Byla C‑137/08

VB Pénzügyi Lízing Zrt.

prieš

Ferenc Schneider

(Budapesti II. és III. kerületi bíróság prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Vertinimo kriterijai – Nacionalinio teismo ex officio atliekamas vertinimas, ar jurisdikciją nustatanti sąlyga yra nesąžininga – Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnis“

Sprendimo santrauka

1.        Prejudiciniai klausimai – Kreipimasis į Teisingumo Teismą – Nacionalinio teismo pareiga inicijuojant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą informuoti apie tai teisingumo ministrą – Poveikio nebuvimas

(SESV 267 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnis)

2.        Teisės aktų derinimas – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13 – Nesąžininga sąlyga, kaip tai suprantama pagal 3 straipsnį – Sąvoka – Jurisdikciją nustatanti sąlyga

(Tarybos direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis)

3.        Teisės aktų derinimas – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13 – Nacionalinio teismo pareiga atlikti „ex officio“ vertinimą, ar jam pateiktoje įvertinti sutartyje numatyta sąlyga yra nesąžininga – Apimtis

(Tarybos direktyvos 93/13 3 straipsnis)

1.        Nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas ex officio tuo pačiu metu apie tai turi informuoti savo valstybės narės teisingumo ministrą, neprieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirmai pastraipai.

Nepanašu, kad tokia pareiga galėtų būti laikoma kišimusi į SESV 267 straipsniu įtvirtintą teismų dialogo mechanizmą. Iš tikrųjų atitinkamos valstybės narės nacionalinių teismų pareiga informuoti teisingumo ministrą išsiunčiant Teisingumo Teismui sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra tokio prašymo priimti prejudicinį sprendimą sąlyga. Todėl ji negali turėti įtakos šių teismų teisei pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, taip pat pažeisti jiems pagal SESV 267 straipsnį suteiktų prerogatyvų. Be to, nepanašu, kad galimas šios pareigos informuoti pažeidimas turi teisinių pasekmių SESV 267 straipsnyje numatytai procedūrai, nors nėra jokios informacijos, leidžiančios daryti išvadą, kad dėl minėtos pareigos informuoti atitinkamos valstybės narės nacionaliniai teismai gali nuspręsti nesinaudoti teise kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

(žr. 31–35 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        SESV 267 straipsnis aiškintinas taip, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalyje pavartotą nesąžiningos sąlygos sąvoką ir direktyvos priede išvardytas sąlygas, taip pat pateikti kriterijus, kuriuos nacionalinis teismas gali arba turi taikyti vertindamas sutarties sąlygą pagal šios direktyvos nuostatas, turint omenyje tai, kad šis teismas, remdamasis minėtais kriterijais ir atsižvelgdamas į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, turi priimti konkretų sprendimą dėl tam tikros sutarties sąlygos kvalifikavimo.

Sutarties sąlygos nesąžiningumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes, įskaitant tai, kad dėl vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytos sutarties sąlygos nebuvo atskirai derėtasi ir ja teismui, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo buveinė, suteikiama išimtinė jurisdikcija spręsti ginčą.

(žr. 42–44 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.        Nacionalinis teismas turi savo iniciatyva nustatyti, ar pardavėjo arba tiekėjo su vartotoju sudarytoje sutartyje numatyta išimtinę teritorinę jurisdikciją suteikianti sąlyga, kuri yra šiame teisme nagrinėjamo ginčo dalykas, patenka į Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais taikymo sritį, o atsakius į šį klausimą teigiamai, savo iniciatyva įvertinti galimą tokios sąlygos nesąžiningumą.

Siekdamas užtikrinti Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamą apsaugos veiksmingumą situacijoje, kuriai būdinga vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo nelygybė, kuri gali būti kompensuota tik pozityviais trečiųjų, su sutartiniais santykiais nesusijusių subjektų veiksmais, pirmame nagrinėjimo etape nacionalinis teismas turi visuomet, nesvarbu, kokie yra vidaus teisės aktai, nustatyti, ar pardavėjas arba tiekėjas derėjosi su vartotoju dėl ginčijamos sąlygos atskirai.

Antrame minėto nagrinėjimo etape vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytos sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir kuria tiek geografiniu, tiek susisiekimo požiūriu netoli pardavėjo ar tiekėjo buveinės esančiam teismui suteikiama išimtinė teritorinė jurisdikcija, turi būti laikoma nesąžininga, kaip tai suprantama pagal direktyvos 3 straipsnį, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

(žr. 48, 51–53, 56 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. lapkričio 9 d.(*)

„Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Vertinimo kriterijai – Nacionalinio teismo ex officio atliekamas vertinimas, ar jurisdikciją nustatanti sąlyga yra nesąžininga – Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnis“

Byloje C‑137/08

dėl Budapesti II. és III. Kerületi Bíróság (Vengrija) 2008 m. kovo 27 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2008 m. balandžio 7 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

VB Pénzügyi Lízing Zrt.

prieš

Ferenc Schneider,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai A. Tizzano, J. N. Cunha Rodrigues, K. Lenaerts ir J.‑C. Bonichot, teisėjai R. Silva de Lapuerta (pranešėja), M. Ilešič, J. Malenovský, U. Lõhmus, E. Levits, A. Ó Caoimh, L. Bay Larsen ir P. Lindh,

generalinė advokatė V. Trstenjak,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Fazekas, R. Somssich, K. Borvölgyi ir M. Fehér,

–        Airijos, atstovaujamos D. J. O’Hagan, padedamo SC A. M. Collins,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos J. López‑Medel Báscones,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. M. Wissels,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Ossowski ir L. Seeboruth bei baristerio T. de la Mare,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos B. D. Simon ir W. Wils,

susipažinęs su 2010 m. liepos 6 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288, toliau – direktyva) išaiškinimo.

2        Prašymas pateiktas nagrinėjant VB Pénzügyi Lízing Zrt. (toliau – VB Pénzügyi Lízing) ir Ferenc Schneider ginčą dėl prašymo priimti mokėjimo įsakymą.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nustatyta:

„Bylose, kurioms taikomas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnis, valstybės narės teismas Teisingumo Teismui praneša apie sprendimą, kuriuo bylos nagrinėjimas sustabdomas, o byla perduodama Teisingumo Teismui. Po to Teismo kancleris apie tokį sprendimą praneša bylos šalims, valstybėms narėms ir Komisijai bei Sąjungos institucijai, įstaigai ar organui, priėmusiam teisės aktą, kurio galiojimas ar išaiškinimas yra ginčijami.

Bylos šalys, valstybės narės, Komisija ir tam tikrais atvejais Sąjungos institucija, įstaiga ar organas, priėmęs teisės aktą, kurio galiojimas ar išaiškinimas yra ginčijami, turi teisę per du mėnesius nuo tokio pranešimo pateikimo pateikti Teismui pareiškimus ar rašytines pastabas.

<...>.“,

4        Pagal direktyvos 1 straipsnio 1 dalį šia direktyva „siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromose sutartyse“.

5        Direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.      Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

2.      Visada yra laikoma, kad dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju.

<...>“

6        Direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje daroma nuoroda jos priede pateiktą „orientacinį ir neišsamų sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašą“. Šio priedo 1 punkte numatytos „Sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas:

<...>

q)      panaikinti arba trukdyti vartotojo teisei pareikšti ieškinį arba naudotis bet kuria kita teisinės apsaugos priemone <...>.“

7        Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

8        Pagal direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.

2.      Pirmojoje straipsnio dalyje nurodytos priemonės apima nuostatas, pagal kurias asmenys arba organizacijos, pagal nacionalinės teisės aktus turinčios teisėtą interesą apsaugoti vartotojus, gali pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus iškelti bylą teismuose arba kompetentingose administracinėse institucijose, kad būtų priimtas sprendimas dėl to, ar bendram naudojimui parengtos sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, ir galėtų būti pritaikytos tinkamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią tolesniam tokių sąlygų naudojimui.“

 Nacionalinė teisė

9        Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms buvo taikomas Civilinis kodeksas su pakeitimais, padarytais 2006 m. Įstatymu Nr. III, ir Vyriausybės nutarimas Nr. 18/1999 dėl su vartotojais sudaromų sutarčių sąlygų, kurios laikytinos nesąžiningomis.

10      Pagal Civilinio kodekso 209/A straipsnio 2 dalį nesąžininga sąlyga, kurią sutartį su vartotoju sudariusi sutarties šalis nustato arba iš anksto ir vienašališkai, arba kaip bendrąją sutarties sąlygą ir dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, negalioja.

11      Vyriausybės nutarime Nr. 18/1999 sutarties sąlygos skirstomos į dvi kategorijas. Į pirmąją kategoriją patenka sutarties sąlygos, kurias uždrausta numatyti vartojimo sutartyse ir kurios dėl šios priežasties yra niekinės. Antroji kategorija apima sąlygas, kurios laikomos nesąžiningomis, kol neįrodyta kitaip, suteikiant galimybę tokią sąlygą numačiusiai šaliai paneigti šią prezumpciją.

12      Įstatymo dėl civilinio proceso 155/A 2 dalyje numatyta:

„Teismas priima sprendimą nutartimi pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą ir kartu nusprendžia sustabdyti bylą. Siekdamas gauti prejudicinį sprendimą teismas savo nutartyje formuluoja Teisingumo Teismui pateikiamą klausimą ir nurodo svarbias faktines aplinkybes ir Vengrijos teisės aktus, kurie gali padėti Teisingumo Teismui atsakyti į pateiktą klausimą. Teismas siunčia nutartį Teisingumo Teismui ir kartu informaciniais tikslais teisingumo ministrui.“

13      Pagal minėto įstatymo 164 straipsnio 1 dalį pareiga įrodyti ginčui išspręsti reikalingas faktines aplinkybes paprastai tenka šaliai, kuri siekia, kad teismas pripažintų jas įrodytomis. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas gali rinkti įrodymus savo iniciatyva, jei tai numatyta įstatyme.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

14      2006 m. balandžio 14 d. šalys pagrindinėje byloje sudarė sutartį dėl paskolos automobiliui pirkti.

15      Kadangi F. Schneider nustojo vykdyti sutartinius įsipareigojimus, VB Pénzügyi Lízing nutraukė šią paskolos sutartį ir kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, kad šis priteistų jai 317 404 HUF skolą, delspinigius nuo nesumokėtos sumos ir bylinėjimosi išlaidas.

16      VB Pénzügyi Lízing nepateikė prašymo dėl mokėjimo įsakymo teismui, kuris turi jurisdikciją F. Schneider nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, o pasirėmė į minėtą paskolos sutartį įtraukta jurisdikciją nustatančia sąlyga, pagal kurią galimų ginčų nagrinėjimas priskiriamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcijai.

17      Minėtas įsakymas buvo priimtas per vadinamąją „ne ginčo“ procedūrą, kai atitinkamas teismas neprivalo rengti posėdžio arba išklausyti kitą bylos šalį. Priimdamas šį įsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nekėlė klausimo dėl teritorinės jurisdikcijos ir dėl jurisdikciją nustatančios paskolos sutarties sąlygos.

18      F. Schneider prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pareiškė prieštaravimą dėl šio mokėjimo įsakymo, tačiau nenurodė šio prieštaravimo motyvų. Todėl šis teismas turėjo pradėti rungimosi principu pagrįstą procedūrą, kuri vyksta remiantis bendrosios civilinio proceso teisės nuostatomis.

19      Minėtas teismas konstatavo, kad F. Schneider gyvenamoji vieta nėra teritorijoje, kurioje taikoma jo jurisdikcija, o pagal civilinį procesą reglamentuojančias normas toks ginčas, pavyzdžiui, dėl kurio kreiptasi į šį teismą, priskiriamas teismo, kurio teritorijoje yra atsakovo gyvenamoji vieta, jurisdikcijai.

20      Tokiomis aplinkybėmis Budapesti II. és III. kerületi bíróság nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar pagal direktyva <...> užtikrinamą vartotojų apsaugą reikalaujama, kad, nepaisant procedūros pobūdžio (ginčo ar ne ginčo), nacionalinis teismas, vykdydamas savo teritorinės jurisdikcijos kontrolę, ex officio vertintų ir nagrinėjamos sutarties sąlygos nesąžiningumą, net jei to nebuvo prašoma?

2.      Teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, į kokius kriterijus nacionalinis teismas turi atsižvelgti vykdydamas šią kontrolę, būtent tuo atveju, kai pagal sutarties sąlygą jurisdikcija suteikiama ne atitinkamiems pardavėjo ar tiekėjo registruotos buveinės vietos teismams, o kitiems netoli šios buveinės vietos esantiems teismams?

3.      Ar pagal [Teisingumo Teismo statuto] 23 straipsnio pirmą pastraipą nacionalinis teismas negali ex officio informuoti savo valstybės narės teisingumo ministro apie prejudicinio sprendimo priėmimo procesą tuo pačiu metu, kai jis inicijuojamas?“

 Procesas Teisingumo Teisme

21      2009 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas laukiant, kol bus paskelbtas Sprendimas Pannon GSM (2009 m. birželio 4 d., C‑243/08, Rink. p. I‑4713).

22      Paskelbus šį sprendimą 2009 m. liepos 2 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas informavo Teisingumo Teismą, kad nebereikia atsakyti į 2008 m. kovo 27 d. nutartyje pateiktus pirmąjį ir antrąjį klausimus. Tačiau šis teismas pažymėjo, kad vis dar siekia gauti atsakymą į trečiąjį klausimą.

23      Be to, minėtas teismas klausia dėl Teisingumo Teismo vaidmens užtikrinant direktyva reikalaujamą vienodą vartotojų teisių apsaugos lygį visose valstybėse narėse. Jo teigimu, šiuo klausimu iš minėto Sprendimo Pannon GSM 34 ir 35 punktų matyti, kad tarp pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo pagal nacionalinę teisę vykdomo teismo proceso specifika negali daryti poveikio teisinei apsaugai, kurią vartotojas turi turėti pagal direktyvos nuostatas. Tuose pačiuose 34 ir 35 punktuose taip pat nurodoma, kad nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės.

24      Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, remiantis atitinkamuose minėto Sprendimo Pannon GSM punktuose Teisingumo Teismo pateikta informacija neįmanoma priimti sprendimo klausimu, ar nacionalinis teismas gali ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, tik tuomet, kai jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės, arba, atvirkščiai, ar nagrinėdamas, ar ši sąlyga yra nesąžininga, nacionalinis teismas taip pat privalo ex officio nustatyti šiam nagrinėjimui reikalingas teisines ir faktines aplinkybes.

25      Atsižvelgdamas į šiuos samprotavimus Budapesti II. és III. kerületi bíróság nusprendė Teisingumo Teismui papildomai pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar pagal [SESV 267] straipsnį Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti direktyvos <...> 3 straipsnio 1 dalyje pavartotą sąvoką „nesąžiningos sąlygos“ bei šios direktyvos priede išvardytas sąlygas?

2.      Jei atsakymas yra teigiamas, ar dėl tokio išaiškinimo pateiktu prašymu priimti prejudicinį sprendimą gali būti prašoma paaiškinti (siekiant užtikrinti direktyva <...> garantuojamą vienodą vartotojų teisių apsaugos lygį visose valstybėse narėse), į kuriuos aspektus nacionalinis teismas gali arba turi atsižvelgti konkrečiai atskirajai sąlygai taikydamas šioje direktyvoje įtvirtintus bendruosius kriterijus?

3.      Jei nacionalinis teismas be atitinkamo bylos šalių prašymo pats pastebi galimą nesąžiningą sutarties sąlygą, ar jis gali savo iniciatyva nustatyti tokiai išvadai padaryti reikalingas faktines ir teisines aplinkybes, jei pagal nacionalinę proceso teisę tokį patikrinimą leidžiama atlikti tik bylos šalių prašymu?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl iš pradžių pateikto trečiojo klausimo

26      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas ex officio turi informuoti savo valstybės narės teisingumo ministrą tuo pačiu metu, kai inicijuojamas prejudicinio sprendimo priėmimo procesas, prieštarauja Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirmai pastraipai.

27      Šiuo klausimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirmoje pastraipoje, kurioje numatyta, kad nacionalinis teismas Teisingumo Teismui praneša apie sprendimą, kuriuo bylos nagrinėjimas sustabdomas, o byla perduodama Teisingumo Teismui, ir kad paskui Teismo kancleris apie tokį sprendimą praneša, be kita ko, atsižvelgdamas į kiekvieną konkretų atvejį, bylos šalims, valstybėms narėms, Komisijai bei kitoms Sąjungos institucijoms, įstaigoms ar organams, nėra duomenų, kokių priemonių turi imtis nacionalinis teismas informuodamas apie priimtą sprendimą pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą.

28      Atsakant į šį klausimą reikia pabrėžti, kad SESV 267 straipsnyje numatyta sistema yra skirta vienodam Sąjungos teisės aiškinimui valstybėse narėse užtikrinti ir numato tiesioginį Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimą, kuris nepriklauso nuo šalių valios (žr. 1997 m. liepos 10 d. Sprendimo Palmisani, C‑261/95, Rink. p. I‑4025, 31 punktą; 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo Kempter, C‑2/06, Rink. p. I‑411, 41 punktą ir 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Cartesio, C‑210/06, Rink. p. I‑9641, 90 punktą).

29      Iš tiesų prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra dviejų teismų dialogas, kurio inicijavimas visiškai priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas nuspręs, kad toks prašymas yra tinkamas ir būtinas (žr. minėtų sprendimų Kempter 42 punktą ir Cartesio 91 punktą).

30      Atsižvelgiant į principus, kuriais grindžiama prejudicinio sprendimo priėmimo tvarka, bei į pateiktą klausimą, reikia nustatyti, ar aptariama pareiga informuoti gali turėti įtakos nacionalinių teismų turimoms galimybėms, numatytoms SESV 267 straipsnyje.

31      Šiuo klausimu neatrodo, kad tokia pareiga, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, galėtų būti laikoma įsikišimu į SESV 267 straipsniu įtvirtintą teismų dialogą.

32      Iš tikrųjų atitinkamos valstybės narės nacionalinių teismų pareiga informuoti teisingumo ministrą išsiunčiant Teisingumo Teismui sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra tokio prašymo priimti prejudicinį sprendimą sąlyga. Todėl ji negali turėti įtakos šių teismų teisei pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, taip pat pažeisti jiems pagal SESV 267 straipsnį suteiktų prerogatyvų.

33      Be to, nepanašu, kad galimas šios pareigos informuoti pažeidimas daro neigiamą poveikį SESV 267 straipsnyje nustatytai procedūrai.

34      Kaip savo išvados 74 punkte pažymėjo generalinė advokatė, nėra jokios informacijos, leidžiančios daryti išvadą, kad dėl aptariamos pareigos informuoti, nacionaliniai teismai gali nuspręsti nesinaudoti teise kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

35      Todėl į iš pradžių pateiktą trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas ex officio turi informuoti savo valstybės narės teisingumo ministrą tuo pačiu metu, kai inicijuojamas prejudicinio sprendimo priėmimo procesas, neprieštarauja Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirmai pastraipai.

 Dėl pirmojo ir antrojo papildomų klausimų

36      Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar SESV 267 straipsnis aiškintinas taip, kad Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje pavartotą sąvoką „nesąžiningos sąlygos“ bei šios direktyvos priede išvardytas sąlygas, taip pat pateikti kriterijus, kuriuos nacionalinis teismas gali arba turi taikyti vertindamas sutarties sąlygą pagal direktyvos nuostatas.

37      Atsakant į šiuos klausimus reikia priminti, kad SESV 267 straipsnyje įtvirtinta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, kuria naudodamasis Teisingumo Teismas pateikia nacionaliniams teismams Sąjungos teisės aiškinimą, kurio jiems reikia bylai išspręsti (be kita ko, žr. 1990 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Gmurzynska‑Bscher, C‑231/89, Rink. p. I‑4003, 18 punktą ir 1998 m. kovo 12 d. Sprendimo Djabali, C‑314/96, Rink. p. I‑1149, 17 punktą).

38      Dėl Sąjungos teisės nuostatų, dėl kurių Teisingumo Teismas remdamasis SESV 267 straipsniu gali priimti sprendimą, primintina, kad šis Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl visų be išimties sutarčių ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų priimtų aktų išaiškinimo (žr. 1989 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Grimaldi, C‑322/88, Rink. p. 4407, 8 punktą ir 2006 m. gegužės 11 d. Sprendimo Friesland Coberco Dairy Foods, C‑11/05, Rink. p. I‑4285, 35 ir 36 punktus).

39      Todėl kai kalbama apie Sąjungos teisės aktus, nacionalinis teismas gali kreiptis į Teisingumo Teismą dėl antrinės teisės akto nuostatų, pavyzdžiui, direktyvoje ir jos priede numatytos sąvokos „nesąžininga sąlyga“, išaiškinimo.

40      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnio 1 dalyje apibrėžiami bendri kriterijai, leidžiantys įvertinti sutarčių sąlygų, kurioms taikomos direktyvos nuostatos, sąžiningumą (žr. 2010 m. birželio 3 d. Sprendimo Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid, C‑484/08, Rink. p. I‑0000, 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

41      Panašus klausimas buvo nagrinėjamas gavus prašymą priimti prejudicinį sprendimą, dėl kurio priimtas minėtas Sprendimas Pannon GSM; byloje, dėl kurios priimtas šis sprendimas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė Teisingumo Teismo nurodyti gaires dėl aplinkybių, kurias nacionalinis teismas turi išnagrinėti tam, kad įvertintų galimą sutarties sąlygos nesąžiningumą.

42      Minėto sprendimo 37–39 punktuose Teisingumo Teismas šiuo klausimu pažymėjo, kad direktyvos 3 straipsnyje tik abstrakčiai apibrėžiamos aplinkybės, dėl kurių sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra nesąžininga, kad priede, į kurį daroma nuoroda direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje, pateikiamas tik orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas ir kad direktyvos 4 straipsnyje numatyta, jog sąlygos nesąžiningumas vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes.

43      Šiomis aplinkybėmis atsakydamas į minėtą klausimą Teisingumo Teismas nurodė, kad nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tokia sutarties sąlyga, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinka kriterijus, dėl kurių ji pripažįstama „nesąžininga“ direktyvos 3 straipsnio 1 dalies prasme, ir tai darydamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti, kad vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytos sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir kuria teismui, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo buveinė, suteikiama išimtinė jurisdikcija spręsti ginčą, gali būti pripažinta nesąžininga (žr. minėto Sprendimo Pannon GSM 44 punktą).

44      Taigi į pirmąjį ir antrąjį papildomus klausimus reikia atsakyti, jog SESV 267 straipsnis aiškintinas taip, kad Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje pavartotą sąvoką „nesąžiningos sąlygos“ bei šios direktyvos priede išvardytas sąlygas, taip pat pateikti kriterijus, kuriuos nacionalinis teismas gali arba turi taikyti vertindamas sutarties sąlygą pagal direktyvos nuostatas, turint omenyje tai, kad šis teismas, remdamasis minėtais kriterijais ir atsižvelgdamas į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, turi priimti konkretų sprendimą dėl tam tikros sutarties sąlygos kvalifikavimo.

 Dėl trečiojo papildomo klausimo

45      Šiuo labai bendrais teiginiais suformuluotu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia nustatyti, kokie įgaliojimai suteikiami jam direktyvos nuostatomis nuo momento, kai jis pateikia klausimą dėl galimo išimtinę teritorinę jurisdikciją suteikiančios sutarties sąlygos nesąžiningumo. Šis teismas, be kita ko, nori sužinoti, ar tokioje situacijoje nacionalinis teismas privalo savo iniciatyva nustatyti tokiai išvadai apie nesąžiningą sąlygą padaryti reikalingas faktines ir teisines aplinkybes, jei pagal nacionalinę proceso teisę tokį patikrinimą leidžiama atlikti tik bylos šalių prašymu.

46      Siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką direktyva nustatyta apsaugos sistema pagrįsta mintimi, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio, o dėl to jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (žr. 2000 m. birželio 27 d. Sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C‑240/98–C‑244/98, Rink. p. I‑4941, 25 punktą; 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Mostaza Claro, C‑168/05, Rink. p. I‑10421, 25 punktą ir 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones, C‑40/08, Rink. p. I‑9579, 29 punktą).

47      Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, jog atsižvelgiant į tokią mažiau palankią padėtį minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nesąžiningos sąlygos vartotojui nėra privalomos. Iš teismo praktikos matyti, jog tai yra imperatyvi nuostata, kuria, atsižvelgiant į tai, kad vienos iš sutarties šalių padėtis yra mažiau palanki, formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti pastarųjų lygybę (žr. minėtų sprendimų Mostaza Claro 36 punktą ir Asturcom Telecomunicaciones 30 punktą).

48      Siekdamas užtikrinti direktyva nustatytą apsaugą Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė, kad tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo egzistuojanti nelygybė gali būti kompensuota tik pozityviais su sutartiniais santykiais nesusijusių subjektų veiksmais (žr. minėtų sprendimų Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores 27 punktą; Mostaza Claro 26 punktą bei Asturcom Telecomunicaciones 31 punktą).

49      Taigi atlikdamas pagal direktyvos nuostatas tenkančias funkcijas nacionalinis teismas turi patikrinti, ar sutarties nuostata, kuri yra jame nagrinėjamo ginčo dalykas, patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Jei atsakymas būtų teigiamas, nacionalinis teismas privalo savo iniciatyva įvertinti minėtą sąlygą atsižvelgdamas į šios direktyvos nuostatose numatytus vartotojo teisių apsaugos reikalavimus.

50      Dėl pirmos nagrinėjimo, kurį turi atlikti nacionalinis teismas, stadijos pasakytina, jog iš kartu skaitomų direktyvos 1 ir 3 straipsnių matyti, kad ši direktyva taikoma bet kokiai išimtinę teritorinę jurisdikciją suteikiančiai sąlygai, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, numatytai pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudarytoje sutartyje.

51      Taigi tam, kad užtikrintų Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamą vartotojų apsaugos veiksmingumą, nacionalinis teismas turi visuomet, nesvarbu, kokie yra vidaus teisės aktai, nustatyti, ar pardavėjas arba tiekėjas derėjosi su vartotoju dėl ginčijamos sąlygos atskirai.

52      Dėl antros minėto nagrinėjimo stadijos konstatuotina, kad, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagrindinėje byloje nagrinėjamoje sutarties sąlygoje išimtinė teritorinė jurisdikcija suteikiama ne atsakovo gyvenamosios vietos teismui, o kitam netoli jo gyvenamosios vietos tiek geografiniu, tiek susisiekimo požiūriu esančiam teismui.

53      Dėl vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytos sutarties sąlygos, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir kuria teismui, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo buveinė, suteikiama išimtinė jurisdikcija, minėto Sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores 24 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokia sąlyga turi būti laikoma nesąžininga direktyvos 3 straipsnio prasme, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

54      Atkreiptinas dėmesys, kad sąlyga, dėl kurios nacionalinio teismo klausiama pagrindinėje byloje, kaip ir sąlyga, kuria jurisdikcija spręsti visus ginčius dėl sutarties suteikiama pardavėjo ar tiekėjo buveinės vietos teismui, vartotojui nustatoma pareiga paklusti teismo, kuris gali būti labai toli nuo jo gyvenamosios vietos, išimtinei jurisdikcijai ir tai gali apsunkinti jo atvykimą į teismą. Tuo atveju, kai ginčas kyla dėl nedidelių pinigų sumų, vartotojo atvykimo į teismą išlaidos gali turėti atgrasantį poveikį ir dėl jų vartotojas gali atsisakyti pareikšti ieškinį teisme ar gynybos. Taigi tokia sąlyga priklauso direktyvos priedo 1 dalies q punkte nurodytoms sąlygoms, kurių tikslas arba rezultatas – panaikinti arba trukdyti vartotojo teisei pareikšti ieškinį (žr. minėto Sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores 22 punktą).

55      Be to, dėl tokios išimtinę jurisdikciją suteikiančios sąlygos pardavėjas ar tiekėjas gali pateikti visus su jo profesine veikla susijusius ginčus viename ne vartotojo gyvenamosios vietos teisme, o visa tai padaro paprastesnį jo dalyvavimą teisme ir sumažina šio dalyvavimo sąnaudas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores 23 punktą).

56      Todėl į trečiąjį papildomą klausimą reikia atsakyti, kad nacionalinis teismas turi savo iniciatyva nustatyti, ar pardavėjo arba tiekėjo su vartotoju sudarytoje sutartyje numatyta išimtinę teritorinę jurisdikciją suteikianti sąlyga, kuri yra jame nagrinėjamo ginčo dalykas, patenka į direktyvos taikymo sritį, o atsakius į šį klausimą teigiamai, savo iniciatyva įvertinti galimą tokios teritorinę jurisdikciją nustatančios sąlygos nesąžiningumą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

57      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1.      Nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas ex officio turi informuoti savo valstybės narės teisingumo ministrą tuo pačiu metu, kai inicijuojamas prejudicinio sprendimo priėmimo procesas, neprieštarauja Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirmai pastraipai.

2.      SESV 267 straipsnis aiškintinas taip, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalyje pavartotą sąvoką „nesąžiningos sąlygos“ bei šios direktyvos priede išvardytas sąlygas, taip pat pateikti kriterijus, kuriuos nacionalinis teismas gali arba turi taikyti vertindamas sutarties sąlygą pagal direktyvos nuostatas, turint omenyje tai, kad šis teismas, remdamasis minėtais kriterijais ir atsižvelgdamas į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, turi priimti konkretų sprendimą dėl tam tikros sutarties sąlygos kvalifikavimo.

3.      Nacionalinis teismas turi savo iniciatyva nustatyti, ar pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudarytoje sutartyje numatyta išimtinę teritorinę jurisdikciją suteikianti sąlyga, kuri yra jame nagrinėjamo ginčo dalykas, patenka į direktyvos taikymo sritį, o atsakius į šį klausimą teigiamai, savo iniciatyva įvertinti galimą tokios teritorinę jurisdikciją nustatančios sąlygos nesąžiningumą.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vengrų.