1

Savo apeliaciniu skundu Archer Daniels Midland Co. (toliau – ADM) prašo panaikinti 2006 m. rugsėjo 27 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Archer Daniels Midland prieš Komisiją (T-59/02, Rink. p. II-3627, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo minėtas teismas iš dalies atmetė jos ieškinį dėl 2001 m. gruodžio 5 d. Komisijos sprendimo 2002/742/EB, susijusio su EB sutarties 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (Byla COMP/E–1/36.604 – Citrinos rūgštis) (OL L 239, 2002, p. 18, toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo tiek, kiek jis su ja susijęs.

2

1962 m. vasario 6 d. Reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204), 15 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 1000 iki 1000000 apskaitos vienetų arba didesnes, bet ne didesnės kaip 10% kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo:

<…>

Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“

3

1998 m. sausio 14 d. Komisijos pranešime „Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės“ (OL C 9, p. 3, toliau – gairės) numatyta:

„Čia aprašyti principai turėtų užtikrinti Komisijos sprendimų skaidrumą bei nešališkumą įmonių ir Teisingumo Teismo požiūriu, kartu išlaikant atitinkamų teisės aktų įtvirtintą Komisijos diskreciją nustatyti baudas iki 10% bendrosios įmonės apyvartos. Vis dėlto šia diskrecija turi būti naudojamasi laikantis nuoseklios ir nediskriminuojančios politikos, suderinamos su bausmės už konkurencijos taisyklių pažeidimus tikslais.

Naujasis baudos dydžio nustatymo metodas bus grindžiamas toliau aprašyta schema, paremta pagrindine baudos suma, kuri gali būti didinama dėl sunkinančių aplinkybių arba mažinama dėl lengvinančių aplinkybių.“

4

Pagal gairių 1 punkto A dalį:

„Vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį.

Pažeidimai skirstomi į tris kategorijas: lengvi pažeidimai, sunkūs pažeidimai ir labai sunkūs pažeidimai.

<…>

Taip pat būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasantį poveikį.

<…>

Jei pažeidimą padaro kelios įmonės (pvz., kartelio atveju), tam tikrais atvejais gali prireikti koreguoti baudas, numatytas kiekvienai iš trijų kategorijų, siekiant atsižvelgti į specifinį kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo poveikį konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės.“

5

Gairių 2 punkte „Sunkinančios aplinkybės“ numatyta:

„Pagrindinė bauda didinama esant tokioms sunkinančioms aplinkybėms:

<…>

<…>“

6

Gairių 3 punktas „Lengvinančios aplinkybės“ suformuluotas taip:

„Pagrindinė bauda mažinama esant tokioms lengvinančioms aplinkybėms:

<…>

<…>“

7

Pagal 1996 m. liepos 18 d. Komisijos pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL L 207, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo) B skyrių „Baudos neskyrimas arba labai didelis baudos sumažinimas“:

Įmonei, kuri:

bauda, kuri būtų skirta, jei įmonė nebūtų bendradarbiavusi, sumažinama mažiausiai 75% arba gali būti visai neskiriama.“

8

Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriuje „Reikšmingas baudos sumažinimas“ numatyta:

<…>“

9

Minėto pranešimo E skyriaus 2 dalis yra išdėstyta taip:

„Sprendimas dėl B, C arba D skyriuose išdėstytų baudų neskyrimo ar sumažinimo sąlygų įvykdymo priimamas kartu su galutiniu Komisijos sprendimu atitinkamoje kartelio byloje. Sprendimas dėl baudos neskyrimo ar sumažinimo neturėtų būti priimamas, kol bus užbaigta administracinė procedūra, nes taikomos sąlygos gali būti įvykdytos per visą procedūrą.“

10

Ginčijamą sprendimą Komisija skyrė penkioms citrinos rūgštį gaminančioms įmonėms, būtent ADM, Cerestar Bioproducts BV (toliau – Cerestar), F. Hoffmann-La Roche AG (toliau – HLR), Haarmann & Reimer Corporation (toliau – H & R) ir Jungbunzlauer AG (toliau – JBL).

11

Citrinos rūgštis yra rūgštiklis ir konservantas, naudojamas maisto produktams ir gėrimams, plovikliams ir buitiniams valikliams, farmacijos ir kosmetikos produktams ir įvairiems pramoniniams procesams.

12

1995 m. rugpjūčio mėn. Komisijai buvo pranešta, kad Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Teisingumo ministerija pradėjo tyrimą, susijusį su JAV citrinos rūgšties rinka. Kadangi įmonės ADM, Cerestar, HLR, H & R ir JBL prisipažino dalyvavusios kartelyje, jos sumokėjo baudas pagal su minėta ministerija sudarytus susitarimus. Be to, tam tikriems asmenims buvo skirtos asmeninės baudos.

13

1997 m. rugpjūčio 6 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 17 11 straipsniu, keturiems pagrindiniams citrinos rūgšties gamintojams Europos bendrijoje išsiuntė prašymus pateikti informacijos.

14

Atsakydama į vėlesnį, liepos mėnesį, išsiųstą prašymą pateikti informacijos Cerestar pranešė Komisijai apie norą bendradarbiauti. Per 1998 m. spalio 29 d. vykusį susitikimą su Komisijos atstovais Cerestar atstovai iš atminties apibūdino kartelio, kuriame dalyvavo penkios šio sprendimo 10 punkte nurodytos įmonės (toliau – kartelis), veiklą ir tam tikrus jo veikimo mechanizmus. Be to, ši įmonė pabrėžė ADM vaidmenį per tam tikrus daugiašalius minėtų įmonių susitikimus. Cerestar patvirtino savo parodymus 1999 m. kovo 25 d. rašytiniame pareiškime (toliau – Cerestar pareiškimas).

15

1998 m. gruodžio 11 d. susitikime su Komisijos atstovais ADM atstovai nurodė antikonkurencinę veiklą, kurioje ši bendrovė dalyvavo kaip kartelio narė. ADM šiuos pareiškimus patvirtino 1999 m. sausio 15 d. laišku (toliau – ADM pareiškimas).

16

Remdamasi informacija, kurią penkios kaltinamos įmonės pateikė atsakydamos į prašymus pateikti papildomos informacijos, Komisija 2000 m. kovo 29 d. joms išsiuntė pranešimą apie kaltinimus (toliau – pranešimas apie kaltinimus), kuriame kaltino pažeidus EB 81 straipsnio 1 dalį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3) 53 straipsnio 1 dalį nuo 1991 m. kovo mėn. iki 1995 m. gegužės mėn. keturių įmonių atveju, tarp kurių buvo ir ADM, ir nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1995 m. gegužės mėn. Cerestar atveju, dalyvaujant slaptame kartelyje citrinos rūgšties rinkoje. Komisija jas kaltino tarpusavyje pasiskirsčius konkrečiomis pardavimo kvotomis, jų laikiusis, nustačius tikslines ir (arba) minimalias kainas, panaikinus nuolaidas ir keitusis tam tikra informacija apie klientus. Nė viena šių įmonių neprašė posėdžio nei ginčijo pranešime apie kaltinimus išdėstytų faktinių aplinkybių realumo. Jos tik raštu atsakė į pateiktus kaltinimus.

17

Pranešimo apie kaltinimus I dalies C skyriuje Komisija išdėstė su šiais kaltinimais susijusias faktines aplinkybes. Šio pranešimo 50 punkte ji nurodė penkis pagrindinius dokumentinius įrodymus, kuriais grindžia faktines aplinkybes ir kurie pridėti prie minėto pranešimo kartu su kitais dokumentais, tarp kurių buvo per 1998 m. gruodžio 11 d. susitikimą su Komisijos atstovais ADM atstovo padarytų pareiškimų protokolas, t. y. ADM pareiškimas, 1996 m. lapkričio 5 d. buvusio ADM atstovo pareiškimų JAV Teisingumo ministerijos atstovams ir Federal Bureau of Investigation (FBI) agentams per JAV valdžios institucijų pagreitintą antitrust procedūrą protokolas (toliau – FBI ataskaita) ir Cerestar pareiškimas.

18

Be to, pranešimo apie kaltinimus 161 ir 162 punktuose buvo nurodyta, kad norėdama įvertinti pažeidimo sunkumą Komisija atsižvelgs į minėtame C skyriuje aprašytas ir įvertintas aplinkybes ir kad nustatydama kiekvienai įmonei skirtiną baudą ji atsižvelgs, be kita ko, į kiekvienos jų vaidmenį šio pranešimo I dalyje aprašytuose slaptuose susitarimuose.

19

Galiausi minėto pranešimo 57 ir 58 punktuose nurodyti 1991 m. sausio mėnesį vykę dvišaliai susitikimai tarp ADM ir atitinkamai JBL, HLR ir H & R dėl kartelio sukūrimo.

20

ADM pareiškime pateikiamas detalus kartelio mechanizmo aprašymas su visais skaičiais ir nuo 1991 m. kovo mėn. iki 1995 m. gegužės mėn. vykusių kaltinamų įmonių susitikimų metu priimti sprendimai.

21

FBI ataskaitoje pateikiamas buvusio ADM atstovo kartelio mechanizmų aprašymas ir informacija apie kaltinamų įmonių susitikimus. Šioje ataskaitoje, be kita ko, nurodoma, kad visų kartelyje dalyvavusių įmonių atstovų susitikimai buvo organizuoti ir suskirstyti į „masters“ susitikimus, kuriuose dalyvavo aukščiausias pareigas užimantys atstovai ir kurie buvo susiję su kartelio kryptimis bei mechanizmais, ir „sherpas“ susitikimus, kuriuose dalyvavo atstovai, atsakingi už šių mechanizmų įgyvendinimą praktikoje. Iš šios ataskaitos matyti, kad apklausiamam asmeniui atrodė, jog kitas buvęs ADM atstovas, laikomas „išminčiumi“, kuris dalyvavo abiejų rūšių susitikimuose, sugalvojo kartelio mechanizmą „G-4/5 arrangement“ ir vaidino gana aktyvų vaidmenį jį įgyvendinant.

22

Cerestar pareiškime glaustai aprašomi daugiašaliai kaltinamų įmonių atstovų susitikimai bei juose priimti sprendimai. Šiame pareiškime pabrėžiama, kad Cerestar atstovui atrodė, jog ADM atstovas šiuose susitikimuose buvo iniciatorius.

23

Pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalį penkios įmonės, šio sprendimo adresatės, „dalyvaudamos sudarant susitarimą ir (arba) nuolatiniuose suderintuose veiksmuose citrinos rūgšties sektoriuje, pažeidė Sutarties 81 straipsnio 1 dalį <…>“.

24

Šio sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pažeidimas truko ADM, H & R, HLR ir JBL atveju nuo 1991 m. kovo mėn. iki 1995 m. gegužės mėn., o Cerestar atveju nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1995 m. gegužės mėnesio.

25

Minėto sprendimo 3 straipsnis išdėstytas taip:

„<…> už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriamos tokios baudos:

26

Ginčijamame sprendime baudos dydžiui apskaičiuoti Komisija taikė metodą, pateiktą gairėse ir pranešime dėl bendradarbiavimo.

27

Pirmiausia, atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą ir trukmę, ji nustatė pagrindinį baudos dydį.

28

Dėl pažeidimo sunkumo Komisija ginčijamo sprendimo 230 konstatuojamojoje dalyje konstatavo labai sunkų pažeidimą atsižvelgiant į jo pobūdį, konkrečią įtaką citrinos rūgšties rinkai Europos ekonominėje erdvėje ir atitinkamos geografinės rinkos dydį.

29

Vėliau Komisija minėto sprendimo 233 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad reikėjo atsižvelgti į realų ekonominį pajėgumą daryti žalą konkurencijai ir nustatyti tokią baudą, kuri užtikrintų pakankamą atgrasantį poveikį. Todėl remdamasi atitinkamų įmonių citrinos rūgšties pasauline apyvarta paskutiniais pažeidimo metais, t. y. 1995 m., Komisija suskirstė šias įmones į tris kategorijas, pirmajai priskirdama H & R, kurios rinkos dalis buvo 22%, antrajai – ADM ir JBL, kurių rinkos dalys buvo (konfidencialu), bei HLR, kurios rinkos dalis buvo 9%, o trečiajai kategorijai – Cerestar, kurios pasaulinės rinkos dalis buvo 2,5%. Atsižvelgdama į tai, Komisija pirmajai kategorijai priklausančioms įmonėms nustatė 35 mln. eurų pradinį baudos dydį, antrajai kategorijai priklausančioms įmonėms – 21 mln. eurų pradinį baudos dydį, o trečiajai kategorijai priklausančiai įmonei – 3,5 mln. eurų.

30

Be to, norėdama užtikrinti pakankamą baudos atgrasantį poveikį, Komisija pakoregavo šiuos pradinius dydžius. Atsižvelgdama į atitinkamų įmonių dydį ir bendrus išteklius, išreikštus bendra pasauline šių įmonių apyvarta, Komisija ADM ir HLR nustatytam pradiniam baudos dydžiui taikė 2, o H & R – 2,5 dauginimo koeficientą.

31

Be to, iš ginčijamo sprendimo 249 ir 250 konstatuojamųjų dalių matyti, kad dėl kiekvienos įmonės padaryto pažeidimo trukmės pradinis baudos dydis padidinamas 10% už kiekvienus dalyvavimo kartelyje metus, t. y. 40% ADM, HLR, H & R ir JBL bei 30% Cerestar.

32

Taip Komisija ginčijamo sprendimo 254 konstatuojamojoje dalyje ADM nustatė 58,8 mln. eurų pagrindinę baudą, o Cerestar, HLR, H & R ir JBL pagrindinės baudos buvo nustatytos atitinkamai 4,55 mln., 58,8 mln., 122,5 mln. ir 29,4 mln. eurų.

33

Antra, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 273 konstatuojamosios dalies, dėl sunkinančių aplinkybių ADM ir HLR paskirtos pagrindinės baudos buvo padidintos 35% dėl to, kad šios įmonės buvo kartelio organizatorės.

34

Komisija šio sprendimo 263 ir 264 konstatuojamosiose dalyse nurodė, kad dvišaliai susitikimai tarp ADM ir kitų trijų kartelyje dalyvavusių įmonių yra įrodymas, jog ADM inicijavo kartelį, pridurdama, kad kiti įrodymai patvirtina, jog ši įmonė buvo kartelio organizatorė.

35

Šiuo klausimu, ginčijamo sprendimo 265 ir 266 konstatuojamosiose dalyse Komisija rėmėsi tam tikromis aplinkybėmis, pagrįstomis FBI ataskaita ir Cerestar pareiškimu.

36

Trečia, Komisija ginčijamo sprendimo 274–291 konstatuojamosiose dalyse išnagrinėjo ir atmetė tam tikrų įmonių prašymus jų atžvilgiu taikyti lengvinančias aplinkybes.

37

Ketvirta, remdamasi Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi Komisija ginčijamo sprendimo 293 konstatuojamojoje dalyje pakoregavo Cerestar ir H & R tokiu būdu apskaičiuotas baudas, kad šios neviršytų šių įmonių 10% bendros metinės apyvartos.

38

Galiausiai, penkta, remdamasi pranešimu dėl bendradarbiavimo Komisija kaltinamoms įmonėms sumažino atitinkamas baudas.

39

Iš ginčijamo sprendimo 305 ir 310 konstatuojamųjų dalių matyti, kad, remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriumi, Cerestar buvo pritaikytas „labai didelis baudos sumažinimas“, t. y. 90% tos sumos, kuri būtų skirta, jei įmonė nebūtų bendradarbiavusi, nes Cerestar buvo pirmoji Komisijai pateikusi informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą.

40

Atitinkamai Komisija ginčijamo sprendimo 306 konstatuojamojoje dalyje atmetė ADM argumentus, kuriais buvo siekiama įrodyti, kad būtent ji turėtų būti laikoma pirmąja, pateikusia šios informacijos, ir, remdamasi pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriumi, pritaikė jai „didelį“ baudos sumažinimą, t. y. 50% tos sumos, kuri būtų skirta, jeigu ji nebūtų bendradarbiavusi.

41

JBL, H & R ir HLR baudos buvo sumažintos atitinkamai 40%, 30% ir 20% tų sumų, kurios būtų skirtos, jeigu jos nebūtų bendradarbiavusios.

42

2002 m. vasario 28 d.ADM Pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo.

43

Pateikdama ieškinį ADM prašė panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek jame buvo konstatuota, kad ji dalyvavo susitarime dėl citrinos rūgšties rinkos pajėgumo apribojimo ir dėl gamintojo, kuris turėtų vadovauti kainų augimui kiekvienoje atitinkamoje nacionalinėje rinkoje paskyrimo, panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį tiek, kiek jis su ja susijęs, ir subsidiariai – sumažinti jai skirtos baudos dydį.

44

Grįsdama savo ieškinį ADM pateikė skirtingus ieškinio pagrindus dėl jai skirtos baudos dydžio, kuriais, be kita ko, buvo ginčijamas jos, kaip kartelio organizatorės, kvalifikavimas, pažeidimo sunkumo, lengvinančių aplinkybių ir jos bendradarbiavimo vykstant administracinei procedūrai vertinimas.

45

Pirmiausia dėl pažeidimo sunkumo ADM nurodė, kad vertindama realią kartelio įtaką Komisija padarė klaidų, apibrėždama atitinkamą rinką, nes ji iš anksto neapibrėžė šios rinkos ir todėl neįtraukė į šį apibrėžimą citrinos rūgšties pakaitalų.

46

Skundžiamo sprendimo 201 punkte konstatavęs, jog ADM neįrodė, kad su citrinos rūgštimi susijusio kartelio įtakos platesnei rinkai, į kurią ji darė nuorodą, nebuvo, ar bent jau ta įtaka buvo nežymi, Pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškinio pagrindą.

47

Antra, dėl kvalifikavimo kaip kartelio organizatorės ADM priekaištavo Komisijai padarius įrodymų, pasirinktų atliekant šį kvalifikavimą, vertinimo klaidų. Pirmiausia ieškovė nurodė, kad Komisija pasinaudojo trečiosios valstybės valdžios institucijos parengtu dokumentu, t. y. FBI ataskaita, taip pažeisdama ieškovės procesines teises, nes ji neturėjo galimybės pateikti savo nuomonės dėl minėto dokumento galiojimo. Antra, ji tvirtino, kad Komisija pažeidė jos teisę į gynybą, nes pranešime apie kaltinimus neužsiminė nei apie ADM kvalifikavimą kaip kartelio organizatorės, nei apie elementus, įrodančius jos, kaip kartelio organizatorės, vaidmenį, pagrįstus FBI ataskaita ir Cerestar pareiškimu.

48

Skundžiamo sprendimo 215 punkte Pirmosios instancijos teismas priminė, kad pateikdama tokį kvalifikavimą Komisija rėmėsi trimis įrodymais, t. y. dvišaliais susitikimais, FBI ataskaita ir Cerestar ataskaita.

49

Dėl dvišalių susitikimų Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 226 punkte nusprendė, kad Komisija, laikydama tai papildomu įrodymu kitų dviejų įrodymų, t. y. FBI ataskaitos ir Cerestar pareiškimo, įrodančių kad ADM buvo kartelio organizatorė, atžvilgiu, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.

50

Dėl FBI ataskaitos Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 268 punkte nusprendė, kad pridėdama šią ataskaitą prie pranešimo apie kaltinimus Komisija leido ADM pateikti savo nuomonę dėl minėtos ataskaitos galiojimo, būtent dėl galimų procedūrinių pažeidimų, susijusių su atsižvelgimu į ją. Konstatavęs, kad ADM neginčijo šios ataskaitos nė viename administracinės procedūros etape, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 270 punkte nusprendė, kad Komisija nepažeidė procesinių ieškovės teisių.

51

Dėl Cerestar pareiškimo Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 290 punkte konstatavo, kad jo turinys sutampa su FBI ataskaitos turiniu, todėl Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, suteikdama jam didesnę įrodomąją galią nei kitiems ieškovės pateiktiems įrodymams, kuriais ji siekė įrodyti, kad nebuvo kartelio organizatorė.

52

Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 436–439 punktuose nusprendė, kad kaltinamoms įmonėms išsiųstame pranešime apie kaltinimus buvo nurodytos pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės, galinčios pagrįsti Komisijos ketinamą joms skirti baudą. Iš tikrųjų, pirma, ji neprivalėjo šiuo procedūros etapu informuoti ADM kad ji bus kvalifikuojama kaip kartelio organizatorė. Antra, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog žinodama, kad FBI ataskaita ir Cerestar pareiškimas buvo pridėtas prie pranešimo apie kaltinimus ADM negalėjo remtis teisės į gynybą pažeidimu, nors Komisija minėto pranešimo dalyje, kurioje buvo išdėstytos faktinės aplinkybės, aiškiai nenurodė, nei kad ji gali pripažinti ADM kartelio organizatore, nei kokiais įrodymais remiasi priskirdama jai šį vaidmenį.

53

Todėl Pirmosios instancijos teismas atmetė ADM ieškinio pagrindą dėl kvalifikavimo kaip kartelio organizatorės.

54

Trečia, ADM nurodė, kad Komisija nepagrįstai nepripažino jos atžvilgiu lengvinančios aplinkybės, numatytos gairių 3 punkto trečioje įtraukoje, nors ji pasitraukė iš kartelio įsikišus JAV konkurenciją prižiūrinčiai valdžios institucijai.

55

Skundžiamo sprendimo 335 ir 336 punktuose pateikęs gairių 3 punkto trečios įtraukos išaiškinimą, Pirmosios instancijos teismas minėto sprendimo 338 punkte nusprendė, kad šios lengvinančios aplinkybės negalima pripažinti ex officio, ir tai priklauso nuo kiekvieno atvejo konkrečių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas manė, kad nagrinėjamo kartelio slaptumas įrodo, jog atitinkamos įmonės joms inkriminuojamą pažeidimą padarė tyčia, todėl, remiantis šio teismo praktika, tokio pažeidimo nutraukimas negali būti laikomas lengvinančia aplinkybe, jei pažeidimas buvo nutrauktas įsikišus Komisijai. Todėl Pirmosios instancijos teismas atmetė ADM ieškinio pagrindus, susijusius su neatsižvelgimu į šį veiksnį kaip į lengvinančią aplinkybę.

56

Ketvirta, ADM priekaištavo Komisijai nepritaikius jai „labai didelio“ baudos, kuri būtų skirta, jeigu ji nebūtų bendradarbiavusi, sumažinimo pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyrių, nors ji pirmoji pateikė Komisijai informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą.

57

Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio pagrindą taip pat atmetė, skundžiamo sprendimo 377 ir 378 punktuose nuspręsdamas, kad Komisija pagrįstai netaikė „labai didelio“ baudos sumažinimo, atsižvelgdama į ADM, kaip kartelio organizatorės, vaidmenį.

58

Galiausiai Pirmosios instancijos teismas pripažino ADM ieškinio pagrindą dėl pažeidimų, ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamojoje dalyje atsižvelgus į tam tikrus įrodymus, kurie nebuvo paminėti pranešime apie kaltinimus. Todėl jis panaikino šio sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek jame, darant sąsajas su ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamąja dalimi, nurodoma, kad, pirma, ADM įšaldė, apribojo ir uždarė citrinos rūgšties gamybos pajėgumą, ir, antra, skyrė gamintoją, kuris turėtų vadovauti kainų augimui kiekviename atitinkamos rinkos nacionaliniame segmente. Vis dėlto manydamas, kad šie įrodymai buvo pertekliniai pagrindinių kartelio požymių atžvilgiu, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nereikia keisti Komisijos ADM nustatytos baudos. Galiausiai jis nurodė ADM padengti visas bylinėjimosi išlaidas, išskyrus vieną dešimtąją jos bylinėjimosi išlaidų, kurią turi padengti Komisija.

59

ADM Teisingumo Teismo prašo:

60

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

61

Grįsdama savo apeliacinį skundą apeliantė nurodo devynis pagrindus:

62

Šiuo apeliacinio skundo pagrindu, kurį galima išskirti į dvi dalis, ADM tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę į gynybą.

63

Pirmoje dalyje apeliantė priekaištauja Pirmosios instancijos teismui dėl to, jog šis skundžiamo sprendimo 437 ir 438 punktuose konstatavo, kad Komisija pranešime apie kaltinimus nurodė pagrindinius faktinius veiksnius, rodančius jos elgesio sunkumą, tačiau šiame pranešime nebuvo nurodyta aplinkybė, kad ji gali būti laikoma kartelio organizatore. Organizatoriaus vaidmuo yra vienas iš pagrindinių veiksnių, kuris turi būti nurodytas pranešime apie kaltinimus, priešingu atveju pažeidžiama atitinkamos įmonės teisė į gynybą.

64

Antroje dalyje ADM tvirtina, kad pranešime apie kaltinimus Komisija jos neinformavo apie ginčijamame sprendime nurodytas faktines aplinkybes, kuriomis remiantis ji buvo pripažinta kartelio organizatore. Aplinkybės, kad prie minėto pranešimo buvo pridėti dokumentai, iš kurių išplaukia minėtos faktinės aplinkybės, nepakako, kad būtų užtikrinta apeliantės teisė į gynybą.

65

Komisija mano, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas. Dėl pirmosios šio pagrindo dalies, pranešimo apie kaltinimus 158 punkte nurodydama, kad vertindama pažeidimo sunkumą atsižvelgs į kiekvienos kartelyje dalyvavusios įmonės individualų vaidmenį, Komisija nepažeidė pačios ieškovės nurodytoje teismų praktikoje suformuotų reikalavimų, kaip ir nusprendė Pirmosios instancijos teismas.

66

Antroji apeliacinio skundo pagrindo dalis neturi prasmės, nes Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nusprendė, kad Komisija pranešime apie kaltinimus neprivalo nurodyti faktinių aplinkybių, kurios jai leistų apeliantę kvalifikuoti kaip kartelio organizatorę. Bet kuriuo atveju minėta apeliacinio skundo pagrindo dalis nepagrįsta, nes šias faktines aplinkybes apeliantė žinojo, kadangi jos išplaukė iš prie šio pranešimo pridėtų dokumentų. Be to, minėto pranešimo įvairiuose punktuose buvo aiškiai kalbama apie apeliantę. Todėl ši turėjo galimybę dar per administracinę procedūrą pateikti savo prieštaravimus dėl dokumentų, panaudotų įrodant jos, kaip organizatorės, vaidmenį, taigi jos teisė į gynybą nebuvo pažeista.

67

Iš skundžiamo sprendimo 437 punkte pateiktų argumentų matyt, kad ADM skirtame pranešime apie kaltinimus Komisija kaltinamoms įmonėms inkriminuojamą pažeidimą kvalifikavo kaip labai sunkų ir nurodė ketinanti nustatyti pakankamai atgrasančias baudas. Šiame kontekste iš minėto pranešimo 158, 161 ir 162 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija ketino atsižvelgti į kiekvienos pažeidime dalyvavusių įmonių individualų vaidmenį.

68

Reikia pabrėžti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, kurią Pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamo sprendimo 434 punkte, Komisija laikosi pareigos paisyti įmonių teisės būti išklausytoms, jeigu ji savo pranešime apie kaltinimus aiškiai nurodo, kad spręs klausimą, ar tam tikroms įmonėms turi būti skirtos baudos, ir dėl baudai galinčių daryti įtaką pagrindinių faktinių ir teisinių aplinkybių, pavyzdžiui, įtariamo pažeidimo sunkumo ir trukmės, bei tai, ar pažeidimas buvo padarytas „tyčia ar dėl neatsargumo“. Tai padariusi, ji suteikia joms būtinus pagrindus gynybai ne tik dėl paties pažeidimo konstatavimo, bet ir dėl baudos skyrimo (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P–C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 428 punktą ir 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Coop de France Bétail et Viande prieš Komisiją, C-101/07 P ir C-110/07 P, 49 punktą).

69

Be to, iš teismų praktikos matyti, kad duomenų apie ketinamų skirti baudų dydį pateikimas pranešime apie kaltinimus būtų netinkamas Komisijos sprendimo paankstinimas (šiuo klausimu žr. 1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 21 punktą).

70

Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad įmonės kvalifikavimas kaip kartelio organizatorės turi rimtų pasekmių jai skirtinos baudos dydžiui. Pagal gairių 2 punktą tai yra sunkinanti aplinkybė, kuri lemia žymų pagrindinės baudos padidinimą. Be to, pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus e punktą toks kvalifikavimas panaikina labai didelio baudos sumažinimo galimybę, net jei organizatore pripažinta įmonė atitinka minėtame pranešime išvardytas tokio sumažinimo taikymo sąlygas.

71

Todėl Komisija pranešime apie kaltinimus turi nurodyti, jos nuomone, reikšmingus įrodymus, kad kaltinama įmonė, kuri gali būti pripažinta kartelio organizatore, turėtų galimybę pateikti savo nuomonę dėl tokio kaltinimo. Vis dėlto, kadangi toks pranešimas yra vienas iš galutinio sprendimo priėmimo etapų ir kadangi jis nėra galutinė Komisijos nuomonė, negalima reikalauti, kad ši institucija jau šiuo etapu teisiškai kvalifikuotų įrodymus, kuriais remsis savo galutiniame sprendime, pripažindama įmonę kartelio organizatore,.

72

Iš to matyti, kad negalima kaltinti Pirmosios instancijos teismo padarius teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija pranešime apie kaltinimus galėjo ir nenurodyti, jog yra tikimybė ADM pripažinti kartelio organizatore.

73

Todėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirmąją dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

74

Šioje dalyje ADM tvirtina, jog skundžiamo sprendimo 439 punkte nuspręsdamas, kad jai buvo suteikta galimybė pagrįsti savo požiūrį dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, kuriomis grįstas pripažinimas kartelio organizatore, nes šios faktinės aplinkybės išplaukė iš prie pranešimo apie kaltinimus pridėtų dokumentų, Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į gynybą.

75

Kvalifikuodama ADM kaip kartelio organizatorę, ginčijamo sprendimo 265 ir 266 konstatuojamosiose dalyse Komisija rėmėsi aplinkybėmis, išplaukiančiomis iš FBI ataskaitos ir Cerestar pareiškimo.

76

Pirma, minėtoje 265 konstatuojamojoje dalyje, kurioje cituojama FBI ataskaita, nurodoma, kad „mechanizmas G–4/5, atrodo, buvo (ADM atstovo) idėja ir kad 1991 m. kovo 6 d. susitikime Bazelyje, kur buvo nustatyta (citrinos rūgšties) tvarka, (ADM atstovas) pakankamai aktyviai veikė“, ir kad minėtas atstovas buvo laikomas „išminčiumi“ ir net pramintas „pamokslininku“.

77

Antra, minėtoje 266 konstatuojamojoje dalyje buvo pateikta Cerestar pareiškimo ištrauka, pagal kurią „nors (HLR ir JBL atstovai) iš esmės vadovavo „masters“ susitikimui, (Cerestar) susidarė įspūdis, kad (ADM atstovas) buvo iniciatorius. (Jis) vadovavo „sherpa“ susitikimams ir iš esmės parengdavo dosjė ir tarifų lenteles, dėl kurių reikėdavo susitarti“.

78

Visų pirma reikia pabrėžti, kad, priešingai nei tvirtina Komisija, Pirmosios instancijos teismas nenustatė principo, pagal kurį ji neprivalėjo pranešime apie kaltinimus nurodyti faktinių aplinkybių, leidusių ADM kvalifikuoti kaip organizatorę. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė:

79

Taigi Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija nepažeidė ADM teisės į gynybą, nes prie pranešimo apie kaltinimus pridėjo įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kuriomis rėmėsi ginčijamame sprendime, ADM kvalifikuodama kaip kartelio organizatorę.

80

Atsižvelgiant į tai ir pripažįstant, kad negalima kaltinti Pirmosios instancijos teismo padarius teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 438 punkte nusprendė, jog Komisija neprivalėjo pranešime apie kaltinimus nurodyti, nei kaip ji vertins faktines aplinkybes nustatydama baudos dydį, nei ar ji, remdamasi šiomis aplinkybėmis, ketina įmonę kvalifikuoti kaip kartelio organizatorę, pažymėtina, kad vis dėlto Komisija turėjo bent nurodyti šias faktines aplinkybes.

81

Tačiau reikia konstatuoti, kad, priešingai nei tvirtina Komisija, aplinkybės, kuriomis ji rėmėsi ginčijamo sprendimo 265 ir 266 konstatuojamosiose dalyse, pagrįstos FBI ataskaita ir Cerestar pareiškimu, nebuvo nurodytos pranešime apie kaltinimus.

82

Iš tikrųjų, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 40 punkte, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 439 punkte nemanė, kad esminės faktinės aplinkybės buvo nurodytos pranešime apie kaltinimus, tačiau jis konstatavo, kad tik dėl to, jog Komisija prie minėto pranešimo pridėjo dokumentus, kurie patvirtina šias faktines aplinkybes, ieškovė turėjo galimybę pateikti savo nuomonę dėl šių dokumentų panaudojimo kaip įrodymų ir dėl juose aprašytų faktinių aplinkybių.

83

Todėl reikia patikrinti, ar Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad Komisija nepažeidė apeliantės teisės į gynybą, nepadarė teisės klaidos.

84

Reikia priminti, kad teisės į gynybą užtikrinimas per visą procedūrą, galinčią pasibaigti sankcijų paskyrimu, pirmiausia vienkartinių arba periodinių baudų, yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, kurio turi būti laikomasi net per administracinę procedūrą (žr. 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją, C-328/05 P, Rink. p. I-3921, 70 punktą).

85

Teisės į gynybą užtikrinimas reikalauja, kad įmonei, dėl kurios pradėtas tyrimas, per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo bei tinkamumo, taip pat dėl Komisijos pateiktų dokumentų teiginiui dėl pažeidimo buvimo pagrįsti (minėto sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją10 punktas; 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Dalmine prieš Komisiją, C-407/04, Rink. p. I-829, 44 punktas ir minėto sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją 71 punktas).

86

Be kita ko, pranešimas apie kaltinimus leidžia įmonėms, dėl kurių pradėtas tyrimas, susipažinti su Komisijos turimais įrodymais ir teisei į gynybą suteikia visišką veiksmingumą (žr. 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, nuo C-250/99 P iki C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375, 315 ir 316 punktus bei 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 66 ir 67 punktus).

87

Šiuo atžvilgiu minėtame pranešime turi būti aiškiai nurodyti visi pagrindiniai įrodymai, kuriais Komisija remiasi šiuo procedūros etapu (žr. minėto sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 14 punktą).

88

Teisės į gynybą užtikrinimas reikalauja, kad atitinkamai įmonei per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo bei tinkamumo, taip pat dėl Komisijos pateiktų dokumentų teiginiui dėl pažeidimo buvimo pagrįsti (žr. minėto sprendimo Dalmine prieš Komisiją 44 punktą).

89

Reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju paprasčiausios aplinkybės, jog prie pranešimo apie kaltinimus buvo pridėti dokumentai, kuriais remiantis nustatytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ADM kvalifikavimas kaip kartelio organizatorės, nepakanka, kad būtų tenkinami minėti reikalavimai, nes pranešimu apie kaltinimus ADM nebuvo sudaryta galimybė ginčyti šių faktinių aplinkybių, taigi ir veiksmingai įgyvendinti savo teisių.

90

Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad įrodymai, kuriais grindžiamos faktinės aplinkybės, leidusios ginčijamame sprendime kvalifikuoti ADM kaip kartelio organizatorę, neišvengiamai turi subjektyvų aspektą, nes jie yra Komisijos ar kitų nacionalinių konkurenciją prižiūrinčių valdžios institucijų pradėtoje procedūroje apklaustų asmenų parodymai.

91

Pirma, FBI ataskaita buvo parengta pagal buvusio ADM atstovo apklausą, kuriam suteiktas imunitetas per JAV konkurenciją prižiūrinčios valdžios institucijos vykdytą procedūrą.

92

Antra, antrasis įrodymas yra spontaniškas ADM konkurentės citrinos rūgšties rinkoje Cerestar, kuri pati dalyvavo nagrinėjamame kartelyje, pareiškimas.

93

Paprasčiausios aplinkybės, kad šie dokumentai buvo pridėti prie pranešimo apie kaltinimus apeliantei, nepakako įvertinti kiekvienam minėtuose dokumentuose pateiktam įrodymui Komisijos suteiktos įrodomosios galios.

94

Todėl šios bylos aplinkybėmis negalima pripažinti, kad tik prie pranešimo apie kaltinimus pridėdama dokumentus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kuriomis ji rėmėsi ginčijamame sprendime kvalifikuodama apeliantę kaip kartelio organizatorę, ir aiškiai nenurodydama šių aplinkybių pačiame minėto pranešimo tekste, Komisija suteikė ADM galimybę įgyvendinti savo teisę į gynybą.

95

Todėl iš to, kas išdėstyta, matyti, jog Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nuspręsdamas, kad Komisija nepažeidė apeliantės teisės į gynybą, kai pripažino ją kartelio organizatore, remdamasi įrodymais, kuriuos pateikė, tačiau nepaminėjo jų apeliantei skirtame pranešime apie kaltinimus.

96

Todėl reikia pripažinti pagrįsta antrąją pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalį.

97

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą dėl pirmojo ADM apeliacinio skundo pagrindo, nereikia nagrinėti antrojo–penktojo apeliacinio skundo pagrindų, taip pat susijusių su ADM kvalifikavimu kaip kartelio organizatorės, remiantis įrodymais, išplaukiančiais iš FBI ataskaitos ir Cerestar pareiškimo.

98

ADM tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 346 punkte nuspręsdamas, jog Komisija neprivalėjo taikyti gairėse numatytų lengvinančių aplinkybių pažeidimo nutraukimo atveju, Pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino minėtas gaires. Iš tikrųjų, priešingai nei jis nusprendė 335–340 punktuose, lengvinančių aplinkybių taikymas nėra paprasčiausia Komisijos, kuri gali atsižvelgti į slaptą kartelio pobūdį vertindama, ar reikia taikyti lengvinančias aplinkybes, galimybė.

99

Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog pažeidimo nutraukimas automatiškai nelemia baudos sumažinimo. Šiuo aspektu Komisija turi didelę diskreciją, be kita ko, nagrinėjamos įmonės elgesio atžvilgiu. Šiuo atveju ADM lemiamai neprisidėjo prie administracinės procedūros ir todėl negalėjo pasinaudoti lengvinančiomis aplinkybėmis.

100

Reikia priminti, kad gairių 3 punkte iš esmės nurodyta, jog Komisijos nustatytas pagrindinis baudos dydis mažinamas, jei kaltinama įmonė nutraukė pažeidimą Komisijai įsikišus.

101

Šiuo požiūriu Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 338 punkte nusprendė, kad ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad tik konkrečios bylos aplinkybės, kurioms esant pažeidimas yra nutraukiamas įsikišus Komisijai, gali pateisinti atsižvelgimą į šią aplinkybę kaip į lengvinančią.

102

Todėl Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės teiginį, kad dėl kartelio nutraukimo turi automatiškai sumažėti pagrindinis baudos dydis remiantis gairių 3 punktu, skundžiamo sprendimo 337 punkte pažymėdamas, kad dėl tokio šios nuostatos aiškinimo gali atsirasti grėsmė EB 81 straipsnio 1 dalies veiksmingumui.

103

Taip elgdamasis Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos.

104

Iš esmės reikia konstatuoti, kad toks pagrindinio baudos dydžio sumažinimas yra neišvengiamai susijęs su šios bylos aplinkybėmis, galinčiomis lemti tai, kad Komisija jo netaikys įmonei, kuri yra neteisėto susitarimo šalis.

105

Todėl lengvinančių aplinkybių pripažinimas situacijose, kurioms esant įmonė yra akivaizdžiai neteisėto susitarimo, apie kurį ji žinojo arba negalėjo nežinoti, šalis, galėtų paskatinti įmones tęsti slaptą susitarimą kuo ilgiau, tikintis, kad jų elgesys niekada nebus atskleistas, ir žinant, kad jeigu jų elgesys bus atskleistas, už tai skirtos baudos galėtų būti sumažintos dėl pažeidimo nutraukimo. Toks pripažinimas pašalintų bet kokį atgrasomąjį paskirtos baudos poveikį ir sumažintų EB 81 straipsnio 1 dalies veiksmingumą (žr. 2009 m. kovo 19 d. Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C-510/06 P, Rink. p. I-1843, 149 punktą).

106

Todėl Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad jo nustatytomis aplinkybėmis ieškovė negali tvirtinti, kad Komisija privalėjo sumažinti pagrindinę baudą, nes ji nutraukė neteisėtą elgesį įsikišus JAV konkurenciją prižiūrinčioms institucijoms.

107

Todėl šeštąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

108

Manydama, kad jos pripažinimas kartelio organizatore buvo klaidingas, ADM kaltina Pirmosios instancijos teismą atmetus jos ieškinio pagrindą, susijusį su pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus taikymu.

109

Komisija mano, kad šis pagrindas pakartoja pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, todėl jis turi būti pripažintas nepriimtinu.

110

Kaip buvo nuspręsta šio sprendimo 95 punkte, Pirmosios instancijos teismas klaidingai manė, kad Komisija, kvalifikuodama ADM kaip kartelio organizatorę ir nepažeisdama minėtos įmonės teisės į gynybą, galėjo pasinaudoti faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytomis FBI ataskaitoje ir Cerestar pareiškime, nors šios faktinės aplinkybės nebuvo nurodytos pranešime apie kaltinimus.

111

Kadangi Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 225 ir 226 punktuose nusprendė, kad, neatsižvelgiant į minėtus įrodymus, dvišalių susitikimų egzistavimas buvo tik prielaida, kuri pati savaime neleido pripažinti apeliantės, kaip organizatorės, vaidmens, Pirmosios instancijos teismas ADM kvalifikavimą kaip kartelio organizatorės pripažino nepagrįstai.

112

Todėl, kadangi apeliantė buvo nepagrįstai kvalifikuota kaip kartelio organizatorė, Pirmosios instancijos teismas, nepadarydamas teisės klaidos, negalėjo ADM atžvilgiu netaikyti pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus, remdamasis tuo, kad ji buvo kartelio organizatorė.

113

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, šis apeliacinio skundo pagrindas yra pagrįstas.

114

ADM mano, kad Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 386–391 punktuose išdėstyti argumentai turėjo leisti jam nuspręsti, kad Komisija sukėlė jos teisėtus lūkesčius dėl baudos sumažinimo pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyrių. Šiuo klausimu apeliantė tvirtina, kad procedūros etapas, kuriuo vyksta bendradarbiavimas, nėra reikšmingas tokių lūkesčių atsiradimui, priešingai nei skundžiamo sprendimo 394 punkte nusprendė Pirmosios instancijos teismas. Šiuo atžvilgiu ji remiasi 2006 m. birželio 22 d. Sprendimu Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją (C-182/03, Rink. p. I-5479, 147–167 punktai).

115

Komisija mano: kadangi ji objektyviai negali tiksliai apibrėžti kiekvieno kartelio dalyvio vaidmens prieš administracinės procedūros pabaigą, ADM negalėjo turėti lūkesčių dėl galimo „labai didelio“ jai skirtinos baudos sumažinimo taikymo pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus prasme.

116

Pirmiausia, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 208 punkte, reikia konstatuoti, jog šiuo apeliacinio skundo pagrindu ADM siekia, kad apeliacinėje instancijoje būtų peržiūrėtos Pirmosios instancijos teismo įvertintos faktinės aplinkybės, tačiau Teisingumo Teismas tai daryti gali tik įrodymų iškraipymo atvejais.

117

Vis dėlto šioje byloje remiantis Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 386–391 punktuose išnagrinėtais įrodymais reikia pažymėti, jog šis teismas pagrįstai galėjo nuspręsti, kad Komisija siekė paskatinti apeliantę bendradarbiauti, nesuteikdama jai konkrečių garantijų dėl skirtinos baudos sumažinimo pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyrių.

118

Antra, pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo E skyrių sprendimas dėl B, C arba D skyriuose išdėstytų baudų neskyrimo ar sumažinimo sąlygų įvykdymo priimamas kartu su galutiniu Komisijos sprendimu. Todėl Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, nuspręsdamas, kad Komisija prieš priimdama galutinį sprendimą negalėjo apeliantei suteikti konkrečių garantijų dėl tam tikro baudos sumažinimo.

119

Taigi aštuntąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

120

ADM priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, kad šis nekonstatavo, jog Komisija nepagrįstai atsisakė apibrėžti atitinkamą rinką, kad įvertintų kartelio poveikį, nors tai padaryti buvo būtina iš anksto, norint konstatuoti šio kartelio neigiamą poveikį rinkai. Jei Komisija būtų apibrėžusi minėtą rinką, ji būtų turėjusi atsižvelgti į citrinos rūgšties pakaitalus ir, remdamasi apeliantės pateiktais įrodymais, nuspręsti, kad kartelis neturėjo poveikio citrinos rūgšties sektoriuje taikytoms kainoms.

121

Komisija mano, kad, pirma, šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes apeliantė iš tikrųjų Teisingumo Teismo prašo peržiūrėti jos pateiktų įrodymų vertinimą. Antra, ADM požiūris grindžiamas klaidingu atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslo supratimu. Nagrinėjamu atveju reikia atskirti EB 81 straipsnyje numatyto pažeidimo egzistavimo vertinimą, kuriam yra būtinas rinkos apibrėžimas, nuo pažeidimo sunkumo vertinimo.

122

Pirmiausia reikia priminti, kad gairėse numatyta, jog pažeidimo konkreti įtaka rinkai yra veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti vertinant padaryto pažeidimo sunkumą, kad būtų nustatytas tinkamas baudos dydis.

123

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 198 punkte nurodė, kad Komisija, nustatydama konkrečią kartelio įtaką, rėmėsi tik citrinos rūgšties rinka. Taip ji neatsižvelgė į apeliantės nurodomą platesnę rinką, apimančią jos išvardytus citrinos rūgšties pakaitalus.

124

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 152–156 ir 180–193 punktuose rėmėsi Komisijos ginčijamame sprendime išdėstytu tyrimu, kuris jai leido konstatuoti citrinos rūgšties kainų augimą pradėjus veikti karteliui, ir šios aplinkybės ADM neginčijo.

125

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad nors į konkrečią pažeidimo įtaką rinkai reikia atsižvelgti vertinant minėto pažeidimo sunkumą, tai yra tik vienas iš veiksnių, nurodytas kartu su kitais, t. y. paties pažeidimo pobūdis ir geografinės rinkos dydis, į kuriuos reikia atsižvelgti. Be to, gairėse pažymėta, kad į konkrečią įtaką rinkai reikia atsižvelgti, jeigu ji gali būti įvertinta.

126

Antra, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 200 ir 201 punktuose, apeliantė neginčijo, kad bent dalyje rinkos kartelis turėjo įtakos citrinos rūgšties kainoms.

127

Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 200 ir 201 punktuose teisingai nusprendė, kad apeliantės argumentus reikia atmesti, nes ji neįrodė, kad Komisija būtų konstatavusi kartelio įtakos nebuvimą, jeigu būtų apibrėžusi atitinkamą rinką, kaip to prašė apeliantė.

128

Taigi, priešingai nei tvirtina ADM, Pirmosios instancijos teismas tik nusprendė, kad jos pateikti įrodymai nepaneigia Komisijos tyrimo, ir neperkėlė įrodinėjimo pareigos.

129

Todėl devintąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

130

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek jame atmetami apeliantės nurodyti ieškinio pagrindai, kuriais buvo siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame ADM kvalifikuojama kaip kartelio organizatorė, ir todėl padidinta jai skirtina pagrindinė bauda bei atsisakyta jos atžvilgiu taikyti pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyrių.

131

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmosios pastraipos antrą sakinį šis teismas Pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo atveju gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti. Nagrinėjamu atveju tai galima daryti.

132

Grindžiant ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo nurodytas ieškinio pagrindas, dėl kurio Pirmosios instancijos teismas nusprendė klaidingai, yra susijęs su apeliantės nesutikimu dėl jos kvalifikavimo kaip kartelio organizatorės ir su jai nustatytos pagrindinės baudos padidinimu dėl to 35%.

133

Kadangi iš šio sprendimo 94 punkto matyti, kad Komisija nesuteikė ADM galimybės įgyvendinti teisę į gynybą dėl iš FBI ataskaitos ir Cerestar pareiškimo išplaukiančių įrodymų, kuriais ji rėmėsi ginčijamame sprendime kvalifikuodama apeliantę kaip kartelio organizatorę, reikia patikrinti, ar minėta institucija, be šių faktinių aplinkybių, pateikė kitų įrodymų, pagrindžiančių tokį kvalifikavimą.

134

Šiuo klausimu iš ginčijamo sprendimo 263 ir 264 konstatuojamųjų dalių ir iš pranešimo apie kaltinimus 56–58 punktų matyti, kad Komisija taip pat nurodė, jog 1991 m. sausio mėn. įvyko dvišaliai ADM ir atitinkamai HLR, H & R ir JBL susitikimai, siekiant paskatinti ar net sukurti kartelį.

135

Vis dėlto ginčijamo sprendimo 264 konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė, kad „dvišalių ADM ir jos konkurentų susitikimų prieš pirmąjį daugiašalį kartelio susitikimą nepakanka įrodyti, jog ADM buvo kartelio organizatorė, tačiau yra rimta to nuoroda“. Komisija minėto sprendimo 265 ir 266 konstatuojamosiose dalyse nurodė konkrečius įrodymus, išplaukiančius iš FBI ataskaitos ir Cerestar pareiškimo.

136

Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 94 ir 95 punktų, Komisija, kvalifikuodama ADM kaip kartelio organizatorę ir nepažeisdama šios įmonės teisės į gynybą, negalėjo remtis šiais ginčijamo sprendimo 265 ir 266 konstatuojamosiose dalyse nurodytais lemiamais įrodymais, nes jie nebuvo paminėti pranešime apie kaltinimus.

137

Todėl, kadangi ginčijamo sprendimo 263 ir 264 konstatuojamosiose dalyse nurodytų dvišalių susitikimų egzistavimo nepakako kvalifikuoti ADM kaip kartelio organizatorės, Komisija neįrodė šio kvalifikavimo pagrįstumo ir negalėjo apeliantės pagrindinės baudos dėl šio kvalifikavimo padidinti 35% dėl sunkinančios aplinkybės.

138

Todėl reikia pripažinti šį ieškinio pagrindą pagrįstu.

139

Remdamasi ginčijamo sprendimo 305 konstatuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais Komisija pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyrių Cerestar pritaikė „labai didelį“ baudos sumažinimą, t. y. 90% sumažino baudą, kuri būtų skirta, jei ši įmonė būtu nebendradarbiavusi. Iš tikrųjų Komisija šioje konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad ši įmonė pirmoji, t. y. 1998 m. spalio 29 d. susitikime su Komisijos tarnybomis, pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą. 306 konstatuojamojoje dalyje ji pridūrė, kad „per 1998 m. spalio 29 d. susitikimą (Cerestar) pateiktų paaiškinimų, kurie sutampa su vėlesniais jos 1999 m. kovo 25 d. pareiškime esančiais paaiškinimais, pakako įrodyti kartelio egzistavimą ir jie Komisijai buvo pateikti prieš ADM pateikiant savuosius“. Todėl ginčijamo sprendimo 308 konstatuojamojoje dalyje Komisija atmetė ADM argumentus, pagrįstus tuo, kad ji įvykdė to paties pranešimo B skyriuje numatytas sąlygas ir jai turi būti taikomas „labai didelis“ baudos sumažinimas.

140

Grįsdama savo ieškinį Pirmosios instancijos teisme ADM nurodė, kad Komisija klaidingai taikė pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punktą. Iš tikrųjų ji per 1998 m. gruodžio 11 d. susitikimą „pirmoji pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą“ šios nuostatos prasme, nes Cerestar per 1998 m. spalio 29 d. susitikimą pateikta informacija neturėjo „lemiamos reikšmės“ minėtos nuostatos prasme.

141

Iš tikrųjų, pirma, Cerestar nepateikė jokios informacijos apie kartelį iki 1992 m. gegužės 12 d., t. y. iki tos datos, kai ji prisijungė prie kartelio. Komisija apie kartelį, veikusį iki 1992 m. gegužės 12 d. sužinojo pirmiausia iš ADM pateiktos informacijos.

142

Antra, Cerestar pareiškimas, kuris atitiko žodžiu per 1998 m. spalio 29 d. susitikimą pateiktą informaciją, nebuvo nei reikšmingas, nei tikslus, kiek jis susijęs su kartelio susitikimų datomis ir dalyviais. Cerestar nurodė 32 susitikimus, vykusius nuo 1991 m. lapkričio 14 d., t. y. prieš Cerestar prisijungiant prie kartelio, iki 1996 m. liepos 17 d., t. y. gerokai vėliau, nei iširo kartelis. Ji pareiškė, kad devyni iš jų buvo tikrai įvykę kartelio susitikimai, aštuoni buvo „galbūt“ vykę susitikimai, o penkiolika – nebuvo kartelio susitikimai, arba „mažai tikėtina, kad jie tokie buvo“. Dalyvių tapatybės buvo nurodytos trijuose iš 17 „tikrai įvykusių“ ar „galbūt“ vykusių kartelio susitikimų. Šeši tokie susitikimai, remiantis kitų atitinkamų įmonių parodymais ir Komisijos pareiškimais, iš tikrųjų visiškai nevyko.

143

Trečia, Cerestar vėliau, 1999 m. gegužės 7 d. laiške, Komisijai, pripažino, kad tam tikri jos nurodyti susitikimai iš tikrųjų nevyko.

144

Ketvirta, Cerestar pareiškimas, kiek jis susijęs su susitikimų tikslu, yra netikslus ir mažai reikšmingas. Nebuvo pateikti jokie konkretūs duomenys apie kainas ir kvotas, išskyrus Cerestar paskirtas kvotas.

145

Penkta, ne visai aišku, ar, kaip ir ADM, Cerestar Komisijai pateikti įrodymai yra pirminiai. Kad ir kaip būtų, Cerestar vėliau nusprendė, kad reikia išplėsti ir patikslinti savo 1998 m. spalio 29 d. žodinį pareiškimą.

146

Šešta, Komisija 1999 m. kovo 3 d. ir pačiai Cerestar pateikė prašymą, pagrįstą ADM pareiškimais, pateikti išsamesnės informacijos. Todėl prieš pateikdama savo galutinį 1999 m. kovo 25 d. pareiškimą, Cerestar turėjo galimybę išnagrinėti prašymą pateikti informaciją apie konkrečias susitikimų, nustatytų bendradarbiaujant su ADM, datas ir vietas.

147

Apeliantė tvirtina, kad būtent jos pateikti įrodymai turėjo lemiamos reikšmės. Iš tikrųjų per 1998 m. gruodžio 11 d. susitikimą ADM pateikė Komisijai pirminius liudijimus, nagrinėjamo laikotarpio dokumentinius įrodymus ir įtikinamus dokumentus, įrodančius susitarimo dėl kartelio sudarymo aplinkybes ir įgyvendinimą. ADM pateiktuose įrodymuose buvo daug detalios informacijos apie susitikimus, dalyvius, kompensavimo ir kontrolės mechanizmus, kainas ir kvotas.

148

Komisija tvirtina, kad vertinant pateiktos informacijos „lemiamą“ pobūdį pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punkto prasme, nėra reikšminga, ar šią informaciją pateikė įmonė, dalyvavusi kartelyje ne visu jo veikimo laikotarpiu. Iš tikrųjų ši informacija turi būti susijusi su kartelio egzistavimu, o ne su jo trukme.

149

Be to, Komisijai pateikta neišsami informacija nedraudžia jos laikyti turinčia lemiamos reikšmės.

150

Pirmiausia reikia pažymėti, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 221 ir 222 punktuose, jog pats pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punkto tekstas nereikalauja, kad „pirmoji“ įmonė pateiktų informacijos, įrodančios visas kartelio veikimo smulkmenas. Pagal šią nuostatą, kad būtų laikoma pirmąja, įmonei pakanka pateikti informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą. Šis tekstas taip pat nereikalauja, kad pateiktos informacijos pakaktų parengti pranešimą apie kaltinimus ar net priimti galutinį sprendimą, konstatuojantį pažeidimo egzistavimą. Vis dėlto, nors B skyriaus b punkte nurodyta informacija nebūtinai privalo būti pakankama įrodyti kartelio egzistavimą, ji turi turėti lemiamos reikšmės šiuo klausimu. Taigi, tai turi būti ne paprasčiausias šaltinis, leidžiantis orientuoti Komisijos tyrimą, o informacija, kurią būtų galima panaudoti kaip pagrindinį įrodomąjį pagrindą sprendime, konstatuojančiame pažeidimą.

151

Reikia taip pat pažymėti, jog pagal B skyriaus b punktą aplinkybė, kad informacija, turinti lemiamos reikšmės, buvo pateikta žodžiu, neturi reikšmės.

152

Galiausiai Komisija turi tam tikrą diskreciją vertindama, ar įmonės bendradarbiavimas turėjo „lemiamos reikšmės“ šios nuostatos prasme, konstatuojant pažeidimo egzistavimą bei jį nutraukiant, ir tik akivaizdus šios diskrecijos ribų peržengimas gali būti peržiūrėtas.

153

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti, ar šioje byloje Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nuspręsdama, kad Cerestar buvo pirmoji, pateikusi informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą.

154

Ginčijamo sprendimo 305 ir 306 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad Cerestar per 1998 m. spalio 29 d. susitikimą pirmoji pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės kartelio egzistavimą, o šios įmonės pareiškimai buvo patvirtinti raštu 1999 m. kovo 25 dieną.

155

Pirmiausia reikia pažymėti, kad ADM negali ginčyti Cerestar pateiktos informacijos lemiamo pobūdžio remdamasi tik tuo, kad pastaroji įmonė prisijungė prie kartelio tik praėjus vieneriems metams nuo jo sukūrimo.

156

Viena vertus, kaip teisingai nurodė Komisija, pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punktas reikalauja, kad pateikta lemiamos reikšmės turinti informacija būtų susijusi su kartelio egzistavimu, o ne su jo trukme.

157

Kita vertus, Cerestar pareiškime yra informacijos, susijusios su daugiašaliais susitikimais, vykusiais iki jos prisijungimo prie kartelio, kurią patvirtino ADM pareiškimai per šios įmonės ir Komisijos atstovų susitikimą.

158

Antra, dėl paties Cerestar pareiškimo turinio reikia pažymėti, kad, pirma, jame aprašomi kartelio mechanizmai, t. y. kainų nustatymo sistema, rinkos dalių paskirstymas, keitimosi informacija sistema ir susitarimai dėl kompensacijų. Antra, šiame pareiškime pateikiamas įvairių susitikimų tarp kartelyje dalyvavusių įmonių sąrašas.

159

Nors Cerestar pareiškime esanti informacija tam tikrais atvejais yra apytikslė ir jame dažniausiai nėra pateikiami skaitiniai duomenys, susiję su sprendimais, priimtais per kartelio susitikimus, vis dėlto Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo nuspręsti, kad ši informacija turėjo lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą.

160

Iš tikrųjų iš Cerestar per 1998 m. spalio 29 d. susitikimą pateiktos informacijos Komisija sužinojo apie kartelio egzistavimą Europos citrinos rūgšties rinkoje ir ši informacija leido jai bent apytikriai nustatyti kartelio trukmę, jo mechanizmus ir veikimą.

161

Todėl Cerestar pateikta informacija, nors ir neįrodanti visų pažeidimo aspektų, yra daugiau nei šaltinis, leidžiantis orientuoti Komisijos tyrimą, nes ji gali būti tiesiogiai Komisijos panaudota įrodant kartelio egzistavimą.

162

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog aplinkybė, kad ši informacija neišplaukia iš pirminių parodymų ar kad ji buvo pildoma ir tikslinama vėliau, neturi reikšmės vertinant jos lemiamą pobūdį.

163

Todėl reikia atmesti apeliantės pagrindą, susijusį su klaidingu Komisijos pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punkto taikymu.

164

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, remiantis Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmąja pastraipa, reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį tiek, kiek jame nustatoma 39,69 mln. eurų ADM bauda, atsižvelgus į 35% pagrindinės baudos padidinimą už jos, kaip kartelio organizatorės, vaidmenį, ir todėl sumažinti šią baudą iki 29,4 mln. eurų.

165

Procedūros reglamento 122 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, jis sprendžia išlaidų klausimą. Pagal to paties reglamento 69 straipsnio, taikomo apeliaciniame procese pagal jo 118 straipsnio 2 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal minėto reglamento 69 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

166

Šiame apeliaciniame procese abiejų šalių tik dalis reikalavimų buvo patenkinta, todėl Komisija padengia pusę apeliantės bylinėjimosi išlaidų, o pastaroji padengia visas Komisijos ir pusę savo bylinėjimosi išlaidų.

167

Dėl proceso Pirmosios instancijos teisme reikia pažymėti: kadangi skundžiamas sprendimas buvo iš dalies panaikintas ir apeliantės reikalavimai pirmojoje instancijoje iš dalies patenkinti, reikia nurodyti Komisijai padengti ketvirtadalį apeliantės bylinėjimosi pirmojoje instancijoje išlaidų, o pastarajai padengti Komisijos ir tris ketvirtadalius savo bylinėjimosi pirmojoje instancijoje išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: