1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) 9 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies d punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp UDV North America Inc. (toliau – UDV), Stamforde (JAV) įsteigtos bendrovės, ir Brandtraders NV (toliau – Brandtraders), Zebriugėje (Belgija) įsteigtos bendrovės, dėl to, kad pastaroji naudojo UDV priklausantį Bendrijos prekių ženklą „Smirnoff Ice“.

3

Pagal Reglamento Nr. 40/94 septintą konstatuojamąją dalį:

„<…> Bendrijos prekių ženklo, kurio svarbiausia paskirtis – garantuoti, kad prekių ženklas taps kilmės nuoroda, suteikiama apsauga ženklo, žymens ir prekių ar paslaugų tapatumo atvejais yra absoliuti; <…> ši apsauga taip pat galioja ženklo, žymens ir prekių ar paslaugų panašumo atvejais; <…> panašumo koncepcija turi būti aiškinama susietai su suklaidinimo galimybe; kadangi suklaidinimo galimybė, kurios įvertinimas priklauso nuo daugelio veiksnių ir ypač nuo prekių ženklo pripažinimo rinkoje, galimas susiejimas su vartojamu ar registruotu žymeniu, tarp prekių ženklo ar žymens ir tarp nurodytų prekių ar paslaugų egzistuojantis panašumas sudaro ypatingas aplinkybes, dėl kurių būtina suteikti tokią apsaugą“.

4

Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnis „Bendrijos prekių ženklų suteikiamos teisės“ numato:

„1.   Bendrijos prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti:

2.   Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis galima, inter alia, uždrausti:

<…>“

5

UDV yra Bendrijos prekių ženklo „Smirnoff Ice“ savininkė. Šis prekių ženklas buvo įregistruotas Nr. 001540913 peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 33 klasės prekėms „Svaigieji gėrimai, t. y. distiliuoti svaigieji gėrimai ir likeriai“; ši registracija įsigaliojo 2000 m. kovo 6 dieną.

6

Brandtraders eksploatuoja interneto tinklavietę (toliau – interneto tinklavietė), kurioje bendrovės narės gali kaip pardavėjai arba kaip pirkėjai anonimiškai patalpinti skelbimus, o taip pat anonimiškai derėtis ir pasiekti susitarimą pagal šioje tinklavietėje pateikiamas bendrąsias sąlygas.

7

Ne nariai taip pat gali lankytis tinklavietėje, peržiūrėti joje pateikiamus pasiūlymus ir užsakymus, tačiau jiems nepateikiama informacija apie prekių buvimo vietą ir kainą.

8

Pagal bendrąsias sąlygas, Brandtraders, sužinojusi apie susitarimą, kaip pardavėjo komisionierė, t. y. savo vardu, bet dėl pardavėjo interesų, už komisinį atlyginimą sudaro su pirkėju pirkimo–pardavimo sutartį.

9

2001 m. gruodžio 11 d. pardavėjas interneto tinklavietėje patalpino pasiūlymą dėl prekių „Smirnoff Ice/24btl/30 cl/5%“, kuriame nurodomas turimas kiekis ir tai, jog, tai yra prekės, kurioms taikoma vadinamoji „T 1“ procedūra, t. y. Bendrijos išorės tranzito muitinės procedūra.

10

2001 m. gruodžio 13 d.UDV prašymu antstolis parengė protokolą, kuriame pateikiama visos interneto tinklavietės kopija, taigi ir su nagrinėjamomis prekėmis susijęs pasiūlymas toks, koks jis yra prieinamas ne nariams.

11

UDV pateikus vienašalį prašymą dėl veiksmų nutraukimo, 2001 m. gruodžio 19 d. Nutartimi voorzitter van de rechtbank van koophandel te Brussel (Briuselio komercinio teismo pirmininkas), nurodė Brandtraders laikyti aptariamas prekes tokias, kokios jos yra, ir numatė 500 EUR periodinę baudą už kiekvieną prekę, kuri nebus laikoma taip, kaip nurodyta. Be to, šioje nutartyje buvo paskirtas ekspertas, siekiant išsamiau apibūdinti nurodytą pažeidimą.

12

Atsižvelgiant, visų pirma, į eksperto ataskaitą, vėliau buvo nustatytos pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, kaip tai matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir bylos medžiagos.

13

Patalpinusi pasiūlymą interneto tinklavietėje, Hillyard Trading Ltd (toliau – Hillyard), Gibraltare įsteigta bendrovė, susitarė su Checkprice UK Ltd (toliau – Checkprice), Noridže (Jungtinė Karalystė) įsteigta bendrove, kad pastarajai parduos 3040 dėžių, kuriose yra po 24 butelius, Keiptaune (PAR) pagaminto „Smirnoff Ice“.

14

2001 m. rugsėjo 3 d.Brandtraders savo vardu, bet dėl Hillyard interesų sudarė su Checkprice pirkimo–pardavimo sutartį, į kurią buvo įtrauktos sąlygos, dėl kurių Hillyard ir Checkprice susitarė, ir išsiuntė laišką Hillyard, kuriame patvirtinamas šios sutarties sudarymas. Prekių ženklas „Smirnoff Ice“ buvo šiame patvirtinimo laiške, tačiau jo nebuvo pirkimo–pardavimo sutartyje. Minėtame laiške taip pat nurodyta, kad Brandtraders veikia savo vardu, bet dėl pardavėjo interesų.

15

2001 m. spalio 15 d.Brandtraders pateikė Checkprice sąskaitą faktūrą už 2846 dėžes muitinėje neįformintų prekių, nes 194 dėžės buvo pažeistos iškraunant. Šioje sąskaitoje faktūroje buvo nurodyta kaina, į kurią įtrauktas Brandtraders komisinis atlyginimas. Sąskaitoje faktūroje nurodomas prekių ženklas „Smirnoff Ice“.

16

2001 m. spalio 22 d. apmokėjus šią sąskaitą faktūrą, prekės, iškrautos Filikstou (Jungtinė Karalystė) uoste, buvo perduotos Checkprice. Vėliau jos buvo išleistos į laisvą apyvartą.

17

2001 m. spalio 30 d., gavusi Hillyard išduotą kredito notą už pažeistas dėžes, Brandtraders apmokėjo sąskaitą faktūrą, kurią Hillyard jai pateikė už nurodytas prekes. Šioje sąskaitoje faktūroje buvo nurodytas prekių ženklas „Smirnoff Ice“.

18

2001 m. gruodžio 28 d.UDV Brandtraders atžvilgiu pareiškė ieškinį dėl veiksmų nutraukimo; šį ieškinį nagrinėjo voorzitter van de rechtbank van koophandel te Brussel, veikiantis kaip laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas.

19

2002 m. balandžio 19 d. Nutartimi šis ieškinys buvo pripažintas priimtinu ir pagrįstu.

20

Remiantis šia nutartimi, kuri buvo priimta įvykus ginčo procedūrai, Brandtraders pažeidė Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl to, kad, pirma, 2001 m. rugsėjo 3 d. iš Hillyard nupirko „Smirnoff Ice“ butelių partiją, kurią perpardavė Checkprice, antra, iš anksto apie šį sandorį paskelbė interneto tinklavietėje ir, pagaliau, iš naujo apie tokį sandorį paskelbė šioje tinklavietėje 2001 m. gruodžio 13 dieną. Be to, Brandtraders buvo nurodyta nekartoti šių pažeidimų įpareigojant mokėti 100 EUR periodinę baudą už kiekvieną padarytą pažeidimą.

21

Nagrinėdamas dėl šios nutarties pateiktą apeliacinį skundą, 2003 m. rugsėjo 23 d.hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas) priėmė sprendimą, kuriuo minėtą nutartį panaikino, o UDV pateiktą ieškinį dėl veiksmų nutraukimo atmetė kaip nepagrįstą.

22

Minėtas teismas nusprendė, pirma, kad aplinkybė, jog Brandtraders logistikos parneris prekes iškrovė Filikstou uoste, jokiu būdu nereiškia, kad Brandtraders naudojo prekių ženklą „Smirnoff Ice“.

23

Antra, hof van beroep te Brussel mano, kad kadangi nuorodas interneto tinklavietėje patalpino ne Brandtraders ir kadangi ši bendrovė visiškai nekontroliuoja minėtoje tinklavietėje talpinamų pasiūlymų, pagrindinėje byloje nagrinėjamas prekių ženklu „Smirnoff Ice“ pažymėtų prekių pasiūlymas negali būti priskirtas šiai bendrovei. Minėtas teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju tai nėra naudojimas Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 2 dalies b punkto prasme.

24

Trečia, dėl prekių ženklo „Smirnoff Ice“ nurodymo Brandtraders komercinės veiklos dokumentuose, visų pirma patvirtinimo laiške ir sąskaitose faktūrose, hof van beroep te Brussel nusprendė, kad tai yra naudojimas prekybinėje veikloje, vykdomoje, be kita ko, Bendrijos teritorijoje, net jeigu pačių prekių šioje teritorijoje nėra.

25

Tačiau, šio teismo nuomone, kadangi Brandtraders nenaudojo nagrinėjamam prekių ženklui tapataus žymens kaip prekių pardavimo sandoriu, – kurio šalis ji pati yra – suinteresuotoji šalis, nes veikė dėl trečiosios šalies, šiuo atveju pardavėjo, interesų, ši bendrovė nenaudojo šio žymens Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies d punkto prasme.

26

2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą UDV apskundė Hof van Cassatie nurodydama, kad, priešingai nei nusprendė hof van beroep te Brussel, siekiant taikyti Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalies a punktą ir 2 dalies d punktą, nereikalaujama, kad suinteresuotoji trečioji šalis, šiuo atveju Brandtraders, veikianti kaip prekybos tarpininkas, veiktų dėl savo interesų ir (arba) naudotų nagrinėjamą žymenį kaip prekių pardavimo sandoriu, – kurio šalis ji pati yra – suinteresuotoji šalis, kad būtų galima manyti, jog tai yra šio žymens naudojimas minėtų nuostatų prasme.

27

Šiomis aplinkybėmis Hof van Cassatie nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

28

Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad jo atsakymai į pateiktus klausimus nekelia jokių pagrįstų abejonių, pagal savo Procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą pranešė prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad klausimą spręs motyvuota nutartimi, ir paprašė savo Statuto 23 straipsnyje nurodytus asmenis pateikti pastabas šiuo klausimu.

29

Atsakydama į Teisingumo Teismo prašymą UDV nepateikė prieštaravimų dėl Teisingumo Teismo ketinimo klausimą spręsti motyvuota nutartimi. Jungtinės Karalystės vyriausybė į šį prašymą atsakė nurodydama, kad nepageidauja pateikti pastabų šiuo klausimu.

30

Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar „naudojimo“ sąvoka Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies d punkto prasme nurodo tokią situaciją, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai prekybos tarpininkas, veikiantis savo vardu, bet dėl pardavėjo interesų, ir todėl esantis prekių pardavimo sandoriu, – kurio šalis jis pats yra – suinteresuotąja šalimi, savo komercinės veiklos dokumentuose naudoja Bendrijos prekių ženklui tapatų žymenį, kuris skirtas prekėms ar paslaugoms, tapačioms prekėms ar paslaugoms, kurioms šis prekių ženklas įregistruotas.

31

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad vienas iš pažeidimų, kuriais kaltinama Brandtraders, kurio atžvilgiu hof van beroep te Brussel nusprendė, jog prekių ženklo „Smirnoff Ice“ nurodymas interneto tinklavietėje, pasirodantis pagrindinėje byloje nagrinėjamame pasiūlyme, negali būti priskiriamas Brandtraders ir todėl tai nėra „naudojimas“ Reglamento Nr. 40/94 9 straipnsio 2 dalies b punkto prasme, nėra UDV kasacinio skundo, pateikto Hof van Cassatie, ir prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas.

32

Todėl nereikia nagrinėti argumentų, kuriuos Brandtraders pateikė savo rašytinėse pastabose, tiek, kiek jie susiję su šiuo nurodytu pažeidimu.

33

Antra, nereikia nagrinėti ir rašytinėse pastabose pateiktų Brandtraders argumentų, susijusių su principais, išplaukiančiais iš Teisingumo Teismo praktikos, visų pirma iš 2005 m. spalio 18 d. Sprendimo Class International (C-405/03, Rink. p. I-8735), tiek, kiek jie susiję su prekėmis, kurioms taikoma išorės tranzito muitinės procedūra, ir prekių, žymimų įregistruotam prekių ženklui tapačiu arba į jį panašiu žymeniu, kaip nurodyta Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose, siūlymu arba įvežimu.

34

Iš tikrųjų pagrindinėje byloje nurodytas pažeidimas yra susijęs su aplinkybėmis dėl tokio žymens naudojimo tokiuose komercinės veiklos dokumentuose, kokie nurodyti Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 2 dalies d punktuose, kurios, kaip tvirtina hof van beroep te Brussel ir kaip nurodyta šios nutarties 24 punkte, vyko Bendrijos teritorijoje, net jeigu pačių prekių šioje teritorijoje nėra.

35

Taigi kadangi hof van beroep te Brussel sprendimas šiuo klausimu nėra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamo kasacinio skundo dalykas, teisės klausimas, kurį nagrinėjo pirmasis teismas, nenurodytas šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą.

36

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prejudiciniai klausimai kyla iš nuomonės, kurios Brandtraders laikėsi hof van beroep te Brussel ir kurią palaikė šis teismas, kad tai, jog minėta bendrovė nurodė prekių ženklą „Smirnoff“ savo komercinės veiklos dokumentuose, visų pirma patvirtinimo laiške ir sąskaitose faktūrose, nėra įregistruotam ženklui tapataus žymens naudojimas Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies d punkto prasme, nes Brandtraders nenaudojo šio žymens kaip prekių pardavimo sandoriu, – kurio šalis ji pati yra – suinteresuotoji šalis, nes ji veikė dėl trečiojo asmens, šiuo atveju pardavėjo interesų.

37

Savo rašytinėse pastabose Brandtraders šią nuomonę grindė toliau pateikiamu argumentavimu, kuris atitinka argumentavimą, pateiktą hof van beroep te Brussel.

38

Pagal Belgijos teisę toks komisionierius kaip pagrindinėje byloje veikia savo vardu, bet dėl trečiojo asmens, komitento, šiuo atvejus pardavėjo interesų. Taigi jeigu komisionierius dalyvauja pardavimo sandoryje dėl pardavėjo interesų, jis neįgyja nuosavybės teisės į prekes.

39

Taigi manydama, kad gali pagal analogiją remtis Beniliukso teisingumo teismo praktika, Brandtraders tvirtina, jog įregistruoto prekių ženklo savininkas, remdamasis savo išimtine teise, gali uždrausti trečiajam asmeniui naudoti prekių ženklui tapatų žymenį, jeigu žymuo naudojamas šio trečiojo asmens prekėms.

40

Kadangi šiuo atveju komisionierius minėtą žymenį naudoja ne savo paties prekėms, tokiam naudojimui nagrinėjamo prekių ženklo savininkas negali prieštarauti remdamasis savo išimtine teise.

41

Tokį argumentavimą reikia atmeti.

42

Iš tikrųjų, atsižvelgiant į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su „naudojimo“ sąvoka pagal 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92) 5 straipsnio 1 dalį (žr., be kita ko, Sprendimą Arsenal Football Club, C-206/01, Rink. p. I-10273, Sprendimą Anheuser-Busch, C-245/02, Rink. p. I-10989, Sprendimą Adam Opel, C-48/05, Rink. p. I-1017; Sprendimą Céline, C-17/06, Rink. p. I-7041 bei Sprendimo O2 Holdings ir O2 (UK), C-533/06, Rink. p. I-4231, 57 punktą), kuri yra tapati Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 daliai ir kurią reikia vienodai aiškinti ta prasme, jog tam, kad prekių ženklo savininkas galėtų remtis savo išimtine teise tokioje situacijoje, kokia yra pagrindinėje byloje, kuri nurodyta minėtuose 5 straipsnyje ir 9 straipsnio 1 dalies a punkte, t. y. kai trečiasis asmuo naudoja šiam prekių ženklui tapatų žymenį prekėms ar paslaugoms, kurios yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms pastarasis prekių ženklas yra įregistruotas, pakanka patenkinti šias keturias sąlygas:

43

Atsižvelgiant į šias taikymo sąlygas, aplinkybė, jog aptariamas trečiasis asmuo naudoja įregistruotam prekių ženklui tapatų žymenį prekėms, kurios nėra jo paties prekės ta prasme, jog jis neturi nuosavybės teisės į jas, yra nesvarbi ir pati savaime nereiškia, kad toks naudojimas nepriskiriamas „naudojimo“ sąvokai Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalies prasme.

44

Pirmiausia Teisingumo Teismas nusprendė, jog tam, kad minėtas naudojimas būtų laikomas naudojimu prekybos veikloje, jis turi vykti prekyboje, siekiant ekonominės naudos, o ne asmeniniais tikslais (minėto sprendimo Arsenal Football Club 40 punktas).

45

Šiuo atveju akivaizdu, kad toks ūkinės veiklos subjektas kaip Brandtraders žymenį naudojo prekyboje, siekdamas ekonominės naudos.

46

Iš tikrųjų yra žinoma, kad pagrindinėje byloje Brandtraders dalyvavo pardavimo sandoryje ir už tai jai buvo atlyginta. Aplinkybė, kad tokiame kontekste komisionierius veikė dėl pardavėjo interesų, šiuo atžvilgiu yra nesvarbi.

47

Be to, akivaizdu, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamas žymuo buvo naudojamas prekėms, nes net jeigu įregistruotam prekių ženklui tapačiu žymeniu nežymimos trečiojo asmens prekės, jis naudojamas „prekėms ar paslaugoms“ Reglamento Nr. 40/94 9 straipnsio 1 dalies a punkto prasme, jeigu trečiasis asmuo naudoja tokį žymenį taip, kad atsiranda ryšys tarp minėto žymens ir trečiojo asmens parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų; šiuo atveju toks ryšys atsirado dėl nagrinėjamo žymens naudojimo komercinės veiklos dokumentuose (žr. šiuo klausimu minėtų sprendimų Arsenal Football Club 41 punktą bei Coline 22 ir 23 punktus).

48

Kadangi toks ryšys nustatytas, visai nesvarbu tai, jog trečiasis asmuo įregistruotam prekių ženklui tapatų žymenį naudoja prekybai prekėmis, kurios nėra jo paties prekės ta prasme, jog vykstant sandoriui, kuriame jis dalyvauja, jis neįgis nuosavybės teisės į jas.

49

Be to, neturi būti ginčijama tai, jog aplinkybę, kad minėtą žymenį trečiasis asmuo naudoja tokioje situacijoje, kokia yra pagrindinėje byloje, atitinkama visuomenė gali aiškinti kaip nurodančią arba bandančią nurodyti trečiąjį asmenį kaip prekes pagaminusią įmonę, ir todėl gali būti manoma, jog prekybos veikloje egzistuoja materialus ryšys tarp šių prekių ir jas pagaminusios įmonės (žr. šiuo klausimu minėto sprendimo Anheuser-Busch 60 punktą).

50

Iš tikrųjų tokiu naudojimu trečiasis asmuo pasisavina esminę prerogatyvą, kurią savininkui suteikia prekių ženklas, t. y. išimtinę teisę naudoti nagrinėjamą žymenį prekėms atskirti.

51

Akivaizdu, kad tokiu atveju kalbama apie prekių ženklo naudojimą kaip prekių ženklo. Šiuo atžvilgiu nesvarbu tai, jog trečiasis asmuo žymenį naudoja prekyboje prekėmis dėl kito ūkinės veiklos subjekto, kuris turi nuosavybės teisę į šias prekes, interesų.

52

Pagaliau yra žinoma, jog Brandtraders neturėjo UDV leidimo naudoti nagrinėjamą žymenį.

53

Iš to išplaukia, kad trečiojo asmens atliekamas įregistruotam prekių ženklui tapataus žymens naudojimas tokiomis aplinkybėmis, kokios yra pagrindinėje byloje, priskiriamas „naudojimo“ sąvokai Reglamento Nr. 40/94 9 straipnsio 1 dalies prasme, nes visos taikymo sąlygos, kurias ši nuostata numato minėtos sąvokos atžvilgiu, yra aiškiai įvykdytos.

54

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į klausimus reikia atsakyti taip, jog „naudojimo“ sąvoka Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies d punkto prasme nurodo tokią situaciją, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai prekybos tarpininkas, veikiantis savo vardu, bet dėl pardavėjo interesų, ir nesantis prekių pardavimo sandoriu, – kurio šalis jis pats yra – suinteresuotąja šalimi, savo komercinės veiklos dokumentuose naudoja Bendrijos prekių ženklui tapatų žymenį, kuris skirtas prekėms ar paslaugoms, tapačioms toms, kurioms šis prekių ženklas įregistruotas.

55

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nutaria:

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į klausimus reikia atsakyti taip, jog „naudojimo“ sąvoka 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies d punkto prasme nurodo tokią situaciją, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai prekybos tarpininkas, veikiantis savo vardu, bet dėl pardavėjo interesų, ir nesantis prekių pardavimo sandoriu, – kurio šalis jis pats yra – suinteresuotąja šalimi, savo komercinės veiklos dokumentuose naudoja Bendrijos prekių ženklui tapatų žymenį, kuris skirtas prekėms ar paslaugoms, tapačioms toms, kurioms šis prekių ženklas įregistruotas.