Byla C‑203/09

Volvo Car Germany GmbH

prieš

Autohof Weidensdorf GmbH

(Bundesgerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 86/653/EEB – Savarankiškai dirbantys prekybos agentai – Komercinio atstovavimo sutarties nutraukimas atstovaujamojo iniciatyva – Prekybos agento teisė į nuostolių atlyginimą“

Sprendimo santrauka

1.        Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos

(SESV 267 straipsnis)

2.        Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Savarankiškai dirbantys prekybos agentai – Direktyva 86/653

(Tarybos direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies a punktas)

3.        Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Savarankiškai dirbantys prekybos agentai – Direktyva 86/653

(Tarybos direktyvos 86/653 18 straipsnio a punktas)

1.        Kai nacionalinių teismų pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi į juos atsakyti. Nei iš SESV 267 straipsnio formuluotės, nei iš šiame straipsnyje nustatytos procedūros tikslo negalima daryti išvados, kad Sutarties rengėjai norėjo Teisingumo Teismo jurisdikcijai nepriskirti prašymų priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos teisės nuostatos tuo atveju, jei valstybės narės vidaus teisė, nustatydama taisykles, taikytinas išimtinai šios valstybės vidaus situacijai, nurodo šią Sąjungos teisės nuostatą. Iš tikrųjų, kai nacionalinis teisės aktų leidėjas išimtinai vidaus situacijose pasirenka tokius pačius sprendimus, kokie numatyti Sąjungos teisėje, kad, be kita ko, išvengtų diskriminacijos atsiradimo arba galimų konkurencijos iškraipymų, egzistuoja konkretus Sąjungos interesas, jog, siekiant ateityje išvengti aiškinimo skirtumų, iš Sąjungos teisės perimtos nuostatos ar sąvokos būtų aiškinamos vienodai, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis jos taikomos.

Šių principų laikomasi ir tada, kai prašomą išaiškinti direktyvą perkeliantys teisės aktai tiesiogiai nereglamentuoja nagrinėjamos situacijos, tačiau pagal nacionalinių teismų praktiką jai taikomi pagal analogiją.

(žr. 10, 24–26 punktus)

2.        Pagal Direktyvos 86/653 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo 17 straipsnio 2 dalies a punkto antrą įtrauką prekybos agentas turi teisę į nuostolių atlyginimą, jei ir tiek, kiek šis nuostolių atlyginimas yra tinkamas atsižvelgiant į visas aplinkybes. Todėl negalima atmesti galimybės, kad į šio agento veiksmus bus atsižvelgta analizėje, siekiant nustatyti jo nuostolių atlyginimo teisingą pobūdį.

(žr. 44 punktą)

3.        Direktyvos 86/653 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo 18 straipsnio a punktu draudžiama atsisakyti atlyginti savarankiškai dirbančio prekybos agento nuostolius dėl klientų, kai atstovaujamasis sužino, kad šis agentas po to, kai jam buvo iš anksto pranešta apie sutarties nutraukimą, bet prieš pasibaigiant sutarčiai neįvykdė įsipareigojimų, o šis įsipareigojimų neįvykdymas galėtų pateisinti neatidėliotiną šios sutarties nutraukimą.

(žr. 45 punktą ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. spalio 28 d.(*)

„Direktyva 86/653/EEB – Savarankiškai dirbantys prekybos agentai – Komercinio atstovavimo sutarties nutraukimas atstovaujamojo iniciatyva – Prekybos agento teisė į nuostolių atlyginimą“

Byloje C‑203/09

dėl Bundesgerichtshof (Vokietija) 2009 m. balandžio 29 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2009 m. birželio 8 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Volvo Car Germany GmbH

prieš

Autohof Weidensdorf GmbH

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai J.-J. Kasel, A. Borg Barthet, E. Levits ir M. Safjan (pranešėjas),

generalinis advokatas Y. Bot,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. gegužės 6 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Volvo Car Germany GmbH, atstovaujamos advokatų J. Krummer ir P. Wassermann,

–        Autohof Weidensdorf GmbH, atstovaujamos advokato J. Breithaupt,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, J. Kemper ir S. Unzeitig,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos H. Støvlbæk ir B.-R. Killmann,

susipažinęs su 2010 m. birželio 3 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą patektas dėl 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (OL L 382, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 177, toliau – direktyva) 18 straipsnio a punkto išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Autohof Weidensdorf GmbH (toliau – AHW) ir Volvo Car Germany GmbH (toliau – Volvo Car) dėl AHW reikalavimų atlyginti nuostolius ir apmokėti pagal skolos raštelius.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisės aktai

3        Pagal direktyvos 1 straipsnio 2 dalį:

„Šioje direktyvoje prekybos agentas – tai savarankiškai dirbantis tarpininkas, kuris turi ilgalaikį įgaliojimą derėtis dėl prekių pardavimo arba pirkimo kito asmens (toliau – atstovaujamasis) naudai arba derėtis ir sudaryti tokius sandorius tokio atstovaujamojo naudai ir jo vardu.“

4        Iš direktyvos 16 straipsnio matyti, kad:

„Nė viena šios direktyvos nuostata neturi daryti įtakos valstybių narių teisės taikymui, kuri numato nedelsiant nutraukti komercinio atstovavimo sutartį tais atvejais, kai:

a)      viena iš sutarties šalių nevykdo visų arba dalies savo įsipareigojimų;

b)      susiklosto ypatingos aplinkybės.“

5        Direktyvos 17 straipsnyje nustatyta:

„1.      Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad, pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui, prekybos agentui būtų atlyginta pagal šio straipsnio 2 dalį arba būtų kompensuoti jo nuostoliai pagal šio straipsnio 3 dalį.

2.      a) Prekybos agentas turi teisę į nuostolių atlyginimą, jei ir tiek, kiek:

–        jis atstovaujamajam surado naujų klientų arba žymiai padidino verslo apimtį su turimais klientais ir dėl to atstovaujamasis gauna didelę naudą iš verslo su tokiais klientais, ir

–        mokant nuostolių atlyginimą atsižvelgiama į visas aplinkybes, ypač į komisinius, kuriuos prarado prekybos agentas dėl verslo sandorių su tokiais klientais. <...>“

6        Direktyvos 18 straipsnyje numatoma:

„17 straipsnyje nurodytas nuostolių atlyginimas ar kompensacija yra nemokami:

a)      kai atstovaujamasis komercinio atstovavimo sutartį nutraukė dėl to, kad prekybos agentas nevykdo įsipareigojimų ir dėl to pagal nacionalinę teisę būtų galima pateisinti neatidėliotiną komercinio atstovavimo sutarties nutraukimą;

b)      kai prekybos agentas nutraukė komercinio atstovavimo sutartį, išskyrus, kai toks nutraukimas pateisinamas aplinkybėmis, už kurias atsako atstovaujamasis, arba prekybos agento amžiumi, negalia arba liga, dėl kurios iš agento negalima pagrįstai reikalauti tęsti savo veiklą;

<...>“

7        Pagal šios direktyvos 19 straipsnį:

„Šalys negali nukrypti nuo 17 ir 18 straipsnių taip pakenkdamos prekybos agentui iki komercinio atstovavimo sutarties pabaigos.“

 Nacionalinės teisės aktai

8        Pagal Handelsgesetzbuch (Vokietijos prekybos kodeksas, toliau – HGB) 89a straipsnį:

„1.      Kiekviena šalis dėl svarbių priežasčių gali nutraukti sutartį, nesilaikydama pranešimo termino. Šios teisės negalima nei atsisakyti, nei riboti. <…>“.

9        HGB 89b straipsniu perkeliami direktyvos 17–19 straipsniai. Pagrindinės bylos faktinių aplinkybių metu galiojusioje šio straipsnio redakcijoje nurodyta:

„1.      Pasibaigus sutarties galiojimui prekybos agentas gali reikalauti iš atstovaujamojo tinkamo nuostolių atlyginimo, jei ir tiek, kiek:

1)      net ir pasibaigus sutarties galiojimui atstovaujamasis gauna didelę naudą iš verslo su naujais klientais, kuriuos jam surado prekybos agentas;

2)      pasibaigus sutarties galiojimui prekybos agentas netenka komisinių, kuriuos jis tinkamo komercinio atstovavimo sutarties vykdymo atveju turėtų gauti už jau sudarytus arba būsimus verslo sandorius su jo surastais klientais, ir

3)      nuostolių atlyginimas būtų teisingas atsižvelgiant į visas aplinkybes.

Naujo kliento suradimui prilyginama tokia situacija, kai prekybos agentas taip padidina verslo apimtį su turimu klientu, kad ekonominiu požiūriu tai prilygsta naujo kliento suradimui.

<...>

3.      Šis nuostolių atlyginimas nemokamas, jei:

1)      prekybos agentas nutraukė komercinio atstovavimo sutartį, nebent toks nutraukimas pateisinamas aplinkybėmis, už kurias atsako atstovaujamasis, arba prekybos agento amžiumi ar liga, dėl kurios iš agento negalima pagrįstai reikalauti tęsti veiklos, arba

2)      atstovaujamasis nutraukė sutartį ir jei buvo svarbių motyvų ją nutraukti dėl prekybos agento kaltų veiksmų <...>“

10      Vadovaujantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta nusistovėjusia Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) praktika, nuostatos, susijusios su prekybos agento teise į nuostolių atlyginimą, nustatytos HGB 89b straipsnyje, pagal analogiją taikomos koncesijos sutarčiai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje. Taip pat, kaip matyti iš šios teismo praktikos, svarbus motyvas, kuris pateisintų sprendimą neatidėliotinai nutraukti sutartį, turi egzistuoti sprendimo nutraukti sutartį priėmimo momentu. Jei prekybos agentas iki numatytos sutarties pabaigos neįvykdo įsipareigojimų, dėl kurių būtų pateisinamas sutarties nutraukimas be pranešimo, vadovaujantis Bundesgerichtshof praktika, netgi atstovaujamajam, kuris priėmė sprendimą nutraukti sutartį iš anksto apie tai pranešdamas, leistina arba dar kartą nutraukti sutartį be pranešimo, jei jis sužinojo apie įsipareigojimų neįvykdymą iki pranešimo termino pabaigos, arba, remiantis minėtu įsipareigojimų neįvykdymu, atsisakyti išmokėti bet kokį nuostolių atlyginimą, jei atstovaujamasis apie neįvykdymą sužinojo jau praėjus numatytam sutarties pabaigos terminui.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

11      1993 m. Volvo Car (koncesiją suteikiančioji institucija) ir AHW (koncesininkė) sudarė koncesijos sutartį. Tuo pačiu metu AHW valdytojai kartu su buvusiu jos valdytoju taip pat eksploatavo bendrovę Autovermietung Weidensdorf GbR (toliau – AVW). Tarpininkaujama kitos bendrovės, AVW užmezgė prekybos santykius su Volvo Car, reguliuojamus tipinės sutarties stambiems klientams, kurioje numatytos išimtinės nuolaidos naujų Volvo automobilių tiekimui. Remdamasi šia tipine sutartimi AVW iš AHW pirko automobilius su sutarta nuolaida. Už tai AHW iš Volvo Car gaudavo finansinius priedus.

12      1997 m. kovo 6 d. laišku Volvo Car pranešė AHW apie sprendimą 1999 m. kovo 31 d. nutraukti koncesijos sutartį.

13      Nuo 1998 m. balandžio mėn. iki 1999 m. liepos mėn. buvo pirma laiko perparduoti 28 automobiliai, kuriuos AVW nusipirko iš AHW, taip pažeidžiant koncesijos sutartį. Kaip matyti iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kasaciniame procese preziumuojama, kad Volvo Car apie šį faktą sužinojo tik pasibaigus koncesijos sutarčiai.

14      Manydama, kad HGB 89b straipsnis taikytinas koncesijos sutarčiai, AHW pareikštame ieškinyje reikalauja iš Volvo Car nuostolių dėl klientų atlyginimo ir mokėjimo pagal skolos raštelius. Volvo Car teigia, kad HGB 89b straipsnio 3 dalies 2 punktas draudžia AHW reikalauti nuostolių atlyginimo. Ji teigia, kad AHW gavo priedų, į kuriuos neturėjo teisės, nes kartu su AVW nesilaikė sutartyje nustatyto minimalaus valdymo laikotarpio. Kasaciniame procese, kuriame buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nustatyta, kad tokiais veiksmai AHW neįvykdė savo įsipareigojimų pagal koncesijos sutartį, sudarytą su Volvo Car. Todėl Volvo Car būtų turėjusi teisę neatidėliotinai nutraukti šią sutartį, jei apie tai būtų sužinojusi prieš šios sutarties pabaigą.

15      Landgericht (Apygardos teismas) patenkino AHW su nuostolių dėl klientų atlyginimu susijusį ieškinį priteisdamas 180 159,46 EUR sumą ir patenkino visą ieškinį dėl reikalavimo sumokėti pagal skolos raštelius, kiekvienu atveju taip pat priteisdamas palūkanas.

16      Volvo Car apeliacinį skundą nagrinėjęs Oberlandesgericht (Aukštesnysis apygardos teismas) iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl nuostolių dėl klientų atlyginimo ir skolos raštelių. Šis apeliacinis teismas nusprendė, kad, vadovaujantis pagal analogiją taikoma HGB 89b straipsnio 1 dalimi, AHW iš Volvo Car gali reikalauti nuostolių atlyginimo. Oberlandesgericht priėmė sprendimą, kad HGB 89b straipsnio 3 dalies 2 punktą reikia aiškinti nepažeidžiant direktyvos 18 straipsnio a punkto. Todėl, šio teismo manymu, prekybos agentas gali netekti teisės į nuostolių atlyginimą, tik jei atstovaujamasis nusprendė nutraukti sutartį dėl svarbaus motyvo.

17      Volvo Car pateikė kasacinį skundą dėl Oberlandesgericht priimto sprendimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad bylos sprendimas priklauso nuo direktyvos 18 straipsnio a punkto aiškinimo.

18      Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar <...> direktyvos <...> 18 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinę nuostatą, pagal kurią prekybos agentui teisė į nuostolių atlyginimą nesuteikiama tais atvejais, kai atstovaujamasis nutraukia sutartį įprasta tvarka, jei tokio sutarties nutraukimo metu buvo svarbus pagrindas nutraukti sutartį be pranešimo dėl prekybos agento kaltų veiksmų, bet tai nebuvo sutarties nutraukimo priežastis?

2.     Jei tokia nacionalinė nuostata neprieštarauja direktyvai:

ar direktyvos 18 straipsnio a punktu draudžiama pagal analogiją taikyti nacionalinę nuostatą dėl teisės į nuostolių atlyginimą nesuteikimo tuo atveju, kai svarbus motyvas be pranešimo nutraukti sutartį dėl prekybos agento kaltų veiksmų atsirado tik pranešus apie sutarties nutraukimą įprasta tvarka, o atstovaujamasis apie šį pagrindą sužinojo tik pasibaigus sutarčiai, t. y. jis nebegalėjo pateikti kito pranešimo apie sutarties nutraukimą be pranešimo dėl prekybos agento kaltų veiksmų?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos ir prejudicinių klausimų priimtinumo

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

19      Volvo Car mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas. Iš tiesų, pagrindinės bylos dalykas nepatenka į direktyvos taikymo sritį. Koncesininkas, kaip AHW, nėra „prekybos agentas“ nei direktyvos 1 straipsnio 2 dalies, nei HGB 84 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio prasme. Tačiau nacionalinės teisės aiškinimo pagal direktyvų nuostatas principas būtų taikomas tik atsižvelgiant į šių direktyvų tiesioginę taikymo sritį.

20      Per posėdį, kai buvo išklausytos šalių žodinės pastabos, AHW teigė, kad dėl prekybos agentų veiklą reglamentuojančių nuostatų taikymo pagal analogiją koncesijos sutartims Vokietijos teisėje pateikti prejudiciniai klausimai yra priimtini. Be to, pirmasis klausimas nėra hipotetinio pobūdžio.

21      Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad Vokietijos teisėje nuostatos, susijusios su prekybos agentais, pagal analogiją taikomos koncesininkams. Todėl sprendimas dėl AHW teisės į nuostolių atlyginimą priklauso nuo direktyvos nuostatų, pagal kurias prekybos agentai neturi teisės į nuostolių atlyginimą, išaiškinimo. Kalbant apie pirmąjį prejudicinį klausimą, pažymėtina, kad Vokietijos vyriausybės atstovas per posėdį pabrėžė, kad šis klausimas nėra hipotetinis, nes susijęs su problema, kurios sprendimas labai svarbus atsakant į antrąjį klausimą.

22      Komisijos nuomone, niekas neprieštarauja Teisingumo Teismo jurisdikcijai atsakyti į prejudicinius klausimus, nes Vokietijos teisės aktai, kuriais buvo perkelta direktyva, turi būti aiškinami taip, kad jai neprieštarautų. Tačiau Komisijai iškilo abejonių dėl pirmojo klausimo priimtinumo, nes jame iškelta hipotezė neatitinka faktų, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nagrinėti šioje byloje.

 Teisingumo Teismo vertinimas

23      Pirma, kalbant apie Teisingumo Teismo jurisdikciją atsakyti į prejudicinius klausimus, reikia priminti, kad, Teisingumo Teismui bendradarbiaujant su nacionaliniais teismais pagal SESV 267 straipsnį, tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis teisinį ginčą ir priimantis sprendimą, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, vertina prejudicinio sprendimo reikalingumą sprendimui priimti ir Teisingumo Teismui pateikiamų prejudicinių klausimų svarbą. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą tik jeigu akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašymas išaiškinti Sąjungos teisę niekaip nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar ginčo dalyku, arba kai klausimas yra hipotetinis ar bendro pobūdžio (žr., be kita ko, 2006 m. kovo 16 d. Sprendimo Poseidon Chartering, C‑3/04, Rink. p. I‑2505, 14 punktą).

24      Vadinasi, kai nacionalinių teismų pateikti prejudiciniai klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi į juos atsakyti. Iš tiesų nei iš SESV 267 straipsnio formuluotės, nei iš šiame straipsnyje nustatytos procedūros tikslo negalima daryti išvados, kad Sutarties rengėjai norėjo Teisingumo Teismo jurisdikcijai nepriskirti prašymų priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos teisės nuostatos tuo atveju, kai valstybės narės vidaus teisė, nustatydama taisykles, taikytinas išimtinai šios valstybės vidaus situacijai, nurodo šią Sąjungos teisės nuostatą (žr. minėto Sprendimo Poseidon Chartering 15 punktą).

25      Iš tikrųjų, kai nacionalinis teisės aktų leidėjas išimtinai vidaus situacijose pasirenka tokius pačius sprendimus, kokie numatytu Sąjungos teisėje, kad, be kita ko, išvengtų diskriminacijos atsiradimo arba galimų konkurencijos iškraipymų, egzistuoja konkretus Sąjungos interesas, jog, siekiant ateityje išvengti aiškinimo skirtumų, iš Sąjungos teisės perimtos nuostatos ar sąvokos būtų aiškinamos vienodai, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis jos taikomos (minėto Sprendimo Poseidon Chartering 16 punktas).

26      Dėl šios bylos pasakytina, kad nors klausimai susiję su koncesijos sutartimi, o ne su komercinio atstovavimo sutartimi ir todėl direktyva tiesiogiai nereglamentuoja nagrinėjamos situacijos, vis dėlto Vokietijos teisėje šios rūšies sutartims taikomas toks pat vertinimas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Poseidon Chartering 17 punktą).

27      Be to, jokie bylos medžiagos įrodymai neleidžia manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės nepaisyti Teisingumo Teismo pateikto direktyvos nuostatų išaiškinimo.

28      Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti prieštaravimą dėl jurisdikcijos nebuvimo.

29      Antra, kalbant apie pirmojo prejudicinio klausimo priimtinumą, reikia priminti, kad šis klausimas susijęs su situacija, kai sutarties nutraukimo įprasta tvarka momentu egzistavo motyvas, pateisinantis sutarties nutraukimą be pranešimo, kuriuo atstovaujamasis nesirėmė, kad pateisintų šį nutraukimą. Kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutarties, tariamas AHW sutartinių įsipareigojimų pažeidimas įvyko po pranešimo apie koncesijos sutarties nutraukimą įprasta tvarka.

30      Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pirmasis prejudicinis klausimas susijęs vien su hipotetine situacija, kuri aiškiai neatitinka pagrindinėje byloje aptariamų faktų, todėl jis yra nesvarbus pagrindinės bylos sprendimui.

31      Iš to darytina išvada, kad pirmasis prejudicinis klausimas nepriimtinas.

 Dėl esmės

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

32      Volvo Car siūlo į antrąjį pateiktą klausimą atsakyti neigiamai, remdamasi direktyvos 18 straipsnio a punkte nustatytų kriterijų platesniu aiškinimu. Konkrečiai kalbant, šioje nuostatoje nėra nieko, iš ko būtų galima spręsti, kad atsisakymą atlyginti nuostolius turėtų lemti atsitiktiniai kriterijai, t. y. ar prieš sutarties pabaigą buvo sužinota apie kaltus veiksmus, pateisinančius sprendimą nutraukti sutartį be pranešimo, ar nebuvo.

33      Kaip AHW teigė per posėdį, plačiai aiškinant direktyvos 18 straipsnio a punktą, atstovaujamajam suteikus teisę išvengti pareigos mokėti nuostolių atlyginimą prekybos agentui, būtų iškreipta konkurencija. Todėl reikėtų laikytis šios nuostatos, kuri yra pareigos mokėti nuostolių atlyginimą išimtis, pažodinio aiškinimo, pagal kurį reikalaujama, kad kalti agento veiksmai būtų tiesioginė sprendimo nutraukti sutartį priežastis. Be to, remiantis direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punktu, kuriame numatomas atlyginimo teisingumo tyrimas, įmanoma sumažinti nuostolių atlyginimo sumą ar neišmokėti agentui viso nuostolių atlyginimo.

34      Vokietijos vyriausybė siūlo į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti teigiamai. Iš tiesų, direktyva, kurios pagrindinis principas yra abipusis pasitikėjimas ir lojalumo pareiga, siekiama nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp šalių interesų. Pagal direktyvos 18 straipsnio a punktą prekybos agentas neturi teisės į nuostolių atlyginimą, kai tariamas jo įsipareigojimų neįvykdymas nebuvo tiesioginė sprendimo nutraukti sutartį priežastis, tačiau jis objektyviai egzistavo prieš šį sprendimą ir pagal nacionalinę teisę galėjo pateisinti sutarties nutraukimą be pranešimo. Pakaktų, kad atstovaujamasis teoriškai galėtų pasinaudoti prekybos agento kaltais veiksmais kaip motyvu nutraukti sutartį (hipotetinis priežastinis ryšys). Tačiau, Vokietijos vyriausybės nuomone, kadangi minėtos dvi sąlygos turi būti kumuliacinės, tai direktyvos 18 straipsnio a punktas taikomas, tik kai šios sąlygos neįvykdytos tuo pačiu momentu ir kai įsipareigojimai neįvykdyti tik po sprendimo nutraukti sutartį.

35      Komisijos teigimu, direktyvos 17–19 straipsniais nustatyta tvarka yra imperatyvaus pobūdžio. Tai reiškia, kad platesnis direktyvos 18 straipsnio a punkto aiškinimas būtų suderinamas su tinkamu kompromisu tarp atstovaujamojo ir prekybos agento interesų. Iš tiesų, prekybos agentas būtų taip pat apsaugotas, jei atstovaujamasis nuspręstų, kad agento veiksmai nėra pakankamai rimti, kad pateisintų sutarties nutraukimą. Be to, niekas nedraudžia atstovaujamajam pranešti, jei jis to dar nepadarė, prekybos agentui, kad dėl pastarojo veiksmų buvo nutraukta sutartis.

36      Tuo atveju, kai atstovaujamasis apie prekybos agento įsipareigojimų neįvykdymą sužino tik pasibaigus sutartiniams santykiams, jis negali nutraukti sutarties dėl šio motyvo, nes daugiau nebeegzistuoja sutartiniai santykiai, kuriuos galima būtų nutraukti. Kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas direktyvoje nenumatė nuostatų, susijusių su tokiu variantu, valstybės narės, laikydamosi Sutartyje nustatytų ribų, gali laisvai numatyti, kad tokiu atveju prekybos agentas turi teisę į nuostolių atlyginimą arba kad jos neturi. Tuo atveju, kai atstovaujamasis sužinojo apie kaltus agento veiksmus prieš sutarties pabaigą ir jais nesirėmė kaip motyvu nutraukti sutartį, aišku, kad teisė į nuostolių atlyginimą išlieka, bet į šiuos veiksmus reikėtų atsižvelgti koreguojant nuostolių atlyginimą dėl teisingumo priežasčių.

 Teisingumo Teismo atsakymas

37      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar direktyvos 18 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama atsisakyti atlyginti savarankiškai dirbančio prekybos agento nuostolius dėl klientų, kai atstovaujamasis sužino, kad šis agentas po to, kai jam buvo iš anksto pranešta apie sutarties nutraukimą, bet prieš pasibaigiant sutarčiai neįvykdė įsipareigojimų, o šis įsipareigojimų neįvykdymas galėtų pateisinti neatidėliotiną nagrinėjamos sutarties nutraukimą.

38      Norint atsakyti į šį klausimą reikia priminti, kad pagal direktyvos 18 straipsnio a punktą jame numatytas nuostolių atlyginimas nemokamas, kai atstovaujamasis sutartį nutraukė „dėl“ prekybos agento nevykdytų įsipareigojimų, kurių neįvykdymu pagal nacionalinę teisę būtų galima pateisinti neatidėliotiną sutarties nutraukimą.

39      Tačiau Sąjungos teisės aktų leidėjo vartojamas prielinksnis „dėl“ patvirtina Komisijos teiginį, kad šis teisės aktų leidėjas reikalavo tiesioginio priežastinio ryšio tarp tariamo prekybos agento įsipareigojimų neįvykdymo ir atstovaujamojo sprendimo nutraukti sutartį, kad būtų galima neišmokėti prekybos agentui direktyvos 17 straipsnyje numatyto nuostolių atlyginimo.

40      Tokį aiškinimą patvirtina direktyvos rengimo istorija. Iš tiesų, kaip matyti iš direktyvos pasiūlymo (OL C 13, 1977 1 18, p. 2), Komisija iš pradžių pasiūlė, kad nuostolių dėl klientų atlyginimas nebūtų mokamas, kai atstovaujamasis nutraukė sutartį ar „galėjo nutraukti sutartį“ dėl prekybos agento kaltės, dėl kurios negalima būtų reikalauti iš atstovaujamojo tęsti sutartinių santykių. Tačiau reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nepalaikė antros pasiūlytos priežasties.

41      Čia pateiktą aiškinimą taip pat patvirtina faktas, kad tas pats prielinksnis vartojamas direktyvos 18 straipsnio a punkto redakcijose skirtingomis kalbomis, būtent: ispanių („por un incumplimiento imputable al agente comercial“), vokiečių („wegen eines schuldhaften Verhaltens des Handelsvertreters“), anglų („because of default attributable to the commercial agent“), prancūzų („pour un manquement imputable à l’agent commercial“), italų („per un’inadempienza imputabile all’agente commerciale“), taip pat lenkų („z powodu uchybienia przypisywanego przedstawicielowi handlowemu“).

42      Reikia pridurti, kad direktyvos 18 straipsnio a punktas, kaip agento teisės į nuostolių atlyginimą išimtis, aiškinamas siaurai. Todėl jo negalima aiškinti kaip tinkamo remtis, nurodant dar vieną nuostolių atlyginimo nemokėjimo priežastį, aiškiai nenustatytą šioje nuostatoje.

43      Šiomis aplinkybėmis, jei atstovaujamasis sužino apie prekybos agento įsipareigojimų neįvykdymą tik po sutarties pabaigos, neįmanoma taikyti direktyvos 18 straipsnio a punkte numatytos tvarkos. Todėl iš prekybos agento negali būti atimta teisė į nuostolių atlyginimą pagal šią nuostatą, jei atstovaujamasis, iš anksto pranešęs apie sutarties nutraukimą, sužinojo apie šio agento įsipareigojimų neįvykdymą, kuriuo būtų galima pateisinti neatidėliotiną šios sutarties nutraukimą.

44      Nepaisant to, reikia pridurti, kad pagal direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkto antrą įtrauką prekybos agentas turi teisę į nuostolių atlyginimą, jei ir tiek, kiek šis nuostolių atlyginimas yra tinkamas atsižvelgiant į visas aplinkybes. Todėl negalima atmesti galimybės, kad į šio agento veiksmus bus atsižvelgta analizėje, siekiant nustatyti jo nuostolių atlyginimo teisingą pobūdį.

45      Atsižvelgiant į šiuos svarstymus į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad direktyvos 18 straipsnio a punktu draudžiama atsisakyti atlyginti savarankiškai dirbančio prekybos agento nuostolius dėl klientų, kai atstovaujamasis sužino, kad šis agentas po to, kai jam buvo iš anksto pranešta apie sutarties nutraukimą, bet prieš pasibaigiant sutarčiai neįvykdė įsipareigojimų, o šis įsipareigojimų neįvykdymas galėtų pateisinti neatidėliotiną šios sutarties nutraukimą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

46      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo 18 straipsnio a punktu draudžiama atsisakyti atlyginti savarankiškai dirbančio prekybos agento nuostolius dėl klientų, kai atstovaujamasis sužino, kad šis agentas po to, kai jam buvo iš anksto pranešta apie sutarties nutraukimą, bet prieš pasibaigiant sutarčiai neįvykdė įsipareigojimų, o šis įsipareigojimų neįvykdymas galėtų pateisinti neatidėliotiną šios sutarties nutraukimą.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.