—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma, ir C. Schulze-Bahr,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato W. Ferrante,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. Sevenster, vėliau – C. Wissels,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos E. Ośniecka-Tamecka,

—

Didžiosios Britanijos vyriausybės, atstovaujamos V. Jackson,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas dėl 1970 m. lapkričio 23 d. Briuselyje pasirašyto bei Bendrijos vardu sudaryto, aprobuoto ir 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2760/72 patvirtinto papildomo protokolo (OL L 293, p. 1, toliau – papildomas protokolas) 59 straipsnio bei 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros (toliau – Sprendimas Nr. 1/80) 7 ir 14 straipsnių išaiškinimo. Asociacijos taryba buvo įsteigta susitarimu, įsteigiančiu Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją, kurį 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje pasirašė Turkijos Respublika bei EEB valstybės narės ir Bendrija ir kuris pastarosios vardu buvo sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (OL 217, 1964, p. 3685). Minėtas prašymas taip pat susijęs su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77, toliau – Direktyva 2004/38), 28 straipsnio išaiškinimu.

2

Šis prašymas buvo paduotas sprendžiant ginčą tarp Turkijos piliečio M. Polat ir Riuselsheimo miesto dėl išsiuntimo iš Vokietijos teritorijos procedūros.

3

Papildomo protokolo 59 straipsnis suformuluotas taip:

„Srityse, kuriose taikomas šis Protokolas, Turkijai nesudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės narės pagal Bendrijos steigimo sutartį sudaro viena kitai.“

4

Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnyje numatyta:

„Valstybėje narėje teisėtai dirbančio turkų kilmės darbuotojo šeimos nariai, kuriems buvo suteikta teisė atvykti pas jį, turi teisę:

Turkų kilmės darbuotojų vaikai, įgiję profesinį išsilavinimą priimančiojoje valstybėje, gali, neatsižvelgiant į jų gyvenimo šioje valstybėje narėje trukmę, priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti šioje valstybėje narėje su sąlyga, kad vienas iš tėvų bent trejus metus joje teisėtai dirbo.“ (Neoficialus vertimas)

5

Pagal to paties sprendimo 14 straipsnio 1 dalį:

„Šio skyriaus nuostatos taikomos atsižvelgiant į apribojimus, pateisinamus viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais.“ (Neoficialus vertimas)

6

Įstatymo dėl užsieniečių (Ausländergesetz, BGBl. 1990 I, p. 1354) 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1.   Užsienietis išsiunčiamas, jeigu jis:

7

Iš bylos medžiagos matyti, kad 1972 m. birželio 25 d. gimęs M. Polat atvyko į Vokietiją 1972 m., netrukus po savo gimimo, pas šios valstybės narės teritorijoje gyvenančius savo tėvus šeimos susijungimo tikslu. Jo tėvas nuo 1971 m. iki 1991 m. su pertrūkiais dirbo pagal darbo sutartį. Nuo 1991 m. spalio 1 d. jis gauna senatvės pensiją.

8

Šioje valstybėje narėje M. Polat mokėsi ir įgijo vidurinį išsilavinimą. Nuo 1988 m. liepos 11 d. jis turi leidimą nuolat gyventi Vokietijoje.

9

Nuo 1989 m. iki 1992 m. jis dirbo pagal darbo sutartį Frankfurto oro uoste.

10

Nuo 1996 m. vasario 1 d. iki 1997 m. lapkričio 28 d. M. Polat atliko karo tarnybą Turkijoje. Grįžęs į Vokietiją jis nuo 1998 m. iki 2000 m. vėl dirbo ir nuo 1998 m. iki 2006 m. gyveno savo tėvų bute, kur nuo 2000 m. buvo įregistravęs nuolatinę gyvenamąją vietą. Tais metais jis kas mėnesį paremdavo savo tėvus 200 eurų ir gaudavo nuo 400 iki 1400 eurų mėnesio pajamas. Nuo 2000 m. jis gaudavo bedarbio pašalpą ir dirbo tik trumpalaikius darbus.

11

Dar būdamas nepilnametis M. Polat įvykdė keletą įstatymų dėl narkotikų pažeidimų ir vagysčių. Sulaukęs 21 metų, jis buvo aštuoniolika kartų nuteistas baudžiamąja tvarka, daugiausia dėl vagysčių ir Narkotikų įstatymo pažeidimų. Iš pradžių jis buvo baudžiamas piniginėmis baudomis – devynis kartus nuo 1994 m. iki 1995 m., o vėliau taip pat lygtinėmis laisvės atėmimo bausmėmis nuo 1998 m. iki 2004 metų.

12

2001 m. liepos 16 d. laišku nacionalinės valdžios institucijos pranėšė jam, kad dėl padarytų nusikaltimų jos ketina priimti įsakymą dėl jo išsiuntimo iš šalies. Tačiau priėmus jį į gydymo įstaigą šios institucijos atsisakė planuoto išsiuntimo.

13

Vėliau po dažnų gydymo nuo narkomanijos kursų ir pasikartojančio M. Polat nusikalstamo elgesio Frankfurto prie Maino pirmosios instancijos teismas (Amtsgericht Frankfurt am Main) ir Riuselsheimo pirmosios instancijos teismas (Amtsgericht Rüsselsheim) panaikino lygtinį atleidimą nuo paskirtų bausmių ir jis buvo įkalintas nuo 2004 m. birželio 23 d. iki 2006 m. vasario 8 dienos.

14

2004 m. spalio 14 d. Sprendimu Riuselheimo miestas įsakė išsiųsti M. Polat iš Vokietijos teritorijos ir nustatė, kad ši priemonė turi būti vykdoma nedelsiant. Šis sprendimas pagrįstas aplinkybe, kad M. Polat įvykdyti nusikaltimai ir nuteisimai už juos buvo Įstatymo dėl užsieniečių 47 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos išsiuntimo pareigos sudedamosios dalys.

15

Kompetentingos valdžios institucijos šiuo klausimu manė, kad M. Polat nepavyko integruotis Vokietijoje. Nei piniginės baudos, nei lygtinės laisvės atėmimo bausmės, nei imigracijos tarnybos įspėjimai nesutrukdė jam įvykdyti kitus sunkius nusikaltimus. Jį reikėjo priskirti prie recidyvistų ir jo išsiuntimas buvo būtinas bei neišvengiamas ypatingais prevencijos motyvais.

16

Atmetus skundą dėl sprendimo išsiųsti, M. Polat 2005 m. rugpjūčio 3 d. pareiškė ieškinį Darmštato administraciniame teisme (Verwaltungsgericht Darmstadt), teigdamas, kad buvo įkalintas pirmą kartą ir aktyviai ieškojo vietos medicinos centre norėdamas gydytis nuo narkomanijos. Šiomis aplinkybėmis egzistavo realios resocializacijos perspektyvos.

17

Esant šioms sąlygoms Verwaltungsgericht Darmstadt nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Neigiamai atsakius į pirmąjį klausimą:

Teigiamai atsakius į antrąjį klausimą:

Tuo atveju, jeigu reikia remtis prielaida, kad tebegalioja Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio (pirmosios pastraipos) antroje įtraukoje įtvirtinta teisė (į pirmąjį arba į antrąjį klausimą atsakius teigiamai, o į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus – neigiamai):

Neigiamai atsakius į penktąjį klausimą ar teigiamai atsakius į šeštąjį klausimą:

Neigiamai atsakius į septintąjį klausimą:

Tuo atveju, jeigu reikia remtis prielaida, kad tebegalioja <…> Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio (pirmosios pastraipos) antroje įtraukoje įtvirtinta teisė:

18

Kadangi šiuo klausimu iš esmės siekiama išsiaiškinti priežastis, dėl kurių Turkijos pilietis M. Polat gali prarasti Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antra įtrauka jam suteiktą teisę laisvai dirbti bet kokį pasirinktą samdomą darbą priimančiojoje valstybėje narėje ir su ja susijusią teisę apsigyventi, jis patenka į tą patį teisinį ir faktinį kontekstą kaip ir klausimas, dėl kurio buvo priimtas 2007 m. liepos 18 d. Sprendimas Derin (C-325/05, Rink. p. I-6495).

19

Abu šiuos klausimus pateikė tas pats nacionalinis teismas, jie grindžiami tais pačiais motyvais ir suformuluoti identiškai.

20

Vadinasi, į šioje byloje pateiktą pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip pat, kaip buvo atsakyta minėtame sprendime Derin.

21

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Turkijos pilietis, kuriam dar vaikui buvo leista dėl šeimos susijungimo atvykti į valstybės narės teritoriją ir kuris pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antrą įtrauką įgijo teisę laisvai dirbti bet kokį pasirinktą samdomą darbą, nepraranda iš šios teisės laisvai įsidarbinti kildinamos teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, išskyrus du atvejus:

nors yra vyresnis kaip 21 metų, nebėra išlaikomas savo tėvų, šioje valstybėje narėje gyvena savarankiškai ir dėl jam skirtos tam tikrą laiką trukusios laisvės atėmimo bausmės, neatidėjus jos vykdymo, kelerius metus negalėjo įsidarbinti.

Ieškovo pagrindinėje byloje atveju toks aiškinimas nėra nesuderinamas su papildomo protokolo 59 straipsnio reikalavimais.

22

Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, nereikia atsakyti į antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus.

23

Šiais klausimais, kuriuos tikslinga nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar ieškovo pagrindinėje byloje padėtyje esantis asmuo gali remtis iš Direktyvos 2004/38 28 straipsnio išplaukiančiomis teisėmis.

24

Šio teismo nuomone, rėmimąsi Direktyva 2004/38 pateisina tai, kad Teisingumo Teismas aiškino Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnį atsižvelgdamas į 1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvą 64/221/EEB dėl užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo (OL 56, 1964, p. 850). Kadangi šią direktyvą pakeitė Direktyva 2004/38, o pagal pastarosios 38 straipsnio 3 dalį nuorodos į panaikintas nuostatas ir direktyvas laikomos nuorodomis į šią direktyvą, nustatant Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio taikymo sritį nuo šiol reikia remtis šia direktyva.

25

Primintina, kad pagal Direktyvos 2004/38 38 straipsnio 2 dalį Direktyva 64/221 buvo panaikinta nuo 2006 m. balandžio 30 dienos.

26

Kadangi sprendimas dėl M. Polat išsiuntimo buvo priimtas 2004 m. spalio 4 d., o ieškinys prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareikštas 2005 m. rugpjūčio 3 d., reikia konstatuoti, kad pagrindinės bylos aplinkybių metu vis dar galiojo Direktyva 64/221.

27

Kadangi Direktyva 2004/38 netaikoma pagrindinėje byloje, į penktąjį – aštuntąjį klausimus atsakyti nereikia.

28

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kaip draudžiančią pateisinti Turkijos piliečio išsiuntimą iš šalies dideliu skaičiumi baudžiamųjų nusižengimų, kurie, atskirai paimti, negali pagrįsti realios ir pakankamai didelės grėsmės pagrindiniam visuomenės interesui, jeigu galima tikėtis naujų baudžiamųjų veikų, o baudžiamąja tvarka nuteistų piliečių atžvilgiu tokioje pačioje situacijoje nėra imamasi jokių priemonių.

29

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką atsižvelgiant į EB 39–41 straipsnių kontekstą pripažinti principai kiek įmanoma turi būti taikomi Turkijos piliečiams, turintiems Sprendimu Nr. 1/80 suteiktų teisių (žr., pavyzdžiui, 1995 m. birželio 6 d. Sprendimo Bozkurt, C-434/93, Rink. p. I-1475, 14, 19 ir 20 punktus; taip pat 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Cetinkaya, C-467/02, Rink. p. I-10895, 42 punktą).

30

Vadinasi, kalbant apie išimties dėl viešosios tvarkos, numatytos Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalyje, taikymo srities apibrėžimą, reikia remtis tos pačios išimties išaiškinimu, padarytu laisvo darbuotojų, kurie yra Bendrijos valstybių narių piliečiai, judėjimo srityje; juo labiau kad toks aiškinimas yra pateisinamas, nes minėtos nuostatos formuluotė beveik tapati EB 39 straipsnio 3 dalies formuluotei (2000 m. vasario 10 d. Sprendimo Nazli, C-340/97, Rink. p. I-957, 56 punktas ir minėto sprendimo Cetinkaya 43 punktas).

31

Pagal Direktyvos 64/221 3 straipsnio 1 dalį priemonės, kurių buvo imtasi viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo sumetimais, grindžiamos išimtinai tam tikro asmens asmeniniu elgesiu. Šio straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad teistumas pats savaime nėra pagrindas imtis tokių priemonių.

32

Taigi į teistumą galima atsižvelgti tik tuo atveju, kai aplinkybės, dėl kurių buvo nuteista, įrodo tokį asmens elgesį, kuris kelia realią grėsmę viešajai tvarkai (be kita ko, žr. 1977 m. spalio 27 d. Sprendimo Bouchereau, 30/77, Rink. p. 1999, 28 punktą; 1999 m. sausio 19 d. Sprendimo Calfa, C-348/96, Rink. p. I-11, 24 punktą ir 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C-50/06, Rink. p. I-4383, 41 punktą).

33

Teisingumo Teismas visuomet pažymėdavo, kad viešosios tvarkos išlyga yra siaurai aiškintina pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo išimtis, kurios apimties valstybės narės negali nustatyti vienašališkai (1975 m. spalio 28 d. Sprendimo Rutili, 36/75, Rink. p. 1219, 27 punktas; minėto sprendimo Bouchereau 33 punktas; 2006 m. balandžio 27 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-441/02, Rink. p. I-3449, 34 punktas ir minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 42 punktas).

34

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinių valdžios institucijų rėmimasis viešosios tvarkos sąvoka reiškia, kad, be bet kuriuo įstatymo pažeidimu sukelto socialinio sutrikdymo, kyla reali ir pakankamai didelė grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui (minėto sprendimo Rutili 27 punktas; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Orfanopoulos ir Oliveri, C-482/01 ir C-493/01, Rink. p. I-5257, 66 punktas ir minėto sprendimo Komisija prieš Vokietiją 35 punktas).

35

Kalbant konkrečiau, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Turkijos piliečiui Sprendimu Nr. 1/80 tiesiogiai suteiktos teisės gali būti atimtos jį išsiunčiant, tik jei šią priemonę pateisina aplinkybė, kad suinteresuotojo asmens asmeninis elgesys kelia konkrečią naujų rimtų viešosios tvarkos pažeidimų grėsmę. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ši priemonė negali būti nustatoma automatiškai bendros prevencijos tikslais (minėto sprendimo Nazli 61 ir 63 punktai; taip pat 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Dogan, C-383/03, Rink. p. I-6237, 24 punktas).

36

Šia prasme nuteisimas kelis kartus pats savaime neturi reikšmės.

37

Be to, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad piliečiams, kaltinamiems nusikaltimų, dėl kurių pagrindinėje byloje buvo priimtas sprendimas išsiųsti, padarymu, nuteisimas baudžiamąja tvarka neužtraukia jokios papildomos sankcijos.

38

Šiuo atžvilgiu pakanka priminti, kad EB 39 ir EB 46 straipsniuose įtvirtintos išimtys leidžia valstybėms narėms, be kita ko, viešosios tvarkos sumetimais imtis prieš kitų valstybių narių piliečius priemonių, kurių jos negali imtis prieš savo pačių piliečius, nes neturi teisės jų išsiųsti iš nacionalinės teritorijos ar uždrausti jiems į ją atvykti (žr. 1974 m. gruodžio 4 d. Sprendimo van Duyn, 41/74, Rink. p. 1337, 22 ir 23 punktus; 1982 m. gegužės 18 d. Sprendimo Adoui ir Cornuaille, 115/81 ir 116/81, Rink. p. 1665, 7 punktą; minėto sprendimo Calfa 20 punktą ir 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Oteiza Olazabal, C-100/01, Rink. p. I-10981, 40 punktą).

39

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, į devintąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kaip nedraudžiančią imtis išsiuntimo priemonės prieš kelis kartus baudžiamąja tvarka nuteistą Turkijos pilietį, jeigu jo asmeninis elgesys kelia realią ir pakankamai didelę grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi pats patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje.

40

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimų Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia: