—

Stadtgemeinde Frohnleiten ir Gemeindebetriebe Frohnleiten GmbH, atstovaujamų advokato G. Eisenberger,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos E. Riedl,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos W. Mölls ir M. Konstantinidis,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 10, 12, 23, 25, 49 ir 90 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Stadtgemeinde Frohnleiten (Fronleiteno miesto savivaldybė) ir Gemeindebetriebe Frohnleiten GmbH (Fronleiteno miesto savivaldybės įmonė) bei Bundesminister für Land- und Forstwirtschaft, Umwelt und Wasserwirtschaft (Federacijos žemės ir miškų ūkio, aplinkos ir vandens ūkio ministras, toliau – ministras) dėl iš Italijos atvežtų atliekų kaupimo Fronleiteno miesto savivaldybei priklausančiame sąvartyne apmokestinimo.

3

Pagal 1993 m. vasario 1 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos Bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės (OL L 30, p. 1), iš dalies pakeisto 2001 m. gruodžio 28 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2557/2001 (OL L 349, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 259/93), 1 straipsnį šis reglamentas pirmiausia taikomas atliekų vežimui Bendrijos viduje.

4

Reglamento Nr. 259/93 3–5 straipsniuose nustatyta šalinti vežamų atliekų vežimo iš vienos valstybės narės į kitą procedūra.

5

Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kai <…> pranešėjas ketina vežti atliekas šalinti iš vienos valstybės narės į kitą <…>, jis apie tai praneša paskirties kompetentingai institucijai <…>“.

6

Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies a ir c punktuose bei 3 dalies a punkto i papunktyje ir b punkto i papunktyje nustatyta:

„1.   Gavusi pranešimą, paskirties kompetentinga institucija <…> pranešėjui nusiunčia patvirtinimą apie gautą pranešimą <…>.

<…>

<…>

7

Pagal 1989 m. birželio 7 d. Užterštų teritorijų sanavimo įstatymo (Altlastensanierungsgesetz, BGBl. Nr. 299/1989, toliau – ALSAG) 1 straipsnį šis įstatymas užtikrina užterštų teritorijų apsaugos ir sanavimo finansavimą.

8

ALSAG 2 straipsnio 1, 2, 3, 11, 13 ir 14 dalyse nustatoma:

„1.   Užterštos teritorijos yra senos atliekų kaupimo vietos ir nenaudojami objektai bei jų užteršti dirvožemiai ir gruntiniai vandenys, iš kurių – pagal grėsmės įvertinimo rezultatus – kyla didelis pavojus žmonių sveikatai arba aplinkai. Užteršimas dėl emisijos į atmosferą nepriskiriamas šio įstatymo taikymo sričiai.

2.   Senos atliekų kaupimo vietos, kuriose atliekos kaupiamos turint leidimą arba be jo.

3.   Nenaudojami objektai yra įrenginių, kuriuose buvo dirbama su aplinkai pavojingomis medžiagomis, buvimo vietos.

<…>

11.   „Teritorijos, kurios įtariamos esančios užterštos“, šio federalinio įstatymo prasme yra nuo senų atliekų kaupimo vietų ir nenaudojamų objektų atskirtinos teritorijos, iš kurių dėl jų ankstesnio naudojimo formų gali kilti didelis pavojus žmonių sveikatai arba aplinkai.

13.   „Apsauga“ šio federalinio įstatymo prasme yra kelio užkirtimas kilti pavojui aplinkai, ypač dėl galimų sveikatai ir aplinkai pavojingų kenksmingų medžiagų emisijų iš užterštų teritorijų.

14.   „Sanavimas“ šio federalinio įstatymo prasme yra pavojaus priežasties arba taršos teritorijoje pašalinimas.“

9

ALSAG 3 straipsnyje nustatytas mokestis, pavadintas „Altlastenbeitrag“ (mokestis už atliekų kaupimą). Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai bei 2 dalies 1 punktas nustato:

„1.   Altlastenbeitrag taikomas:

2.   Nuo mokesčio mokėjimo atleidžiami:

10

Pagal ALSAG 4 straipsnio 1 dalį Altlastenbeitrag pirmiausia privalo mokėti „sąvartyno ar saugyklos operatorius“.

11

ALSAG 5 straipsnyje, kaip Altlastenbeitrag„apskaičiavimo pagrindas“, nurodomas „bendrasis (bruto) atliekų svoris. Bendrasis (bruto) svoris yra atliekų svoris, įskaitant pakuotes“.

12

Altlastenbeitrag dydis eurais „už kiekvieną iškrautą toną“ nustatytas ALSAG 6 straipsnyje. Šioje nuostatoje nustatyti tarifai, kurie skiriasi pagal atliekų pobūdį, iškrovimo dieną ir sąvartyno įrengimą.

13

Pagal ALSAG 11 straipsnį įplaukos iš Altlastenbeitrag naudojamos užterštoms teritorijoms nustatyti ir sanuoti.

