. Pakanka, kad ji gali turėti tokį poveikį(41).

59.      Priešingu atveju šios nuostatos turėtų būti pateisinamos objektyviais, nuo minėtų darbuotojų pilietybės nepriklausančiais kriterijais ir atitikti nacionalinėje teisėje teisėtai siekiamą tikslą(42).

60.      Mano manymu, iš Teisingumo Teismo sprendimo Borawitz(43) aišku, kad tai, jog prašymą skirti socialinio draudimo išmokas pateikęs asmuo yra kompetentingos institucijos valstybės narės pilietis, nebūtinai reiškia, kad tokiu atveju pašalinama galimybė taikyti Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalį, jeigu nustatoma, kad labiau tikėtina, jog poveikis bus daromas kitų valstybių narių (arba kaip šiuo atveju – Šveicarijos) piliečiams, arba kad jiems daromas poveikis bus didesnis negu kompetentingos institucijos valstybės narės piliečiams(44).

61.      Manau, kad dėl tokių, kaip antai pagrindinėje byloje, nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų, kuriuose iš esmės numatyta, kad nustatant teisę gauti ligos pašalpos dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, didesnę už bazinio dydžio pašalpą, galima atsižvelgti tik į kompetentingos institucijos valstybėje narėje (Švedijoje) gautas pajamas, nepalankioje padėtyje pirmiausia gali atsidurti kitų valstybių narių ir Šveicarijos piliečiai, nes tikėtina, kad kompetentingos institucijos valstybės narės piliečiams (Švedijos piliečiams) būtų paprasčiau įvykdyti nurodytą reikalavimą gauti pajamas šioje valstybėje (Švedijoje) ir būti apdraustiems minimalų lygį viršijančiu sveikatos draudimu.

62.      Be to, tokie teisės aktai sudaro kliūtis siekti pačių laisvo asmenų judėjimo ir vienodų gyvenimo sąlygų sudarymo tikslų, įtvirtintų Susitarimo 1 straipsnio a ir d punktuose, taip pat įgyvendinti specialią vienodo požiūrio užtikrinimo socialinės apsaugos sistemose taisyklę, numatytą šio susitarimo 8 straipsnio a punkte. Manau, kad Susitarimo 8 straipsnio a punktu siekiama užtikrinti, kad laisvo judėjimo teise pasinaudoję asmenys nebūtų diskriminuojami kitų tokia teise nepasinaudojusių panašioje situacijoje esančių darbuotojų atžvilgiu(45).

63.      Pagal nagrinėjamus Švedijos teisės aktus, darbuotojas migrantas, kaip antai E. Bergström, gali gauti mažesnę šeimos išmoką negu būtų gavęs, jeigu nebūtų pasinaudojęs Susitarime numatyta laisvo judėjimo teise. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą atrodytų, kad E. Bergström gauna bazinio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, o Švedijoje dirbantys darbuotojai tokiomis pačiomis aplinkybėmis turi teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, apskaičiuotą pagal jų ligos pašalpos apskaičiavimo pagrindą sudarančias pajamas.

64.      Manau, kad nesant specialios tai reglamentuojančios Sąjungos teisės normos, norint panaikinti šią diskriminaciją, nebūtina E. Bergström suteikti ligos pašalpos dydžio šeimos išmoką, apskaičiuotą pagal jos pajamas Šveicarijoje. Pareiga panaikinti diskriminaciją tereiškia, kad E. Bergström šeimos išmokos turi būti tokios pačios, kokios būtų buvusios, jeigu ji nebūtų pasinaudojusi laisvo judėjimo teise ir būtų likusi Švedijoje(46). Todėl manau, kad lyginant arba kaip į atskaitos tašką(47) turėtų būti atsižvelgiama į pajamų lygį Švedijoje. Tokiomis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, ligos pašalpos dydžio šeimos išmoka turėtų būti apskaičiuojama atsižvelgiant į panašia profesine veikla Švedijoje užsiimančio darbuotojo, turinčio panašios profesinės patirties ir kvalifikaciją, pajamas.

65.      Per posėdį Švedijos vyriausybė nurodė, kad jeigu ligos pašalpos dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos nebūtų susietos su faktinėmis draudimo įmokomis, būtų stipriai sutrikdyta pusiausvyra Švedijos socialinės apsaugos sistemoje(48). Toks teiginys yra pernelyg bendras ir nepagrįstas jokiais įrodymais, kad kyla rizika stipriai sutrikdyti Švedijos socialinės apsaugos sistemos finansinę pusiausvyrą, o taip pat, mano manymu, tokią riziką būtų sudėtinga nustatyti, nes iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis šeimoms mokamoms motinystės (tėvystėms) pašalpoms taikoma įstatymuose numatyta didžiausia riba ir jos mokamos tik ribotą laikotarpį.

66.      Pažymėtina, kad Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Komisija Teisingumo Teismui trumpai užsiminė, kad apskaičiuojant nurodytą motinystės (tėvystės) pašalpą(49) kaip pagrindas gali būti naudojamos E. Bergström sutuoktinio pajamos. Nors manau, kad tokios galimybės atmesti negalima, mano nuomone, Teisingumo Teismas neturėtų nagrinėti šio hipotetinio klausimo, nes jis nebuvo aiškiai iškeltas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir, šiuo klausimu nesant pakankamai informacijos, Teisingumo Teismo pareiškimai dėl jo būtų gana spekuliatyvūs.

67.      Todėl manau, kad pagal Susitarimą ir Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalį ir 72 straipsnį nereikalaujama, kad nustatant šeimos išmoką, pavyzdžiui, pajamomis pagrįstą motinystės (tėvystės) pašalpą, Šveicarijoje gautos pajamos būtų prilyginamos vietoje gautoms pajamoms. Verčiau lyginant arba kaip atskaitos tašką reikėtų naudoti pajamų lygį kompetentingos institucijos valstybėje narėje. Apskaičiuodamas ligos pašalpos dydžio šeimos išmoką nacionalinis teismas turėtų remtis panašia profesine veikla užsiimančio tos valstybės narės darbuotojo, turinčio panašios profesinės patirties ir kvalifikaciją, pajamomis.

VII – Išvada

68.      Atsižvelgdamas į tai, siūlau Teisingumo Teismui į Regeringsrätten (Švedija) pateiktus klausimus atsakyti taip:

1.      Remiantis 1999 m. birželio 21 d. Liuksemburge pasirašyto Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo (toliau – Susitarimas) 1 ir 8 straipsniais ir Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, 72 straipsniu, jeigu pagal valstybės narės teisės aktus teisės į šeimos išmokas įgijimas priklauso nuo įgytų draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpių, valstybės narės kompetentinga institucija šiuo tikslu turi atsižvelgti į draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpį, kuris visas įgytas Šveicarijoje.

2.      Pagal Susitarimą ir Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalį bei 72 straipsnį nereikalaujama, kad nustatant, ar asmuo turi teisę gauti šeimos išmoką, pavyzdžiui, pajamomis pagrįstą motinystės (tėvystės) pašalpą, Šveicarijoje gautos pajamos būtų prilygintos vietos pajamoms. Verčiau lyginant arba kaip į atskaitos tašką turėtų būti atsižvelgiama į pajamų lygį kompetentingos institucijos valstybėje narėje. Apskaičiuodamas ligos pašalpos dydžio šeimos išmoką nacionalinis teismas turėtų remtis panašia profesine veikla užsiimančio tos valstybės narės darbuotojo, turinčio panašios profesinės patirties ir kvalifikaciją, pajamomis.

---

1 –      Originalo kalba: anglų.

---

2 – Nagrinėjamu laikotarpiu jis paskutinį kartą buvo keistas 2001 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1386/2001, iš dalies keičiančiu Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, ir (EEB) Nr. 574/72, nustatantį Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (OL L 187, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 129).

---

3 – II priedu reglamentuojamas socialinės apsaugos sistemų derinimas.

---

4 – 2006 m. vasario 16 d. Sprendimas, C‑137/04, Rink. p. I‑1441.

---

5 – 2006 m. vasario 16 d. Sprendimas, C‑185/04, Rink. p. I‑1453.

---

6 – 2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Klöppel, C-507/06, Rink. p. I-943, 17 ir 18 punktai.

---

7 –      2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimas, C‑351/08, Rink. p. I‑10777.

---

8 – Nurodytas 7 išnašoje.

---

9 – Žr. Susitarimo 15 straipsnį.

---

10 – Taip pat žr., pavyzdžiui, Susitarimo 4 straipsnį, kuriame reglamentuojama teisė apsigyventi ir vykdyti ūkinę veiklą, ir 7 straipsnį, kuriame reglamentuojamos kitos teisės.

---

11 – Nurodytas 7 išnašoje.

---

12 – Byloje Grimme Teisingumo Teismui pateiktas klausimas iš esmės buvo susijęs su tuo, ar Ch. Grimme – Vokietijos pilietis ir Šveicarijos bendrovės filialo Vokietijoje direktorius – privalėjo būti apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu senatvės pensijai gauti. Vokietijos socialinės apsaugos kodekse numatyta prievolės draustis valstybiniu socialiniu draudimu senatvės pensijai gauti išimtis, taikoma akcinių bendrovių valdybų nariams. Šio sprendimo motyvai daugiausia grindžiami Susitarime numatyta ribota juridinių asmenų steigimosi teise ir paslaugų teikimo laisve. Tačiau Ch. Grimme taip pat tvirtino, kad privalomas samdomo darbuotojo draudimas valstybiniu socialiniu draudimu pažeidžia Susitarimo I priedo 9 straipsniu užtikrinamo vienodo požiūrio principą, nes pagal Vokietijos teisę įsteigtų akcinių bendrovių valdybos nariai neprivalo būti draudžiami. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Susitarimo I priedo 9 straipsnyje, kuriuo darbuotojams, kurie yra Susitariančiosios Šalies piliečiai, kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje garantuojamas vienodo požiūrio taikymas, numatyta tik Susitariančiosios Šalies piliečio diskriminacija dėl pilietybės kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje. Todėl Teisingumo Teismas konstatavo, kad Ch. Grimme einamos pagal Šveicarijos teisę įsteigtos akcinės bendrovės valdybos nario pareigos niekaip nėra susijusios su diskriminacijos klausimu. Žr. 46–49 punktus (7 išnašoje nurodytas sprendimas).

---

13 – Žr. 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Xhymshiti, C‑247/09, Rink. p. I‑0000, 31–33 punktus. Taip pat žr. 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Schwemmer, C‑16/09, Rink. p. I‑0000, 32 punktą.

---

14 – Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 1986 m. vasario 25 d. Sprendimo Spruyt, 284/84, Rink. p. 685, 18 ir 19 punktus.

---

15 – Nurodytas 5 išnašoje.

---

16 – Nurodytas 4 išnašoje.

---

17 – 7 išnašoje nurodytas Sprendimas Grimme; 2010 m. vasario 11 d. Sprendimas Fokus Invest, C‑541/08, Rink. p. I‑0000, ir 2010 m. liepos 15 d. Sprendimas Hengartner ir Gasser, C‑70/09, Rink. p. I‑0000.

---

18 – 1996 m. spalio 10 d. Sprendimo, C‑245/94 ir C‑312/94, Rink. p. I‑4895, 37 punktas.

---

19 – 1998 m. birželio 11 d. Sprendimo Kuusijärvi, C‑275/96, Rink. p. I‑3419, 57 punkte Teisingumo Teismas patvirtino savo suformuotą praktiką, kad išmoka gali būti laikoma socialinio draudimo išmoka Reglamento Nr. 1408/71 prasme, jeigu ji gavėjams suteikiama remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, neatsižvelgiant į individualų ir diskrecinį asmeninių poreikių vertinimą, ir kai yra susijusi su viena iš Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų rizikos sričių. Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad Švedijos teisės nuostatos, susijusios su motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimu, suteikia gavėjams teisiškai apibrėžtą teisę ir kad ši pašalpa skiriama asmenims, kurie atitinka tam tikrus objektyvius kriterijus, neatsižvelgiant į individualų ir diskrecinį asmeninių poreikių vertinimą. Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad ši pašalpa skirta leisti vienam iš tėvų visą laiką paskirti mažam vaikui auginti ir labiau nukreipta atlyginti už vaiko auginimo paslaugą, apmokėti kitas vaiko priežiūros ir auginimo išlaidas ir, kai reikia, sušvelninti finansinius nuostolius, atsiradusius atsisakius pajamų iš profesinės veiklos. Todėl ši pašalpa buvo laikoma šeimos išmoka Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio u punkto i papunkčio ir 4 straipsnio 1 dalies h punkto prasme. Taip pat žr. 58–60 punktus.

---

20 – Pagal analogiją žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Salgado Alonso, C‑306/03, Rink. p. I‑705, 28 ir 29 punktus. Taip pat žr. 2011 m. kovo 3 d. Sprendimo Tomaszewska, C‑440/09, Rink. p. I‑0000, 30 ir 31 punktus.

---

21 – Prancūzų kalba – totalisation. Toks pats žodis vartojamas SESV 48 straipsnio a punkte.

---

22 – Žr. Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 1–3 dalis vien tam, kad palygintumėte teisės akto rengimo metodus.

---

23 – Žr. 16 punktą (5 išnašoje nurodytas sprendimas).

---

24 – Žr. 19 punktą (4 išnašoje nurodytas sprendimas).

---

25 – Žr. 17 punktą.

---

26 – Žr. 20 punktą.

---

27 – Kuris buvo priimtas siekiant užtikrinti laisvo darbuotojų judėjimo principą, įtvirtintą SESV 45 straipsnyje.

---

28 – Pavyzdžiui, žr. Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 3 dalį, kurioje specialiai reglamentuojamos nedarbo išmokos.

---

29 – Jeigu, nepaisant aiškios nagrinėjamos nuostatos formuluotės, taigi ir, mano nuomone, prieštaraujant aiškiems ir nedviprasmiškiems Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimams, būtų daroma prielaida, kad yra nustatytas toks reikalavimas, kiltų klausimas dėl reikiamo draudimo kompetentingos institucijos valstybėje narėje laikotarpio minimalios trukmės. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą atrodytų, kad Tarnyba laikėsi nuomonės, jog kitose valstybėse narėse įgyti draudimo laikotarpiai galėtų būti įtraukiami nustatant, ar tenkinamas 240 dienų reikalavimas Švedijoje gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, jeigu paskutinę tokio 240 dienų laikotarpio dieną asmuo buvo apdraustas Švedijoje.

---

30 – Žr. Sprendimo Öberg (nurodyto 5 išnašoje) 15 punktą ir Sprendimo Rockler (nurodyto 4 išnašoje) 18 punktą.

---

31 – Žr. Sprendimą Grimme (nurodytą 7 išnašoje) ir Sprendimą Fokus Invest (nurodytą 17 išnašoje).

---

32 – Žr. šio sprendimo 31–33 punktus.

---

33 – Žr. šio sprendimo 14 punktą.

---

34 – 2006 m. kovo 9 d. Sprendimo Piatkowski, C‑493/04, Rink. p. I‑2369, 19 punktas.

---

35 –      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad neginčijama, jog Elisabeth Bergström netaikomas Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktis, b punkto ii papunktis ir 72a straipsnis.

---

36 –      Žr. 6 išnašoje nurodyto Sprendimo Klöppel 17 ir 18 punktus.

---

37 –      1992 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, C‑153/91, Rink. p. I‑4973, 10 punktas

---

38 – 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimo Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon, C‑212/06, Rink. p. I‑1683, 33 punktas. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką bet kuris valstybės narės pilietis, nepaisant jo gyvenamosios vietos ir pilietybės, pasinaudojęs laisvo darbuotojų judėjimo teise ir įsidarbinęs kitoje valstybėje narėje, patenka į SESV 45 straipsnio taikymo sritį. Šiuo klausimu visų pirma žr. 1994 m. vasario 23 d. Sprendimo Scholz, C‑419/92, Rink. p. I‑505, 9 punktą ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Hartmann, C‑212/05, Rink. p. I‑6303, 17 punktą.

---

39 – Šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo Celozzi, C‑332/05, Rink. p. I‑563, 13 ir 23 punktus ir 6 išnašoje nurodyto Sprendimo Klöppel 17 punktą.

---

40 – 39 išnašoje nurodyto Sprendimo Celozzi 24 punktas ir 6 išnašoje nurodyto Sprendimo Klöppel 18 punktas.

---

41 – 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimo Öztürk, C‑373/02, Rink. p. I‑3605, 57 punktas.

---

42 – 39 išnašoje nurodyto Sprendimo Celozzi 25 punktas.

---

43 – 2000 m. rugsėjo 21 d. sprendimas, C‑124/99, Rink. p. I‑7293.

---

44 – Taip pat žr. 6 išnašoje nurodyto Sprendimo Klöppel 17–22 punktus.

---

45 – Šiuo klausimu pažymėtina, kad Susitarimo 8 straipsnio a punkto formuluotė, kurioje nurodomas tikslas užtikrinti vienodą požiūrį derinant socialinės apsaugos sistemas, yra labai plati ir nėra tiesiogiai nukreipta prieš diskriminaciją dėl pilietybės.

---

46 – Pagal analogiją žr. 1996 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Lafuente Nieto, C‑251/94, Rink. p. I‑4187, 39 punktą; 1997 m. spalio 9 d. Sprendimo Naranjo Arjona ir kt., C‑31/96–C‑33/96, Rink. p. I‑5501, 21 punktą; 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Grajera Rodríguez, C‑153/97, Rink. p. I‑8645, 18 punktą ir 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Nemec, C‑205/05, Rink. p. I‑10745, 41 punktą. Nurodytos bylos yra grindžiamos Reglamento Nr. 1408/71 58 straipsniu. Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1408/71 23 straipsnio 1 dalies nuostatos yra labai panašios į šio reglamento 58 straipsnio 1 dalies nuostatas.

---

47 – Pagal analogiją žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Nemec (nurodytoje 46 išnašoje).

---

48 – Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, jog Tarnyba pagrindinėje byloje teigė, kad jeigu išmoka būtų apskaičiuojama pagal pajamas iš darbo kitoje šalyje, kurios nėra apmokestinamos socialiniais mokesčiais Švedijoje, tai pakenktų socialinės apsaugos sistemos finansavimui.

---

49 – Taip pat žr. 37 punktą, kuriame kalbama apie alternatyvius Komisijos pareiškimus, susijusius su E. Bergström sutuoktiniu.