Byla C-291/09

Francesco Guarnieri & Cie

prieš

Vandevelde Eddy VOF

(rechtbank van koophandel te Brussel prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas prekių judėjimas – SESV 34 straipsnis – Cautio judicatum solvi – Pagal Monako teisę įsteigta bendrovė – SESV 18 straipsnio pirma pastraipa“

Sprendimo santrauka

1.        Muitų sąjunga – Sąjungos muitų teritorija – Monako Kunigaikštystė

(SESV 34 ir 36 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 2913/92 3 straipsnio 2 dalies b punktas)

2.        Laisvas prekių judėjimas – Kiekybiniai apribojimai – Lygiaverčio poveikio priemonės

(SESV 34 straipsnis)

1.        Pagal Reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 3 straipsnio 2 dalies b punktą Monako Kunigaikštystės teritorija laikoma Bendrijos muitų teritorijos dalimi. Kadangi dėl to prekyboje tarp Monako ir valstybių narių negali būti taikomi jokie muitai arba jiems lygiaverčio poveikio mokesčiai, Monako kilmės prekėms, kurios tiesiogiai eksportuojamos į valstybę narę, turėtų būti taikomas toks pat režimas kaip ir minėtų valstybių kilmės prekėms. Dėl tokio prilyginimo valstybių narių kilmės prekėms Monako kilmės prekėms turi būti taikomos Sutarties nuostatos, susijusios su laisvu prekių judėjimu.

(žr. 14 punktą)

2.        SESV 34 straipsnis aiškintinas taip, kad juo nedraudžiama, kad pagal valstybės narės teisės nuostatą Monako pilietybę turintis ieškovas, pareiškęs ieškinį šios valstybės narės piliečiui dėl sąskaitų faktūrų už Bendrijos kilmės prekėms prilyginamų prekių tiekimą apmokėjimo jos civiliniame teisme, turėtų sumokėti cautio jurdicatum solvi užstatą, nors to nereikalaujama iš šios valstybės narės piliečių.

Dėl šios priemonės ketinantiems pareikšti ieškinį ūkio subjektams iš tikrųjų taikoma kitokia procedūra atsižvelgiant į tai, ar jie turi atitinkamos valstybės narės pilietybę. Vis dėlto aplinkybė, kad dėl šios priežasties kitų valstybių narių piliečiai nesiryžta parduoti prekių minėtoje valstybėje narėje įsteigtiems ir jos pilietybę turintiems pirkėjams, yra pernelyg neapibrėžta ir netiesioginė, kad tokia nacionalinė priemonė galėtų būti laikoma valstybių narių tarpusavio prekybos kliūtimi. Taigi negali būti laikoma, jog įrodytas priežastinis ryšys tarp galimo valstybių narių tarpusavio prekybos sumažėjimo ir nagrinėjamo skirtingo vertinimo.

(žr. 17 bei 21 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. balandžio 7 d.(*)

„Laisvas prekių judėjimas – SESV 34 straipsnis – Cautio judicatum solvi – Pagal Monako teisę įsteigta bendrovė – SESV 18 straipsnio pirma pastraipa“

Byloje C‑291/09

dėl rechtbank van koophandel te Brussel (Belgija) 2009 m. liepos 17 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2009 m. liepos 27 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Francesco Guarnieri & Cie

prieš

Vandevelde Eddy VOF

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai J.‑J. Kasel, A. Borg Barthet, E. Levits ir M. Safjan (pranešėjas),

generalinė advokatė E. Sharpston,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Belgijos vyriausybės, atstovaujamos T. Materne,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J.‑B. Laignelot ir M. van Beek,

susipažinęs su 2010 m. rugsėjo 14 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 28–30 straipsnių aiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą, kilusį tarp pagal Monako teisę Monake įsteigtos bendrovės Francesco Guarnieri & Cie (toliau – Guarnieri) ir Vandevelde Eddy VOF (toliau – Vandevelde), kurios buveinė yra Belgijoje, dėl įvairių prekių tiekimo ir mokėjimo už jas.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos muitinės kodeksas

3        1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307), 3 straipsnio 2 dalies b punkte, kuris pakeistas 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 450/2008, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 145, p. 1), 3 straipsnio 2 dalies a punktu, nustatyta:

„Toliau išvardytos teritorijos, esančios už valstybių narių teritorijos ribų, atsižvelgiant į joms taikomas konvencijas ir sutartis, laikomos Bendrijos muitų teritorijos dalimis:

<...>

b)      PRANCŪZIJA

Monako Kunigaikštystės teritorija, kaip nustatyta 1963 m. gegužės 18 d. Paryžiuje pasirašytoje Muitų konvencijoje (1963 m. rugsėjo 27 d. Prancūzijos Respublikos oficialusis leidinys, p. 8679)“.

 Belgijos teisė

4        Belgijos teismų kodekso 851 straipsnyje (toliau – Teismų kodeksas) įtvirtinta:

„Išskyrus dvišalius susitarimus, pagal kuriuos valstybės savo piliečiams nustatė cautio judicatum solvi išlygą, bet kuris užsienietis, ieškovas arba įstojusi į bylą šalis, prieš pareikšdamas bet kokį prieštaravimą, privalo sumokėti užstatą ir užtikrinti dėl teismo proceso patirtų išlaidų bei nuostolių, kurie gali būti priteisti, atlyginimą, jei to reikalauja Belgijos atsakovas. Atsakovas pirmą kartą gali reikalauti, kad užstatas būtų sumokėtas, ir vykstant apeliaciniam procesui, jei jis yra apeliacinio proceso šalis“.

5        Iš bylos medžiagos matyti, kad yra susitarimas, pagal kurį pagal Monako teisę įsteigtos bendrovės atleidžiamos nuo cautio judicatum solvi mokėjimo.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

6        Akcinė bendrovė Fourcroy užsisakė iš Vandevelde 21 000 „twister‑glazen“ (stiklinių) ir 100 000 patiekalus šildančių žvakučių su priedais reklaminei kampanijai, susijusiai su likerio „Mandarine Napoléon“ butelių pardavimu. Vandevelde patikėjo šį užsakymą Guarnieri.

7        Anot Vandevelde, Guarnieri netinkamai vykdė tiekimo pareigą. Iš tikrųjų, jos nuomone, prekės buvo patiektos ne tik pavėluotai, bet taip pat neatitiko užsakymo, nes 65 % „twister‑glazen“ stiklinių buvo sudužusios, o pristatytos nesudužusios stiklinės buvo nešvarios, plastikinės pakuotės buvo pažeistos (3 000 vienetų), be to, reklaminiai lipdukai buvo užklijuoti ne toje pusėje. Vandevelde atsisakė vykdyti savo pareigą sumokėti.

8        Todėl Guarnieri pareiškė ieškinį rechtbank van koopmandel te Brussel (Briuselio komercinis teismas), reikalaudama, kad Vandevelde būtų nurodyta padengti neapmokėtas sąskaitas kartu su palūkanomis už praleistą terminą. Vandevelde pateikė priešieškinį, reikalaudama priteisti iš Guarnieri nuostolius, patirtus dėl padarytos turtinės žalos, ir, kaip ji mano, negautą pelną kartu su palūkanomis už praleistą terminą.

9        Vykstant procesui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Vandevelde in limine litis nurodė cautio judicatum solvi netaikymo atvejį, numatytą Teismų kodekso 851 straipsnyje, ir pareikalavo įpareigoti Guarnieri sumokėti 2 500 EUR užstatą, skirtą tam, kad būtų užtikrintas teismo proceso išlaidų, kurios iš šios gali būti priteistos, atlyginimas.

10      Kadangi Guarnieri nurodė, kad įpareigojus ją sumokėti užstatą būtų pažeisti EB 28–30 straipsniai, susiję su laisvu prekių judėjimu, rechtbank van koophandel te Brussel mano, jog tam, kad jis galėtų įvertinti Teismų kodekso 851 straipsnio atitiktį Sąjungos teisei, reikia sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal [EB 28, 29 ir 30] straipsnius draudžiama, kad ieškovė Monako bendrovė, Belgijoje pareiškusi ieškinį dėl sąskaitų faktūrų, išrašytų už patiektas „twister“ stiklines ir patiekalus šildančias žvakutes su priedais, apmokėjimo, atsakovės Belgijos bendrovės prašymu būtų įpareigota sumokėti užstatą, skirtą tam, kad būtų užtikrintas teismo proceso išlaidų ir nuostolių, kurie gali būti iš jos priteisti, atlyginimas“?

 Dėl prejudicinio klausimo

11      Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išdėstytų faktinių aplinkybių matyti, jog šioje byloje, susijusioje tik su prekių iš Belgijos prekyba, nenagrinėjami eksporto srautai. Todėl nereikia nagrinėti SESV 35 straipsnio aiškinimo klausimo.

12      Prieš vertinant cautio judicatum solvi mechanizmą pagal SESV 34 ir 36 straipsnius reikia priimti sprendimą dėl nuostatų, reglamentuojančių laisvą prekių judėjimą, taikymo pagrindinės bylos, kurioje nagrinėjamas Monako bendrovės vykdomas Monako kilmės prekių importas į valstybę narę, aplinkybėmis.

13      Tiesa, šiuo klausimu primintina, kad pagal ESS 52 ir SESV 355 straipsnius Monako Kunigaikštystės teritorija nepatenka į „Sutarčių teritorinę taikymo sritį“ ir kad dėl jos nepriklausymo Sąjungos muitų teritorijai netaikomos ESV sutarties nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑30/01, Rink. p. I‑9481, 60 punktą).

14      Tačiau pagal Reglamento Nr. 2913/92 3 straipsnio 2 dalies b punktą Monako Kunigaikštystės teritorija laikoma Bendrijos muitų teritorijos dalimi. Kadangi dėl to prekyboje tarp Monako ir valstybių narių negali būti taikomi jokie muitai arba jiems lygiaverčio poveikio mokesčiai, Monako kilmės prekėms, kurios tiesiogiai eksportuojamos į valstybę narę, turėtų būti taikomas toks pat režimas kaip ir minėtų valstybių kilmės prekėms. Dėl tokio prilyginimo valstybių narių kilmės prekėms Monako kilmės prekėms turi būti taikomos Sutarties nuostatos, susijusios su laisvu prekių judėjimu (pagal analogiją žr. 1976 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Donckerwolcke ir Schou, 41/76, Rink. p. 1921, 17 ir 18 punktus ir minėto Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę 54 punktą).

15      Dėl klausimo, ar valstybės narės nuostata, pagal kurią visi užsieniečiai, pavyzdžiui, Monako piliečiai, įpareigojami sumokėti cautio judicatum solvi, jei nori pareikšti ieškinį šios valstybės narės piliečiui, nors toks reikalavimas nenustatytas šios valstybės piliečiams, yra laisvo prekių judėjimo kliūtis, primintina, kad bet kokie valstybių narių komercinės teisės aktai, galintys tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti Sąjungos vidaus prekybą, laikytini priemone, savo poveikiu lygiaverte kiekybiniams apribojimams (šiuo klausimu žr. 1974 m. liepos 11 d. Sprendimo Dassonville, 8/74, Rink. p. 837, 5 punktą ir 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Humanplasma, C‑421/09, Rink. p. I‑0000, 26 punktą).

16      Kaip generalinė advokatė pažymėjo savo išvados 46 punkte, nacionalinės teisės nuostata, kaip antai Teismų kodekso 851 straipsnyje numatytas cautio judicatum solvi netaikymo atvejis, yra tik procedūrinio pobūdžio ir ja nesiekiama reglamentuoti prekybos. Be to, jos taikymas susijęs ne su nagrinėjamos prekės kilme, o su dviem kumuliacinėmis sąlygomis, būtent, pirma, ginčas turi kilti po to, kai sudaroma sutartis, dėl kurios pateikiamas ieškinys Belgijos teismuose, antra, atsakovas tokioje byloje turi būti Belgijos pilietis, kuris nusprendžia pasinaudoti aptariama nuostata.

17      Aišku, dėl šios priemonės ketinantiems pareikšti ieškinį ūkio subjektams taikoma kitokia procedūra atsižvelgiant į tai, ar jie turi atitinkamos valstybės narės pilietybę. Vis dėlto, kaip generalinė advokatė pažymėjo savo išvados 46 ir 47 punktuose, aplinkybė, kad dėl šios priežasties kitų valstybių narių piliečiai nesiryžta parduoti prekių minėtoje valstybėje narėje įsteigtiems ir jos pilietybę turintiems pirkėjams, yra pernelyg neapibrėžta ir netiesioginė, kad tokia nacionalinė priemonė galėtų būti laikoma valstybių narių tarpusavio prekybos kliūtimi (pagal analogiją žr. 1990 m. kovo 7 d. Sprendimo Krantz, C‑69/88, Rink. p. I‑583, 11 punktą; 1994 m. liepos 14 d. Sprendimo Peralta, C‑379/92, Rink. p. I‑3453, 24 punktą; 1995 m. spalio 5 d. Sprendimo Centro Servizi Spediporto, C‑96/94, Rink. p. I‑2883, 41 punktą ir 1999 m. birželio 22 d. Sprendimo ED, C‑412/97, Rink. p. I‑3845, 11 punktą). Taigi negali būti laikoma, jog įrodytas priežastinis ryšys tarp galimo valstybių narių tarpusavio prekybos sumažėjimo ir nagrinėjamo skirtingo vertinimo.

18      Taigi SESV 34 straipsniu nedraudžiama nacionalinė priemonė, kaip antai nustatytoji Teismų kodekso 851 straipsniu.

19      Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kaip primena Europos Bendrijų Komisija, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog nacionalinė nuostata, kaip antai nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, nors joje prekės neatskiriamos pagal jų kilmę, vis dėlto yra kitų valstybių narių piliečių tiesioginė diskriminacija dėl ieškovo pilietybės, jei joje nereikalaujama, kad šios valstybės piliečiai sumokėtų užstatą (1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Data Delecta ir Forsberg, C‑43/95, Rink. p. I‑4661, 17 ir 22 punktai ir 1997 m. kovo 20 d. Sprendimo Hayes, C‑323/95, Rink. p. I‑1711, 19 punktas).

20      Tačiau tokios pagal SESV 18 straipsnio pirmą pastraipą draudžiamos diskriminacijos negalima konstatuoti Monako bendrovės, kuri yra ieškovė pagrindinėje byloje, atveju, nes ši negali veiksmingai remtis minėta Sutarties nuostata (šiuo klausimu žr. 1997 m. spalio 2 d. Sprendimo Saldanha ir MTS, C‑122/96, Rink. p. I‑5325, 15 punktą; dėl laisvo asmenų judėjimo taip pat žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Vatsouras ir Koupatantze, C‑22/08 ir C‑23/08, Rink. p. I‑4585, 52 punktą).

21      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog SESV 34 straipsnis aiškintinas taip, kad juo nedraudžiama, kad pagal valstybės narės teisės nuostatą Monako pilietybę turintis ieškovas, pareiškęs ieškinį šios valstybės narės piliečiui dėl sąskaitų faktūrų už Bendrijos kilmės prekėms prilyginamų prekių tiekimą apmokėjimo jos civiliniame teisme, turėtų sumokėti cautio jurdicatum solvi užstatą, nors to nereikalaujama iš šios valstybės narės piliečių.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

22      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

SESV 34 straipsnis aiškintinas taip, kad juo nedraudžiama, kad pagal valstybės narės teisės nuostatą Monako pilietybę turintis ieškovas, pareiškęs ieškinį šios valstybės narės piliečiui dėl sąskaitų faktūrų už Bendrijos kilmės prekėms prilyginamų prekių tiekimą apmokėjimo jos civiliniame teisme, turėtų sumokėti cautio jurdicatum solvi užstatą, nors to nereikalaujama iš šios valstybės narės piliečių.

Parašai.

---

* Proceso kalba: olandų.