—

T. Maruko, atstovaujamo advokatų H. Graupner, R. Wintemute ir M. Bruns,

—

Versorgungsanstalt der deutschen Bühnen, atstovaujamos C. Draws ir P. Rammert, padedamų advokatų A. Bartosch ir T. Grupp,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos V. Jackson, padedamo baristerio T. Ward,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. Enegren ir I. Kaufmann-Bühler,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16, 2004 m. Specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 tomas, p. 79), 1 straipsnio, 2 straipsnio 2 dalies a punkto, b punkto i papunkčio, 3 straipsnio 1 dalies c punkto bei 3 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas byloje tarp T. Maruko ir Vokietijos scenos darbuotojų draudimo įstaigos (Versorgungsanstalt der deutschen Bühnen, toliau – VSDDĮ) dėl pastarosios atsisakymo skirti jam našlio pensiją pagal profesinio privalomo draudimo sistemą, kurioje jo miręs partneris buvo apdraustas, numatytas po sutuoktinio mirties likusiam gyvam sutuoktiniui mokamas išmokas.

3

Direktyvos 2000/78 13 ir 22 konstatuojamose dalyse skelbiama:

<…>

4

Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje įtvirtinta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“ (Pataisytas vertimas)

5

Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   1 dalyje nustatyta:

<…>“ (Pataisytas vertimas)

6

Šios direktyvos 3 dalyje įtvirtinta:

„1.   Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<…>

<…>

3.   Ši direktyva netaikoma bet kokios rūšies išmokoms, mokamoms pagal valstybines ar panašias sistemas, įskaitant valstybinio socialinio draudimo ar socialinės apsaugos sistemas.

<…>“

7

Pagal Direktyvos 2000/78 18 straipsnio pirmąją pastraipą valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad šios direktyvos būtų pradėta laikytis ne vėliau kaip nuo 2003 m. gruodžio 2 d., arba gali pavesti socialiniams partneriams įgyvendinti kolektyvinių sutarčių taikymo sričiai priklausančias šios direktyvos nuostatas. Tačiau tokiais atvejais valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip 2003 m. gruodžio 2 d. socialiniai partneriai bendru susitarimu įdiegtų būtinas priemones, o suinteresuotosios valstybės narės privalo imtis visų būtinų priemonių, leidžiančių joms visuomet garantuoti, kad bus pasiekti šioje direktyvoje nustatyti rezultatai. Be to, apie šias priemones jos nedelsdamos turi pranešti Europos Bendrijų Komisijai.

8

Pagal 2001 m. vasario 16 d. Registruotos partnerystės įstatymo (Gesetz über die Eingetragene Lebenspartnerschaft) (BGBl. 2001 I, p. 266), iš dalies pakeisto 2004 m. gruodžio 15 d. Įstatymu (BGBl. 2004 I, p. 3396, toliau – RPĮ), 1 straipsnį:

„1.   Du tos pačios lyties asmenys sudaro partnerystę, kai jie abipusiškai, asmeniškai vienas kitam pareiškia, kad nori bendrai gyventi partnerystėje. Tokie pareiškimai negali būti sąlyginiai ar terminuoti. Jie sukelia pasekmių, jei jie padaromi kompetentingoje institucijoje.

2.   Partnerystė negali būtų teisėtai sudaroma:

<…>“

9

RPĮ 2 straipsnyje nustatyta:

„Partneriai įsipareigoja rūpintis vienas kitu ir teikti vienas kitam pagalbą bei bendrai gyventi. Jie prisiima įsipareigojimus vienas kito atžvilgiu.“

10

Pagal šio įstatymo 5 straipsnį:

„Partneriai privalo abipusiškai savo darbu ir įgytu turtu tenkinti bendro gyvenimo poreikius. Civilinio kodekso 1360 straipsnio antras sakinys, 1360a ir 1360b straipsniai bei 16 straipsnio antroji pastraipa taikomi pagal analogiją.“

11

Pagal šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį:

„Jei nenustatyta kitaip, partneris laikomas kito partnerio šeimos nariu.“

12

Vokietijos įstatymų leidėjas, priimdamas RPĮ, pakeitė Socialinės apsaugos kodekso VI knygą – Senatvės pensijų draudimo teisinė sistema (Sozialgesetzbuch VI – Gesetzliche Rentenversicherung).

13

Šio kodekso (toliau – Socialinės apsaugos kodeksas) VI knygos 46 straipsnyje – nuo 2005 m. sausio 1 d. galiojančioje redakcijoje – nustatyta:

„1)   Našlės ar našliai, kurie nėra sudarę naujos santuokos, turi teisę, mirus apdraustam sutuoktiniui (sutuoktinei), į nedidelę našlės arba našlio pensiją, jei sutuoktinis (sutuoktinė) buvo apsidraudęs paprastai reikalaujamą trumpiausią draudimo laikotarpį. Ši teisė suteikiama ne ilgesniam kaip 24 kalendorinių mėnesių laikotarpiui, kuris prasideda kitą mėnesį nuo draudėjo mirties.

<…>

4)   Nustatant teisę į našlės arba našlio pensiją, partnerystės sudarymas prilyginamas santuokos sudarymui, partnerystė prilyginama santuokai, likęs gyvas partneris – našlei arba našliui, partneris – sutuoktiniui (sutuoktinei). Naujos santuokos nutraukimas ar pripažinimas negaliojančios atitinka naujos partnerystės nutraukimą.“

14

Minėtoje VI knygoje įtvirtintos kitos panašios nuostatos, kuriose partnerystė prilyginama santuokai, visų pirma 47 straipsnio 4 dalis, 90 straipsnio 3 dalis, 107 straipsnio 3 dalis ir 120d straipsnio 1 dalis.

15

1937 m. spalio 27 d. Vokietijos teatrų kolektyvinės sutarties (Tarifordnung für die deutschen Theater) (Reichsarbeitsblatt 1937 VI, p. 1080, toliau – kolektyvinė sutartis) 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kiekvienas juridinis asmuo, vykdantis veiklą Reicho teatre (teatro valdytojas), atsižvelgdamas į toliau nurodytas nuostatas, privalo apdrausti teatro darbuotojus senatvės ir sutuoktinio pensijų draudimu bei apie tai kiekvienam teatro darbuotojui pranešti raštu.

2.   Bendru susitarimu su atitinkamais Reicho ministrais Informacijos ir propagandos ministras skiria draudimo įstaigą bei nustato draudimo tvarką. Jis taip pat nustato datą, nuo kurios reikia apsidrausti pagal šią sutartį.

3.   Pagal šią sutartį teatro darbuotojais laikomi asmenys, kurie pagal Reicho kultūros rūmų įstatymą ir su juo susijusius taikymo reglamentus privalomai yra Reicho teatro rūmų nariais (Skyrius – Scena), būtent: statytojai, aktoriai, orkestro vadovai, režisieriai, patarėjai meno klausimais, choro dirigentai, repetitoriai, režisieriaus asistentai, sufleriai ir panašią poziciją užimantys asmenys, techniniai darbuotojai (kaip antai vyriausieji scenos darbuotojai, scenografai, kostiumų dailininkai ir asmenys, užimantys panašią poziciją, jei jie yra už savo sektorius atsakingi asmenys) bei konsultantai, choro nariai, šokėjai ir kirpėjai.“

16

Kolektyvinės sutarties 4 straipsnyje įtvirtinta:

„Teatro valdytojas įmoka pusę draudimo įmokos, kitą pusę – teatro darbuotojas. Draudimo įmokas draudikui perveda teatro valdytojas.“

17

VSDDĮ įstatų 27, 32 ir 34 straipsniuose nustatyta:

„27 straipsnis – Išmokų pobūdis ir bendrosios sąlygos

1.   Išmoka mokama praradus gebėjimą dirbti, nustačius invalidumą, įgijus teisę gauti išankstinę senatvės pensiją, suėjus pensiniam amžiui ar mirties atveju.

2.   Gavusi prašymą, įstaiga <…> pagal išmokų likusiems gyviems sutuoktiniams sistemą moka <…> našlės pensiją (32 ir 33 straipsniai) arba našlio pensiją (34 straipsnis) <…>, jei prieš įvykstant draudiminiam įvykiui, draudėjas buvo apdraustas privalomu ar savanorišku draudimu ar pakartotinai apdraustas ir jei išpildyta trumpiausio draudimo laikotarpio sąlyga <…>

<…>

32 straipsnis – Našlės pensija

(1)   Draudėjo ar į pensiją išėjusio asmens sutuoktinė turi teisę į našlės pensiją, jei jie išliko susituokę iki pat sutuoktinio mirties.

<…>

34 straipsnis – Našlio pensija

(1)   Draudėjos ar į pensiją išėjusio asmens sutuoktinis turi teisę į našlio pensiją, jei jie išliko susituokę iki pat sutuoktinės mirties.

<…>“

18

Šių įstatų 30 straipsnio 5 dalyje nustatyta senatvės pensijos, kuria remiantis apskaičiuojama likusiam gyvam sutuoktiniui mokama išmoka, dydžio nustatymo tvarka.

19

2001 m. lapkričio 8 d. pagal pirminės redakcijos RPĮ 1 straipsnį T. Maruko su teatro kostiumų dailininku sudarė partnerystę.

20

Pastarasis buvo apdraustas VSDDĮ nuo 1959 m. rusėjo 1 d. ir laikotarpiais, kuriais jis nebuvo apdraustas privalomu draudimu šiame fonde, savanoriškai į jį mokėjo įmokas.

21

2005 m. sausio 12 d. T. Maruko partneris mirė.

22

2005 m. vasario 17 d. laišku T. Maruko paprašė VSDDĮ išmokėti našlio pensiją. 2005 m. vasario 28 d. Sprendimu VSDDĮ šį prašymą atmetė, nes jo įstatuose nebuvo nematyta galimybės mokėti išmokų likusiems gyviems partneriams.

23

T. Maruko padavė ieškinį prejudicinį klausimą pateikusiame teisme. Jo teigimu, VSDDĮ, atsisakydamas išmokėti pensiją, pažeidė vienodo požiūrio principą, nes Vokietijos įstatymų leidėjas nuo 2005 m. sausio 1 d. partnerystę prilygino santuokai – įtvirtinęs tai Socialinės apsaugos kodekso 46 straipsnio 4 dalyje. Tai, kad asmeniui po partnerio mirties neskiriama išmoka tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir gyvam sutuoktiniui, yra šio asmens diskriminacija dėl seksualinės orientacijos. T. Maruko teigimu, partneriai vertinami mažiau palankiai nei sutuoktiniai, nors jie, kaip ir sutuoktiniai, turi abipusę pareigą rūpintis ir teikti pagalbą, įsipareigoja bendrai gyventi ir prisiėmė įsipareigojimus vienas kito atžvilgiu. Partnerių turtui Vokietijoje taikomas režimas, analogiškas tam, kuris taikomas sutuoktinių turtui.

24

Prejudicinį klausimą pateikęs teismas, abejodamas visų pirma, ar VSDDĮ administruojama draudimo sistema gali būti prilyginama valstybinei socialinės apsaugos sistemai Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 3 dalies prasme, ir ar šiai sistemai minėta direktyva netaikoma, nurodo, jog tai, kad apsidrausti VSDDĮ yra privaloma pagal įstatymą, o teatro įmonėse nėra jokios galimybės derėtis dėl šio draudimo, grindžia tokį prilyginimą. Tačiau jis taip pat nurodo, kad teatro darbuotojai laikotarpiais, kai jie nedirba teatre, turi galimybę savanoriškai toliau mokėti draudimines įmokas pagal šioje pagrindinėje byloje nagrinėjamą draudimo sistemą, kad ši sistema grindžiama kaupimo principu ir kad įmokas lygiomis dalimis – pusiau – sumoka teatro įmonės ir draudėjai, o VSDDĮ administruoja ir reglamentuoja savo veiklą savarankiškai, visiškai nesikišant federaliniam įstatymų leidėjui.

25

Atsižvelgdamas į VSDDĮ struktūrą ir teatro įmonės bei draudėjų daromą lemiamą įtaką jo veiklai, prejudicinį klausimą pateikęs teismas nurodo, kad jis linkęs manyti, jog šis fondas neadministruoja jokios sistemos, kuri galėtų būti prilyginta valstybinei socialinio draudimo sistemai Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 3 dalies prasme.

26

Antra, prejudicinį klausimą pateikęs teismas abejoja, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama išmoka gali būti laikoma „užmokesčiu“ Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto prasme – tai pateisintų šios direktyvos taikymą. Prejudicinį klausimą pateikęs teismas nurodo, kad iš principo atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką likusiam gyvam sutuoktiniui mokamos išmokos patenka į šią „užmokesčio“ sąvoką. Jo manymu, šio aiškinimo nepaneigia tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama išmoka buvo išmokėta ne darbuotojui, bet jo likusiam gyvam sutuoktiniui, nes teisė į tokią išmoką yra privilegija, grindžiama darbuotojo naryste VSDDĮ draudimo sistemoje, ir todėl atsižvelgiant į tarp darbdavio ir šio darbuotojo susiklosčiusius darbo santykius ši išmoka išmokama jo likusiam gyvam sutuoktiniui.

27

Trečia, prejudicinį klausimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/78 1 straipsnis ir 2 straipsnio 2 dalies a punktas draudžia taikyti tokias nuostatas, šiuo atveju VSDDĮ įstatus, pagal kurias, asmuo, mirus jo partneriui, negauna išmokų, kurios būtų mokamos likusiam gyvam sutuoktiniui, nors partneriai, kaip ir sutuoktiniai, gyveno oficialiai sudarytoje rūpinimosi ir tarpusavio pagalbos partnerystėje.

28

Prejudicinį klausimą pateikusio teismo teigimu, kadangi šiai bylai taikoma Direktyva 2000/78 ir yra diskriminacijos atvejis, T. Maruko galėtų remtis šios direktyvos nuostatomis.

29

Prejudicinį klausimą pateikęs teismas priduria, kad, priešingai nei heteroseksualų porų, kurios gali susituokti ir atitinkamai gauti išmokas, atvejais, draudėjas ir ieškovas pagrindinėje byloje dėl savo seksualinės orientacijos niekaip negalėjo išpildyti santuokos sąlygos, kuri yra būtina išmokos, mokamos pagal VSDDĮ administruojamą draudimo sistemą, sąlyga. Prejudicinį klausimą pateikusio teismo teigimu, bendrai taikomos Direktyvos 2000/78 1 straipsnio ir 2 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatos gali neleisti taikyti nuostatų, kaip antai VSDDĮ įstatų nuostatos, numatančių teisę gauti šias išmokas tik gyviems likusiems sutuoktiniams.

30

Ketvirta, jei bendrai taikomos Direktyvos 2000/78 1 straipsnio ir 2 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatos neleidžia taikyti nuostatų, kaip antai VSDDĮ įstatų nuostatos, prejudicinį klausimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar, atsižvelgiant į šios direktyvos 22 konstatuojamąją dalį, diskriminacija dėl seksualinės orientacijos yra leidžiama.

31

Jis pažymi, kad ši konstatuojamoji dalis nebuvo atkartota minėtos direktyvos tekste. Ji abejoja, ar tokia konstatuojamoji dalis gali apriboti Direktyvos 2000/78 taikymo sritį. Prejudicinį klausimą pateikęs teismas mano, kad atsižvelgiant į Bendrijos vienodo požiūrio principo svarbą šios direktyvos konstatuojamųjų dalių nereikia aiškinti plačiąja prasme. Šiuo požiūriu jis nori sužinoti, ar šioje pagrindinėje byloje VSDDĮ atsisakymas skirti išmoką asmeniui, kurio partneris mirė, yra leidžiama diskriminacija, nors ir grindžiama seksualine orientacija.

32

Penkta, prejudicinį klausimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar, atsižvelgiant į 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimą Barber (C-262/88, Rink. p. I-1889), išmokos gyviems likusiems sutuoktiniams mokėtinos tik nuo 1990 m. gegužės 17 dienos. Jis nurodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoms nacionalinėms nuostatoms taikomas EB 141 straipsnis, o šio straipsnio tiesioginiu poveikiu galima pasiremti tik dėl tų išmokų, kurios turi būti mokamos atsižvelgiant į darbo laikotarpius nuo 1990 m. gegužės 17 dienos. Šiuo klausimu ji cituoja 1994 m. rugsėjo 28 d. Sprendimą Coloroll Pension Trustees (C-200/91, Rink. p. I-4389).

33

Šiomis aplinkybėmis Bayerisches Verwaltungsgericht München nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

34

Pateikdamas pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį klausimus, į kuriuos reikia pateikti bendrą atsakymą, prejudicinį klausimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar pagal profesinio draudimo sistemą, kaip antai VSDDĮ administruojama sistema, mokamai išmokai taikoma Direktyva 2000/78.

35

Dėl pirmojo ir antrojo klausimų VSDDĮ mano, kad jo administruojama sistema yra teisėta socialinės apsaugos sistema, o pagrindinėje byloje nagrinėjama išmoka negali būti laikoma „užmokesčiu“ Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Vadinasi, šiai išmokai ši direktyva netaikoma.

36

Grįsdama savo nuomonę VSDDĮ visų pirma pažymi, kad jos veikla reglamentuojama viešosios teisės, ji yra sudėtinė federalinės administracijos dalis, o pagrindinėje byloje nagrinėjama draudimo sistema yra privaloma ir įvirtinta įstatyme. Ji priduria, kad kolektyvinė sutartis turi įstatymo galią – ji kartu su VSDDĮ įstatais buvo įtraukta į 1990 m. rugpjūčio 31 d. Konsolidavimo sutartį, o pareiga draustis šioje sistemoje nustatyta bendrai apibrėžtoms darbuotojų kategorijoms. Pagrindinėje byloje nagrinėjama išmoka tiesiogiai susieta ne su konkrečia darbo vieta, bet su bendromis socialinės sistemos nuostatomis. Ji tiesiogiai nepriklauso nuo išdirbtų laikotarpių, o jos dydis nėra skaičiuojamas remiantis paskutiniu darbo užmokesčiu.

37

Tačiau Komisija mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamai išmokai taikoma Direktyva 2000/78, nes ji mokama pagal asmens ir jo darbdavio sudarytą darbo sutartį – dėl šios priežasties darbuotojas turi būti apdraustas VSDDĮ. Šios išmokos dydis nustatomas atsižvelgiant į draudimo trukmę ir įmokėtas įmokas.

38

Dėl ketvirtojo pateikto klausimo T. Maruko ir Komisija pažymi, kad Direktyvos 2000/78 22 konstatuojamoji dalis nėra atkartota jokiame kitame šios direktyvos straipsnyje. T. Maruko požiūriu, jei Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs šios direktyvos netaikyti visoms su šeimynine padėtimi susijusioms išmokoms, tai konstatuojamosios dalies nuostatos būtų įtvirtintos ir atskiroje direktyvos nuostatoje. Komisijos manymu, šioje konstatuojamoje dalyje tik nurodoma, jog Europos Sąjunga neturi kompetencijos šeimyninės padėties srityje.

39

VSDDĮ ir Jungtinės Karalystės vyriausybė, be kita ko, mano, kad Direktyvos 2000/78 22 konstatuojamojoje dalyje nustatyta aiški ir bendra išimtis bei apibrėžta šios direktyvos taikymo sritis. Ji netaikoma nei nacionalinės teisės nuostatoms, susijusioms su šeimynine padėtimi, nei su šia padėtimi susijusioms išmokoms, kaip antai šioje pagrindinėje byloje nagrinėjamos išmokos.

40

Iš Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto ir 3 straipsnio matyti, kad ji taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, kiek tai visų pirma susiję su užmokesčio sąlygomis, ir kad ji netaikoma bet kokios rūšies išmokoms, mokamoms pagal valstybines ar panašias sistemas, įskaitant valstybinio socialinio draudimo ar socialinės apsaugos sistemas.

41

Atsižvelgiant į minėtas Direktyvos 2000/78 nuostatas, skaitant jas kartu su 13 konstatuojamąja dalimi, reikia laikyti, kad ji netaikoma socialinio draudimo ir socialinės apsaugos sistemoms, pagal kurias mokamos išmokos nelaikomos užmokesčiu pagal šio termino apibrėžimą, pateiktą EB 141 straipsnyje, nei kitoms valstybių narių mokamoms išmokoms, kurios padeda sukurti sąlygas įsidarbinti arba toliau dirbti.

42

Taigi reikia nustatyti, ar pagal profesinio draudimo sistemą, kaip antai administruojama VSDDĮ, mokamos išmokos gali būti laikomos „užmokesčiu“ pagal EB 141 straipsnį.

43

Šiame straipsnyje nustatyta, kad užmokestis – tai įprastinis bazinis arba minimalus darbo užmokestis arba alga ir bet koks kitas atlygis grynaisiais arba natūra, kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą.

44

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką (žr. 1993 m. spalio 6 d. Sprendimo Ten Oever, C-109/91, Rink. p. I-4879, 8 punktą ir 1994 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Beune, C-7/93, Rink. p. I-4471, 21 punktą), tai, kad tam tikros išmokos yra mokamos jau nutraukus darbo santykius, nereiškia, jog jos negali būti laikomos „užmokesčiu“ EB 141 straipsnio prasme.

45

Teisingumo Teismas pripažino, kad šis straipsnis taikomas ir kolektyvinėje sutartyje nustatytai pagal profesinę pensijų sistemą mokamai pensijai. Šiuo klausimu jis nurodė, kad tai, jog minėta pensija iš esmės mokama ne darbuotojui, bet jo gyvam likusiam sutuoktiniui, nepaneigia šio aiškinimo, nes teisė į tokią išmoką yra privilegija, pagrįsta likusio gyvo asmens sutuoktinio naryste minėtoje sistemoje – pensija skiriama gyvam likusiam asmeniui darbdavio ir mirusio sutuoktinio darbo santykių pagrindu bei pervedama jam dėl mirusio sutuoktinio darbo (žr. minėto sprendimo Ten Oever 12 ir 13 punktus; minėto sprendimo Coloroll Pension Trustees 18 punktą; 1997 m. balandžio 17 d. Sprendimo Evrenopoulos, C-147/95, Rink. p. I-2057, 22 punktą ir 2001 m. spalio 9 d. Sprendimo Menauer, C-379/99, Rink. p. I-7275, 18 punktą).

46

Be to, siekdamas nustatyti, ar senatvės pensijai, kuria remiantis prireikus apskaičiuojama išmoka, kaip antai šioje pagrindinėje byloje, taikomas EB 141 straipsnis, Teisingumo Teismas nurodė, kad tarp jo nagrinėjant jam pateiktas situacijas nurodytų pensijų sistemos kvalifikavimo kriterijų vienintelis lemiamas kriterijus yra tas, kad senatvės pensija mokama darbuotojui dėl jo ir darbdavio darbo santykių, t. y. – užimtumo kriterijus, nurodytas pačiame straipsnyje (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Beune 43 punktą; minėto sprendimo Evrenopoulos 19 punktą; 2001 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Griesmar, C-366/99, Rink. p. I-9383, 28 punktą; 2002 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Niemi, C-351/00, Rink. p. I-7007, 44 ir 45 punktus bei 2003 m. spalio 23 d. Sprendimo Schönheit ir Becker, C-4/02 ir C-5/02, Rink. p. I-12575, 56 punktą).

47

Žinoma, šis kriterijus negali būti išimtinis, nes teisėtų socialinės draudimo sistemų įstaigų pervedamos pensijos gali, visiškai ar iš dalies, būti nustatomos atsižvelgiant į darbo užmokestį (minėtų sprendimų Beune 44 punktas; Evrenopoulos 20 punktas; Griesmar 29 punktas; Niemi 46 punktas bei Schönheit ir Becker 57 punktas).

48

Tačiau socialinės politikos, valstybės organizavimo, etikos ar net biudžeto motyvams, kurie darė ar galėjo daryti poveikį nacionaliniam įstatymų leidėjui nustatant sistemą, negali būti teikiama pirmenybė, jei pensija skiriama tik tam tikrai darbuotojų kategorijai, jei ji tiesiogiai priklauso nuo išdirbtų laikotarpių, o jos dydis apskaičiuojamas remiantis paskutiniu darbo užmokesčiu (minėtų sprendimų Beune 45 punktas; Evrenopoulos 21 punktas; Griesmar 30 punktas; Niemi 47 punktas bei Schönheit ir Becker 58 punktas).

49

Kalbant apie VSDDĮ administruojamą profesinio privalomo draudimo sistemą, visų pirma pažymėtina, kad ji nustatyta kolektyvinėje darbo sutartyje ir, remiantis prejudicinį klausimą pateikusio teismo pateiktais duomenimis, ja buvo siekiama nustatyti papildomas socialines išmokas prie tų, kurios jau mokamos pagal bendruosius teisės aktus.

50

Antra, neginčijama, kad šią sistemą išimtinai finansuoja nagrinėjamo sektoriaus darbuotojai ir darbdaviai, be jokios valstybės finansinės pagalbos.

51

Trečia, iš bylos medžiagos matyti, kad pagal kolektyvinės sutarties 1 straipsnį ši sistema yra skirta vieno iš Vokietijoje veikiančių teatrų darbuotojams.

52

Kaip pabrėžė generalinis advokatas savo išvados 70 punkte, kad būtų pripažinta teisė į pensiją, reikia, kad šios išmokos gavėjo sutuoktinis prieš mirtį būtų apdraustas VSDDĮ. Šis draudimas privalomas Vokietijos teatrų darbuotojams. Jis taip pat taikomas tam tikram asmenų ratui, kurie nusprendžia savanoriškai draustis VSDDĮ – tokia narystė galima, jei suinteresuotieji asmenys gali įrodyti savo ankstesnį kelių mėnesių trukmės darbą Vokietijos teatruose.

53

Šie privalomai apdrausti ir savanoriškai apsidraudę asmenys sudaro specifinę darbuotojų kategoriją.

54

Be to, kalbant apie kriterijų, pagal kurį pensija turi būti tiesiogiai susieta su išdirbtu laikotarpiu, pažymėtina, kad pagal VSDDĮ įstatų 30 straipsnio 5 dalį senatvės pensijos dydis, kuriuo remiantis apskaičiuojama pensija, nustatomas atsižvelgiant į darbuotojo draudimo laikotarpį – toks sprendimas yra loginė nagrinėjamos profesinio privalomo draudimo sistemos struktūros, kuri apima dvi draudimo rūšis, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 52 ir 53 punktuose, pasekmė.

55

Kiek tai susiję su šios senatvės pensijos dydžiu, jis nėra nustatytas įstatymuose, bet pagal VSDDĮ įstatų 30 straipsnio 5 dalį apskaičiuojamas atsižvelgiant į visas įmokas, įmokėtas viso darbuotojo draudimo laikotarpiu pritaikius korekcinį koeficientą.

56

Darytina išvada, kad, kaip tai pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 72 punkte, pagrindinėje byloje nagrinėjama išmoka mokama atsižvelgiant į T. Maruko partnerio darbo sutartį, todėl ji turi būti laikoma „užmokesčiu“ EB 141 straipsnio prasme.

57

Šios išvados nekeičia nei tai, kad VSDDĮ yra valstybinė įstaiga (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Evrenopoulos 16 ir 23 punktus), nei kad draudimas sistemoje, pagal kurią įgyjama teisė į pagrindinėje byloje nagrinėjamą išmoką, yra privalomas (šiuo klausimu žr. 2000 m. gegužės 25 d. Sprendimo Podesta, C-50/99, Rink. p. I-4039, 32 punktą).

58

Kiek tai susiję su Direktyvos 2000/78 22 konstatuojamos dalies taikymo sritimi, joje skelbiama, kad ši direktyva nepažeidžia nacionalinės teisės aktų dėl šeimyninės padėties ir su ja susijusių išmokų.

59

Nors neginčijama, kad šeimyninė padėtis ir su ja susijusios išmokos yra valstybių narių kompetencijos sritys ir Bendrijos teisė nepažeidžia šios kompetencijos, vis dėlto pažymėtina, kad įgyvendindamos šią kompetenciją valstybės narės turi laikytis Bendrijos teisės, ypač jos nuostatų, susijusių su nediskriminavimo principu (pagal analogiją žr. 2006 m. gegužės 16 d. Sprendimo Watts, C-372/04, Rink. p. I-4325, 92 punktą ir 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Stamatelaki, C-444/05, Rink. p. I-3185, 23 punktą).

60

Kadangi tokia išmoka, kuri nagrinėjama pagrindinėje byloje, buvo pripažinta „užmokesčiu“ EB 141 straipsnio prasme, ir dėl šio sprendimo 49–57 punktuose nurodytų priežasčių jai taikoma Direktyva 2000/78, remiantis Direktyvos 2000/78 22 konstatuojamąja dalimi negalima užginčyti šios direktyvos taikymo.

61

Šiomis aplinkybėmis į pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad pagal profesinio draudimo sistemą, kaip antai administruojama VSDDĮ, skiriamai išmokai taikoma Direktyva 2000/78.

62

Pateikdamas trečiąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar bendrai taikomos Direktyvos 2000/78 1 straipsnio ir 2 straipsnio nuostatos draudžia taikyti nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos po partnerio mirties likęs gyvas partneris negauna išmokos, kokią gauna likęs gyvas sutuoktinis, nors partneriai gyveno oficialiai sukurtoje rūpinimosi ir tarpusavio pagalbos partnerystėje kaip ir sutuoktiniai.

63

T. Maruko ir Komisija mano, kad atsisakymas skirti pagrindinėje byloje nagrinėjamą išmoką likusiems gyviems partneriams yra netiesioginė diskriminacija Direktyvos 2000/78 prasme, nes du tos pačios lyties asmenys Vokietijoje negali tuoktis, ir todėl negali gauti tokių išmokų, kokias gauna tik likę gyvi sutuoktiniai. Jų teigimu, sutuoktiniai ir partneriai yra panašioje teisinėje padėtyje, kuri pateisina šios išmokos skyrimą gyviems likusiems partneriams.

64

VSDDĮ manymu, kiek tai susiję su socialine teise ar socialiniu draudimu, nėra jokios konstitucinės pareigos vienodai vertinti santuokos ir partnerystės. Partnerystė yra sui generis institutas ir naujas asmenų statusas. Vokietijos teisės aktuose neįmanoma įžvelgti jokio įpareigojimo vienodai vertinti sutuoktinius ir partnerius.

65

Pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį ja siekiama kovoti su kai kurių rūšių diskriminacija, taip pat ir dėl seksualinės orientacijos, užimtumo ir profesinėje srityje, siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.

66

Pagal šios direktyvos 2 straipsnį „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos. Pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą tiesioginė diskriminacija pasireiškia tada, kai dėl bet kurios iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu. Pagal to paties straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį netiesioginė diskriminacija pasireiškia tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikrą religiją ar įsitikinimus išpažįstantys, tam tikrą negalią turintys, tam tikro amžiaus ar tam tikros seksualinės orientacijos asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent tas sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

67

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendime pateiktų duomenų matyti, jog nuo 2001 m., kai įsigaliojo RPĮ pirminė redakcija, Vokietijos Federacinė Respublika pritaikė savo teisinę sistemą, kad tos pačios lyties asmenys galėtų gyventi oficialiai sukurtoje rūpinimosi ir tarpusavio pagalbos partnerystėje. Nusprendusi neleisti šiems asmenims susituokti – iki šiol susituokti gali tik skirtingų lyčių asmenys, – ši valstybė narė įsteigė tos pačios lyties asmenims atskirą partnerystės sistemą, kurios sąlygos palaipsniui buvo sulygintos su santuokai taikomomis sąlygomis.

68

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu pažymi, kad 2004 m. gruodžio 15 d. Įstatymas palaipsniui suderino partnerystės ir santuokos sistemas. Šiuo įstatymu Vokietijos įstatymų leidėjas iš dalies pakeitė Socialinės apsaugos kodekso VI knygą – Teisinė senatvės pensijų sistema – visų pirma šios knygos 46 straipsnį papildydamas 4 dalimi, pagal kurią, kiek tai susiję su šioje nuostatoje nustatyta našlės (našlio) pensija, partnerystė prilyginama santuokai. Analogiškai iš dalies buvo pakeistos kitos šios VI knygos nuostatos.

69

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad atsižvelgiant į šį santuokos ir partnerystės suderinimą, kurį jis vertina kaip laipsnišką sulyginimą ir kurio pagrindas yra RPĮ nustatyta sistema, būtent 2004 m. gruodžio 15 d. Įstatymu padaryti pakeitimai, partnerystė, nors ir nesutapatinama su santuoka, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjama išmoka, lemia tai, kad tos pačios lyties asmenys ir sutuoktiniai atsiduria tokioje pačioje situacijoje.

70

Tačiau jis konstatuoja, kad pagal VSDDĮ įstatų nuostatas teisė į išmoką yra suteikiama tik likusiems gyviems sutuoktiniams, bet ne likusiems gyviems partneriams.

71

Šiuo atveju, kiek tai susiję su teise į išmoką, partneriai vertinami mažiau palankiai nei likę gyvi sutuoktiniai.

72

Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kiek tai susiję su išmoka, nuspręstų, kad likę gyvi sutuoktiniai ir likę gyvi partneriai yra panašioje situacijoje, tai tokie teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, iš esmės turėtų būti laikomi nustatančiais tiesioginę diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos Direktyvos 2000/78 1 straipsnio ir 2 straipsnio 2 dalies a punkto prasme.

73

Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, jog bendrai taikomi Direktyvos 2000/78 1 ir 2 straipsniai draudžia taikyti nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjami šioje pagrindinėje byloje, kuriais remiantis po partnerio mirties likęs gyvas partneris negauna išmokos, kokią gauna likęs gyvas sutuoktinis, nors pagal nacionalinės teisės aktus partnerystė lemia tai, kad tos pačios lyties asmenys atsiduria panašioje situacijoje kaip ir sutuoktiniai, kiek tai susiję su išmoka. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar likęs gyvas partneris yra panašioje situacijoje kaip ir sutuoktinis, gaunantis išmoką pagal profesinio draudimo sistemą, administruojamą VSDDĮ.

74

Jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Direktyva 2000/78 draudžia teisės aktus, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų gauti atsakymą į penktąjį klausimą, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos išmokos mokėjimą laiko atžvilgiu, atsižvelgiant į minėtą sprendimą Barber, reikėtų apriboti laikotarpiais nuo 1990 m. gegužės 17 dienos.

75

VSDDĮ mano, kad byla, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Barber, faktiniu ir teisiniu požiūriais skiriasi nuo pagrindinės bylos, o Direktyva 2000/78 negali būti taikoma atgaline data, nusprendžiant ją taikyti ankstesne data nei pasibaigė valstybėms narėms nustatytas direktyvos perkelimo terminas.

76

Komisija mano, kad nereikia atsakyti į penktąjį klausimą. Ji mano, kad byla, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Barber, faktiniu ir teisiniu požiūriais skiriasi nuo pagrindinės bylos, ir pabrėžia, kad Direktyvoje 2000/78 nėra nustatyta jokios nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo nediskriminavimo dėl seksualinės orientacijos principo. Ji nurodo, kad, skirtingai nei pagrindinėje byloje, byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Barber, dėmesys buvo nukreiptas į finansines pasekmes, į kurias atsižvelgiant EB 141 straipsnis galėjo būti aiškinamas kitaip. Šiuo klausimu ji pažymi, jog kadangi RPĮ įsigaliojo tik nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d., o Vokietijos įstatymų leidėjas nuo 2005 m. sausio 1 d. socialinio draudimo srityje nustatė vienodo požiūrio principą į partnerystę ir santuoką, dėl šio vienodo požiūrio taikymo profesinio draudimo sistemose pastarosioms nekiltų finansinių sunkumų.

77

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad atsižvelgdamas į rimtas problemas, kurias jo sprendimas galėtų sukelti praeities įvykiams, Teisingumo Teismas gali būti priverstas apriboti bet kurio suinteresuotojo asmens galimybę remtis jo išnagrinėjus prašymą priimti prejudicinį sprendimą išaiškinta nuostata. Tokį apribojimą gali nustatyti tik Teisingumo Teismas sprendime dėl prašomo aiškinimo (žr., be kita ko, minėto sprendimo Barber 41 punktą ir 2007 m. kovo 6 d. Sprendimo Meilicke ir kt., C-292/04, Rink. p. I-1835, 36 punktą).

78

Iš bylos medžiagos nematyti, kad sistemos, kaip antai administruojama VSDDĮ, finansinė pusiausvyra būtų pažeista atgaline data, jei sprendimo poveikis nebūtų apribotas laiko atžvilgiu.

79

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad į penktąjį klausimą reikia atsakyti taip: šio sprendimo poveikio laiko atžvilgiu apriboti nereikia.

80

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: