Byla C‑108/09

Ker‑Optika bt

prieš

ÀNTSZ Dél‑dunántúli Regionális Intézete

(Baranya megyei bíróság prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas prekių judėjimas – Visuomenės sveikata – Kontaktinių lęšių pardavimas internetu – Nacionalinės teisės aktai, kuriais kontaktinių lęšių pardavimas leidžiamas tik medicinos reikmenų parduotuvėse – Direktyva 2000/31/EB – Informacinė visuomenė – Elektroninė komercija“

Sprendimo santrauka

1.        Teisės aktų derinimas – Elektroninė komercija – Direktyva 2000/31

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31)

2.        Laisvas prekių judėjimas – Kiekybiniai apribojimai – Lygiaverčio poveikio priemonės

(SESV 34 ir 36 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalis)

1.        Nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su kontaktinių lęšių prekyba, kiek jomis reglamentuojamas tokių lęšių pardavimo internetu veiksmas, t. y., be kita ko, pasiūlymas internetu ir sutarties sudarymas elektroninėmis priemonėmis, patenka į Direktyvos 2000/31 dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) taikymo sritį. Tačiau nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su minėtų lęšių pristatymu, nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

(žr. 28, 31, 77 punktus ir rezoliucinę dalį)

2.        SESV 34 ir 36 straipsniai bei Direktyva 2000/31 dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja nacionalinės teisės aktas, pagal kurį kontaktiniais lęšiais galima prekiauti tik specializuotose medicinos reikmenų parduotuvėse.

Iš tikrųjų toks teisės aktas yra kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, kuri draudžiama pagal SESV 34 straipsnį, nes jame nustatytas draudimas parduoti kontaktinius lęšius internetu taikomas kitų valstybių narių kilmės kontaktiniams lęšiams, parduodamiems paštu ir pristatomiems nacionalinėje teritorijoje gyvenantiems vartotojams į namus, ir dėl jo kitų valstybių narių ūkio subjektai netenka ypač veiksmingo šių gaminių prekybos būdo, todėl labai apsunkinamas jų patekimas į atitinkamos valstybės narės rinką.

Kadangi teisės akte numatyta, kad kontaktinius lęšius galima įsigyti kvalifikuoto optikos specialisto paslaugas siūlančiose optikos parduotuvėse, toks teisės aktas yra tinkamas tikslui apsaugoti kontaktinių lęšių naudotojų sveikatą įgyvendinti. Vis dėlto tokį teisės aktą priėmęs nacionalinis teisės aktų leidėjas viršijo turimą diskreciją nuspręsti, kokio lygio visuomenės sveikatos apsaugą jis ketina užtikrinti, ir šis teisės aktas turi būti pripažintas viršijančiu tai, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti, nes šį tikslą galima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis nei tos, kurios nustatytos tame teisės akte, t. y. kai tam tikri apribojimai nustatomi tik pirmą kartą išduodant lęšius ir suinteresuotieji ūkio subjektai įpareigojami klientams suteikti galimybę kreiptis į kvalifikuotą optikos specialistą.

Dėl tų pačių priežasčių minėtas teisės aktas, kiek jame nustatytas draudimas parduoti kontaktinius lęšius internetu, negali būti laikomas proporcingu atsižvelgiant į visuomenės sveikatos apsaugos tikslą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalį.

(žr. 58, 64, 74–76, 78 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. gruodžio 2 d.(*)

„Laisvas prekių judėjimas – Visuomenės sveikata – Kontaktinių lęšių pardavimas internetu – Nacionalinės teisės aktai, kuriais kontaktinių lęšių pardavimas leidžiamas tik medicinos reikmenų parduotuvėse – Direktyva 2000/31/EB – Informacinė visuomenė – Elektroninė komercija“

Byloje C‑108/09

dėl Baranya megyei bíróság (Vengrija) 2009 m. vasario 10 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2009 m. kovo 23 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Ker‑Optika bt

prieš

ÀNTSZ Dél‑dunántúli Regionális Intézete

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai D. Šváby, R. Silva de Lapuerta, E. Juhász ir J. Malenovský (pranešėjas),

generalinis advokatas P. Mengozzi,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. balandžio 15 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos R. Somssich, K. Szíjjártó, K. Veres ir M. Fehér,

–        Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos E. Skandalou,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos J. M. Rodríguez Cárcamo,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels, M. de Grave ir Y. de Vries,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos H. Krämer ir A. Sipos,

susipažinęs su 2010 m. birželio 15 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL L 178, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399) bei SESV 34 ir 36 straipsnių aiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Ker‑Optika bt (toliau – Ker‑Optika) ir ÀNTSZ Dél‑dunántúli Regionális Intézete (Valstybės visuomenės sveikatos ir sanitarinių klausimų tarnybos Pietų Dunantūlio regiono skyrius, toliau – ÀNTSZ) dėl administracinio sprendimo, kuriuo ši valstybės valdžios institucija Ker‑Optika uždraudė prekiauti kontaktiniais lęšiais internetu.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisės aktai

3        Pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 204, p 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337), iš dalies pakeistos 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB (OL L 217, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 8, toliau – Direktyva 98/34), 1 straipsnio 2 dalį:

„Paslauga yra bet kuri informacinės visuomenės paslauga, t. y. paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga.

Šiame apibrėžime:

–        „teikimas per atstumą“ reiškia, kad paslauga, teikiama šalims nesant kartu vienoje vietoje,

–        „elektroninėmis priemonėmis“ reiškia, kad iš pradžių paslauga elektronine įranga pasiunčiama ir priimama duomenims apdoroti (įskaitant skaitmeninį tankinimą) ir saugoti, o galutinai perduodama ir priimama laidais, radijo, optinėmis, kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis,

–        „asmenišku paslaugų gavėjo prašymu“ reiškia, kad paslauga teikiama perduodant duomenis asmenišku prašymu.

<...>“

4        Direktyvos 2000/31 18, 21 ir 34 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„18)      Informacinės visuomenės paslaugos aprėpia įvairią ekonominę veiklą, atliekamą prisijungus prie tinklo, ypač prekių pardavimą internetu; joms nepriskiriama tokia veikla kaip paprastas prekių pristatymas arba paslaugų teikimas ne per tinklą; <...> veikla, kuria dėl jos pobūdžio negalima verstis nuotoliniu būdu arba elektroninėmis priemonėmis, pavyzdžiui, įmonės finansinių ataskaitų įstatymų numatytas auditas arba medicininė konsultacija, kai reikia atlikti medicininę paciento apžiūrą, nėra informacinės visuomenės paslaugos.

<...>

21)      <...> koordinuojama sritis apima tik reikalavimus, susijusius su veikla internete, pavyzdžiui, informacija internetu, reklama internetu, pirkimu internetu, sutarčių sudarymu internetu, ir nėra susijusi su valstybių narių teisiniais reikalavimais dėl prekių, pavyzdžiui, saugos standartais, ženklinimo prievolėmis arba atsakomybe už prekes, ar valstybių narių reikalavimais dėl prekių pristatymo arba gabenimo, įskaitant medicinos produktų platinimą; <...>

<...>

34)      Kiekviena valstybė narė turės iš dalies pakeisti savo įstatymus, kuriuose yra reikalavimų, o ypač formos reikalavimų, kurie gali varžyti elektroninėmis priemonėmis sudaromų sutarčių naudojimą; įstatymų, kuriuos reikia taip pakoreguoti, peržiūra turėtų būti sisteminė ir aprėpti visus būtinus sutarčių sudarymo proceso etapus ir veiksmus, įskaitant sutarties katalogavimą; šio pakeitimo rezultatas turėtų užtikrinti, kad elektroninėmis priemonėmis sudarytos sutartys galiotų; <...>“

5        Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 1–3 ir 5 dalyse nustatyta:

„1.      Šia direktyva siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos funkcionavimo užtikrinant laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių.

2.      Šia direktyva derinamos, kiek reikalinga 1 dalyje nustatytiems tikslams pasiekti, kai kurios nacionalinės nuostatos dėl informacinės visuomenės paslaugų, susijusios su vidaus rinka, paslaugų teikėjų steigimusi, komerciniais pranešimais, elektroninėmis sutartimis, tarpininkų atsakomybe, elgesio kodeksais, ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisminėmis priemonėmis ir valstybių narių bendradarbiavimu.

3.      Ši direktyva papildo Bendrijos teisę, taikytiną informacinės visuomenės paslaugoms, nepažeisdama apsaugos, ypač visuomenės sveikatos ir vartotojų interesų, lygio, numatyto Bendrijos teisės aktuose ir juos įgyvendinančiuose nacionaliniuose įstatymuose, ir neriboja laisvės teikti informacinės visuomenės paslaugas.

<...>

5.      Ši direktyva netaikoma:

a)      mokesčių srityje;

b)      sprendžiant klausimus, susijusius su informacinės visuomenės paslaugomis, kurias reglamentuoja Direktyvos 95/46/EB ir 97/66/EB;

c)      sprendžiant klausimus, susijusius su kartelių teisės reglamentuojamais susitarimais ar praktika;

d)      šiai informacinės visuomenės paslaugų veiklai:

–        notarų ar lygiaverčių profesijų atstovų veiklai tiek, kiek ji tiesiogiai ir specifiniu ryšiu susijusi su valstybinių įgaliojimų vykdymu,

–        atstovaujant klientui ir ginant jo interesus teismuose,

–        lošimų veiklai, susijusiai su piniginės sumos statymu žaidžiant atsitiktinumo principu grindžiamus žaidimus, įskaitant loterijas ir lažybų sandorius.“

6        Direktyvos 2000/31 2 straipsnyje nustatyta taip:

„Šioje direktyvoje šios sąvokos turi tokią reikšmę:

a)      „informacinės visuomenės paslaugos“ – tai paslaugos, apibūdintos Direktyvos 98/34 <...> 1 straipsnio 2 dalyje;

<...>

h)      „koordinuojama sritis“ – tai reikalavimai, nustatyti valstybių narių teisinėse sistemose, kurios taikomos informacinės visuomenės paslaugų teikėjams arba informacinės visuomenės paslaugoms neatsižvelgiant į tai, ar jie yra bendro pobūdžio ar konkrečiai joms skirti;

i)      koordinuojama sritis susijusi su reikalavimais, kuriuos paslaugų teikėjas turi įvykdyti:

–        pradėdamas verstis informacinės visuomenės paslaugų veikla, pavyzdžiui, reikalavimai dėl kvalifikacijos, leidimo ar pranešimo,

–        versdamasis informacinės visuomenės paslaugų veikla, pavyzdžiui, reikalavimai dėl paslaugų teikėjo elgesio, reikalavimai dėl paslaugų kokybės arba turinio, įskaitant tuos, kurie taikomi reklamai ir sutartims, arba reikalavimai dėl paslaugų teikėjo atsakomybės;

ii)      koordinuojama sritis neaprėpia tokių reikalavimų kaip:

–        reikalavimai, taikomi pačioms prekėms,

–        reikalavimai, taikomi prekių pristatymui,

–        reikalavimai, taikomi paslaugoms, kurios neteikiamos elektroninėmis priemonėmis.“

7        Pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnį:

„1.      Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad informacinės visuomenės paslaugos, kurias teikia jos teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, atitiktų toje valstybėje narėje taikomas nacionalines nuostatas, kurios priklauso koordinuojamai sričiai.

2.      Valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės.

<...>

4.      Valstybės narės gali imtis priemonių taikyti šio straipsnio 2 dalies išlygas konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, jei įvykdomos tokios sąlygos:

a)      priemonės yra:

i)      būtinos dėl vienos iš toliau išvardytų priežasčių:

–        viešosios politikos, ypač baudžiamųjų nusikaltimų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir persekiojimo už juos baudžiamąja tvarka, įskaitant nepilnamečių apsaugą ir kovą su bet kokiu neapykantos skatinimu dėl rasės, lyties, religinių įsitikinimų ir tautybės bei atskirų asmenų žmogiškojo orumo žeminimą,

–        visuomenės sveikatos apsaugos,

–        visuomenės saugumo, įskaitant valstybės saugumą ir gynybą,

–        vartotojų, įskaitant investuotojus, apsaugos;

ii)      taikomos konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, kuri prieštarauja tikslams, nurodytiems i papunktyje, arba kuri kelia itin didelį pavojų, kad šių tikslų nebus paisoma;

iii)      proporcingos tiems tikslams;

b)      prieš imdamasi šių priemonių ir nepažeisdama teisminių priemonių, įskaitant parengtinį nagrinėjimą ir baudžiamojo tyrimo metu atliktus veiksmus, valstybė narė:

–        paprašė šio straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės narės imtis priemonių, ir pastaroji tokių priemonių nesiėmė arba jos buvo nepakankamos,

–        pranešė Komisijai ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytai valstybei narei apie savo ketinimą imtis tokių priemonių.

5.      Skubos atveju valstybės narės gali taikyti išlygas šio straipsnio 4 dalies b punkte numatytoms sąlygoms. Tokiu atveju apie priemones reikia kuo greičiau pranešti Komisijai ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytai valstybei narei, taip pat nurodyti priežastis, kodėl valstybė narė mano, kad tai yra skubus atvejis.

<...>“

8        Minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad norint pradėti ir vykdyti informacinės visuomenės paslaugų teikėjo veiklą, nebūtų reikalaujama gauti išankstinius leidimus ar taikomi kitokie tokį patį poveikį turintys reikalavimai.“

9        Pagal Direktyvos 2000/31 9 straipsnio 1 dalį:

„Valstybės narės užtikrina, kad jų teisinės sistemos leistų sudaryti sutartis elektroninėmis priemonėmis. Valstybės narės visų pirma užtikrina, kad sutarčių sudarymo procesui taikomi reikalavimai nesukurtų kliūčių naudoti elektronines sutartis ir kad tokios sutartys neprarastų juridinės galios vien dėl to, kad buvo sudarytos elektroninėmis priemonėmis.“

 Nacionalinės teisės aktai

10      Pagal 2001 m. Įstatymo CVIII. dėl elektroninės komercijos ir su informacine visuomene susijusių paslaugų (a elektronikus kereskedelmi szolgáltatások, valamint az információs társadalommal összefùggő szolgáltatásokról szóló 2001. évi CVIII. Törvény, toliau – Elektroninės komercijos įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį:

„Norint pradėti teikti ar toliau teikti informacinės visuomenės paslaugas nebūtinas joks išankstinis leidimas ar koks nors kitas lygiavertį teisinį poveikį turintis administracinis sprendimas“.

11      Pagal Sveikatos ministerijos dekreto 7/2004 (XI. 23.) dėl profesinių reikalavimų medicinos reikmenų prekybos, taisymo ir nuomos srityje (a gyógyászati segédeszközök forgalmazásának, javításának, kölcsönzésének szakmai követelményeiről szóló 7/2004 (XI. 23.) Egészségügyi Minisztériumi rendelet) 3 straipsnio 1 dalį:

„<...> medicinos reikmenys turi būti parduodami, taisomi ir nuomojami specializuotose parduotuvėse, turinčiose pagal specialiąsias teisės nuostatas reikalaujamą prekybos licenciją ir atitinkančiose šio dekreto 2 priedo I.1 ir I.2 punktuose nurodytus reikalavimus“.

12      Pagal šio dekreto 1 priedą:

„Į šio dekreto taikymo sritį nepatenka šie medicinos reikmenys:

<…>

–        serijiniu būdu gaminamos optikos perkės, išskyrus kontaktinius lęšius,

<…>“

13      Iš šio dekreto 2 priedo I.1 punkto d papunkčio matyti, kad prekiauti kontaktiniais lęšiais ir individualiai parenkamais korekciniais akiniais galima tik parduotuvėse, kurių plotas ne mažesnis kaip 18 m², arba patalpose, atskirtose nuo montavimo dirbtuvių. Šio priedo I.2 punkto c papunktyje kaip viena iš personalui taikomų sąlygų nurodytas reikalavimas, kad paslaugas teiktų optometrininkas arba gydytojas oftalmologas, turintis kvalifikaciją kontaktinių lęšių srityje.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

14      Ker‑Optika parduoda kontaktinius lęšius savo interneto svetainėje. 2008 m. rugpjūčio 29 d. Pėčo, Šeljė ir Šiklošo rajonų ÀNTSZ vietos skyriaus (ÀNTSZ Pécsi, Sellyei, Siklósi Kistérségi Intézete) sprendimu Ker‑Optika buvo uždrausta verstis šia veikla.

15      Ker-Optika dėl šio sprendimo pateikė skundą ÀNTSZ, kuris 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimu šį draudimą patvirtino.

16      ÀNTSZ visų pirma rėmėsi Sveikatos ministerijos dekreto 7/2004 (XI. 23.) nuostatomis, pagal kurias kontaktiniai lęšiai gali būti parduodami tik specializuotose medicinos reikmenų parduotuvėse arba pristatant į namus galutiniam vartotojui. Nei šios sąvokos pavadinimas, nei jos objektas neapima pardavimo internetu.

17      Ker‑Optika dėl minėto sprendimo pareiškė ieškinį visų pirma tvirtindama, kad kontaktinių lęšių pardavimas internetu negali būti ribojamas atsižvelgiant į Elektroninės prekybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, pagal kurią užtikrinama informacinės visuomenės paslaugos teikėjo veiklos laisvė.

18      Šiuo klausimu ÀNTSZ rėmėsi Direktyvos 2000/31 18 konstatuojamąja dalimi, iš kurios matyti, kad kontaktinių lęšių pardavimas internetu negali patekti į Elektroninės prekybos įstatymo taikymo sritį. Iš tikrųjų pagal šią konstatuojamąją dalį veikla, kuria dėl jos pobūdžio negalima verstis per atstumą arba elektroninėmis priemonėmis, kaip antai gydytojo konsultacija, kai reikalinga fizinė paciento apžiūra, nėra informacinės visuomenės paslauga. Parduodant kontaktinius lęšius tokia apžiūra reikalinga.

19      Šiomis aplinkybėmis Baranya megyei bíróság nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar kontaktinių lęšių pardavimas yra medicininė konsultacija, kai reikia atlikti fizinę paciento apžiūrą, ir todėl nepatenka į direktyvos [2000/31] taikymo sritį?

2.      Jei kontaktinių lęšių pardavimas nėra medicininė konsultacija, kai reikia atlikti fizinę paciento apžiūrą, ar EB 30 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jo nuostatoms prieštarauja valstybės narės teisės aktai, kuriuose numatyta, jog kontaktiniais lęšiais galima prekiauti tik specializuotose medicinos reikmenų parduotuvėse?

3.      Ar EB 28 straipsnyje įtvirtintam laisvo prekių judėjimo principui prieštarauja Vengrijos teisės aktai, pagal kuriuos kontaktiniais lęšiais prekiauti leidžiama tik specializuotose medicinos reikmenų parduotuvėse?“

 Dėl prejudicinių klausimų

20      Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sąjungos teisei prieštarauja toks nacionalinės teisės aktas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį kontaktiniais lęšiais prekiauti leidžiama tik specializuotose medicinos reikmenų parduotuvėse ir todėl draudžiama juos parduoti internetu.

21      Norint atsakyti į pateiktus klausimus reikia nustatyti, kokios Sąjungos teisės nuostatos taikomos kontaktinių lęšių pardavimui internetu, o tada – ar šioms nuostatoms prieštarauja tokios nacionalinės teisės nuostatos, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje.

22      Pirmiausia, kalbant apie pardavimą internetu, galima išskirti būtent tokius elementus. Iš pradžių šis pardavimas apima tiesioginį pardavimo veiksmą, o tai yra pasiūlymas sudaryti sutartį internetu bei sutarties sudarymas elektroninėmis priemonėmis. Vėliau ta prekyba reiškia parduoto gaminio pristatymą – paprastai tai padaroma pristatant prekę klientui į namus. Be to, tam tikrais ypatingais atvejais prieš parduodant ar pristatant prekę klientas konsultuojasi su gydytoju.

 Dėl Direktyvos 2000/31

23      Visų pirma, kiek tai susiję su pardavimo veiksmu, primintina, kad, remiantis Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 2 dalimi ir 2 straipsnio a punktu, šia direktyva derinamos tam tikros nacionalinės teisės nuostatos, taikomos informacinės visuomenės paslaugoms, t. y. paprastai už atlyginimą per atstumą elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiamos paslaugos.

24      Kaip matyti iš Direktyvos 2000/31 18 konstatuojamosios dalies, tokios informacinės visuomenės paslaugos, be kita ko, apima prekių pardavimą internetu.

25      Šią nuorodą patvirtina 1998 m. lapkričio 18 d. Komisijos pateikto direktyvos pasiūlymo [COM(1998) 586 galutinis] santrauka, kurioje nurodyta, kad informacinės visuomenės paslaugos apima prekių pardavimo paslaugas ir paslaugas, leidžiančias sudaryti elektroninius sandorius prisijungus prie tinklo perkant prekes, kaip antai interaktyvi teleparduotuvė ir elektroniniai prekybos centrai.

26      Toliau pažymėtina, kad, remiantis Direktyvos 2000/31 34 konstatuojamąja dalimi ir 9 straipsnio 1 dalimi, kiekviena valstybė narė turi nuolat koreguoti savo teisės aktus, kuriuose yra reikalavimų, galinčių varžyti elektroninėmis priemonėmis sudaromų sutarčių naudojimą ir kurie susiję su visais būtinais sutarčių sudarymo proceso etapais ir veiksmais, kaip antai: pasiūlymu sudaryti sutartį, derybomis ir sutarties sudarymu elektroninėmis priemonėmis.

27      Galiausiai reikia pabrėžti, kad medicinos reikmenų, kaip antai kontaktiniai lęšiai, pardavimo veikla nenurodyta kaip viena iš veiklos rūšių, kuriai pagal Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 5 dalį ši direktyva netaikoma.

28      Todėl Direktyva 2000/31 koordinuojama sritis aprėpia nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis draudžiami su kontaktinių lęšių pardavimu susiję veiksmai, t. y., be kita ko, pasiūlymas internetu ir sutarties sudarymas elektroninėmis priemonėmis.

29      Antra, kiek tai susiję su pristatymu, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkto ii papunktį koordinuojama sritis neaprėpia reikalavimų, taikomų prekių, dėl kurių sutartis sudaryta elektroninėmis priemonėmis, pristatymui.

30      Todėl nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su sąlygomis, kuriomis internetu nupirkta prekė gali būti pristatoma valstybės narės teritorijoje, nepatenka į minėtos direktyvos taikymo sritį.

31      Iš to matyti, kad kontaktinių lęšių pristatymo sąlygos nepatenka į Direktyvos 2000/31 taikymo sritį.

32      Trečia, reikia išnagrinėti, ar tai, kad kontaktinių lęšių pardavimas ar pristatymas gali būti siejamas su išankstine kliento konsultacija su gydytoju, daro įtaką minėtoms išvadoms.

33      Šiuo klausimu Direktyvos 2000/31 18 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad veikla, kuria dėl jos pobūdžio negalima verstis per atstumą arba elektroninėmis priemonėmis, kaip antai gydytojo konsultacija, kai reikalinga fizinė paciento apžiūra, nėra informacinės visuomenės paslauga ir todėl ši direktyva jai netaikoma.

34      Šiomis aplinkybėmis darant prielaidą, kad gydytojo konsultacija, kai reikalinga fizinė kliento apžiūra, yra neatsiejama kontaktinių lęšių pardavimo dalis, dėl tokios konsultacijos reikalavimo galiausiai šis pardavimas nepatektų į minėtos direktyvos taikymo sritį.

35      Šiuo klausimu pažymėtina, kad lęšiai tiesiogiai kontaktuoja su akimis ir yra medicininiai reikmenys, kuriuos nešiojant kai kuriais atvejais gali kilti akies uždegimas ir netgi ilgalaikių regėjimo sutrikimų ir šiuos negalavimus gali lemti vien lęšių nešiojimas. Todėl gali paaiškėti, kad reikalavimas iš anksto pasikonsultuoti su gydytoju yra pagrįstas.

36      Šiuo atžvilgiu gali būti reikalaujama, kad nešioti kontaktinius lęšius pageidaujantis asmuo nuvyktų į prevencinę gydytojo oftalmologo apžiūrą, per kurią patikrinama, ar nėra medicininių kontraindikacijų, dėl kurių negalima nešioti lęšių, ir nustatoma tiksli reikalingos korekcijos vertė dioptrijomis.

37      Vis dėlto ši apžiūra nėra neatsiejama kontaktinių lęšių pardavimo dalis. Iš tikrųjų ši apžiūra gali būti atliekama neatsižvelgiant į pardavimo veiksmą, o parduoti – netgi ir per atstumą – galima remiantis gydytojo oftalmologo, kuris anksčiau apžiūrėjo klientą, receptu.

38      Todėl laikytina, kad gydytojo konsultacija, kai reikalinga fizinė paciento apžiūra, su kuria gali būti siejamas kontaktinių lęšių pardavimas, nėra nuo jo neatsiejama.

39      Be to, nors sveikatos sumetimais gali būti reikalaujama, kad klientas reguliariai kreiptųsi į gydytoją, kad šis fiziškai patikrintų, kaip lęšiai įdėti, ir suteiktų oftalmologo konsultaciją, tam, kad būtų aiškus lęšių nešiojimo poveikis, toks patikrinimas atliekamas nešiojant lęšius arba po to, kai jie pristatomi. Todėl gydytojo konsultacijos neturi būti siejamos su lęšių pardavimu.

40      Vadinasi, nacionalinės teisės nuostata, kuria draudžiama parduoti tokius lęšius internetu, iš esmės patenka į Direktyvos 2000/31 taikymo sritį.

 Dėl pirminės teisės

41      Kadangi su kontaktinių lęšių pristatymo sąlygomis susijusios nuostatos nepatenka į Direktyvos 2000/31 taikymo sritį, jos turi būti vertinamos pirminės teisės, t. y. ESV sutarties atžvilgiu.

42      Visų pirma reikia išsiaiškinti, ar minėtos nuostatos turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant į laisvę teikti paslaugas, kaip teigia Vengrijos vyriausybė, ar į laisvą prekių judėjimą, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

43      Šiuo klausimu iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tuo atveju, kai nacionalinė priemonė susijusi ir su laisvu prekių judėjimu, ir su kita pagrindine laisve, jeigu paaiškėja, kad viena iš jų yra papildoma kitos atžvilgiu ir gali būti su ja susieta, Teisingumo Teismas ją nagrinėja iš esmės atsižvelgdamas tiktai į vieną iš šių dviejų pagrindinių laisvių (šiuo klausimu žr. 1994 m. kovo 24 d. Sprendimo Schindler, C‑275/92, Rink. p. I‑1039, 22 punktą ir 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimo Burmanjer ir kt., C‑20/03, Rink. p. I‑4133, 35 punktą).

44      Iš 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Deutscher Apothekerverband (C‑322/01, Rink. p. I‑14887, 65, 76 ir 124 punktai) matyti, kad nacionalinė priemonė, susijusi su prekių pardavimo internetu ir jų pristatymo vartotojui į namus būdu, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant tik į nuostatas laisvo prekių judėjimo srityje, todėl – atsižvelgiant į SESV 34 ir 36 straipsnius.

45      Šioje byloje nacionalinės teisės aktas, kuriuo draudžiama parduoti kontaktinius lęšius internetu, susijęs su pardavimo būdu, kai lęšiai pristatomi vartotojui į namus.

46      Todėl šis teisės aktas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į SESV 34 ir 36 straipsnius.

 Dėl kliūties laisvam prekių judėjimui egzistavimo

47      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką bet kokie valstybių narių komercinės teisės aktai, galintys tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti Sąjungos vidaus prekybą, laikytini kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonėmis, kaip tai suprantama pagal SESV 34 straipsnį (žr., be kita ko, 1974 m. liepos 11 d. Sprendimo Dassonville, 8/74, Rink. p. 837, 5 punktą ir 2009 m. vasario 10 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑110/05, Rink. p. I‑519, 33 punktą).

48      Taip pat iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad SESV 34 straipsnis – tai pareigos užtikrinti nediskriminavimo ir kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintų bei parduodamų prekių abipusio pripažinimo principų laikymąsi, taip pat pareigos užtikrinti laisvą Sąjungos prekių pateikimą į nacionalines rinkas išraiška (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 34 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

49      Todėl valstybės narės priimtas priemones, kurių tikslas ar poveikis yra nepalankesnis kitų valstybių narių kilmės gaminių vertinimas, ir prekėms taikomas taisykles dėl sąlygų, kurias turi atitikti šios prekės, net jeigu šios taisyklės vienodai taikomos visiems gaminiams, reikia laikyti kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonėmis (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 35 ir 37 punktus).

50      Į šią sąvoką taip pat patenka bet kuri kita priemonė, kliudanti kitų valstybių narių kilmės gaminiams patekti į valstybės narės rinką (minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 37 punktas).

51      Dėl šios priežasties tam tikras prekybos sąlygas ribojančių ar draudžiančių nacionalinės teisės nuostatų, kurios netaikomos visiems savo veiklą nacionalinėje teritorijoje vykdantiems atitinkamiems ūkio subjektams ir nedaro tokio paties teisinio ir faktinio poveikio nacionalinių prekių ir prekių iš kitų valstybių narių prekybai, taikymas prekėms iš kitų valstybių narių gali tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai riboti valstybių narių tarpusavio prekybą, kaip tai suprantama pagal minėtame Sprendime Dassonville įtvirtintą Teisingumo Teismo praktiką. Tokių teisės aktų taikymu kitos valstybės narės prekių, atitinkančių šios valstybės narės nustatytas taisykles, pardavimui užkertamas kelias šioms prekėms patekti į rinką arba jų patekimas į rinką ribojamas labiau nei nacionalinių prekių (šiuo klausimu žr. 1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Keck ir Mithouard, C‑267/91 ir C‑268/91, Rink. p. I‑6097, 16 ir 17 punktus bei minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 36 punktą).

52      Todėl reikia išsiaiškinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas tenkina šio sprendimo pirmesniame punkte minėtas dvi sąlygas, t. y. ar jis taikomas visiems savo veiklą nacionalinėje teritorijoje vykdantiems atitinkamiems ūkio subjektams ir ar jis daro tokį patį teisinį ir faktinį poveikį nacionalinių prekių ir prekių iš kitų valstybių narių prekybai.

53      Kalbant apie pirmąją sąlygą, pažymėtina, kad minėtas teisės aktas taikomas visiems su kontaktinių lęšių pardavimu susijusiems ūkio subjektams, todėl ši sąlyga tenkinama.

54      Kalbant apie antrąją sąlygą, neginčytina, kad draudimas parduoti kontaktinius lęšius internetu taikomas kitų valstybių narių kilmės kontaktiniams lęšiams, parduodamiems paštu ir pristatomiems Vengrijoje gyvenantiems vartotojams į namus. Todėl reikia konstatuoti, kad dėl draudimo parduoti kontaktinius lęšius paštu kitų valstybių narių ūkio subjektai netenka ypač veiksmingo šių gaminių prekybos būdo ir todėl labai apsunkinamas jų patekimas į atitinkamos valstybės narės rinką (kiek tai susiję su vaistais, pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Deutscher Apothekerverband 74 punktą).

55      Šiomis aplinkybėmis minėtu teisės aktu Vengrijos ūkio subjektų kontaktinių lęšių prekybai daromas kitoks poveikis nei kitų valstybių narių ūkio subjektų kontaktinių lęšių prekybai.

56      Vadinasi, minėtas teisės aktas yra kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, kuri draudžiama pagal SESV 34 straipsnį, nebent ji objektyviai pateisinama.

 Dėl kliūties laisvam prekių judėjimui pateisinimo

57      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką laisvo prekių judėjimo apribojimas gali būti pateisinamas SESV 36 straipsnyje išvardytais bendrojo intereso pagrindais arba privalomais reikalavimais. Abiem atvejais nacionalinė nuostata turi būti tinkama ja siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 59 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

58      Šiuo klausimu, jei minėta nuostata patenka į visuomenės sveikatos sritį, reikia atsižvelgti į tai, kad žmonių sveikata ir gyvybė tarp Sutartimi saugomų interesų užima svarbiausią vietą ir kad būtent valstybės narės turi nuspręsti, kokio lygio visuomenės sveikatos apsaugą jos ketina suteikti ir kaip šį lygį pasiekti. Kadangi šis lygis įvairiose valstybėse narėse gali skirtis, valstybėms narėms turi būti suteikta diskrecija (žr. 2010 m. birželio 1 d. Sprendimo Blanco Pérez ir Chao Gómez, C‑570/07 ir C‑571/07, Rink. p. I‑0000, 44 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

59      Šioje byloje Vengrijos vyriausybės nurodytas pateisinimas susijęs su būtinybe užtikrinti kontaktinių lęšių naudotojų sveikatos apsaugą. Todėl šis pateisinimas atitinka SESV 36 straipsniu leidžiamą visuomenės sveikatos apsaugos tikslą, kuris gali pateisinti laisvo prekių judėjimo apribojimą.

60      Todėl reikia išsiaiškinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisės aktas tinkamas taip siekiamam tikslui užtikrinti.

61      Šiuo klausimu Vengrijos ir Ispanijos vyriausybės teigia, jog būtina nustatyti, kad klientai kontaktinius lęšius įsigytų specializuotose parduotuvėse, nes jiems turi būti užtikrinta galimybė kreiptis į optikos specialistą, kuris atlieka reikalingą fizinę apžiūrą ir patikrinimą bei pateikia lęšių nešiojimo instrukcijas.

62      Šiuo klausimu primintina, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 35 punkte, vien kontaktinių lęšių nešiojimas kai kuriais atvejais gali sukelti akies uždegimą ir netgi ilgalaikių regėjimo sutrikimų.

63      Atsižvelgdama į tokią visuomenės sveikatai keliamą riziką, valstybė narė gali reikalauti, kad kontaktinius lęšius išduotų kvalifikuotas specialistas, kuris atkreipia kliento dėmesį į šią riziką, apžiūri klientą ir jam rekomenduoja nešioti lęšius arba to nerekomenduoja paragindamas suinteresuotąjį pasikonsultuoti su gydytoju oftalmologu. Taip pat dėl šios rizikos valstybė narė gali reikalauti, kad tuo atveju, kai nėra kliūčių nešioti lęšius, kvalifikuotas specialistas išrinktų tinkamiausią lęšių rūšį, patikrintų lęšių padėtį kliento akyse ir jam pateiktų informaciją apie jų taisyklingą naudojimą ir priežiūrą (šiuo klausimu žr. 1993 m. gegužės 25 d. Sprendimo LPO, C‑271/92, Rink. p. I‑2899, 11 punktą).

64      Iš tikrųjų, nors lęšių naudotojams kylanti rizika nepašalinama visiškai, bendravimas su kvalifikuotu optikos specialistu ir jo teikiamos paslaugos šią riziką sumažina. Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamame teisės akte numatyta, kad kontaktinius lęšius galima įsigyti tokio optikos specialisto paslaugas siūlančiose optikos parduotuvėse, šis teisės aktas yra tinkamas tikslo apsaugoti minėtų naudotojų sveikatą įgyvendinimui užtikrinti.

65      Vis dėlto dar reikia, kad šis teisės aktas neviršytų to, kas būtina šiam tikslui pasiekti, t. y. nebūtų laisvą prekių judėjimą mažiau ribojančių priemonių jam pasiekti.

66      Pirma, kalbant apie reikalavimą, kad klientas pats fiziškai būtų parduotuvėje, kurioje ketina pirkti kontaktinius lęšius, kad optikos specialistas apžiūrėtų akis, pažymėtina, jog tokią prevencinę apžiūrą, kuri atliekama tik kaip diagnostinis tyrimas, gali atlikti ir gydytojas oftalmologas, dirbantis optikos parduotuvėse.

67      Kita vertus, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos negalima konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu teisės aktu reikalaujama, jog optikos specialistas kiekvieną kartą išduodamas lęšius reikalautų atlikti prevencinę apžiūrą ar prieš tai būtų pasikonsultuota su gydytoju arba kad šis reikalavimas būtų taikomas kiekvieną kartą išduodant lęšius tam pačiam klientui.

68      Todėl tokia apžiūra ir konsultacija turi būti laikomos fakultatyviomis, nes iš esmės tai padaryti yra kiekvieno kontaktinių lęšių naudotojo atsakomybė, o optikos specialisto užduotis šiuo klausimu – naudotojams patarti.

69      Vis dėlto, prieš pristatant kontaktinius lęšius, klientams taip pat gali būti patariama parduodant šiuos lęšius internetu ir tai gali būti padaryta atitinkamoje interneto svetainėje esančiomis interaktyviomis priemonėmis, kuriomis klientas privalo pasinaudoti prieš pirkdamas minėtus lęšius (šiuo klausimu, kiek tai susiję su vaistų pardavimu internetu, žr. minėto Sprendimo Deutscher Apothekerverband 114 punktą).

70      Antra, valstybė narė tikrai gali reikalauti, kaip tai konstatuota šio sprendimo 63 punkte, kad tinkamiausią kontaktinių lęšių rūšį išrinktų optikos specialistas, kuris patikrintų lęšių padėtį kliento akyse, ir jam patartų, kaip juos taisyklingai naudoti ir prižiūrėti.

71      Tačiau reikia pažymėti, kad iš esmės suteikti šias paslaugas reikia tik pirmą kartą išduodant kontaktinius lęšius. Vėliau paprastai nebūtina klientui suteikti tokių paslaugų. Pakanka to, kad klientas pardavėjui pasakytų, kokios rūšies lęšiai jam buvo išduoti pirmą kartą, nes prireikus šių lęšių charakteristikas pakeičia gydytojas oftalmologas išrašydamas naują receptą, atsižvelgęs į kliento regos pakitimą.

72      Trečia, jeigu ilgalaikiam kontaktinių lęšių nešiojimui reikalinga papildoma informacija ir papildomi patarimai, klientas juos gali gauti tiekėjo interneto svetainėje esančiomis interaktyviomis priemonėmis.

73      Be to, valstybė narė suinteresuotiesiems ūkio subjektams gali nustatyti pareigą suteikti klientams galimybę per atstumą kreiptis į kvalifikuotą optikos specialistą dėl individualios informacijos ir individualių patarimų kontaktinių lęšių naudojimo ir priežiūros klausimais. Beje, tokios informacijos ir patarimų teikimas per atstumą gali turėti privalumų, nes jis lęšių naudotojui leidžia pateikti apgalvotus, konkrečius klausimus ir jam nereikia vykti į kitą vietą (šiuo klausimu, kiek tai susiję su vaistų pardavimu internetu, žr. minėto Sprendimo Deutscher Apothekerverband 113 punktą).

74      Iš to, kas pasakyta, matyti, kad tikslą užtikrinti kontaktinių lęšių naudotojų sveikatos apsaugą galima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis nei tos, kurios nustatytos pagrindinėje byloje nagrinėjamame teisės akte, t. y. kai tam tikri apribojimai nustatomi tik pirmą kartą išduodant lęšius ir suinteresuotieji ūkio subjektai įpareigojami klientams suteikti galimybę kreiptis į kvalifikuotą optikos specialistą.

75      Taigi valstybė narė, priimdama tokį teisės aktą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, viršija šio sprendimo 58 punkte primintas diskrecijos ribas, todėl šis teisės aktas turi būti pripažintas viršijančiu tai, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

76      Dėl tų pačių priežasčių minėtas teisės aktas, kiek jame nustatytas draudimas parduoti kontaktinius lęšius internetu, negali būti laikomas proporcingu atsižvelgiant į visuomenės sveikatos apsaugos tikslą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalį.

77      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikia atsakyti taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su kontaktinių lęšių prekyba, kiek jomis reglamentuojamas tokių lęšių pardavimo internetu veiksmas, patenka į Direktyvos 2000/31 taikymo sritį. Tačiau nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su minėtų lęšių pristatymu, nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

78      SESV 34 ir 36 straipsniai bei Direktyva 2000/31 turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja nacionalinės teisės aktas, pagal kurį kontaktiniais lęšiais galima prekiauti tik specializuotose medicinos reikmenų parduotuvėse.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

79      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

Nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su kontaktinių lęšių prekyba, kiek jomis reglamentuojamas tokių lęšių pardavimo internetu veiksmas, patenka į 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) taikymo sritį. Tačiau nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su minėtų lęšių pristatymu, nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

SESV 34 ir 36 straipsniai bei Direktyva 2000/31 turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja nacionalinės teisės aktas, pagal kurį kontaktiniais lęšiais galima prekiauti tik specializuotose medicinos reikmenų parduotuvėse.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vengrų