1. 

2006 m. balandžio 19 d. Sprendimu Rechtbank Groningen (Nyderlandai) pagal EB 234 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus, iš kurių pirmasis yra susijęs su EB 25 ir 90 straipsnių, o antrasis – su EB 87 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

2. 

Šie klausimai iškilo byloje, pradėtoje Essent Netwerk Noord BV (toliau – Essent) pareiškus ieškinį Aluminium Delfzijl BV (toliau – Aldel), kurioje Essent siekia prisiteisti sumą, apskaičiuotą atsižvelgiant į atsakovei perduotos elektros energijos kiekį. Prievolė mokėti šią sumą buvo nustatyta įstatyme, o jos tikslas – finansuoti nepadengtas išlaidas, kurias prieš pradedant Nyderlanduose elektros energijos rinkos liberalizavimą patyrė nacionalinės elektros energiją gaminančios įmonės.

3.

EB 25 straipsnyje numatyta:

„Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami importo ir eksporto muitai ir lygiaverčio poveikio mokėjimai. Šis draudimas galioja ir fiskalinio pobūdžio muitams.“

4.

Pagal EB 90 straipsnį:

„Jokia valstybė narė tiesiogiai ar netiesiogiai neapmokestina kitų valstybių narių gaminių jokiais savo vidaus mokesčiais, didesniais už tuos, kuriais ji tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestina panašius vietos gaminius.

5.

Iki įsigaliojant 1998 m. Įstatymui dėl elektros energijos (Elektriciteitswet 1998), t. y. iki 1998 m. rugpjūčio 1 d., kuriuo buvo pradėtas elektros energijos sektoriaus liberalizavimo procesas įgyvendinant 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių ( 2 ), elektros energijos tiekimą Nyderlanduose reglamentavo 1989 m. Įstatymas dėl elektros energijos (Elektriciteitswet 1989).

6.

Pagrindinėje byloje reikšmingu laikotarpiu, t. y. 2000 m. rugpjūčio 1 d.– gruodžio 31 d., už elektros energijos gamybą, importą ir perdavimą buvo atsakingos keturios įmonės gamintojos (toliau – įmonės gamintojos) ( 3 ) ir jų bendra dukterinė bendrovė NV Samenwerkende Elektriciteitsproductiebedrijven (toliau – SEP) ( 4 ). Remiantis sprendimu dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą iki 1999 m. visas įmones gamintojas kontroliavo komunos ir provincijos, tačiau bylai reikšmingu laikotarpiu tik EPZ netiesiogiai, t. y. per savo akcininkes Essent ir Delta, buvo viešoji nuosavybė ( 5 ). Įmonės gamintojos ir SEP veikė kartu, remdamosi „bendradarbiavimo susitarimu“ ( 6 ).

7.

Vadovaudamasi 1989 m. Įstatymu dėl elektros energijos SEP viena arba kartu su įmonėmis gamintojomis viešosios valdžios institucijų nurodymu atliko tam tikras ilgalaikes investicijas, susijusias su sprendimais energijos ir (arba) aplinkos apsaugos politikos srityse, įskaitant sutarčių sudarymą dėl miesto šildymo projekto ir eksperimentinio anglies dujofikavimo įrenginio („Demkolec“). Dėl šių investicijų atsirado nepadengtų išlaidų (taip pat vadinamų „per didelėmis išlaidomis“ (stranded costs).

8.

Neišvengiamai artėjant rinkos liberalizavimui 1997 m. sausio 21 d.SEP ir įmonės gamintojos su elektros energijos paskirstymo bendrovėmis ( 7 ) sudarė susitarimą dėl tiekimo 1997–2000 metais (toliau – protokolas), kuris leistų elektros gamybos sektoriui susigrąžinti patirtas išlaidas. Pagal šį protokolą paskirstymo bendrovės įsipareigojo kiekvienais metais mokėti SEP 400 milijonų NLG, skirtų finansuoti nepadengtas išlaidas; ši suma buvo paskirstoma atsižvelgiant į energijos kiekį, SEP patiekiamą kiekvienai iš įmonių. Šios sumos buvo finansuojamos paskirstymo bendrovėms padidinus tarifus tam tikroms kategorijoms vartotojų („paprastiems“ mažiesiems, vidutiniams ir didiesiems vartotojams).

9.

Pagal 1998 m. Įstatymo dėl elektros energijos 97 straipsnį šio protokolo turėjo būti laikomasi iki 2001 m. sausio 1 d., kai elektros energijos rinkos liberalizavimo procesas Nyderlanduose turėjo būti baigtas.

10.

Tačiau 2000 m. įsigaliojo naujos kainodaros taisyklės, reikalaujančios, kad paskirstymo bendrovės pateiktų atskiras sąskaitas už elektros energijos tiekimą ir už jos perdavimą, ir šios įmonės nebegalėjo galutinių vartotojų reikalauti sumokėti sumas, kurias pagal protokolą jos privalėjo sumokėti SEP nepadengtoms išlaidoms finansuoti.

11.

Tokiomis aplinkybėmis buvo priimtas 2000 m. gruodžio 21 d. Pereinamojo laikotarpio įstatymas dėl elektros energijos gamybos sektoriaus (Overgangswet Elektriciteitsproductiesector, toliau – OEPS). Šio įstatymo 9 straipsnis, dėl kurio nacionaliniam teismui kilo klausimų, nustato:

„1.   Kiekvienas klientas, išskyrus tą, kuris naudojasi apsauga, be to, ką jis pagal susitarimą privalo sumokėti teritorijos, kurioje yra įsisteigęs, sistemos operatoriui, turi pastarajam sumokėti 0,0117 NLG sumą už kilovatvalandę, apskaičiuotą nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki gruodžio 31 d. šio operatoriaus į šio kliento prijungimo sistemą perduoto bendro elektros energijos kiekio.

2.   Kiekvienas klientas, kuris naudojasi apsauga, be to, ką jis pagal susitarimą privalo sumokėti teritorijos, kurioje jis įsisteigęs, atžvilgiu leidimą turinčiam asmeniui, turi pastarajam sumokėti 0,0117 NLG sumą už kilovatvalandę, apskaičiuotą remiantis šio leidimą turinčio asmens jam nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki gruodžio 31 d. tiektu bendru elektros energijos kiekiu.

<…>

4.   Pajamas iš klientų pagal 1 ar 2 dalis mokėtinų sumų sistemos operatoriai ar leidimą turintys asmenys perveda paskirtai bendrovei ( 8 ) iki 2001 m. liepos 1 dienos.

5.   Paskirta bendrovė informuoja ministeriją apie 4 dalyje nurodytų įplaukų dydį ir prideda auditoriaus patvirtinimą dėl duomenų tikrumo Civilinio kodekso 2 knygos 393 straipsnio 1 dalies prasme. Jei bendros įplaukos viršija 400 milijonų NLG, paskirta bendrovė perveda perviršį ministerijai, kuri jį skiria 7 straipsnyje minėtoms išlaidoms finansuoti.“

12.

Pagal OEPS 25 straipsnį pirmiau išdėstytos nuostatos įsigaliojo 2000 m. gruodžio 29 d. ir buvo taikomos retroaktyviai nuo 2000 m. rugpjūčio 1 dienos. Nacionalinis teismas nurodo, kad apie OEPS 9 straipsnį nebuvo atskirai pranešta Komisijai. Tačiau 2000 m. rugpjūčio 30 d. laišku Nyderlandų valdžios institucijos perdavė Komisijai visą OEPS projekto tekstą, įskaitant 9 straipsnį.

13.

Taip pat būtų tikslinga apibūdinti įvykius, susijusius su OEPS 6–8 straipsnių atsiradimu, nors jie ir nėra tiesiogiai susiję su pagrindine byla.

14.

OEPS projekto tekste 6–8 straipsniai įtvirtino finansinį mechanizmą, skirtą finansuoti nepadengtas išlaidas po 2001 m. sausio 1 dienos. Pagal šį mechanizmą vyriausybė turėjo kasmet nustatyti papildomą mokestį visiems vartotojams, išskyrus sistemos operatorius, išreikštą procentine sumos, mokėtinos už elektros energijos perdavimą ir susijusias paslaugas, dalimi. Apie minėtus OEPS 6–8 straipsnius pirmą kartą Komisijai buvo pranešta 1998 m. vasario 20 d., remiantis Direktyvos 96/92 24 straipsniu, o antrą kartą – 1998 m. spalio 16 d. remiantis EB 87 ir 88 straipsniais. 1999 m. liepos 8 d. sprendimu Komisija informavo Nyderlandų vyriausybę, kad nuostatos, apie kurias jai buvo pranešta, nėra priemonės, numatytos pirmiau minėtos direktyvos 24 straipsnyje, tačiau turi būti peržiūrėtos pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

15.

2000 m. rugpjūčio 30 d. Nyderlandai pranešė Komisijai, kad nagrinėjamos nuostatos buvo šiek tiek pakeistos. Šia proga, kaip jau minėta, Komisijai buvo išsiųstas visas OEPS tekstas su nurodytais pakeitimais. Vėliau OEPS 6–8 straipsniai buvo dar kartą iš dalies pakeisti, ir juose įtvirtintą mechanizmą pakeitė finansavimo iš viešųjų lėšų sistema (šiuo metu šios nuostatos įtvirtintos OEPS 7 ir 8 straipsniuose). 2001 m. liepos 25 d. sprendimu Komisija leido taikyti naujas priemones pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

16.

1996 m. gruodžio mėn. pasinaudojusios bendrovei, paskirtai pagal 1989 m. Įstatymo dėl elektros energijos 32 straipsnį, suteikta teise sudaryti individualias tiekimo sutartis su dideliais pramoniniais vartotojais, SEP, viena iš įmonių gamintojų (EPON) ir paskirstymo bendrovė Edon ( 9 ) sudarė su Aldel, atsakove pagrindinėje byloje, „sutartį dėl elektros energijos pajėgumų suteikimo, elektros energijos tiekimo ir load management“. Ši sutartis numatė bendrą kainą už įvairias teikiamas paslaugas, į kurią nepadengtų išlaidų finansavimas nebuvo įtrauktas.

17.

Nuo 2000 m. sausio 1 d. elektros energiją Aldel tiekė vietos sistemos operatorė ( 10 )Essent, ieškovė pagrindinėje byloje, sukurta išskirsčius paskirstymo bendrovės Edon veiklą. Essent nėra pirmiau minėtos tiekimo sutarties šalis. Ir Essent, ir Aldel yra įsteigtos Nyderlanduose.

18.

Laikotarpiu nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki gruodžio 31 d.Essent perdavė į Aldel jungtis 717413761 kWh elektros energijos. Už per šį laikotarpį suteiktas paslaugas Essent išrašė Aldel sąskaitą, kurioje nurodyta bendra suma, įskaitant antkainį pagal OEPS 9 straipsnį.

19.

Aldel atsisakius sumokėti antkainį atitinkančią sumą, Essent pateikė ieškinį Rechtbank Groeningen. Šioje byloje Aldel teigia, kad OEPS 9 straipsnis prieštarauja Bendrijos teisei ( 11 ).

20.

Nacionalinis teismas mano, kad ginčui šioje byloje išspręsti būtina pateikti Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

21.

Essent, Aldel, NEA (buvusi SEP), Nyderlandų vyriausybė ir Komisija pateikė rašytines pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, o per 2007 m. gegužės 10 d. posėdį pateikė pastabas žodžiu.

22.

Prieš posėdį Teisingumo Teismas raštu paprašė Essent, Aldel, NEA, Nyderlandų vyriausybę ir Komisiją atsakyti į kelis papildomus klausimus.

23.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu nacionalinis teismas klausia Teisingumo Teismo, ar EB 25 ir 90 straipsniai draudžia taikyti tokį antkainį, kaip antai numatytasis OEPS 9 straipsnyje.

24.

Preliminariai reikėtų atkreipti dėmesį, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra aišku, kokią svarbą šis klausimas turi ginčui pagrindinėje byloje išspręsti. Iš Teisingumo Teismui pateiktų duomenų nematyti, ar laikotarpiu nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki gruodžio 31 d.Aldel perduota elektros energija buvo importuota iš kitų valstybių narių ir, jeigu taip, koks energijos kiekis.

25.

Reikia pažymėti, kad išvada, jog nagrinėjamas antkainis yra neteisėtas, nes neatitinka EB 25 ir 90 straipsnių, būtų susijusi tik su sumomis, kuriomis apmokestinama importuojama elektros energija. Kitaip tariant, tokia išvada leistų Aldel ginčyti tik šiam produktui nustatytus mokėjimus ir tik tiek, kiek šie mokėjimai neatitinka EB sutarties nuostatų.

26.

Taigi darytina išvada, kad paaiškėjus, jog energija, perduota į Aldel jungtis, yra tik nacionalinės kilmės, Teisingumo Teismo atsakymas į pirmąjį klausimą būtų nesvarbus Essent ieškinio pagrindinėje byloje baigčiai ( 12 ).

27.

Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką vykstant EB 234 straipsnyje įtvirtintai bendradarbiavimo tarp nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo procedūrai būtent nacionalinis teismas privalo įvertinti ir tai, ar sprendimui jo nagrinėjamoje byloje būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Teisingumo Teismas gali peržiūrėti nacionalinio teismo vertinimą, tik kai pakankamai akivaizdu, jog prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis arba dalyku ( 13 ).

28.

Kadangi nagrinėjamoje byloje taip nėra, siūlau Teisingumo Teismui apsvarstyti pirmąjį prejudicinį klausimą, net jeigu Teisingumo Teismo atsakymo nauda priklausys nuo tolesnio vertinimo, kurį turės atlikti nacionalinis teismas.

29.

Sutarties sistemoje EB 25 ir 90 straipsniai, atitinkamai draudžiantys muitus ir lygiaverčio poveikio mokėjimus bei diskriminuojančius vidaus mokesčius, vienas kitą papildo siekiant tikslo – uždrausti visas nacionalines fiskalines priemones, galinčias kliudyti produktų iš kitų valstybių narių arba produktų, skirtų kitoms valstybėms narėms, laisvą judėjimą Bendrijoje įprastomis konkurencijos sąlygomis ir taip juos diskriminuoti.

30.

Nors ir pripažįstama, kad šie du straipsniai iš esmės vienas kitą papildo ( 14 ), Teisingumo Teismo praktikoje liko formalus šių dviejų Sutartyje įtvirtintų draudimų atskyrimas ir kelis kartus netgi patikslinta, kad EB 25 ir 90 straipsniai negali būti taikomi kumuliatyviai ( 15 ); atsižvelgiant į tai, nacionalinės mokesčių sistemos, patenkančios į EB 25 straipsnio taikymo sritį, teisėtumas negali tuo pat metu būti vertinamas remiantis EB 90 straipsniu ( 16 ).

31.

Remiantis Teisingumo Teismo praktika, skirtumas tarp lygiaverčio poveikio mokėjimų ir vidaus mokesčių yra tas, kad pirmieji daro poveikį ne konkuruojantiems nacionaliniams produktams, bet tik importuojamiems arba eksportuojamiems produktams, o antrieji daro poveikį abiem produktų kategorijoms.

32.

Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotas apibrėžimas, kad bet koks piniginis mokėjimas, neatsižvelgiant į jo dydį, paskirtį ir taikymo būdą, vienašališkai nustatomas vidaus arba užsienio prekėms dėl to, kad jos kerta sieną, yra lygiaverčio poveikio mokėjimas, net jei jis renkamas ne valstybės naudai, jeigu pagal savo pobūdį jis nėra diskriminuojantis arba protekcionistinis, o produktas, kuriam šis mokėjimas nustatytas, nekonkuruoja su jokiu vidaus produktu ( 17 ). Teisingumo Teismo nuomone, tokio pobūdžio mokėjimas, kuris nustatomas būtent importuojamam produktui, o panašiam vidaus produktui netaikomas, keičia importuojamo produkto kainą ir taip riboja produktų judėjimą lygiai taip pat, kaip ir muitas ( 18 ).

33.

Atvirkščiai, piniginiai mokėjimai, kurie pagal bendrąją vidaus apmokestinimo sistemą yra sistemiškai ir remiantis tais pačiais kriterijais taikomi tiek vidaus, tiek importuojamiems produktams, patenka į EB 90 straipsnio taikymo sritį ( 19 ).

34.

Vis dėlto Teisingumo Teismas paaiškino, kad norint priskirti tam tikrai kategorijai ir teisiškai įvertinti mokėjimus, kurie vidaus ir importuojamiems produktams nustatomi remiantis tais pačiais kriterijais, gali prireikti atsižvelgti į pajamų iš šių mokėjimų paskirtį, nes būtent dėl šios paskirties mokėjimai, kurie, žiūrint formaliai, yra neutralūs savo struktūra ir rinkimo būdu, šioms dviem produktų kategorijoms gali turėti skirtingą faktinį ekonominį poveikį.

35.

Taigi jeigu pajamos iš mokėjimų, kuriais apmokestinami ir importuoti, ir vidaus produktai, yra skirtos finansuoti veiklą, teikiančią naudą būtent apmokestinamam vidaus produktui, šiam vidaus produktui tenkančią finansinę naštą daugiau ar mažiau neutralizuoja nauda, kuriai finansuoti yra naudojamas minėtas mokėjimas, tuo tarpu importuojamam produktui tenka visa mokėjimo našta ( 20 ).

36.

Todėl pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką norint nustatyti, ar parafiskalinis mokestis atitinka EB 25 ir 90 straipsnius, būtina įvertinti, kiek vidaus produktui taikomus mokėjimus kompensuoja nauda, kuriai finansuoti yra skiriamos pajamos iš šių mokėjimų.

37.

Jeigu kompensuojama visa mokėjimo našta, šis mokėjimas yra lygiaverčio poveikio mokėjimas, nes faktiškai daro poveikį tik importuotam produktui, todėl turės būti pripažintas visiškai neteisėtu, tačiau jeigu kompensuojama tik dalis mokėjimo naštos, atitinkamas mokėjimas turi būti priskirtas diskriminuojantiems vidaus mokesčiams, nes daro didesnį poveikį importuotam produktui, palyginti su vidaus produktu, todėl turės būti proporcingai sumažintas ( 21 ).

38.

Be to, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką būtent nacionalinis teismas turi atlikti tokį vertinimą, nes tik jis vienas turi visus tam reikalingus įrodymus, įskaitant faktus ( 22 ). Šiuo tikslu jis, pirmiausia, turės nustatyti, ar apmokestinami produktai ir privilegijuotieji vidaus produktai yra tie patys produktai ( 23 ). Jis taip pat turės patikrinti, ar per referencinį laikotarpį bendros sumos, kuriomis buvo apmokestinti vidaus produktai, yra finansiškai ekvivalentiškos pranašumams, suteiktiems tik šiems produktams. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas paaiškino, kad joks kitas kriterijus, pavyzdžiui, tokio pranašumo pobūdis, svarba arba nepakeičiamumas, nebus pakankamai objektyvus pagrindas sprendžiant, ar vidaus fiskalinė priemonė atitinka Sutarties nuostatas ( 24 ).

39.

Baigdamas šią trumpą Teisingumo Teismo praktikos apžvalgą, manau esant būtina pažymėti, ką jau yra padarę keli generaliniai advokatai, kad nors pagrindinės mano pirmiau paminėtos teismo praktikos gairės iš esmės yra pakankamai aiškios ( 25 ), ją yra sunku taikyti ( 26 ), nes ši praktika reikalauja, kad nacionaliniai teismai atliktų ekonominį vertinimą, kuris neretai būna sudėtingas ir keliantis nemažai abejonių. Turint omenyje šiuos sunkumus reikia nepamiršti, kad bylose, kuriose turi būti vertinama, ar teisėtas yra parafiskalinis mokestis, iš kurio gaunamos pajamos naudojamos finansuoti valstybinę sistemą vidaus produkcijai skatinti, EB 25 ir 90 straipsniuose įtvirtintų draudimų taikymas gali būti vertinamas kaip paprasčiausia Sutarties nuostatų dėl valstybės pagalbos taikymo alternatyva ( 27 ).

40.

Iš pradžių vertėtų apsvarstyti kai kuriuos SEP ir Nyderlandų vyriausybės nurodytus argumentus, nes jais berods išreiškiamos abejonės, ar ginčijamas antkainis yra fiskalinė priemonė. Kalbant konkrečiai, SEP teigimu, OEPS 9 straipsnis yra ne kas kita, o instrumentas, leidžiantis perdavimo bendrovėms perkelti savo vartotojams įnašus, kuriuos jos pagal protokolą įsipareigojo mokėti įmonėms gamintojoms. Nyderlandų vyriausybė taip pat teigia, jog ginčijamą antkainį galima pateisinti remiantis šiuo protokolu, ir tvirtina, kad jis yra mokėjimo už perdavimo paslaugas elementas.

41.

Nors ginčijamas antkainis turi būdingų savybių, atskiriančių jį nuo tradicinio mokesčio, nemanau, kad šie argumentai leistų padaryti išvadą, jog šis antkainis nepatenka į lygiaverčio poveikio mokėjimo pagal EB 25 straipsnį ar diskriminuojančio vidaus mokesčio pagal EB 90 straipsnį apibrėžimą.

42.

Visų pirma, kaip jau matėme, Teisingumo Teismo praktikoje lygiaverčio poveikio mokėjimo sąvoka apibrėžiama labai plačiai. Remiantis šiuo apibrėžimu, nagrinėjamos teisinės sąvokos esmė yra ta, kokį poveikį konkretus piniginis mokėjimas daro valstybių narių tarpusavio prekybai. Kiek tai susiję su tokio mokėjimo priskyrimu lygiaverčio poveikio mokėjimams, jeigu toks mokėjimas yra teisiškai privalomas („nustatytas vienašališkai“), jo formalūs aspektai, pavyzdžiui, pavadinimas, dydis, struktūra, rinkimo būdai, paskirtis, įplaukų gavėjai ir siekiami tikslai, faktiškai neturi jokios reikšmės ( 28 ). Nagrinėjamoje byloje nekyla jokių abejonių dėl mokesčio, kurį moka visi vartotojai, atitinkantys OEPS 9 straipsnio 1 dalies sąlygas, privalomumo; abejonių taip pat nekyla ir dėl to, kad vartotojo įsisteigimo vietoje yra privaloma naudotis šios teritorijos sistemos operatoriaus paslaugomis.

43.

Diskriminuojančio vidaus mokesčio pagal EB 90 straipsnį sąvoka taip pat yra plati ( 29 ).

44.

Antra, Teisingumo Teismas jau turėjo progą pagal EB 25 ir 90 straipsnius įvertinti piniginius mokėjimus, tariamai esančius tarifo ar įstatymų reguliuojamos kainos elementais ( 30 ).

45.

Kaip išeities tašką taip pat reikėtų apsvarstyti SEP pateiktą argumentą, kad EB 25 straipsnis yra netaikytinas, nes ginčijamas antkainis yra susijęs su perdavimo paslaugos tarifu, o ne elektros energijos kaina. SEP taip pat pažymi, kad šią paslaugą Nyderlandų sistemos operatoriai teikia Nyderlandų teritorijoje.

46.

Kaip žinoma, EB 25 straipsnis yra susijęs tik su prekėms taikomais mokėjimais. Todėl jeigu SEP argumentas būtų patvirtintas, nagrinėjamoje byloje šios nuostatos taikymą reikėtų atmesti vien todėl, kad nedaroma poveikio jokiai prekei.

47.

Šiuo požiūriu visų pirma reikėtų pažymėti, jog Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad elektros energija yra prekė Sutarties nuostatų dėl laisvo prekių judėjimo prasme ( 31 ). Nagrinėdamas ieškinį dėl įsipareigojimų, susijusių su EB 31 straipsniu, neįvykdymo Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad „paslaugos, teikiamos importuojant arba eksportuojant elektros energiją, taip pat ją perduodant ir paskirstant, yra tik priemonės tiekti vartotojams prekes Sutarties prasme“ ( 32 ), ir taip pripažino, kad, palyginti su teikiamos paslaugos dalyku, šios paslaugos yra tik pagalbinės.

48.

Būtina pažymėti, kad lygiaverčio poveikio mokėjimo sąvoka gali apimti bet kurį mokėjimą, kuris daro poveikį vidaus arba užsienio prekėms dėl to, kad jos kerta sieną, nepaisant jo rinkimo būdo. Šias sąlygas taip pat atitinka mokestis, kuris atsiranda ne importuojant arba eksportuojant prekę, o teikiant paslaugą, kuri yra reikalinga tokioms operacijoms arba yra su jomis susijusi ( 33 ), arba jeigu jis gali vienaip arba kitaip padaryti poveikį aptariamų prekių judėjimui Bendrijoje. Mano manymu, akivaizdu, kad mokestis, kuriuo apmokestinama teikiant perdavimo paslaugas ir kuris nustatomas atsižvelgiant į perduotų prekių kiekį, netiesiogiai daro įtaką šioms prekėms ir todėl gali turėti tokį poveikį.

49.

Be to, Teisingumo Teismas jau sprendė panašų į nagrinėjamąjį klausimą, nors tik EB 90 straipsnio požiūriu. Sprendime Schöttle ( 34 ), kurį Komisija nurodo savo rašytinėse pastabose, Teisingumo Teismas nagrinėjo kelis klausimus, susijusius su EB 90 straipsnio aiškinimu Vokietijoje galiojusio mokesčio už prekių vežimą keliais atžvilgiu. Atmesdamas Vokietijos vyriausybės pateiktus argumentus, kad šis mokestis nepatenka į EB 90 straipsnio taikymo sritį, nes nedaro poveikio jokiai prekei, Teisingumo Teismas konstatavo, kad toks mokestis, kaip, pavyzdžiui, nagrinėjamasis šioje byloje, „nustatytas tarptautiniam prekių vežimui keliais, atsižvelgiant į nuvažiuotą atstumą valstybės teritorijoje ir vežamų prekių svorį“ ( 35 ), turi būti pripažįstamas „netiesiogiai prekėms taikomu mokesčiu“ ( 36 ). Teisingumo Teismas nurodė, kad „toks mokestis, kuris turi tiesioginį poveikį vidaus ir importuotų prekių kainai, pagal 9(0) straipsnį turi būti taikomas nediskriminuojant importuotų prekių“ ( 37 ).

50.

Dėl išdėstytų priežasčių nemanau, kad reikėtų atmesti galimybę vertinti ginčijamo mokėjimo teisėtumą pagal EB 25 straipsnį vien todėl, kad šiuo mokėjimu apmokestinamas įvykis – paslauga (perdavimas), esanti neatsiejama nagrinėjamo produkto paskirstymo grandinės dalimi.

51.

Paaiškinus visus šiuos aspektus būtina apsvarstyti nagrinėjamo tarifinio antkainio požymius, siekiant nuspręsti, ar jis patenka į draudimo pagal EB 25 straipsnį, ar pagal EB 90 straipsnį taikymo sritį.

52.

Bendrai sutariama, kad nagrinėjamas mokėjimas, renkamas nedarant jokio skirtumo ir tuo pačiu būdu, daro poveikį tiek pagamintai Nyderlanduose, tiek importuotai elektros energijai. Todėl peršasi mintis, kad šis akivaizdus neutralumas užkerta kelią taikyti EB 25 straipsnį ir kad bet koks vertinimas turi būti grindžiamas EB 90 straipsniu.

53.

Tačiau pirmiau minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje nustatyta, kad ( 38 ) prieš padarant tokią išvadą būtina įsitikinti, ar šis neutralumas nedingsta, įvertinus gautų pajamų paskirtį. Jeigu faktiškai vidaus produktų apmokestinimą visiškai kompensuotų pajamų, gautų taikant ginčijamą antkainį, perskirstymo pranašumai, teikiami šiems produktams, reikėtų taikyti ne EB 90, o EB 25 straipsnį, nes, nepaisant to, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, faktiškai antkainis darytų įtaką tik importuotiems produktams.

54.

Nors pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tokį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas, manau esant reikalinga, kad Teisingumo Teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiuo klausimu pateiktų keletą gairių, ypač atsižvelgdamas į pagrindinės bylos šalių pateiktus argumentus.

55.

Turėdamas tai omenyje norėčiau pateikti šiuos pastebėjimus.

56.

Iš nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų ir prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad sumas, kuriomis sistemos operatoriai apmokestina pagal OEPS 9 straipsnio 1 dalį, vėliau pastarieji turi sumokėti SEP. Šios sumos kartu su sumomis, surinktomis pagal 9 straipsnio 2 dalį, neviršijant 400 milijonų NLG, turi būti naudojamos finansuoti nepadengtas išlaidas už 2000 m., o bet kokį perviršį SEP perveda Ekonomikos ministerijai, kuri jį skiria OEPS 7 straipsnyje minėtoms nepadengtoms išlaidoms finansuoti už vėlesnius metus (9 straipsnio 5 dalis, in fine).

57.

Pagal šį mechanizmą visos surinktos sumos turi būti naudojamos nepadengtoms išlaidoms finansuoti ir turi būti mokamos SEP (arba įmonėms gamintojoms) atitinkamai pagal OEPS 9 straipsnio 4 dalį arba, 400 milijonų NLG viršijančių sumų atveju, – pagal OEPS 7 straipsnį.

58.

Todėl paaiškėjus, kad šiuose straipsniuose nustatyti mokėjimai buvo faktiškai padaryti, o iš atitinkamų sumų realiai visą naudą gavo nacionaliniai elektros energijos gamintojai (tokiu būdu, kai gaunamas finansinis ekvivalentiškumas tarp mokėjimų ir naudos), būtų logiška daryti tokią išvadą ( 39 ), kokią padarė Komisija savo pastabose, kad ginčijamo antkainio ekonominis poveikis valstybėje pagamintai elektros energijai buvo visiškai neutralizuotas.

59.

Tačiau prieš padarydamas tokią išvadą nacionalinis teismas pirmiausia turi nustatyti, ar: i) sumos, gautos apmokestinus ginčijamu antkainiu, iš tiesų buvo skirtos tikslui, kuris suteikė nacionaliniam produktui konkrečią naudą, ir ii) ar „apmokestinamas produktas sutampa su privilegijuotu nacionaliniu produktu“.

60.

Kalbant apie pirmąjį klausimą, nacionalinis teismas turės įsitikinti, ar, jei nebūtų finansavimo pajamomis iš ginčijamo antkainio ar valstybei nesikišant bet kuria kita forma, atitinkamos nepadengtos išlaidos tiesiogiai ar netiesiogiai darytų įtaką įmonių gamintojų balanso ataskaitoms ir, jeigu darytų, tai kiek.

61.

Turint omenyje, kad nacionalinis teismas, atrodo, daro prielaidą, jog šios išlaidos tenka išimtinai SEP ( 40 ), taip vertinant iš esmės reiškia atsižvelgti į finansinius mechanizmus, kuriais per tarpininkę SEP buvo įgyvendinamas įstatyminis keturių įmonių gamintojų bendradarbiavimas nagrinėjamų išlaidų priskyrimo laikotarpiu ( 41 ).

62.

Be to, negalima atmesti tikimybės, kad atlikdamas vertinimą nacionalinis teismas taip pat privalės atsižvelgti į protokolą ir patikrinti, kaip šis protokolas sudarė galimybes pervesti didžiąją dalį nepadengtų išlaidų sumų paskirstymo bendrovėms (ar bet kuriuo atveju subjektams, privalantiems rinkti ginčijamą antkainį) ( 42 ). Šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad, SEP teigimu, Essent pradėjo mokėti pagal protokolą mokėtinas sumas už 2000 m. dar iki įsigaliojant OEPS 9 straipsniui. Todėl panašu, kad šiame straipsnyje numatytas antkainis teikia tiesioginę naudą paskirstymo sektoriui ( 43 ), nes leidžia atskiroms bendrovėms susigrąžinti iš vartotojų sumas, jau sumokėtas SEP, ar bet kuriuo atveju šiai bendrovei privalomas sumokėti sumas, todėl būtent nacionalinis teismas turi įvertinti, ar, nesant tokio susigrąžinimo galimybės, šios bendrovės vis tiek turėtų atlikti aptariamame protokole numatytus mokėjimus.

63.

Jeigu toks vertinimas (sprendžiant iš šalių atsakymų į Teisingumo Teismo klausimus raštu, jis nebus labai paprastas) atskleistų, kad 2000 m. rugpjūčio 1 d.–gruodžio 31 d. laikotarpiu tiesiogiai arba dėl finansinio dalyvavimo SEP įmonės gamintojos tiesiogiai arba subsidiariai buvo atsakingos už nagrinėjamas nepadengtas išlaidas, reikalavimas, susijęs su konkrečiu pranašumu, teikiamu nacionalinei produkcijai, ir būtinas, taikant kompensavimo kriterijų, galėtų būti pripažintas įvykdytu. Tačiau, skirtingai nei Nyderlandų vyriausybė ir SEP, nemanau, kad vien tai, jog OEPS 9 straipsnio 4 dalyje ir 7 straipsnyje numatyti mokėjimai buvo vykdomi SEP, o ne įmonių gamintojų naudai, leidžia iš karto atmesti tokio pobūdžio pranašumą, jeigu būtų galima nustatyti, kad visos sumokėtos sumos buvo faktiškai naudojamos išlaidoms, tiesiogiai ar netiesiogiai darančioms poveikį įmonėms gamintojoms, padengti

64.

Nyderlandų vyriausybė taip pat ginčija vidaus produkcijai teikiamą pranašumą, remdamasi tuo, kad OEPS 9 straipsnio 4 dalyje numatyti mokėjimai SEP nesumažino valstybėje pagamintos elektros energijos kainos.

65.

Šiuo požiūriu pakanka pažymėti, jog, remiantis Teisingumo Teismo praktika, nėra būtina, kad pajamos iš mokesčio būtų naudojamos produkcijos išlaidoms padengti, nes, be jokios abejonės, piniginiai mokėjimai, tenkantys vidaus produktams taikant šį mokestį, gali būti kompensuojami, pavyzdžiui, finansuojant reklaminę arba mokslinių tyrimų veiklą, kuri teikia naudą vidaus produktui, tačiau neapima pranašumų, kurie galėtų turėti tiesioginį poveikį jo pardavimo kainai.

66.

Kalbant apie šios išvados 59 punkte nurodytą antrąjį klausimą, nacionalinis teismas, visų pirma, turės įvertinti, ar reikalaujamą apmokestinamų produktų ir privilegijuotų nacionalinių produktų identiškumą pašalina nagrinėjamo antkainio rinkimo būdas ir ypač tai, kad šis antkainis yra mokamas ne elektros energijos gamintojų, o perkeliamas galutiniam vartotojui. Essent ir Nyderlandų vyriausybės teigimu, ši aplinkybė atmeta kompensavimo galimybę Teisingumo Teismo praktikoje reikalaujama prasme.

67.

Panašu, kad šis argumentas nėra visiškai nepagrįstas.

68.

Iš tiesų tarifinio antkainio arba kainos priedo, kuris perkeliamas galutiniam vartotojui, nustatymas konkurencijai atviroje sistemoje gali reikšti finansinę naštą tiesiogiai arba netiesiogiai apsunkinamam produktui, nes pasikeis jo rinkos kaina. Vis dėlto lieka klausimas, ar į šią naštą galima atsižvelgti sprendžiant dėl kompensavimo buvimo pirmiau minėtos Teisingumo Teismo praktikos prasme, nes, kaip jau matėme, toks vertinimas yra pagrįstas tik piniginiu išlaidų ir teikiamų pranašumų palyginimu.

69.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamu antkainiu yra apmokestinamas vartotojas, šis antkainis yra įtrauktas ne į elektros energijos, o į perdavimo kainą ir taikomas nediskriminuojančiu būdu, galima pagrįstai suabejoti, ar iš tiesų importuotiems produktams tenka kokia nors finansinė našta, ar faktiškai kaip nors apsunkinamas tokių produktų judėjimas ir ar iš tikrųjų dėl tokio antkainio šie produktai realiai yra nepalankesnėje konkurencinėje padėtyje, besiskiriančioje nuo tos, kai pajamos iš šio antkainio naudojamos vidaus produktus palaikančioms priemonėms finansuoti (kurias, esant reikalui, galima užginčyti, remiantis Sutarties nuostatomis dėl valstybės pagalbos).

70.

Vis dėlto nepanašu, kad Essent ir Nyderlandų vyriausybės argumentai pagrįsti, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintą kriterijų, reikalaujantį, kad sutaptų ne tik mokestį privalantys mokėti asmenys ir asmenys, gaunantys naudos iš veiklos, finansuojamos pajamomis iš šio mokesčio, bet ir apsunkinamas (vidaus) produktas su privilegijuotu produktu, taip atmetant bet kokią galimybę kompensaciją suprasti kaip pajamų iš rinkliavos naudojimą finansuoti kitą gamybinę veiklą nei ta, kuriai tenka našta. Todėl jeigu produktai sutampa, visiškai nesvarbu, ar nagrinėjama rinkliava taikoma produkcijai (ir importui), ar produkto vartojimui.

71.

Be to, vertinant iš ekonominių perspektyvų, situacija, kai mokestį privalo mokėti vartotojas, mano nuomone, nelabai skiriasi nuo situacijos, kai vartotojas yra tas asmuo, kuriam, padidinus apsunkinto produkto pardavimo kainą, perkeliamas gamintojo ir importuotojo sąskaita surinktas mokestis, nes abiem atvejais finansinė mokesčio našta tenka kitiems asmenims nei gamintojas ar importuotojas. Vis dėlto pastaruoju atveju Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama kompensavimo galimybė ( 44 ).

72.

Jeigu, atlikęs vertinimą, nacionalinis teismas prieitų prie išvados, kad pajamos iš ginčijamo antkainio iš tiesų buvo numatytos išlaidoms, tiesiogiai arba netiesiogiai darančioms įtaką valstybėje pagamintai elektros energijai, finansuoti ir kad dėl šio antkainio tokios energijos gamintojai galėjo kompensuoti finansinę naštą, kuri jiems faktiškai būtų tekusi, toliau jis turės įvertinti, ar tokia našta buvo kompensuota visiškai, tai, atrodo, matyti iš OEPS 9 straipsnio, ar tik iš dalies. Pirmuoju atveju ginčijamas antkainis galėtų būti priskirtas lygiaverčio poveikio mokėjimui pagal EB 25 straipsnį, o pastaruoju – diskriminuojančiam vidaus mokesčiui pagal EB 90 straipsnį.

73.

Jeigu vis dėlto nacionalinis teismas nuspręstų, kad kompensavimo nebuvo, nebūtų taikomas nė vienas iš šių straipsnių, nes ginčijamas antkainis pagal nediskriminuojančias procedūras be jokio skirtumo taikomas tiek vidaus, tiek importuotiems produktams.

74.

Remdamasis tuo, kas pirmiau išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip:

„Toks tarifinis antkainis, koks yra nagrinėjamas pagrindinėje byloje, renkamas nedarant skirtumo ir tomis pačiomis sąlygomis tiek už valstybėje pagamintos, tiek už importuotos elektros energijos perdavimą, yra EB 25 straipsnyje draudžiamas muitams lygiaverčio poveikio mokėjimas, jeigu pajamos iš šio antkainio yra numatytos veiklai, palaikančiai vien tik vidaus produktą, finansuoti, o gaunama nauda visiškai kompensuoja šiam produktui tenkančią finansinę naštą. Jeigu gaunama nauda kompensuoja produktui tenkančią finansinę naštą tik iš dalies, tuomet šis antkainis yra EB 90 straipsnyje draudžiamas diskriminuojantis vidaus mokestis.

Būtent nacionalinis teismas turi atlikti reikiamą vertinimą ir nustatyti, kuriai teisinei kategorijai priskirtinas nagrinėjamas mokėjimas. Šiuo požiūriu nacionalinis teismas turi apsvarstyti, ar išlaidos, kurioms padengti yra skirtos pajamos iš ginčijamo antkainio, tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką nacionaliniams elektros energijos gamintojams ir, jeigu daro, tai kiek“.

75.

Antruoju klausimu nacionalinis teismas klausia, ar OEPS 9 straipsnio 1 dalyje įgyvendinta sistema yra EB 87 straipsnio 1 dalyje apibrėžta valstybės pagalba.

76.

Šiuo požiūriu reikėtų pažymėti, kad nacionaliniam teismui gali tekti aiškinti EB 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pagalbos sąvoką, nes remiantis Teisingumo Teismo praktika EB 88 straipsnio 3 dalies paskutiniam sakiniui suteiktas tiesioginis veikimas ( 45 ). Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką būtent nacionaliniai teismai turi saugoti privačių asmenų teises, jeigu valdžios institucijos pažeistų šioje nuostatoje įtvirtintą draudimą teikti tokią pagalbą ( 46 ).

77.

Kalbant apie priemones, kurių galima arba privaloma imtis siekiant užtikrinti šią teisminę apsaugą, Teisingumo Teismas nurodė, kad „vadovaudamasis nacionalinėmis procedūrinėmis priemonėmis, nacionalinis teismas privalo imtis visų veiksmų dėl pažeidimo, kuriuo remiasi teisės subjektai, kiek tai susiję tiek su pagalbos priemones įgyvendinančių aktų galiojimu, tiek su pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį suteiktos finansinės paramos grąžinimu“ ( 47 ).

78.

Net jeigu nacionalinis teismas ir nekėlė jokio klausimo šiuo atžvilgiu, verta pažymėti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką vertinant pagalbos priemonę būtinai reikia atsižvelgti į pagalbos finansavimo būdą, jeigu toks būdas yra neatskiriama šios priemonės dalis ( 48 ). Dėl savo finansavimo būdo pagalba gali būti nesuderinama su bendrąja rinka, net jeigu ji tenkina kitas Sutarties nuostatas, ypač EB 25 ir 90 straipsnius ( 49 ).

79.

Sprendime Van Calster ir kiti Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad tokiomis aplinkybėmis „siekiant užtikrinti pareigos pranešti veiksmingumą ir suteikti Komisijai galimybę išsamiai ir tinkamai įvertinti pagalbą, reikalaujama, kad vykdydama šią pareigą valstybė narė praneštų ne tik apie planuojamą pagalbą siaurąja prasme, tačiau ir apie pagalbos finansavimo būdą, kiek jis yra neatskiriama planuojamos priemonės dalis“ ( 50 ). Todėl, Teisingumo Teismo teigimu, „kadangi pareiga pranešti taip pat apima pagalbos finansavimo būdą, pasekmės, kylančios nacionalinėms valdžios institucijoms nesilaikius (EB 88 straipsnio 3 dalies paskutiniojo sakinio), lygiai taip pat taikomos ir minėtam pagalbos aspektui“ ( 51 ). Taigi darytina išvada, kad „kai pagalbos priemonė, kurios finansavimo būdas yra neatskiriama jos dalis, buvo įgyvendinta pažeidus pareigą pranešti apie ją, nacionaliniai teismai iš principo privalo nurodyti grąžinti mokesčius ar išmokas, taikytus specialiai šiai pagalbai finansuoti“ ( 52 ).

80.

Sprendime Streekgewest Teisingumo Teismas paaiškino, jog „tam, kad mokestį būtų galima laikyti sudėtine pagalbos priemonės dalimi, pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus turi egzistuoti privalomos paskirties ryšys tarp mokesčio ir pagalbos, t. y. pajamomis iš mokesčio būtinai finansuojama pagalba“ ir šios pajamos turi tiesioginę įtaką pagalbos dydžiui, todėl atitinkamai ir pagalbos atitikties bendrajai rinkai vertinimui ( 53 ).

81.

Nagrinėjamoje byloje aptariamas antkainis yra nustatytas konkrečiai ir tik tam, kad SEP ir (arba) įmonės gamintojos galėtų finansuoti joms tenkančias nepadengtas išlaidas. Todėl manau, jog Teisingumo Teismo reikalavimas, kad egzistuotų privalomas ryšys tarp pajamų iš mokesčio ir viešosios priemonės (ir būtent nacionalinis teismas turės įvertinti, ar ši priemonė yra valstybės pagalba) finansavimo, yra tenkinamas.

82.

Taigi, remiantis pirmiau minėta Teisingumo Teismo praktika, reikalavimus, kuriuos pagal OEPS 9 straipsnio 1 dalį Essent pateikė Aldel, būtų galima atmesti, jeigu būtų nustatyta, kad šiame straipsnyje įtvirtinta sistema yra EB 87 straipsnio 1 dalyje apibrėžta valstybės pagalba ir kad apie šią priemonę Komisijai nebuvo pranešta.

83.

Toliau išnagrinėsiu šiuos du aspektus.

84.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką vertinant, ar valstybės priemonė yra valstybės pagalba, reikia nustatyti, ar įvykdytos keturios kumuliacinės sąlygos, t. y. naudos įmonei egzistavimas, priemonės atrankinis pobūdis, valstybės lėšomis arba jos išteklių sąskaita vykdomas šios priemonės finansavimas ir jos poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai ir dėl to atsirandantis konkurencijos iškraipymas ( 54 ).

85.

Kalbant apie pirmąją ir antrąją sąlygas, mano nuomone, nekyla jokių abejonių, kad nagrinėjama nuostata teikia naudą SEP ir (arba) įmonėms gamintojoms ir kad, atsižvelgiant į tai, jog ši pagalba teikiama tik elektros energijos gamybos sektoriui, ji yra atrankinio pobūdžio.

86.

Nyderlandų vyriausybė pabrėžė, kad pagal nagrinėjamą protokolą sistemos operatoriai bet kuriuo atveju turėjo prisidėti finansuojant nepadengtas išlaidas, tačiau, mano manymu, ši aplinkybė nėra lemianti. OEPS 9 straipsnis antkainį renkantiems subjektams nustato teisinę pareigą gautas pajamas pervesti SEP, t. y. pareigą, kuri yra atskira ir savarankiška nuo bet kokios kitos pareigos, galinčios jiems atsirasti pagal protokolą ( 55 ). Be to, OEPS 9 straipsnyje įtvirtintas mechanizmas leidžia SEP geriau užsitikrinti mokėjimų saugumą, nes atitinkamos lėšos gaunamos renkant parafiskalinius mokesčius, ir todėl sumažinti arba visai pašalinti pavojų, kad pagal protokolą privalantys mokėti subjektai nemokės ar negalės sumokėti ( 56 ).

87.

Tačiau jeigu pasirodytų, kad, atliekant OEPS 9 straipsnio 4 dalyje numatytus mokėjimus, SEP, įgyvendindama protokolą, jau buvo gavusi visą 9 straipsnio 5 dalyje numatytą 400 milijonų NGL sumą arba jos dalį ( 57 ), iš šios sistemos SEP ir (arba) įmonėms gamintojoms tenkanti nauda atitinkamai sumažėtų iki trūkstamo likučio ( 58 ).

88.

Būtent nacionalinis teismas turi atlikti atitinkamą vertinimą.

89.

Manau, kad tenkinama ir ketvirtoji sąlyga, susijusi su nagrinėjamos priemonės poveikiu konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai. Šiuo klausimu norėčiau tik pažymėti, kad šiuo aspektu Teisingumo Teismas laikosi labai plataus požiūrio. Iš tiesų pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką „privaloma ne nustatyti, kad suteikta pagalba turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir kad ji realiai iškraipė konkurenciją, o tik išsiaiškinti, ar ši pagalba gali daryti poveikį tokiai prekybai ir iškraipyti konkurenciją“ ( 59 ). Ypač kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, reikia manyti, kad ši pagalba turėjo pastarosioms įtakos ( 60 ).

90.

Nors SEP tiesiogiai nedalyvavo elektros energijos gamybos veikloje, tačiau, būdama bendra įmonių gamintoju dukterine bendrove, ji dalyvavo prekiaujant jų gaminama bei importuojama elektros energija. Bent jau formaliai ji konkuravo elektros energijos importo už viešojo tiekimo ribų rinkoje ( 61 ), valdė anglies dujofikavimo įrenginį „Demkolec“ ir veikė miesto šildymo sektoriuje. Iš to, kas išvardyta, darytina išvada, kad, kalbant apie nagrinėjamos priemonės poveikį Bendrijos vidaus prekybai, SEP veikla neapsiribojo vidaus rinka, bet ši bendrovė taip pat dalyvavo sienas peržengiančioje prekyboje.

91.

Vis dėlto reikiamą vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas ( 62 ).

92.

Tačiau norint nustatyti, ar įvykdyta trečioji sąlyga, susijusi su priemonės finansavimu iš valstybinių išteklių, reikalingas kur kas sudėtingesnis vertinimas. Šis klausimas buvo išsamiai svarstomas tiek nacionaliniame teisme, tiek Teisingumo Teisme. Todėl toliau išnagrinėsiu, ar ši sąlyga yra tenkinama.

93.

Pateikdamas savo vertinimą sąmoningai vengsiu veltis į diskusiją, kurią visų pirma kursto kai kurie ankstesni Teisingumo Teismo sprendimai ( 63 ) dėl to, ar valstybės priemonę priskiriant EB 87 straipsnyje apibrėžtai pagalbai būtina nustatyti viešąjį finansavimą. Paprasčiausiai pažymėsiu, kad, pradedant sprendimu Sloman Neptun ( 64 ), Teisingumo Teismas daug kartų ir nesvyruodamas patvirtino principą, jog pagalbos priemonė turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai finansuojama iš valstybinių išteklių ( 65 ), ir taip parodė, kad šį reikalavimą pripažįsta esant neatsiejamą nuo valstybės pagalbos sąvokos.

94.

Šį principą Teisingumo Teismas dar kartą patvirtino ( 66 ) sprendime PreussenElektra ( 67 ), kuriame jis EB 87 straipsnio 1 dalyje apibrėžtai valstybės pagalbai nepriskyrė nacionalinės teisės aktų, kurie, viena vertus, privačioms elektros energijos tiekimo įmonėms nustatė pareigą pirkti iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintą elektros energiją už minimalią kainą, viršijančią tokios energijos ekonominę vertę, ir, kita vertus, paskirstė iš šios pareigos kylančią finansinę naštą tarp tiekimo įmonių ir privačių elektros energijos sistemos operatorių. Teisingumo Teismo nuomone, jeigu valstybiniai ištekliai nepervedami nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, ginčijamą priemonę norint priskirti valstybės pagalbai, nepakanka to, kad teisės aktai elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių gaminančioms įmonėms neabejotinai suteikė ekonominį pranašumą ir kad šis pranašumas buvo valstybės valdžios institucijų įsikišimo pasekmė ( 68 ).

95.

Visai neseniai Teisingumo Teismas sprendime Pearle ir kiti ( 69 ) konstatavo, kad viešosios teisės reglamentuojamos prekybininkų asociacijos taisyklių, priimtų siekiant finansuoti (iš narių surinktomis lėšomis, privalomai skirtomis šiam tikslui) bendrą reklaminę kampaniją, dėl kurios nusprendė patys nariai, negalima kvalifikuoti kaip valstybės pagalbos priemonių, nes nustatyta, kad šis finansavimas buvo vykdomas naudojant lėšas, kuriomis ši organizacija niekada neturėjo teisės laisvai disponuoti. Konkrečiai Teisingumo Teismas teikė reikšmę faktui, kad dėl reklaminės kampanijos viešosios asociacijos patirtas išlaidas visiškai kompensavo įmonėms taikytos rinkliavos. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismo nuomone, šios asociacijos veiksmais „nesiekiama sukurti pranašumo, kuris būtų papildoma našta valstybei arba šiai asociacijai“ ( 70 ), kuris buvo „tik priemonė gauti ir paskirti išteklius pirmiau profesinių asociacijų nustatytam komerciniam tikslui pasiekti ir nebuvo susijęs su Nyderlandų valdžios institucijų nustatyta politika“ ( 71 ).

96.

Vertinant, ar nagrinėjamuose teisės aktuose SEP naudai nustatyta priemonė atitinka finansavimo iš valstybinių išteklių sąlygą, reikia, visų pirma, remtis pirmiau nurodytuose dviejuose sprendimuose Teisingumo Teismo nustatytais principais ir pateiktomis išvadomis. Konkrečiai Nyderlandų Karalystė teigia, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo išvadas konkrečiai šiuose sprendimuose, minėto vertinimo rezultatas turėtų būti neigiamas.

97.

Šiuo požiūriu, visų pirma, norėčiau pažymėti, kad Teisingumo Teismo sprendimas PreussenElektra gali rinkoms turėti ypač didelį poveikį vykstant dereguliavimo procesui, kai ypač elektros energijos rinkoje po liberalizavimo lieka labai didelės nepadengtos išlaidos. Šioje srityje Komisijos kompetencija prižiūrėti nacionalines pagalbos priemones tokias išlaidas patyrusioms bendrovėms buvo labai apribota griežtai taikant sąlygą, susijusią su finansavimu iš valstybinių išteklių, ypač turint omenyje, jog dažnai tokios priemonės projektuojamos taip, kad ekonominė našta padengti šias išlaidas tektų galutiniams vartotojams, neretai nustatant parafiskalinius mokesčius ( 72 ). Todėl kyla pavojus, kad valstybės priemonėms, galinčioms turėti didelį poveikį valstybėse narėse vykstančių liberalizavimo procesų baigčiai, faktiškai bus netaikoma jokia kontrolė, pagrįsta Bendrijos taisyklėmis dėl valstybės pagalbos, jos taip pat išvengs griežtų apribojimų, taikomų į tokios kontrolės taikymo sritį patenkančioms priemonėms remiantis Komisijos nustatytomis pagalbos, susijusios su nepadengtomis išlaidomis, vertinimo gairėmis ( 73 ).

98.

Būtent dėl šios priežasties manau, kad išvada, kurią Teisingumo Teismas padarė sprendime PreussenElektra, negali būti taikoma kitomis aplinkybėmis nei konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, pagrindusiomis tokio sprendimo priėmimą.

99.

Vienas iš veiksnių, kuriuos Teisingumo Teismas pripažino lemiamais sprendimui PreussenElektra priimti, buvo tai, kad mokestį pagal Įstatymą dėl elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių tiekimo į viešąjį tinklą (Stromeinspeisungsgesetz) turėjo mokėti privatūs asmenys. Šios aplinkybės svarba matyti tiek iš sprendimo rezoliucinės dalies, tiek iš jo 55 ir 56 punktų, kuriuose Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į Vokietijos vyriausybės pateiktą informaciją apie atitinkamų įmonių (PreussenElektra ir Schleswag) akcininkus, performulavo Landgericht di Kiel (Kylio regioninis teismas) pateiktą klausimą, t. y. kad juo iš esmės norima sužinoti, ar privačioms elektros energijos tiekimo įmonėms ir privatiems tinklo operatoriams Vokietijos taisyklėse nustatyti mokesčiai (pareiga pirkti fiksuota kaina ir iš šios pareigos kylančios finansinės naštos paskirstymas) yra valstybės pagalba ( 74 ). Be to, Įstatyme dėl elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių tiekimo į viešąjį tinklą įtvirtintas mechanizmas nenumatė jokių tarpininkų įsikišimo, pavyzdžiui, atliekančių subsidijoms skirtų sumų surinkimą ir (arba) administravimą, nes naudą įmonėms pagalbos gavėjoms sudarė įstatyme įtvirtinta jų gaminamos energijos pardavimo garantija ir skirtumas tarp šios energijos ekonominės vertės ir šią vertę viršijančios kainos, ši nauda buvo automatiškai teikiama sudarant tiekimo sutartis ir mokant nustatytą atlyginimą.

100.

Todėl, remiantis šiais elementais, galima manyti, kad sprendimo PreussenElektra taikymo sritis turėtų apsiriboti tokiomis aplinkybėmis, kai viešosios valdžios institucijų konkrečioms įmonėms suteikiama subsidija išimtinai finansuojama nustatant mokesčius privatiems operatoriams ir šių operatorių tiesiogiai mokama pagalbos gavėjams.

101.

Priešingai, Teisingumo Teismo sprendimas nėra susijęs su: i) atvejais, kai subsidija finansuojama nustatant mokesčius viešosioms įmonėms arba iš šių įmonių turimų lėšų, ir ii) atvejais, kai subsidijai finansuoti skirtos lėšos gaunamos iš privatiems asmenims nustatytų mokesčių (pavyzdžiui, parafiskalinių įnašų) ir, prieš jas suteikiant gavėjams, dar „keliauja“ per įmones ar organizacijas, veikiančias kaip tarpininkai.

102.

Tokiomis aplinkybėmis nagrinėjama subsidija patektų į EB 87 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos valstybės pagalbos sąvoką, jeigu pasirodytų, kad ji buvo finansuojama iš valstybinių išteklių. Pagal Teisingumo Teismo praktiką taip yra tokiais atvejais, kai naudojamos lėšos yra tiesiogiai arba netiesiogiai valstybės kontroliuojamos. Sprendime Prancūzija prieš Ladbroke Racing ir Komisiją ( 75 ) ir visai neseniai sprendime Stardust ( 76 ) Teisingumo Teismas tiesiogiai patvirtino, kad pagal EB 87 straipsnio 1 dalį valstybinių išteklių sąvoka „apimia visas pinigines priemones, kurias valdžios institucijos gali panaudoti paremdamos įmones, nesvarbu, ar tos priemonės priklauso valstybės turtui nuolatos“. Todėl „net jei sumos, susijusios su (minėtąja) priemone, ne visuomet priklausė valstybės iždui, tai, kad jos yra nuolatos valstybės kontroliuojamos ir šitaip atitinkamos valstybės institucijos gali jomis naudotis, yra pakankama priežastis laikyti jas valstybiniais ištekliais“ ( 77 ).

103.

Kiek tai konkrečiai susiję su šios išvados 101 punkte i) papunktyje apibūdinta situacija, t. y. su priemone, kuri finansuojama iš pagalbos, nustatant mokesčius viešosioms įmonėms arba bet kuriuo atveju naudojant šių įmonių lėšas, sprendime Stardust Teisingumo Teismas konstatavo, kad tokios lėšos turi būti laikomos valstybiniais ištekliais, jeigu valstybė, „realizuodama savo dominuojančią įtaką tokioms įmonėms, esant reikalui, (gali) nukreipti jų lėšas specialioms (intervencijoms) kitų įmonių naudai finansuoti“ ( 78 ). Šiuo tikslu nėra būtina įrodyti, kad valstybė šioms įmonėms pervedė konkrečias lėšas pagalbos priemonėms finansuoti.

104.

Tačiau jeigu konkretus subjektas yra viešasis, tai dar nereiškia, kad jo turimos lėšos automatiškai priskirtinos EB 87 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems „valstybiniams“ ištekliams. Kaip jau matėme anksčiau ( 79 ), tokiam priskyrimui gali būti užkirstas kelias, jeigu subjektas buvo „tik priemonė ištekliams gauti ir paskirti“, o šio subjekto įsikišimu „nesiekiama suteikti naudos, susijusios su papildoma našta valstybei“.

105.

Be to, kad viešosios įmonės įgyvendinta priemonė galėtų būti pripažinta EB 87 straipsnio 1 dalyje apibrėžta valstybės pagalba, ji bet kuriuo atveju turi būti priskirtina valstybei, t. y. ši priemonė turi būti viešosios valdžios institucijų veiksmų pasekmė ( 80 ).

106.

Tačiau, kiek tai susiję su šios išvados 101 punkte ii) papunktyje apibūdinta situacija, t. y. kai pagalbai finansuoti reikalingos lėšos gaunamos iš privatiems asmenims nustatytų mokesčių ir skirstomos pagalbos gavėjams per įmones ar organizacijas, veikiančias kaip tarpininkai, visų pirma reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nereikia skirti atvejų, kai valstybės pagalba yra suteikiama tiesiogiai valstybės ar per valstybės paskirtą arba įsteigtą viešąją ar privačią įstaigą ( 81 ).

107.

Toliau būtina konkrečiai nurodyti Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su pagalbos priemonėmis, finansuojamomis iš parafiskalinių mokesčių arba privalomų įmokų. Remiantis šia praktika, lėšas, gaunamas iš valstybės teisės aktuose nustatytų privalomų įmokų ir administruojamas bei skirstomas pagal šių teisės aktų nuostatas, reikia laikyti EB 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais valstybiniais ištekliais, net jeigu jas administruoja ne viešosios valdžios institucijos ( 82 ).

108.

Be jokios abejonės, galima prieštarauti nurodant, kad šią Teisingumo Teismo praktiką netiesiogiai pakeitė sprendimas PreussenElektra, bent jau tomis aplinkybėmis, kai tarpininkas vien surenka įnašus arba bet kuriuo atveju tik atlieka surinktų lėšų finansinę kontrolę, o tai pašalina bet kokią veiksmų laisvę dėl lėšų naudojimo ir paskirties. Tačiau objektyviai šią situaciją ekonomiškai labai sunku atskirti nuo situacijos, kai sumas, skirtas palaikymo priemonei finansuoti, privalantys mokėti įmokas asmenys tiesiogiai perveda įmonėms, pagalbos gavėjoms ( 83 ).

109.

Vis dėlto, mano nuomone, šį prieštaravimą galima atmesti, jeigu valstybės paskirto tarpininko (net jei jis atsakingas tik už mokesčio surinkimą arba finansinę kontrolę) įsikišimą laikytume galinčiu nutraukti tiesioginį lėšų judėjimą iš mokestį privalančių mokėti asmenų šios pagalbos gavėjams, o tai leistų nustatyti momentą, kada bent jau netiesiogiai šios lėšos yra valstybės kontroliuojamos, net jeigu valstybė negali laisvai jų skirstyti, ir taip įgyja valstybinių išteklių pobūdį. Kalbant konkrečiai, mano nuomone, toks aiškinimas įmanomas bent jau dviejose situacijose, t. y. kai tarpininkas yra viešoji įstaiga ir kai įmonėms ar privatiems asmenims nustatytos privalomos įmokos mokamos į viešąjį ar privatų fondą, valstybės paskirtą arba įsteigtą šiai pagalbai skirstyti pagal įstatymą, nepaisant šio fondo savarankiškumo laipsnio administruojant ir skirstant surinktas sumas.

110.

Nemanau, kad sprendimas Pearle ir kiti galėtų paneigti tokį požiūrį. Kaip jau matėme, šiame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybiniais ištekliais nelaikomos lėšos, kylančios iš prekybininkų asociacijos narių privalomų įmokų šiai asociacijai, kurios galėjo būti nustatytos, vadovaujantis šiai asociacijai taikomu teisiniu režimu ir kurios buvo skirtos bendrai reklaminei kampanijai finansuoti pačių asociacijos narių labui. Mano nuomone, iš įvairių Teisingumo Teismo nurodytų motyvų šiai išvadai pagrįsti (kad lėšos netapo nagrinėjamos asociacijos lėšomis, kad pastaroji tik rinko įnašus, kad nauda suteikta nesukuriant papildomos naštos valstybei ar atitinkamai viešajai organizacijai), kertiniu šio teismo argumentu laikytina tai, kad iniciatyva dėl nagrinėjamos reklaminės kampanijos, taip pat pasiūlymas dėl atitinkamos finansinės naštos pasidalijimo tvarkos kilo iš paties aptariamo prekybos sektoriaus, todėl pati ši aplinkybė pašalina bet kokią galimybę ginčijamą priemonę priskirti valstybei ( 84 ).

111.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, būtina apsvarstyti, ar mokėjimai SEP, vykdomi pagal kartu nagrinėjamas OEPS 9 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, reiškia EB 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų „valstybinių išteklių“ naudojimą.

112.

Kaip jau matėme, pagal nagrinėjamoje nacionalinėje taisyklėje įtvirtintą mechanizmą vartotojams taikomas antkainis už perdavimo paslaugą, šį antkainį surenka tinklo operatoriai ir pajamas iš antkainio perveda „paskirtai bendrovei“ (SEP), atsakingai už pervestų lėšų finansinę kontrolę, kuri visą 400 milijonų NGL viršijančią sumą turi pervesti Ekonomikos ministerijai. Nacionaliniame teisme nagrinėjamas ginčas konkrečiai yra susijęs su sumomis, kurias, taikant šį antkainį, privatus vartotojas Aldel privalo sumokėti teritorijos, kurioje yra įsisteigęs, tinklo operatoriui, t. y. Essent.

113.

Visų pirma reikėtų pažymėti, kad atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą raštu Essent paaiškino, jog bylai reikšmingu laikotarpiu, t. y. 2000 m. rugpjūčio 1 d.–gruodžio 31 d., visos jos akcijos priklausė Essent NV, kuri, savo ruožtu, visiškai priklausė savivaldybėms ir provincijoms, taigi Essent 100 % buvo viešoji nuosavybė. Todėl, kaip Komisija teisingai pažymi savo pastabose, darytina išvada, kad šiuo laikotarpiu Essent buvo 1980 m. birželio 25 d. Komisijos direktyvos 80/723/EEB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo ( 85 ) 2 straipsnio 1 dalies b punkte apibrėžta valstybinė įmonė.

114.

Todėl, remiantis Teisingumo Teismo praktika, Essent turimi ištekliai ( 86 ) iš esmės turi būti pripažįstami viešaisiais ištekliais. Atsakydamas į Nyderlandų vyriausybės prieštaravimus, susijusius su ta aplinkybe, kad Essent tik rinko mokestį, norėčiau nurodyti pastabas, pateiktas šios išvados 108–110 punktuose ( 87 ).

115.

Antra, mano nuomone, reikšminga yra tai, kad SEP turėjo vykdyti pajamų sumų, gaunamų iš nagrinėjamo antkainio, finansinę kontrolę ir buvo už šias sumas atsakinga Ekonomikos ministerijai. Gali būti, kad tik atlikus patikrinimus nagrinėjamos sumos tapdavo SEP lėšomis, nors bet kuriuo atveju šias sumas ji privalėjo naudoti specialiam tikslui, t. y. padengti viešosios valdžios institucijų iniciatyva vykdytų investicijų išlaidas.

116.

Galiausiai taip pat svarbu, kad pagal OEPS 9 straipsnio 5 dalį SEP privalėjo pervesti Ekonomikos ministerijai 400 milijonų NGL viršijančias sumas.

117.

Remdamasis pateiktomis aplinkybėmis, manau, galima daryti išvadą, kad mokėjimai SEP naudai, vykdomi pagal kartu nagrinėjamas OEPS 9 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, yra susiję su EB 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais „valstybiniais ištekliais“.

118.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį prejudicinį klausimą taip:

119.

Nors nacionalinis teismas neprašo Teisingumo Teismo išaiškinti EB 88 straipsnio 3 dalies, remdamasis prielaida, kad Nyderlandų vyriausybė neįvykdė šioje nuostatoje įtvirtintos pareigos pranešti, vis dėlto manau esant naudinga pateikti kelias trumpas pastabas dėl Nyderlandų vyriausybės argumentų, kuriais ginčijama, jog ši vyriausybė neįvykdė įsipareigojimų.

120.

Nyderlandų Karalystė tvirtina, kad vykstant procedūrai dėl pagalbos N 597/1998 ji Komisijai „susipažinti“ pateikė visą OEPS įstatymo projekto tekstą. Toks pranešimas pateiktas 2000 m. rugpjūčio 30 d. laišku, kuriame Nyderlandai konkrečiai atkreipė Komisijos dėmesį į šio projekto teksto 9 straipsnį. Komisija neginčija, kad prie 2000 m. rugpjūčio 30 d. laiško buvo pridėtas visas įstatymo projektas. Šiame laiške, kurį Teisingumo Teismo prašymu pateikė Nyderlandų vyriausybė, ši vyriausybė tiesiogiai nurodo OEPS 9 straipsnį, tiesa, tik dalyje „Papildoma informacija apie Protokolą, reikalinga Direktyvos 92/96 24 straipsniui taikyti“.

121.

Norėčiau pažymėti, kad procedūra N 597/1998 pasibaigė priėmus 2001 m. liepos 25 d. sprendimą.

122.

Tačiau 2000 m. gruodžio 29 d. įsigaliojusio OEPS 9 straipsnis numatė, kad sistemos operatoriai pajamas iš mokesčio antkainio, numatyto 9 straipsnio 1 dalyje, turi sumokėti SEP iki 2001 m. liepos 1 dienos (9 straipsnio 4 dalis). Taigi Nyderlandai įgyvendino aptariamą sistemą nelaukdami Komisijos sprendimo, užbaigiančio procedūrą, kurios metu Komisijai buvo pranešta apie šią sistemą nustatančias nuostatas.

123.

Be to, įgyvendinant šią sistemą pagal OEPS 9 straipsnio 1 dalį buvo numatyta, kad antkainis bus taikomas retroaktyviai nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d., t. y. nuo ankstesnės dienos nei išsiųstas laiškas, kuriuo Komisijai buvo pranešta apie šiame straipsnyje įtvirtintas priemones. Šiuo požiūriu reikia priminti, kad sprendime Van Calster ir kt. Teisingumo Teismas pripažino neteisėtais parafiskalinius mokesčius, skirtus tam tikrus žemės ūkio sektorius palaikančioms priemonėms finansuoti, kuriais buvo apmokestinta retroaktyviai, norint apimti laikotarpį iki Komisijos sprendimo dėl šių priemonių atitikties Bendrijos teisei. Teisingumo Teismo nuomone, suteikdama šioms priemonėms retroaktyvų poveikį atitinkama valstybė veikė pažeisdama pareigą pranešti prieš įgyvendinant pagalbą.

124.

Todėl darytina išvada, kad netgi pripažinus 2000 m. rugpjūčio 30 d. laišku pateiktą informaciją EB 88 straipsnio 3 dalyje reikalaujamu pranešimu, jos nepakanka norint konstatuoti, kad EB 88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pareiga yra įvykdyta.

125.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip: