I — Įvadas

II — Teisinis pagrindas

A — Bendrijos teisės aktai

B — Nacionalinės teisės aktai

III — Ikiteisminė procedūra

IV — Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

V — Esminiai šalių argumentai

A — Dėl pirmojo kaltinimo: neteisingas Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 ir 10 dalių perkėlimas

— Reikalavimai dėl rašytinės darbo sutarties arba kito analogiško dokumento Direktyvos 91/533/EEB prasme (2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

— Reikalavimas dėl automatiško darbo užmokesčio pritaikymo prie pragyvenimo išlaidų pokyčių (2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

— Pareiga laikytis ne visos darbo dienos ir terminuoto darbo taisyklių (2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 8 punktas)

— Pareiga laikytis kolektyvinių darbo sutarčių (2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 11 punktas)

B — Dėl antrojo kaltinimo: nevisiškas Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies a punkto perkėlimas

C — Dėl trečiojo kaltinimo: reikalavimų, susijusių su kontrolės priemonėmis, neaiškumas

D — Dėl ketvirtojo kaltinimo: reikalavimas skirti „ad hoc“ atstovą

VI — Vertinimas

A — Įvadinės pastabos

1. Direktyva 96/71 siekiamas teisėkūros tikslas

2. Teisinis vertinimo pagrindas

B — Ieškinio pagrindų nagrinėjimas

Dėl pirmojo kaltinimo

1. Viešosios tvarkos sąvoka, pateikta Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalyje

2. 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1, 2, 8 ir 11 punktai.

— Reikalavimas dėl rašytinės darbo sutarties arba kito analogiško dokumento Direktyvos 92/533 prasme

— Automatiškas darbo užmokesčio pritaikymas prie pragyvenimo išlaidų pokyčių

— Reikalavimas laikytis ne visos darbo dienos ir terminuoto darbo reglamentavimo

— Reikalavimas dėl kolektyvinių darbo sutarčių

Dėl antrojo kaltinimo

Dėl trečiojo kaltinimo

Dėl ketvirtojo kaltinimo

VII — Dėl bylinėjimosi išlaidų

VIII — Išvada

1.

Nagrinėjama byla susijusi su Europos Bendrijų Komisijos pagal EB 226 straipsnį pareikštu ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuriuo ji prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad, nustačiusi reikalavimus įmonėms, įsisteigusioms kitoje valstybėje narėje ir savo darbuotojus paslaugų teikimo tikslu komandiruojančioms į Liuksemburgą, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje ( 2 ) (toliau – Direktyva 96/71) 3 straipsnio 1 ir 10 dalis bei EB 49 ir 50 straipsnius.

2.

EB 49 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad Bendrijoje draudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje, t. y. ne valstybėje, kurios subjektas yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.

3.

Pagal EB 50 straipsnio pirmąją pastraipą „paslaugos“ – tai tokios paslaugos, kurios paprastai teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja, be kita ko, nuostatos dėl kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės. Remiantis šio straipsnio paskutine pastraipa paslaugą teikiantis asmuo, kad galėtų ją teikti, gali laikinai savo veikla verstis toje šalyje, kur paslauga teikiama, tomis pačiomis sąlygomis, kurias toji šalis taiko savo nacionaliniams subjektams.

4.

Direktyvos 96/71 3 straipsnio „Darbo ir įdarbinimo sąlygos“ 1 ir 10 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad, neatsižvelgiant į tai, kokia teisė yra taikoma darbo santykiams, 1 straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės garantuoja į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo ir įdarbinimo sąlygas dėl toliau nurodytų sričių, kurias toje valstybėje narėje, kur darbas yra atliekamas, reglamentuoja:

Šioje direktyvoje šio straipsnio 1 dalies c punkte paminėtų minimalių užmokesčio normų sąvoką apibrėžia valstybės narės, į kurios teritoriją darbuotojas yra komandiruojamas, nacionalinės teisės aktai ir (arba) praktika.

<…>

10.   Ši direktyva nedraudžia valstybėms narėms, laikantis Sutarties ir remiantis vienodų sąlygų taikymo principu, nacionalinėms įmonėms ir kitų valstybių įmonėms taikyti:

5.

Priimant Direktyvą buvo paskelbta deklaracija (Deklaracija Nr. 10), pagal kurią frazė „viešosios tvarkos nuostatos“ turi būti laikoma „apimančia privalomas nuostatas, nuo kurių negalima nukrypti ir kurios savo pobūdžiu ir tikslu atitinka privalomuosius viešojo intereso reikalavimus. Šios nuostatos ypač gali apimti priverstinio darbo draudimą ar viešosios valdžios institucijų įtraukimą į atitikties su darbo sąlygomis susijusiems teisės aktams monitoringą“ ( 3 ).

6.

2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo, perkeliančio Direktyvą 96/71 ir reglamentuojančio darbo teisės taikymo kontrolę (toliau – 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymas) ( 4 ), 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Visi įstatymai ir kiti teisės aktai bei nuostatos, išplaukiančios iš visuotinai taikomomis paskelbtų kolektyvinių sutarčių ar iš arbitražinio sprendimo, kurio taikymo sritis panaši į visuotinai taikomų kolektyvinių sutarčių, susiję su:

2.   Šio straipsnio pirmos dalies nuostatos taikomos darbuotojams, nepaisant jų tautybės bei įmonės juridinės ar faktinės buveinės vietos.“

7.

To paties įstatymo 2 straipsnyje numatyta:

„1.   Šio įstatymo 1 straipsnio nuostatos taip pat taikomos įmonėms, išskyrus prekybinių laivų įgulą, kurios, teikdamos tarptautines paslaugas, komandiruoja darbuotojus į Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teritoriją.

2.   Pagal ankstesnę 1 dalį komandiruotė – tai šios toliau išvardytos atitinkamų įmonių operacijos, jeigu tarp komandiruojančios įmonės ir darbuotojo komandiruotės laikotarpiu egzistuoja darbo santykiai:

3.   Komandiruojamas darbuotojas – tai bet kuris paprastai užsienyje dirbantis darbuotojas, kuris ribotą laikotarpį dirba Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teritorijoje.

4.   Darbo santykių sąvoka apibrėžiama pagal Liuksemburgo teisę.“

8.

2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 7 straipsnyje nurodyta:

„1.   Taikant šį įstatymą, įmonė, netgi jeigu jos buveinė yra ne Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teritorijoje ar kuri paprastai dirba ne Liuksemburgo teritorijoje, kurios vienas ar keli darbuotojai dirba Liuksemburge, įskaitant laikinai komandiruojamus pagal šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių nuostatas, prieš pradėdama darbus turi, Darbo ir kasyklų inspekcijai paprašius, kuo greičiau sudaryti šiai sąlygas susipažinti su kontrolei reikalinga pagrindine informacija, be kita ko:

2)   Didžiosios Hercogystės teisės akte vėliau gali būti patikslinamas šio straipsnio taikymas.“

9.

To paties įstatymo 8 straipsnyje nurodyta:

„Bet kuri įmonė, įsisteigusi užsienyje, kur yra jos buveinė, arba kuri neturi nuolatinio padalinio Liuksemburge mokesčio įstatymo prasme, kurios vienas ar keli darbuotojai vykdo bet kokią veiklą šioje valstybėje narėje, turi saugoti pas ten ad hoc reziduojantį atstovą jai pagal šį įstatymą, būtent ankstesnį 7 straipsnį, tenkančių įpareigojimų kontrolei reikalingus dokumentus. Šie dokumentai kuo greičiau turi būti pateikti Darbo ir kasyklų inspekcijai, šiai paprašius. Įmonė ar jos atstovas, kaip nurodyta ankstesnėje dalyje, vėliausiai prieš pradėdami numatytą darbą pagal darbo sutartis ir registruotu laišku išsiųsdami patvirtinimą apie jo gavimą, iš anksto turi informuoti Darbo ir kasyklų inspekciją apie konkrečią dokumentų buvimo vietą.“

10.

2004 m. balandžio 1 d. oficialiu pranešimu Komisija Liuksemburgo vyriausybei nurodė, kad 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatyme, perkeliančiame Direktyvą 96/71, yra keletas neaiškumų. Komisija dėl galimo Direktyvos 96/71 ir EB 49 ir 50 straipsnių pažeidimo pateikė tokius kaltinimus:

11.

2004 m. rugpjūčio 30 d. atsakyme Liuksemburgo vyriausybė tvirtina, kad Komisijos kaltinimuose nurodytos įstatymo nuostatos dėl darbo ir įdarbinimo sąlygų yra „viešosios tvarkos“ nuostatos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalies prasme.

12.

Dėl antrojo kaltinimo Liuksemburgo vyriausybė pripažino nevisiškai perkėlusi Direktyvą 96/71.

13.

Dėl trečiojo ir ketvirtojo Komisijos kaltinimų Liuksemburgo vyriausybė nurodė, kad 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 7 straipsnio nuostatos, įpareigojančios įmones skirti ad hoc atstovą, reziduojantį Liuksemburge, kuris saugotų joms tenkančių pareigų kontrolei reikalingus dokumentus, nėra nei išankstinio pranešimo pareiga, nei diskriminaciniai reikalavimai, todėl neprieštarauja Bendrijos teisės aktams. Atvirkščiai, tai priemonės, būtinos tam, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos galėtų vykdyti savo kontrolės funkciją.

14.

Kadangi atsakymas Komisijos netenkino, ji nusprendė 2005 m. spalio 18 d. Liuksemburgo vyriausybei pateikti pagrįstą nuomonę, kurioje priekaištavo, kad Liuksemburgo Didžioji Hercogystė:

15.

Toliau Komisija paragino Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę per du mėnesius nuo pagrįstos nuomonės gavimo dienos į ją atsižvelgti ir priimti reikalingas priemones.

16.

2005 m. gruodžio 22 d. laišku Liuksemburgo vyriausybė paprašė papildomo šešių savaičių termino savo pozicijai pareikšti. Vis dėlto į Komisijos pagrįstą nuomonę atsakyta nebuvo. Todėl Komisija pateikė ieškinį.

17.

Ieškiniu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2006 m. liepos 20 d., Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Liuksemburgo Didžioji Hercogystė,

18.

2006 m. spalio 5 d. gautame atsiliepime į ieškinį Liuksemburgo vyriausybė prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

19.

2006 m. lapkričio 10 d. gavus Komisijos dubliką ir 2007 m. sausio 12 d. – Liuksemburgo vyriausybės tripliką, rašytinė proceso dalis buvo baigta. Žodinė proceso dalis neįvyko.

20.

Savo ieškinį Komisija grindžia keturiais kaltinimais, kurie susiję su direktyvą perkeliančiomis Liuksemburgo teisės nuostatomis.

21.

Komisija kaltina Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę neteisingai perkėlus Direktyvą 96/71, pirmame kaltinime nurodydama keturias su tuo susijusias 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo nuostatas. Jos manymu, klaidingai paskelbęs visas nacionalines nuostatas viešosios tvarkos nuostatomis, Liuksemburgas į jo teritoriją darbuotojus komandiruojančioms įmonėms nustatė pareigas, viršijančias Direktyvoje 96/71 numatytus reikalavimus. Jos manymu, šis perkėlimas grindžiamas per plačiu sąvokos „viešosios tvarkos nuostatos“, esančios Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalyje, aiškinimu. Tokios nuostatos turi būti vertinamos atsižvelgiant į priimant Direktyvą 96/71 paskelbtą Deklaraciją Nr. 10, kuri šias sąvokas patikslina.

22.

Šis kaltinimas pirmiausia susijęs su įstatyme numatyta pareiga komandiruoti tik darbuotojus, kurie su įmone yra sudarę rašytinę darbo sutartį arba kitokį analogišką dokumentą Direktyvos 91/533 prasme. Komisija mano, kad komandiruotės atveju Direktyvos 91/533 nuostatų laikymosi kontrolė tenka vien tik šią direktyvą perkėlusioms atitinkamos įmonės įsisteigimo valstybės narės valdžios institucijoms, o ne priimančiajai valstybei narei.

23.

Komisijos nuomone, Liuksemburgo teisės aktai, reikalaujantys automatiško darbo užmokesčio pritaikymo prie pragyvenimo išlaidų pokyčių, prieštarauja Direktyvai 96/71, kurioje tik numatyta, kad komandiruojanti valstybė narė reglamentuoja minimalų darbo užmokestį.

24.

Komisijos manymu, pagal Direktyvą 96/71 priimančioji valstybė negali reikalauti, kad jos teisės aktai ne visos darbo dienos ir terminuoto darbo srityje būtų taikomi įmonėms, komandiruojančioms darbuotojus į jos teritoriją.

25.

Komisija teigia, kad kolektyvinės darbo sutartys, neatsižvelgiant į jų materialinį turinį, negali būti laikomos privalomomis nacionalinėmis viešosios tvarkos nuostatomis.

26.

Liuksemburgo vyriausybė daugiausia nurodo argumentus, išdėstytus jos 2004 m. rugpjūčio 30 d. atsakyme, pagal kuriuos 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio nuostatos laikytinos viešosios tvarkos nuostatomis, nes jomis siekiama darbuotojų apsaugos. Nors Liuksemburgo vyriausybė mano, kad Komisijos nuoroda į Deklaraciją Nr. 10, paskelbtą priimant Direktyvą 96/71, iš esmės yra teisinga, tačiau primena, kad minėta deklaracija nebuvo paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir todėl ja negalima remtis aiškinant. Jos manymu, 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio nuostatos bet kuriuo atveju gali būti pateisintos imperatyviaisiais bendrojo intereso pagrindais. Galiausiai, pagrįsdama savo nuomonę, ji nurodo teisės aktų leidybos procedūrą, po kurios Komisija pateikė pasiūlymą dėl Paslaugų vidaus rinkoje direktyvos ( 5 ).

27.

Liuksemburgo vyriausybė pripažįsta nevisiškai perkėlusi Direktyvą 96/71 ir nurodo į 2006 m. gegužės 19 d. Įstatymo pakeitimą.

28.

Komisija teigia, kad jai apie tai nebuvo pateikta jokios informacijos.

29.

Komisijos manymu, 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies formuluotė nėra pakankamai aiški, kad užtikrintų reikiamą teisinį saugumą įmonėms, ketinančioms komandiruoti darbuotojus į Liuksemburgą. Kadangi dėl šios nuostatos išauga tokių įmonių rizika pažeisti įstatymą, ji laikytina nepateisinamu laisvės teikti paslaugas apribojimu. Bet kuriuo atveju pareiga Darbo ir kasyklų inspekcijai paprašius kuo greičiau sudaryti sąlygas susipažinti su kontrolei reikalinga informacija yra lygiavertė išankstinio pranešimo reikalavimui, kuris yra nesuderinamas su EB 49 straipsniu.

30.

Tačiau Liuksemburgo vyriausybė tvirtina, kad įstatymo tekstas yra pakankamai aiškus. Bet kuriuo atveju 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies formuluotė nėra susijusi su reikalavimu dėl išankstinio pranešimo.

31.

Komisijos nuomone, 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 8 straipsnyje numatytas reikalavimas skirti Liuksemburge ad hoc reziduojantį atstovą, kuris šių įmonių kontrolei reikalingus dokumentus saugotų ir neribotą laikotarpį po paslaugos teikimo pabaigos, yra laisvės teikti paslaugas apribojimas. Dėl Direktyvos 96/71 4 straipsnyje numatytos bendradarbiavimo ir pasikeitimo informacija sistemos toks įpareigojimas yra ne tik perteklinis, bet ir susijęs su atitinkamų įmonių išlaidomis.

32.

Liuksemburgo vyriausybė tam prieštarauja ir teigia, kad Komisijos nurodyta bendradarbiavimo ir pasikeitimo informacija sistema neleidžia kompetentingoms administracijos institucijoms pakankamai veiksmingai vykdyti kontrolės. Be to, 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymas nereikalauja jokios specialios teisinės formos atstovo funkcijų atžvilgiu. Galiausiai reikalaujamus dokumentus atstovui, neatsižvelgiant į laikotarpį po komandiravimo, reikia pateikti tik tą dieną, kai pradedamas darbas.

33.

Direktyva 96/71 nustato tam tikrų privalomų priimančiosios valstybės darbo ir įdarbinimo sąlygų taikymą į jos teritoriją komandiruotiems darbuotojams. Nustatant šias minimalias darbo ir įdarbinimo sąlygas siekiama įgyvendinti tris labai skirtingus tikslus: išvengti konkurencijos iškraipymo atvejų, užtikrinti komandiruotų darbuotojų teises ir pašalinti kliūtis ir neaiškumus, kurie apriboja laisvę teikti paslaugas.

34.

Komisija ir Taryba savo poziciją šiuo klausimu grindė EB 49 straipsnyje numatyta laisve teikti paslaugas, kuri vis daugiau įmonių skatina siųsti darbuotojus į laikinas komandiruotes į užsienį atlikti darbų ne tos valstybės narės, kurioje jie nuolatos dirba pagal darbo sutartį, teritorijoje. Direktyvos leidėjų nuomone, siekiant skatinti laisvą paslaugų judėjimą reikia sudaryti sąžiningos konkurencijos sąlygas ir taikyti priemones, garantuojančias darbuotojų teises ( 6 ). Dėl skirtumų, egzistuojančių tarp valstybėse narėse taikomų darbo sąlygų turinio, gali atsirasti situacijų, kai komandiruotiems darbuotojams mokami mažesni atlyginimai ir taikomos ne tokios darbo sąlygos, kokios taikomos priimančiojoje valstybėje. Tai daro poveikį sąžiningai įmonių konkurencijai ir vienodo požiūrio į įmones rezidentes ir ne rezidentes principui, o tai, vertinant socialiniu aspektu, yra nepriimtina. Pagrindinių minimalią apsaugą užtikrinančių priimančiosios valstybės darbo teisės nuostatų taikymas ir užsienio įmonėms turėtų padėti išvengti tokių konkurencijos iškraipymų.

35.

Toliau turi būti išspręstos dėl tarpvalstybinio pobūdžio suteikimo darbo santykiams kylančios problemos, susijusios su darbo santykiams taikomais teisės aktais ( 7 ). Nustatant, kurios nacionalinės teisės nuostatos kaip imperatyvieji reikalavimai Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 7 straipsnio prasme taikomos darbuotojų komandiruočių sričiai, Direktyva 96/71 siekiama leisti iš anksto numanyti taikytinas darbo sąlygas ir taip pagerinti teisinį saugumą ( 8 ).

36.

Dėl materialaus ir teisinio vertinimo pagrindo, kuriuo remdamasis Teisingumo Teismas turėtų vertinti nagrinėjamų Liuksemburgo teisės nuostatų suderinamumą su Bendrijos teisės aktais, norėčiau nurodyti, kad Direktyva 96/71 darbuotojų komandiravimo sritį suderina tik iš dalies ( 9 ). Pirmiausia ją reikia laikyti Bendrijos kolizine darbo teisės norma, reglamentuojančia komandiruotų darbuotojų darbo santykių aspektus ir sąlygas ( 10 ). Tačiau Direktyva 96/71 nereglamentuoja atvykimo ir apsigyvenimo priimančiosios valstybės narės teritorijoje ( 11 ), taigi su tarpvalstybiniu darbuotojų komandiravimu susiję paslaugų teikimo laisvės apribojimai iš principo taip pat turi būti vertinami remiantis tai sričiai svarbiomis EB sutarties nuostatomis ir pirmiausia EB 49 straipsniu.

37.

Nagrinėjant pagal EB 226 straipsnį iškeltą ieškinį dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo ir vykdant teisminę kontrolę, ar nacionalinės priemonės nepažeidžia Bendrijos teisės aktų, reikia konkrečiai išnagrinėti, ar pažeidimas, dėl kurio kaltinama, yra susijęs vien tik su Direktyva 96/71 ar, atvirkščiai, yra tiesiogiai susijęs su EB 49 straipsniu. Jei tarpvalstybinių darbo paslaugų teikimą reglamentuojantys valstybės teisės aktai pažeidžia direktyvą, Sutartis netaikoma, nors, atsižvelgiant, kad Sutartis yra direktyvos teisinis pagrindas, bet koks direktyvos pažeidimas galiausiai yra ir Sutarties pažeidimas. Tačiau jeigu jie tiesiogiai pažeidžia Sutartį, nes jiems netaikoma direktyva, gali būti remiamasi tik Sutartimi ( 12 ).

38.

Dėl įrodymų pateikimo bei įrodinėjimo naštos padalijimo reikia nurodyti, kad byloje dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį pareiga įrodyti tariamą pažeidimą tenka Komisijai. Be to, ji turi Teisingumo Teismui pateikti argumentus, reikalingus šiam valstybės įsipareigojimų neįvykdymo faktui patikrinti, ir negali remtis kokia nors prezumpcija ( 13 ). Tačiau kaltinama valstybė narė turi iš esmės ir detaliai ginčyti pateiktus duomenis ir jų pasekmes ( 14 ).

39.

Kadangi Komisija kaltina neteisingai perkėlus Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 ir 10 dalis, šis kaltinimas pirmiausia yra susijęs su šios antrinės teisės normos pažeidimu.

40.

Liuksemburgo vyriausybė teigia, kad, visas 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išvardytas sritis paskelbdama privalomomis vidaus teisės normomis, pasinaudojo Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 ir 10 dalyje esančiu leidimu. Ši nuostata valstybėms narėms leidžia išplėsti darbo ir įdarbinimo sąlygų taikymą, be nurodytųjų, kitoms sritims, jei įtraukiamos sąlygos yra viešosios tvarkos nuostatos ( 15 ). Ji taip pat leidžia darbo ir įdarbinimo sąlygas, nustatytas kolektyvinėse sutartyse arba arbitražo sprendimuose, taikyti kitai veiklai, ne tik priede nurodytiems statybos darbams.

41.

Tačiau valstybės narės negali neribotai naudotis šiuo leidimu – pirmiausia jos turi atsižvelgti į pagrindines laisves ir direktyvos tikslą ( 16 ). Tai galima paaiškinti tiek paslaugų teikimo laisvei taikoma pirmenybe, kurios įgyvendinimo, kaip nurodyta penktoje konstatuojamojoje dalyje, būtent siekia Direktyva 96/71, tiek ir remiantis principu, kad nuo pagrindinių laisvių leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti aiškinamos siaurai ( 17 ). Pastarąjį Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs viešosios tvarkos išimties kontekste ( 18 ).

42.

Viešosios tvarkos sąvoka yra savarankiška Bendrijos teisės sąvoka, kuri bendrai nustato ir pagrindinių laisvių taikymo sritį, ir todėl turi būti aiškinama autonomiškai, o ne remiantis viena ar keliomis nacionalinės teisės sistemomis ( 19 ). Tokios sąvokos aiškinimas yra Teisingumo Teismo kompetencija, vadinasi, valstybės narės negali be Bendrijos institucijų kontrolės vienašališkai nustatyti jos taikymo srities ( 20 ). Bet tai neatmeta galimybės, kad specifinės aplinkybės gali pateisinti rėmimąsi viešosios tvarkos sąvoka, taigi tam tikromis aplinkybėmis reikia valstybėms narėms pripažinti diskreciją, apribotą, kaip numatyta Sutartyje ( 21 ).

43.

Tačiau, nepaisant šių bendrųjų principų, viešosios tvarkos sąvokai dėl jos konteksto Bendrijos teisės sistemoje ir atitinkamos normos tikslo gali tekti skirtinga reikšmė ( 22 ). Nagrinėjamu atveju viešosios tvarkos sąvoka, atsižvelgiant į Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalies kontekstą, turi leidžiančios nukrypti nuostatos poveikį, nes išplėsti Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje išvardytas sritis, kurioms taikomos minimalios apsaugos sąlygos, ji leidžia tik tam tikromis sąlygomis.

44.

Priimant Direktyvą 96/71 paskelbta Tarybos ir Komisijos deklaracija Nr. 10 viešosios tvarkos sąvoką konkrečių sąlygų atžvilgiu, leidžiančių pasinaudoti šiuo leidimu, patikslino taip, kad ji, be kita ko, turi būti laikoma „apimančia privalomas nuostatas, nuo kurių negalima nukrypti ir kurios savo pobūdžiu ir tikslu atitinka privalomuosius viešojo intereso reikalavimus“.

45.

Manau, nėra pagrindo teigti, kad Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalis negali būti aiškinama remiantis šia deklaracija. Teisingumo Teismas dėl rėmimosi Tarybos protokoluose įrašytomis deklaracijomis aiškinant antrinės teisės aktus nurodė, kad į deklaracijas neturėtų būti atsižvelgiama tik tada, kai ginčijamoje nuostatoje nenurodytas, vadinasi, teisiškai yra nesvarbus, jų turinys ( 23 ). Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Deklaracija Nr. 10 ne tik neprieštarauja viešosios tvarkos sąvokai, o, atvirkščiai, – padeda nustatyti leidžiančios nukrypti nuostatos turinį. Kadangi deklaracija nurodo privalomuosius viešojo intereso reikalavimus, ji atitinka ir Teisingumo Teismo praktiką, taikomą taip pat tarpvalstybinėms darbuotojų komandiravimo situacijoms, susijusioms su svarbiais pagrindinių laisvių apribojimais. Tai, kad Deklaracija Nr. 10 nebuvo paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, priešingai negu savo pastabose nurodo Liuksemburgo vyriausybė, jos teisinės svarbos nesumenkina, pirmiausia todėl, kad Liuksemburgo vyriausybė, kaip valstybės narės, atstovaujamos Taryboje, konstitucinė atstovė, turi pripažinti, kad buvo susipažinusi su aiškinamosiomis deklaracijomis, kurias per teisėkūros procedūrą paskelbė šis organas ( 24 ). Todėl aiškinant galima remtis Deklaracija Nr. 10.

46.

Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta pirmiau, manau, kad valstybė narė negali reikalauti, kad kitose valstybėse narėse įsisteigusios įmonės laikytųsi visų privalomų jos darbo teisės nuostatų ( 25 ). Reikia pritarti Komisijai, kad, siekiant kuo plačiau įgyvendinti laisvę teikti paslaugas, tokioms nuostatoms reikia priskirti tik tas įstatymu numatytas darbo ir įdarbinimo sąlygas, kurios yra nepakeičiama valstybių narių teisės sistemos dalis ( 26 ). Ar ginčijamos teisės normos atitinka šį reikalavimą, reikia išnagrinėti konkrečiai.

47.

Dėl 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte esančio reikalavimo dėl darbo sutarties arba kito analogiško dokumento Direktyvos 92/533 prasme reikia pritarti Komisijos argumentui, kad iš principo priimančioji valstybė neturi užtikrinti Direktyvos 91/533 nuostatų laikymosi kontrolės.

48.

Direktyva 91/533 siekiama suderinti darbo santykių formą reglamentuojančius teisės aktus, kuriuos valstybės narės, atsižvelgdamos į didėjančią darbo santykių įvairovę, priėmė siekdamos padėti darbuotojams suvokti savo teises ir nustatyti skaidrius darbo santykius ( 27 ). Jiems priskiriamas ir bylos šalių minimas reikalavimas įrodyti, kad darbdavys įvykdė Direktyvos 92/533 2 straipsnio 1 dalyje, skaitomoje kartu su 3 straipsnio 1 dalimi, numatytą pareigą raštu informuoti darbuotoją apie visus esminius sutarties arba darbo santykių aspektus ir pagal Direktyvos 91/533 4 straipsnio 1 dalį pateikė informaciją apie komandiravimo į užsienį sąlygas. Darbdavys savo pareigą įvykdo parengdamas dokumentus su reikalinga informacija ir įteikdamas juos darbuotojui prieš šiam išvykstant ( 28 ).

49.

Direktyvos paskutinėje konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „kadangi valstybės narės įstatymais ir kitais teisės aktais turi įtvirtinti nuostatas, būtinas, kad būtų pradėta laikytis šios direktyvos, arba privalo užtikrinti, kad darbdaviai ir darbuotojai reikiamas nuostatas įtvirtintų tarpusavio susitarimu; šiuo atveju valstybės narės įpareigojamos imtis reikiamų priemonių, leidžiančių joms visada užtikrinti, jog bus pasiekti šios direktyvos nustatyti rezultatai“. Kaip matyti iš teksto, valstybių narių pareiga perkelti direktyvą neapsiriboja vien tik teisėkūros veiksmais, bet apima ir šių nuostatų įgyvendinimą, įskaitant jų laikymosi kontrolę. Tokia pareiga atitinkamai valstybei narei numatoma ir darbuotojų komandiravimo atveju: pagal Direktyvos 91/533 4 straipsnio 1 dalį ji turi užtikrinti, kad darbuotojui prieš išvykstant būtų suteikta papildomos informacijos apie jo komandiravimo sąlygas. Jei komandiruojanti valstybė jau pasinaudojo savo kontrolės įgaliojimais, tai, atsižvelgiant į Direktyva 91/533 vykdomą derinimą, priimančioji valstybė tam nebeturi kompetencijos.

50.

Tokia kompetencija neatsiranda ir iš Direktyvos 91/533. Jos negalima pagrįsti ir tuo, kad Liuksemburgas pirmiau minėtą pareigą teikti informaciją paskelbė esant viešosios tvarkos apsaugos nuostatomis. Toks 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas reikalavimas negali būti priskirtas pagrindinėms sritims, nustatytoms Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje, kurioms taikomos Bendrijos darbo ir įdarbinimo sąlygos. Reikia gerbti teisėkūros sprendimą pareigos teikti informaciją pagal Direktyvą 91/533 neįtraukti į Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje esantį katalogą ( 29 ).

51.

Galiausiai kaip šio kaltinimo nagrinėjimui nesvarbų reikia atmesti Liuksemburgo vyriausybės argumentą dėl rėmimosi teisės aktų leidybos procedūra, po kurios buvo priimta Direktyva 2006/123. Nagrinėjamas Liuksemburgo 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymas su Direktyva 2006/123 būtent nėra susijęs nei materialiai, nei laiko prasme. Atvirkščiai, juo perkeliama vien tik Direktyva 96/71.

52.

Dėl 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto automatiško darbo užmokesčio pritaikymo prie pragyvenimo išlaidų pokyčių Liuksemburgo vyriausybė teigia, kad juo Liuksemburge siekiama apsaugoti darbuotojus ir užtikrinti socialinę taiką. Ji nurodo, kad toks reikalavimas dėl automatiško pritaikymo netiesiogiai numatytas Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje.

53.

Tačiau Komisija priekaištauja ne dėl šio mechanizmo automatiškumo, o dėl neginčijamo fakto, kad pagal Liuksemburgo teisės aktus taikomas bendras darbo užmokesčio indeksavimas, apimantis tiek faktinį, tiek ir minimalų darbo užmokestį. Jau 2004 m. rugpjūčio 30 d. laiške Liuksemburgo vyriausybė nurodė, kad pagal Liuksemburgo teisės aktus bendras indeksavimo mechanizmas taikomas ir minimaliam atlyginimui. Tačiau, Komisijos manymu, tai neatitinka reikalavimų, numatytų Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies c punkte, kuriame kalbama vien tik apie minimalų darbo užmokestį.

54.

Reikia pritarti Komisijai, kad Liuksemburgo teisės aktas, perkeliantis Direktyvą 96/71, nukrypsta nuo jos teksto. Nagrinėjant klausimą, ar nacionalinės teisės nuostata neprieštarauja Bendrijos teisės aktams, reikia atsižvelgti į aiškinimą, kuriuo nacionaliniai teismai grindžia šią nuostatą ( 30 ). Tačiau 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punkto formuluotė nėra nei dviprasmiška, nei grindžiama aiškinimu, kuris prieštarautų Bendrijos teisės aktams. Kadangi, remiantis objektyviais kriterijais 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymą reikia aiškinti būtent taip, kad pritaikant darbo užmokestį prie pragyvenimo išlaidų vykdomas bendras darbo užmokesčio indeksavimas, kuris taip pat turi teigiamą poveikį minimaliam darbo užmokesčiui, 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punktas atitinka Bendrijos teisės reikalavimus, numatytus Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies c punkte. Šia prasme Komisijos argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

55.

Reikalavimo laikytis 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyto ne visos darbo dienos ir terminuoto darbo reglamentavimo negalima priskirti nė vienai Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje išvardytai kategorijai, vadinasi, jis nepatenka į pagrindines sritis, kurioms taikomos Bendrijos darbo ir įdarbinimo sąlygos. Kadangi jis grindžiamas leidimu, numatytu Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalyje, turi būti išnagrinėtas remiantis viešosios tvarkos sąvoka Deklaracijos Nr. 10 prasme, kurios turinį iš esmės atspindi Teisingumo Teismo praktika, susijusi su EB 49 straipsniu ( 31 ).

56.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 49 straipsnis reikalauja ne tik panaikinti bet kokią kitoje valstybėje narėje įsteigto paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl pilietybės, bet taip pat panaikinti bet kokius apribojimus, net vienodai taikomus tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jei jie draudžia, trukdo ar daro mažiau patrauklią paslaugų teikėjo, įsteigto kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas, veiklą ( 32 ). Remiantis šia apibrėžtimi, tam, kad Liuksemburgo reikalavimus dėl ne visos darbo dienos ir terminuoto darbo reglamentavimo būtų galima laikyti laisvės teikti paslaugas apribojimais EB 49 straipsnio prasme, pakanka to, kad jie griežtesni už siunčiančiosios valstybės reikalavimus ir todėl užsienio įmonei paslaugų teikimą Liuksemburge daro mažiau patrauklų.

57.

Toliau Teisingumo Teisimas pripažino, kad laisvė teikti paslaugas, kaip vienas iš pagrindinių Sutarties principų, gali būti ribojama tik bet kuriam valstybės narės, kurioje teikiamos paslaugos, teritorijoje veiklą vykdančiam asmeniui ir įmonei taikomu teisės aktu, atitinkančiu privalomąjį bendrojo intereso pagrindą, kurio dar nesaugo paslaugų teikėjui jo įsisteigimo valstybėje narėje taikomi teisės aktai ( 33 ).

58.

Liuksemburgo vyriausybės manymu, 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 8 punktu siekiama užtikrinti vienodą požiūrį ir vienodus atlyginimus darbuotojams, vadinasi, juo siekiama teisėto Bendrijos teisės tikslo – darbuotojų apsaugos. Kaip teigia Liuksemburgo vyriausybė, šios nuostatos tikslas – užtikrinti darbuotojų teises, kurias Bendrijos teisės sistemoje jau įtvirtino Direktyvos 97/81/EB ( 34 ) ir 99/70/EB ( 35 ). Be to, ji tik perkelia iš Bendrijos teisinės sistemos kilusius principus.

59.

Tokiai teisės sampratai aš negaliu pritarti. Tas faktas, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas minėtų direktyvų reglamentavimo sritį, t. y. darbo ne visą dieną ir darbo pagal terminuotas darbo sutartis reglamentavimo, neįtraukė į Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalį, rodo, kad šios Europos darbo teisės sritys būtent nepriskiriamos Bendrijos viešajai tvarkai. Be to, čia kalbama apie reikalavimus, kuriuos, kaip pripažįsta ir pati Liuksemburgo vyriausybė, Bendrijos lygmeniu nustato Direktyvos 97/81 ir 99/70, ir todėl juos turi perkelti visos valstybės narės ( 36 ). Vadinasi, interesus, kuriuos jie įtvirtina, jau gina teisės aktai, taikomi paslaugos teikėjui jo įsisteigimo valstybėje narėje. Todėl Liuksemburgo vyriausybė, siekdama ginčijamą nacionalinę teisės normą kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos srities nuostatą, negali remtis imperatyviaisiais bendrojo intereso pagrindais.

60.

Dėl 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 11 punkte esančios nuorodos į privalomas nacionalinės teisės nuostatas kolektyvinėse darbo sutartyse, pirmiausia kyla klausimas dėl šio reikalavimo suderinamumo su Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 ir 10 dalimis. Komisija abejoja dėl tinkamo perkėlimo ir priekaištauja Liuksemburgui iš esmės dėl to, kad, neatsižvelgdamas į aktų teisinį pobūdį ir materialų turinį, pažeisdamas Direktyvos 3 straipsnio 10 dalyje esantį leidimą, jis tam tikrą aktų kategoriją siekė priskirti privalomoms nacionalinės teisės nuostatoms.

61.

Komisijos kaltinimai susiję su dviem šio reikalavimo aspektais, ir juos reikia išnagrinėti atskirai. Iš pradžių reikia pritarti Komisijai dėl to, kad sąvoka „kolektyvinės darbo sutartys“, esanti 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies įvadiniame sakinyje, ir ta pati sąvoka, esanti šios nuostatos 11 punkte, turi skirtingą reikšmę. Pirmuoju atveju kalbama apie „visuotinai taikomas kolektyvines sutartis“, o 11 punkte tik bendrai nurodomos „kolektyvinės darbo sutartys“. Tačiau antruoju atveju gali būti kalbama tik apie tas kolektyvines sutartis, kurios nebuvo paskelbtos visuotinai taikytinomis. Tačiau, kadangi Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies antros įtraukos formuluotė aiškiai nurodo tik kolektyvines sutartis, kurios buvo paskelbtos visuotinai taikytinomis, būdamos tokios, jos nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį, ir todėl tokios kolektyvinės sutartys negali būti priskirtos pagrindinėms sritims, kurioms taikomos Bendrijos darbo ir įdarbinimo sąlygos ( 37 ).

62.

Kitas aspektas susijęs su tam tikros kategorijos aktų kvalifikavimu kaip viešosios tvarkos nuostatų, neatsižvelgiant į jų teisinį pobūdį ir materialų turinį. Kad būtų galima nustatyti, ar tam tikra kolektyvinės sutarties nuostata gali būti laikoma privaloma nuostata Deklaracijos Nr. 10 prasme, mano manymu, atitinkama valstybė narė turi konkrečiai nurodyti kolektyvines sutartis ( 38 ). Tačiau 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 11 punkte esanti nuoroda į kolektyvines darbo sutartis yra labai bendro pobūdžio, tarsi iš dokumento blanko paimta nuostata, neatitinkanti minimalių tikslumo ir aiškumo reikalavimų. Pastarasis yra būtinas, nes negalima atmesti galimybės, kad tam tikromis aplinkybėmis kolektyvinių sutarčių nuostatų taikymas komandiruotiems darbuotojams gali būti nesuderinamas su laisve teikti paslaugas ( 39 ). Todėl, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, kaskart būtina išnagrinėti, ar, objektyviai vertinant komandiruojamų darbuotojų apsaugos užtikrinimą, ginčijama norma realiai naudinga iš esmės sustiprinant atitinkamų darbuotojų socialinę apsaugą. Tačiau dėl bendro pobūdžio nuorodos į kolektyvines darbo sutartis Teisingumo Teismas išsamaus nagrinėjimo pateikti negali.

63.

Procedūriniu požiūriu Liuksemburgo vyriausybė, atsiliepime nurodydama kolektyvines darbo sutartis, kurias ji pateikė 2004 m. rugpjūčio 30 d. atsakymo priede, neįvykdė savo pareigos – iš esmės ir detaliai ginčyti pateiktus duomenis ( 40 ). Kaip teisingai nurodo Komisija, tai – Didžiosios Hercogystės teisės aktu visuotinai taikomomis paskelbtos kolektyvinės darbo sutartys 1 straipsnio 1 dalies įvadinio sakinio prasme, o ne šios bylos dalyku esančios kitos kolektyvinės darbo sutartys, kurios nurodytos 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 11 punkte.

64.

Vadinasi, 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 11 punktas prieštarauja Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 ir 10 dalims.

65.

Oficialiame pranešime Komisija pirmą kartą Liuksemburgo vyriausybei nurodė, kad Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies a punkte valstybėms narėms nustatytas įpareigojimas imtis priemonių, kad kitoje valstybėje narėje įsisteigusios įmonės laikytųsi maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiko reikalavimų. Ji nurodė, kad 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punkte minimalus poilsio laikas apribojamas savaitės poilsio laiku. Tačiau sąvoka „minimalus poilsio laikas“ apima ne tik savaitės poilsio laiką, bet ir kitą poilsį, kaip antai kasdienį poilsį arba pertraukas, kuris yra numatytas Direktyvos 2003/88/EB ( 41 ) 3 ir 4 straipsniuose.

66.

Jau 2004 m. rugpjūčio 30 d. atsakyme Liuksemburgo vyriausybė pripažino nevisiškai perkėlusi Direktyvą 96/71 ( 42 ).

67.

Taigi bet kuriuo atveju ji savo įsipareigojimus įvykdė tik pasibaigus jai Komisijos 2005 m. spalio 12 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam dviejų mėnesių terminui. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, įsipareigojimo neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje ( 43 ). Kadangi Liuksemburgo vyriausybė neginčija, jog perkėlimo priemonių ėmėsi pavėluotai, kaltinimas yra pagrįstas.

68.

Vis dėlto Komisijos kaltinimas, susijęs su nepateisinamu laisvės teikti paslaugas apribojimu, atsirandančiu dėl 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos įmonėms, įsisteigusioms užsienio valstybėje, „Darbo ir kasyklų inspekcijai paprašius, kuo greičiau sudaryti sąlygas susipažinti su kontrolei reikalinga informacija“, yra susijęs ne su Direktyvos 96/71 perkėlimu, o tiesiogiai su EB 49 straipsniu.

69.

Kaip jau buvo išdėstyta pirmiau, EB 49 straipsnis reikalauja ne tik panaikinti bet kokią kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl pilietybės, bet taip pat panaikinti bet kokius apribojimus ( 44 ). Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, priimančiosios valstybės narės nacionalinių nuostatų taikymas paslaugų teikėjams, kuris draudžia, trukdo ar daro mažiau patrauklią paslaugos teikėjo veiklą, gali būti laikomas laisvės teikti apribojimu tiek, kiek dėl to atsiranda papildomų išlaidų ir papildoma administracinė bei ekonominė našta ( 45 ).

70.

2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi siekiama Liuksemburgo darbo ir kasyklų inspekcijai sudaryti sąlygas vykdyti komandiruojamų darbuotojų tapatybės ir teisėto buvimo šalyje kontrolę. Ši nuostata įmonėms, kurios yra įsisteigusios ne Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teritorijoje, nustato privalomą administracinę procedūrą, kuri reikalauja prieš pradedant darbus pateikti dokumentus apie komandiruojamų darbuotojų socialinį, darbo ir teisės apsigyventi statusą, taigi bet kuriuo atveju šis reikalavimas suinteresuotoms įmonėms reiškia biurokratinius formalumus, dėl kurių darbuotojus komandiruoti į Liuksemburgą gali tapti mažiau patrauklu negu juos komandiruoti šalies viduje. Remiantis minėta plačia teismo praktikos apibrėžtimi jau šios aplinkybės pakanka, kad būtų galima konstatuoti ribojamąjį šios nuostatos pobūdį ( 46 ).

71.

Taip pat reikia priminti, kad Teisingumo Teismas pripažino valstybių narių teisę tikrinti, kaip laikomasi paslaugų teikimą reglamentuojančių nacionalinių ir Bendrijos teisės nuostatų. Jis taip pat pripažino teisę taikyti kontrolės priemones, būtinas siekiant patikrinti reikalavimų laikymąsi, kurios yra pagrįstos viešojo intereso sumetimais ( 47 ). Liuksemburgo vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatytą reikalavimą grindžia tiek darbuotojų apsauga, tiek ir būtinybe vykdyti kontrolę siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir neteisėtai tarpvalstybinei veiklai. Remiantis teismo praktika, tiek darbuotojų socialinė apsauga, tiek ir kova su piktnaudžiavimo atvejais laikomi teisėtais tikslais ( 48 ).

72.

Tačiau Teisingumo Teismas taip pat pripažino, kad tokia nacionalinių priežiūros institucijų vykdoma kontrolė turi atitikti Bendrijos teisės nustatytas ribas ir negali padaryti neįgyvendinamos laisvės teikti paslaugas ( 49 ). Pirmiausia ji turi būti tinkama ja siekiamam tikslui įgyvendinti ir negali viršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti ( 50 ).

73.

Pirmiausia Liuksemburgo teisės normai yra būdinga tai, kad įmonės įstatymu yra įpareigojamos prieš pradėdamos darbus pateikti Darbo ir kasyklų inspekcijai reikalingus dokumentus, o tai leidžia daryti prielaidą dėl išankstinės kontrolės tariamo piktnaudžiavimo atveju, kuri iš principo yra nesuderinama su Bendrijos teisės aktais. Liuksemburgo vyriausybė tam prieštarauja teigdama, kad šį įstatymu numatytą įpareigojimą sušvelnina aplinkybė, kad įmonės savo pareigą teikti informaciją turi vykdyti tik „paprašius“. Todėl tai niekaip nėra susiję su įmonės pareiga savo iniciatyva teikti informaciją valdžios institucijoms.

74.

Tačiau, mano nuomone, yra pagrindo manyti, kad ši Liuksemburgo teisės norma yra labai panaši į išankstinę kontrolę galimo piktnaudžiavimo atveju. 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis turi būti skaitoma kartu su 1974 m. balandžio 4 d. Įstatymu dėl Darbo ir kasyklų inspekcijos reorganizavimo ( 51 ) (toliau – 1974 m. balandžio 4 d. Įstatymas), kuriame numatyta, kad ši institucija gali nurodyti tuoj pat nutraukti komandiruoto darbuotojo veiklą Didžiosios Hercogystės teritorijoje, jeigu jo darbdavys neįvykdo jam skirto reikalavimo pateikti informaciją. Darbo ir kasyklų inspekcija gali išduoti leidimą dėl veiklos atnaujinimo tik po to, kai pateikiami visi reikalingi dokumentai ( 52 ), o pagal 1974 m. balandžio 4 d. Įstatymo 28 straipsnį už šio nurodymo nesilaikymą baudžiama laisvės atėmimo bausme arba bauda. Tačiau, jei norint atnaujinti veiklą, pirma, reikia gauti leidimą ir, antra, už pareigos teikti informaciją nevykdymą gresia drausminės ir baudžiamosios teisės sankcijos, tai 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį būtent reikia suprasti kaip paslaugų teikimo Liuksemburge, tuo tikslu komandiruojant darbuotojus, draudimą su leidimo išlyga ( 53 ).

75.

Sunkinanti aplinkybė yra ta, kad šios nuostatos formuluotė neatitinka teisinio saugumo ir aiškumo reikalavimo. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką siekiant, kad valstybės narės užtikrintų visišką Bendrijos teisės aktų taikymą, jos privalo ne tik suderinti savo teisės aktus su Bendrijos teisės aktais, bet ir sukurti apibrėžtą, aiškią ir skaidrią padėtį, kuri leistų subjektams visiškai suvokti savo teises ir jomis remtis nacionaliniuose teismuose ( 54 ). Šis principas tuo labiau turi būti taikomas tada, kai valstybių narių teisės aktai nustato įpareigojimus subjektams ir pažeidimo atveju numato sankcijas.

76.

Reikia pripažinti, kad toks dviprasmiškas šios nuostatos tekstas ne tik suteikia plačią diskreciją administracijai išduodant leidimą, bet ir nepriimtinai padidina administracinių ir baudžiamųjų sankcijų taikymo įmonėms pavojų. Remiantis Komisijos Teisingumo Teismui pateiktais įrodymais, Darbo ir kasyklų inspekcija, reikalaudama visus dokumentus pateikti prieš pradedant teikti paslaugas ( 55 ), 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį aiškina akivaizdžiai griežtai, taigi, priešingai negu savo pastabose nurodo Liuksemburgo vyriausybė, nepakanka dokumentus pateikti tą pačią dieną prieš pat pradedant darbus. Be to, praktiškai įgyvendinant 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, sunkumų gali kilti ir dėl to, kad pareiga teikti informaciją atsiranda, vadinasi, iš principo ir pati administracinė procedūra pradedama tik po to, kai gaunamas Darbo ir kasyklų inspekcijos prašymas, tačiau nėra aišku, koks vaidmuo prieš pradedant šią procedūrą tenka įmonei, ar ji, galimas dalykas, pati turi inicijuoti šį prašymą. Kadangi nesant tokio prašymo įmonė, nenorėdama rizikuoti, kad jai gali būti pritaikytos administracinės ir (arba) baudžiamosios sankcijos, galiausiai negali pasinaudoti laisve teikti paslaugas, šis apribojimas turi absoliutaus draudimo poveikį, kuris, esant mažesnio ribojančių priemonių taikymo galimybei, negali būti laikomas būtinu darbuotojų apsaugai užtikrinti.

77.

Galiausiai manau, kad šiame kontekste būtina priminti, jog Teisingumo Teismas sprendime Komisija prieš Liuksemburgą ( 56 ), susijusiame su veiklai pradėti reikalingo leidimo neproporcingumu ir švelnesnių priemonių taikymu, konstatavo: „Taigi paslaugas teikiančios įmonės pareiga iš anksto įspėti vietines valdžios institucijas apie vieno ar daugiau pagal darbo sutartį dirbančių komandiruotų darbuotojų buvimą, numatomą buvimo laiką ir paslaugas, pateisinančias komandiravimą, yra taip pat veiksminga ir mažiau griežta priemonė nei ginčijamas reikalavimas. Ji leistų šioms valdžios institucijoms kontroliuoti Liuksemburgo socialinės teisės aktų laikymąsi komandiravimo laikotarpiu, atsižvelgiant į pareigas, kurios įmonei jau nustatytos pagal socialinės teisės normas kilmės valstybėje narėje“. Tokiomis aplinkybėmis būtų geriau, jei priimančioji valstybė narė apsiribotų vien tik būtinos informacijos, kurią, pradėdamas veiklą priimančiojoje valstybėje narėje, pateikė paslaugų teikėjas, tikrinimu ir represinių priemonių, jei tai pasirodo būtina, taikymu ( 57 ). Todėl Liuksemburgo 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta faktinio leidimo išlyga viršija tai, ką Teisingumo Teismas laiko proporcinga priemone.

78.

Atsižvelgiant į tai, reikia daryti išvadą, kad ši teisės norma yra išankstinės kontrolės tariamo piktnaudžiavimo atveju priemonė, nesuderinama su EB 49 straipsniu. Todėl ir šis kaltinimas yra pagrįstas.

79.

2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga kitoje valstybėje narėje įsteigtoms įmonėms skirti Liuksemburge reziduojantį ad hoc atstovą yra papildomas administracinis reikalavimas, kuris gali apsunkinti darbuotojų komandiravimą ir yra laisvės teikti apribojimas EB 49 straipsnio prasme ( 58 ). Tokiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar iš šios nacionalinės nuostatos atsirandantys laisvės teikti paslaugas apribojimai gali būti pateisinami bendrojo intereso tikslu ir, jei taip, ar jie yra būtini tinkamomis priemonėmis siekiant šio tikslo.

80.

Liuksemburgo vyriausybė motyvuoja darbuotojų apsauga ir kova su piktnaudžiavimo atvejais bei būtinybe vykdyti veiksmingą kontrolę. Kaip buvo išdėstyta pirmiau, tiek socialinė darbuotojų apsauga, tiek ir kova su piktnaudžiavimo atvejais pripažinta teisėtais tikslais ( 59 ), tačiau siekiant įgyvendinti nacionalines apsaugos nuostatas vykdoma kontrolė yra suderinama su Bendrijos teisės aktais, jei ši kontrolė vykdoma Bendrijos teisės nustatytose ribose ( 60 ).

81.

Iš pradžių reikia nurodyti, kad valstybė narė negali savo teritorijoje nustatyti tokių pačių paslaugų teikimo reikalavimų kaip įsisteigimo, kitaip Sutarties nuostatos, skirtos laisvam paslaugų teikimui užtikrinti, taptų neveiksmingos ( 61 ).

82.

Teisingumo Teismas sprendime Komisija prieš Italiją ( 62 ) atitinkamai pripažino, jog reikalavimas, kad laikino įdarbinimo įmonės, norinčios Italijoje įsisteigusiems subjektams tiekti darbo jėgą, turi šioje šalyje įsteigti savo buveinę arba filialą, yra nesuderinamas su laisve teikti paslaugas, nes kitoje valstybėje įsisteigusioms įmonėms paslaugų teikimą minėtoje valstybėje daro neįmanomą.

83.

Liuksemburgo vyriausybė iš esmės teigia, kad 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 8 straipsnyje nėra jokios nuorodos, nustatančios konkrečias nagrinėjamo ad hoc atstovo savybes. Nereikalaujama nei kad jis būtų fizinis arba juridinis asmuo, nei kad jis būtų už atlygį veiklą vykdanti įstaiga. Svarbiausia, kad Darbo ir kasyklų inspekcijai būtų žinomas subjekto, kuris saugo reikalingus dokumentus, vardas. Pavyzdžiui, statybos srityje ad hoc atstovu šios nuostatos prasme gali būti tiek pagrindinė įmonė, tiek darbų vykdytojas, tiek ir statybos valdyba.

84.

Reikia paprieštarauti, kad toks išaiškinimas jokiu būdu neatspindi 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 8 straipsnio. Jis netgi prieštarauja įstatymo reikalavimams. Atvirkščiai, iš teksto aiškiai matyti, kad ginčijamas ad hoc atstovas turi būti įsisteigęs Liuksemburge, taigi jo pagrindinių turtinių interesų vieta ir (arba) įprastinė gyvenamoji vieta turi būti šios valstybės teritorijoje. Kaip teisingai pastebi Komisija, ši sąlyga reikalauja „įprastinės gyvenamosios vietos“ arba buvimo šalyje, kuris bet kuriuo atveju yra ilgesnis už paslaugos teikimo laikotarpį. Iš to galima daryti išvadą, kad 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 8 straipsnyje numatyti reikalavimai neįvykdomi, jei reikalingi dokumentai, pavyzdžiui, saugomi pas komandiruojamą darbuotoją.

85.

Mano manymu, ši išvada nesuderinama su Teisingumo Teismo praktika. Teisingumo Teismas sprendime Arblade ( 63 ) būtent konstatavo, kad pareiga laikyti ir saugoti tam tikrus dokumentus priimančiojoje valstybėje narėje gyvenančio fizinio asmens gyvenamojoje vietoje, kuris juos saugo kaip darbdavio įgaliotinis netgi darbdaviui nutraukus darbuotojų įdarbinimą šioje valstybėje, gali būti pateisinama tik tada, kai, nenustačius tokios pareigos, šios valstybės valdžios institucijos negalėtų veiksmingai vykdyti kontrolės.

86.

Viena vertus, reikia pritarti Liuksemburgo vyriausybei, kad, siekiant užtikrinti valstybės narės apsaugos nuostatų laikymąsi, tokios kontrolės vietoje vykdymas yra būtinas. Kita vertus, reikia paprieštarauti, jog ji nepateikė pakankamai informacijos ir (arba) įrodymų, kad nesant Liuksemburge reziduojančio ad hoc atstovo Liuksemburgo valdžios institucijos negalėtų vykdyti kontrolės. Siekiant pateisinti tokį griežtą laisvės teikti paslaugas apribojimą, koks yra nagrinėjamasis, būtent nepakanka, nenurodant tikslių argumentų, vien tik išsakyti kritiką arba abejones dėl Direktyvos 96/71 4 straipsnyje numatytos organizuoto bendradarbiavimo ir informacijos tarp valstybių pasikeitimo sistemos ( 64 ). Siekiant kontroliuoti atitinkamų darbo ir įdarbinimo sąlygų laikymąsi Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, kaip ir visos kitos valstybės narės, yra įpareigota dalyvauti nurodytoje administracinės tarpusavio pagalbos sistemoje. Šia prasme Liuksemburgo vyriausybė neįvykdė savo procedūrinės pareigos pateikti medžiagos ir įrodymų.

87.

Be to, teisės normų, susijusių su darbuotojų socialine apsauga, laikymosi kontrolę tikrai galima užtikrinti ir mažiau ribojančiomis priemonėmis. Būtent iš principo reikia manyti, kad šiai kontrolei vykdyti pakaktų skirti vieną iš komandiruotų darbuotojų, pavyzdžiui, darbų vykdytoją, kuris būtų atsakingas už užsienio įmonės ir Darbo ir kasyklų inspekcijos ryšius ir prireikus saugotų reikalingus dokumentus statybvietėje arba kitoje prieinamoje ir aiškiai nurodytoje vietoje, esančioje priimančiosios valstybės teritorijoje ( 65 ). Tokia laisvę teikti paslaugas mažiau ribojanti priemonė, kuria siekiama užtikrinti darbuotojų socialinę apsaugą, proporcingumo principui neprieštarautų.

88.

Todėl darau išvadą, kad 2002 m. gruodžio 20 d. Įstatymo 8 straipsnio reikalavimai yra neproporcingi ir pažeidžia EB 49 straipsnį. Todėl pagrįstas yra ir ketvirtasis kaltinimas.

89.

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi Liuksemburgo Didžioji Hercogystė bylą iš esmės pralaimėjo, ji turi jas padengti.

90.

Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta pirmiau, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad: