TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. gruodžio 22 d.(*)

„Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Tėvų pareigos – Globos teisės – Vaiko pagrobimas – 42 straipsnis – Jurisdikciją turinčio (Ispanijos) teismo priimto sprendimo, dėl kurio išduotas pažymėjimas ir kuriuo nurodoma grąžinti vaiką, vykdymas – (Vokietijos) teismo, į kurį kreiptasi, teisė atsisakyti vykdyti šį sprendimą tuo atveju, kai šiurkščiai pažeistos vaiko teisės“

Byloje C‑491/10 PPU

dėl Oberlandesgericht Celle (Vokietija) 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2010 m. spalio 15 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Joseba Andoni Aguirre Zarraga

prieš

Simone Pelz,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano (pranešėjas), teisėjai J.‑J. Kasel, M. Ilešič, E. Levits ir M. Safjan,

generalinis advokatas Y. Bot,

posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,

atsižvelgęs į 2010 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko prašymą, pateiktą remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104b straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, įvertinti būtinybę nagrinėti šį prašymą pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą,

atsižvelgęs į 2010 m. spalio 28 d. Pirmosios kolegijos sprendimą nagrinėti šį prašymą pagal minėtą procedūrą,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. gruodžio 6 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        J. A. Aguirre Zarraga, atstovaujamo Bundesamt für Justiz A. Schulz,

–        S. Pelz, atstovaujamos Rechtsanwältin K. Niethammer‑Jürgens,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos T. Papadopoulou,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos J.M. Rodríguez Cárcamo,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos B. Beaupère‑Manokha,

–        Latvijos vyriausybės, atstovaujamos M. Borkoveca ir D. Palcevska,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos A.‑M. Rouchaud‑Joët ir W. Bogensberger,

susipažinęs su generalinio advokato nuomone,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr.°2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243), išaiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant J. A. Aguirre Zarraga ir S. Pelz ginčą dėl jų dukros Andrea, šiuo metu su motina gyvenančios Vokietijoje, grąžinimo į Ispaniją.

 Teisinis pagrindas

 Reglamentas Nr. 2201/2003

3        Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 17 konstatuojamąją dalį:

„Vaiko neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais, vaiko grąžinimas turėtų būti užtikrinamas nedelsiant ir šiuo tikslu turėtų ir toliau būti taikoma 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija, papildoma šio reglamento, ypač 11 straipsnio, nuostatomis. Valstybės narės, į kurią arba kurioje vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas, teismai turėtų galėti pasipriešinti jo grąžinimui konkrečiais tinkamai pateisinamais atvejais. Tačiau toks sprendimas galėtų būti pakeičiamas paskesniu vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo valstybės narės teismo sprendimu. Jei tas sprendimas numatytų vaiko grąžinimą, grąžinimas turėtų įvykti be jokios specialios procedūros, reikalaujamos tam sprendimui pripažinti ir vykdyti valstybėje narėje, į kurią arba kurioje vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas.“

4        Reglamento Nr. 2201/2003 19 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Vaiko išklausymas vaidina svarbų vaidmenį taikant šį reglamentą, nors šis teisinis dokumentas nėra skirtas keisti taikomas nacionalines procedūras.“

5        Reglamento 21 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Valstybėje narėje atliekamas teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas turėtų būti grindžiamas abipusiu pasitikėjimu, o nepripažinimo pagrindai turėtų būti minimalūs.“

6        Pagal šio reglamento 24 konstatuojamąją dalį:

„Pažymėjimas, išduodamas teismo sprendimo vykdymui palengvinti, turėtų būti neapskundžiamas apeliacine tvarka. Jis turėtų būti ištaisomas tik tais atvejais, jei padaryta esminė klaida, t. y. tais atvejais, kai jis neteisingai atspindi teismo sprendimą.“

7        To paties reglamento 33 konstatuojamojoje dalyje teigiama:

„Šis reglamentas pripažįsta [2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskeltos] Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos [(OL C 364, p. 1, toliau – Pagrindinių teisių chartija)] principus ir jų laikosi. Visų pirma juo siekiama užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms <...> Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje <...>“.

8        Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnyje „Vaiko grąžinimas“ sakoma:

„1.      Tais atvejais, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija prašo valstybės narės teismą priimti sprendimą remiantis 1980 m. <...> Hagos konvencija <...>, sugražinti neteisėtai išvežtą ar kitoje nei jis nuolat gyveno valstybėje narėje laikomą vaiką, taikomos šio straipsnio 2–8 dalys.

2.      Taikant 1980 m. Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsnius, užtikrinama, kad proceso metu vaikui būtų suteikta galimybė būti išklausytam, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio.

<…>

8.      Nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį.“

9        Šio reglamento 21 straipsnyje dėl teismo sprendimų pripažinimo numatyta:

„1.      Valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų.

<…>

3.      Nepažeisdama šio skyriaus 4 skirsnio, bet kuri suinteresuota šalis gali šio skyriaus 2 skirsnyje nustatyta tvarka paduoti prašymą dėl teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo.

<…>“

10      Pagal šio reglamento 23 straipsnio 1 dalį:

„Teismo sprendimas, susijęs su tėvų pareigomis, nepripažįstamas, jeigu:

a)       toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai, atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui;

b)       išskyrus skubius atvejus, jis buvo priimtas nesuteikus vaikui galimybės būti išklausytam teisme, pažeidžiant pagrindinius valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą, proceso principus;

<…>“

11      Pagal to paties reglamento 42 straipsnį „Vaiko sugrąžinimas“:

„1.      40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas vaiko sugrąžinimas, pareikalautas valstybėje narėje priimtu vykdytinu teismo sprendimu, yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą, jei tas teismo sprendimas buvo patvirtintas pažymėjimu [dėl to teismo sprendimo buvo išduotas pažymėjimas] kilmės valstybėje narėje pagal šio straipsnio 2 dalį.

Net jei nacionalinė teisė nenustato teismo sprendimo, reikalaujančio vaiko sugrąžinimo, minėto 11 straipsnio b punkto 8 papunktyje [11 straipsnio 8 dalyje], vykdymo įstatymo nustatyta tvarka kilmės teismas gali paskelbti teismo sprendimą vykdytinu, nepaisydamas jokio apeliacinio skundo.

2.      Kilmės valstybės narės teisėjas, priėmęs 40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą teismo sprendimą, išduoda šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pažymėjimą tik tuo atveju, jeigu:

a)      vaikui buvo suteikta galimybė būti išklausytam, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio;

b)      šalims buvo suteikta galimybė būti išklausytoms; ir

c)      teismas, priimdamas savo sprendimą, atsižvelgė į priežastis ir įrodymus, kuriais grindžiama nutartis pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį.

Jei teismas arba kuri nors kita institucija imasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį grąžinus į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, pažymėjime tokios priemonės išsamiai nurodomos.

Kilmės valstybės narės teisėjas tą pažymėjimą išduoda savo iniciatyva, naudodamas tipinę IV priedo formą (vaiko (-ų) sugrąžinimo pažymėjimas).

Pažymėjimas užpildomas teismo sprendimo kalba.“

12      Reglamento Nr. 2201/2003 43 straipsnyje „Pažymėjimo ištaisymas“ nurodyta:

„1.      Be kokiam pažymėjimo ištaisymui taikytina kilmės valstybės narės teisė.

2.      Pažymėjimo išdavimas pagal 41 straipsnio 1 dalį arba 42 straipsnio 1 dalį negali būti apskųstas.“

13      Šio reglamento 60 straipsnyje „Sąsaja su tam tikromis daugiašalėmis konvencijomis“ nustatyta, kad santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas turi viršenybę, be kita ko, 1980 m. Hagos konvencijos atžvilgiu.

 Reglamentas Nr. 1206/2001

14      2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (O OL 174, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 121) 10 straipsnio 4 dalyje dėl modernių ryšio technologijų naudojimo nurodyta:

„Prašantysis teismas gali prašyti prašomojo teismo renkant įrodymus naudoti ryšio technologiją, pirmiausia vaizdo konferencijos ir telekonferencijos būdą.

Prašomasis teismas laikosi tokio reikalavimo, nebent jis nesuderinamas su prašomojo teismo valstybės narės teise arba dėl didelių praktinių sunkumų.

<…>“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

15      Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir šį prašymą pateikusio teismo Teisingumo Teismui perduotos bylos medžiagos, įvairias su pagrindinės bylos šalimis susijusias procedūras galima reziumuoti taip, kaip nurodyta toliau.

 Pagrindinėje byloje kilusio ginčo aplinkybės

16      Ispanijos pilietis J. A. Aguirre Zarraga ir Vokietijos pilietė S. Pelz susituokė 1998 m. rugsėjo 25 d. Erandio (Ispanija). 2000 m. sausio 31 d. sutuoktiniams gimė dukra Andrea. Šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Sondika (Ispanija).

17      2007 m. pabaigoje S. Pelz ir J. A. Aguirre Zarraga santykiai pablogėjo, jie nutraukė bendrą gyvenimą ir kiekvienas atskirai kreipėsi į Ispanijos teismus dėl santuokos nutraukimo.

 Procesas Ispanijos teismuose

18      Tiek S. Pelz, tiek J. A. Aguirre Zarraga atskirai paprašė teismų suteikti išimtines jų vaiko globos teises. 2008 m. gegužės 12 d. nutartimi Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao (Bilbao pirmosios instancijos ir ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 5) laikinai globos teises suteikė J. A. Aguirre Zarraga, o bendravimo teises – laikinai S. Pelz. Po šio sprendimo Andrea apsigyveno tėvo gyvenamosios vietos adresu.

19      Priimant minėtą sprendimą remtasi, be kita ko, Equipo Psicosocial Judicial (Teisminė psichosocialinė tarnyba) išvada, parengta teismo prašymu. Šioje išvadoje siūloma suteikti globą tėvui, nes jis turi geresnes galimybes palaikyti vaiko ryšius su šeimos, lavinimo ir socialine aplinka. Kadangi S. Pelz kelis kartus pakartojo savo norą su nauju gyvenimo partneriu ir dukra persikelti gyventi į Vokietiją, teismas nusprendė, kad suteikus globą motinai būtų prieštaraujama šiai ekspertų išvadai ir neatitiktų bonum filii.

20      2008 m. birželio mėn. S. Pelz persikraustė ir įsikūrė Vokietijoje, kur gyvena kartu su savo naujuoju gyvenimo partneriu. 2008 m. rugpjūčio mėn. baigiantis Andrea atostogoms, kurias ji praleido kartu su motina Vokietijoje, mergaitė pasiliko pas motiną Vokietijoje. Nuo to laiko ji nebegrįžo pas tėvą į Ispaniją.

21      J. A. Aguirre Zarraga prašymu Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao, manydamas, kad nuo 2008 m. rugpjūčio 15 d. Andrea gyvena su savo motina Vokietijoje, t. y. pažeidžiant jo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimą, 2008 m. spalio 15 d. priėmė naują sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriuo, be kita ko, uždraudė Andrea išvykti iš Ispanijos teritorijos kartu su motina, jos šeimos nariais ar bet kuriuo asmeniu, su S. Pelz susijusiam svainystės ryšiais. Be to, iki bus priimtas galutinis sprendimas, motinai panaikintos anksčiau suteiktos bendravimo teisės.

22      2009 m. liepos mėn. tame pačiame teisme pradėtas procesas dėl Andrea globos teisių. Šis teismas nusprendė, kad reikia atlikti naują ekspertizę bei asmeniškai išklausyti Andrea, ir nustatė atitinkamas jų datas. Tačiau nei Andrea, nei jos motina nurodytomis datomis neatvyko. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad Ispanijos teismas nepatenkino S. Pelz prašymo leisti jai ir jos dukrai laisvai išvykti iš Ispanijos teritorijos po Andrea ekspertizės ir išklausymo. Šis teismas taip pat atmetė S. Pelz prašymą išklausyti Andrea per vaizdo konferenciją.

23      2009 m. gruodžio 16 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao suteikė išimtines Andrea globos teises jos tėvui. S. Pelz apskundė šį sprendimą apeliacine tvarka kreipdamasi į Audiencia Provincial de Bizkaya (Biskajos provincijos teismas) ir prašydama išklausyti Andrea.

24      2010 m. balandžio 21 d. šis teismas atmetė jos prašymą tuo pagrindu, kad, remiantis Ispanijos proceso normomis, apeliacinėje instancijoje įrodymus pateikti galima tik įstatyme konkrečiai nustatytais atvejais. Tačiau į teismo posėdį tinkamai pakviestos šalies sąmoningas neatvykimas nėra vienas iš tokių atvejų. Dėl kitų motinos reikalavimų procesas minėtame teisme dar neužbaigtas.

 Procesai Vokietijos teismuose

25      Vokietijoje vyko du procesai.

26      Pirmajame nagrinėtas J. A. Aguirre Zarraga prašymas, pateiktas remiantis 1980 m. Hagos konvencija, kuriuo jis siekė susigrąžinti savo dukrą į Ispaniją. Iš pradžių 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Amtsgericht Celle (Celės kantono teismas) šiuos reikalavimus patenkino.

27      S. Pelz apskundė šį sprendimą apeliacine tvarka. 2009 m. liepos 1 d. Oberlandesgericht Celle (Celės aukštesnysis regiono teismo) pripažino apeliaciją pagrįsta, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetė J. A. Aguirre Zarraga prašymą 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio antros pastraipos pagrindu.

28      Oberlandesgericht Celle pažymėjo, jog Andrea išklausymo medžiaga patvirtina, kad ji atkakliai prieštaravo būti grąžinta tėvui ir kategoriškai nenorėjo grįžti į Ispaniją. Šio teismo paskirtas ekspertas, dalyvavęs išklausant mergaitę, padarė išvadą, kad į jos nuomonę turėtų būti atsižvelgta tiek dėl jos amžiaus, tiek dėl brandos.

29      Antrasis procesas Vokietijos teismuose pradėtas remiantis 2010 m. vasario 5 d. pažymėjimu, kurį Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio pagrindu Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao išdavė dėl santuokos nutraukimo savo 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimu dėl santuokos nutraukimo, kuriuo išspręstas Andrea globos teisių klausimas.

30      2010 m. kovo 26 d. laišku Bundesamt für Justiz (Federalinė teisingumo tarnyba) perdavė šį sprendimą ir pažymėjimą jurisdikciją turinčiam Vokietijos Federacinės Respublikos teismui, t. y. Amtsgericht Celle. Ministerija atkreipė šio teismo dėmesį į tai, kad pagal Įstatymo dėl tam tikrų teisinių priemonių tarptautinės šeimos teisės srityje vykdymo (Gesetz zur Aus- und Durchführung bestimmter Rechtsinstrumente auf dem Gebiet des internationalen Familienrechts) 44 straipsnio 3 dalį Ispanijos teismo sprendimas, kuriuo nurodoma grąžinti vaiką, turi būti vykdomas be jokių apribojimų.

31      S. Pelz užginčijo priverstinį šio sprendimo, dėl kurio išduotas pažymėjimas, vykdymą, prašydama jo nepripažinti.

32      2001 m. balandžio 28 d. sprendimu Amtsgericht Celle nusprendė, kad Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao sprendimas neturi būti nei pripažintas, nei vykdomas, nes prieš priimdamas sprendimą šis neišklausė Andrea.

33      2010 m. birželio 18 d. J. A. Aguirre Zarraga apskundė šį sprendimą kreipdamasis į Oberlandesgericht Celle ir pateikdamas jam prašymą jį panaikinti, atmesti S. Pelz prašymus ir be apribojimų įvykdyti 2009 m. gruodžio 16 d. Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao sprendimą tiek, kiek juo nurodyta grąžinti Andrea tėvui.

34      Nors Oberlandesgericht Celle pripažįsta, kad, vadovaujantis to paties reglamento 21 straipsniu, vykdymo valstybės narės teismas iš principo neturi jurisdikcijos pats peržiūrėti teismo sprendimą, dėl kurio pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį išduotas pažymėjimas, jis mano, kad kitaip turėtų būti tais atvejais, kai ypač šiurkščiai pažeidžiama viena iš pagrindinių teisių.

35      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, pirma, kad Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao nepavyko gauti dabartinės Andrea nuomonės, taigi, viena vertus, jis negalėjo į ją atsižvelgti savo 2009 m. gruodžio 16 d. sprendime, priimtame dėl, be kita ko, šio vaiko globos teisių. Kita vertus, Ispanijos teismo pastangos siekiant ją išklausyti buvo nepakankamos, vertinant pagal svarbą, kuri Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 1 dalimi suteikta atsižvelgimui į vaiko nuomonę.

36      Oberlandesgericht Celle taip pat pateikia klausimą norėdamas sužinoti, ar tuo atveju, kai net esant tokiam vienos iš pagrindinių teisių pažeidimui vykdymo valstybės narės teismas visiškai neturi teisės peržiūrėti, šiai valstybei narei gali būti privalomas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį parengtas pažymėjimas, kurio turinys akivaizdžiai klaidingas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, 2010 vasario 5 d. Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao pažymėjime yra akivaizdžiai neteisingai nurodyta, kad šis Ispanijos teismas išklausė Andrea, nors jis to nepadarė.

37      Tokiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Celle nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar šiurkštaus pagrindinių teisių pažeidimo vykdytiname kilmės valstybės narės sprendime atveju aiškinant reglamento [Nr. 2201/2003] 42 straipsnį pagal Pagrindinių teisių chartiją vykdymo valstybės narės teismas išimties tvarka turi kompetenciją atlikti atskirą vertinimą?

2.      Ar vykdymo valstybės narės teismas privalo vykdyti kilmės valstybės narės sprendimą, dėl kurio, kaip matyti iš bylos medžiagos, šis teismas akivaizdžiai neteisingai išdavė pažymėjimą pagal reglamento [Nr. 2201/2003] 42 straipsnį?“

 Dėl sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros

38      2010 m. spalio 19 d. raštu Teisingumo Teismo pirmininkas, remdamasis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104b straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, paprašė pirmosios kolegijos įvertinti būtinybę nagrinėti šį prašymą pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

39      Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad iš teismo praktikos matyti, jog Teisingumo Teismas pripažįsta poreikį skubiai priimti sprendimus vaiko išvežimo situacijose, kai atskyrus vaiką nuo vieno iš tėvų, kuriam, kaip antai pagrindinėje byloje, prieš tai buvo pripažinta vaiko globa, kad ir laikina, gali pabloginti šio vieno iš tėvų ir vaiko santykius arba jiems pakenkti bei sukelti psichinę žalą (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 11 d. Sprendimo Rinau, C‑195/08 PPU, Rink. p. I‑5271, 44 punktą; 2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Detiček, C‑403/09 PPU, Rink. p. I‑0000, 30 punktą; 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Povse, C‑211/10 PPU, Rink. p. I‑0000, 35 punktą ir 2010 m. spalio 5 d. Sprendimo McB., C‑400/10 PPU, Rink. p. I‑0000, 28 punktą).

40      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Andrea atskirta nuo tėvo daugiau nei dvejus metus, ir dėl atstumo bei įtemptų santykių tarp pagrindinės bylos šalių egzistuoja rimta ir reali grėsmė, kad kol vyksta procesas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, tarp Andrea ir jos tėvo visiškai nebus jokių kontaktų. Tokiomis aplinkybėmis taikant įprastą šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjimo procedūrą gali būti rimtai arba net nepataisomai pakenkta santykiams tarp J. A. Aguirre Zarraga ir jo dukros bei padarytas neigiamas poveikis jos reintegracijai į šeimos bei socialinę aplinką galimo grąžinimo į Ispaniją atveju.

41      Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo trečioji kolegija, atsižvelgusi į teisėjo pranešėjo siūlymą ir susipažinusi su generalinio advokato nuomone, 2010 m. spalio 28 d. nusprendė nagrinėti šį prašymą pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

 Dėl prejudicinių klausimų

42      Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, jurisdikciją turintis vykdymo valstybės narės teismas gali išimtiniu atveju neleisti vykdyti kilmės valstybės narės teismo sprendimo, dėl kurio pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį išduotas pažymėjimas ir kuriuo nurodoma grąžinti vaiką, tuo pagrindu, kad šis teismas pažymėjime nurodė įvykdęs pareigą išklausyti vaiką prieš priimant sprendimą santuokos nutraukimo byloje dėl šio vaiko globos teisių suteikimo, nors vaikas neišklausytas pažeidžiant minėtą 42 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnį.

43      Siekiant atsakyti į šiuos klausimus pirmiausia reikia konstatuoti, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamas atvejis susijęs su neteisėtu vaiko negrąžinimu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkte nurodyta prasme.

44      Tačiau, kaip savo nuomonės 120 ir 121 punktuose nurodė generalinis advokatas, šis reglamentas grindžiamas postulatu, jog neteisėtas vaiko išvežimas arba laikymas, nepaisant teismo sprendimo, šiurkščiai pažeidžia šio vaiko interesus, todėl juo numatytos priemonės, kad jis kuo greičiau būtų grąžintas į savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Dėl to šiame reglamente numatyta sistema, pagal kurią tuo atveju, kai vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teismas ir jo neteisėto buvimo vietos teismas skirtingai įvertina situaciją, pirmasis išsaugo išimtinę jurisdikciją nuspręsti dėl vaiko grąžinimo.

45      Koncentruotumo imperatyvu, kuriuo grindžiama ši sistema, reikalaujama, kad tokiomis aplinkybėmis nacionaliniai teismai, kuriems pateiktas pareiškimas dėl vaiko grąžinimo, sprendimą priimtų nedelsdami. Štai kodėl Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 3 dalimi reikalaujama, kad tokį pareiškimą šie teismai išnagrinėtų taikydami skubiausias procedūras, kurias leidžia nacionalinė teisė, bet ne vėliau kaip per šešias savaites nuo pareiškimo pateikimo, išskyrus atvejus, kai išimtinės aplinkybės neleidžia to daryti.

46      Taip pat reikia nurodyti, kad šiuo tikslu Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtinta sistema grindžiama tuo, kad pagrindinis vaidmuo suteikiamas teismui, kuris turi jurisdikciją iš esmės spręsdamas bylą taikyti šio reglamento nuostatas, ir kad, skirtingai nei nurodyta šio reglamento 21 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas turėtų būti grindžiamas abipusio pasitikėjimo principu, o nepripažinimo pagrindai turėtų būti minimalūs, šio reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje skelbiama, kad vaiko neteisėto negrąžinimo atvejais teismo sprendimas, kuriuo reikalaujama jį grąžinti, turėtų būti įgyvendintas, papildomai netaikant jokios specialios procedūros, reikalaujamos tam sprendimui pripažinti ir vykdyti valstybėje narėje, kurioje yra vaikas.

47      Taigi siekiant, kad teismo sprendimai, priimti, kaip antai pagrindinėje byloje, Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalyje numatytomis aplinkybėmis, ir visų pirma tie, kuriais nurodoma grąžinti vaiką, būtų greitai įvykdyti, šio reglamento 40-45 straipsniuose numatyta speciali tvarka, pagal kurią šie teismo sprendimai pripažįstami vykdytinais valstybėje narėje, kurioje turėtų kilti jų pasekmės.

48      Kaip matyti iš Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 1 dalies ir 43 straipsnio 2 dalies, aiškinamų atsižvelgiant į jo 17 ir 24 konstatuojamąsias dalis, teismo sprendimas, kuriuo nurodoma grąžinti vaiką, jurisdikciją turinčio teismo priimtas remiantis šiuo reglamentu, jeigu jis yra vykdytinas ir dėl kurio kilmės valstybėje narėje pagal minėto 42 straipsnio 1 dalį išduotas pažymėjimas, yra pripažįstamas ir automatiškai tampa vykdytinas kitoje valstybėje narėje be galimybės ginčyti jo pripažinimą (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Rinau 84 punktą ir Povse 70 punktą).

49      Taigi vykdymo valstybės narės teismas gali tik konstatuoti, kad sprendimas, dėl kurio išduotas toks pažymėjimas, yra vykdytinas.

50      Ieškinys dėl kilmės teismo išduoto pažymėjimo ištaisymo gali būti teikiamas arba abejonės dėl jo autentiškumo gali būti keliamos remiantis tik kilmės valstybės narės teisės nuostatomis (šiuo atžvilgiu žr. minėto Sprendimo Povse 73 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Be to, siekiant užtikrinti koncentruotą atitinkamų sprendimų vykdymą ir išvengti situacijų, kai Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatos tampa neveiksmingos dėl piktnaudžiavimo procesu, negalimi jokie skundai dėl pažymėjimo išdavimo pagal šio reglamento 42 straipsnio 1 dalį, išskyrus pažymėjimo ištaisymą pagal reglamento 43 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Rinau 85 punktą).

51      Iš teismo praktikos taip pat matyti, kad pagal Reglamentu Nr. 2201/2003 įtvirtintą jurisdikcijos padalijimo tarp kilmės valstybės narės ir vykdymo valstybės narės sistemą, kuria siekiama užtikrinti greitą vaiko grąžinimą, klausimai dėl sprendimo, kuriuo nurodoma grąžinti vaiką, pagrįstumo, pirmiausia, ar tenkinamos būtinos sąlygos, kuriomis jurisdikciją turintis teismas gali priimti tokį sprendimą, turi būti iškelti kilmės valstybės narės teismuose pagal tos valstybės teisės sistemos nuostatas (minėto Sprendimo Povse 74 punktas).

52      Šių principų reikia paisyti aiškinant Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, pagal kurią kilmės valstybės narės teismas išduoda šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pažymėjimą tik jei vaikui buvo suteikta galimybė būti išklausytam, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandos laipsnio (a punktas), šalims buvo suteikta galimybė būti išklausytoms (b punktas) ir jei šis teismas, priimdamas savo sprendimą, atsižvelgė į priežastis ir įrodymus, kuriais grindžiama nutartis pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį (c punktas).

53      Iš karto reikia nurodyti, kad šio reglamento 42 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa kilmės valstybės narės teismui siekiama nurodyti tik reikalaujamą minimalų sprendimo, dėl kurio gali būti išduotas šio 42 straipsnio 1 dalyje numatytas pažymėjimas, turinį.

54      Atsižvelgiant į šio sprendimo 48, 50 ir 51 punktuose primintą teismo praktiką reikia konstatuoti, kad minėta 42 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa vykdymo valstybės narės teismui niekaip nesuteikiama teisė patikrinti, ar tenkinamos joje nurodytos minėto pažymėjimo išdavimo sąlygos.

55      Tokia teisė galėtų pakenkti Reglamentu Nr. 2201/2003 įtvirtintos sistemos, apibūdintos šio sprendimo 44–51 punktuose, veiksmingumui.

56      Darytina išvada, jog kai vienos valstybės narės teismas išduoda minėtame 42 straipsnyje numatytą pažymėjimą, vykdymo valstybės narės teismas privalo vykdyti sprendimą, dėl kurio išduotas toks pažymėjimas, ir negali prieštarauti jo pripažinimui ar neleisti jo vykdyti.

57      Tokį aiškinimą patvirtina faktinė aplinkybė, kad Reglamento Nr. 2201/2003 23 ir 31 straipsniuose nurodyti pagrindai, kuriais remdamasis vykdymo valstybės narės teismas gali nepripažinti arba nepaskelbti vykdytinais teismo sprendimų dėl tėvų pareigų, įskaitant pagrindus dėl šios valstybės narės viešosios tvarkos ir jos pagrindinių proceso normų, kuriomis reikalaujama suteikti vaikui galimybę būti išklausytam, pažeidimo, nebuvo nurodyti kaip motyvai, kuriais galima pateisinti šios valstybės narės teismo prieštaravimą taikant šio reglamento III skyriaus 4 skirsnyje numatytas procedūras (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Rinau 91, 97 ir 99 punktus).

58      Tačiau pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tokiu aiškinimu reikia vadovautis ir tuomet, kai kilmės valstybės narės sprendime, kuris turi būti vykdomas pagal dėl jo išduotą pažymėjimą, padarytas šiurkštus pagrindinių teisių pažeidimas.

59      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad aiškus kilmės valstybės narės ir vykdymo valstybės narės teismų jurisdikcijos atskyrimas, įtvirtintas Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnyje (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Povse 73 punktą), grindžiamas prielaida, kad savo jurisdikcijos srityse šie teismai vykdo šiuo reglamentu jiems įtvirtintas pareigas paisydami Pagrindinių teisių chartijos.

60      Taigi, kadangi Reglamentas Nr. 2201/2003 negali prieštarauti šiai chartijai, jo 42 straipsnio, kuriuo įgyvendinama vaiko teisė būti išklausytam, nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į šios chartijos 24 straipsnį (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo McB. 60 punktą).

61      Reglamento Nr. 2201/2003 19 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad vaiko išklausymas vaidina svarbų vaidmenį taikant šį reglamentą, 33 konstatuojamojoje dalyje apskritai pabrėžiama, kad šiuo reglamentu pripažįstami Pagrindinių teisių chartijos principai ir jų laikomasi, visų pirma siekiant užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms šios chartijos 24 straipsnyje.

62      Šiuo klausimu pirmiausia reikia pabrėžti, kad iš šios chartijos 24 straipsnio bei Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkto matyti, kad juose minimas ne pats vaiko išklausymas, bet jam suteikta galimybė būti išklausytam.

63      Viena vertus, šios chartijos 24 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad vaikai galėtų laisvai išreikšti savo nuomonę ir kad į taip išreikštą nuomonę būtų atsižvelgta sprendžiant su jais susijusius klausimus, tačiau tik „pagal jų amžių ir brandą“, o 2 dalimi reikalaujama pirmiausia vadovautis vaiko interesais, kai atliekami visi su vaikais susiję valstybės ar privačių institucijų veiksmai, taigi šie interesai gali pateisinti, kad vaikas nebus išklausytas. Kita vertus, minėto 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktu reikalaujama suteikti vaikui galimybę būti išklausytam, „išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio“.

64      Tai reiškia, kad sprendimą dėl vaiko grąžinimo turintis priimti teismas turi įvertinti reikalingumą išklausyti vaiką, nes konfliktai, kuriuos sprendžiant reikia priimti sprendimą dėl vaiko globos suteikimo vienam iš jo tėvų, ir su tuo susijusi įtampa yra situacijos, kuriomis vaiko išklausymas, ypač tada, kai reikia, kad jis fiziškai atvyktų į teismą, gali pasirodyti netinkamas ir net žalingas vaiko, kuris dažnai patiria minėtą įtampą ir kenčia nuo jos neigiamo poveikio, psichinei sveikatai. Taigi, nors išklausymas yra vaiko teisė, jis negali būti absoliuti pareiga ir turi būti įvertintas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į su vaiko interesais susijusius reikalavimus, kaip numatyta Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalyje.

65      Darytina išvada, kad tokia vaiko teise būti išklausytam, kokia numatyta Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje ir Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkte, ne tai, kad jo išklausymas būtinai turi įvykti kilmės valstybės narės teisme, o tik tai, kad šiam vaikui turi būti sudarytos procesinės galimybės ir teisinės sąlygos laisvai išreikšti savo nuomonę ir kad šią jo nuomonę turi išsiaiškinti teismas.

66      Kitais žodžiais tariant, nors Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsniu ir Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktu iš tiesų nereikalaujama, kad kilmės valstybės narės teismas per teismo posėdį visuomet išklausytų vaiką, ir jam paliekama tam tikra diskrecija, vis dėlto šiomis nuostatomis reikalaujama, kad kai teismas nusprendžia išklausyti vaiką, jis, įvertinęs vaiko interesus ir kiekvienos bylos aplinkybes, imtųsi visų tokiam išklausymui tinkamų priemonių taip užtikrindamas minėtų nuostatų veiksmingumą ir sudarydamas vaikui realią ir veiksmingą galimybę pareikšti savo nuomonę.

67      Tuo pačiu tikslu kilmės valstybės narės teismas turi kiek įmanoma ir visuomet atsižvelgdamas į vaiko interesus imtis visų priemonių, kurias turi pagal nacionalinę teisę, arba tarptautinio teismų bendradarbiavimo instrumentų, o prireikus ir tų priemonių, kurios numatytos Reglamente Nr. 1206/2001.

68      Darytina išvada, kad kilmės valstybės narės teismas gali išduoti Reglamento Nr. 2201/2203 42 straipsnio reikalavimus atitinkantį pažymėjimą tik patikrinęs, kad atsižvelgiant į vaiko interesą ir visas konkretaus atvejo aplinkybes sprendimas, dėl kurio ketinama išduoti pažymėjimą, buvo priimtas paisant vaiko teisės laisvai išreikšti savo nuomonę, ir kad nacionalinėmis procesinėmis priemonėmis ir tarptautinio teismų bendradarbiavimo instrumentais jam buvo sudaryta reali ir veiksminga galimybė ją išreikšti.

69      Tačiau, kaip minėta šio sprendimo 51 punkte, tik kilmės valstybės narės teismai turi teisę nagrinėti, ar šis sprendimas teisėtas atsižvelgiant į keliamus reikalavimus, visų pirma pagal Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnį ir Reglamento Nr. 22001/2003 42 straipsnį.

70      Kaip minėta šio sprendimo 46 punkte, šiuo reglamentu įtvirtinta vienoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo sistema grindžiama valstybių narių abipusio pasitikėjimo principu, kad jų nacionalinės teisės sistemos užtikrina lygiavertę ir veiksmingą teisių, pripažįstamų Sąjungos lygiu ir visų pirma Pagrindinių teisių chartija, apsaugą.

71      Šiuo atžvilgiu, kaip savo nuomonės 135 punkte pažymėjo generalinis advokatas, suinteresuotos šalys, norėdamos užginčyti sprendimo, dėl kurio pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį išduotas pažymėjimas, teisėtumą, turi naudotis būtent tomis teisinės gynybos priemonėmis, kurios numatytos kilmės valstybės narės teisės sistemoje.

72      Dėl pagrindinės bylos reikia pabrėžti, viena vertus, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog Audiencia Provincial de Bizkaya dar neišnagrinėjo apeliacinio skundo. Kita vertus, teismo posėdyje Ispanijos vyriausybė nurodė, kad pagal nacionalinę teisę ir šio teismo sprendimą bus galima apskųsti, t. y. kreiptis į Konstitucinį teismą bent jau pateikiant „recurso de amparo“, ir nurodyti, be kita ko, galimus pagrindinių teisių, įskaitant vaiko teisę būti išklausytam, pažeidimus.

73      Taigi šie kilmės valstybės narės teismai ir privalo patikrinti, ar teismo sprendimas, kuriam pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį išduotas pažymėjimas, priimtas pažeidžiant vaiko teisę būti išklausytam.

74      Iš išdėstytų motyvų darytina išvada, kad tokiomis, kaip antai pagrindinėje byloje, aplinkybėmis, klausimas dėl sprendimą, dėl kurio išduotas pažymėjimas, priėmusio kilmės valstybės narės teismo galimai padaryto Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkto pažeidimo teismingas tik šios valstybės narės teismams, o jurisdikciją turintis vykdymo valstybės narės teismas negali nepripažinti ir neleisti vykdyti šio sprendimo, dėl kurio minėtas kilmės valstybės narės teismas išdavė pažymėjimą.

75      Atsižvelgiant į visus argumentus, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, jurisdikciją turintis vykdymo valstybės narės teismas negali neleisti vykdyti teismo sprendimo, dėl kurio išduotas pažymėjimas ir kuriuo nurodoma grąžinti neteisėtai laikomą vaiką, tuo pagrindu, kad šį sprendimą priėmęs kilmės valstybės narės teismas pažeidė Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnį, nes išimtinę jurisdikciją vertinti, ar toks pažeidimas padarytas, turi tik kilmės valstybės narės teismai.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

76      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

Tokiomis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, jurisdikciją turintis vykdymo valstybės narės teismas negali neleisti vykdyti teismo sprendimo, dėl kurio išduotas pažymėjimas ir kuriuo nurodoma grąžinti neteisėtai laikomą vaiką, tuo pagrindu, kad šį sprendimą priėmęs kilmės valstybės narės teismas pažeidė 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 42 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnį, nes išimtinę jurisdikciją vertinti, ar toks pažeidimas padarytas, turi tik kilmės valstybės narės teismai.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.