1

Apeliaciniu skundu Heuschen & Schrouff Oriëntal Foods Trading BV (toliau – H & S) prašo panaikinti 2006 m. lapkričio 30 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Heuschen & Schrouff Oriëntal Foods prieš Komisiją (T-382/04, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo atmestas jos ieškinys dėl 2004 m. birželio 17 d. Komisijos sprendimo REM 19/2002, kur pripažinta, kad atsisakymas išieškoti importo muitus konkrečiu atveju nėra pateisinamas (toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo.

2

1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl bendrojo muitų tarifo (OL L 256, p. 1) nustatyta prekių, dėl kurių atliekamos importo arba eksporto operacijos Europos Bendrijoje, Kombinuotoji nomenklatūra (toliau – KN), esanti šio reglamento I priede.

3

Šiuo atveju galėtų būti taikomos KN 19019099 ir 19059020 subpozicijos, 1997 m. rugpjūčio 13 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1624/97, iš dalies keičiančiu Reglamento Nr. 2658/87 I priedą (OL L 224, p. 16), priimta redakcija.

4

KN 1901 ir 1905 pozicijos ir atitinkamos jų subpozicijos apibrėžtos taip:

5

KN versijoje olandų kalba 1905 pozicija ir atitinkamos subpozicijos apibrėžtos taip:

6

Siekdama užtikrinti vienodą KN taikymą Bendrijoje, Europos Bendrijų Komisija gali remdamasi Reglamento Nr. 2658/87 9 straipsnio 1 dalies a punkto pirmąja įtrauka priimti reglamentus, numatančius atskirų prekių klasifikaciją pagal KN.

7

Pagal 1997 m. birželio 27 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1196/97 dėl tam tikrų prekių klasifikavimo Kombinuotoje nomenklatūroje (OL L 170, p. 13, toliau – klasifikavimo reglamentas) priedą KN 19059020 subpozicijai priklauso „sausų, peršviečiamų įvairaus dydžio lakštų pavidalo maisto produktai, pagaminti iš ryžių miltų, druskos ir vandens“. Šiame priede taip pat patikslinama, kad „išmirkyti vandenyje <…> šie lakštai paprastai naudojami „suktinukams“ bei panašiems produktams vynioti“.

8

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1), iš dalies pakeisto 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 82/97 (OL L 17, 1997, p. 1, toliau – Muitinės kodeksas), 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kiekvienas asmuo, laikydamasis 64 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų ir vadovaudamasis nuostatomis, priimtomis įgyvendinant 243 straipsnio 2 dalies b punktą, gali paskirti savo atstovą, įgaliotą atstovauti jam muitinėje atliekant muitinės veiklos taisyklių nustatytus veiksmus ir formalumus.

2.   Toks atstovavimas gali būti:

<…>“

9

Muitinės kodekso 239 straipsnyje numatyta:

„1.   Importo arba eksporto muitai gali būti grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti susidarius 236, 237 ir 238 straipsniuose nenurodytoms padėtims:

2.   Dėl 1 dalyje nurodytų priežasčių muitai grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti, jeigu <…> atitinkamai muitinės įstaigai pateikiamas prašymas. <…>“

10

H & S, įsteigta Nyderlanduose, yra ryžinio popieriaus iš Vietnamo importuotoja. Ji kreipėsi į muitinės tarpininko tarnybą, būtent Switch Customs Brokers BV, kurią paskyrė savo tiesioginiu atstovu Muitinės kodekso 5 straipsnio 2 dalies prasme.

11

H & S deklaravo savo ryžinio popieriaus importą, nurodydama kodą KN 19019099. 1996 m. kovo 21 d. raštu Nyderlandų muitinė (toliau – muitinė) apeliantei patvirtino, kad nagrinėjamą ryžinį popierių iš tiesų reikia priskirti šiam kodui.

12

1997 m. birželio 27 d. Komisija priėmė klasifikavimo reglamentą, kuris paskelbtas 1997 m. birželio 28 d.Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje ir įsigaliojo tų pačių metų liepos 19 dieną.

13

Nors buvo priimtas šis klasifikavimo reglamentas, H & S toliau importavo ryžinį popierių, jį priskirdama KN 19019099 kodui, o muitinė per 6 mėnesius priėmė dar 29 deklaracijas su tokia klasifikacija (patikrinusi dokumentus ir vieną kartą atlikusi fizinį patikrinimą). 1998 m. kovo 16 d. muitinė pranešė apeliantei, kad nagrinėjamą prekę reikia priskirti ne KN 19019099 subpozicijai, o KN 19059020 subpozicijai. Tačiau vėliau tą pačią dieną ji patvirtino, kad deklaracija, kurioje ryžinis popierius priskirtas KN 19019099 subpozicijai, yra teisinga. Nuo 1998 m. kovo 17 d. apeliantė importavo šią prekę priskirdama ją KN 19059020 subpozicijai.

14

2000 m. lapkričio 22 d. raštu muitinė pranešė H & S, kad ji pradeda paskesnį nuo 1997 m. lapkričio 13 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. nesumokėtų importo muitų, iš viso 645399,50 NLG (t. y. 292869,52 eurų) įtraukimą į apskaitą, motyvuodama tuo, kad ši bendrovė minėtu laikotarpių klaidingai klasifikavo nagrinėjamas prekes, kurias pagal klasifikavimo reglamentą reikia priskirti KN 19059020 kodui. Suderinus galiausiai nustatyta 636518,40 NLG suma, pagrįsta nuo 1997 m. lapkričio 13 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. pateiktomis deklaracijomis, kuriose nagrinėjama prekė klaidingai priskirta KN 19019099 subpozicijai.

15

Patenkindama 2002 m. rugsėjo 13 d.H & S prašymą, Nyderlandų Karalystė kreipėsi į Komisiją, kad ji remdamasi Muitinės kodekso 239 straipsniu nuspręstų, ar pateisinama atsisakyti iš šios bendrovės išieškoti importo muitus.

16

2004 m. birželio 17 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą. Šiame sprendime ji konstatavo, kad susidariusi speciali padėtis Muitinės kodekso 239 straipsnio prasme. Vis dėlto ji mano, kad akivaizdu, jog H & S elgėsi aplaidžiai, nes nesiėmė jokių veiksmų išsiaiškinti tikslią muitinės praktiką ir akivaizdžiai pažeidė klasifikavimo reglamentą, nors ši bendrovė yra patyręs ūkio subjektas, o minėtu reglamentu supaprastintos ankstesnės teisės nuostatos.

17

2004 m. rugsėjo 23 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu H & S pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, prašydama šį sprendimą panaikinti tiek, kiek juo konstatuojama, kad prašymas atsisakyti išieškoti muitus nepagrįstas, ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Pastaroji prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės.

18

Pagrįsdama ieškinį H & S pateikė tris ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindus: pirma, Muitinės kodekso 239 straipsnio pažeidimą, klaidingą aplinkybių vertinimą ir nepakankamą šio sprendimo motyvavimą, antra, gero administravimo bei vienodo požiūrio principų pažeidimą ir, trečia, proporcingumo principo pažeidimą.

19

Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė H & S ieškinį.

20

Pirmajame ieškinio pagrinde H & S tvirtino, kad reglamentavimas yra sudėtingas: KN versijoje olandų kalba, kitaip nei kitomis kalbomis, „ryžinis popierius“ aiškiai nenurodomas, o muitinė anksčiau šią prekę priskyrė KN 19019099 subpozicijai, todėl ši bendrovė galėjo manyti, kad ryžių lakštai priklauso šiai subpozicijai. Be to, klasifikavimo reglamentas prieštaravo KN versijai olandų kalba ir todėl juo negalima remtis.

21

H & S taip pat tvirtino, kad nėra patyrusi importuotoja ir kad jai negalima priskirti jos muitinės tarpininko profesinės patirties. Šiuo aspektu ji teigė, kad negalima, atsižvelgiant į tikėtiną muitinės tarpininko, kuris nesusipažino su Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbtu klasifikavimo reglamentu, aplaidumą, nustatyti, jog ji elgėsi akivaizdžiai aplaidžiai.

22

Šiuo aspektu, pirmiausia 43 punkte patikslinęs, kad byloje keliamas tik klausimas, ar Komisija galėjo pagrįstai nustatyti H & S akivaizdų aplaidumą, Pirmosios instancijos teismas kitame to paties sprendimo punkte priminė, kad pagal teismo praktiką, įtvirtintą 1999 m. lapkričio 11 d. Sprendime Söhl & Söhlke (C-48/98, Rink. p. I-7877, 56 punktas), įvertinant akivaizdų aplaidumą reikia atsižvelgti į nuostatų, dėl kurių nevykdymo atsirado skola muitinei, sudėtingumą, ūkio subjekto profesinę patirtį ir rūpestingumą.

23

Skundžiamo sprendimo 58 punkte Pirmosios instancijos teismas toliau nurodė, kad paskelbus klasifikavimo reglamentą neliko galimų sunkumų taikyti teisės aktus, kilusių dėl tam tikrų sąvokų nebuvimo KN 19059020 subpozicijos apibrėžime olandų kalba. Minėto sprendimo 70 punkte jis nusprendė, kad atsakomybė už muitinės tarpininko galimo aplaidumo požymius, taip pat profesinę patirtį, tenka H & S. Galiausiai to paties sprendimo 75 punkte Pirmosios instancijos teismas priminė, kad kiekvienas ūkio subjektas, kilus abejonių, kaip tiksliai taikyti nuostatas, kurių neįvykdžius galėtų atsirasti skola muitinei, turi surinkti visą reikiamą informaciją ir visus galimus paaiškinimus, kad nepažeistų minėtų nuostatų.

24

Skundžiamo sprendimo 87 punkte Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nepasiteiraudami muitinės, kodėl jos klasifikavimo praktika neatitinka klasifikavimo reglamento nuostatų, H & S ir jos muitinės tarpininkas nepademonstravo Muitinės kodekso 239 straipsnyje reikalaujamo rūpestingumo.

25

Šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 96 punkte Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad H & S neįrodė, nei kad Komisija pažeidė Muitinės kodekso 239 straipsnį, nei kad ji klaidingai įvertino aplinkybes, nei kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, ir todėl atmetė pirmąjį ieškinio pagrindą.

26

Antruoju ieškinio pagrindu H & S tvirtino, kad Komisija, pažeisdama gero administravimo principą, pernelyg griežtai vertino importuotojo rūpestingumą, nepaisydama muitinės klaidų.

27

Šiuo aspektu skundžiamo sprendimo 103 punkte Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad į muitinės aplaidumą atsižvelgta pripažinus, jog susidarė speciali padėtis, dėl kurios apeliantė vis dėlto neatleidžiama nuo savo aplaidumo pasekmių.

28

Dėl trečiojo pagrindo Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 111 punkte konstatavo, kad kai sąlygos taikyti Muitinės kodekso 239 straipsnį nėra įvykdytos, prašymo atsisakyti išieškoti muitus atmetimas atitinka proporcingumo principą.

29

Apeliaciniu skundu H & S prašo panaikinti skundžiamą bei ginčijamą sprendimus ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

30

Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir priteisti iš H & S bylinėjimosi išlaidas.

31

Pagrįsdama apeliacinį skundą H & S iš esmės pateikia vieną pagrindą, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė Muitinės kodekso 239 straipsnį, vertindamas ūkio subjekto akivaizdaus aplaidumo nebuvimo sąlygą. Šį pagrindą sudaro trys dalys, atitinkančios tris požymius, teismo praktikoje nagrinėjamus atliekant tokį vertinimą, t. y. teisės aktų sudėtingumas, profesinė patirtis ir importuotojo rūpestingumas.

32

Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Muitinės kodekso 239 straipsnį. Be to, patikslindama, kad neketina pareikšti prieštaravimo dėl priimtinumo, ji tvirtina, kad H & S pakartoja, kartais net pažodžiui, tuos pačius argumentus, kuriuos pateikė Pirmosios instancijos teisme.

33

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką iš EB 225 straipsnio, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą (2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Biegi Nahrungsmittel ir Commonfood prieš Komisiją, C-499/03 P, Rink. p. I-1751, 37 punktas ir nurodyta teismo praktika).

34

Apeliacinis skundas, kuris tik pakartoja ar pažodžiui atpasakoja Pirmosios instancijos teisme pateiktus ieškinio pagrindus bei argumentus, neatitinka iš šių nuostatų kylančių pagrindimo reikalavimų (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Biegi Nahrungsmittel ir Commonfood prieš Komisiją 38 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

35

Vis dėlto, jeigu apeliantas ginčija tai, kaip Pirmosios instancijos teismas išaiškino ar taikė Bendrijos teisę, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo keliami apeliaciniame procese. Iš tikrųjų, jeigu apeliantas negalėtų grįsti savo skundo Pirmosios instancijos teisme pateiktais ieškinio pagrindais ir argumentais, būtų sumažinta apeliacinio proceso reikšmė (minėto sprendimo Biegi Nahrungsmittel ir Commonfood prieš Komisiją 39 punktas ir nurodyta teismo praktika).

36

Šiuo atveju reikia pripažinti, kad apeliantė, vėl pateikdama tuos pačius argumentus, kuriais pagrindė savo ieškinį dėl panaikinimo Pirmosios instancijos teisme, ginčija tik tai, kaip pastarasis išaiškino sąlygas, kurių reikia, kad būtų įvykdyta Muitinės kodekso 239 straipsnyje numatyta akivaizdaus importuotojo aplaidumo nebuvimo sąlyga.

37

Šiomis aplinkybėmis pateiktą apeliacinį skundą reikia nagrinėti.

38

H & S teigimu, ryžinio popieriaus priskyrimas KN 19059020 subpozicijai dar nenusistovėjęs – tai patvirtina aplinkybė, kad Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą (byla Nr. C-375/07). Tai patvirtina apeliantės nuomonę, kad kalbama apie sudėtingas teisės nuostatas, turint mintyje KN versijos olandų kalba redakcinius trūkumus, ir aplinkybę, kad muitinė ilgai vis patvirtindavo tariamai klaidingą klasifikaciją. Be to, apeliantė mano, kad, priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, klasifikavimo reglamentu negalėjo būti panaikinta nagrinėjamos prekės klasifikavimo dviprasmybė, nes šiuo reglamentu nustatytas klasifikavimas prieštaravo KN ir 1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendime Uelzena Milchwerke (C-12/94, Rink. p. I-2397) įtvirtintai Teisingumo Teismo praktikai.

39

Komisijos nuomone, taikomos teisės nuostatos nėra sudėtingos ir bet kuriuo atveju galiojančios taisyklės buvo patikslintos klasifikavimo reglamentu, kurio taikymas šiuo atveju nagrinėjamas. Iš tiesų H & S argumentuose dėmesys sutelktas į ryžinio popieriaus klasifikavimo sudėtingumo klausimą. Tokie argumentai susiję ne su atsisakymo išieškoti muitus procedūra, o su skolos muitinei realumu, t. y. ieškiniu, kurį H & S pareiškė nacionaliniame teisme dėl šios prekės priskyrimo muitinės nurodytai KN 19059020 subpozicijai.

40

Reikia priminti, kad siekiant nustatyti, ar yra akivaizdaus aplaidumo požymių Muitinės kodekso 239 straipsnio prasme, reikia atsižvelgti, be kita ko, į nuostatų, dėl kurių nevykdymo atsiranda skola muitinei, sudėtingumą bei į ūkio subjekto profesinę patirtį bei rūpestingumą (2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Common Market Fertilizers prieš Komisiją, C-443/05 P, Rink. p. I-7209, 174 punktas ir nurodyta teismo praktika).

41

Šiuo atžvilgiu sprendžiamos problemos sudėtingumą ypač įrodo tai, kad, atsižvelgiant į valstybėse narėse esančius prekės tarifinės klasifikacijos skirtumus, būtinai reikėjo priimti reglamentą, kuriuo galiausiai patikslinta tarifinė pozicija, kuriai reikia prekę priskirti (žr. 1993 m. balandžio 1 d. Sprendimo Hewlett Packard France, C-250/91, Rink. p. I-1819, 23 punktą).

42

Vis dėlto šiuo atveju reikia pripažinti, kad H & S prašymas atsisakyti išieškoti muitus susijęs su importo operacijomis, atliktomis būtent po to, kai klasifikavimo reglamentas įsigaliojo. Tačiau net jei tiesa, kad, kalbant apie nagrinėjamos prekės klasifikavimą, KN 19059020 subpozicijos formuluotė olandų kalba yra ne tokia tiksli kaip kitomis kalbomis, šiame klasifikavimo reglamente, kuris yra tiesiogiai taikomas ir visas privalomas, pateikiamas aiškus ir nedviprasmiškas minėtai subpozicijai priskirtinų produktų apibūdinimas, kurį atitinka apeliantės importuojami produktai (šia prasme žr. 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Heuschen & Schrouff Oriëntal Foods Trading, C-375/07, Rink. p. I-8689, 52 punktą).

43

Vadinasi, Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 58 punkte nuspręsdamas, kad paskelbus klasifikavimo reglamentą neliko galimų sunkumų taikyti teisės aktus, kilusių dėl tam tikrų sąvokų nebuvimo KN 1905 pozicijos, tiksliau – KN 19059020 subpozicijos, apibrėžime olandų kalba.

44

Be to, abejonių dėl šios išvados nekelia ir aplinkybė, kad 1990 m. birželio 26 d.Sprendimo Deutsche Fernsprecher (C-64/89, Rink. p. I-2535) 20 punkte Teisingumo Teismas pripažino, jog tokiu atveju, kai ūkio subjektui du kartus patvirtinta, kad klaidinga pozicija, kuria paremtas muitinis vertinimas, yra pagrįsta, pakartotina muitinės klaida įrodo, jog sprendžiama problema – sudėtinga.

45

Iš tiesų byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, kaip patikslinta to sprendimo 5 dalyje, ieškovė, abejodama, ar pagrįstai ji buvo atleista nuo muitų, paprašė muitinės įstaigos peržiūrėti jos bylą, ir šios įstaigos direktorius patvirtino atleidimą nuo muitų. Šiuo atveju neginčijama, kad H & S negavo tokio patvirtinimo, nes ji nė neklausė muitinės apie jos praktiką, prieštaraujančią klasifikavimo reglamento turiniui. Ji tik teikė muitinės deklaracijas, kurias muitinė priėmė, kol pastebėjo klaidingą klasifikavimą.

46

Iš to, kas išdėstyta, kaip nustatyta ir skundžiamo Pirmosios instancijos teismo sprendimo 58 punkte, bylos aplinkybėms taikomas nagrinėjamas tarifų reglamentavimas olandų kalba nėra labai sudėtingas.

47

Todėl pirmąją dalį reikia atmesti.

48

H & S tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, jog vertinant jos profesinę patirtį reikia atsižvelgti į jos muitinės tarpininko profesinę patirtį. Ji pabrėžia, kad užsiima tik gamyba ir prekyba, tad visiškai nėra importo operacijų specialistė. Be to, Pirmosios instancijos teismo išaiškinimas prieštarauja teisės aktų leidėjo valiai, nes pagal jį tiesiogiai tarpininko atstovaujama bendrovė gali mažiau tikėtis, kad bus atsisakyta iš jos išieškoti muitus, nei bendrovė, kuri pati pateikia savo muitinės deklaracijas.

49

Komisijos nuomone, Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad atsakomybė už muitinės tarpininko profesinę patirtį tenka importuojančiai įmonei, nes tiesioginio atstovavimo atveju jis teikia muitinės deklaracijas importuotojo vardu ir interesais. Be to, Pirmosios instancijos teismas bet kuriuo atveju pripažino, kad bendrovė yra patyrusi importuotoja.

50

Siekiant įvertinti importuotojo profesinę patirtį, į kurią atsižvelgiama taikant akivaizdaus aplaidumo nebuvimo sąlygą pagal Muitinės kodekso 239 straipsnį, reikia išnagrinėti, ar didžiąją ūkio subjekto veiklos dalį sudaro importo ir eksporto operacijos ir ar jis jau įgijo tam tikrą šių operacijų vykdymo patirtį (minėtų sprendimų Söhl & Söhlke 57 punktas ir Common Market Fertilizers prieš Komisiją 188 punktas).

51

Tačiau Muitinės kodekso 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ūkio subjektui gali būti atstovaujama. Muitinės veiklos taisyklių nustatytiems veiksmams ir formalumams muitinėje atlikti ūkio subjektui gali būti atstovaujama tiesiogiai, kai atstovas veikia kito asmens vardu ir dėl jo interesų, arba netiesiogiai, kai atstovas veikia savo vardu, bet dėl kito asmens interesų (minėto sprendimo Common Market Fertilizers prieš Komisiją 184 punktas).

52

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas patikslino, kad ūkio subjektas, kuris kreipiasi į muitinės tarpininką ir yra jo tiesiogiai arba netiesiogiai atstovaujamas, bet kuriuo atveju laikomas muitinės skolininku ir negali remtis šio tarpininko padarytomis klaidomis, kad būtų atleistas nuo atsakomybės (žr. minėto sprendimo Common Market Fertilizers prieš Komisiją 186 ir 187 punktus).

53

Taip pat ūkio subjektas, kuris kreipėsi į muitinės tarpininką, negali išvengti paskesnio muitų išieškojimo, remdamasis savo nepatyrimu muitinės formalumų srityje. Iš tiesų, jei tai būtų leistina, ūkio subjektai galėtų apeiti profesinės patirties sąlygą, nuolat naudodamiesi muitų specialistų paslaugomis, o ūkio subjektai, kurie patys atlieka muitinės operacijas, priešingai nei tvirtina H & S, atsidurtų nepalankioje padėtyje Muitinės kodekso 239 straipsnyje numatytos procedūros atžvilgiu. Be to, kaip tai pripažino ir pati apeliantė apeliacinio skundo 71 punkte, neginčijama, kad atstovaujamam ūkio subjektui jo muitinės tarpininko patirtis yra naudinga.

54

Vadinasi, Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 70 punkte nuspręsdamas, kad tarpininkas veikė importuotojos vardu ir interesais, todėl įvertinant šios importuotojos aplaidumą reikia atsižvelgti į galimo jos tarpininko aplaidumo požymius ir jo profesinės patirties lygį.

55

Kalbant apie apeliantės argumentus, kuriais ji prieštarauja skundžiamo sprendimo 63 punkte pateiktam Pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ji pati turi tam tikros patirties importo srityje, reikia priminti, jog faktinių aplinkybių vertinimas, jeigu Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai nebuvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, kurį gali patikrinti Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą (žr. minėto sprendimo Biegi Nahrungsmittel ir Commonfood prieš Komisiją 40 punktą).

56

Todėl šiuos argumentus reikia atmesti kaip nepriimtinus.

57

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat reikia atmesti ir antrąją dalį.

58

H & S tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas pažeidė Muitinės kodekso 239 straipsnį reikalaudamas, kad importuotojas pademonstruotų savo stropumą ginčydamas muitinės taikomą tarifinę klasifikaciją. Tačiau šiuo atveju, šios bendrovės nuomone, nebuvo priežasčių to daryti, nes jai atrodė, kad „nekeptų“ produktų priskyrimas 19019099 tarifinei pozicijai atitinka KN, o klasifikavimo reglamentas galėjo būti susijęs tik su „keptais“ produktais. Be to, apeliantė mano, kad negalima iš ūkio subjektų reikalauti susipažinti su Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbtomis taikomų nuostatų versijomis įvairiomis kalbomis. Todėl pateikdama muitinės deklaracijas pagal KN 19019099 subpoziciją, kurias muitinė priėmė, ji elgėsi su reikalaujamu rūpestingumu. Be to, jei galėjo būti elgtasi aplaidžiai, tai būtų jos muitinės tarpininko aplaidus elgesys, kurio jai negalima priskirti. Galiausiai H & S tvirtina, kad net jei būtų galima įrodyti jos aplaidumą, jis būtų minimalus, palyginti su muitinės aplaidumu.

59

Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos, taikydamas ūkio subjekto rūpestingumo sąlygą. Ji primena, kad pagal teismo praktiką kiekvienas ūkio subjektas, kilus abejonių dėl nuostatų, kurių neįvykdžius galėtų atsirasti skola muitinei, tikslaus taikymo, turi surinkti visą reikiamą informaciją ir visus galimus paaiškinimus, kad nepažeistų minėtų nuostatų. Neginčijama, kad nei H & S, nei jos muitinės tarpininkas nesusipažino su Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbtu klasifikavimo reglamentu, o tai savaime yra aplaidumas. A fortiori, jie nepaklausė muitinės, kurią tarifinę poziciją reikia naudoti, teisingai taikant KN.

60

Pirmiausia reikia priminti, kad importo arba eksporto muitų grąžinimas arba atsisakymas juos išieškoti, kurį galima taikyti tik esant tam tikroms sąlygoms ir specialiai numatytais atvejais, yra įprastos importo ir eksporto procedūros išimtis ir todėl nuostatos, numatančios tokį grąžinimą ar atsisakymą išieškoti, aiškinamos siaurai. Tad „akivaizdaus aplaidumo“ nebuvimo, kuris yra būtina sąlyga, kad būtų galima reikalauti grąžinti importo arba eksporto muitus ar atsisakyti juos išieškoti, sąvoką reikia aiškinti taip, kad grąžinimo ar atsisakymo išieškoti atvejų skaičius liktų ribotas (minėto sprendimo Söhl & Söhlke 52 punktas).

61

Muitų tarifo srityje taikomas Bendrijos nuostatas privaloma skelbti Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje. Nuo tokio paskelbimo datos šios nuostatos yra vienintelė šios srities pozityvioji teisė, kurios visi privalo laikytis (žr. 1989 m. liepos 12 d. Sprendimo Binder, 161/88, Rink. p. 2415, 19 punktą).

62

Kaip konstatuota šio sprendimo 42 punkte, klasifikavimo reglamente, kuris tinkamai paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, taip pat jo versijoje olandų kalba (ir todėl jis tiesiogiai taikomas ir visas privalomas) pateikiamas aiškus ir nedviprasmiškas KN 19059020 subpozicijai priskirtinų produktų apibūdinimas, kurį atitinka H & S importuojamos prekės.

63

Vadinasi, apeliantė neįrodė, kad ji galėjo manyti, jog šis reglamentas nesusijęs su jos importuojamais nekeptais produktais.

64

Kalbant apie muitinės, kuri patvirtino apeliantės importo operacijoms pasirinktą KN 19019099 subpoziciją, klaidas, reikia pažymėti, kad rūpestingas importuotojas, susipažinęs su tokiu, kaip šiuo atveju nagrinėjamas, Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbtu klasifikavimo reglamentu, negali toliau importuoti produktų pagal KN kodą tik todėl, kad tokią klasifikaciją muitinė priima. Iš tiesų pritarti tokiam aplaidumui reikštų padrąsinti ūkio subjektus pasinaudoti muitinių klaidomis.

65

Be to, kaip Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo skundžiamo sprendimo 103 punkte, muitinės klaida, į kurią šiuo atveju jau atsižvelgta nagrinėjant, ar susidarė speciali padėtis, nėra priežastis atleisti ūkio subjektą nuo jo paties aplaidumo pasekmių.

66

Bet kuriuo atveju reikia pabrėžti, kad į apeliantės padėtį patekęs ūkio subjektas ir toliau turi galimybę ginčyti muitinės skolos buvimą, prireikus tvirtindamas, kad klasifikavimo reglamentas yra neteisėtas, t. y. daryti tai, ką, beje, H & S pradėjo nacionaliniame teisme, kuris pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, dėl kurio priimtas minėtas sprendimas Heuschen & Schrouff (C-375/07).

67

H & S argumento, kad negalima jai priskirti jos muitinės tarpininko aplaidumo, atsižvelgiant į šio sprendimo 52 punkte išdėstytus argumentus, negalima patvirtinti.

68

Vadinasi, reikia atmesti ir trečiąją pagrindo dalį.

69

Kadangi atmestos visos trys H & S apeliacinio skundo vienintelio pagrindo dalys, reikia atmesti ir apeliacinį skundą.

70

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš H & S ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: