1

Ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad 1960 m. liepos 21 d. Įstatymo dėl uždarosios akcinės bendrovės Volkswagenwerk privatizavimo (Gesetz über die Überführung der Anteilsrechte an der Volkswagenwerk Gesellschaft mit beschränkter Haftung in private Hand, BGBl. 1960 I, p. 585 ir BGBl. 1960 III, p. 641-1-1) redakcijos, taikytinos šiam ginčui (toliau – VW įstatymas), 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 ir 3 dalys pažeidžia EB 43 ir 56 straipsnius.

2

1965 m. rugsėjo 6 d. Akcinių bendrovių įstatymo (Aktiengesetz, BGBl. 1965 I, p. 1089, toliau – Akcinių bendrovių įstatymas), iš dalies pakeisto 1998 m. balandžio 27 d. Įmonių kontrolės ir skaidrumo įstatymu (Gesetz zur Kontrolle und Transparenz im Unternehmensbereich, BGBl. 1998 I, p. 786), 134 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Teisė balsuoti įgyvendinama atsižvelgiant į nominalią akcijų vertę arba, jei tai yra nominalios vertės neturinčios akcijos („Stückaktien“), – į jų skaičių. Nelistinguojamų bendrovių atveju, jei akcininkas turi keletą akcijų, įstatuose galima riboti teisę balsuoti nustatant absoliučią ar progresinę ribą. <…>“

3

Akcinių bendrovių įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Teisė skirti atstovus į stebėtojų tarybą turi būti numatyta įstatuose ir gali būti suteikta tik konkretiems akcininkams ar registruotų akcijų savininkams. Pastaruoju atveju teisė atstovauti suteikiama, tik jei akcijos yra nominalios ir jeigu joms perleisti reikia bendrovės pritarimo. Akcininkų, turinčių šią teisę, akcijos nėra specialiosios. Bendrai paėmus, suteiktos atstovavimo teisės neturi viršyti vienos trečiosios remiantis įstatymu ar įstatais paskirtų akcininkų atstovų stebėtojų taryboje. (VW įstatymo) 4 straipsnio 1 dalis lieka nepakeista.“

4

VW įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad uždaroji akcinė bendrovė Volkswagenwerk tampa akcine bendrove (toliau – Volkswagen).

5

VW įstatymo 2 straipsnio, reglamentuojančio teisę balsuoti ir šios teisės ribojimą, 1 dalyje numatyta:

„Akcininko, turinčio akcijų, kurių nominali vertė viršija vieną penktąją kapitalo dalį, teisė balsuoti ribojama balsų skaičiumi, kurį suteikia vieną penktąją kapitalo dalį sudarančios nominalios akcijos.“

6

To paties įstatymo 3 straipsnio, reglamentuojančio atstovavimą įgyvendinant teisę balsuoti, 5 dalyje numatyta:

„Visuotinio susirinkimo metu niekas negali balsuoti daugiau balsų nei suteikia vieną penktąją kapitalo dalį sudarančios akcijos.“

7

Minėto įstatymo 4 straipsnis, pavadintas „Bendrovės įstatai“, yra suformuluotas taip:

„1.   Vokietijos Federacinė Respublika ir Žemutinės Saksonijos žemė turi teisę paskirti po du stebėtojų tarybos narius, kol jos turi bendrovės akcijų.

<…>

3.   Visuotinio susirinkimo sprendimai, kuriems priimti pagal Akcinių bendrovių įstatymą reikia ne mažesnės kaip tris ketvirtadalius kapitalo atitinkančios daugumos, turi būti priimti didesne nei keturias penktąsias kapitalo atitinkančia dauguma.“

8

Komisija, pateikusi Vokietijos Federacinei Respublikai oficialų pranešimą, nurodydama pateikti savo pastabas dėl VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 ir 3 dalies, 2004 m. balandžio 1 d. išsiuntė pagrįstą nuomonę, kurioje nurodoma, kad šios nacionalinės nuostatos riboja laisvą kapitalo judėjimą ir įsisteigimo laisvę, kurias užtikrina atitinkamai EB 56 ir 43 straipsniai. Kadangi minėta valstybė narė nesiėmė priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta, Komisija pareiškė šį ieškinį, kuriuo ji tvirtina, kad minėtų nuostatų palikimas galioti pažeidžia EB 56 ir 43 straipsnius.

9

Komisija iš esmės tvirtina, kad aptariamos VW įstatymo nuostatos atgraso nuo tiesioginių investicijų ir todėl yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas EB 56 straipsnio prasme tiek, kiek jos, pirma, nukrypstant nuo bendrųjų normų, apriboja visų akcininkų teisę balsuoti ne daugiau kaip 20 % Volkswagen kapitalo atitinkančiais balsais, antra, jos reikalauja didesnės kaip 80 % kapitalo daugumos visuotinio susirinkimo sprendimams priimti, nors remiantis bendrąja teise tam pakanka ir 75 % daugumos ir, trečia, jos federalinei valdžiai ir Žemutinės Saksonijos žemei leidžia, nukrypstant nuo bendrosios teisės, paskirti po du atstovus į minėtos bendrovės stebėtojų tarybą.

10

Komisija nepateikė jokių konkrečių argumentų dėl EB 43 straipsnio pažeidimo.

11

Vokietijos Federacinė Respublika ginčija Komisijos pateikto argumento dėl EB 56 straipsnio pažeidimo pagrįstumą.

12

Pažymint, kad Komisija visiškai nepareiškė nuomonės dėl pagrindo, susijusio su EB 43 straipsnio pažeidimu, Vokietijos Federacinė Respublika iš to padarė išvadą, kad nebėra ieškinio dalyko.

13

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką į EB sutarties nuostatų, susijusių su įsisteigimo laisve, materialinio taikymo sritį patenka nacionalinės nuostatos, kurios turi būti taikomos tuomet, kai atitinkamos valstybės narės pilietis dalyvauja kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės kapitale ir toks dalyvavimas jam leidžia daryti aiškią įtaką šios bendrovės sprendimams bei nulemti jos veiklą (žr., be kita ko, 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimo Baars, C-251/98, Rink. p. I-2787, 22 punktą; 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas, C-196/04, Rink. p. I-7995, 31 punktą ir 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation, C-524/04, Rink. p. I-2107, 27 punktą).

14

Šiuo atveju iš bylos medžiagos, būtent iš Vokietijos Federacinės Respublikos pateikto atsiliepimo argumentų, išplaukia, kad aptariamos VW įstatymo nuostatos šio ieškinio prasme bent jau iš dalies susijusios su situacija, kai vienas iš Volkswagen akcininkų perimtų įmonės kontrolę ir norėtų daryti lemiamą įtaką šioje įmonėje.

15

Vis dėlto reikia pripažinti, kad ir savo ieškinyje, ir posėdyje pateiktame atsiliepime į ieškinį Komisija nenurodė konkrečių argumentų, pagrindžiančių galimą įsisteigimo laisvės apribojimą.

16

Todėl reikia atmesti ieškinį tiek, kiek jis grindžiamas EB 43 straipsnio pažeidimu.

17

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką EB 56 straipsnio 1 dalis apskritai draudžia kapitalo judėjimo tarp valstybių narių apribojimus (žr., be kita ko, 2006 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C-282/04 ir C-283/04, Rink. p. I-9141, 18 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).

18

Kadangi Sutartyje „kapitalo judėjimo“ sąvoka EB 56 straipsnio 1 dalies prasme yra neapibrėžta, Teisingumo Teismas anksčiau pripažino prie 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos 88/361/EEB dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo (straipsnis buvo panaikintas Amsterdamo sutartimi) (OL L 178, p. 5) pridėtos nomenklatūros nurodomąją galią. Todėl EB 56 straipsnio 1 dalies prasme kapitalo judėjimas, be kita ko, reiškia tiesiogines investicijas, t. y. kaip išplaukia ir iš šios nomenklatūros bei jos aiškinamųjų pastabų, bet kokias fizinių ar juridinių asmenų investicijas, kurios padeda užmegzti ar palaikyti ilgalaikius santykius tarp finansuotojų ir įmonės, į kurią investuojamos lėšos, turint tikslą vykdyti ekonominę veiklą (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation, C-446/04, Rink. p. I-11753, 179–181 punktus ir 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimo Holböck, C-157/05, Rink. p. I-4051, 33 ir 34 punktus). Kalbant apie dalyvavimą naujose bei egzistuojančiose įmonėse, kaip tai patvirtinta šiose jos aiškinamosiose pastabose, tikslas užmegzti ir palaikyti ilgalaikius ekonominius santykius reiškia, kad akcininko turimos akcijos suteikia jam teisę pagal nacionalinių akcinių bendrovių įstatymų nuostatas arba kitaip efektyviai dalyvauti bendrovę valdant ar ją kontroliuojant (žr. minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 182 punktą ir minėto sprendimo Holböck 35 punktą; taip pat žr. 2002 m. birželio 4 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-367/98, Rink. p. I-4731, 38 punktą; sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-483/99, Rink. p. I-4781, 37 punktą; sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-503/99, Rink. p. I-4809, 38 punktą; 2003 m. gegužės 13 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-463/00, Rink. p. I-4581, 53 punktą; sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-98/01, Rink. p. I-4641, 40 punktą; 2005 m. birželio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-174/04, Rink. p. I-4933, 28 punktą ir minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 19 punktą).

19

Kalbėdamas apie šią investicijų formą Teisingumo Teismas patikslino, kad EB 56 straipsnio 1 dalies prasme „apribojimais“ reikia laikyti nacionalines priemones, kurios gali sukliudyti arba apriboti atitinkamų įmonių akcijų įgijimą arba atgrasyti investuotojus iš kitų valstybių narių nuo investavimo į jų kapitalą (žr. minėtų sprendimų Komisija prieš Portugaliją 45 punktą; Komisija prieš Prancūziją 41 punktą; Komisija prieš Ispaniją 61 punktą; Komisija prieš Jungtinę Karalystę 47 punktą; Komisija prieš Italiją 30 ir 31 punktus, taip pat minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 20 punktą).

20

Šiuo atveju Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės teigia, kad VW įstatymas nėra nacionalinė priemonė trijuose ankstesniuose punktuose minėtos teismų praktikos prasme. Ji priduria, kad skundžiamos šio įstatymo nuostatos, paimtos atskirai ar kartu, taip pat nėra apribojimas minėtos teismų praktikos prasme.

21

Atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus, reikia išnagrinėti Komisijos pateiktus argumentus, pagrindžiančius EB 56 straipsnio pažeidimą.

22

Vokietijos Federacinė Respublika primena, kad VW įstatymas grindžiamas susitarimu, sudarytu 1959 m. tarp asmenų ir grupių, kurie 50-aisiais įgijo teisių uždarojoje akcinėje bendrovėje Volkswagenwerk. Tuo laikotarpiu tiek profsąjungos ir darbuotojai, tiek federalinė valdžia ir Žemutinės Saksonijos žemė pasinaudojo teisėmis į šią įmonę. Pagal šį susitarimą darbuotojai ir profsąjungos už teisių į bendrovės nuosavybę atsisakymą gavo užtikrinimą, kad jie bus saugomi stambaus akcininko, vienintelio dominavusio šioje bendrovėje, atžvilgiu.

23

Vokietijos Federacinė Respublika paaiškina, kad šis susitarimas pirmiausia buvo išreikštas sudarant 1959 m. lapkričio 12 d. sutartį („Staatsvertrag“) tarp federalinės valdžios ir Žemutinės Saksonijos žemės, vėliau – šios sutarties pagrindu priimant 1960 m. gegužės 9 d. Įstatymą, reglamentuojantį uždarosios akcinės bendrovės Volkswagenwerk teisinę situaciją (Gesetz über die Regelung der Rechtsverhältnisse der Volkswagenwerk GmbH, BGBl. 1960 I, p. 301), o dar vėliau – 1960 m. liepos 6 d. priimant Volkswagen įstatus ir galiausiai VW įstatymą, kuris pakartojo šiuose įstatuose jau įtvirtintas nuostatas.

24

Šios valstybės narės teigimu, kadangi VW įstatymu buvo įsteigta akcinė bendrovė Volkswagen ir pradėtas jos privatizavimas, jis tik išreiškė akcininkų ir visų kitų asmenų bei grupių, turėjusių privataus pobūdžio teisių į šią įmonę, valią. Todėl, kalbant apie laisvą kapitalo judėjimą, šis įstatymas turėtų būti prilygintas susitarimui tarp dalininkų. Remiantis principu pacta sunt servanda, šis susitarimas visiškai galioja ir šiandien.

25

Komisija mano, kad šie istoriniai argumentai neteko prasmės. Jos priekaištai Vokietijos Federacinei Respublikai nesusiję su šios valstybės įstatymų leidžiamąja veikla 1960 m., bet susiję su jos dabartiniu neveikimu įstatymų leidybos srityje tiek, kiek VW įstatymas jau ilgą laiką pažeidžia laisvo kapitalo judėjimo reikalavimus.

26

Darant prielaidą, kaip tai tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, kad VW įstatymas tik įtvirtinta susitarimą, kuris turi būti kvalifikuojamas kaip privatinės teisės reglamentuojama sutartis, reikia konstatuoti, kad to, jog šis susitarimas tapo įstatymo objektu, pakanka, kad jį galima būtų vertinti kaip nacionalinę priemonę laisvo kapitalo judėjimo požiūriu.

27

Iš tikrųjų įgaliotų nacionalinių institucijų įstatymų leidžiamosios kompetencijos įgyvendinimas šiuo požiūriu yra valstybės galios išraiška par excellence.

28

Be to, svarbu pripažinti, kad aptariamo įstatymo nuostatos nebegali daugiau būti keičiamos vien pirminio susitarimo šalių valia, bet kad kiekvienam pakeitimui reikia naujo įstatymo, priimto remiantis Vokietijos Federacinės Respublikos konstitucinės teisės procedūra.

29

Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti pastarosios argumentą, kad VW įstatymas nėra nacionalinė priemonė laisvo kapitalo judėjimo atžvilgiu.

30

Atsižvelgiant į šalių argumentus dėl dviejų pirmųjų pagrindų ir dėl bendro dviejų VW įstatymo nuostatų, kurios ginčijamos šiais pagrindais, poveikio, pastarąsias reikia nagrinėti kartu.

31

Pirmiausia dėl VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyto visų akcininkų balsavimo teisės ribojimo, nustatant 20 % Volkswagen kapitalo suteikiamų balsų ribą, Komisija teigia, kad ši taisyklė pažeidžia ryšio tarp dalyvavimo šiame kapitale ir iš to išplaukiančios teisės balsuoti reikalavimą. Pripažįstant, kad teisės balsuoti apribojimas yra įprasta priemonė bendrovių teisėje, taip pat naudojama ir kitose valstybėse narėse, yra aiškus skirtumas tarp valstybės, kuri siūlo galimybę numatyti tokį instrumentą bendrovės įstatuose, kaip yra Vokietijos teisėje vertybinių popierių biržoje nelistinguojamų akcinių bendrovių atžvilgiu, ir valstybės, kuri, kaip įstatymų leidžiamoji valdžia, šiuo klausimu priima nuostatą dėl vienos įmonės ir galiausiai savo pačios naudai, kaip yra VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalies atveju.

32

Vokietijos Federacinė Respublika primena, kad, įsteigiant Volkswagen, visiems akcininkams, išskyrus federalinę valdžią ir Žemutinės Saksonijos žemę, kurios savo teises galėjo įgyvendinti proporcingai kiekvienos iš jų turimai 20 % daliai, buvo nustatyta 0,01 % teisės balsuoti riba. Tačiau 1970 m. šis išskirtinis šių dviejų dalyvių statusas buvo panaikintas ir teisės balsuoti riba visiems be išimties akcininkams buvo padidinta iki 20 %. Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad nuo to laiko aptariama VW įstatymo nuostata yra taikoma visiems be išimties Volkswagen akcininkams. Šiuo požiūriu teisinė situacija skiriasi nuo nagrinėtos teismo praktikoje, kuria remiasi Komisija, šiuo atveju nustatydama laisvo kapitalo judėjimo apribojimo egzistavimą (minėtų sprendimų Komisija prieš Portugaliją 36 ir 44 punktai; Komisija prieš Prancūziją 35 ir 40 punktai; Komisija prieš Belgiją 36 punktas; Komisija prieš Ispaniją 51 ir 56 punktai; Komisija prieš Jungtinę Karalystę 38 ir 43 punktai ir minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 26 punktas). Ši teismo praktika iš esmės susijusi su specialiomis valstybės teisėmis. Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, galimas laisvo kapitalo judėjimo saugomos srities išplėtimas už specifinių valstybės teisių ribų iki begalybės išplėstų šios laisvės taikymo sritį.

33

Ginčydama teiginį, kad turi egzistuoti ryšys tarp dalyvavimo bendrovės kapitale ir jos akcininkų teisės balsuoti, minėta valstybė narė teigia, kad nacionalinis įstatymų leidėjas yra laisvas leisti teisės aktus nacionalinės bendrovių teisės srityje ir nustatyti taisykles, taikytinas tam tikroms įmonių grupėms ar net vienai įmonei, jei tokia įstatymų leidyba nesukelia jokių kliūčių.

34

Antra, kalbėdama apie 20 % blokuojančios mažumos ribos nustatymą, Komisija teigia, kad reikalaudama didesnės kaip 80 % kapitalo atstovaujančios daugumos visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams, kuriems, remiantis bendrąja bendrovių teise, pakanka mažesnės kaip 75 % daugumos, VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalis sudaro galimybę Žemutinės Saksonijos žemei dėl nuo Volkswagen privatizavimo turinčiai apie 20 % kapitalo blokuoti tokius sprendimus. Komisijos teigimu, didesnė 80 % riba buvo nustatyta išimtinai viešosios valdžios naudai, nors formaliai ji yra nediskriminuojanti.

35

Komisija pripažįsta, kad akcinių bendrovių įstatymas leidžia nustatyti didesnę kaip 75 % ribą minėtiems sprendimams priimti, bet pažymi, kad kalbama apie akcininkams paliktą laisvę, kurie gali nuspręsti, ar tuo pasinaudoti, ar ne. Tačiau VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje reikalaujama 80 % riba Volkswagen akcininkams buvo nustatyta įstatymo leidėjo, kuris tuo metu būdamas stambiausiu akcininku siekė įgyti blokuojančią mažumą.

36

Pirmiausia Vokietijos Federacinė Respublika pabrėžia, kad aptariama VW įstatymo nuostata, kaip ir nuostata dėl balsavimo teisės apribojimo 20 %, yra taikoma visiems be išimties Volkswagen akcininkams. Todėl ji mano, kad aptariama nuostata neriboja laisvo kapitalo judėjimo, nes nesuteikia specialios teisės valstybei.

37

Vokietijos Federacinė Respublika priduria, kad nei Akcinių bendrovių įstatyme, nei Bendrijos teisės aktuose šiuo klausimu nėra numatyta jokia su blokuojančia mažuma susijusi riba. Kalbant apie Žemutinės Saksonijos žemės galimybę sudaryti blokuojančią mažumą, pažymėtina, kad tai atitinka įprastą tokio dydžio akcininko padėtį. Ši valstybė narė šiuo klausimu pažymi, kad nors Žemutinės Saksonijos žemė realiai turi 20 % Volkswagen kapitalo, ši dalis atsirado dėl jos, kaip privačios investuotojos, investicijų.

38

Kaip teigia Vokietijos Federacinė Respublika, balsavimo teisių apribojimas yra įprasta priemonė bendrovių teisėje.

39

Be to, šalys sutinka, kad nors Akcinių bendrovių įstatymo 134 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa įtvirtina proporcingumo principą, jog balsavimo teisė turi atitikti kapitalo dalį, šio straipsnio antrasis sakinys leidžia tam tikrais atvejais apriboti teisę balsuoti.

40

Tačiau, kaip teisingai nurodo Komisija, egzistuoja skirtumas tarp galimybės akcininkams, kurie gali laisvai nuspręsti, ar jie nori naudotis, ar ne, ir konkrečios įstatymų leidėjo numatytos pareigos, nepaliekančios akcininkams galimybės nuo jos nukrypti.

41

Be to, šalys pripažįsta, kad Akcinių bendrovių įstatymo, iš dalies pakeisto Įstatymo dėl įmonių kontrolės ir skaidrumo, 134 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa panaikino galimybę vertybinių popierių biržoje listinguojamų bendrovių įstatuose numatyti teisės balsuoti apribojimą. Taip pat, kaip tvirtina Komisija, o to Vokietijos vyriausybė neginčijo, kadangi Volkswagen yra vertybinių popierių biržoje listinguojama bendrovė, jos įstatuose šiaip jau neturėtų būti įtvirtinta teisės balsuoti riba.

42

Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas apribojimas gali būti laikomas ir privalumu, ir trūkumu, nes jis yra taikomas visiems be išimties akcininkams. Teisės balsuoti apribojimą, kuris taikomas daugiau kaip 20 % kapitalo turinčiam akcininkui, atsveria apsauga nuo kitų galimų dideles kapitalo dalis turinčių akcininkų įtakos ir taip suteikia galimybę efektyviai dalyvauti valdant bendrovę.

43

Prieš pateikiant šio argumento vertinimą minėto teisės balsuoti apribojimo pasekmes reikia išnagrinėti atsižvelgiant į VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatytą didesnės kaip 80 % kapitalo suteikiamų balsų daugumos priimant Volkswagen visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus reikalavimą.

44

Be to, kaip teigia Komisija, o to neginčijo Vokietijos Federacinė Respublika, kalbama apie sprendimus, kaip antai bendrovės įstatų, kapitalo ar finansinės struktūros pakeitimai, kuriems priimti Akcinių bendrovių įstatymas reikalauja bent jau 75 % kapitalo suteikiamos balsų daugumos.

45

Žinoma, kaip pastebi Vokietijos Federacinė Respublika, Akcinių bendrovių įstatyme numatytas 75 % kapitalo dydis gali būti padidintas bendrovės įstatuose. Tačiau, kaip teisingai nurodo ir Komisija, kalbama apie galimybę, dėl kurios akcininkai gali laisvai nuspręsti, ar jie nori ja pasinaudoti, ar ne. Atvirkščiai, VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje reikalaujamą 80 % minėto kapitalo suteikiamų balsų daugumos dydį lemia ne akcininkų valia, bet, kaip jau buvo nuspręsta šio sprendimo 29 punkte, nacionalinė priemonė.

46

Taip šis nuo bendros teisės nukrypstantis specialaus įstatymo reikalavimas visiems 20 % kapitalo turintiems akcininkams suteikia galimybę sudaryti blokuojančią mažumą.

47

Tiesa ir tai, kad ši galimybė, kaip pabrėžė Vokietijos Federacinė Respublika, taikoma visiems be išimties. Kaip teisės balsuoti riba, ji visiems bendrovės akcininkams gali būti ir naudinga, ir nenaudinga.

48

Tačiau iš bylos medžiagos išplaukia, kad 1960 m. priimant VW įstatymą federalinė valdžia ir Žemutinės Saksonijos žemė buvo dvi pagrindinės ką tik privatizuotos bendrovės Volkswagen akcininkės ir kiekviena iš jų turėjo po 20 % kapitalo.

49

Remiantis Teisingumo Teismui pateikta informacija, nors federalinė valdžia nusprendė atsisakyti Volkswagen kapitalo, Žemutinės Saksonijos žemė savo ruožtu vis dar turi apie 20 %.

50

Taip VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalis sukuria instrumentą, leidžiantį viešiesiems subjektams mažesnėmis investicijomis nei reikėtų pagal bendrąją bendrovių teisę užsitikrinti blokuojančią mažumą, užtikrinančią jiems galimybę vetuoti svarbius sprendimus.

51

VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, nustatanti to paties 20 % kapitalo suteikiamos balsų teisės balsuoti apribojimą, užbaigia teisinę schemą, kuri minėtiems viešiesiems subjektams suteikia galimybę su tokiomis mažesnėmis investicijomis daryti didelę įtaką.

52

Ši situacija gali atgrasinti kitų valstybių narių tiesioginius investuotojus, nes ji riboja galimybę kitiems akcininkams dalyvauti bendrovėje siekiant su ja užmegzti arba palaikyti ilgalaikius ir tiesioginius ekonominius ryšius, sudarančius sąlygas efektyviai dalyvauti ją valdant ar kontroliuojant.

53

Tokios išvados negali pakeisti Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytas argumentas, kad Volkswagen akcijos yra tarp labiausiai perkamų akcijų Europoje, kurių didelė dalis priklauso kitų valstybių narių investuotojams.

54

Iš tikrųjų, kaip teigia Komisija, šio ieškinio dalyku esantys laisvo kapitalo judėjimo apribojimai veikiau susiję su tiesioginėmis investicijomis į Volkswagen kapitalą nei su „portfelinėmis“ investicijomis, kurios yra atliekamos turint vienintelį tikslą – vykdyti finansines investicijas (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 19 punktą) ir kurių neapima šis ieškinys. Kalbant apie tiesioginius investuotojus, reikia konstatuoti, kad VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 3 dalis sumažina interesą įsigyti Volkswagen kapitalo, nes ja sukuriamas instrumentas, galintis riboti jų galimybę dalyvauti bendrovėje siekiant su ja sukurti ir išlaikyti ilgalaikius bei tiesioginius ekonominius ryšius, sudarančius sąlygas efektyviai dalyvauti ją valdant ir kontroliuojant.

55

Šios išvados negali pakeisti tai, kad tarp Volkswagen akcininkų yra tiesioginių investuotojų. Tokia situacija, Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, yra analogiška kitų stambių įmonių situacijai. Iš tikrųjų ši aplinkybė nepaneigia to, kad kitų valstybių narių realūs ar potencialūs tiesioginiai investuotojai dėl aptariamų VW įstatymo nuostatų gali būti atgrasyti nuo šios bendrovės kapitalo įsigijimo siekiant dalyvauti jame turint tikslą su ja užmegzti ar palaikyti ilgalaikius tiesioginius ekonominius santykiu, sudarančius sąlygas efektyviai dalyvauti ją valdant ar kontroliuojant, net jeigu jie galėtų pasinaudoti laisvo kapitalo judėjimo teise ir jų apsauga, kurią jis jiems suteikia.

56

Todėl reikia konstatuoti, kad VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 3 dalis yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas EB 56 straipsnio 1 dalies prasme.

57

Komisija teigia, kad VW įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, leidžianti federalinei valdžiai ir Žemutinės Saksonijos žemei kaip akcininkėms paskirti po du atstovus į Volkswagen stebėtojų tarybą, nukrypsta nuo Akcinių bendrovių įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad tokia teisė gali būti nustatyta tik įstatuose ir būti susijusi tik su viena trečiąja akcininkų paskirtų stebėtojų tarybos narių dalimi, t. y. trimis atstovais Volkswagen atveju. Komisijos teigimu, minėta 4 straipsnio 1 dalis yra laisvo kapitalo judėjimo ribojimas tiek, kiek ji riboja galimybę kitiems akcininkams efektyviai dalyvauti valdant ir kontroliuojant šią bendrovę.

58

Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad stebėtojų taryba yra tik kontrolės, o ne sprendimus priimantis organas. Ji priduria, kad atstovų Volkswagen stebėtojų taryboje skaičius yra proporcingas jos turimam kapitalui ir kad šiuo požiūriu Žemutinės Saksonijos žemės atstovavimo lygis yra mažesnis už jos turimą kapitalo dalį. Ji tvirtina, kad VW įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neturi jokios praktinės reikšmės su investavimu susijusiems sprendimams.

59

Taikant VW įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, federalinė valdžia ir Žemutinės Saksonijos žemė, kaip Volkswagen akcininkės, turi galimybę paskirti po du atstovus stebėtojų tarybos nariais, t. y. iš viso keturis asmenis.

60

Tokia galimybė yra nukrypimas nuo bendrosios bendrovių teisės. Iš tikrųjų ji kai kuriems akcininkams suteiktą teisę atstovauti riboja viena trečiąja akcininkų atstovų stebėtojų taryboje dalimi. Volkswagen atveju, kaip teigia Komisija, kuriai šiuo klausimu nebuvo prieštarauta, stebėtojų tarybą sudaro 20 narių, iš kurių 10 skiria akcininkai; federalinė valdžia ir Žemutinės Saksonijos žemė, remdamosi bendrąja bendrovių teise, daugiausia galėtų skirti tik 3 atstovus.

61

Todėl tai yra specifinė nuo bendrosios bendrovių teisės nukrypstanti teisė, nustatyta nacionaliniu įstatymu ir naudinga tik viešiesiems subjektams.

62

Taip federalinei valdžiai ir Žemutinės Saksonijos žemei suteikta atstovų skyrimo teisė suteikia galimybę reikšmingiau dalyvauti stebėtojų tarybos veikloje nei jos galėtų kaip akcininkės.

63

Net jei minėtos žemės, kaip pastebi Vokietijos Federacinė Respublika, atstovavimo teisė nėra proporcinga jos turimam Volkswagen kapitalui, tiek ši žemė, tiek federalinė valdžia turi teisę, neatsižvelgiant į jų turimo kapitalo dalį, skirti po du atstovus į Volkswagen stebėtojų tarybą, kol jos turi šios bendrovės akcijų, nepaisant jų kiekio.

64

Šitaip VW įstatymu sukuriamas instrumentas, kuris suteikia viešiesiems subjektams galimybę daryti didesnę įtaką, nei suteikia jų investicijos. Atitinkamai kitų akcininkų įtaka gali tapti mažesnė už jų investicijas.

65

Tai, kad stebėtojų taryba yra, kaip tvirtina ir Vokietijos Federacinė Respublika, ne sprendimus priimantis, o tik paprastas priežiūros organas, neleidžia abejoti dėl aptariamų viešųjų subjektų padėties ir įtakos. Iš tiesų, nors Vokietijos bendrovių teisė įpareigoja stebėtojų tarybą kontroliuoti bendrovės valdymą ir teikti apie jį ataskaitas akcininkams, ji toms užduotims vykdyti šiam organui suteikia svarbią kompetenciją, pavyzdžiui, valdybos narių skyrimą ir atleidimą. Be to, kaip primena Komisija, stebėtojų tarybos pritarimo reikia tam tikriems veiksmams, tarp kurių, be gamybos įrenginių įrengimo ir perkėlimo, yra ir filialų steigimas, žemės sklypų pirkimas ir pardavimas, investicijos ir kitų įmonių įsigijimas.

66

VW įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ribodama kitų akcininkų galimybę dalyvauti bendrovėje turint tikslą su ja užmegzti ar palaikyti ilgalaikius tiesioginius ekonominius santykius, sudarančius sąlygas efektyviai dalyvauti ją valdant ir kontroliuojant, gali atgrasinti kitų valstybių narių tiesioginius investuotojus nuo investavimo į šios bendrovės kapitalą.

67

Dėl šio sprendimo 53–55 punktuose nurodytų priežasčių šios išvados negali paneigti Vokietijos Federacinės Respublikos argumentas, kad tarptautinėse finansų rinkose yra didelis susidomėjimas investicijomis į Volkswagen akcijas.

68

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad VW įstatymo 4 straipsnio 1 dalis yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas EB 56 straipsnio 1 dalies prasme.

69

Tai, ar federalinė valdžia ir Žemutinės Saksonijos žemė naudojasi teise, kurią joms suteikia ši 4 straipsnio 1 dalis, neturi reikšmės. Šiuo požiūriu pakanka konstatuoti, kad konkreti nuo bendrosios teisės nukrypstanti viešiesiems subjektams suteikta teisė paskirti atstovus į Volkswagen stebėtojų tarybą vis dar egzistuoja Vokietijos teisinėje sistemoje.

70

Papildomai Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Komisijos kritikuotos VW įstatymo nuostatos yra pateisinamos viršesniu viešuoju interesu. Iš tikrųjų šis įstatymas, kuris patenka į ypatingą istorinį kontekstą, įtvirtino „teisingą galių subalansavimą“, siekiant užtikrinti Volkswagen darbuotojų interesus ir apsaugant jos smulkiuosius akcininkus. Todėl įstatymu siekiama socialinės ir regioninės politikos tikslų kartu su pramonės politikos tikslais.

71

Komisijos, kuri ginčija šių istorinių susitarimų reikšmę, teigimu, VW įstatymas netenkina viešųjų interesų, nes Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytos priežastys netaikytinos visoms veiklą šios valstybės narės teritorijoje vykdančioms įmonėms; šiuo įstatymu siekiama patenkinti ekonominės politikos tikslus, kurie negali pateisinti laisvo kapitalo judėjimo apribojimų (minėto sprendimo Komisija prieš Portugaliją 49 ir 52 punktai).

72

Kapitalo judėjimą galima riboti nacionalinėmis priemonėmis, kurios pateisinamos EB 58 straipsnyje nurodytais arba viršesnio bendrojo intereso pagrindais, jei nėra Bendrijos suderinimo priemonės, numatančios šių interesų apsaugai užtikrinti būtinas priemones (žr. minėtų sprendimų Komisija prieš Portugaliją 49 punktą; Komisija prieš Prancūziją 45 punktą; Komisija prieš Belgiją 45 punktą; Komisija prieš Ispaniją 68 punktą; Komisija prieš Italiją 35 punktą ir minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 32 punktą).

73

Kai nėra tokio Bendrijos suderinimo, valstybės narės iš esmės pačios sprendžia, kokį tokių teisėtų interesų apsaugos lygį jos nori užtikrinti ir kaip šį lygį pasiekti. Tačiau tai daryti jos gali tik laikydamosi Sutartimi nustatytų ribų, būtent – proporcingumo principo, reikalaujančio, jog priemonės, kurių imamasi, būtų tinkamos įgyvendinti siekiamą tikslą ir neviršytų to, kas būtina norint jį pasiekti (žr. minėtų sprendimųKomisija prieš Portugaliją 49 punktą; Komisija prieš Prancūziją 45 punktą; Komisija prieš Belgiją 45 punktą; Komisija prieš Ispaniją 68 punktą; Komisija prieš Italiją 35 punktą ir minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 33 punktą).

74

Kalbant apie darbuotojų interesų apsaugą, kuria Vokietijos Federacinė Respublika rėmėsi pateisindama ginčijamas VW įstatymo nuostatas, reikia konstatuoti, kad ši valstybė narė, be bendrų pasvarstymų apie apsaugos nuo stambaus bendrovę kontroliuojančio akcininko būtinybę, nepaaiškino priežasties, kodėl siekiant apsaugoti šiuos bendrovės darbuotojus reikia išlaikyti sustiprintą ir nesikeičiančią viešųjų subjektų padėtį Volkswagen kapitale.

75

Be to, kalbant apie teisę skirti atstovus į stebėtojų tarybą, reikia konstatuoti, kad, remiantis Vokietijos teisės aktais, patiems darbuotojams yra atstovaujama šiame organe.

76

Todėl reikia atmesti minėtos valstybės narės nurodytą darbuotojų apsauga grindžiamą pateisinimą.

77

Tas pats taikytina ir Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytam smulkiųjų akcininkų apsauga grindžiamam pateisinimui. Nors šis siekis saugoti minėtus subjektus taip pat gali būti teisėtas interesas ir pateisinti, laikantis šio sprendimo 72 ir 73 punktuose primintų principų, įstatymo leidėjo intervenciją, net jeigu ji gali būti laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, reikia konstatuoti, kad šiuo atveju toks siekis negali pateisinti ginčijamų VW įstatymo nuostatų.

78

Šiuo požiūriu reikia priminti, kad minėtos nuostatos sudaro teisinį pagrindą, suteikiantį federalinei valdžiai ir Žemutinės Saksonijos žemei galimybę daryti reikšmingesnę įtaką nei ta, kurią joms suteiktų jų investicijos. Vokietijos Federacinė Respublika nenurodė, kodėl tokios palankesnės viešųjų subjektų padėties išlaikymas yra būtinas ir tinkamas saugant smulkiųjų akcininkų bendruosius interesus.

79

Iš tikrųjų negalima atmesti galimybės, kad esant tam tikroms specifinėms aplinkybėms šie viešieji subjektai naudoja savo padėtį apginti bendruosius interesus, kurie gali prieštarauti aptariamos bendrovės ekonominiams interesams ir todėl prieštarauti jos kitų akcininkų interesams.

80

Galiausiai, kadangi Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad tokios didelės įmonės kaip Volkswagen veikla gali turėti įtakos bendrajam interesui, kuri pateisintų egzistuojančias teisines garantijas, išeinančias už bendrosios bendrovių teisės numatytos kontrolės ribų, reikia konstatuoti, kad net darant prielaidą, jog toks teiginys yra pagrįstas, minėta valstybė narė, be to, kad pateikė bendrąsias pastabas dėl rizikos, jog akcininkų asmeniniai interesai gali atsidurti aukščiau darbuotojų interesų, nepaaiškino priežasčių, dėl kurių Komisijos skundžiamos VW įstatymo nuostatos yra tinkamos ir būtinos apsaugant darbo vietas, kurias sukuria Volkswagen veikla.

81

Remiantis visomis išdėstytomis aplinkybėmis, reikia pritarti visiem Komisijos nurodytiems pagrindams dėl EB 56 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

82

Todėl reikia konstatuoti, kad palikdama galioti VW įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 1 dalį kartu su 4 straipsnio 3 dalimi Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 56 straipsnio 1 dalį.

83

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį kiekviena pralaimėjusi šalis padengia bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: