—

Lodato Gennaro & C. SpA, atstovaujamos avvocato A. Calabrese,

—

Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS) ir SCCI, atstovaujamų avvocati A. Sgroi, F. Correra ir A. Coretti,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato W. Ferrante,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos G. Conte ir E. Righini,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Gairių dėl pagalbos užimtumui (OL C 334, 1995, p. 4), Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairių (OL C 74, 1998, p. 9) bei 2002 m. gruodžio 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2204/2002 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai, teikiamai užimtumui (OL L 337, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 273) išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Lodato Gennaro & C. SpA (toliau – Lodato ) pareikštą ieškinį dėl Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS; Nacionalinė socialinio draudimo įstaiga) parengus protokolą atsiųsto pranešimo apie mokėtiną mokestį.

3

Gairių dėl pagalbos užimtumui 17 punkte numatyta:

„<…> Reikia patikslinti, kad darbo vietų kūrimas – tai realių darbo vietų sukūrimas, t. y. papildomų darbo vietų, palyginti su atitinkamos įmonės darbuotojų skaičiumi (tam tikro laikotarpio vidurkis). Darbuotojo pakeitimas nepadidinus darbuotojų skaičius ir nesukūrus naujų darbo vietų nėra realių darbo vietų kūrimas.“

4

Pagal tų pačių gairių 21 punkto trečią įtrauką Komisija, vertindama pagalbą užimtumui, visų pirma turi atsižvelgti į darbo sutarties sąlygas, pavyzdžiui, naujai sukurtos darbo vietos išlaikymas tam tikrą minimalų laikotarpį po jos sukūrimo.

5

Rekomendacijų dėl valstybės pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms (OL C 213, 1996, p. 4) 8 išnašoje, į kurią nukreipia 3.2 punktas, numatyta, kad „įdarbintų asmenų skaičius atitinka metinį darbo vienetų (MDV) skaičių, t. y. skaičius asmenų, dirbančių visą darbo laiką vienerius metus, sezoninis darbas ir darbas ne visą darbo dieną sudaro MDV dalį“.

6

Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairių 4.12 punkte nustatyta:

„Darbo vietų kūrimas – tai realus darbo vietų skaičiaus didėjimas <…> konkrečioje įstaigoje, palyginti su vidurkiu per tam tikrą laikotarpį. Todėl bet kuri darbo vieta, panaikinta per tą laikotarpį, turi būti atimama iš tikrojo darbo vietų, sukurtų per tą patį laikotarpį <…>, skaičiaus.“

7

Pastarųjų gairių 33 išnašoje paaiškinama, kad „darbo vietų skaičius atitinka metinį darbo vienetų skaičių (MDV), t. y. skaičius asmenų, dirbančių visą darbo laiką vienerius metus, sezoninis darbas ir darbas ne visą darbo dieną sudaro (MDV) dalį.“

8

Tų pačių gairių 4.14 punkte numatyta, kad „pagalba darbo vietoms kurti taikant tam tikrą apmokėjimo metodą arba reikalaujant tam tikrų sąlygų, susijusių su jos gavimu, turi būti teikiama su sąlyga, kad bus išsaugotas užimtumo lygis, sukurtas per ne trumpesnį kaip penkerių metų laikotarpį“.

9

2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 70/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažoms ir vidutinėms įmonėms (OL L 10, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 141) 4 straipsnio 6 dalies b ir c punktuose nustatyta, kad „dėl investicinio projekto (turi padidėti) bendras tos įmonės darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu darbuotojų skaičiumi per pastaruosius dvylika mėnesių“, ir „sukurtos darbo vietos (turi būti) išlaikytos mažiausiai penkerius metus“.

10

Reglamento Nr. 2204/2002 4 straipsnio 4 dalies a ir b punktuose įtvirtinta, kad„sukurtos darbo vietos turi parodyti, lyginant su 12 paskutiniųjų mėnesių vidurkiu, darbuotojų skaičiaus grynąjį padidėjimą ir atitinkamame vienete, ir įmonėje“ ir kad „sukurtos darbo vietos turi būti išlaikomos bent trejus metus, o jei tai yra mažos ar vidutinės įmonės, dvejus metus“. Pagal šio reglamento 2 straipsnio e punktą „darbuotojų skaičius“ reiškia „metinių darbo vienetų (MDV) skaičių, būtent visą darbo dieną dirbančių asmenų skaičių per vienerius metus, kai ne visos darbo dienos arba savaitės ir sezoninis darbas yra MDV dalys“.

11

Ši „darbuotojų skaičiaus“ sąvoka taip pat yra 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairių (OL C 54, 2006, p. 13) 52 išnašoje. Šių gairių 58 punkte įtvirtinta, kad „darbo vietų kūrimas“ – tai „grynasis tiesiogiai įdarbintų darbuotojų skaičiaus <…> didėjimas konkrečioje įmonėje, palyginti su vidurkiu per ankstesnių 12 mėnesių laikotarpį“, ir „todėl bet kuri darbo vieta, panaikinta per tą 12 mėnesių laikotarpį, turi būti atimama iš tikrojo darbo vietų, sukurtų per tą patį laikotarpį, skaičiaus“.

12

1999 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimu Komisija nusprendė nereikšti prieštaravimų dėl 1998 m. gruodžio 23 d. Įstatymo Nr. 448 (GURI, Nr. 302 paprastasis priedas, 1998 m. gruodžio 29 d.) 3 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintos pagalbos darbo vietoms kurti schemos, apie kurią Italijos Respublika šiai institucijai pranešė 1998 m. gruodžio 16 dieną.

13

Šio įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta, kad už 1999 m.–2001 m. naujai įdarbintus asmenis, dėl kurių padidėjo 1998 m. gruodžio 31 d. realiai įdarbintų asmenų skaičius, visi privatūs darbdaviai ir viešosios ekonominio pobūdžio institucijos, savo veiklą vykdantys Kampanijos, Bazilikatos, Sicilijos, Apulijos, Kalabrijos ir Sardinijos regionuose, per trejų metų laikotarpį nuo darbuotojų įdarbinimo dienos atleidžiami nuo visų įmokų, kurias jie turi mokėti Nacionalinei socialinio draudimo įstaigai (INPS) nuo darbo užmokesčio, už kurį mokamos įmokos Fondo pensioni lavoratori dipendenti (Pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų pensijų fondas). Ši nuostata taip pat taikyta Molizės ir Abrucų regionams, tačiau tik 1999 m. įdarbintiems asmenims.

14

To paties įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje buvo išvardytos sąlygos pagalbai gauti. Po Italijos valdžios institucijų ir Komisijos susirašinėjimo sąlyga dėl darbuotojų skaičiaus augimo buvo suformuluota taip:

„Netgi naujai įsteigta įmonė turi didinti visą darbo dieną dirbančių darbuotojų skaičių. Sukurtų darbo vietų skaičius nustatomas atsižvelgiant į įmonės darbuotojų skaičiaus vidurkį per dvylika mėnesių iki įdarbinimo. Darbuotojų skaičiaus vidurkis skaičiuojamas metiniais darbo vienetais <…>, remiantis Rekomendacijų dėl valstybės pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms 3.2 punkto 8 išnašoje įtvirtintu apibrėžimu.“

15

2002 m. gruodžio 6 d. Sprendimu Komisija taip pat nusprendė, kad 2001 m. gruodžio 28 d. Įstatymo Nr. 448 (GURI, Nr. 301 paprastasis priedas, 2001 m. gruodžio 29 d.) 44 straipsniu įtvirtinta nauja pagalbos schema, apie kurią Italijos Respublika šiai institucijai pranešė 2001 m. lapkričio 28 d. ir kuria pratęstas ankstesnės pagalbos schemos galiojimas, atitinka EB sutartį. Šia nauja schema buvo paliktos galioti anksčiau nustatytos sąlygos. Konkrečiai kalbant, Komisijai pateikus savo pastabas, sąlyga dėl darbuotojų skaičiaus didinimo buvo suformuluota taip pat kaip nurodyta pirmiau, tačiau šį kartą remiantis Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairių 4.12 punktu ir 33 išnaša.

16

Abiejuose savo sprendimuose Komisija nustatė skirtumą tarp pagalbos darbo vietoms, nesusijusioms su investicijomis, kurti ir tos, kuri priklauso nuo atliktų investicijų. Ji išnagrinėjo pirmojo tipo pagalbą atsižvelgdama į Gaires dėl pagalbos užimtumui, o antrojo tipo – į Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires, o savo 2002 m. gruodžio 6 d. Sprendime taip pat atsižvelgė į Reglamentą Nr. 70/2001. Ji nusprendė, kad siūlomos pagalbos schemos yra suderinamos su bendrąja rinka, remdamasi EB 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktuose numatytomis išimtimis.

17

Lodato yra maisto konservų sektoriuje veikianti įmonė, kurios pagrindinę veiklą Kampanijos regione sudaro pomidorų perdirbimas ir jų konservavimas. Jos veiklai būdingas kasmetinis sezoninis pikas – nuo liepos iki spalio mėn., dėl to šiuo laikotarpiu ji turi įdarbinti sezoninius darbuotojus. Paeiliui ji naudojosi abiem pagrindinėje byloje nagrinėjamomis pagalbos schemomis, nes įdarbino septynis asmenis, kuriems buvo taikoma pirmoji iš šių schemų, bei du kitus asmenis, kuriems taikyta antroji schema.

18

Manydami, kad ne visi šie įdarbinimai lėmė Lodato personalo skaičiaus didėjimą, INPS inspektoriai 2005 m. lapkričio 21 d. surašė protokolą, pagal kurį buvo parengtas pranešimas apie mokesčio dydį, dėl kurio buvo pareikštas ieškinys prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

19

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad grįsdama savo ieškinį Lodato visų pirma kaltina INPS tuo, kad ši, norėdama patikrinti, ar tenkinama sąlyga dėl darbuotojų skaičiaus didėjimo, palygino metų, ėjusių iki įdarbinimo, MDV skaičiaus vidurkį ir įmonės darbuotojų skaičių minėto įdarbinimo momentu, ir taip pasirinko skirtingus lyginimo elementus, užuot lyginusi metų, ėjusių iki įdarbinimo, MDV skaičiaus vidurkį ir kitų metų po įdarbinimo MDV skaičiaus vidurkį.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutartyje klausia, kaip aiškinti Bendrijos teisės aktus, kiek tai susiję su antruoju darbuotojų skaičiaus palyginimo elementu, į kurį reikia atsižvelgti norint patikrinti, ar laikytasi sąlygos dėl padidėjusio darbuotojų skaičiaus. Jis mano, kad, pirma, sezoninę veiklą vykdančioms įmonėms INPS taiko nepagrįstą ir diskriminacinį metodą ir, antra, kad „pagalbos idėją skatinti naujų ir ilgalaikių darbo vietų kūrimą labiau atitinka metų, ėjusių iki įdarbinimo, MDV skaičiaus ir kitų metų po darbuotojų įdarbinimo MDV skaičiaus palyginimas“.

21

Vis dėlto manydamas, kad šiuo atžvilgiu išlieka abejonė, kaip tiksliai reikia aiškinti Bendrijos teisės aktus, Tribunale ordinario di Nocera Inferiore nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Gairėse dėl pagalbos užimtumui, Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėse ir <…> Reglamente <…> Nr. 2204/2002 <…> įtvirtintos Bendrijos teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad norint patikrinti, ar buvo padidintas darbo vietų skaičius, reikia palyginti metų, ėjusių iki įdarbinimo, MDV skaičiaus vidurkį ir kitų metų po įdarbinimo MDV skaičiaus vidurkį, ar, atvirkščiai, jos turi būti aiškinamos taip, kad reikia ar tiesiog galima palyginti metų, ėjusių iki įdarbinimo, MDV skaičiaus vidurkį ir tikslų įmonės darbuotojų skaičių darbuotojo įdarbinimo dieną?“

22

Pirmiausia reikia nurodyti, kad Komisijos sprendimai, kuriais leidžiamos pagrindinėje byloje aptariamos pagalbos schemos, paremti Gairėmis dėl pagalbos užimtumui bei Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis, bet ne Reglamentu Nr. 2204/2002, nes jis buvo priimtas vėliau nei šie sprendimai. Iš to išplaukia, kad šio reglamento šioje byloje aiškinti nereikia.

23

Antra, primintina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama byla yra dėl pagalbos darbo vietoms, nesusijusioms su investicijomis, kurti, kurią Komisija nagrinėjo atsižvelgdama į Gaires dėl pagalbos užimtumui. Net jeigu prejudicinis klausimas iš tiesų pateiktas dėl pastarųjų gairių išaiškinimo, vis dėlto jas reikia aiškinti jas glaudžiai siejant su Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis, nes darbo vietos kūrimo sąvoka yra bendra šioms gairėms, kur ši sąvoka iš esmės apibrėžta – tiek vienose, tiek kitose gairėse atitinkamai 17 ir 4.12 punktuose – remiantis realiu darbo vietų skaičiaus didėjimu, palyginti su vidurkiu per tam tikrą laikotarpį.

24

Trečia, reikia pažymėti, kad 1999 m. rugpjūčio 10 d. ir 2002 m. gruodžio 6 d. Komisijos sprendimuose abi pagrindinėje byloje aptariamos pagalbos schemos, apie kurias buvo pranešta Komisijai ir kurios papildytos vėliau nacionalinių institucijų pateiktais duomenimis, buvo pripažintos suderinamomis su bendrąja rinka ir kad, kalbant apie formulę, kurią reikėjo naudoti nustatant darbo vietų skaičiaus didėjimą, pastebėtina, jog 1999 m. rugpjūčio 10 d. Sprendime aiškiai remiamasi Rekomendacijų dėl valstybės pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms 8 išnaša, į kurią nukreipiama 3.2 punkte, o 2002 m. gruodžio 6 d. Sprendime taip pat yra aiški nuoroda į iš esmės identišką formulę, esančią Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairių 33 išnašoje, į kurią nukreipiama 4.12 punkte.

25

Kadangi prejudicinis klausimas pateiktas dėl antrojo įmonės darbuotojų skaičiaus palyginimo elemento, į kurį reikia atsižvelgti norint patikrinti, ar įmonė iš tiesų realiai padidino darbo vietų skaičių, palyginti su vidurkiu per tam tikrą laikotarpį, reikia konstatuoti, kad tikslių nuorodų šiuo klausimu negalima rasti nei Gairių dėl pagalbos užimtumui 17 punkto, nei Reglamento Nr. 70/2001 4 straipsnio 6 dalies c pastraipos, kuria taip pat pagrįstas 2002 m. gruodžio 6 d. Komisijos Sprendimas dėl pagrindinėje byloje aptariamos antrosios pagalbos schemos, formuluotėse.

26

Atvirkščiai, tiksliau antrasis palyginimo elementas apibrėžiamas Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėse. Iš tikrųjų, pirma, gairių 4.12 punkte numatyta, kad darbo vietų kūrimas – tai realus darbo vietų skaičiaus didėjimas konkrečioje įstaigoje, palyginti su vidurkiu per tam tikrą laikotarpį, ir todėl bet kuri darbo vieta, panaikinta per tą laikotarpį, turi būti atimama iš tikrojo darbo vietų, sukurtų per tą patį laikotarpį, skaičiaus. Antra, gairių 33 išnašoje paaiškinta, kad darbo vietų skaičius atitinka MDV skaičių, t. y. skaičius asmenų, dirbančių visą darbo laiką vienerius metus, sezoninis darbas ir darbas ne visą darbo dieną sudaro MDV dalį.

27

Iš to reikia daryti išvadą, kad pagal pastarąsias gaires darbo vietų kūrimas reiškia realų darbuotojų, dirbančių visą darbo laiką vienerius metus (sezoninis darbas ir darbas ne visą darbo dieną sudaro MDV dalį), skaičiaus didėjimą konkrečioje įstaigoje, palyginti su vidurkiu per tam tikrą laikotarpį. Todėl pagal šias gaires antrasis tam tikrą laikotarpį dirbančių asmenų skaičiaus palyginimo elementas yra ne įmonės darbuotojų skaičius įdarbinimo dieną, bet MDV apskaičiuotas darbuotojų skaičius per vienerius metus.

28

Be to, reikia pripažinti, kad antrasis darbuotojų skaičiaus palyginimo elementas taip pat yra tas, kuris vėliau buvo nustatytas Reglamento Nr. 2204/2002 4 straipsnio 4 dalyje, skaitomoje kartu su 2 straipsnio e punktu, bei 2007–2013 m. Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairių 58 punkte.

29

Išnagrinėjus visas šias nuostatas matyti, kad Komisija laipsniškai tikslino realaus darbo vietų ar darbuotojų skaičiaus didėjimo nustatymo metodą. Todėl iš šių patikslinimų išplaukia, kad antrasis tam tikrą laikotarpį įmonėje dirbančių asmenų skaičiaus palyginimo elementas, kaip ir pirmasis, yra MDV skaičius, todėl abu šio palyginimo elementai atitinka vienerių metų laikotarpį.

30

Taigi taikant šį darbo vietų ar darbuotojų skaičiaus didėjimo nustatymo metodą palyginami lygiaverčiai duomenys ir jis leidžia apskaičiuoti įmonės, pagalbos gavėjos, dėtas pastangas sukurti darbo vietų per tam tikrą laikotarpį, o taikant metodą, kai palyginami metų, ėjusių iki įdarbinimo, MDV skaičiaus vidurkis ir tikslus įdarbinimo dieną įmonėje dirbančių asmenų skaičius, būtų gautas šiuo atžvilgiu mažiau patikimas rezultatas, nes jis labiau priklausytų nuo laikinų svyravimų, todėl ne taip tiksliai parodytų realią užimtumo padėtį įmonėje.

31

Šis skaičiavimo būdas taip pat atitinka Gairių dėl pagalbos užimtumui 21 punkto trečioje įtraukoje nurodytą siekį skatinti stabilų ir ilgalaikį užimtumą, kuris taip pat reiškia aptariamose gairėse numatytą pareigą sukurtas darbo vietas išlaikyti tam tikrą minimalų laikotarpį. Todėl jis nediskriminuoja įmonių, kurių veikla yra sezoninė, nes sezoninis darbas įtrauktas kaip MDV dalis į antrąjį palyginimo elementą, taikomą norint patikrinti, ar tenkinama sąlyga dėl realios darbo vietos sukūrimo. Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 57–71 punktuose, nevienodas požiūris į šias įmones negali būti pateisinamas, nes joms taikomas tas pats įpareigojimas norint gauti pagalbą – išlaikyti sukurtą darbo vietą tam tikrą minimalų laikotarpį.

32

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Gaires dėl pagalbos užimtumui reikia aiškinti taip: norint patikrinti, ar padaugėjo darbo vietų, reikia palyginti metų, ėjusių iki įdarbinimo, MDV skaičiaus vidurkį ir kitų metų po įdarbinimo MDV skaičiaus vidurkį.

33

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

Gaires dėl pagalbos užimtumui reikia aiškinti taip: norint patikrinti, ar buvo padidintas darbo vietų skaičius, reikia palyginti metų, ėjusių iki įdarbinimo, metinių darbo vienetų (MDV) skaičiaus vidurkį ir kitų metų po įdarbinimo MDV skaičiaus vidurkį.