14

ALSAG 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems Teritorijų, kurios įtariamos esančios užterštos, kadastrui ir Užterštų teritorijų atlasui skirtas šio įstatymo 13 straipsnis. Ši nuostata nustato:

„1.   Žemės ministras pirmininkas (Landeshauptmann) praneša Federacijos aplinkos, jaunimo ir šeimos reikalų ministrui apie teritorijas, kurios įtariamos esančios užterštos. Siekiant atlikti užterštų teritorijų apskaitą, Federacijos aplinkos, jaunimo ir šeimos reikalų ministras kartu su Federacijos ūkio reikalų ministru ir Federacijos žemės ir miškų ūkio ministru koordinuoja teritorijų, kurios įtariamos esančios užterštos, apskaitą, jų dydžio ir būklės įvertinimą federacijos mastu ir, atsižvelgdamas į turimas priemones (12 straipsnio 2 dalis), nurodo žemės ministrui pirmininkui atlikti papildomus tyrimus, jei jie reikalingi teritorijų, kurios įtariamos esančios užterštos, apskaitai, jų dydžio ir būklės įvertinimui bei prioritetų klasifikavimui. Apskaitos duomenys ir informacija perduodami Federacijos aplinkos tarnybai (Umweltbundesamt); Federacijos aplinkos tarnyba juos įvertina ir įtraukia į Teritorijų, kurios įtariamos esančios užterštos, kadastrą (11 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

2.   Federacijos aplinkos, jaunimo ir šeimos reikalų ministras, siekdamas atlikti užterštų teritorijų apskaitą, koordinuoja visas suskaičiuotų Teritorijų, kurios įtariamos esančios užterštos, pavojaus potencialo įvertinimo priemones. Teritorijos, įtariamos esančios užterštos, kurias, remiantis pavojaus įvertinimu, reikia apsaugoti arba sanuoti, Federacijos aplinkos tarnybos tvarkomame Užterštų teritorijų atlase (11 straipsnio 2 dalies 2 punktas) patvirtinamos kaip užterštos teritorijos <…>.“

15

Anot Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas), Austrijos teritorijų, kurios įtariamos esančios užterštos, kadastre ir Užterštų teritorijų atlase, atsižvelgiant į jų paskirtį, registruojamos tik Austrijoje esančios teritorijos, nes šie registrai skirti Austrijoje esančių užterštų teritorijų apskaitai siekiant pasirengti jų apsaugai ar sanavimui. Dėl šios priežasties ALSAG 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta išimtis gali būti taikoma tik atliekoms, kurios susidaro apsaugant arba sanuojant šalies viduje esančias teritorijas, kurios įtariamos esančios užterštos, arba šalies viduje esančias užterštas teritorijas.

16

Gemeindebetriebe Frohnleiten GmbH, kurios vienintelė akcininkė yra Stadtgemeinde Frohnleiten, yra Fronleiteno miesto savivaldybei priklausančio sąvartyno operatorė.

17

2001 m. ketvirtąjį ketvirtį ir 2002 m. pirmąjį ketvirtį šiame sąvartyne buvo iškrautos kelios tonos susmulkintų atliekų iš Italijos. Austrijos valdžios institucijos leido įvežti atliekas į Austriją pagal Reglamento Nr. 259/93 3–5 straipsnius.

18

Atliekos susidarė Rovigo savivaldybėje (Italija) esančioje teritorijoje, apie kurios sanavimo būtinumą buvo paskelbta Italijos regioniniame užterštų teritorijų sanavimo plane, patvirtintame 1997 m. vasario 5 d. Įstatyminio dekreto Nr. 22 (įprastas GURI Nr. 38 priedas, 1997 m. vasario 15 d.) 22 straipsniu ir 1989 m. gegužės 16 d. Italijos aplinkos ministro dekretu (GURI, Nr. 121, 1989 m. gegužės 26 d., p. 12).

19

Manydamos, kad nurodytoms atliekoms turi būti taikomas ALSAG 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas atleidimas nuo mokesčio, nes šios atliekos susidarė užterštoje teritorijoje, ieškovės pagrindinėje byloje pateikė Graco apygardos administracijai (Bezirkshauptmannschaft Graz Umgebung, toliau – BH) prašymą dėl tokio atleidimo pripažinimo.

20

2004 m. gegužės 11 d. Sprendimu BH nusprendė, kad remiantis ALSAG 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu nurodytoms atliekoms netaikomas Altlastenbeitrag. Austrijos federalinės valdžios institucijoms pateikus apeliaciją, šis sprendimas buvo paliktas galioti 2004 m. lapkričio 30 d. Štirijos federalinės žemės ministro pirmininko (Landeshauptmann von Steiermark, toliau – LH) sprendimu. Ir BH, ir LH pripažino, kad bet koks nevienodas atliekų, susidariusių teisėtomis priemonėmis apsaugant ir sanuojant užterštas teritorijas, iš Austrijos ar kitos valstybės narės traktavimas pažeidžia EB 90 straipsnį.

21

2005 m. sausio 10 d. Sprendimu ministras panaikino LH sprendimą ir nusprendė, kad nagrinėjamoms atliekoms taikomas Altlastenbeitrag, nes jos nesusidarė Teritorijų, kurios įtariamos esančios užterštos, kadastre arba Užterštų teritorijų atlase įregistruotoje teritorijoje. Ministras manė, kad EB 90 straipsnis netaikomas Altlastenbeitrag, nes tai ne mokestis už pačias atliekas, o su veikla susijęs mokestis. Iš tikrųjų šis mokestis netaikomas prekėms, galinčioms būti paleistoms į apyvartą, kurios dėl jo gali pabrangti ir atsidurti nepalankioje padėtyje parduodamos Austrijoje; vis dėlto jis apsunkina bet kokią priemonę, kuri galutinai užbaigia tokių prekių vartojimo laiką.

22

Ieškovės pagrindinėje byloje pateikė apeliacinį skundą dėl šio ministro sprendimo Verwaltungsgerichtshof. Jos iš esmės teigia, kad Altlastenbeitrag patenka į EB 90 straipsnio taikymo sritį ir kad ši nuostata būtų pažeidžiama, jei mokestis už importuotus gaminius ir mokestis už panašius vidaus gaminius būtų apskaičiuojamas skirtingai, nes dėl to padidėtų importuotų gaminių kaina.

23

Verwaltungsgerichtshof konstatuoja, kad ALSAG siekiama aplinkos apsaugos politikos tikslų, t. y. apsaugoti ir sanuoti užterštas teritorijas. Šiai politikai įgyvendinti pirmiausia reikia identifikuoti užterštas teritorijas atliekant dirvožemio tyrimus. Todėl tik Austrijoje esančios teritorijos gali būti laikomos užterštomis ALSAG prasme. Verwaltungsgerichtshof nuomone, iš to negali būti kildinama Austrijos valdžios institucijų pareiga atsisakyti taikyti mokesčių lengvatą tokiose teritorijose susidariusių atliekų kaupimui. Iš teismo praktikos neišplaukia, kad ALSAG 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas atleidimas nuo mokesčio pažeidžia Bendrijos teisę.

24

Kadangi Verwaltungsgerichtshof vis dėlto manė, kad šis išaiškinimas neatrodo neginčytinas, jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį klausimą:

„Ar EB 10, 12, 23, 25, 49 arba 90 straipsniai nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, numatančios mokestį už atliekų kaupimą sąvartyne („Altlastenbeitrag“), bet atleidžiančios nuo šio mokesčio atliekų, kurios neginčijamai susidaro užterštų teritorijų apsaugos arba sanavimo metu, kaupimą, jeigu šios teritorijos (teritorijos, kurios įtariamos esančios užterštos, arba užterštos teritorijos) įregistruotos įstatymo nustatytuose oficialiuose registruose (Teritorijų, kurios įtariamos esančios užterštos, kadastre arba Užterštų teritorijų atlase), o šiuose registruose gali būti įregistruojami tik šalies viduje esančios teritorijos ir dėl to nuo mokesčio galima atleisti tik teritorijoje, kuri įtariama esanti užteršta, arba užterštoje teritorijoje šalies viduje susidariusių atliekų kaupimą?“

25

Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas pirmoje savo klausimo dalyje klausia, ar toks vidaus mokestis, koks yra Altlastenbeitrag, laikomas mokėjimu, turinčiu importo muitui lygiavertį poveikį EB 23 ir 25 straipsnių prasme, arba diskrimuojančiu ir dėl to EB 90 straipsniui prieštaraujančiu vidaus mokesčiu.

26

Pirmiausia reikia priminti: kadangi su lygiaverčio poveikio mokėjimais ir su diskriminaciniais vidaus mokesčiais susijusios Sutarties nuostatos netaikomos kumuliatyviai, Sutarties sistemoje ta pati priemonė negali tuo pačiu metu priklausyti abiem šioms kategorijoms (žr., be kita ko, 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Haahr Petroleum, C-90/94, Rink. p. I-4085, 19 punktą; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Weigel, C-387/01, Rink. p. I-4981, 63 punktą ir 2006 m. birželio 15 d. Sprendimo Air Liquide Industries Belgium, C-393/04 ir C-41/05, Rink. p. I-5293, 50 punktą).

27

Dėl EB 23 ir 25 straipsnių ir nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad bet kokia vienašališkai taikoma piniginė prievolė, kad ir kokia maža ji būtų, nepaisant pavadinimo ar taikymo būdo, kuria prekės apmokestinamos dėl to, kad kerta sieną, nesanti muitu tikrąja šio žodžio prasme, yra lygiaverčio poveikio mokėjimas EB 23 ir 25 straipsnių prasme (žr., be kita ko, minėto sprendimo Haahr Petroleum 20 punktą; 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Outokumpu, C-213/96, Rink. p. I-1777, 20 punktą; minėtų sprendimų Weigel 64 punktą ir Air Liquide Industries Belgium 51 punktą).

28

Atsižvelgiant į šią apibrėžtį ir Altlastenbeitrag požymius, reikia konstatuoti, kad šiuo mokesčiu iš principo apmokestinamas bet koks ilgalaikis atliekų kaupimas, nesvarbu, ar jos susidarė Austrijoje, ar kitoje valstybėje narėje. Todėl toks mokestis, koks yra Altlastenbeitrag, nemokamas dėl to, kad kertama jį nustačiusios valstybės narės siena.

29

Vadinasi, tokio mokesčio suderinamumas su Bendrijos teise negali būti vertinamas atsižvelgiant į EB 23 ir 25 straipsnius.

30

Sutarties sistemoje EB 90 straipsnis papildo su muitų ir lygiaverčio poveikio mokėjimų panaikinimu susijusias nuostatas. Šios nuostatos tikslas – užtikrinti laisvą prekių judėjimą tarp valstybių narių įprastomis konkurencijos sąlygomis, panaikinant bet kokią apsaugos formą, galinčią atsirasti kitų valstybių narių gaminius apmokestinus diskriminaciniaiss vidaus mokesčiais (žr., be kita ko, minėto sprendimo Air Liquide Industries Belgium 55 punktą ir 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo Brzeziński, C-313/05, Rink. p I-513, 27 punktą).

31

Iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad iš bendros vidaus mokesčių sistemos atsiradusioms piniginėms prievolėms, kurios remiantis tais pačiais objektyviais kriterijais sistemingai taikomos gaminių kategorijoms, neatsižvelgiant į jų kilmę arba paskirtį, taikomas EB 90 straipsnis (žr. minėto sprendimo Air Liquide Industries Belgium 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

32

Pirmiausia reikia patikrinti, ar mokestis Altlastenbeitrag yra vidaus mokestis EB 90 straipsnio prasme.

33

Šiuo klausimu visų pirma reikia konstatuoti, kad toks mokestis, kuris yra akivaizdžiai fiskalinio pobūdžio, taikomas bet kokiam ilgalaikiam atliekų kaupimui sąvartyne, neatsižvelgiant į tai, ar jos susidarė Austrijoje, ar kitoje valstybėje narėje.

34

Vis dėlto Austrijos vyriausybė teigia, kad Altlastenbeitrag nepatenka į EB 90 straipsnio taikymo sritį, nes tai nėra mokestis, kuris taikomas prekėms šios nuostatos prasme. Iš tikrųjų, kadangi sąvartyne iškrautos prekės neturi piniginės vertės, Altlastenbeitrag neapmokestinamos prekyboje esančios prekės, kurios dėl šio mokesčio galėtų pabrangti ir atsidurti nepalankioje padėtyje parduodamos nacionalinėje teritorijoje.

35

Austrijos vyriausybės nuomone, Altlastenbeitrag apmokestinamos sąvartyno operatoriaus teikiamos paslaugos, ir šis mokestis paremtas šios paslaugos pobūdžiu. Ji ypač pabrėžia, kad pagal ALSAG 6 straipsnį apmokestinimą lemia ne iškrautų atliekų, bet įrengimų, kuriuose jos šalinamos, pobūdis ir jų veikimo kokybė.

36

Į Austrijos vyriausybės argumentą, kad pašalinti skirtos atliekos nepatenka į „gaminių“ sąvoką EB 90 straipsnio prasme, nes jos neturi prekinės vertės, negali būti atsižvelgiama.

37

Iš tikrųjų, pirma, 1992 m. liepos 9 d. Sprendime Komisija prieš Belgiją (C-2/90, Rink. p. I-4431, 28 punktas), vadinamajame „Valonijos atliekų“ sprendime, Teisingumo Teismas konstatavo, kad atliekos, perdirbamos ar ne, turi būti laikomos gaminiais, kurių apyvartai pagal EB sutarties 30 straipsnį (po pakeitimų – EB 28 straipsnis) iš principo negali būti kliudoma.

38

Antra, to paties sprendimo 25 ir 26 punktuose Teisingumo Teismas nurodė, kad pašalinti skirtos atliekos, nors jos ir neturi komercinės vertės, dėl jų gali būti sudaryti komerciniai sandoriai, susiję su jų šalinimu arba kaupimu. Šioms atliekoms taikomas vidaus mokestis apsunkina arba pabrangina minėtus komercinius sandorius ūkio subjektui, kuris nori atsikratyti atliekų, ir todėl gali būti paslėptas laisvo šių atliekų judėjimo apribojimas, kuriam kelią turi užkirsti būtent EB 90 straipsnis importuotų atliekų diskriminacijos atveju.

39

Austrijos vyriausybės argumentą, kad toks mokestis, koks yra Altlastenbeitrag, taikomas ne gaminiams, o paslaugų teikimui, taip pat reikia atmesti.

40

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 90 straipsnį reikia aiškinti taip plačiai, kad apimtų visas fiskalines priemones, kurios gali turėti tiesioginį arba netiesioginį poveikį vienodam vidaus ir importuotų produktų traktavimui. Todėl šiame straipsnyje nustatytas draudimas turi būti taikomas kiekvienu atveju, kai fiskalinė priemonė apsunkina kitų valstybių narių prekių importą vidaus gaminių naudai (1977 m. vasario 16 d. Sprendimo Schöttle, 20/76, Rink. p. 247, 13 punktas; 1988 m. kovo 3 d. Sprendimo Bergandi, 252/86, Rink. p. 1343, 25 punktas ir jame nurodyta teismo praktika bei 1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Ayuntamiento de Ceuta, C-45/94, Rink. p. I-4385, 29 punktas).

41

Minėtame sprendime Bergandi ir 1989 m. kovo 15 d. Sprendime Lambert ir kt. (317/86, 48/87, 49/87, 285/87, 363/87–367/87, 65/88 ir 78/88–80/88, Rink. p. 787) Teisingumo Teismas konstatavo, kad EEB sutarties 95 straipsnis (EB sutarties 95 straipsnis, po pakeitimų – EB 90 straipsnis) taikomas vidaus mokesčiams, kuriais apmokestinamas importuotų produktų naudojimas, kai pastarieji iš esmės skirti tokiam naudojimui ir vien tik dėl jo importuoti.

42

Taigi reikia konstatuoti, kad toks mokestis, koks yra Altlastenbeitrag, kurio nustatymo faktinis pagrindas – pašalinti skirtų atliekų ilgalaikis kaupimas sąvartyne, taikomas vieninteliam komerciniam sandoriui, išskyrus susijusius su atliekų šalinimu, kurio objektas dar gali būti šios atliekos, ir kad kitose valstybėse narėse susidariusios atliekos, apmokestinamos šiuo mokesčiu, importuojamos į mokestį renkančią valstybę narę tik vykdant į šį sandorį.

43

Be to, iš minėtų sprendimų Schöttle (12-15 punktai) ir Haahr Petroleum (38–40 punktai) išplaukia, kad mokestis, kuris nustatytas ne patiems gaminiams, o tam tikrai įmonės veiklai, susijusiai su gaminiais, ir kuris apskaičiuojamas, remiantis pirmiausia aptariamų gaminių svoriu, patenka į EB 90 straipsnio taikymo sritį ir dėl to, kad daro tiesioginį poveikį vidaus bei importuotų gaminių kainai, turi būti taikomas importuotiems gaminiams taip, kad jų nediskriminuotų.

44

Ši teismo praktika buvo sukurta prekių, turinčių prekinę vertę ir galimų siūlyti parduoti valstybėje narėje, į kurią importuojama, kurių atžvilgiu poveikis kainai yra esminis kriterijus vertinant galimus prekių judėjimo laisvės apribojimus, judėjimo srityje.

45

Tačiau kadangi, kaip nurodyta šio sprendimo 42 punkte, vieninteliai komerciniai sandoriai, galintys būti sudaryti dėl pašalinti skirtų atliekų, yra susiję su jų šalinimu arba kaupimu sąvartyne, esminis kriterijus vertinant galimus šių prekių judėjimo laisvės apribojimus yra mokesčio poveikis ūkio subjektų už atliekų atsikratymą mokamai kainai.

46

Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia konstatuoti, kad sąvartyno eksploatavimas akivaizdžiai yra veikla, susijusi su jame iškrautomis atliekomis; antra, net jeigu sąvartyno įrengimo kokybė ir jo eksploatavimas įskaičiuojami į Altlastenbeitrag, iš ALSAG 5 ir 6 straipsnių išplaukia, kad šio mokesčio dydis taip pat paremtas iškrautų atliekų svoriu ir pobūdžiu; galiausiai, nors minėtą mokestį moka sąvartyno operatorius, jis gali į šį mokestį atsižvelgti nustatydamas savo paslaugos kainą, sąskaitą išrašydamas atliekas iškraunančiam ūkio subjektui.

47

Taigi toks mokestis, koks yra Altlastenbeitrag, laikomas vidaus mokesčiu EB 90 straipsnio prasme, kuriuo netiesiogiai apmokestinamos iškraunamos atliekos.

48

Antra, reikia patikrinti, ar toks vidaus mokestis, koks yra Altlastenbeitrag, sukelia EB 90 straipsnį pažeidžiančią diskriminaciją.

49

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 90 straipsnio pirmoji pastraipa pažeidžiama tada, kai importuotam gaminiui ir panašiam vietos gaminiui taikomas mokestis apskaičiuojamas skirtingu būdu pagal skirtingas taisykles, ir tai, nors tik tam tikrais atvejais, lemia didesnio mokesčio taikymą importuotam gaminiui (1991 m. birželio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C-152/89, Rink. p. I-3141, 20 punktas; minėtų sprendimų Weigel 67 punktas ir Brzeziński 29 punktas).

50

Iš to išplaukia, kad mokesčių sistema suderinama su EB 90 straipsniu, tik jeigu ji sutvarkyta taip, kad bet kokiomis aplinkybėmis importuoti gaminiai nebūtų apmokestinami daugiau nei vidaus gaminiai ir kad bet kuriuo atveju jos poveikis nėra diskriminuojantis (minėtų sprendimų Komisija prieš Liuksemburgą 21–25 punktai ir Haahr Petroleum 34 punktas; 1997 m. spalio 23 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-375/95, Rink. p. I-5981, 29 punktas; 1998 m. birželio 17 d. Sprendimo Grundig Italiana, C-68/96, Rink. p. I-3775, 12 punktas ir minėto sprendimo Brzeziński 40 punktas).

51

Vertinant, ar mokesčių sistema yra diskriminuojanti, ar ne, reikia atsižvelgti ne tik į mokesčių tarifus, bet ir į skirtingų mokesčių apmokestinimo pagrindą bei nustatymo būdus (1980 m. vasario 27 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, 55/79, Rink. p. 481, 8 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 1992 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-327/90, Rink. p. I-3033, 11 punktas bei minėto sprendimo Grundig Italiana 13 punktas).

52

Tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia yra ALSAG 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, pagal kurią nuo vidaus mokesčio atleidžiami tik tam tikri vidaus gaminiai, o importuotiems gaminiams toks atleidimas netaikomas, tam tikrais atvejais gali reikšti, kad importuotas gaminys apmokestinamas didesniu mokesčiu negu vidaus gaminys. Taigi tokia nuostata iš principo pažeidžia EB 90 straipsnyje įtvirtintą diskriminacijos draudimą (šiuo klausimu žr. 1998 m. vasario 19 d. Sprendimo Chevassus-Marche, C-212/96, Rink. p. I-743, 26 punktą).

53

Tačiau Austrijos vyriausybė teigia, kad EB 90 strapsnis nedraudžia minėto mokesčio, nes Austrijos teisės aktas neįvirtina nevienodo panašių situacijų vertinimo. Altlastenbeitrag siekiama finansuoti užterštų teritorijų apsaugą ir sanavimą. ALSAG 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atleidimu nuo šio mokesčio siekiama to paties tikslo. Tam pirmiausia turi būti nustatomos užterštos teritorijos atliekant dirvožemio tyrimus, o jie gali būti atliekami tik Austrijoje. Vadinasi, egzistuoja objektyvus skirtumas tarp Austrijoje esančių teritorijų, kurios vienintelės gali būti nustatomos, ir kitose valstybėse narėse esančių teritorijų.

54

Taip pat egzistuoja objektyvus skirtumas atsižvelgiant į tai, ar teritorijos sanavimas ir atliekų šalinimas atliekami toje pačioje valstybėje narėje, ar dviejose skirtingose valstybėse narėse, ir tai panaikina bet kokį nevienodą vertinimą, kuris yra diskriminacijos pagrindas. Valstybė narė neprivalo faktų, kurie vyksta kitos valstybės narės teritorijoje, prilyginti panašiems faktams, kurie vyskta jos teritorijoje, jeigu ji nediskrimuoja ūkio subjektų nacionaliniu pagrindu. ALSAG 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas atleidimas nuo mokesčio šioje byloje taikomas remiantis kriterijumi, t. y. užterštos teritorijos Austrijoje sanavimo vykdymu, kuris jis yra objektyvus ir nediskriminuojantis. Šis atleidimas nepažeidžia EB 90 straipsnio, nes jis nesusijęs su prekių iš kitų valstybių narių diskriminavimu.

55

Šie argumentai turi būti atmesti.

56

Visų pirma pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos teisė dabartiniu savo raidos etapu neriboja kiekvienos valstybės narės laisvės nustatyti diferencijuotos tam tikrų, netgi panašių prekių EB 90 straipsnio pirmosios pastraipos prasme, apmokestinimo sistemos, atsižvelgiant į objektyvius kriterijus. Tačiau ši diferenciacija suderinama su Bendrijos teise tik tada, jeigu ja siekiama tikslų, kurie taip pat suderinami su Sutarties ir antrinės teisės reikalavimais, ir jeigu išsamiomis jos taisyklėmis išvengiam bet kokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos importo iš kitų valstybių narių atžvilgiu arba konkurencinių nacionalinių prekių apsaugos (minėto sprendimo Outokumpu 30 punktas ir 2006 m. spalio 5 d. Sprendimo Nádasdi ir Németh, C-290/05 ir C-333/05, Rink. p. I-10115, 51 punktas).

57

Kaip pažymėta šio sprendimo 52 punkte, tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia yra ALSAG 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, tam tikrais atvejais gali reikšti, kad importuotas gaminys apmokestinamas didesniu negu vidaus gaminiui nustatytu mokesčiu. Net darant prielaidą, kad atliekomis užterštų vidaus teritorijų sanavimo tikslas yra suderinamas su Sutarties ir antrinės teisės reikalavimais, pati nuostata nėra suderinama su EB 90 straipsniu.

58

Paskui darant prielaidą, kad Austrijos vyriausybės argumentuose atsispindi abejonės dėl iš kitų valstybių narių importuotų ir ant Austrijos dirvožemio susidariusių atliekų panašumo, jie taip pat turi būti atmetami.

59

Pirma, atliekos, neatsižvelgiant į jų geografinę kilmę, lygiai taip pat skirtos būti pašalintos taikant ilgalaikį kaupimą, akivaizdžiai yra panašūs gaminiai. Ypač reikia pabrėžti, kad taikant ALSAG 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą atleidimą nuo mokesčio nedaromas skirtumas pagal iškrautų atliekų pavojingumą arba kitus požymius.

60

Antra, į klausimą, ar skirtingos nacionalinių ir iš kitų valstybių narių importuotų atliekų kilmės pakanka nepripažinti, kad jos nėra panašios EB 90 straipsnio pirmosios pastraipos prasme, reikia atsakyti neigiamai.

61

Iš tikrųjų minėto Valonijos atliekų sprendimo 34 ir 35 punktuose Teisingumo Teismas pripažino ypatingą atliekų pobūdį, atsirandantį dėl to, kad taikant neigiamo poveiko aplinkai šalinimo principą, atsižvelgiant į šaltinį, kuris derinamas su artumo ir ekonominio savarankiškumo principais, atliekos turi būti šalinamos kuo arčiau jų susidarymo vietos, siekiant kuo labiau apriboti jų vežimą. To paties sprendimo 36 punkte teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į skirtumus tarp vienoje ir kitoje vietoje susidariusių atliekų ir į jų ryšį su susidarymo vieta, nacionalinės teisės aktas, pagal kurį skirtingai traktuojamos valstybės viduje ir kitose valstybėse narėse susidariusios atliekos, nėra diskriminuojantis.

62

Tačiau šis teiginys buvo susijęs tik su nepavojingomis atliekomis, kurios nepateko į 1984 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyvos 84/631/EEB dėl tarpvalstybinių pavojingų atliekų vežimo Europos bendrijos viduje priežiūros ir kontrolės (OL L 326, p. 31) taikymo sritį.

63

Priėmus minėtą Valonijos atliekų sprendimą Bendrijos teisės aktų leidėjas priėmė Reglamentą Nr. 259/93, panaikinusį ir pakeitusį Direktyvą 84/631, kuris išplėtė įtvirtintą sistemą visoms pavojingoms ir nepavojingoms atliekoms, išskyrus tam tikras specialių atliekų rūšis, kurių baigtinis sąrašas pateikiamas šio reglamento 1 straipsnyje.

64

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamente Nr. 259/93 nustatytos atliekų vežimo tarp valstybių narių sąlygos ir procedūros buvo priimtos siekiant užtikrinti aplinkos apsaugą ir atsižvelgiant į aplinkos politikos tikslus, kaip antai artumo, panaudojimo prioriteto ir ekonominio savarankiškumo principai, Bendrijos ir nacionaliniu lygmenimis (1994 m. birželio 28 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C-187/93, Rink. p. I-2857, 22 ir 23 punktai bei 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimo DaimlerChrysler, C-324/99, Rink. p. I-9897, 41 punktas).

65

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Reglamentas Nr. 259/93 Bendrijos lygmeniu suderina atliekų vežimo klausimą, siekiant užtikrinti aplinkos apsaugą (minėto sprendimo DaimlerChrysler 42 punktas).

66

Šio reglamento 4 straipsnio 3 dalies a punkto i papunktyje ir b punkto i papunktyje, be kita ko, numatyta, kad paskirties valstybės narės institucijos, siekdamos įdiegti artumo ir ekonominio savarankiškumo principus Bendrijos ir nacionaliniu lygiu, gali atitinkamai taikyti priemones, kuriomis siekiama visai arba iš dalies uždrausti atliekų vežimą ar sistemingai pateikti motyvuotus prieštaravimus dėl suplanuotų atliekų vežimų.

67

Iš to išplaukia, kad valstybė narė, atsisakiusi imtis Reglamento Nr. 259/93 4 straipsnio 3 dalies a punkto i papunktyje numatytų priemonių, kuriomis siekiama visai arba iš dalies uždrausti atliekų vežimą ar sistemingai jam prieštarauti, ir nepateikusi tos pačios dalies b punkto i papunktyje numatytų motyvuotų prieštaravimų dėl atitinkamo atliekų vežimo, negali taikyti įvežtų atliekų laisvo judėjimo jos teritorijoje apribojimų, pagrįstų artimumo ir ekonominio savarankiškumo principais Bendrijos ir nacionaliniu lygiu (šiuo klausimu dėl Direktyvos 84/631 žr. minėto Valonijos atliekų sprendimo 20 ir 21 punktus).

68

Taip yra tuo atveju, kai valstybės narės institucijos, kaip pagrindinėje byloje, pagal Reglamento Nr. 259/93 3–5 straipsnius leidžia į jos teritoriją vežti kitoje valstybėje narėje susidariusias atliekas.

69

Be to, minėto Valonijos atliekų sprendimo 34–36 punktai nebuvo susiję su fiskalinės priemonės nagrinėjimu pagal EEB sutarties 95 straipsnį, o buvo priskirti pagrindimui, susijusiam su galimybe imperatyviu aplinkos apsaugos reikalavimu pateisinti vidaus priemonę, apribojančią laisvą atliekų judėjimą EEB sutarties 30 straipsnio (vėliau – EB sutarties 30 straipsnis, po pakeitimų – EB 28 straipsnis) prasme (žr. minėto Valonijos atliekų sprendimo 29–34 punktus).

70

Galiausiai dėl Austrijos vyriausybės tvirtinimo, kad ji neturėjo materialios galimybės kitose valstybėse narėse nustatyti užterštas teritorijas arba teritorijas, kurios įtariamos esančios užterštos, reikia priminti, kad praktiniai sunkumai negali pateisti diskriminuojančių vidaus mokesčių taikymo gaminiams iš kitų valstybių narių (minėtų 1997 m. spalio 23 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją 47 punktas ir sprendimo Outokumpu 38 punktas).

71

Nors iš tiesų Austrijos institucijoms gali būti labai sunku įsitikinti, kad kitose valstybėse narėse esančios teritorijos, kuriose susidarė į Austriją importuotos atliekos, atitinka pagrindinėje byloje nagrinėjamame teisės akte įtvirtintas užterštų teritorijų arba teritorijų, kurios įtariamos esančios užterštos, pripažinimo sąlygas, reikia nurodyti, jog minėtame teisės akte net nenumatyta galimybė importuotojui pateikti šį įrodymą, siekiant pasinaudoti atleidimu nuo mokesčio, taikomo Austrijoje esančiose užterštose teritorijose arba teritorijose, kurios įtariamos esančios užterštos, susidariusioms atliekoms (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Outokumpu 39 punktą).

72

Be to, net jeigu iš principo EB 90 straipsnis neįpareigoja valstybių narių panaikinti objektyviai pateisinamą diferenciaciją, nacionalinėje teisėje nustatytą vidaus mokesčiams, kurie taikomi nacionaliniams gaminiams, taip nėra, kai šis panaikinimas yra vienintelė priemonė, leidžianti išvengti tiesioginės arba netiesioginės importuotų produktų diskriminacijos (1980 m. sausio 8 d. Sprendimo Komisiją prieš Italiją, 21/79, Rink. p. 1, 16 punktas ir minėto sprendimo Outokumpu 40 punktas).

73

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmą prejudicinio klausimo dalį reikia atsakyti taip, kad EB 90 straipsnio pirmoji pastraipa draudžia tokią nacionalinės mokesčių teisės nuostatą, kokia yra ALSAG 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuri nuo mokesčio už ilgalaikį atliekų kaupimą vidaus sąvartynuose atleidžia atliekų, susidariusių sanuojant arba apsaugant vien nacionalinėje teritorijoje esančias užterštas teritorijas arba teritorijas, kurios įtariamos esančios užterštos, kaupimą, bet neatleidžia atliekų, susidariusių sanuojant arba apsaugant kitose valstybėse narėse esančias teritorijas, kaupimo.

74

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo atsakymą į pirmąją prejudicinio klausimo dalį, nereikia aiškinti EB 10, 12 ir 49 straipsnių.

75

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

EB 90 straipsnio pirmoji pastraipa draudžia tokią nacionalinės mokesčių teisės nuostatą, kokia yra 1989 m. birželio 7 d. Užterštų teritorijų sanavimo įstatymo (Altlastensanierungsgesetz) 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuri nuo mokesčio už ilgalaikį atliekų kaupimą vidaus sąvartynuose atleidžia atliekų, susidariusių sanuojant arba apsaugant vidaus užterštas teritorijas arba teritorijas, kurios įtariamos esančios užterštos, kaupimą, bet neatleidžia atliekų, susidariusių sanuojant arba apsaugant kitose valstybėse narėse esančias teritorijas, kaupimo.