1

Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad palikdama galioti 1990 m. gruodžio 29 d. Įstatymo Nr. 428 (GURI, Nr. 10, paprastasis priedas, 1991 m. sausio 12 d., toliau – Įstatymas Nr. 428/1990) 47 straipsnio 5 ir 6 dalis įmonės krizės atveju pagal 1977 m. rugpjūčio 12 d. Įstatymo Nr. 675 (GURI, Nr. 243, 1997 m. rugsėjo 7 d., toliau – Įstatymas Nr. 675/1977) 2 straipsnio penktosios pastraipos c punktą ir taip neužtikrinusi 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 82, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 98) 3 ir 4 straipsniuose įtvirtintų darbuotojų teisių įmonės, kurioje nustatyta krizės situacija, perdavimo atveju, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

2

Direktyvos 2001/23 3 straipsnyje nurodyta:

„1.   Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodami perėmėjui.

Valstybės narės gali nustatyti, kad po perdavimo dienos perdavėjas ir perėmėjas yra solidariai atsakingi už įsipareigojimus, iki perdavimo dienos kilusius iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną.

2.   Valstybės narės gali patvirtinti atitinkamas priemones, garantuojančias, kad perdavėjas praneš perėmėjui apie visas teises ir pareigas, kurios perėmėjui bus perduotos pagal šį straipsnį, jei perdavimo metu perdavėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tas teises ir pareigas. <…>

3.   Po perdavimo perėmėjas ir toliau vykdo kolektyvinės sutarties nuostatas ir sąlygas pagal tas pačias minėtose sutartyse perdavėjui taikomas sąlygas iki kolektyvinės sutarties pabaigos arba kitos kolektyvinės sutarties įsigaliojimo arba taikymo.

Valstybės narės gali apriboti tokių nuostatų ir sąlygų vykdymo laikotarpį, tačiau jis negali būti trumpesnis kaip vieneri metai.

3

Pagal Direktyvos 2001/23 4 straipsnį:

„1.   Įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo. Ši nuostata netrukdo atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais.

<…>“

4

Direktyvos 2001/23 5 straipsnyje numatyta:

„1.   Jeigu valstybės narės nenustato kitaip, 3 ir 4 straipsniai netaikomi įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimui, jeigu perdavėjui taikomos bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros, kurios buvo pradėtos ketinant likviduoti perdavėjo turtą ir kurias prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija (kuri gali būti kompetentingos valstybinės valdžios institucijos įgaliotas praktikuojantis nemokumo specialistas).

2.   Jeigu 3 ir 4 straipsniai yra taikomi perdavimui nemokumo procedūrų metu, kurios buvo pradėtos perdavėjo atžvilgiu (nepriklausomai nuo to, ar tos procedūros buvo pradėtos norint likviduoti perdavėjo turtą), ir jeigu tokias procedūras prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija (kuri gali būti praktikuojantis nemokumo specialistas, numatytas nacionalinės teisės aktuose), valstybė narė gali nustatyti, kad:

ir (arba) kad

3.   Valstybė narė perdavimams gali taikyti 2 dalies b punktą, kai perdavėjas yra sunkioje ekonominėje padėtyje, kaip nurodoma nacionalinės teisės aktuose, jeigu tokią padėtį yra paskelbusi kompetentinga valstybinės valdžios institucija ir jai yra taikoma teisminė priežiūra, tačiau tik tuo atveju, jei tokios nuostatos nacionalinės teisės aktuose jau buvo priimtos iki 1998 m. liepos 17 d.

<…>“

5

Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyta:

„5.   Kai perduodamos įmonės ar gamybos padaliniai, kuriuose CIPI (tarpžinybinis pramonės politikos koordinavimo komitetas, comité interministériel pour la coordination de la politique industrielle) pagal 1997 m. rugpjūčio 12 d. Įstatymo Nr. 675 2 straipsnio 5 dalies c punktą nustatė krizės situaciją, <…> civilinio kodekso 2112 straipsnis netaikomas darbuotojams, kurių darbo santykiai toliau tęsiami su perėmėju, nebent sutartyje numatytos palankesnės sąlygos. Šioje sutartyje taip pat gali būti numatyta, kad perdavimas nesusijęs su „pertekliniu“ personalu, kuris visas ar jo dalis toliau dirba pas perdavėją.

6.   Darbuotojai, kurių perėmėjas, nuomininkas ar naujas ūkio subjektas neįdarbina, turi pirmumo teisę pastariesiems įdarbinant darbuotojus kitais metais po perdavimo arba ilgesniu kolektyvinėje sutartyje numatytu laikotarpiu. Civilinio kodekso 2112 straipsnis netaikomas šiems pirmumo teisę turintiems darbuotojams, kai perėmėjas, nuomininkas ar naujas ūkio subjektas juos įdarbina po įmonės perdavimo.“

6

Pagal Įstatymą Nr. 675/1977 nustačius įmonėje krizės situaciją šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalies c punkto prasme įmonei leidžiama, kad laikinai jos darbuotojams visas darbo užmokestis ar jo dalis būtų mokamas iš ypatingos šalpos kasos (Cassa integrazione guadagni straordinaria, toliau – CIGS).

7

Civilinio kodekso, iš dalies pakeisto 2001 m. vasario 2 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 18 (GURI, Nr. 43, 2001 m. vasario 21 d., toliau – civilinis kodeksas), 2112 straipsnyje numatyta:

<…>“

8

2006 m. balandžio 10 d. oficialiu pranešimu Komisija atkreipė Italijos valdžios institucijų dėmesį į tai, kad Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 5 ir 6 dalys tariamai pažeidžia Direktyvą 2001/23, nes įmonės darbuotojai, kuriems taikoma CIGS sistema, perduoti perėmėjui, neturi civilinio kodekso 2112 straipsniu jiems užtikrintų teisių, išskyrus garantijas, tariamai numatytas profesinės sąjungos susitarime.

9

2006 m. rugpjūčio 8 d. laiške Italijos Respublika ginčijo tai, jog ji neįvykdė įsipareigojimų, tvirtindama, kad Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 5 ir 6 dalys atitinka Direktyvą 2001/23.

10

2003 m. kovo 23 d. Komisija pateikė Italijos Respublikai pagrįstą nuomonę, kurioje ji daro išvadą, kad ši valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvą 2001/23, nurodydama per du mėnesius nuo jos gavimo dienos patvirtinti visas reikiamas priemones, kad į šią nuomonę būtų tinkamai atsižvelgta. Italijos Respublika atsakė į nuomonę 2007 m. gegužės 29 d. laišku, iš esmės pakartodama savo ankstesnius argumentus.

11

Tokiomis aplinkybėmis Komisija nusprendė pateikti šį ieškinį.

12

Visų pirma reikia nurodyti, jog savo ieškinyje Komisija tvirtina, kad Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 5 ir 6 dalys neatitinka Direktyvos 2001/23, nes jos neužtikrina darbuotojams, kad bus taikomas civilinio kodekso 2112 straipsnis, kuris perkelia Direktyvos 2001/23 3 ir 4 straipsniuose numatytas garantijas įmonės, kur nustatyta krizės situacija, perdavimo atveju.

13

Italijos Respublikai pateikus informaciją ir Teisingumo Teismui uždavus klausimą, Komisija savo dublike ir per posėdį atsisakė savo kaltinimo dėl minėto 47 straipsnio 5 ir 6 dalių neatitikties Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalies antrajai pastraipai ir 2 daliai.

14

Komisija tvirtina, kad netaikant civilinio kodekso 2112 straipsnio įmonės, kurioje nustatyta krizės situacija, perdavimui, darbuotojai, kurių įmonė perduodama, praranda teisę į jų darbo stažo pripažinimą, ekonomines sąlygas ir profesinę kvalifikaciją, taip pat teisę į senatvės išmokas pagal socialinio draudimo sistemą, numatytas Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje. Jie taip pat praranda teisę bent vienerius metus išsaugoti kolektyvinėse sutartyse numatytas sąlygas, kaip tai įtvirtinta direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje.

15

Komisija nurodo, kad Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalimi leidžiama netaikyti šio 3 straipsnio 1 ir 3 dalių senatvės, invalidumo ar maitintojo netekimo išmokoms, skiriamoms ne pagal teisės aktais nustatytas socialinio draudimo schemas, tačiau šiais atvejais valstybės narės turi priimti reikiamas priemones darbuotojų interesams apsaugoti. Taip nėra nagrinėjamų Italijos teisės aktų atveju.

16

Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 5 ir 6 dalys taip pat neatitinka Direktyvos 2001/23 4 straipsnio, kuris, nors uždrausdamas atleisti iš darbo vien perdavimo pagrindu, nedaro kliūčių atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių ar organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais. Taip pat Komisija nurodo, kad nustačius įmonėje krizės situaciją, automatiškai ir sistemingai nevyksta darbo jėgos įmonėje pasikeitimų Direktyvos 2001/23 4 straipsnio prasme. Be to, tai, kad nustatoma krizės situacija, susiję tik su perdavėju, nors iš Direktyvos 2001/23 4 straipsnio kylantys įpareigojimai taikomi ir perėmėjui.

17

Komisijos manymu, įmonės, kurioje nustatyta krizės situacija, perdavimas nėra įmonės perdavimas, kuriam taikoma perdavėjo turto likvidavimo procedūra, kurią prižiūri kompetentinga valdžios institucija. Be to, tokia situacija yra vienintelė, numatyta Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje leidžiama netaikyti jos 3 ir 4 straipsnių.

18

Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalis taip pat negali būti taikoma krizės nustatymo įmonėje procedūrai, nes, pirma, šioje nuostatoje numatyta prielaida susijusi su Direktyvos 2001/23 3 ir 4 straipsnių taikymu ir, antra, minėto 5 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma, kai įmonė perduodama vykdant nemokumo procedūrą, kuriai negalima prilyginti nagrinėjamos procedūros, atsižvelgiant į 1995 m. gruodžio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimą Spano ir kt. (C-472/93, Rink. p. I-4321).

19

Be to, Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 3 dalis, pagal kurią perdavimui, esant didelės ekonominės krizės situacijai, galima taikyti to paties 5 straipsnio 2 dalies b punktą, taip pat negali būti taikoma, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies b punktu leidžiama tik valstybėms narėms suteikti teisę perdavėjui ir darbuotojų atstovams bendru sutarimu pakeisti darbo sąlygas tam tikromis aplinkybėmis, tačiau neleidžiama, skirtingai nei numatyta Įstatymo Nr. 428/9047 47 straipsnio 5 ir 6 dalyse, taikyti Direktyvos 2001/23 3 ir 4 straipsnius.

20

Italijos Respublika ginčija tariamą įsipareigojimų neįvykdymą, tvirtindama, pirma, kad ji negali būti kaltinama civilinio kodekso 2112 straipsnio netaikymu, nes Direktyvoje 2001/23 numatyta neprivaloma garantija. Taip yra, pavyzdžiui, senatvės, invalidumo išmokų arba išmokų netekus maitintojo pagal papildomas pensijų sistemas bendrovėje arba tarp bendrovių, atveju, kurias perkelti draudžiama pagal Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalies a punktą, jeigu valstybės narės nenustato kitaip.

21

Antra, ši valstybė narė tvirtina, kad kai Direktyva 2001/23 nustato privalomas garantijas, kaip antai numatytas jos 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje, 3 dalyje bei jos 4 straipsnyje, ji taip pat aiškiai numato galimybę nuo jų nukrypti specifinėmis aplinkybėmis.

22

Dėl Direktyvos 2001/23 4 straipsnyje numatytos garantijos Italijos Respublika nurodo, kad krizės situacijos nustatymo procedūra visuomet susijusi su specifiniais įmonės atvejais, kurie ypač svarbūs socialiniu požiūriu, vietos užimtumui ir atitinkamo sektoriaus gamybos lygiui ir kurie yra atleidimą iš darbo pateisinančios aplinkybės.

23

Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 ir 3 dalys yra nuo šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytų garantijų leidžiančios nukrypti nuostatos, taikytinos tokiai krizės situacijai įmonėje, kokia numatyta Įstatyme Nr. 675/1977, nes nustačius krizės situaciją įmonėje pagal šį įstatymą daroma prielaida dėl įmonės nemokumo.

24

Iš tiesų Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktas, kuriame numatyta nemokumo procedūra, pradėta taikyti pardavėjui neatsižvelgiant į tai, ar „ji buvo pradėta norint likviduoti perdavėjo turtą“, taikomas krizės situacijos nustatymo procedūrai. Tokiu atveju, net jei taikomi Direktyvos 2001/23 3 ir 4 straipsniai, šioje nuostatoje numatyta reikšminga leidžianti nukrypti nuostata, kuri leidžia, nepaisant Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalies nuostatų, neperduoti perėmėjui perdavėjo įsipareigojimų darbuotojams, su sąlyga, kad ši procedūra suteikia apsaugą, bent jau lygiavertę numatytajai Direktyvoje 80/987, iš dalies pakeistoje Aktu dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų, nurodytose situacijose. CIGS mechanizmas yra ilgesnis ir pagal Įstatymo Nr. 428/199047 6 dalį numato, kad perėmėjas pirmumo teise įdarbina „perteklinį“ perėmėjo personalą, palyginti su kitu personalu, kurį perėmėjas ketina įdarbinti kitais metais po įmonės perdavimo.

25

Taip pat Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 3 dalis, kuria darant nuorodą į šio 5 straipsnio 2 dalies b punktą leidžiama pakeisti darbuotojo darbo sąlygas, siekiant išsaugoti darbo vietas, kad būtų užtikrintas įmonės išlikimas esant sunkiai ekonominės krizės situacijai, yra specifinė nuo Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalyje numatytos garantijos, kuria siekiama bent metus išsaugoti darbo sąlygas, leidžianti nukrypti nuostata. Įstatymo Nr. 428/90 47 straipsnio 5 dalyje numatyta procedūra, kuri visais atžvilgiais atitinka reikalaujamąją, norint taikyti Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 3 dalyje numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą. Iš tiesų valdžios institucijos turi nustatyti sunkią ekonominės krizės situaciją, turi būti reikalaujama išsaugoti įsidarbinimo galimybes, būtina sudaryti susitarimą tarp perėmėjo, perdavėjo ir darbuotojų atstovų ir pradėta teisminė priežiūra, nes jei nesilaikoma numatytos procedūros, kiek tai susiję, visų pirma, su susitarimo sudarymu, šalys gali kreiptis į kompetentingą teismą.

26

Galiausiai Italijos Respublika tvirtina, kad Direktyvos 2001/23 aiškinimas, pagal kurį siekiama neleisti „pertekliniams“ įmonės darbuotojams toliau dirbti pas perdavėją, gali būti šiems darbuotojams mažiau palankus todėl, kad potencialus perėmėjas gali būti atgrasintas įsigyti įmonę, jei jis turėtų palikti perduotos įmonės „perteklinį“ personalą, arba todėl, kad darbuotojai būtų atleisti ir prarastų visas lengvatas, kurias galėtų turėti darbo santykiams toliau tęsiantis su perdavėju.

27

Visų pirma reikia nurodyti, kad Italijos Respublika neginčija to, jog todėl, kad Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 5 ir 6 dalyse netaikomas civilinio kodekso 2112 straipsnis, perduoti darbuotojai, kuriems taikoma CIGS sistema, nustačius krizės situaciją įmonėje, netenka garantijų, numatytų šiame ieškinyje. Tačiau ši valstybė narė tvirtina, kad šis netaikymas atitinka Direktyvą 2001/23, nes, pirma, ši direktyva 3 straipsnio 4 dalyje numato neprivalomą garantiją ir, antra, ji aiškiai leidžia nukrypti nuo privalomų garantijų, numatytų jos 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje ir 3 dalyje, taip pat jos 4 straipsnyje.

28

Šiomis aplinkybėmis visų pirma reikia patikrinti, ar Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta neprivaloma garantija, kurios netaikymas pateisintas Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 5 ir 6 dalyse.

29

Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalyje numatyta to paties 3 straipsnio 1 ir 3 dalių, reikalaujančių, kad perėmėjas bent vienerius metus išsaugotų teises ir pareigas, kylančias iš darbo sutarties arba darbo santykių, taip pat taikytų kolektyvinės sutarties sąlygas iki kolektyvinės sutarties nutraukimo ar pabaigos arba kitos kolektyvinės sutarties įsigaliojimo arba taikymo, taikymo išimtis.

30

Ši išimtis susijusi su darbuotojų teisėmis į senatvės, invalidumo išmokas ar išmokas netekus maitintojo pagal papildomas pensijų sistemas bendrovėje arba tarp bendrovių, kurios neįeina į valstybių narių teisės aktais nustatytas socialinės apsaugos sistemas. Be to, atsižvelgiant į bendrąjį minėta direktyva siekiamą darbuotojų teisių apsaugos tikslą įmonės perdavimo atveju, ši išimtis turi būti aiškinama griežtai (pagal analogiją žr. 2002 m. birželio 4 d. Sprendimo Beckmann, C-164/00, Rink. p. I-4893, 29 punktą).

31

Taip pat reikia nurodyti, kad pagal Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalies b punktą net tuo atveju, kai valstybės narės taiko šią išimtį, jos patvirtina priemones, būtinas, kad būtų ginami darbuotojų ir perdavėjo įmonėje perdavimo dieną jau nebedirbančių asmenų interesai, susiję su neatidėliotinomis arba būsimomis jų teisėmis į senatvės išmokas, įskaitant išmokas, mokamas netekus maitintojo, pagal tos pačios nuostatos a punkte nurodytas papildomas sistemas.

32

Iš to išplaukia, jog darant prielaidą, kad netaikymas pareigos perkelti senatvės, invalidumo išmokas ar išmokas netekus maitintojo pagal papildomas sistemas, kylančias iš Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 5 ir 6 dalių, atitinka Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalies a punktą, reikia konstatuoti, jog Italijos Respublikos argumentas, kad krizės įmonėje atveju civilinio kodekso 2112 straipsnio netaikymas perduotiems darbuotojams atitinka Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalį, grindžiamas klaidingu ir nevisapusišku šio 3 straipsnio 4 dalies aiškinimu. Iš tiesų, viena vertus, tik išmokų, skiriamų ne pagal teisės aktais įtvirtintas socialinės apsaugos sistemas, kurios išsamiai išvardytos Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalies a punkte, atžvilgiu gali būti netaikoma pareiga perkelti darbuotojų teises. Kita vertus, netaikydama šios pareigos perkelti valstybė narė turi patvirtinti priemones, būtinas, kad būtų ginami darbuotojų interesai pagal šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalies b punktą, kiek tai susiję su jų teisėmis į senatvės išmokas pagal papildomas sistemas, numatytas minėto 3 straipsnio 4 dalies a punkte, o tokio patvirtinimo įrodymų Italijos Respublika nepateikė.

33

Todėl negalima pritarti Italijos Respublikos argumentams, kad Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 5 ir 6 dalys atitinka Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalį.

34

Antra, reikia patikrinti, ar tai, kad Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 5 ir 6 dalyse netaikomi Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 ir 3 dalys bei 4 straipsnis, atitinka pačios direktyvos nuostatas tiek, kiek joje aiškiai numatytos nuo nustatytų privalomų garantijų leidžiančios nukrypti nuostatos.

35

Pirma, dėl Italijos Respublikos argumento, kad atleidimą iš darbo perdavimo atveju pateisinantys pagrindai, numatyti Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalyje, egzistuoja specifiniais įmonės krizės atvejais Įstatymo Nr. 675/1977 2 straipsnio 5 dalies c punkto prasme, reikia priminti, kad Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalis užtikrina darbuotojų teisių apsaugą atleidimo iš darbo, pateisinamo vieninteliu perdavimo pagrindu, atveju tiek perdavėjo, tiek perėmėjo atžvilgiu, nesudarant kliūčių atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių ar organizacinių priežasčių, su kuriomis susiję darbo jėgos pasikeitimai.

36

Reikia konstatuoti, jog tai, kad įmonėje nustatyta krizės situacija pagal Įstatymą Nr. 675/1977, neturi būtinai ir sistemingai būti susiję su darbo jėgos pasikeitimais Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, reikia nurodyti, kad atleidimą iš darbo pateisinantys pagrindai pagal nagrinėjamas Italijos nuostatas gali būti taikomi tik specifiniais įmonės krizės atvejais, kaip tai pripažino pati Italijos Respublika. Taigi krizės nustatymo įmonėje procedūra neturi būtinai ir sistemingai būti ekonominis, techninis ar organizacinis pagrindas, susijęs su darbo jėgos pasikeitimais Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalies prasme.

37

Antra, dėl Italijos Respublikos argumento, pagrįsto tariamu Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punkte numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos taikymu tokiai krizės situacijos nustatymo procedūrai, kokia numatyta Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 6 dalyje, iš šio pirmosios nuostatos turinio matyti, kad valstybės narės, kai Direktyvos 2001/23 3 ir 4 straipsniai taikomi perdavimui vykdant nemokumo procedūrą, pradėtą perdavėjo atžvilgiu, su sąlyga, kad šią procedūrą prižiūri kompetentinga valdžios institucija, nepaisant minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies, gali numatyti kai kurių perdavėjo pareigų neperkelti minėto 5 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytomis sąlygomis.

38

Taigi Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktu tam tikromis sąlygomis leidžiama valstybėms narėms netaikyti kai kurių šios direktyvos 3 ir 4 straipsniuose numatytų garantijų perduodant įmonę, jeigu yra pradėta nemokumo procedūra ir ją prižiūri kompetentinga valdžios institucija. Tačiau Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą klausimą, ar 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 61, p. 26), kuri galiojo prieš Direktyvą 2001/23, buvo taikoma įmonės, kurios atžvilgiu vykdoma nacionalinės teisės aktuose numatyta krizės nustatymo procedūra, perdavimui, nusprendė, jog šia procedūra siekiama skatinti išsaugoti jos veiklą, kad vėliau ją būtų galima atnaujinti, ji nesusijusi su teismine kontrole ar įmonės turtui taikoma administracine priemone ir joks mokėjimo atidėjimas nenumatytas (minėto sprendimo Spano ir kt. 28 ir 29 punktai). Be to, reikia pripažinti, kad CIPI tik nustato krizės situaciją įmonėje, ir tai nustačius atitinkama įmonė laikinai gali pasinaudoti tuo, jog visiems jos darbuotojams ar jų daliai darbo užmokestis mokamas iš CIGS.

39

Iš to matyti, kad, atsižvelgiant į šiuos veiksnius, krizės situacijos įmonėje nustatymo procedūra negali būti laikoma turinčia analogiškų pasekmių kaip ir nemokumo procedūra, kuri numatyta Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punkte, nei tokia procedūra, kuriai taikoma kompetentingos valdžios institucijos priežiūra, kaip numatyta tame pačiame straipsnyje.

40

Todėl Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sąlygos nėra įvykdytos vykstant procedūrai, kuri nagrinėjama šiame ieškinyje dėl įsipareigojimų neįvykdymo, taigi negalima pritarti ir šiuo atžvilgiu pateiktiems Italijos Respublikos argumentams.

41

Be to, netgi darant prielaidą, kad Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktas yra taikomas krizės situacijos nustatymo procedūrai, kaip tvirtina Italijos Respublika, vis dėlto pagrindinis šios nuostatos teiginys susijęs su Direktyvos 2001/23 3 ir 4 straipsnių taikymu. Atvirkščiai, Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jie netaikomi.

42

Be to, šį aiškinimą patvirtina sisteminis Direktyvos 2001/23 šio 5 straipsnio aiškinimas. Iš tiesų ten, kur Bendrijos teisės aktų leidėjas numatė netaikyti Direktyvos 2001/23 3 ir 4 straipsnių, jis tai aiškiai nurodė, kaip tai matyti iš pačios šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies, pagal kurią šie 3 ir 4 straipsniai netaikomi perduodant įmonę, kuriai taikoma bankroto ar panaši nemokumo procedūra, pradėta siekiant likviduoti turtą, jeigu valstybės narės nenumato kitaip.

43

Trečia, dėl Italijos Respublikos argumento, pagrįsto tariama Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 5 dalies atitiktimi Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 3 daliai, reikia nurodyti, kad ši nuostata leidžia valstybėms narėms numatyti, kad darbo sąlygos gali būti pakeistos pagal tos pačios nuostatos 2 dalies b punktą įmonės perdavimo atveju, kai perdavėjas susiduria su sunkia ekonominės krizės situacija, jei tokią situaciją nustatė kompetentinga valdžios institucija ir jai taikoma teisminė priežiūra.

44

Iš to išplaukia, jog darant prielaidą, kad situacija įmonėje, kurioje nustatyta krizė, gali būti laikoma sunkia ekonomine situacija, Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 3 dalimi leidžiama valstybėms narėms numatyti, jog siekiant išsaugoti darbo vietas, kad būtų užtikrintas įmonės išlikimas, darbo sąlygos gali būti pakeistos, neatimant iš darbuotojų teisių, kurios jiems užtikrintos Direktyvos 2001/23 3 ir 4 straipsniais.

45

Be to, akivaizdu, kad Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 5 dalimi įmonės, kurioje buvo nustatyta krizės situacija, perdavimo atveju atimamos iš darbuotojų Direktyvos 2001/23 3 ir 4 straipsniuose numatytos garantijos ir todėl neapsiribojama darbo sąlygų pakeitimu, kaip tai leidžiama Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 3 dalyje.

46

Priešingai nei tvirtina Italijos Respublika, darbo sąlygų pakeitimas pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 3 dalį nėra speciali leidžianti nukrypti nuo garantijos, numatytos šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje, kuri užtikrina, kad bent vienerius metus po perdavimo turi būti saugomos kolektyvinėje sutartyje nustatytos darbo sąlygos, nuostata. Iš tiesų, kadangi Direktyvos 2001/23 taisyklės turi būti laikomos privalomomis, nes negalima nuo jų nukrypti darbuotojams nepalankiu būdu, teisės ir pareigos, kylančios perdavėjui iš perdavimo dieną galiojusios kolektyvinės sutarties, turi būti perkeltos perėmėjui vien dėl šio perdavimo (žr. 2006 m. kovo 9 d. Sprendimo Werhof, C-499/04, Rink. p. I-2397, 26 ir 27 punktus). Iš to išplaukia, kad darbo sąlygų pakeitimas, leistinas pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 3 dalį, parodo, kad darbuotojų teisės jau yra perkeltos perėmėjui.

47

Be to, Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 3 dalies taikymui numatyta sąlyga, kad nagrinėjamai procedūrai turi būti pradėta taikyti teisminė priežiūra. Italijos Respublika šiuo atžvilgiu nurodė, kad jei nesilaikoma numatytos procedūros, šalys turi teisę pareikšti ieškinį kompetentingame teisme. Ši teisė negali būti laikoma minėtame straipsnyje numatyta teismine kontrole, nes ji susijusi su nuolatine kompetentingo teismo vykdoma įmonės, kurioje buvo nustatyta sunkios ekonominės krizės situacija, priežiūra.

48

Be kita ko, dėl Italijos Respublikos argumento, kad Direktyvos 2001/23 aiškinimas, pagal kurį siekiama neleisti „pertekliniams“ įmonės darbuotojams toliau dirbti pas perdavėją, gali būti šiems darbuotojams mažiau palankus, reikia priminti, jog Teisingumo Teismas šiuo atžvilgiu yra nusprendęs, kad tokia nuostata, kokia yra Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 5 dalis, kuria siekiama atimti iš įmonės darbuotojų garantijas, jiems užtikrintas Direktyva 2001/23, nėra darbuotojams palankesnė nuostata šios direktyvos 8 straipsnio prasme (minėto sprendimo Spano ir kt. 33 punktas).

49

Iš to matyti, jog negalima pritarti Italijos Respublikos argumentui, kad garantijų, numatytų Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse, taip pat 4 straipsnyje, netaikymas Įstatymo Nr. 428/1990 47 straipsnio 5 ir 6 dalyse atitinka šią direktyvą.

50

Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, Komisijos ieškinys turi būti pripažintas pagrįstu.

51

Taigi reikia konstatuoti, kad palikdama galioti Įstatymo Nr. 428 47 straipsnio 5 ir 6 dalis įmonės krizės atveju pagal Įstatymo Nr. 675 2 straipsnio penktosios pastraipos c punktą ir taip neužtikrinusi Direktyvos 2001/23/EB 3 ir 4 straipsniuose įtvirtintų darbuotojų teisių įmonės, kurioje nustatyta krizės situacija, perdavimo atveju, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

52

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Italijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: