1.

Londono High Court klausia Teisingumo Teismo, kaip reikia suprasti monomero sąvoką.

2.

Iš pirmo žvilgsnio šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą atrodo keistas. Būtų galima tikėtis, kad šis klausimas veikiau bus užduotas chemikui. Vis dėlto, pažvelgus detaliau, paaiškėja, kad į šį klausimą reikia ir turi būti atsakyta pasitelkus Bendrijos teisės instrumentus.

3.

Tam Teisingumo Teismas turi pirmą kartą išaiškinti 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH) ( 2 ) (toliau – REACH reglamentas).

4.

Šiai bylai svarbiausia nuostata – tai REACH reglamento 5 straipsnis, kuriame įtvirtinta pareiga įregistruoti chemines medžiagas:

„Laikantis 6, 7, 21 ir 23 straipsnių, chemines medžiagas – atskiras ir esančias preparatų ar gaminių sudėtyje – draudžiama Bendrijoje gaminti ar tiekti rinkai, jei jos nėra įregistruotos pagal atitinkamas šios antraštinės dalies nuostatas, kai to reikalaujama.“

5.

REACH reglamento 3 straipsnio 1 punkte apibrėžta pagrindinė cheminės medžiagos sąvoka:

„cheminė medžiaga – natūralus arba gamybos proceso metu gautas cheminis elementas ir cheminių elementų junginys, įskaitant priedus, reikalingus jo stabilumui išlaikyti, ir priemaišas, atsirandančias gaminant, išskyrus tirpiklius, kurie gali būti atskirti nedarant poveikio medžiagos stabilumui ar nepakeičiant jos sudėties“.

6.

REACH reglamento 3 straipsnio 5 punkte apibrėžiama polimero sąvoka:

„junginys, susidedantis iš pasikartojančių vienodų ar skirtingų monomerų grupių (monomerinių grandžių) molekulių. Tokios molekulės turi būti pasiskirsčiusios tam tikrame molekulinio svorio diapazone, kuriame jų molekulinio svorio skirtumai iš esmės priklauso nuo monomerinių grandžių skaičiaus. Polimerą sudaro:

Šiame apibrėžime „monomerinė grandis“ reiškia monomero reagavimo polimeruose formą“.

7.

Monomero sąvoka įtvirtinta 3 straipsnio 6 punkte:

„konkrečiam procesui naudojama cheminė medžiaga, kuri atitinkamos reakcijos, kurios metu susidaro polimerai, sąlygomis gali sudaryti kovalentinius ryšius su papildomomis panašiomis ar nepanašiomis molekulėmis.“

8.

Pagal REACH reglamento 2 straipsnio 9 dalį reglamento II ir VI antraštinės dalys, t. y., be kita ko, 5 straipsnyje įtvirtinta pareiga registruoti, netaikomos polimerams.

9.

41 konstatuojamojoje dalyje ši nuostata detalizuojama:

„ <…> Kol bus galima remiantis patikimais techniniais ir pripažintais moksliniais kriterijais praktišku ir ekonomiškai naudingu būdu atrinkti polimerus, kuriuos reikia registruoti dėl rizikos žmonių sveikatai ar aplinkai, polimerams neturėtų būti taikomi registracijos ir vertinimo reikalavimai.“

10.

Atitinkamai dėl galimos pareigos registruoti tam tikrus polimerus ateityje reglamento 138 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Komisija gali pateikti pasiūlymus dėl teisės aktų, kai tik, remiantis patikimais techniniais ir patvirtintais moksliniais kriterijais, nustatomas praktiškai įmanomas ir ekonomiškai veiksmingas polimerų atrankos registracijai būdas ir paskelbiama ataskaita apie:

11.

REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalyje savo ruožtu reglamentuojama, kokiomis sąlygomis turi būti registruojami polimeruose esantys monomerai:

„Polimero gamintojas ar importuotojas pateikia Agentūrai monomero (-ų) ar kitos (-ų) cheminės (-ių) medžiagos (-ų), kurios (-ių) pirmesnis tiekimo grandinės dalyvis dar nėra įregistravęs, registracijos dokumentaciją, jei tenkinamos abi šios sąlygos:

12.

Bylą nacionaliniame teisme pradėjo įmonės, be kita ko, gaminančios arba importuojančios į Europos rinką polimerus. Suinteresuotasis asmuo byloje yra Department for Environment, Food and Rural Affairs – už REACH reglamento taikymą Jungtinėje Karalystėje atsakinga įstaiga.

13.

Bylos dalykas – pašalinti abejones dėl REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalies išaiškinimo arba nustatyti, ar ši nuostata turi būti pripažinta negaliojančia.

14.

Todėl High Court pateikė Teisingumo Teismui tokius klausimus prejudiciniam sprendimui priimti:

15.

Rašytinėje proceso dalyje dalyvavo C. H. Erbslöh KG ir Lake Chemicals and Minerals Ltd. (toliau kartu – Erbslöh) bei S.P.C.M. SA ir Hercules Incorporated (toliau kartu – S.P.C.M.) kaip pareiškėjos pagrindinėje byloje, taip pat Lenkijos Respublika, Parlamentas, Taryba ir Komisija. Išskyrus Lenkiją, byloje dalyvaujantys asmenys dalyvavo ir 2009 m. sausio 27 d. posėdyje.

16.

REACH reglamentas reglamentuoja cheminių medžiagų registraciją, įvertinimą, autorizaciją ir apribojimus. Pirmoji pakopa yra registracija.

17.

Iš principo kiekvienas importuotojas ir kiekvienas gamintojas turi įregistruoti visas savo importuotas ar pagamintas chemines medžiagas ir pateikti registracijos metu tam tikrą informaciją. Pateiktinos informacijos apimtis priklauso nuo to, kokius atitinkamos cheminės medžiagos kiekius jie importuoja ar gamina. Jeigu jie dar neturi šios informacijos, ją reikia gauti iki registracijos, prireikus atliekant tyrimus.

18.

Ši informacija visų pirma leidžia gamintojams, importuotojams ir tolesniems naudotojams pagal REACH reglamento 1 straipsnio 3 dalį užtikrinti, kad jų gaminamos, tiekiamos rinkai ar naudojamos cheminės medžiagos neturėtų neigiamo poveikio žmonių sveikatai arba aplinkai.

19.

Be to, remiantis registracija ir papildoma informacija, cheminės medžiagos gali būti įvertintos. Šis įvertinimas gali lemti, kad Komisija nustatys apribojimus cheminėms medžiagoms, t. y. uždraus jas naudoti tam tikriems tikslams. Tam tikromis aplinkybėmis Komisija taip pat gali uždrausti tam tikros cheminės medžiagos naudojimą. Tuomet naudojimui reikia gauti leidimą.

20.

Ši byla susijusi su monomerų registracija. Monomerai – tai savotiški sudėtingesnių cheminių molekulių, vadinamųjų polimerų, statybiniai elementai. Pavyzdžiui, polietilenas, iš kurio gaminamos daugelis plastikinių plėvelių, yra polimeras. Kaip leidžia suprasti pats pavadinimas, jo pradinė medžiaga – paprastai dujų pavidalo monomeras etilenas arba etenas (C2H4). Santykinai mažos eteno molekulės per polimerizaciją sujungiamos į ilgas polietileno molekulių grandines.

21.

Komisijos duomenimis, yra keli šimtai monomerų, kurie gali būti sujungti į 70000–400000 įvairių polimerų.

22.

Pagal REACH reglamento 6 straipsnio 1 ir 2 dalis nesureagavę monomerai turi būti registruojami, nes jie yra savarankiškos cheminės medžiagos. Tačiau polimerai pagal reglamento 2 straipsnio 9 dalį nėra registruojami.

23.

Nesutariama, ar į polimerus sujungti monomerai dėl specialiosios reglamento 6 straipsnio 3 dalies taisyklės turi būti registruojami, nepaisant to, kad jie nėra savarankiškos cheminės medžiagos. Tai visų pirma susiję su polimerų importu, nes už Bendrijos ribų polimerų gamybai panaudoti monomerai dar nėra įregistruoti.

24.

Pagal REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalį polimero gamintojas ar importuotojas pateikia monomero, kurio pirmesnis tiekimo grandinės dalyvis dar nėra įregistravęs, registracijos dokumentaciją, jei polimerą sudaro ne mažiau kaip 2% pagal masę tokio monomero grandžių ir bendras tokio monomero kiekis sudaro ne mažiau kaip vieną toną per metus.

25.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu siekiama išsiaiškinti, kaip reikia suprasti monomero sąvoką šioje nuostatoje. Iš esmės atsakymą galima kildinti iš reikšmingų nuostatų teksto. Tačiau papildomai aptarsiu ir kai kuriuos argumentus, kuriuos S.P.C.M. ir Erbslöh kildina iš sisteminio REACH reglamento konteksto.

26.

REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalies tekstas leidžia manyti, kad kalbama apie į polimerus sujungtus monomerus. Nes monomerai iš principo privalo būti registruojami, jeigu iš jų sudarytas polimeras.

27.

Pagal REACH reglamento 3 straipsnio 5 punktą polimerą sudaro tarpusavyje sujungtos monomerų grupės, monomerinės grandys. Atitinkamai 3 straipsnio 5 punkto paskutiniajame sakinyje „monomerinė grandis“ apibrėžiama kaip monomero reagavimo polimeruose forma.

28.

Šią apibrėžtį atitinka prierašas „monomero grandžių ir chemiškai sujungtų cheminių medžiagų forma“ REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalies a punkte. Taip patikslinama, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas šioje nuostatoje kalba apie sureagavusius monomerus.

29.

Savo ruožtu, kadangi monomero grandys tiesiogiai paminėtos REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalies a punkte, negalima manyti, kad ši nuostata apima ir nesureagavusius monomerus pirmojo prejudicinio klausimo b varianto prasme. Jeigu jų esama polimere kaip polimerizacijos likučių, remiantis bendra cheminių medžiagų apibrėžtimi pagal 3 straipsnio 1 punktą, jie iš tiesų yra sudėtinė polimero dalis, tačiau 6 straipsnio 3 dalis susijusi vien su sureagavusiais monomerais monomerinių grandžių forma.

30.

Tačiau Erbslöh ir S.P.C.M. mano, kad REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalies susiejimas su sureagavusiais monomerais yra prieštaringas. Remiantis 3 straipsnio 6 punkto apibrėžtimi monomerai dar nėra susijungę į polimerus, o tik turi tokių junginių potencialą.

31.

Reikia pripažinti, kad jeigu REACH reglamento 3 straipsnio 1 punkte esanti bendroji cheminių medžiagų apibrėžtis būtų vertinama izoliuotai, pagal ją cheminės medžiagos gali būti tik nesureagavę monomerai.

32.

REACH reglamento 3 straipsnio 1 punkte cheminė medžiaga apibrėžiama kaip cheminis elementas ir cheminių elementų junginys. Cheminėms substancijoms, be kita ko, būdingos ypatingos savybės, pavyzdžiui, lydymosi taškas. Pagal tai monomerai ir polimerai yra cheminės medžiagos, nes jie yra juos sudarančių cheminių elementų junginiai.

33.

Tačiau polimerus sudarančios elementų grupės, t. y. sureagavę monomerai, nėra savarankiški junginiai. Kaip pabrėžia Erbslöh ir S.P.C.M., jie neturi savarankiškų cheminių savybių, tik polimerų, kurių sudėtyje jie yra, savybes. Todėl šios elementų grupės iš principo nėra cheminės medžiagos REACH reglamento 3 straipsnio 1 punkto prasme.

34.

Vis dėlto Erbslöh ir S.P.C.M. nepaiso to, kad REACH reglamente monomerų atžvilgiu numatyta speciali norma, kuri nukrypsta nuo bendrosios cheminių medžiagų apibrėžties. Monomerinės grandies sąvoka 3 straipsnio 5 punkte apibrėžiama kaip monomero reagavimo polimeruose forma. Iš to darytina išvada, kad REACH reglamente kalbama apie dvi monomerų formas, t. y. sureagavusių monomerų – monomerines grandis kaip polimerų sudėtines dalis ir nesureagavusių monomerų – 3 straipsnio 6 punkte apibrėžtas monomeras.

35.

S.P.C.M. prieštarauja, kad REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalyje kalbama apie monomerus, o ne apie monomerines grandis. Tačiau iš šios nuostatos a punkto matyti, kad omenyje turimi monomerai monomerinių grandžių forma. Be to, ir kalbant apie kitas chemines medžiagas, kurias būtina registruoti kaip sudėtines polimerų dalis, šioje nuostatoje minima ne jų apibrėžtį atitinkanti, t. y. nesureagavusi, forma, o tiesiogiai – sureagavusi forma.

36.

Kitokia išvada negali būti padaryta ir iš to, kad kai kuriose kalbinėse versijose, visų pirma anglų ir prancūzų kalbomis, REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalies a punkte, kalbant apie monomerines grandis, vartojama nevisiškai tokia pati sąvoka kaip 3 straipsnio 5 punkte. Angliškai vartojama „monomer unit“ ir „monomeric units“, o prancūziškai sąvokos „unité monomère“ ir „unités monomériques“.

37.

Vis dėlto šie nežymūs skirtumai veikiausiai pagrįsti netiksliu vertimu per Tarybos pasitarimus. Polimerų apibrėžtis 3 straipsnio 5 punkte, kuri lemia ir monomerinės grandies sąvokos reikšmę, nepakeista buvo perimta iš Komisijos pasiūlymo. Tačiau tik Taryba Švedijos delegacijos pasiūlymu papildė 6 straipsnio 3 dalies a punktą sakinio dalimi „monomero grandžių ir chemiškai sujungtų cheminių medžiagų forma“ ( 3 ). Švedų, kaip ir vokiečių kalbomis, abiejose nuostatose vartojama vienoda „monomero grandies“ sąvoka ( 4 ). Visų pirma pirminė versija švedų kalba parodo, kad skirtumais anglų ir prancūzų kalbose nesiekiama pabrėžti skirtingos reikšmės.

38.

Taigi iš reikšmingų nuostatų teksto, atsižvelgiant į jų atsiradimo istoriją, išplaukia, kad REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalies sąvoka „monomerai“ susijusi vien su sureagavusiais monomerais, t. y. monomerais, kurie taip sureagavo tarpusavyje, kad yra sujungti su polimeru, kurio sudėtinė dalis jie yra.

39.

Tačiau šiai tarpinei išvadai prieštaraujama pateikiant įvairių argumentų, kurie pagrįsti sisteminiu REACH reglamento kontekstu. Visų pirma orientuojamasi į 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą polimerams taikomą registravimo pareigos išimtį.

40.

Šiuo atžvilgiu Erbslöh remiasi bendrąja Bendrijos teisės aiškinimo taisykle, kad išimtys iš bendrų normų aiškintinos siaurai. Jos teigimu, pareiga registruoti monomerus yra polimerų atleidimo nuo registracijos išimtis ir todėl turi būti aiškinama siaurai.

41.

Tačiau, pateikdama šį argumentą, Erbslöh pamiršta, jog REACH reglamentas įtvirtina registracijos principą. Todėl jau pats polimerų atleidimas nuo registracijos yra siaurai aiškintina išimtis. Jeigu pareiga registruoti polimeruose esančius monomerus būtų atvirkštinė išimtis, tuomet ji, kaip atvirkštinė taisyklė, turėtų būti aiškinama plačiai ( 5 ).

42.

Galiausiai pareiga registruoti monomerus monomerinių grandžių forma yra ne polimerų atleidimo išimtis, o savarankiška REACH reglamento įpareigojimų sistemos sudėtinė dalis. Todėl ji negali būti laikoma siaurai aiškintina išimtimi.

43.

Be to, Erbslöh ir S.P.C.M. atstovauja nuomonei, kad pareiga registruoti polimeruose sureagavusius monomerus tariamai panaikina registravimo pareigos išimtį polimerų atveju.

44.

Būtų galima iš tiesų daryti prielaidą, kad registruojant monomerus monomerinių grandžių forma, t. y. sureagavusias polimero sudėtines dalis, turi būti pateikta informacija apie polimerą. Reikia priminti, kad monomerai monomerinių grandžių forma turi tik to polimero savybes, kurio sudėtinė dalis jie yra.

45.

Jeigu REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalis būtų suprantama būtent taip, ji iš tiesų, kaip teigia Erbslöh ir S.P.C.M., prieštarautų 2 straipsnio 9 daliai. Praktiškai kiekvienas Europoje platinamas polimeras turėtų būti netiesiogiai registruojamas per savo monomerus.

46.

Vis dėlto REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalis aiškiai parodo, kad turi būti registruojamos ne polimero, o kaip ją supranta Komisija, – monomero savybės. Pagal šią nuostatą pakanka, kad monomerą įregistruotų pirmesnis tiekimo grandinės dalyvis. Tačiau šis tiekimo grandinės dalyvis net neturi žinoti, kokie polimerai gaminami iš šių monomerų. Galbūt šis monomeras naudojamas net gaminant labai didelį skaičių įvairių polimerų.

47.

Kad ir kaip būtų, iš Komisijos paaiškinimų vis dėlto išplaukia bent jau polimero savybių registracijos užuomazgos: jeigu monomerų per metus pagaminama arba importuojama 10 tonų arba daugiau, pagal REACH reglamento 14 straipsnio 1 dalį ir I priedą registracijos metu reikia pateikti cheminės saugos ataskaitą. Anot Komisijos, ji turi apimti ir pagaminto polimero gyvavimo ciklą.

48.

Ši pozicija lyg ir liudija, jog apeinamas polimerų atleidimas nuo registracijos. Tačiau ji neįtikina, nes monomero gyvavimo ciklas pasibaigia jam susijungus į polimerą. Pagal REACH reglamento I priedo 0.3 punktą cheminės medžiagos gyvavimo ciklas apima jo gamybą ir nustatytus naudojimo būdus. Tačiau polimeras – tai ne naudojimas, o savarankiška cheminė medžiaga REACH reglamento 3 straipsnio 1 punkte esančios cheminės medžiagos apibrėžties prasme. Todėl jis turi atskirą gyvavimo ciklą.

49.

Taigi informacija apie monomero panaudojimą apima aplinkybę, kad jis naudojamas tam tikrų polimerų gamybai, bet ne polimerų savybes. Jeigu monomerą jau įregistravo pirmesnis tiekimo grandinės dalyvis, kuriam nėra žinoma apie jo panaudojimą šio polimero gamybai, šį panaudojimą pagal REACH reglamento 37 ir 38 straipsnius privalo įregistruoti tolesnis naudotojas.

50.

Todėl įpareigojimas registruoti į polimerus sureagavusius monomerus nepanaikina polimerų atleidimo nuo registracijos. Pareiga registruoti monomerus nėra netiesioginė pareiga registruoti polimerus.

51.

Jau vien dėl šios priežasties Erbslöh ir S.P.C.M. argumentai, kad polimerai sukelia mažesnę riziką, neprieštarauja pirmiau pasiūlytam REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalies išaiškinimui. Polimerų keliama rizika neturi tiesioginės reikšmės monomerų registravimui. Be to, Komisija teisingai pabrėžia, kad registracija nereikalauja kokios nors ypatingos rizikos buvimo, o skirta galimai rizikai nustatyti.

52.

Todėl pareiga registruoti polimeruose esančius monomerus neprieštarauja kitoms REACH reglamento nuostatoms.

53.

Galiausiai kaip argumentas prieš polimeruose esančių monomerų registraciją nurodomi REACH reglamento tikslai.

54.

Šiuo atžvilgiu pateikiami du argumentai. Viena vertus, dar kartą pabrėžiamas polimerų atleidimas nuo registracijos, kuris tariamai apeinamas numačius pareigą registruoti monomerus. Tačiau, kaip jau buvo parodyta, šiuo atveju taip nėra.

55.

Kita vertus reiškiamos abejonės, kad pareiga registruoti monomerus tarnauja bendriems REACH reglamento tikslams. Pagal REACH reglamento 1 straipsnio 1 dalį jis skirtas užtikrinti aukštą žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį, įskaitant cheminių medžiagų pavojaus vertinimo alternatyvių metodų skatinimą, taip pat laisvą cheminių medžiagų judėjimą vidaus rinkoje, kartu didinant konkurencingumą ir skatinant inovacijas.

56.

Prieštaravimo dėl šių tikslų nematyti. Taip pat nėra požymių, jog šie tikslai reikalautų kitaip aiškinti REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalį.

57.

Tačiau tai, ar šiems tikslams galima priskirti pareigą registruoti monomerus, visų pirma svarbu antrajam klausimui, ypač kiek juo klausiama apie REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalies atitiktį proporcingumo principui. Todėl tai reikėtų ištirti nagrinėjant antrąjį klausimą.

58.

Tad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalies sąvoka „monomerai“ susijusi vien su sureagavusiais monomerais, t. y. monomerais, kurie taip sureagavo tarpusavyje, nes jie sujungti su polimeru, kurio sudėtyje yra.

59.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalies taikymas gamintojams ir importuotojams yra neteisėtas dėl to, kad ši norma yra nelogiška, diskriminuojanti arba neproporcinga. Taigi reikia patikrinti, ar ši nuostata yra galiojanti.

60.

Erbslöh ir S.P.C.M. skundžia nepakankamą REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalies motyvavimą.

61.

Nors prašyme priimti prejudicinį sprendimą motyvavimo klausimas nėra keliamas, vis dėlto tiesioginių ieškinių dėl individualių sprendimų kontekste Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad nepakankamas motyvavimas, prieštaraujantis EB 253 straipsniui, sudaro esminių procedūrinių reikalavimų EB 230 straipsnio prasme pažeidimą ( 6 ) ir, be to, yra vienas iš aspektų, kuriuos Teisingumo Teismas gali ir turi nagrinėti savo iniciatyva ( 7 ). Motyvavimo stokos arba akivaizdžiai nepakankamo motyvavimo (iš principo) negalima ištaisyti tuo, kad suinteresuotasis asmuo akto motyvus sužino per procesą Bendrijos teisme ( 8 ). Nepalankaus sprendimo motyvavimas turi sudaryti Bendrijos teismui galimybę patikrinti jo teisėtumą ir suteikti suinteresuotajam asmeniui reikiamas nuorodas, leidžiančias nustatyti, ar sprendimas yra pagrįstas ir ar verta jį skųsti ( 9 ). Taigi motyvavimas yra būtinoji teisminio tam tikros priemonės patikrinimo sąlyga.

62.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi būti pritaikytas prie atitinkamo teisės akto pobūdžio. Jis turi taip aiškiai ir nedviprasmiškai perteikti teisės aktą priėmusios Bendrijos institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti pagrindines priemonės priėmimo priežastis. Tai yra sąlyga, kad jie galėtų įgyvendinti savo teises, o Teisingumo Teismas – vykdyti savo kontrolės funkciją. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių. Ar akto motyvacija atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinama ne tik pagal tekstą, bet ir pagal kontekstą bei visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias teisės normas. Jeigu ginčijamas teisės aktas leidžia bendrais bruožais nustatyti Bendrijos institucijos siekiamą tikslą, būtų nueita pernelyg toli reikalaujant ypatingo įvairių techninių sprendimo variantų motyvavimo ( 10 ).

63.

Nors šiuo atveju nėra matyti specialaus pareigos registruoti polimeruose esančius monomerus motyvavimo, ši nuostata yra techninis sprendimas, nereikalaujantis ypatingo motyvavimo. Kaip bus parodyta toliau, visų pirma vertinant proporcingumą, šis reglamentavimas gali būti priskirtas prie bendrų REACH reglamento tikslų. Toks specialaus techninio reglamentavimo priskyrimas prie bendrųjų tikslų nebūtinai turi būti aiškiai įtvirtintas jau bendrosios normos motyvuose. Toks ryšis prireikus gali būti sukurtas vėlesniais paaiškinimais.

64.

Taigi pareigos motyvuoti pažeidimo negalima konstatuoti.

65.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalis negalioja dėl logikos stokos. Nėra įprasta tikrinti, ar Bendrijos teisė logiška, tačiau bylos šalių argumentai parodo, kad šiuo atveju visų pirma kalbama apie teisinio saugumo principą, išreikštą apibrėžtumo reikalavimu.

66.

Erbslöh ir S.P.C.M. laikosi nuomonės, kad logikos stoka išplaukia iš prieštaravimo polimerų atleidimui nuo registracijos. Tikrasis dviejų vienodą teisinę galią turinčių normų prieštaravimas iš tiesų galėtų sukelti abejonių dėl jų galiojimo, jeigu jo negalima išspręsti išaiškinimu arba pagal normų konkurencijos principus, pavyzdžiui, lex posterior arba lex specialis. Tokiu atveju nebūtų galima nustatyti, kokią normą taikyti. Toks prieštaravimas pažeistų teisinio saugumo principą. Šis pagrindinis Bendrijos teisės principas reikalauja, jog norma būtų aiški ir tiksli, kad suinteresuotieji asmenys galėtų nedviprasmiškai nustatyti savo teises ir pareigas bei imtis atitinkamų veiksmų ( 11 ). Tačiau jau buvo parodyta, kad pareiga registruoti polimeruose esančius monomerus ir polimerų atleidimas nuo registracijos vienas kitam neprieštarauja ( 12 ).

67.

Todėl REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalis nėra nelogiška prieštaringos normos prasme.

68.

Proporcingumo principas yra vienas bendrųjų Bendrijos teisės principų, kurių turi paisyti Bendrijos teisės aktų leidėjas ( 13 ). Todėl Bendrijos institucijų aktai neturi viršyti to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti. Šiuo atžvilgiu, kai galima rinktis tarp kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams ( 14 ).

69.

Anot Erbslöh Bendrijos teisės aktų leidėjas turi įrodyti, kad konkurenciją ribojančios sveikatos ir aplinkos apsaugos priemonės yra proporcingos. Ši pozicija grindžiama teismo praktika dėl EB 28 ir 30 straipsnių, kuri vis dėl to negali būti pritaikyta proporcingumo principui, kiek tai susiję su įrodinėjimo našta.

70.

Jeigu valstybė narė pasinaudoja EB 28 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės – prekių judėjimo laisvės – išimtimi, ji iš tikrųjų turi įrodyti šios išimties taikymo sąlygų buvimą ( 15 ). Tačiau iš principo galioja Bendrijos teisės teisėtumo prezumpcija ( 16 ). Ši prezumpcija suponuoja, kad neteisėtumą turi įrodyti tas, kuris abejoja dėl šio Bendrijos teisės akto galiojimo ( 17 ).

71.

Be to, kaip ir daugelyje kitų įstatymų leidybos sričių, proporcingumo principo laikymuisi REACH reglamento atveju griežta teisminė kontrolė taip pat netaikoma. Priimdamas sudėtingus techninius ir (arba) politinius sprendimus Bendrijos teisės aktų leidėjas veikiau disponuoja plačia vertinimo laisve („diskrecija“) ( 18 ). REACH reglamento atveju reikėjo rasti sudėtingą pusiausvyrą tarp aplinkos ir sveikatos politikos tikslų, viena vertus, bei ekonominių interesų, kita vertus.

72.

Kontroliuodamas pasinaudojimą tokiu įgaliojimu, teismas negali pakeisti Bendrijos teisės akto leidėjo vertinimo savuoju, o turi apsiriboti patikrinimu, ar šiame vertinime esama akivaizdžių klaidų ar piktnaudžiavimo įgaliojimais arba ar teisės aktų leidėjas akivaizdžiai peržengė savo vertinimo laisvės ribas ( 19 ).

73.

Kaip tai paveikia proporcingumo vertinimą, iš teismų praktikos ne visuomet aišku. Kai kuriuose sprendimuose konstatuojama, kad teisės akto leidėjo priimtos priemonės teisėtumas galėtų būti neigiamai paveiktas tik tuomet, kai ji akivaizdžiai netinkama kompetentingos institucijos siekiamam tikslui įgyvendinti ( 20 ). Iš dalies netgi tiesiogiai pabrėžiama, kad negali būti reikšminga, ar teisės aktų leidėjo priimta priemonė buvo vienintelė arba geriausia iš galimų; svarbu tai, ar ji buvo akivaizdžiai netinkama ( 21 ).

74.

Tačiau šie konstatavimai gali būti suprasti klaidingai. Jeigu yra akivaizdžiai mažiau ribojančių taip pat veiksmingų priemonių arba jei priimtos priemonės yra akivaizdžiai nepamatuotos siekiamų tikslų atžvilgiu, suinteresuotiesiems asmenims privaloma suteikti teisinę apsaugą. Antraip pirminei teisei priskirtinas proporcingumo principas netektų praktinio veiksmingumo.

75.

Atitinkamai daugelyje sprendimų Teisingumo Teismas taip pat tikrina, ar yra akivaizdžiai mažiau ribojančių priemonių ( 22 ) arba net ar nustatytos pareigos teisingai atitinka siekiamus tikslus ( 23 ).

76.

Kokiomis sąlygomis tam tikra priemonė akivaizdžiai neatitinka proporcingumo principo, Teisingumo Teismas iki šiol nėra aiškiai apibrėžęs. Lemiamu kriterijumi galiausiai turėtų būti tai, kad sudėtingais klausimais Bendrijos teismai iš principo neturėtų savuoju vertinimu keisti teisės akto leidėjo nuomonės.

77.

Paprastai tokiu Bendrijos teisės akto leidėjo vertinimu galima suabejoti tik tuomet, kai nėra matyti protingo pagrindimo ( 24 ). Šiuo atžvilgiu Bendrijos teismo atliekama kontrolė apima ir tai, ar priimant sprendimą buvo vadovaujamasi visais reikšmingais duomenimis, kuriais reikėjo vadovautis vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti iš jų padarytas išvadas ( 25 ).

78.

Atsižvelgiant į tai, reikia patikrinti, ar pareiga registruoti monomerus yra proporcinga priemonė siekiant teisėto tikslo.

79.

Remiantis institucijų paaiškinimais, šia priemone siekiama dviejų tikslų: viena vertus, turi būti apsaugotos aplinka ir sveikata, nes monomerų registracija leidžia reaguoti į tam tikrą su polimerais susijusią riziką. Kita vertus, pareiga registruoti monomerus siekiama užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas Europos polimerų rinkoje.

80.

Pagal REACH reglamento 1 straipsnį ir jo pirmą konstatuojamąją dalį juo, be kita ko, siekiama užtikrinti aukštą žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį. Tai atitinka EB 95 straipsnio 3 dalyje, 152 straipsnio 1 dalyje bei 174 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus reikalavimus.

81.

Pagal EB 174 straipsnio 3 dalies pirmąją įtrauką, rengdama savo aplinkos politiką, Bendrija, be kita ko, atsižvelgia į turimus mokslo ir techninius duomenis. Kai, nepaisant šių žinių, rizikos žmonių sveikatai buvimas ar jos dydis nėra žinomi, institucijos, taikydamos EB 174 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą atsargumo principą, gali imtis apsaugos priemonių, neprivalėdamos laukti, kol paaiškės šios rizikos buvimas ir dydis ( 26 ).

82.

Kaip visų pirma pabrėžia Parlamentas ir Taryba, cheminių medžiagų registracija kaip tik skirta pagerinti informaciją apie su jomis susijusią riziką. Taigi pagal savo prigimtį ji yra veiksmingos aplinkos ir sveikatos apsaugos politikos įgyvendinimo instrumentas.

83.

Bylos dalyviai kontroversiškai pasisako dėl klausimo, ar ir kokios apimties rizika sveikatai ir aplinkai susijusi su polimerais ( 27 ). Tačiau kadangi turi būti registruojami ne polimerai, o tik jų gamybai naudoti monomerai, gali būti reikšminga tik tokia rizika, kurią galima geriau įvertinti remiantis šia registracija.

84.

Šiuo atžvilgiu iš S.P.C.M. ir Erbslöh pateiktų mokslo tyrimų, kuriais institucijos iš principo neabejoja, išplaukia, kad informacija apie panaudotus monomerus nebūtinai leidžia daryti išvadas apie pagamintų polimerų savybes ir keliamą riziką. Pripažinta, kad paprastai monomerai yra stabiliai susijungę polimeruose ir iš esmės nekelia savarankiškos rizikos.

85.

Pagrindinį institucijų argumentą dėl ryšio tarp monomerų registracijos ir polimerų keliamos rizikos sudaro REACH reglamento 138 straipsnio 2 dalis ir 41 konstatuojamoji dalis. Pagal šias nuostatas Komisija galės teikti teisės aktų pasiūlymus, kai tik remiantis patikimais techniniais ir pripažintais moksliniais kriterijais praktišku ir ekonomiškai naudingu būdu bus galima atrinkti polimerus, kuriems būtų galima kelti registracijos reikalavimą. Komisija ir Taryba teigia, kad monomerų registracija reikalinga šiai užduočiai įvykdyti.

86.

Visų pirma Komisija patikslina šiuos teiginius, pažymėdama, kad registracijos metu cheminės saugos ataskaita turi apimti ir polimero, kuriam panaudojamas monomeras, gyvavimo ciklą. Vis dėlto šis argumentas neįtikina.

87.

Jau buvo parodyta, kad monomerams skirtos cheminės saugos ataskaitos dalykas nėra rizika, kurią kelia panaudojant monomerą pagamintas polimeras ( 28 ). Taip iš tikrųjų būtų nuvertintas polimerų atleidimas nuo registracijos ir pernelyg išplėsta cheminės medžiagos gyvavimo ciklo sąvoka. Todėl cheminės saugos ataskaitoje tik paminimas iš monomero gaminamas polimeras.

88.

Tačiau su nuoroda į ekspertų nuomonę, kuri buvo pateikta High Court ( 29 ), Komisija įvardija du specifinius rizikos atvejus, tam tikru būdu susijusius su gamybai naudojamais monomerais.

89.

Pirmiausia, ne visos monomero savybės neišvengiamai išnyksta per polimerizaciją. Savybių išnykimas veikiau priklauso nuo to, kokios monomero molekulės funkcinės grupės dalyvavo šioje cheminėje reakcijoje. Išlikusios funkcinės grupės gali suteikti polimerui monomero savybių.

90.

Ar išliks monomero savybės, akivaizdžiai priklauso nuo atitinamos cheminės reakcijos, t. y. nuo pagaminto polimero. Jeigu registruojant monomerą reikia įvardyti pagamintą polimerą ( 30 ) ir cheminėje nomenklatūroje yra informacijos apie atitinkamo polimero molekulės struktūrą ( 31 ), tokia registracija leidžia daryti išvadas apie išlikusias monomero savybes. Šiuo atžvilgiu panaudoto monomero registracija yra tinkama reaguoti į šią polimero keliamą riziką.

91.

Tačiau pareiga registruoti sureagavusius monomerus, kurių importuotojas įveža nuo vienos iki dešimties tonų, neabejotinai visiškai nenaudinga šiam tikslui. Vienareikšmis pagaminto polimero įvardijimas, kiek galima spręsti, reikalingas tik tuomet, kai reikia pateikti cheminės saugos ataskaitą pagal REACH reglamento 14 straipsnį. Tačiau tai suponuoja, kad per metus importuojama daugiau kaip 10 tonų atitinkamos cheminės medžiagos, o pareiga registruoti sureagavusius monomerus taikoma jau nuo vienos tonos per metus. Nesant vienareikšmės cheminės polimero identifikacijos, negalima daryti pagrįstų išvadų apie išlikusias monomero savybes.

92.

Antra, tam tikromis sąlygomis polimerai gali skilti. Vis dėlto Komisija tiesiogiai pripažįsta, kad skildami polimerai labai retai išlaisvina juose esančius monomerus. Ar ir kokiomis sąlygomis polimeras skyla, akivaizdžiai visų pirma priklauso nuo atitinkamo polimero. Kiek polimere esantys monomerai yra reikšmingi tokiam skilimui, nėra aišku. Taigi nebuvo parodytas pakankamas ryšys tarp monomerų registracijos ir polimerų susiskaidymo į panaudotus monomerus rizikos.

93.

Be to, pareiga registruoti polimeruose esančius monomerus galėtų būti skirta tam, kad būtų galima reaguoti į riziką, kylančią iš nesureagavusių monomerų. Neginčijama, kad su nesureagavusiais monomerais yra susijusi rizika sveikatai ir aplinkai. Monomerai – tai santykinai mažos, nesunkiai reaguojančios molekulės, kurios dėl to gali turėti kenksmingą poveikį.

94.

Polimerų gamybos Bendrijoje atveju pareigos registruoti juose esančius monomerus nauda akivaizdi: monomerai naudojami Bendrijoje kaip nesureagavę monomerai ir todėl reikia žinoti registruojant pateiktiną informaciją, kad būtų galima valdyti galimą riziką. Vis dėlto REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalis šių monomerų atveju veikiausiai turi tik antraeilės reikšmės, nes jie, neatsižvelgiant į tai, ar naudojami polimerų gamybai, pagal REACH reglamento 6 straipsnio 1 ir 2 dalis turi būti registruojami juos pagaminant arba importuojant. Todėl šiuo klausimu Erbslöh ir S.P.C.M. ir nepateikia konkrečių prieštaravimų.

95.

Tačiau šie bylos dalyviai pabrėžia, kad importuojant polimerus situacija yra visiškai kitokia: tokiu atveju monomerai naudojami tik už Bendrijos ribų. Iš principo Bendrija susiduria su monomerais tik į polimerus sureagavusių monomerinių grandinių forma.

96.

Importuotuose polimeruose sureagavusių monomerų registracija padeda saugoti aplinką ir sveikatą Bendrijoje tik pirmiau nurodyta apimtimi.

97.

Tačiau nesureagavusių monomerų likučiai taip pat kelia riziką. Neginčijama, kad polimeruose gali būti tokių likučių priemaišų ir kad naudojant polimerus šie monomerai gali turėti kontaktą su aplinka.

98.

Komisija pabrėžia šią riziką savo pastabose ir yra nurodžiusi ją kaip vieną iš sureagavusių monomerų registravimo priežasčių PPO techninių prekybos kliūčių komitete ( 32 ).

99.

Polimeruose sureagavusių monomerų registravimas iš tikrųjų gali suteikti nuorodų dėl monomerų likučių keliamos rizikos. Gali atsitikti taip, kad polimero gamybai buvo naudotos tokios monomero rūšys, kurios aptinkamos kaip likučiai. Naudotos monomero rūšys taip pat gali leisti daryti išvadas apie likučių tikimybę.

100.

Taigi registravimo pareiga yra tinkama prisidėti prie monomero priemaišų keliamos rizikos valdymo.

101.

Visų pirma Taryba, bet taip pat ir Lenkija pabrėžia, kad sureagavusių monomerų registracija skatina sąžiningą konkurenciją tarp Bendrijos polimerų gamintojų ir importuotojų.

102.

Į Bendrijoje platinamų polimerų kainą paprastai proporcingai įskaičiuojamos ir perdirbtų monomerų registracijos išlaidos. Darytina prielaida, kad šie monomerai jau buvo registruoti kaip savarankiškos cheminės medžiagos jas gaminant arba importuojant. Tačiau už Bendrijos ribų polimerai gali būti gaminami neprivalant registruoti pirminių cheminių medžiagų. Bendrijos polimerų rinkoje šiam konkurencijos iškraipymui bus užkirstas kelias, jei bent jau importuotojai privalės registruoti pirmines chemines medžiagas.

103.

Importuotojams nustatyta registravimo pareiga kartu lemia ir teisingesnį registracijos išlaidų pasiskirstymą įvairioms įmonėms, gaminančioms atitinkamą polimerą Bendrijoje arba jį importuojančioms. REACH reglamente yra nuostatų, skirtų padalyti registracijai būtinų tyrimų išlaidas registruojantiems subjektams. Toks išlaidų paskirstymas atitinka su polimero platinimu susijusias atsakomybę ir naudą. Taigi taip įgyvendinamas teršėjo atsakomybės principas, kuris savo ruožtu yra vienas proporcingumo principo aspektų ( 33 ).

104.

Sąžiningos konkurencijos užtikrinimas gali būti priskirtas prie REACH reglamento 1 straipsnio 1 dalyje įvardyto tikslo pagerinti konkurencingumą ( 34 ). Be to, remiantis REACH reglamento trečia konstatuojamąja dalimi, vienodas požiūris į importuotojus ir gamintojus yra tiesioginis šio reglamento tikslas:

„<…> teisės aktai turėtų būti taikomi nediskriminuojant, nesvarbu, ar cheminėmis medžiagomis prekiaujama vidaus rinkoje, ar tarptautiniu mastu, laikantis Bendrijos tarptautinių įsipareigojimų.“

105.

Bendrijos gamintojų apsauga nuo nepalankių konkurencijos sąlygų iš principo yra leistinas Bendrijos teisės aktų leidėjo tikslas ( 35 ). Nėra reikšminga, ar šis tikslas sukelia sunkumų Pasaulio prekybos organizacijos kontekste. Šioje byloje nagrinėjamas reglamentavimas iš tiesų jau ne kartą buvo aptariamas Techninių prekybos kliūčių komitete ( 36 ). Tačiau šioje byloje nėra nagrinėjama atitiktis Pasaulio prekybos organizacijos nuostatoms. Be to, Teisingumo Teismas netikrina Bendrijos teisės pagal šį kriterijų ( 37 ).

106.

Taigi REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalis nėra akivaizdžiai netinkama teisėtam lygios konkurencijos tikslui pasiekti.

107.

Pareiga registruoti polimeruose sureagavusius monomerus yra tinkama prisidėti siekiant trijų teisėtų tikslų: ji yra tinkama siekiant reaguoti į aplinkai ir sveikatai kylančią riziką, išplaukiančią iš monomerų likučių priemaišų polimeruose. Be to, tam tikrais atvejais ji gali būti naudinga, siekiant įvertinti riziką dėl monomero savybių išlikimo polimeruose. Galiausiai registracija prisideda prie sąžiningos konkurencijos tarp Bendrijos polimerų gamintojų ir importuotojų.

108.

Reikia išnagrinėti, ar pareiga registruoti polimeruose sureagavusius monomerus yra būtina minėtiems tikslams pasiekti.

109.

Kalbant apie aplinkos ir sveikatos apsaugos tikslus, tikrai kyla abejonių dėl registravimo pareigos būtinybės.

110.

Atrodo, kad detalios informacijos apie monomerus nauda vertinant riziką dėl monomero savybių išlikimo polimeruose yra labai ribota. Pakankamai daug požymių liudija, kad ribotos apimties, tačiau tikslinės informacijos apie polimerą pateikimo pareiga būtų mažiau ribojanti ir mažų mažiausiai taip pat veiksminga.

111.

Tačiau monomerų likučių keliamai rizikai įvertinti informacija apie monomerą neabejotinai reikšminga. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad šios rizikos atžvilgiu pakaktų tik tokios registravimo pareigos, kuri būtų susijusi vien su monomerų priemaišomis.

112.

Šia linkme Erbslöh ir S.P.C.M. taip pat siūlo aiškinti REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalį taip, kad reikia registruoti tik nesureagavusius monomerų likučius. Tačiau REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalies taikymas vien nesureagavusiems monomerams arba monomerų likučiams veikiausiai iš esmės panaikintų jos praktinį veiksmingumą. Mažai netikėtina, kad yra daug polimerų, kuriuose yra 2 arba daugiau procentų masės monomerų likučių. Vargu ar tiek daug priemaišų turintis produktas patenkintų polimero naudotojo poreikius.

113.

Tokia registravimo pareiga veikiau turėtų būti susieta su faktiškai pasitaikančiomis priemaišomis. Per teismo posėdį Erbslöh, niekam nepaprieštaravus, teigė, kad tokias priemaišas galima be didelių sunkumų nustatyti vakuumine distiliacija ir dujų chromatografija.

114.

Vis dėlto galiausiai nebūtina aiškintis, ar minėtos abejonės pagrįstos, ar galbūt jas gali pašalinti kiti institucijų pateikti argumentai ir teisės aktų leidėjo vertinimo laisvė taikant atsargumo principą.

115.

Registravimo pareiga neabejotinai reikalinga, kad būtų pasiektas lygios konkurencijos tikslas.

116.

Tiesa, būtų galima įsivaizduoti situaciją, kai Bendrijos gamintojų konkurencinei pozicijai apsaugoti skirtos priemonės taikomos tik tose rinkose, kuriose šie gamintojai iš tikrųjų veikia. Tuomet pareiga registruoti panaudotus monomerus galiotų tik tų polimerų atveju, kurie taip pat gaminami Bendrijoje ( 38 ). Tačiau tai neleistų lygiai taip pat veiksmingai saugoti potencialios konkurencijos. Naujų polimerų gamybą Bendrijoje galima pradėti tik po to, kai įregistruojami naudojami monomerai. Tokiu atveju naujas Bendrijos gamintojas, dar neturėdamas pajamų iš savo gamybos, turėtų investuoti lėšas į monomerų registravimą, o išoriniai konkurentai (iš pradžių) galėtų tiekti polimerus į Bendriją be tokių sąnaudų.

117.

Muito mokestis importuotiems polimerams, siekiant fiksuota suma kompensuoti sąnaudų sutaupymo faktą dėl nesančios registracijos, taip pat neatrodo tokia pati veiksminga švelnesnė priemonė.

118.

Taigi šis reglamentavimas bet kuriuo atveju būtinas siekiant lygios konkurencijos tarp Bendrijos ir trečiųjų valstybių gamintojų tikslo.

119.

Galiausiai kyla klausimas, ar dėl registravimo pareigos atsirandanti našta polimerų importui teisingai atitinka siekiamus tikslus.

120.

Anot Erbslöh ir S.P.C.M., importuotojai susiduria su dideliais praktiniais sunkumais. Mažai tikėtina, kad monomerai jau buvo registruoti pirmesnių tiekimo grandinės dalyvių, monomerų arba polimerų gamintojų. Paprastai nebūdami Bendrijos gamintojai, šie gamintojai neturi registravimo pareigos ir nėra suinteresuoti registruoti monomerus per vienintelį atstovą.

121.

Importuotojai savo ruožtu dažnai nežino, kokių sureagavusių monomerų esama jų importuojamuose polimeruose. Jų tiekėjai paprastai traktuoja šią informaciją kaip komercinę paslaptį. Be to, nėra veiksmingų analizės metodų sureagavusiems monomerams nustatyti.

122.

Komisija neprieštarauja šiems teiginiams. Tačiau ji teisingai pažymi, kad šią problemą išsprendžia rinka. Jeigu polimerų tiekėjai nori juos platinti Europos rinkoje, jie sudarys galimybę registruoti monomerus arba – saugodami savo komercinę paslaptį – patys atliks registraciją pasitelkę vienintelį atstovą. Importuotojai ir galimi polimerų naudotojai prireikus galėtų paveikti šį sprendimą kainomis, kurias pasiryžę mokėti.

123.

Nors Erbslöh nuogąstauja dėl papildomos komplikacijos, susijusios su abejonėmis, kad, išorės gamintojams įregistravus monomerus, tai iš tikrųjų atleistų importuotojus nuo registravimo pareigos, šios abejonės yra nepagrįstos.

124.

Institucijos teigia, kad polimerų tiekėjai iš Bendrijai nepriklausančių šalių pagal REACH reglamento 8 straipsnį gali paskirti vienintelį atstovą, kuris registruoja monomerus vietoj importuotojo. Erbslöh abejoja, kad tokia registracija gali būti atlikta pirmesnio tiekimo grandinės dalyvio pagal 6 straipsnio 3 dalį, nes vienintelis atstovas nėra pirmesnis rinkos dalyvis ir Bendrijai nepriklausančios šalies subjektui netaikoma registravimo pareiga.

125.

Tačiau vienintelio atstovo institutas suponuoja, kad jo atlikta registracija atleidžia nuo registravimo pareigos tolesnius tiekimo grandinės dalyvius. Atitinkamai REACH reglamento 8 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad vienintelis atstovas atlieka importuotojo pareigą. Todėl jo atlikta registracija turi atleisti importuotojus nuo šios pareigos ir atsižvelgiant į REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalį.

126.

Be to, pasinaudojimas kitais tiekimo grandinės dalyviais yra pagrindinis REACH reglamento požymis. Ir kitų cheminių substancijų atveju registracijai reikia gauti informaciją iš kitų įmonių. Registracija skirta valdyti riziką, kuri kyla dėl nustatyto cheminės medžiagos naudojimo. Informaciją apie tokį panaudojimą ir riziką dažnai gali suteikti tik cheminių medžiagų pirkėjai. Jeigu jie nedalyvauja registracijos procedūroje, jiems gali prireikti patiems surinkti informaciją apie dėl numatyto cheminės medžiagos naudojimo kylančią riziką (žr. REACH reglamento 37 ir paskesnius straipsnius).

127.

Net jei tam tikrais atvejais monomerų registracija praktikoje nebūtų įmanoma, Europos cheminių medžiagų agentūros gairės „Guidance for monomers and polymers“ ( 39 ) parodo kelią, kaip polimerą vis dėlto būtų galima platinti: traktavimas kaip nežinomos ar kintamos sudėties medžiagos, kompleksinio reakcijos produkto arba biologinės medžiagos. Tokiu atveju išimties tvarka gali būti registruojamas pats polimeras ( 40 ).

128.

Kitas prieštaravimas grindžiamas registracijos sąnaudomis. S.P.C.M. ir Erbslöh teigimu, jos aiškiai neatitinka – visų pirma suinteresuotosios įmonės Lake – apyvartos ir atitinkamo cheminių medžiagų kiekio.

129.

Tačiau iš principo šios sąnaudos tenka visiems cheminių medžiagų naudotojams. Susitaikymas su tokia našta yra vienas pagrindinių REACH reglamento struktūrinių elementų. Jeigu dėl registracijos sąnaudų tam tikra cheminė medžiaga rinkoje nebepaklausi, su tuo iš esmės reikia susitaikyti.

130.

Be to, pagal REACH reglamentą išlaidos reikalingiems tyrimams bent iš dalies gali būti paskirstytos skirtingiems pareiškėjams. Kadangi nedidelis monomerų skaičius gali būti kombinuojamas į labai didelį polimerų skaičių ( 41 ), reikia manyti, kad tuos pačius monomerus registruos skirtingi gamintojai ir importuotojai. Pasitelkę REACH reglamente numatytą koordinavimo procedūrą, jie gali pasidalyti išlaidas.

131.

Taigi našta dėl pareigos registruoti polimeruose sureagavusius monomerus didžiąja dalimi atitinka bendras su REACH reglamentu susijusias pareigas. Jas visų pirma atsveria tikslas užtikrinti sąžiningą konkurenciją tarp Bendrijos ir trečiųjų valstybių polimerų gamintojų. Šis santykis nėra akivaizdžiai nesubalansuotas.

132.

Taigi šiuo atveju negalima konstatuoti proporcingumo principo pažeidimo.

133.

Galiausiai reikia patikrinti, ar REACH reglamento 6 straipsnio 3 dalis sukelia neleistiną diskriminaciją. Ši antrojo prejudicinio klausimo dalis susijusi su atitiktimi vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principui. Šis principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jei toks vertinimas nėra objektyviai pateisintas ( 42 ).

134.

Skirtingas vertinimas yra pateisinamas, jeigu jis pagrįstas objektyviu ir protingu kriterijumi, t. y. jei jis susijęs su nagrinėjamu teisės aktu siekiamu teisėtu tikslu ir jei šis skirtumas yra proporcingas tokiu vertinimu siekiamam tikslui ( 43 ). Todėl aptariamas reglamentavimas turi būti proporcingas tam tikros situacijos skirtumams ir panašumams ( 44 ).

135.

Vis dėlto, kaip ir proporcingumo principo atveju, nagrinėjant diskriminacijos draudimą reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas disponuoja vertinimo laisve („diskrecija“) ( 45 ). Tačiau jis privalo pagrįsti pasirinkimą objektyviais ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą atitinkančiais kriterijais, atsižvelgti į visas faktines aplinkybes ir priimant nagrinėjamą teisės aktą turimus techninius ir mokslo duomenis ( 46 ). Greta pagrindinio teisės akto tikslo, jis turi paisyti ir visų paliestų interesų. ( 47 )

136.

Erbslöh ir S.P.C.M. skundžia tai, kad nors importuotojams ir Bendrijos polimerų gamintojams nustatyta tokia pati pareiga, vis dėlto importuotojus ji varžo daug stipriau.

137.

Bendrijos polimerų gamintojams įregistruoti naudojamus monomerus yra daug lengviau nei polimerų importuotojams. Gamintojams naudojami monomerai yra žinomi ir todėl jie juos gali įregistruoti.

138.

Tačiau importuotojai, prieš galėdami kreiptis dėl registracijos, priklauso nuo išorinių tiekėjų paramos. Erbslöh ir S.P.C.M. nuogąstauja, kad tiekėjai nei suteiks importuotojams reikalingos informacijos apie naudojamus monomerus, nei patys įregistruos monomerus per atstovą.

139.

Tačiau ši importuotojų priklausomybė neišvengiamai išplaukia iš to, kad Bendrija neturi kompetencijos nustatyti privalomus įpareigojimus trečiųjų valstybių įmonėms.

140.

Teisinga, kad registracijos pareiga konkrečiai tenka importuotojui. Tačiau ji orientuota į tiekėjus. Jie iš principo prilyginami Bendrijos gamintojams. Importuoti polimerai taip pat iš esmės nesiskiria nuo polimerų, kurie buvo pagaminti Bendrijoje. Todėl vienodai vertinamos panašios situacijos.

141.

Atsižvelgiant į minėtą registravimo pareigos tikslą, t. y. lygios konkurencijos užtikrinimą, pateisinama kelti šioms panašioms situacijoms vienodus reikalavimus. Trečiųjų valstybių gamintojai gali laisvai pasirinkti, ar prisiimti šias pareigas, ar atsisakyti Bendrijos rinkos.

142.

Nors palyginus importuotojus su Bendrijos gamintojais gaunamas rezultatas, kad jiems nustatytos nevienodos pareigos, jie ir nėra panašioje situacijoje. Importuotojai laikomi vieninteliais prieinamais išorinių gamintojų atstovais, bent jau kol pastarieji nepaskyrė vienintelio atstovo REACH reglamento 8 straipsnio prasme. Tai, kad dėl registravimo pareigoms jiems tenka kitokia našta, atitinka šį jų situacijos skirtumą, palyginti su gamintojo situacija.

143.

Taigi šiuo atveju negalima konstatuoti lygybės principo pažeidimo.

144.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip: