—

Freeport plc, atstovaujamos advokater M. Tagaeus ir C. Björndal,

—

O. Arnoldsson, atstovaujamo advokat A. Bengtsson,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos L. Parpala, V. Bottka ir A.-M. Rouchaud-Joët,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, p. 1) 6 straipsnio 1 punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp pagal Didžiosios Britanijos teisę įsteigtos bendrovės Freeport plc (toliau – Freeport) ir O. Arnoldsson, kuris šiai bendrovei pareiškė ieškinį kitame teisme nei šios bendrovės buveinės vietos teismas.

3

Reglamento Nr. 44/2001 2, 11, 12 ir 15 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

4

Šio reglamento 2 straipsnio, esančio II skyriaus 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“, 1 dalyje numatyta:

„Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“

5

Pagal to paties reglamento 3 straipsnį, kuris taip pat yra minėto II skyriaus 1 skirsnyje:

„1.   Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.

2.   Prieš pirmiau nurodytus asmenis netaikomos I priede nustatytos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės.“

6

Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnyje, esančiame to paties II skyriaus 2 skirsnyje „Speciali jurisdikcija“, nustatyta, jog valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla gali būti iškelta esant tam tikroms sąlygoms.

7

Be to, to paties reglamento 6 straipsnio, kuris taip pat yra minėtame 2 skirsnyje, 1 ir 2 punktuose numatyta:

„Valstybėje narėje gyvenančiam asmeniui byla taip pat gali būti iškelta:

8

Bendrovė, su kuria bendradarbiavo O. Arnoldsson, nuo 1996 m. įvairiose Europos vietose įgyvendino „išparduotuvės“ tipo prekybos centrų plėtros projektus. Freeport iš šios bendrovės įsigijo keletą iš šių projektų, tarp kurių – labiausiai išplėtotas vykdomas Kunsbakoje (Švedija).

9

1999 m. rugpjūčio 11 d. susitikime O. Arnoldsson ir Freeport generalinis direktorius sudarė žodinį susitarimą, kad pirmasis asmeniškai gaus 500000 GBP dydžio baigimo komisinius, kai Kunsbakos išparduotuvė bus atidaryta.

10

1999 m. rugpjūčio 27 d. rašytiniu įsipareigojimu Freeport patvirtino minėtą žodinį susitarimą, kartu numatydama tris komisinių sumokėjimo sąlygas. Su šiomis sąlygomis, kurių viena numatė, kad pažadėtus komisinius sumokės bendrovė, kuri taps Kunsbakos sklypo savininke, O. Arnoldsson sutiko. Po naujų derybų Freeport1999 m. rugsėjo 13 d. nusiuntė O. Arnoldsson rašytinį patvirtinimą apie su juo sudarytą sutartį (toliau – sutartis).

11

2001 m. lapkričio 15 d. atidaryta Kunsbakos išparduotuvė yra pagal Švedijos teisę įsteigtos bendrovės Freeport Leisure (Sweden) AB (toliau – Freeport AB), kuri atsakinga už jos valdymą, nuosavybė. Šią bendrovę valdo Freeport dukterinė įmonė, kuriai priklauso 100 % Freeport AB akcijų.

12

Tiek Freeport AB, tiek Freeport O. Arnoldsson paprašė sumokėti komisinius, dėl kurių jis buvo susitaręs su pastarąja bendrove. Freeport AB atsisakė tai padaryti motyvuodama tuo, kad ji nebuvo sutarties šalis ir kad, be kita ko, ji net neegzistavo šios sutarties sudarymo momentu.

13

Neišsireikalavęs komisinių O. Arnoldsson 2003 m. vasario 5 d. kreipėsi į Göteborgs tingsrätt prašydamas, kad pastarasis nurodytų šioms dviem bendrovėms solidariai jam sumokėti 500000 GBP sumą arba tokią pačią sumą Švedijos valiuta kartu su palūkanomis.

14

Siekdamas įrodyti šio teismo jurisdikciją Freeport atžvilgiu, O. Arnoldsson grindė savo reikalavimą Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktu.

15

Freeport pateikė pagrindą, susijusį tuo, kad ji nėra įsteigta Švedijoje ir kad nėra pakankamai glaudžios sąsajos tarp reikalavimų, jog būtų pateisinta Göteborgs tingsrätt jurisdikcija šios nuostatos prasme. Šiuo klausimu Freeport tvirtino, kad jai pareikštas ieškinys grindžiamas sutartiniais santykiais, o Freeport AB pareikštas ieškinys yra deliktinio arba kvazideliktinio pobūdžio, nes tarp O. Arnoldsson ir šios bendrovės sutartinių santykių nebuvo. Šis bendrovėms Freeport AB ir Freeport pareikštų ieškinių teisinių pagrindų skirtumas neleidžia taikyti Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto, nes negalima įrodyti dviejų reikalavimų sąsajos.

16

Pagrindą dėl nepriimtinumo Göteborgs tingsrätt atmetė.

17

Freeport šį sprendimą apskundė Hovrätten för Västra Sverie, kuris jos apeliacinį skundą atmetė.

18

Tada ši bendrovė kreipėsi į Högsta domstolen, kuris savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo, kad 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Kalfelis (189/87, Rink. p. 5565) Teisingumo Teismas nusprendė, jog teismas, į kurio jurisdikciją ieškinys patenka pagal 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32, toliau – Briuselio konvencija) 5 straipsnio 3 punktą, jeigu jo pagrindas yra deliktas, neturi jurisdikcijos nagrinėti to paties reikalavimo kitų elementų, grindžiamų ne deliktu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, 1998 m. spalio 27 d. Sprendimo Réunion européenne ir kt. (C-51/97, Rink. p. I-6511) 50 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad du to paties ieškinio dėl žalos atlyginimo reikalavimai, skirti skirtingiems atsakovams ir kurių vienas pagrįstas sutartine, o kitas – deliktine atsakomybe, negali būti laikomi susijusiais. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išnagrinėti, ar reikalavimas Freeport AB atžvilgiu kyla dėl sutartinių santykių, nors šios bendrovės įsipareigojimo nepasirašė nei jos teisėtas atstovas, nei jos įgaliotas asmuo.

19

Be kita ko, šis teismas pažymi, kad minėto sprendimo Kalfelis 8 ir 9 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, jog Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punkte numatyta išimtis, nukrypstanti nuo atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismo jurisdikcijos principo, turi būti aiškinama taip, kad ji negali paneigti paties šio principo buvimo, be kita ko, leisdama ieškovui pateikti reikalavimą, nukreiptą prieš kelis atsakovus vien dėl to, jog vienam iš jų byla nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, nors tokia situacija aiškiai numatyta Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 2 punkte, taip nėra šio straipsnio 1 punkto atveju. Jis klausia, kaip tokiu atveju turi būti aiškinamas šis 1 punktas.

20

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tikimybė, kad atsakovui nuolatinės jo gyvenamosios ar buveinės vietos teisme pareikštas ieškinys bus priimtas, turi būti vertima kitaip, kai nagrinėjama sprendimų nesuderinamumo galimybė, numatyta Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte. Šiame teisme Freeport nurodė, kad nebuvo jokios sprendimų nesuderinamumo galimybės. Jos teigimu, pagal Švedijos teisę sutartys negali įpareigoti trečiojo asmens, šiuo atveju Freeport AB, atlikti mokėjimų. Freeport iš to padarė išvadą, kad ieškinys Freeport AB neturi teisinio pagrindo ir jo tikslas – Freeport pareikšti ieškinį Švedijos teisme.

21

Šiomis aplinkybėmis Högsta domstolen nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar ieškinys, pagrįstas tariama akcinės bendrovės pareiga sumokėti, kylančia iš prisiimto įsipareigojimo, laikytinas pareikštu dėl sutartinių santykių, siekiant taikyti Reglamento (EB) Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą, net jei įsipareigojimą prisiėmęs asmuo nebuvo nei šios bendrovės teisėtas atstovas, nei jos įgaliotas asmuo.

23

Tiek pagrindinės bylos šalys, tiek Europos Bendrijų Komisija primena, kad sutartinių santykių sąvoka negali būti suprantama kaip apimanti situaciją, kurioje nėra jokio laisvai prisiimto vienos šalies įsipareigojimo kitos šalies atžvilgiu. Šiuo klausimu jos nurodo Teisingumo Teismo praktiką dėl Briuselio konvencijos, kurios nuostatos iš esmės identiškos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatoms, 5 straipsnio 1 punkto (žr., be kita ko, 1992 m. birželio 17 d. Sprendimo Handte, C-26/91, Rink. p. I-3967, 15 punktą; minėto sprendimo Réunion européenne ir kt. 17 punktą ir 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Tacconi, C-334/00, Rink. p. I-7357, 23 punktą).

24

Remdamasi tuo, kas priminta, Freeport tvirtina, kad nebuvo sutartinių santykių tarp Freeport AB ir O. Arnoldsson, nes ši bendrovė neprisiėmė įsipareigojimų jo atžvilgiu. Ji tvirtina, kad joks Freeport AB teisėtas atstovas ar jos įgaliotas asmuo neprisiėmė jokių įsipareigojimų šio asmens atžvilgiu, o ši bendrovė taip pat nepatvirtino sutarties dėl mokėtinos sumos.

25

O. Arnoldsson sutinka, kad sutarties sudarymo momentu jokia bendrovė nebuvo Kunsbakos išparduotuvės, kuri tuo metu dar nebuvo atidaryta, savininkė. Jis pažymi, kad tuo metu negalėjo būti nei teisėto jos atstovo, nei įgalioto asmens, galinčio atstovauti Freeport AB. Tačiau jis tvirtina, kad, pirma, Freeport sudarė sutartį tiek savo, tiek būsimojo šios išparduotuvės savininko atžvilgiu ir, antra, pagal šią sutartį Freeport nurodė būsimajai bendrovei, t. y. Freeport AB, sumokėti O. Arnoldsson tam tikrą sumą. Be to, prisijungusi prie grupės Freeport, Freeport AB sutiko su jai tenkančia pareiga sumokėti.

26

Todėl O. Arnoldsson mano, kad sutartyje numatyta pareiga, kurią laisvai prisiėmė Freeport AB, iš tikrųjų nėra sutartinio pobūdžio, bet vis dėlto patenka į sutartinių santykių taikymo sritį. Taigi jis daro išvadą, kad Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto taikymo tikslais tiek Freeport AB, tiek Freeport pareikštas ieškinys yra ieškinys dėl sutartinės atsakomybės.

27

Komisija mano, kad nacionalinis teismas turi įvertinti teisinius santykius tarp Freeport AB ir O. Arnoldsson, kad nustatytų, ar šie santykiai gali būti laikomi sutartiniais. Šis teismas gali remtis visomis teisinėmis ir faktinėmis pagrindinės bylos aplinkybėmis, kad nustatytų, ar sutarties sudarymo momentu Freeport buvo teisėta Freeport AB atstovė ar jos įgaliotas asmuo.

28

Tačiau Komisija tvirtina, kad pirmasis pateiktas klausimas nėra svarbus aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą, todėl atsakymas į jį nėra būtinas.

29

Iš tikrųjų, Komisijos nuomone, šiuo klausimu siekiama išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas gali būti aiškinamas remiantis samprotavimais, pateikiamais minėto sprendimo Réunion européenne ir kt. 50 punkte. Tačiau faktinės ir teisinės pagrindinės bylos aplinkybės absoliučiai skiriasi nuo šiame sprendime nagrinėjamų aplinkybių. Iš tikrųjų, priešingai nei minėtame sprendime, kai ieškinys pagrindinėje byloje buvo pareikštas valstybės narės, kurioje negyveno nė vienas iš atsakovų, teisme, pagrindinė byla yra susijusi su Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto taikymu, nes O. Arnoldsson pareiškė savo ieškinį Švedijos apygardos, kurioje Freeport AB turi savo buveinę, teisme. Komisijos teigimu, minėto sprendimo Réunion européenne ir kt. 50 punkte tik primenama bendra taisyklė, kad atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismo jurisdikcijos principo išimtis turi būti aiškinama siaurai.

30

Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, jog į pirmąjį klausimą atsakyti būtina, Komisija tvirtina, kad sutartiniais santykiais pagrįsto reikalavimo ir deliktiniais santykiais pagrįsto reikalavimo skirtumas nedraudžia taikyti Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto ir nacionalinis teismas gali į jį atsižvelgti vertinamas sąlygą dėl sąsajos tarp reikalavimų, pateisinančią, kad reikalavimai būtų nagrinėjami kartu ir dėl jų sprendžiama tuo pačiu metu siekiant išvengti nesuderinamų teismo sprendimų, jeigu bylos būtų nagrinėjamos atskirai.

31

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką vykstant EB 234 straipsnyje įtvirtintai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, pastarasis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris jam leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas prireikus turi performuluoti jam pateiktus klausimus (2006 m. kovo 23 d. Sprendimo FCE Bank, C-210/04, Rink. p. I-2803, 21 punktas ir nurodyta teismo pratikta).

32

Šiuo klausimu reikia priminti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar toks ieškinys, kokį O. Arnoldsson pareiškė Freeport AB, yra ieškinys dėl sutartinių santykių, nes šis teismas remiasi prielaida, kad Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas taikytinas tik tada, kai sutampa ieškinių, pareikštų skirtingiems atsakovams vieno iš jų nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme, teisiniai pagrindai.

33

Todėl reikia išsiaiškinti, ar ši prielaida atitinka Reglamentą Nr. 44/2001, iš esmės nagrinėjant, ar šio reglamento 6 straipsnio 1 punktas taikytinas tada, kai skiriasi ieškinių, pareikštų keliems atsakovams vieno iš jų nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme, teisiniai pagrindai.

34

Šiuo klausimu Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje numatyta jurisdikcija, t. y. valstybės narės, kurioje gyvena ar turi buveinę atsakovas, teismo jurisdikcija, yra bendrasis principas, ir minėtas reglamentas tik kaip šio principo išimtį įtvirtina specialios jurisdikcijos taisykles tam tikrais atvejais, kurių sąrašas yra baigtinis ir kuriems esant atsakovui gali arba turi būti iškelta byla kitos valstybės narės teisme (žr. 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Reisch Montage, C-103/05, Rink. p. I-6827, 22 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

35

Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos aišku, kad šios specialios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos siaurai, neleidžiant jų aiškinti plačiau nei Reglamente Nr. 44/2001 aiškiai įtvirtinti atvejai (minėto sprendimo Reisch Montage 23 punktas ir nurodyta teismo praktika).

36

Iš tikrųjų, kaip matyti iš Reglamento Nr. 44/2001 11 konstatuojamosios dalies, jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė.

37

Kalbant apie Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 dalyje numatytą specialią jurisdikciją, ši nuostata numato, kad, kai yra keli atsakovai, byla gali būti iškelta vieno iš jų nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme, jeigu „reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, jog yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo“.

38

Iš Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto formuluotės nematyti, kad ieškinių skirtingiems atsakovams teisinių pagrindų sutapimas yra viena iš sąlygų šiai nuostatai taikyti.

39

Todėl, kaip jau buvo nuspręsta dėl Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punkto taikymo, reikia patikrinti, ar tarp skirtingų reikalavimų, kuriuos pateikė tas pats ieškovas skirtingiems atsakovams, yra sąsaja, dėl kurios būtų suinteresuotumas priimti dėl jų sprendimą kartu, siekiant išvengti galimų nesuderinamų sprendimų, jeigu bylos būtų nagrinėjamos atskirai (žr. minėto sprendimo Kalfelis 13 punktą).

40

Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, jog tam, kad sprendimai galėtų būti laikomi prieštaringais, nepakanka, jog ginčas būtų išspręstas skirtingai; dar reikia, kad šis skirtumas toje pačioje situacijoje pasireikštų de facto ir de jure (2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Roche Nederland ir kt., C-539/03, Rink. p. I-6535, 26 punktas).

41

Būtent nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tarp skirtingų jam nagrinėti pateiktų reikalavimų yra sąsaja, t. y. nesuderinamų sprendimų galimybė, jeigu šie reikalavimai būtų nagrinėjami atskirai, ir tuo tikslu atsižvelgti į visus bylos dokumentus, o dėl to prireikus jam gali tekti atsižvelgti į jame pareikštų ieškinių teisinius pagrindus.

42

Šio aiškinimo negali paneigti minėto sprendimo Réunion européenne ir kt. 50 punktas.

43

Kaip teisingai pažymėjo Komisija, minėto sprendimo faktinės ir teisinės aplinkybės skiriasi nuo pagrindinės bylos aplinkybių. Pirma, šiame sprendime buvo ginčijamas Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 ir 3 punktų, o ne šios konvencijos 6 straipsnio 1 punkto taikymas.

44

Antra, minėtame sprendime, skirtingai nuo šiuo metu nagrinėjamos bylos, buvo kartu nagrinėjama Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punktu pagrįsta speciali jurisdikcija nagrinėti ieškinį dėl deliktinių santykių ir kita speciali jurisdikcija nagrinėti ieškinį dėl sutartinių santykių, motyvuojant tuo, kad tarp šių ieškinių yra sąsaja. Kitaip sakant, minėtas sprendimas Réunion européenne ir kt. susijęs su valstybės narės, kurioje nė vienas iš atsakovų neturėjo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos, teisme pareikštu ieškiniu, o pagrindinėje byloje remiantis Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktu ieškinys buvo pareikštas vieno iš atsakovų pagrindinėje byloje buveinės vietos teisme.

45

Būtent Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punkto kontekste Teisingumo Teismas galėjo nuspręsti, kad du to paties ieškinio dėl žalos atlyginimo reikalavimai, skirti skirtingiems atsakovams ir kurių vienas pagrįstas sutartine, kitas – deliktine atsakomybe, negali būti laikomi susijusiais (minėto sprendimo Réunion européenne ir kt. 50 punktas).

46

Pripažinimas, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsniu pagrįsta jurisdikcija, kuri yra speciali jurisdikcija ir kurios atvejų sąrašas yra baigtinis, gali būti pagrindas kitiems ieškiniams nagrinėti, pažeidžia šio reglamento struktūrą. Tačiau, kai teismo jurisdikcija pagrįsta šio reglamento 2 straipsniu, kaip yra pagrindinės bylos atveju, galima taikyti to paties reglamento 6 straipsnio 1 punktą, jeigu įvykdomos šioje nuostatose išvardytos sąlygos, į kurias daroma nuoroda šio sprendimo 39 ir 40 punktuose, nesant būtinybės, kad sutaptų pareikštų ieškinių teisiniai pagrindai.

47

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, jog taikyti šios nuostatos netrukdo tai, kad skiriasi keliems atsakovams pareikštų reikalavimų teisiniai pagrindai.

48

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto taikymas reiškia, kad ieškinys nebuvo pareikštas keliems atsakovams vien tam, jog byla vienam iš jų nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės valstybės narės teisme.

49

O. Arnoldsson ir Komisija laikosi nuomonės, kad Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte numatytai specialiai jurisdikcijai netaikoma, priešingai nei tai, kuri numatyta to paties straipsnio 2 punkte, sąlyga, jog ieškinys neturi būti pareikštas vien tam, kad byla vienam atsakovui nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme. Jie iš esmės mano, jog Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte numatyta sąlyga dėl reikalavimų sąsajos yra pakankamai griežta, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo jurisdikcijos taisyklėmis.

50

Atvirkščiai, Freeport mano, kad ši galimybė pateisina tai, jog taikant Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą būtų taikoma tokia pati sąlyga, kuri numatyta to paties straipsnio 2 punkte. Pirma, pastaroji sąlyga, pagal kurią draudžiama piktnaudžiauti minėtame reglamente nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis, yra bendras principas, kurio taip pat turi būti laikomasi taikant šio reglamento 6 straipsnio 1 punktą. Antra, šios sąlygos taikymą pateisina, be kita ko, teisinio saugumo principas ir reikalavimas nepažeisti principo, pagal kurį atsakovui gali būti pareikštas ieškinys jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme.

51

Kaip teisingai nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas, priešingai nei to paties straipsnio 2 punktas, aiškiai nenumato prielaidos, kad ieškinys pareikštas tik siekiant pašalinti jį iš ieškinį nagrinėti kompetentingo teismo jurisdikcijos. Komisija šiuo klausimu nurodė, kad pakeitus Briuselio konvenciją valstybės narės atsisakė 6 straipsnio 1 punkte atkartoti tokią 2 punkte numatytą prielaidą, manydamos, jog bendra sąlyga dėl sąsajos buvimo buvo objektyvesnė.

52

Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, nurodęs prielaidą, jog ieškovas gali pateikti reikalavimą keliems atsakovams vien tam, kad byla vienam iš jų nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme, minėtame sprendime Kalfelis nusprendė, jog siekiant pašalinti tokią galimybę yra būtina, kad kiekvienam iš atsakovų pateikti reikalavimai būtų susiję. Jis nusprendė, kad Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punkte įtvirtinta taisyklė taikoma, kai atskiriems atsakovams pateikti reikalavimai yra susiję nuo pat jų pateikimo, t. y. kai yra suinteresuotumas juos nagrinėti ir priimti dėl jų sprendimą kartu, siekiant išvengti galimų nesuderinamų sprendimų, jeigu bylos būtų nagrinėjamos atskirai.

53

Taigi sąsajos reikalavimas neišplaukia iš Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punkto formuluotės, tačiau šį reikalavimą nustatė Teisingumo Teismas, siekdamas išvengti, kad šioje nuostatoje numatyto principo, jog jurisdikcija priklauso atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismams, išimtis negalėtų paneigti paties principo egzistavimo (minėto sprendimo Kalfelis 8 punktas). Šis reikalavimas, kuris vėliau buvo patvirtintas minėtame sprendime Réunion européenne ir kt. (48 punktas), aiškiai buvo įtvirtintas Reglamento Nr. 44/2001, kuris pakeitė Briuselio konvenciją, 6 straipsnio 1 punkto redakcijoje (minėto sprendimo Roche Nederland ir kt. 21 punktas).

54

Tokiomis sąlygomis į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas taikomas, kai skirtingiems atsakovams pateikti reikalavimai susiję nuo pat jų pateikimo, t. y. kai yra suinteresuotumas juos nagrinėti ir priimti dėl jų sprendimą kartu, siekiant išvengti galimų nesuderinamų sprendimų, jeigu bylos būtų nagrinėjamos atskirai, be kita ko, nesant būtinybės atskirai nustatyti, jog reikalavimai buvo pateikti vien tam, kad byla vienam iš atsakovų nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme.

55

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar nagrinėjant Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte numatyto sprendimų nesuderinamumo galimybės klausimą yra svarbi tikimybė, kad ieškinys, pareikštas valstybės teisme pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją ar buveinės vietą, bus priimtas.

56

Vis dėlto iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad šis klausimas buvo pateiktas remiantis prielaida, jog tam, kad būtų sąsaja tarp keleto reikalavimų, jie turi turėti tą patį teisinį pagrindą. Būtent tokiomis aplinkybėmis Freeport nurodė, kad nebuvo jokios sprendimų nesuderinamumo galimybės, nes pagal Švedijos teisę sutartys negali įpareigoti trečiojo asmens atlikti mokėjimą ir todėl Freeport AB pareikštas ieškinys neturi teisinio pagrindo.

57

Taigi, kaip buvo atsakyta į pirmąjį klausimą, Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas gali būti taikomas tuo atveju, kai skiriasi skirtingiems atsakovams pareikštų ieškinių teisiniai pagrindai.

58

Atsižvelgiant į šį atsakymą, nereikia atsakyti į trečiąjį klausimą.

59

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurių patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: