1

Savo apeliaciniais skundais A. Occhetto ir Europos Parlamentas prašo panaikinti 2007 m. lapkričio 15 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo nutartį Donnici prieš Parlamentą (T-215/07 R, Rink. p. II-4673, toliau – skundžiama nutartis), kuria jis nurodė sustabdyti 2007 m. gegužės 24 d. Europos Parlamento sprendimo dėl Beniamino Donnici įgaliojimų patikrinimo (2007/2121/(REG)) (toliau – ginčijamas sprendimas) vykdymą.

2

Kadangi minėtų apeliacinių skundų dalykas susijęs, pagal Procedūros reglamento 43 straipsnį tikslinga juos sujungti, kad būtų bendrai priimta ši nutartis.

3

Akto dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, pridėto prie 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas (OL L 278, p. 5), iš dalies pakeisto ir pernumeruoto 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas (OL L 283, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 137, toliau – 1976 m. Aktas), 6–8, 12 ir 13 straipsniuose numatyta:

„6 straipsnis

1.   Parlamento nariai balsuoja individualiai ir asmeniškai. Jie negali būti varžomi jokių nurodymų ir turėti įpareigojančio mandato.

2.   Europos Parlamento nariai naudojasi privilegijomis ir imunitetais, taikytinais jiems remiantis 1965 m. balandžio 8 d. Protokolu dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų.

7 straipsnis

1.   Europos Parlamento narių pareigos yra nesuderinamos su tokiomis pareigomis:

2.   Nuo 2004 m. Europos Parlamento rinkimų Europos Parlamento narių pareigos yra nesuderinamos su nacionalinio parlamento nario pareigomis.

Nukrypstant nuo šios taisyklės ir nepažeidžiant 3 dalies:

<…>

8 straipsnis

Remiantis šio Akto nuostatomis, rinkimų procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja jos nacionalinės nuostatos.

Šios nacionalinės nuostatos, kuriose prireikus gali būti atsižvelgta į ypatingą padėtį valstybėse narėse, nepažeidžia iš esmės proporcinio balsavimo sistemos pobūdžio.

<…>

12 straipsnis

Europos Parlamentas patikrina Europos Parlamento narių įgaliojimus. Šiuo tikslu jis atsižvelgia į valstybių narių oficialiai paskelbtus rezultatus ir sprendžia visus ginčus, galinčius kilti dėl šio Akto nuostatų, išskyrus ginčus, kylančius dėl šiame Akte minimų nacionalinės teisės nuostatų.

13 straipsnis

<…>

3.   Jei valstybės narės teisėje yra tikslios Europos Parlamento mandato netekimą reglamentuojančios nuostatos, šis mandatas nustoja galioti pagal tas teisines nuostatas. Kompetentingos nacionalinės institucijos apie jas praneša Europos Parlamentui.“

4

Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 3 ir 9 dalyse sakoma:

„3 straipsnis

Įgaliojimų patikrinimas

1.   Pasibaigus Parlamento rinkimams, Pirmininkas pakviečia valstybių narių kompetentingas valdžios institucijas nedelsiant pranešti Parlamentui išrinktųjų Parlamento narių pavardes, kad visi Parlamento nariai galėtų užimti savo vietas Parlamente per pirmąjį po rinkimų posėdį.

Tuo pačiu metu Pirmininkas atkreipia šių valdžios institucijų dėmesį į atitinkamas [1976 m. Akto] nuostatas ir paragina imtis būtinų veiksmų siekiant išvengti bet kokio nesuderinamumo su Europos Parlamento nario mandatu.

2.   Kiekvienas narys, apie kurio išrinkimą buvo pranešta Parlamentui, prieš užimdamas Parlamento nario vietą pateikia raštišką deklaraciją, kad jis neina jokių pareigų, nesuderinamų su Europos Parlamento nario mandatu, kaip numatyta [1976 m. Akto] 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pasibaigus visuotiniams rinkimams ši deklaracija, jei įmanoma, pateikiama ne vėliau kaip prieš šešias dienas iki pirmojo Parlamento posėdžio. Kol tikrinami Parlamento nario įgaliojimai arba kol nėra priimta sprendimo dėl ginčo, su sąlyga, kad Parlamento narys prieš tai pasirašė pirmiau minėtą raštišką deklaraciją, jis dalyvauja Parlamento ir jo valdymo organų posėdžiuose, naudodamasis visomis jam priklausančiomis teisėmis

Jei, remiantis faktais, kuriuos galima patikrinti pasinaudojant viešais informacijos šaltiniais, nustatoma, kad Parlamento narys eina pareigas, nesuderinamas su jo, kaip Europos Parlamento nario, mandatu, kaip numatyta [1976 m. Akto] 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse, Parlamentas, remdamasis Pirmininko pateikta informacija, konstatuoja, kad atsirado laisva vieta.

3.   Remdamasis atsakingo komiteto pranešimu, Parlamentas nedelsdamas patikrina Parlamento nario įgaliojimus ir sprendžia dėl kiekvieno naujai išrinkto Parlamento nario mandato teisėtumo bei visų ginčų, dėl kurių į jį kreipiamasi remiantis [1976 m. Akto] nuostatomis, išskyrus nacionaliniais rinkimų įstatymais grindžiamus ginčus.

4.   Atsakingo komiteto pranešimas parengiamas remiantis kiekvienos valstybės narės oficialiu pranešimu, kuriame pateikiami visi rinkimų rezultatai, patikslinamos išrinktų kandidatų ir galimų juos pakeisiančių asmenų pavardės; jie išvardijami eilės tvarka pagal gautų balsų skaičių.

Europos Parlamento nario mandato galiojimą galima patvirtinti, jeigu jis pateikė raštiškas deklaracijas, kaip to reikalaujama šiame straipsnyje ir šių Darbo tvarkos taisyklių I priede.

Remdamasis atsakingo komiteto pranešimu, Parlamentas gali bet kuriuo momentu priimti sprendimą dėl kiekvieno su Parlamento nario mandato galiojimu susijusio ginčo.

5.   Kai Parlamento narys paskiriamas kitiems kandidatams iš to paties sąrašo atsiėmus savo kandidatūras, už įgaliojimų patikrinimą atsakingas komitetas prižiūri, kad šios kandidatūros būtų atšauktos pagal [1976 m. Akto] ir šių Darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio 3 dalies raidę ir dvasią.

6.   Atsakingas komitetas prižiūri, kad valstybių narių ar Sąjungos valdžios institucijos neatidėliodamos perduotų Parlamentui visą informaciją, galinčią turėti įtakos Europos Parlamento nario įgaliojimų vykdymui ar pakeisiančių Parlamento narių eiliškumui, nurodydamas, kada Parlamento narys pradės eiti pareigas, jei tai susiję su paskyrimu.

Kai valstybių narių kompetentingos institucijos pradeda procedūrą, galinčią baigtis Parlamento nario mandato panaikinimu, Pirmininkas prašo reguliariai informuoti jį apie procedūros eigą. Jis perduoda šį klausimą nagrinėti atsakingam komitetui, kurio siūlymu Parlamentas gali išsakyti savo nuomonę.

4 straipsnis

Europos Parlamento nario įgaliojimų laikas

<…>

3.   Kiekvienas mandato atsisakantis Parlamento narys raštu praneša Pirmininkui apie tokį atsisakymą ir jo įsigaliojimo datą, kuri neturi būti vėlesnė kaip trys mėnesiai po pranešimo. Šis pranešimas yra oficialiai surašomas dalyvaujant generaliniam sekretoriui ar jo atstovui, jo ir atitinkamo Parlamento nario pasirašomas ir nedelsiant perduodamas nagrinėti atsakingam komitetui, kuris jį įrašo į pirmo savo posėdžio po to, kai buvo gautas šis pranešimas, darbotvarkę.

Jeigu atsakingas komitetas mano, kad mandato atsisakymas neatitinka [1976 m. Akto] raidės ir dvasios, jis apie tai informuoja Parlamentą, kad šis nuspręstų, ar konstatuoti, jog yra laisva vieta, ar ne.

Priešingu atveju, konstatuojama, jog atsiranda laisva vieta nuo datos, nurodytos Parlamento nario pranešime apie mandato atsisakymą. Dėl šio klausimo Parlamentas nebalsuoja.

<…>

9.   Jeigu paaiškėja, jog mandatas priimtas ar pasibaigė esant esminiam neatitikimui arba [valios trūkumams], Parlamentas pasilieka teisę paskelbti atitinkamą mandatą negaliojančiu ar atsisakyti konstatuoti, kad Parlamento nario vieta yra laisva.“

5

Pagal 2005 m. rugsėjo 28 d. Europos Parlamento sprendimo 2005/684/EB, Euratomas, dėl Europos Parlamento narių statuto priėmimo (OL L 262, p. 1, toliau – Parlamento narių statutas) 4 konstatuojamąją dalį „Parlamento narių laisvė ir nepriklausomumas, kurie yra puoselėjami 2 straipsnyje ir kurie nėra paminėti jokiame pirminės teisės akte, turėtų būti įtvirtinti teisės akte. Parlamento narių pareiškimai, kad jie tam tikru laiku atsistatydins iš pareigų, arba pareiškimai dėl atsistatydinimo iš pareigų nenurodant konkretaus laiko, kuriais politinės partijos gali pasinaudoti savo nuožiūra, laikytini nesuderinamais su Parlamento narių laisve ir nepriklausomumu, todėl neturėtų būti teisiškai įpareigojantys“.

6

Europos Parlamento narių statuto 5 konstatuojamoje dalyje pažymima, kad šio statuto 3 straipsnio 1 dalyje pakartojamos 1976 m. Akto 6 straipsnio 1 dalies nuostatos.

7

Parlamento narių statuto 2 ir 30 straipsniuose numatyta:

„2 straipsnis

Parlamento nariai yra laisvi ir nepriklausomi.

2.   Susitarimai dėl Parlamento nario mandato atsisakymo nesibaigus kadencijai arba jos pabaigoje yra niekiniai ir negalioja.

<…>

30 straipsnis

Šis Statutas įsigalioja pirmąją Europos Parlamento kadencijos, prasidėsiančios 2009 m., dieną.“

8

Skundžiamos nutarties 6–17 punktuose ginčo faktinės aplinkybės buvo išdėstytos taip:

9

2007 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje įregistruotu pareiškimu B. Donnici pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Atskiru dokumentu jis taip pat pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekdamas, kad būtų sustabdytas ginčijamo sprendimo vykdymas.

10

A. Occhetto ir Italijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą atitinkamai Parlamento ir B. Donnici pusėje.

11

Ieškiniui dėl panaikinimo pagrįsti B. Donnici nurodė du ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindus. Kaip pirmąjį pagrindą jis iš esmės nurodė tai, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Parlamentas pažeidė taisykles ir principus, kurie apibrėžia jo kompetenciją tikrinant savo narių įgaliojimus. Antrajame pagrinde ieškovas ginčijo ginčijamo sprendimo motyvų tinkamumą.

12

Skundžiamoje nutartyje laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas pirmiausia atliko prima facie vertinimą, ar B. Donnici nurodyti teisiniai ieškinio dėl panaikinimo pagrindai yra pagrįsti, siekdamas nustatyti, ar įvykdyta sąlyga dėl fumus boni juris. Atlikęs tokį vertinimą jis nusprendė, kad pagrindas, susijęs su Parlamento kompetencijos priimti ginčijamą sprendimą neturėjimu, yra rimtas ir jo negalima atmesti išsamiau neišnagrinėto, o tai turi padaryti bylą iš esmės nagrinėjantis teismas. Taigi jis padarė išvadą, kad šioje byloje minėta sąlyga įvykdyta.

13

Paskui laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nusprendė, kad prašomas vykdymo sustabdymas yra būtinas, siekiant išvengti rimtos ir nepataisomos žalos B. Donnici interesams, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad Parlamento nario mandatas galioja ribotą laiką ir B. Donnici dėl ginčijamo sprendimo negali toliau įgyvendinti savo mandato.

14

Galiausiai laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas palygino esamus interesus pažymėdamas, kad esant lygiaverčiams B. Donnici ir A. Occhetto specifiniams ir neatidėliotiniems interesams, reikia atsižvelgti į bendresnius interesus. Taigi pabrėždamas Italijos Respublikos interesą, kad Parlamentas laikytųsi jos rinkimų įstatymų, ir B. Donnici argumentų svarumą bei rimtumą, jis padarė išvadą, jog ginčijamo sprendimo vykdymo sustabdymo sąlygos įvykdytos, ir atitinkamai patenkino B. Donnici prašymą jį sustabdyti.

15

Savo apeliaciniais skundais A. Occhetto ir Europos Parlamentas prašo panaikinti skundžiamą nutartį. Grįsdami apeliacinius skundus jie remiasi pagrindais, susijusiais su klaidingu vertinimu dėl fumus boni juris ir su klaidingu vertinimu, kiek tai susiję su skuba bei esamų interesų palyginimu.

16

B. Donnici ir Italijos vyriausybė prašo atmesti apeliacinius skundus. Dėl A. Occhetto apeliacinio skundo B. Donnici pirmiausia prašo jį atmesti kaip nepriimtiną.

17

B. Donnici nurodo, kad A. Occhetto apeliacinis skundas iš esmės yra paremtas teiginiu, jog šiuo atveju Parlamento nario mandato atsisakymas turi valios trūkumų, todėl toks atsisakymas negalioja ir tai turėjo konstatuoti Parlamentas, tikrindamas įgaliojimus. Tačiau, pasak B. Donnici, A. Occhetto nei nacionaliniuose teismuose, nei Bendrijos teismo laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui nenurodė valios trūkumų buvimo. Tai reiškia, kad A. Occhetto apeliacinis skundas yra iš esmės paremtas aplinkybėmis, kurios pirmą kartą nurodomos šiame apeliaciniame procese. Be to, aplinkybių, nuo kurių priklausytų, ar esama valios trūkumų, vertinimas reikalauja konstatuoti ir įvertinti faktines aplinkybes, o tai neleistina apeliacinio skundo nagrinėjimo stadijoje. Remdamasis šiais motyvais B. Donnici prašo atmesti A. Occhetto apeliacinį skundą kaip nepriimtiną.

18

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nors A. Occhetto savo apeliaciniame skunde nurodo keletą samprotavimų apie savo Parlamento nario mandato atsisakymo galiojimą ir valios trūkumų buvimą, vis dėlto šis apeliacinis skundas yra pagrįstas keliais pagrindais, susijusiais, pirma, su klaidingu 1976 m. Akto nuostatų aiškinimu ir, antra, klaidingu vertinimu, kiek tai susiję su skuba bei esamų interesų palyginimu.

19

Tokiomis aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad A. Occhetto apeliacinis skundas yra priimtinas.

20

Dėl laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo atlikto fumus boni juris vertinimo apeliantai nurodo tris pagrindus, susijusius atitinkamai su:

21

Anot A. Occhetto ir Parlamento, nusprendęs, kad pagal 1976 m. Akto 12 straipsnį Europos Parlamentas turi tik atsižvelgti į nacionalinių valdžios institucijų paskelbtus rinkimų rezultatus ir neturi jokios principinės kompetencijos prižūrėti, ar valstybės narės laikosi Bendrijos teisės, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas klaidingai išaiškino šią nuostatą tiek jos formuluotės, tiek bendro konteksto pažiūriu.

22

Nors pagal 1976 m. Akto 12 straipsnį Europos Parlamentas turi tik „atsižvelgti“ į nacionalinių valdžios institucijų remiantis valstybių narių teise atlikto vertinimo rezultatus, vis dėlto jis turi savarankišką patikrinimo teisę remiantis Bendrijos teisės normomis. Procedūros, vykdomos formuojant Bendrijos instituciją, atveju Bendrijos lygiu turėtų egzistuoti normos, skirtos ne suderinti nacionalines procedūras, o įtvirtinti minimalų standartą, leidžiantį išvengti bet kokio iškraipymo dėl nacionalinių procedūrų skirtumų. Šiuo klausimu 1976 m. Akto 12 straipsniu Parlamentui suteikiama teisė spręsti dėl ginčų, pagrįstų šio akto nuostatomis. Neišvengiamai šis įgaliojimas turėtų būti įgyvendinamas remiantis ne vien pažodiniu minėto akto turiniu, bet ir bendraisiais jį apskirtai pagrindžiančiais principais.

23

Vadinasi, priešingai nei nusprendė laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, 1976 m. Akto 12 straipsnio antruoju sakiniu ne siekiama apriboti Parlamento teisę, o tik nurodomi du šios teisės įgyvendinimo būdai. Nors pagal nacionalinę teisę atlikto vertinimo atveju Parlamentas turi tik atsižvelgti į jį, Bendrijos teisės srityje jis turi visavertę patikrinimo teisę.

24

Šiam 1976 m. Akto 12 straipsnio aiškinimui pagrįsti apeliantai, pirma, nurodo šio akto 8 straipsnį, kuris, jų nuomone, patvirtina šią dviejų lygmenų Parlamento patikrinimo teisės struktūrą. Numatydama, kad „rinkimų procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja jos nacionalinės nuostatos“, tačiau „remiantis šio Akto nuostatomis“, aptariama nuostata nurodo du parametrus, kuriais remiantis įgyvendinama patikrinimo teisė.

25

Antra, jie tvirtina, kad Parlamente laikomasi institucinės praktikos, kuri neabejotinai įrodo Parlamento tendenciją savo narių įgaliojimus tikrinti remiantis Bendrijos nuostatomis.

26

Viena vertus, šią praktiką įrodo Parlamento darbo tvarkos, įgaliojimų patikrinimo ir imunitetų komiteto pranešimas dėl Parlamento darbo tvarkos taisyklių 7 ir 8 straipsnių, susijusių su Parlamento nario įgaliojimų patikrinimu ir trukme, pakeitimų (A3-0166/94); šie straipsniai atitinka šiuo metu galiojančių Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 ir 4 straipsnius.

27

Kita vertus, apeliantai nurodo, jog savo Rezoliucijos dėl Parlamento narių mandato galiojimo ginčijimo, susijusio su „turniketo“ sistema (OL C 68, 1983, p. 31), 2 straipsnyje Parlamentas tvirtina, kad „skundai dėl naujų narių mandatų galiojimo arba prieštaravimai dėl jau patikrintų mandatų galiojimo, pagrįsti teisinio pobūdžio išlygomis dėl „turniketo“ sistemos, yra nepagrįsti“. Bet kuriuo atveju nebūtų prasmės įtvirtinti sudėtingą patikrinimo sistemą, įgyvendinamą dviem lygmenimis – nacionaliniu ir Bendrijos, jei galiausiai Bendrijos lygmeniu nebūtų numatyta norminių nuostatų, o Parlamentas, įgyvendindamas savo patikrinimo įgaliojimus, turėtų tik atsižvelgti į nacionaliniu lygmeniu paskelbtus rezultatus.

28

Trečia, 2005 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Le Pen prieš Parlamentą (C-208/03 P, Rink. p. I-6051) ir 2003 m. balandžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Le Pen prieš Parlamentą (T-353/00, Rink. p. II-1729), kuriais rėmėsi laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, nėra teisiniai precedentai, reikšmingi nagrinėjant bylą iš esmės. Iš tikrųjų byla, kurioje priimti minėti sprendimai, buvo susijusi su sprendimo, kuriuo Parlamentas atsižvelgė į nacionalinių valdžios institucijų sprendimą nutraukti suinteresuotojo asmens parlamento nario mandatą, galiojimu ir todėl patenka į 1976 m. Akto 13 straipsnio 2 dalies, o ne 12 straipsnio, taikymo sritį. Be kuriuo atveju aptartos bylos raida rodo, kad Parlamento galių ribų nustatymas Parlamento nario mandato netekimo atveju yra sudėtingas klausimas, kurio negalima spręsti procedūroje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

29

Pirmiausia reikia pažymėti, kad nagrinėjant šį apeliacinio skundo pagrindą kyla klausimas dėl Parlamento pagal 1976 m. Akto 12 straipsnį turimų įgaliojimų apimties. Norint įvertinti, ar laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas rėmėsi klaidingu šios nuostatos aiškinimu, taigi ir netiksliu Parlamento galių įvertinimu, reikia išnagrinėti tiek šios nuostatos tekstą, tiek bendrą jos kontekstą.

30

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad 1976 m. Akto 12 straipsnyje aiškiai numatyta, jog Parlamentas, pirma, turi „atsižvelgti“ į oficialiai valstybėse narėse paskelbtus rezultatus ir, antra, gali spręsti tik „dėl šio Akto nuostatų“ galinčius kilti ginčus ir „išskyrus ginčus, kylančius dėl šiame Akte minimų nacionalinės teisės nuostatų“..

31

Taigi 1976 m. Akto 12 straipsnio tekstas iš pirmo žvilgsnio atrodo pagrindžiantis siaurą jo aiškinimą. Šiuo atžvilgiu, priešingai nei teigia apeliantai, minėtas Teisingumo Teismo sprendimas Le Pen prieš Parlamentą, kuriuo rėmėsi laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, yra ypač reikšmingas. Tame sprendime formuluotės „atsižvelgia“ pavartojimas buvo išaiškintas remiantis 1976 m. Akto kontekstu, kaip nurodantis, jog Parlamentas neturi jokios diskrecijos šioje srityje (šiuo klausimu žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo Le Pen prieš Parlamentą 50 punktą).

32

Be to, kalbant apie Parlamento narių įgaliojimų patikrinimą pasakytina, kad 1976 m. Akto 12 straipsnis ir Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 3 dalis suteikia Parlamentui teisę priimti sprendimą dėl kiekvieno naujai išrinkto nario mandato galiojimo, taip pat dėl ginčų, dėl kurių į jį kreipiamasi remiantis 1976 m. Akto nuostatomis, tačiau atitinkamai „išskyrus ginčus, kylančius dėl šiame Akte minimų nacionalinės teisės nuostatų“ ir „išskyrus nacionaliniais rinkimų įstatymais grindžiamus ginčus“. Šios išimtys taip pat aiškiai parodo, kad Parlamentas nėra bendrai kompetentingas spręsti dėl nacionalinių rinkimų procedūrų teisėtumo Bendrijos teisės požiūriu (šiuo klausimu žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo Le Pen prieš Parlamentą 51 punktą).

33

Taip pat negalima pritarti argumentui, jog dėl tokio 1976 m. Akto 12 straipsnio aiškinimo Parlamento pagal šį straipsnį turimi patikrinimo įgaliojimai netektų prasmės. Kaip teisingai priminė laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, pagal šį straipsnį Parlamentas yra visiškai kompetentingas priimti sprendimą dėl išrinkto kandidato, kuris eina 1976 m. Akto 7 straipsnyje išvardytas su Parlamento nario pareigomis nesuderinamas pareigas, padėties.

34

Galiausiai, kalbant apie Parlamento nurodytą institucinę praktiką ir nenagrinėjant klausimo, ar vienašališka vienos iš Bendrijos institucijų praktika gali viena pati įpareigoti Teisingumo Teismą tam tikru būdu aiškinti EB sutarties nuostatas arba atitinkamas antrinės teisės nuostatas, pakanka pažymėti, kad bet kuriuo atveju šiuo klausimu Parlamento pateiktų įrodymų, būtent – 1994 m. Parlamento darbo tvarkos, įgaliojimų patikrinimo ir imunitetų komiteto pranešimo ir 1983 m. rezoliucijos, nepakanka įrodyti, jog esama pastovios institucinės praktikos.

35

Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nepadarė akivaizdžios teisės klaidos aiškindamas 1976 m. Akto 12 straipsnį.

36

Taigi šis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

37

Antrajame pagrinde apeliantai nurodo, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, jog 1976 m. Akto 6 straipsnis suteikia Parlamentui kompetenciją užtikrinti laisvą naudojimąsi Parlamento nario mandatu tik tiems Parlamento nariams, kurie eina pareigas. Šitaip mandato įgyvendinimo laisvė būtų užtikrinta tik tokių susitarimų atžvilgiu, kurie daro poveikį Parlamento nario mandato įgyvendinimui, bet ne susitarimų, kurie visiškai trukdo įgyvendinti rinkėjų norimą mandatą, atžvilgiu.

38

Manydami, kad jeigu 1976 m. Akto 6 straipsniu siekiama apsaugoti Parlamento narių veikimo laisvę, tai būtų neprotinga jo taikymo sritį apriboti taip, kad jis būtų taikomas vien pareigas einantiems Parlamento nariams, apeliantai palaiko teleologinį minėto 6 straipsnio aiškinimą. Jų nuomone, jei ši nuostata būtų aiškinama atsižvelgiant į jos tikslą, ji taip pat turėtų būti taikoma kandidatams, oficialiai įrašytiems po rinkimų sudaryto sąrašo galutinėje eilėje, nes tokie kandidatai potencialiai sudaro Parlamentą.

39

Atsižvelgiant į šį kontekstą, 1976 m. Akto 6 straipsnis, kuriame numatyta Parlamento narių autonomija ir įpareigojančio mandato draudimas, apeliantų nuomone, yra bendro pobūdžio privalomasis principas, kuriuo siekiama užtikrinti tinkamą Parlamento funkcionavimą. Todėl 1976 m. Akto 12 straipsnyje pateikta nuoroda į „šio akto nuostatas“ neišvengiamai turėtų būti susijusi su bendraisiais šį aktą pagrindžiančiais principais, užtikrinančiais, kad Parlamentas galėtų tinkamai patikrinti įgaliojimus. Šie principai, kylantys iš minėto Akto 6 straipsnio, iš tikrųjų yra EŽTK papildomo protokolo Nr. 1, 3 straipsnyje, kuris yra imperatyvaus pobūdžio, įtvirtinto pagrindinio principo, kad Susitariančios Šalys privalo rengti laisvus rinkimus „sudarydamos tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės išraiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas“, pasekmė.

40

Pagrįsdami tokį 1976 m. Akto 6 straipsnio aiškinimą apeliantai remiasi, pirma, Parlamento narių statuto 2 straipsniu, kuris dar neįsigaliojo, tačiau, apeliantų nuomone, juo kodifikuojamas minėto 6 straipsnio norminis turinys, taigi ir galiojanti Bendrijos teisė šioje srityje. Antra, jie nurodo Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 5 dalį ir 4 straipsnio 3 ir 9 dalis, tvirtindami, jog laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turėjo atsižvelgti į šias nuostatas aiškindamas 1976 m. Akto 6 straipsnį ir taip būtų padaręs išvadą, jog šiame 6 straipsnyje įtvirtinti principai taikomi ir tose situacijose, kurios gali turėti įtakos Parlamento sudėčiai.

41

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip teisingai konstatavo laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, 1976 m. Akto 6 straipsnio tekste aiškiai nurodomi „Europos Parlamento nariai“. Maža to, tame pačiame straipsnyje minima šių narių balsavimo prerogatyva, kuri dėl savo pobūdžio negali būti priskirta po rinkimų sudarytame sąraše oficialiai paskelbto kandidato statusui.

42

Žinoma, paprastai Bendrijos teisės nuostata negali būti aiškinama vien vadovaujantis jos tekstu ir visiškai neatsižvelgiant į jos kontekstą bei tikslą. Vis dėlto, nenagrinėjant klausimo, ar tokio metodo taikymas galėtų lemti aiškinimą contra legem nagrinėjamoje byloje, reikia konstatuoti, kad šiuo tikslu apeliantų nurodytos aplinkybės negali įrodyti, kad laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo pasirinktas 1976 m. Akto 6 straipsnio aiškinimas yra akivaizdžiai klaidingas.

43

Pirma, net darant prielaidą, kad 1976 m. Akto 6 straipsnis paremtas tam tikrais bendraisiais principais, visų pirma EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 3 straipsniu, vis dėlto jis yra labai konkreti jo išraiška. Todėl 6 straipsnis negali pats savaime pagrįsti bendros Parlamento kompetencijos vertinti valstybių narių rinkimų procedūrų teisėtumą visų šių principų ir EŽTK atžvilgiu.

44

Antra, kalbant apie Parlamento narių statuto 2 straipsnį, reikia pažymėti, kad šio statuto 4 konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog „Parlamento narių laisvė ir nepriklausomumas, kurie yra puoselėjami [šio statuto] 2 straipsnyje“„turėtų būti įtvirtinti teisės akte“, nes jie „nėra paminėti jokiame pirminės teisės akte“. Tačiau šie teiginiai, skaitomi kartu su minėto statuto 5 konstatuojamąja dalimi, kurioje pažymima, kad jo „3 straipsnio 1 dalyje pakartojamos 1976 m. Akto 6 straipsnio 1 dalies nuostatos“, prima facie aiškiai rodo, kad Parlamento narių statuto 2 straipsnis nėra minėto 6 straipsnio kodifikacija.

45

Trečia, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas teisingai nusprendė, kad, remiantis normų hierarchijos principu, Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių nuostata negali leisti nukrypti nuo 1976 m. Akto nuostatų. Darbo tvarkos taisyklės yra vidaus organizavimo aktas ir juo Parlamentui negalima suteikti kompetencijos, kuri nėra jam aiškiai pripažinta norminiu teisės aktu, šiuo atveju – 1976 m. Aktu (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 21 d. Sprendimo Marra, C-200/07 ir C-201/07, Rink. p. I-7929, 38 punktą). Vadinasi, bent jau nagrinėjant fumus boni juris, veikiau Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių nuostatos turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į 1976 m. Akto nuostatų raidę ir dvasią, o ne atvirkščiai.

46

Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad skundžiama nutartimi nepadaryta akivaizdžios teisės klaidos, kiek tai susiję su 1976 m. Akto 6 straipsnio aiškinimu.

47

Todėl ir šis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

48

Kalbant apie Italijos rinkimų komisijos sprendimo, paskelbusio B. Donnici Parlamento nariu, tariamo neteisėtumo padarinius Parlamento sprendimui dėl B. Donnici įgaliojimų patikrinimo, nurodoma, kad skundžiamos nutarties motyvai yra klaidingi ir prieštaringi. Parlamentas visų pirma mano, kad, atmesdamas jo argumentus, susijusius su tuo, kad Parlamento sprendimas dėl įgaliojimų patikrinimo, jeigu būtų pagrįstas neteisėtu nacionaliniu aktu, pats būtų neteisėtas, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, užuot atsižvelgęs į 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Švedija prieš Komisiją (C-64/05 P, Rink. p. I-11389), rėmėsi nereikšminga teismų praktika, t. y. 1992 m. gruodžio 36 d. Teisingumo Teismo sprendimu Oleificio Borelli prieš Komisiją (C-97/91, Rink. p. I-6313, 10–12 punktai) ir 2007 m. gegužės 21 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi Kronberger prieš Parlamentą (T-18/07 R, Rink. p. II-50, 38–40 punktai).

49

Parlamento teigimu, ginčijamu sprendimu jis atsisakė patvirtinti nacionalinių valdžios institucijų paskirto asmens mandato galiojimą dėl to, kad šis sprendimas prieštarauja laisvo mandato principui, atsižvelgiant į tai, kad norma, vadovaujantis jos tekstu, yra skirta Parlamentui ir jam suteikia kontrolės teisę. Būtų absurdiška pripažinti, kad nacionaliniai teismai ir administracija turi pareigą taikyti Bendrijos teisę, prireikus netaikydami jai prieštaraujančių nacionalinių normų, o Parlamentas tokių įgaliojimų neturi.

50

Šiuo klausimu reikia priminti, kad minėtame sprendime Oleificio Borelli prieš Komisiją, kuriame aiškinta 1977 m. vasario 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 355/77 dėl bendrų priemonių, skirtų gerinti žemės ūkio produktų perdirbimo ir pardavimo sąlygas (OL L 51, p. 1), 13 straipsnio 3 dalis, Teisingumo Teismas nusprendė, kad projektui parama iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo gali būti skirta, tik jei valstybė narė, kurios teritorijoje jis turi būti vykdomas, duoda sutikimą, ir todėl valstybei nesutikus Komisija negali tęsti projekto nagrinėjimo procedūros pagal šiuo reglamentu nustatytas taisykles ir juo labiau tikrinti tokio sutikimo ar nesutikimo teisėtumo. Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog duodant tokį sutikimą galimi pažeidimai jokiu būdu negali turėti įtakos sprendimo, kuriuo Komisija atsisako skirti prašomą paramą, galiojimui (minėto sprendimo Oleificio Borelli prieš Komisiją 11 ir 12 punktai).

51

Remdamasis šia teismo praktika, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nusprendė, kad kai nacionalinis aktas patenka į Bendrijos sprendimo priėmimo procedūrą ir dėl kompetencijos pasidalijimo atitinkamoje srityje įpareigoja sprendimus priimantį Bendrijos organą ir taip lemia priimsimo Bendrijos sprendimo turinį, pažeidimai, kurių galbūt yra šiame nacionaliniame akte, niekaip negali paveikti Bendrijos organo sprendimo galiojimo. Tokia išvada aiškiai matyti iš minėto sprendimo Oleificio Borelli prieš Komisiją 10–12 punktų ir yra reikšminga nagrinėjamoje byloje, ypač atsižvelgus į kompetencijos paskirstymą, kylantį iš 1976 m. Akto 12 straipsnio.

52

Tačiau minėto sprendimo Švedija prieš Komisiją 93 punkte, kuriame aiškintas 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331), Teisingumo Teismas, atvirkščiai, pažymėjo, kad šio reglamento 4 straipsnio 5 dalimi ne siekiama atskirti dvi kompetencijas, t. y. nacionalinės ir Bendrijos, kurių tikslai yra skirtingi, o įtvirtinamas sprendimų priėmimo procesas, kurio vienintelis tikslas – nustatyti, ar reikia atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su dokumentu remiantis viena iš šio reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytų esminių išimčių, ir kuriame dalyvauja ir Bendrijos institucija, ir atitinkama valstybė narė.

53

Vadinasi, remdamasis šiuo Teismo sprendimu Parlamentas nurodo, kad 1976 m. Akto 12 straipsnyje numatytas ne nacionalinių valdžios institucijų ir Parlamento kompetencijos paskirstymas bei įgyvendinimas pagal skirtingas procedūras, bet vienas sprendimų priėmimo procesas, kuriame dalyvauja ir Parlamentas, ir nacionalinės valdžios institucijos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios nutarties 29–34 punktuose, iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad taip būtų.

54

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, darytina išvada, kad skundžiamoje nutartyje nepadaryta motyvacijos klaidos vertinant Italijos rinkimų komisijos sprendimo, paskelbusio B. Donnici Parlamento nariu, tariamo neteisėtumo padarinius Parlamento sprendimui dėl B. Donnici įgaliojimų patikrinimo.

55

Todėl šį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

56

Parlamentas nurodo, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, atlikdamas skubos vertinimą, padarė teisės klaidą, nes rėmėsi vien žala, kurią gali patirti B. Donnici, ir neatsižvelgė į politiniam atstovavimui galimą padaryti žalą. Parlamentas mano, kad nesustabdžius ginčijamo sprendimo vykdymo, atitinkamo Parlamento nario vietą toliau užimtų tos pačios politinės orientacijos asmuo kaip ir B. Donnici. Vadinasi, politinio atstovavimo požiūriu pastarojo interesas negali pateisinti sprendimo sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą.

57

Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas yra garantuoti visišką sprendimo iš esmės veiksmingumą. Tam, kad būtų pasiektas šis tikslas, reikia, kad prašomos priemonės būtų skubios, ir todėl rimtai ir nepataisomai ieškovės žalai išvengti būtina, kad jos būtų nustatytos ir įsigaliotų, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje (1999 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Willeme prieš Komisiją, C-65/99 P(R), Rink. p. I-1857, 62 punktas).

58

Tai reiškia, kad vertindamas prašomų priemonių skubą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turėjo atsižvelgti vien į ieškovo interesus, ypač į riziką, kad jo interesams gali būti padaryta rimta ir nepataisoma žala, nekreipdamas dėmesio į kitas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip antai šiuo atveju politinio atstovavimo tęstinumas, į kurias prireikus būtų galima atsižvelgti tik lyginant esamus interesus.

59

Taigi Parlamento nurodytas apeliacinio skundo pagrindas dėl skubos vertinimo taip pat turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

60

Paskutiniajame pagrinde apeliantai tvirtina, kad lygindamas esamus interesus laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas padarė teisės klaidą. Tam pagrįsti apeliantai nurodo tris kaltinimus.

61

Pirma, apeliantai mano, kad nuspręsdamas, jog B. Donnici ir A. Occhetto interesai yra lygiaverčiai, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas padarė vertinimo klaidą. Taip jis neatsižvelgė į aplinkybę, kad A. Occhetto gavo daugiausia pirmenybės balsų ir todėl, kiek tai susiję su Parlamento nario mandato įgyvendinimu, jo interesas yra svarbesnis nei B. Donnici.

62

Antra, apeliantų nuomone, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas neatsižvelgė į viešąjį interesą užtikrinti maksimalų Parlamento politinio legitimumo, pagrįsto tautos balsavimo teise, lygį. Nagrinėjamu atveju, jei laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas būtų atsižvelgęs į viešąjį interesą, jis būtų atsisakęs sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą, nes toks sustabdymas reikštų, kad Parlamente posėdžiautų mažiau balsų gavęs asmuo ir sumažėtų politinis Parlamento legitimumas. Bet kuriuo atveju, net jeigu būtų priimtas B. Donnici palankus sprendimas, atsisakymas sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą nebūtų padaręs nepataisomos žalos politiniam Parlamento legitimumui, nes laikotarpiu nuo sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki sprendimo iš esmės tarp jo narių būtų asmuo, kuriam tauta balsuodama pripažino didesnį legitimumą.

63

Trečia, apeliantai mano, kad skundžiamoje nutartyje padaryta teisės klaida, nes vertindamas skubos buvimą ir B. Donnici interesų pranašumą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas vadovavosi fumus boni juris. Jų nuomone, nors ir panašu, kad teismo praktika leidžia tam tikrą fumus boni juris ir skubos veiksnių tarpusavio kompensavimo galimybę, vis dėlto vieno iš šių veiksnių buvimo negali pakakti kompensuoti visišką kito veiksnio nebuvimą.

64

Apeliantų nuomone, lygindamas interesus laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turėjo nuspręsti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokios skubos. Šiuo klausimu jie nurodo 2003 m. liepos 31 d. Teisingumo Teismo nutartį Le Pen prieš Parlamentą (C-208/03 P-R, Rink. p. I-7939, 106 punktas), iš kurios išplaukia, kad lygindamas atitinkamus interesus laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi išnagrinėti, ar bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui panaikinus ginčijamą aktą galėtų pasikeisti padėtis, kuri būtų susidariusi dėl neatidėliotino jo taikymo, ir, atvirkščiai, ar šio akto vykdymo sustabdymas galėtų sudaryti kliūčių visaverčiam jo veikimui tuo atveju, jei ieškinys dėl ginčo esmės būtų atmestas. Tačiau jei laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas būtų atlikęs antrąją šio vertinimo dalį, jis tikrai būtų padaręs išvadą, jog ginčijamo sprendimo sustabdymas galėtų tik trukdyti visaverčiam jo veikimui tuo atveju, jei ieškinys dėl panaikinimo būtų atmestas. Vadinasi, nagrinėjamu atveju skubos veiksnio visiškai nepakanka.

65

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas pirmiausia konstatavo, jog bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui panaikinus ginčijamą aktą, jeigu šio akto vykdymas nebūtų sustabdytas, būtų neįmanoma atlyginti B. Donnici patirtos žalos, paskui jis palygino esamus interesus, visų pirma pabrėždamas A. Occhetto suinteresuotumą ginčijamo sprendimo įvykdymu, nes taip jis išsaugotų savo mandatą. Kaip tvirtina laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, nors ginčijamo sprendimo įgyvendinimas gali sukelti negrįžtamą žalą B. Donnici, tokia pati rizika egzistuoja ir A. Occhetto atžvilgiu, jeigu prašymas sustabdyti šio sprendimo vykdymą bus patenkintas, atsižvelgiant į galimybę, kad galimas sprendimas iš esmės atmesti ieškinį bus priimtas tik praėjus didžiajai daliai ar net visam likusiam jo mandato galiojimo laikui.

66

Taip padaręs išvadą, kad B. Donnici ir A. Occhetto specifiniai ir neatidėliotini interesai yra lygiaverčiai, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas tęsė savo argumentaciją atsižvelgdamas į bendresnius interesus, kurie tokiomis aplinkybėmis įgyja ypatingą reikšmę. Šiuo aspektu jis nusprendė, kad nors neginčijama, jog Italijos Respublika suinteresuota, kad Parlamentas laikytųsi jos įstatymų rinkimų srityje, Parlamentas savo ruožtu turi bendrąjį interesą palikti galioti savo sprendimus. Vis dėlto lygindamas esamus interesus laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nusprendė, kad nė vienam iš šių interesų negali būti suteikta pirmenybė.

67

Taigi tik konstatavęs, jog ir specifiniai, ir bendrieji interesai yra lygiaverčiai, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas atsižvelgė į rimtą B. Donnici nurodytų pagrindų pobūdį, kad pagrįstų fumus boni juris, šiuo atveju remdamasis nusistovėjusia teismo praktika, konkrečiai kalbant, šiomis Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis: 2001 m. vasario 23 d. Nutartimi Austrija prieš Tarybą (C-445/00 R, Rink. p. I-1461, 110 punktas), 2002 m. balandžio 11 d. Nutartimi NDC Health prieš IMS Health ir Komisiją (C-481/01 P(R), Rink. p. I-3401, 63 punktas) bei minėta nutartimi Le Pen prieš Parlamentą (110 punktas).

68

Reikia konstatuoti, kad apeliantų nurodyti argumentai negali paneigti šios laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo analizės.

69

Šiuo klausimu pažymėtina, pirma, kad palyginęs esamus interesus laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas konstatavo specifinių B. Donnici ir A. Occhetto interesų lygiavertiškumą. Tačiau toks interesų lygiavertiškumas negali prilygti skubos nebuvimui. Atvirkščiai, nepataisomos žalos atsiradimo rizika – vienintelis skubos kriterijus – šiuo atveju egzistuoja tiek B. Donnici atžvilgiu, tiek, jei prašymas sustabdyti vykdymą būtų patenkintas, A. Occhetto atžvilgiu.

70

Kita vertus, priešingai nei teigia apeliantai, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas įvertino bendresnius Parlamento interesus, visų pirma jo interesą palikti galioti jo sprendimus. Vis dėlto, užuot vertinęs šiuos interesus izoliuotai, jis teisingai pasielgė palygindamas juos su Italijos Respublikos interesu, kad Parlamentas laikytųsi jos įstatymų rinkimų srityje. Tas pats pasakytina ir apie Parlamento politinį legitimumą bei suinteresuotumą, kad jame posėdžiautų daugiausia balsų gavęs kandidatas. Jeigu tokių interesų buvimo negalima paneigti, negalima ignoruoti ir Italijos Respublikos intereso, kad Europos Parlamente posėdžiautų pagal nacionalines rinkimų procedūras išrinkti ir vieno iš aukščiausių Italijos teismų pripažinti išrinktais nariai nuo Italijos.

71

Taigi apeliantų nurodytas apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su lyginant esamus interesus padaryta teisės klaida, taip pat turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

72

Kadangi buvo atmesti visi pagrindai, apeliacinis skundas taip pat turi būti atmestas.

73

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi B. Donnici prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantų, o šie pralaimėjo bylą, jie turi padengti B. Donnici išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismo pirmininkas nutaria: