—

paties A. L. Marra ir jam atstovaujančio avvocato L. A. Cucinella,

—

E. De Gregorio, atstovaujamo avvocato G. Siporso,

—

A. Clemente, atstovaujamo avvocati R. Capocasale ir E. Chiusolo,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos R. Adam, padedamo avvocato dello Stato P. Gentili,

—

Europos Parlamento, atstovaujamo H. Krück, C. Karamarcos ir A. Caiola,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos I. Martínez del Peral, F. Amato ir C. Zadra,

1

Prašymai priimti prejudicinius sprendimus susiję su Bendrijos taisyklių, reglamentuojančių Europos Parlamento narių imunitetus, visų pirma 1965 m. balandžio 8 d. Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų (OL 152, 1967, p. 13, toliau – Protokolas) 9 ir 10 straipsnių ir Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių (OL L 44, 2005, p. 1, toliau – Darbo tvarkos taisyklės) 6 straipsnio 2 ir 3 dalies išaiškinimu.

2

Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant dvi bylas tarp buvusio Europos Parlamento nario A. L. Marra ir E. De Gregorio bei A. Clemente, kurie jam pareiškė ieškinius dėl žalos atlyginimo siekdami, kad būtų atlyginta jiems padaryta žala išplatinus skrajutes su užgauliais teiginiais apie juos.

3

Protokolo 9 straipsnyje teigiama:

„Europos Parlamento nariai negali būti apklausiami, sulaikomi ar traukiami atsakomybėn dėl einant pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo.“

4

Protokolo 10 straipsnyje numatyta:

„Europos Parlamento nariai sesijų metu naudojasi:

Imunitetas taip pat galioja Europos Parlamento nariams vykstant į Europos Parlamento susitikimų vietą arba grįžtant iš jos.

Imunitetu negali naudotis narys, užkluptas darantis nusikaltimą, taip pat joks imunitetas negali sukliudyti Europos Parlamentui pasinaudoti savo teise atšaukti vieno iš narių imunitetą.“

5

Protokolo 19 straipsnyje nustatyta:

„Taikydamos šį Protokolą, Bendrijų institucijos bendradarbiauja su atitinkamomis suinteresuotų valstybių narių valdžios institucijomis.“

6

Darbo tvarkos taisyklių 5 straipsnio „Privilegijos ir imunitetai“ 1 dalyje sakoma:

„Europos Parlamento nariai naudojasi privilegijomis ir imunitetais, nustatytais Protokole dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų.“

7

Darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnyje „Imuniteto atšaukimas“ numatyta:

„1.   Parlamentas, vykdydamas savo įgaliojimus, susijusius su privilegijomis ir imunitetais, pirmiausia siekia išlikti vientisa demokratiška teisės aktų leidybos asamblėja ir užtikrinti Parlamento narių nepriklausomumą einant savo pareigas.

2.   Kiekvienas valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos Pirmininkui pateiktas prašymas atšaukti kurio nors Parlamento nario imunitetą yra paskelbiamas plenarinio posėdžio metu ir perduodamas atsakingam komitetui.

3.   Kiekvienas Parlamento nario ar buvusio Parlamento nario Pirmininkui atsiųstas prašymas ginti imunitetą ir privilegijas yra paskelbiamas plenarinio posėdžio metu ir perduodamas atsakingam komitetui.

Šiam Parlamento nariui ar buvusiam Parlamento nariui gali atstovauti kitas Parlamento narys. Prašymą kitas Parlamento narys gali pateikti tik su atitinkamo Parlamento nario sutikimu.

<…>“

8

Darbo tvarkos taisyklių 7 straipsnio, reglamentuojančio su Europos Parlamento narių imunitetu susijusias procedūras, 6 ir 7 dalyse numatyta:

„6.   Prašymo ginti privilegijas ir imunitetą atveju komitetas nustato, ar susidariusios aplinkybės yra administracinio pobūdžio ar kitokie Europos Parlamento narių, vykstančių į posėdžių vietą ir iš jos, laisvą judėjimą ribojantys suvaržymai, ar su nuomonės pareiškimu ar balsavimu vykdant įgaliojimus susiję apribojimai, ar aplinkybės gali būti priskirtos Protokolo dėl privilegijų ir imunitetų 10 straipsnyje numatytiems atvejams, nepriklausantiems nacionalinės teisės sričiai, ir pateikia atitinkamai institucijai pasiūlymą padaryti reikiamas išvadas.

7.   Komitetas gali pateikti pagrįstą nuomonę dėl šios institucijos kompetencijos ir dėl prašymo priimtinumo, bet jokiais atvejais neišsako nuomonės dėl Parlamento nario kaltumo ar nekaltumo ir dėl to, ar nuomonės ir veiksmai, kuriais jis yra kaltinamas, užtraukia jam baudžiamąją atsakomybę, net jei nagrinėdamas prašymą komitetas galėjo išsamiai susipažinti su šia byla.“

9

Pagal Italijos Konstitucijos 68 straipsnį:

„Parlamento nariai negali būti patraukti atsakomybėn už einant pareigas išreikštą nuomonę ir balsavimus.

Be rūmų, kuriems jis priklauso, leidimo negali būti atliekama jokio Parlamento nario asmens ar būsto krata, jo negalima sulaikyti ar kitaip suvaržyti laisvę ir suimti, išskyrus atvejus, kai vykdomas galutinis apkaltinamasis nuosprendis arba kai jis užkluptas darantis nusikaltimą, už kurį privalomai turi būti sulaikytas.

Tokio paties leidimo reikia norint vykdyti (Italijos) Parlamento narių pokalbių pasiklausymą ar susirašinėjimo kontrolę, nesvarbu, kokia forma tai būtų, ir atlikti korespondencijos poėmį.“

10

Iš dviejų nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus matyti, kad Tribunale di Napoli priteisė iš buvusio Europos Parlamento nario A. L. Marra atlyginti žalą, kurią būdamas Europos Parlamento nariu jis padarė E. De Gregorio ir A. Clemente, išplatinęs skrajutes, kuriose buvo užgaulių teiginių apie juos.

11

Dviem 2001 m. sausio 23 d. ir priimtais sprendimais Corte d’appello di Napoli iš esmės patvirtino abu Tribunale di Napoli sprendimus. Šiuose sprendimuose šis teismas nepripažino, kad A. L. Marra elgesys E. De Gregorio ir A. Clemente atžvilgiu buvo einant Europos Parlamento nario pareigas pareikštos nuomonės, ir nepatvirtino A. L. Marra teiginio, jog norint pradėti civilinį procesą jo atžvilgiu buvo būtinas išankstinis Parlamento leidimas, kaip numatyta Darbo tvarkos taisyklėse.

12

Parlamento pirmininkei adresuotu 2001 m. kovo 26 d. laišku A. L. Marra pranešė, jog jam pareikšti ieškiniai keliuose Italijos teismuose, nurodydamas, be kita ko, ir tuos, kuriuos pareiškė E. De Gregorio ir A. Clemente. Jis nurodė, kad Italijos teisminės institucijos pažeidė Darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnį, nes prieš pradėdamos jam pareikšto ieškinio nagrinėjimą nepaprašė „leidimo“.

13

Gavęs šį prašymą Parlamentas 2002 m. birželio 11 d. priėmė rezoliuciją dėl Italijoje išrinktų narių imuniteto ir Italijos valdžios institucijų veiksmų šiuo atžvilgiu (OL C 261 E, 2003, p. 102), kurios rezoliucinėje dalyje sakoma:

14

Iš nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus matyti, kad nei bylą iš esmės nagrinėję teismai, nei Corte suprema di cassazione šios rezoliucijos negavo.

15

Pastarajame teisme A. L. Marra rėmėsi savo imunitetu ir tvirtino, jog pagal Darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kad galėtų priimti sprendimus jo nenaudai, turėjo prieš tai prašyti Parlamento atšaukti jo imunitetą.

16

Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas pabrėžia, kad Italijos konstitucijos 68 straipsnyje Italijos parlamento nariai atleidžiami nuo bet kokios civilinės, baudžiamosios ir administracinės atsakomybės dėl jiems einant pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo, siekiant užtikrinti narių sprendimų priėmimo ir vertinimo laisvę įgyvendinant savo mandatą.

17

Be to, jis primena, kad dėl naudojimosi tokiu imunitetu iš principo neprivaloma „pirmiausia kreiptis į (Italijos) Parlamentą“. Vis dėlto, kaip matyti iš Corte costituzionale praktikos, jeigu Parlamentas priima sprendimą dėl šio imuniteto, toks sprendimas sukuria teisiškai privalomų padarinių teismui, kuriame pareikštas ieškinys atitinkamam Parlamento nariui. Jeigu minėtas Parlamentas ir teismas pareikštų skirtingas nuomones, yra numatyta galimybė ginčą perduoti spręsti Corte costituzionale.

18

Galiausiai prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas pažymi, kad Bendrijos teisės aktų leidėjo sukurtoje sistemoje, kuri skiriasi nuo numatytosios Italijos teisėje, Darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnyje numatyta, kad prašymą ginti privilegijas ir imunitetus Parlamento pirmininkui gali pateikti arba kompetentinga valstybės narės institucija, arba tiesiogiai Europos Parlamento narys.

19

Atsižvelgdamas į šias pastabas Corte suprema di cassazione nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus, kurie yra vienodi abiejose pagrindinėse bylose:

arba

20

2007 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C-200/07 ir C-201/07 buvo sujungtos tam, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas galutinis sprendimas.

21

Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirmojoje ir antrojoje pastraipose numatyta Parlamento teisė pateikti savo pastabas dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus, susijusių su jo ir Europos Sąjungos Tarybos „kartu“ priimtais aktais. Taigi šia nuostata aiškiai nesuteikiama Parlamentui teisė pateikti pastabas tokiose bylose, kokios nagrinėjamos, susijusiose su Protokolu ir Darbo tvarkos taisyklėmis.

22

Vis dėlto, kadangi minėtame 23 straipsnyje Parlamentui pripažįstama teisė pateikti rašytines pastabas bylose dėl akto, kurį jis priėmė kartu su kita institucija, galiojimo ar aiškinimo, tokia teisė juo labiau turi būti jam pripažinta nagrinėjant prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl šios institucijos akto, kurį ji priėmė viena, kaip antai Darbo tvarkos taisyklės, išaiškinimo.

23

Todėl reikia pripažinti Parlamento teisę pateikti savo pastabas šioje byloje.

24

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Protokolo 9 ir 10 straipsniuose numatytas Europos Parlamento narių imunitetas apima dvi paprastai valstybių narių nacionalinių parlamentų nariams pripažįstamas apsaugos formas, t. y. imunitetą dėl einant parlamento nario pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo ir parlamento nario neliečiamybę, apimančią iš esmės apsaugą nuo patraukimo atsakomybėn.

25

Protokolo 10 straipsnyje numatyta, kad Parlamento sesijų metu jo nariai savo valstybės teritorijoje naudojasi imunitetais, kurie yra suteikiami tos valstybės parlamento nariams, o visų kitų valstybių narių teritorijose – imunitetu nuo bet kokios sulaikymo priemonės ir patraukimo atsakomybėn. Paskutinėje šio straipsnio pastraipoje taip pat numatyta, jog Parlamentas gali nuspręsti atšaukti vieno iš savo narių imunitetą.

26

Protokolo 9 straipsnyje įtvirtintas Europos Parlamento narių imuniteto dėl einant pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo principas. Kadangi šiame straipsnyje nėra jokios nuorodos į nacionalinės teisės sistemas, šio imuniteto apimtis turi būti nustatoma remiantis vien Bendrijos teise (pagal analogiją žr. 1986 m. liepos 10 d. Sprendimo Wybot, 149/85, Rink. p. 2391, 12 punktą).

27

Toks imunitetas, kuriuo A. L. Marra remiasi pagrindinėse bylose, tiek, kiek juo siekiama apsaugoti Europos Parlamento narių saviraiškos laisvę ir nepriklausomumą, turi būti laikomas absoliučiu imunitetu, draudžiančiu bet kokį teismo procesą dėl einant Parlamento nario pareigas pareikštos nuomonės arba balsavimo.

28

Reikia pažymėti, kad šiais prašymais priimti prejudicinius sprendimus Teisingumo Teismo neprašoma priimti sprendimo dėl klausimo, ar toks veiksmas, koks nagrinėjamas pagrindinėse bylose, yra einant Parlamento nario pareigas pareikšta nuomonė Protokolo 9 straipsnio prasme; jo tik prašoma paaiškinti, kaip nacionaliniai teismai bei Parlamentas turėtų įgyvendinti šį straipsnį.

29

Savo dviem klausimais prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tuo atveju, kai Europos Parlamento narys Parlamentui nepateikė prašymo ginti jo imunitetą arba kai apie Parlamento sprendimą dėl šio imuniteto nebuvo pranešta nacionaliniams teismams, nagrinėjantiems tokį ieškinį, koks nagrinėjamas pagrindinėse bylose, šie teismai privalo prašyti Parlamento atšaukti šio nario imunitetą ir, prieš nuspręsdami dėl tokio imuniteto buvimo, sulaukti šios institucijos sprendimo.

30

Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas remiasi prielaida, jog pagrindinėse bylose kasatorius nesikreipė į Parlamentą, kad būtų apgintas jo imunitetas, ir kad atitinkamai ši institucija šiuo klausimu nepriėmė jokio sprendimo. Tačiau, kaip matyti iš Parlamento pateiktų dokumentų, A. L. Marra pateikė prašymą ginti jo imunitetą, o Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuri buvo perduota Italijos Respublikos nuolatinei atstovybei. Neginčijama, kad bylą iš esmės nagrinėję teismai ir Corte suprema di cassazione nežinojo nei apie A. L. Marra prašymą, nei apie minėtą rezoliuciją.

31

Atsižvelgiant į šiuos elementus ir siekiant prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, kad šis galėtų priimti sprendimą pagrindinėse bylose, prejudicinius klausimus reikia suprasti taip, kad jais klausiama, pirma, ar tuo atveju, kai nacionalinis teismas, turintis nagrinėti Europos Parlamento nariui dėl jo išsakytų nuomonių pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, negavo jokios informacijos apie minėto nario prašymą Parlamentui ginti jo imunitetą, šis teismas gali nuspręsti, ar, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, taikomas Protokolo 9 straipsnyje numatytas imunitetas, antra, ar tuo atveju, kai nacionaliniam teismui pranešama apie tai, jog šis Parlamento narys Parlamentui tokį prašymą pateikė, šis teismas turi sulaukti jo sprendimo prieš tęsdamas procesą prieš šį Parlamento narį, ir, trečia, ar tuo atveju, kai nacionalinis teismas konstatuoja tokį imunitetą, jis privalo prašyti jį atšaukti, kad galėtų tęsti teismo procesą. Kadangi atsakymas į šiuos klausimus pagrįstas tais pačiais samprotavimais, juos reikia nagrinėti kartu.

32

Siekdamas nustatyti, ar Protokolo 9 straipsnyje numatyto absoliutaus imuniteto sąlygos yra įvykdytos, nacionalinis teismas neprivalo Parlamentui pateikti klausimo. Iš tiesų Protokole nėra numatyta, kad, Europos Parlamento nario atžvilgiu pradėjus procesą dėl jo pareikštos nuomonės ar balsavimo, Parlamentas yra kompetentingas patikrinti, ar šio imuniteto taikymo sąlygos yra įvykdytos.

33

Todėl toks vertinimas priklauso išimtinei nacionalinių teismų kompetencijai, kurie, turėdami taikyti tokią nuostatą, gali tik padaryti atitinkamas išvadas dėl šio imuniteto, jeigu konstatuoja, kad nuomonės ir balsavimai buvo pareikšti einant Parlamento nario pareigas.

34

Jeigu taikydami Protokolo 9 straipsnį šie teismai abejoja dėl jo aiškinimo, jie gali pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikti klausimą dėl šio protokolo straipsnio aiškinimo, o galutinės instancijos teismai tokiu atveju Teisingumo Teismui privalo pateikti prejudicinį klausimą.

35

Be to, iš Darbo tvarkos taisyklių 6 ir 7 straipsnių, nustatančių su Parlamento narių imuniteto atšaukimo procedūra susijusias vidaus taisykles, negalima, net ir netiesiogiai, kildinti nacionalinių teismų pareigos, prieš priimant sprendimą dėl Europos Parlamento narių nuomonių ir balsavimų, perduoti Parlamentui spręsti klausimą, ar įvykdytos tokį imunitetą leidžiančios pripažinti sąlygos.

36

Iš tiesų Darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 2 dalyje nustatoma tik Protokolo 10 straipsnyje numatyto Europos Parlamento narių imuniteto atšaukimo tvarka.

37

Darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 3 dalimi nustatoma imuniteto ir privilegijų gynimo procedūra, kurią inicijuoti gali Europos Parlamento narys ir kuri taip pat apima imunitetą dėl einant Parlamento nario pareigas pareikštų nuomonių ir balsavimo. Darbo tvarkos taisyklių 7 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad Parlamentas „nustato“, ar prieš Europos Parlamento narį pradėtas teisminis procesas yra nuomonės reiškimo ar balsavimo suvaržymas, ir „pateikia atitinkamai institucijai pasiūlymą padaryti reikiamas išvadas“.

38

Kaip pabrėžė Parlamentas ir Europos Bendrijų Komisija, Darbo tvarkos taisyklės yra vidaus organizavimo aktas ir juo Parlamentui negalima suteikti kompetencijos, kuri nėra jam aiškiai pripažinta norminiu teisės aktu, šiuo atveju – Protokolu.

39

Iš to darytina išvada, kad net jeigu Parlamentas, gavęs atitinkamo Europos Parlamento nario prašymą, remdamasis Darbo tvarkos taisyklėmis priima sprendimą ginti imunitetą, šis sprendimas yra nuomonė, nesukurianti teisiškai privalomų padarinių nacionalinėms teisminėms institucijoms.

40

Be to, aplinkybė, jog valstybės narės teisėje yra numatyta nacionalinio parlamento nario imuniteto gynimo procedūra, leidžianti nacionaliniam parlamentui imtis veiksmų, kai nacionalinis teismas nepripažįsta tokio imuniteto, nereiškia, kad tokios pačios galios pripažįstamos Europos Parlamentui jo narių iš tos valstybės atžvilgiu, nes, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 32 punkte, Protokolo 9 straipsnyje aiškiai nenumatyta tokia Parlamento kompetencija ir nenukreipiama į nacionalinės teisės normas.

41

Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 10 straipsnyje įtvirtinta ir Protokolo 19 straipsnyje pakartota lojalaus Bendrijos institucijų ir nacionalinių valdžios institucijų bendradarbiavimo pareiga, taikytina tiek valstybių narių teismams pagal jų kompetenciją, tiek Bendrijos institucijoms, yra ypač svarbi, kai bendradarbiavimas susijęs su valstybės narės teisminėmis institucijomis, kurios turi užtikrinti Bendrijos teisės taikymą ir laikymąsi nacionalinės teisės sistemoje (be kita ko, žr. 1980 m. liepos 13 d. Nutarties Zwartveld ir kt., C-2/88 IMM, Rink. p. I-3365, 17 punktą ir Sprendimo Roquette Frères, C-94/00, Rink. p. I-9011, 93 punktą).

42

Reikia atsižvelgti į tai, kad bendradarbiavimo pareiga taikoma ir tokiam ginčui, koks nagrinėjamas pagrindinėse bylose. Taigi Europos Parlamentas ir nacionalinės teisminės institucijos privalo bendradarbiauti, kad būtų išvengta bet kokio Protokolo nuostatų skirtingo aiškinimo ir taikymo.

43

Todėl kai Europos Parlamento nariui pareiškiamas ieškinys nacionaliniame teisme ir šiam teismui pranešama, jog pradėta šio nario privilegijų ir imunitetų gynimo procedūra, kaip antai numatytoji Darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 3 dalyje, šis teismas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir paprašyti Parlamento kuo greičiau pareikšti savo nuomonę.

44

Jeigu nacionalinis teismas konstatuoja, jog sąlygos Protokolo 9 straipsnyje numatytam absoliučiam imunitetui pripažinti yra įvykdytos, šis teismas ir Parlamentas privalo jo laikytis. Taigi Parlamentas negali atšaukti tokio imuniteto, o teismas savo ruožtu privalo nenagrinėti atitinkamam Europos Parlamento nariui pareikšto ieškinio.

45

Viena vertus, Protokolo 9 straipsnyje toks įgaliojimas Parlamentui nesuteikiamas. Kita vertus, kadangi šis straipsnis yra specialioji nuostata, taikoma bet kokiam teismo procesui, kurio atžvilgiu Parlamento narys naudojasi imunitetu dėl einant Parlamento nario pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo, šis imunitetas negali būti atšauktas pagal Protokolo 10 straipsnio trečiąją pastraipą, nes pastarasis straipsnis yra susijęs su imunitetu nuo teisminio proceso, kuris pradedamas dėl kitų veiksmų nei nurodytieji 9 straipsnyje. Todėl, norint tęsti teisminį procesą prieš Europos Parlamento narį, atšaukti galima vien pastarąjį imunitetą.

46

Atsižvelgiant į visas išdėstytas pastabas, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, jog Bendrijos teisės normos, reglamentuojančios Europos Parlamento narių imunitetus, turi būti aiškinamos taip, kad, nagrinėjant Europos Parlamento nariui dėl jo išsakytos nuomonės pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo,

47

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

Bendrijos teisės normos, reglamentuojančios Europos Parlamento narių imunitetus, turi būti aiškinamos taip, kad, nagrinėjant Europos Parlamento nariui dėl jo išsakytos nuomonės pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo,