Šalys
Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis

Šalys

Byloje C‑60/05

dėl Tribunale amministrativo regionale per la Lombardia (Italija) 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2005 m. vasario 10 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

WWF Italia ir kt.

prieš

Regione Lombardia ,

dalyvaujant

Associazione migratoristi italiani (ANUU),

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija)

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai J. Makarczyk, R. Silva de Lapuerta (pranešėja), P. Kūris ir J. Klučka,

generalinis advokatas L. A. Geelhoed,

posėdžio sekretorė K. Sztranc, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. gruodžio 15 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

– WWF Italia ir Lega per l’abolizione della caccia (LAC), atstovaujamų avvocato C. Linzola,

– Regione Lombardia , atstovaujamo avvocati P. D. Vivone ir S. Gallonetto,

– Associazione migratoristi italini (ANUU), atstovaujamos avvocati I. Gorlani ir S. A. Pappas,

– Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato A. Cingolo,

– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. van Beek ir D. Recchia,

susipažinęs su 2006 m. vasario 16 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Sprendimo motyvai

1. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1979 m. balandžio 2 d. Tarybos direktyvos 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL L 103, p. 1, toliau − direktyva) 9 straipsnio išaiškinimo.

2. Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp asociacijos WWF Italia ir kitų trijų asociacijų bei Regione Lombardia dėl kikilių ( Fringilla coelebs ) ir šiaurinių kikilių ( Fringilla montifringilla) rūšių medžioklės per 2003–2004 m. medžioklės sezoną.

Teisinis pagrindas

Bendrijos teisė

3. Pagal direktyvos 1 straipsnį, ja siekiama apsaugoti, tvarkyti ir kontroliuoti natūraliai paplitusius visų rūšių laukinius paukščius ir nustatyti jų naudojimo taisykles.

4. Šiuo tikslu direktyva įpareigoja valstybes nares sukurti bendrą apsaugos sistemą, kuri apimtų būtent draudimą žudyti, gaudyti ir trikdyti 1 straipsnyje minimus paukščius bei naikinti jų lizdus.

5. Vis dėlto direktyvos 9 straipsnis įtvirtina tam tikras leidžiančias nukrypti nuostatas, kurios suformuluotos taip:

„1. Jei nėra jokio kito priimtino sprendimo, valstybės narės gali nukrypti nuo 5, 6, 7 ir 8 straipsnių nuostatų šiais atvejais:

a) – žmonių sveikatos ir saugos labui,

– oro saugos labui,

– siekiant apsaugoti nuo didelės žalos pasėlius, naminius gyvulius, miškus, žuvininkystę ir vandenį,

– dėl floros ir faunos apsaugos;

b) dėl mokymo ir mokslo tiriamųjų darbų, populiacijos atkūrimo, reintrodukcijos ir šiems tikslams būtino veisimo;

c) kad griežtai prižiūrint ir atrankiniu būdu būtų leista gaudyti, laikyti ar kitaip pagrįstai naudoti nedidelį tam tikrų rūšių paukščių skaičių.

2. Nukrypti leidžiančiose nuostatose būtina konkrečiai nurodyti:

– rūšis, kurioms taikomos nukrypti leidžiančios nuostatos,

– leistinas jų gaudymo ar žudymo priemones, įtaisus ar būdus,

– rizikos sąlygas, laiko ir vietos aplinkybes, kuriomis tokie leidimai nukrypti gali būti suteikti,

– instituciją, įgaliotą pareikšti, kad egzistuoja reikalaujamos sąlygos, ir nuspręsti, kokios priemonės, įtaisai ar būdai gali būti naudojami, kokiu mastu ir kas juos gali naudoti,

– kontrolės, kuri bus vykdoma, būdus.

< … > “ (Pataisytas vertimas)

Nacionalinė teisė

6. Direktyvos 9 straipsnis buvo perkeltas į Italijos teisės sistemą 1992 m. vasario 11 d. Įstatymo Nr. 157 dėl laukinės homoterminės faunos ir medžioklės, iš dalies pakeisto 2002 m. spalio 3 d. Įstatymu Nr. 221 (2002 m. spalio 11 d. GURI Nr. 239, toliau − Įstatymas Nr. 157/92) 19a straipsniu ( legge 11 febbraio 1992, n. 157, Norme per la protezione della fauna selvatica omeoterma e per il prelievo venatorio, 1992 m. vasario 25 d. GURI Nr. 46 įprastas priedas), kuris numato:

„1. Regionai reglamentuoja direktyvoje < ... > numatytų leidžiančių nukrypti nuostatų vykdymą laikydamiesi 9 straipsnio nuostatų ir minėtos direktyvos 1 ir 2 straipsnių tikslų bei šio įstatymo nuostatų.

2. Jei nėra kitų priimtinų sprendimų, leidimai nukrypti gali būti suteikti tik direktyvos < ... > 9 straipsnio 1 dalies tikslais ir juose reikia nurodyti rūšis, kurioms jie taikomi, leistinas paėmimo iš buveinių priemones, įtaisus ir būdus, rizikos sąlygas, paėmimo iš buveinių laiko ir vietos aplinkybes, gyvūnų skaičių, galimą paimti iš buveinių per dieną ir per visą laikotarpį, paėmimo iš buveinių kontrolės ir stebėjimo formą, už tai atsakinga instituciją, nepažeidžiant 27 straipsnio 2 dalies. Asmenis, kurie gali paimti iš buveinių pagal leidžiančias nukrypti nuostatas, paskiria regionai, teritorinėms ir Alpių zonų medžioklės draugijoms pritarus < … >

3. 1 dalyje numatyti leidimai nukrypti galioja apibrėžtiems laikotarpiams, Istituto nazionale per la fauna selvatica (INFS) arba regioniniu lygiu pripažintoms institucijoms pareiškus nuomonę, ir bet kuriuo atveju jų dalyku negali būti rūšys, kurių skaičius labai mažėja.

4. Regioninių reikalų ministerijai pasiūlius, aplinkosaugos ir teritorinio planavimo ministrui pritarus ir po Ministrų tarybos svarstymo, Ministrų tarybos pirmininkas gali, oficialiai įspėjęs atitinkamą regioną, panaikinti leidžiančias nukrypti nuostatas, kurias regionas priėmė pažeisdamas šį įstatymą ir direktyvą < ... >

5. Kiekvienų metų birželio 30 d. kiekvienas regionas Ministrų tarybos pirmininkui arba regioninių reikalų ministrui, prireikus aplinkosaugos ir teritorinio planavimo ministrui, žemės ūkio ir miškų ministrui, Bendrijų politikos ministrui bei ( INFS ) perduoda ataskaitą apie šiame straipsnyje nurodytų leidžiančių nukrypti nuostatų įgyvendinimą; ši ataskaita taip pat perduodama kompetentingoms parlamentinėms komisijoms. Kiekvienais metais aplinkosaugos ir teritorinio planavimo ministras perduoda Europos Bendrijų Komisijai direktyvos < ... > 9 straipsnio 3 dalyje nurodytą ataskaitą.“

7. 2002 m. rugpjūčio 2 d. Regione Lombardia , remdamasis įstatymo Nr. 157/92 19a straipsniu, priėmė regioninį Įstatymą Nr. 18 (toliau − Regioninis įstatymas Nr. 18/02). Šio regioninio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis leidžia medžioti kikilių ir šiaurinių kikilių rūšis.

8. To paties įstatymo 4 straipsnis numato, kad Giunta regionale della Lombardia pirmininkas, išklausęs INFS , priima pagal minėtą įstatymą leidžiamą paėmimą iš buveinių ribojančias arba sustabdančias priemones dėl atsiradusių populiacijų, paimamų iš buveinių pagal minėtame 2 straipsnyje numatytas leidžiančias nukrypti nuostatas, būsenos neigiamų pokyčių.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

9. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ieškovės savo ieškiniu pagrindinėje byloje siekia panaikinti 2003 m. rugsėjo 15 d. Giunta regionale della Lombardia sprendimą Nr. 14250 dėl tam tikrų kiekių laukinių paukščių, priklausančių kikilių ir šiaurinių kikilių rūšims, medžioklės per 2003–2004 m. medžioklės sezoną, sustabdžius galiojimą. Šis sprendimas buvo priimtas remiantis Regioninio įstatymo Nr. 18/02 2 straipsnio 2 dalimi.

10. Dviejuose 2003 m. gegužės 14 d. ir birželio 24 d. pareiškimuose INFS nurodė, kad maksimali medžioklės visoje Italijos teritorijoje kvota per 2003–2004 m. medžioklės sezoną yra 1 500 000 kikilių rūšies individų ir 52 000 šiaurinių kikilių rūšies individų.

11. Kai kurie Italijos regionai iš karto pasidalijo galimų medžioti rūšių kvotas. Taigi, remiantis sudarytais susitarimais, Regione Lombardia buvo paskirta 360 000 kikilių ir 32 000 šiaurinių kikilių medžioklės kvota.

12. Prašymą priimti apeliacinį sprendimą pateikusiame teisme ieškovės teigė, kad Regione Lombardia pagal leidžiančias nukrypti nuostatas suteiktas leidimas paimti iš buveinių yra neteisėtas, grįsdamos savo pretenziją tokiomis pastabomis:

– šis leidimas numato galimybę atitinkamos rūšies individus naudoti kaip gyvą jauką, nors abidvi rūšys yra saugomos,

– šis leidimas išplaukia iš INFS nacionaliniu lygiu nustatytos maksimalios kvotos paskirstymo tik penkiems regionams,

– pagal direktyvos 9 straipsnį reikalaujama kontrolė tam, kad būtų garantuotas maksimalios paėmimo iš buveinių kvotos laikymasis, nebuvo numatyta.

13. Ieškovės pagrindinėje byloje savo ruožtu tvirtino, kad įstatymo Nr. 157/92 19a straipsnis prieštarauja direktyvai tiek, kiek jis regionams suteikia teisę reglamentuoti direktyvoje numatytų leidžiančių nukrypti nuostatų įgyvendinimą nenustatant būdo, kuriuo reikia nustatyti ir laikytis maksimalios galimos paimti individų iš buveinių visoje nacionalinėje teritorijoje kvotos.

14. Savo ruožtu atsakovė pagrindinėje byloje pabrėžė, kad Įstatymo Nr. 157/92 19a straipsnis nustato regionams pareigą reglamentuoti medžioklę pagal leidžiančias nukrypti nuo direktyvoje įtvirtintos apsaugos sistemos nuostatas, privalomai gavus neįpareigojančią INFS arba regioniniu lygiu pripažintų institucijų nuomonę.

15. Tribunale amministrativo regionale per la Lombardia abejoja, kad Įstatymo Nr. 157/92 19a straipsnis užtikrina veiksmingą direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto įgyvendinimą. Iš tikrųjų jis pastebi, kad ši nuostata numato, kad nustatant maksimalią galimų paimti iš buveinių individų kvotą privaloma gauti neįpareigojančią INFS arba kitų regioniniu lygiu pripažintų institucijų nuomonę, tačiau nenumato nei sistemos, kuri leistų įpareigoti nustatyti šią kvotą visai nacionalinei teritorijai, nei jokio mechanizmo, nacionalinės galimos medžioti kvotos paskirstymui tarp regionų nustatyti. Galiausiai minėtas teismas mano, kad regioninių priemonių atitikimo nacionalinės ir Bendrijos teisės aktus kontrolės sistema dėl ją sudarančios procedūros trukmės neatitinka greitumo reikalavimo, susijusio su reikalingumu vengti neteisėtų paėmimų iš buveinių per trumpą laikotarpį (maždaug 40 dienų), per kurį yra taikoma leidžianti nukrypti nuostata.

16. Tokiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per la Lombardia nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar direktyva < ... > turi būti aiškinama taip, kad, neatsižvelgiant į nacionalinėse teisės sistemose įtvirtintą kompetencijos paskirstymą tarp valstybės ir regionų, valstybės narės privalo numatyti direktyvą perkeliančias į nacionalinę teisę nuostatas, apimančias visus atvejus, kurie pagal direktyvą turi būti saugomi, konkrečiai susijusius su garantija, kad medžiojant pagal leidžiančias nukrypti nuostatas nebūtų viršijamas direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytas nedidelis skaičius?

2. Kalbant konkrečiau apie medžiojamą pagal leidžiančias nukrypti nuostatas skaičių, ar direktyva < ... > turi būti aiškinama taip, kad direktyvą į nacionalinę teisę perkelianti nuostata turi pateikti nuorodą į nustatytą ar nustatytiną kvotą, net patikėtą kompetentingoms techninėms įstaigoms, taip, kad būtų medžiojama pagal leidžiančias nukrypti nuostatas remiantis kriterijais, kurie nacionaliniu ar regioniniu mastu objektyviai nustato maksimalaus kiekio ribą atsižvelgiant į galimas skirtingas aplinkos sąlygas?

3. Ar Įstatymo Nr. 157/92 19a straipsnyje įtvirtinta nacionalinė nuostata, pagal kurią nustatant šią kvotą privaloma gauti INFS neįpareigojančią nuomonę, tačiau kuri nenumato susitarimo tarp regionų procedūros, kuri kiekvienos rūšies atžvilgiu įpareigotų nustatyti leistino paimti iš buveinių pagal leidžiančią nukrypti nuostatą maksimalaus individų skaičiaus, nustatyto nacionaliniu lygiu kaip nedidelis skaičius, paskirstymą, teisingai taiko direktyvos < ... > 9 straipsnį?

4. Ar Įstatymo Nr. 157/92 19a straipsnyje numatyta Italijos regionų leidžiamos medžioklės pagal leidžiančias nukrypti nuostatas atitikties Bendrijos teisės aktams kontrolės procedūra gali užtikrinti veiksmingą Direktyvos < ... > taikymą, atsižvelgiant į tai, kad prieš šią procedūrą yra įspėjimo stadija ir todėl šiai procedūrai taikomi techninio pobūdžio terminai, kurie taip pat reikalingi priemonei priimti ir paskelbti, t. y. terminai, per kuriuos baigiasi trumpas šios medžioklės leidimo laikotarpis?“

Dėl prejudicinių klausimų priimtinumo

17. Regione Lombardia ir Associazione migratoristi italiani ( ANUU ) ginčija prejudicinių klausimų priimtinumą dėl to, kad nacionalinis teismas, be kita ko, prašė Teisingumo Teismo pasisakyti dėl kompetencijos paskirstymo Italijos Respublikos viduje tinkamumo ir teisėtumo. Be to, nacionalinio teismo pateikti klausimai yra susiję su nacionalinės teisės nuostatų atitikimu direktyvos 9 straipsnį.

18. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nors tiesa, jog nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas negali pasisakyti nei dėl klausimų, kurie patenka į valstybių narių nacionalinės teisės taikymo sritį, nei dėl nacionalinės teisės nuostatų atitikimo Bendrijos teisę, jis vis dėlto gali pateikti Bendrijos teisės aiškinimo gaires, kurios nacionaliniam teismui padėtų išspręsti jo nagrinėjamą ginčą (būtent žr. 1989 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Parfümerie-Fabrik 4711 , C‑150/88, Rink. p. I‑3891, 12 punktą ir 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Borawitz , C‑124/99, Rink. p. I‑7293, 17 punktą).

19. Žinoma, būtų kitaip tuo atveju, kai būtų akivaizdu, kad Bendrijos teisės nuostata, kuri pateikta išaiškinti Teisingumo Teismui, negali būti taikoma (būtent žr. 1990 m. spalio 18 d. Sprendimo Dzodzi , C‑297/88 ir C‑197/89, Rink. p. I‑3763, 40 punktą). Tačiau taip nėra šiuo atveju.

20. Iš prejudicinių klausimų formuluotės bei sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad nacionalinis teismas prašo išaiškinti direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punktą dėl valstybių narių atliekamo šioje nuostatoje numatytų leidžiančių nukrypti nuostatų vykdymo sąlygų. Minėtas teismas prašo būtent paaiškinti minėtos nuostatos apimtį atsižvelgiant į tai, kaip ją taiko valstybių decentralizuoti vienetai.

21. Iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad šis direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimas nacionaliniam teismui gali nubrėžti reikalingas gaires tam, kad pastarasis galėtų pasisakyti dėl ginčo pagrindinėje byloje.

22. Tokiomis aplinkybėmis prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti vertinamas kaip priimtinas.

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

23. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar nacionalinės direktyvą perkeliančios nuostatos turi reglamentuoti visas situacijas, kurioms taikoma šioje direktyvoje numatyta apsaugos sistema, o būtent iš 9 straipsnio 1 dalies c punkto išplaukianti sąlyga, kad galimi sumedžiojimai pagal leidžiančias nukrypti nuostatas būtų apriboti „nedideliu paukščių skaičiumi.“

24. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismas nusprendė, kad kriterijai, kuriais remiantis valstybės narės gali nukrypti nuo direktyvoje numatytų draudimų, turi būti atkartoti pakankamai aiškiomis ir tiksliomis nacionalinėmis nuostatomis, nes perkėlimo tikslumas yra ypač svarbus toje srityje, kurioje valstybėms narėms patikėtas bendrojo paveldo atitinkamoje jų teritorijoje valdymas (šiuo atžvilgiu žr. būtent 1987 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją , 247/85, Rink. p. 3029, 9 punktą ir 1988 m. balandžio 27 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją , 252/85, Rink. p. 2243, 5 punktą).

25. Taip pat svarbu pažymėti, kad įgyvendindamos savo kompetenciją, susijusią su leidimų nukrypti pagal direktyvos 9 straipsnį suteikimu, valstybių narių valdžios institucijos turi atsižvelgti į daugelį vertinimo kriterijų, susijusių su geografine, klimatine, aplinkosaugine ir biologine prigimtimi, bei ypač į situaciją, susijusią su rūšių veisimusi ir bendru metiniu mirtingumu dėl natūralių priežasčių.

26. Kalbant apie vertinimo kriterijus, Teisingumo Teismas 2004 m. gruodžio 9 d. Sprendime Komisija prieš Ispaniją (C‑79/03, Rink. p. I‑11619, 36 punktas) ir 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendime Komisija prieš Suomiją (C‑344/03, Rink. p. I‑0000, 53 punktas) nurodė, kad pagal 1993 m. lapkričio 24 d. dokumentą „Komisijos antra ataskaita dėl Direktyvos 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos taikymo“ (COM(93) 572 galutinis) nedideliu skaičiumi turi būti laikomas bet koks iš buveinių paimtas kiekis, mažesnis nei 1 % atitinkamos populiacijos viso metinio mirtingumo (vidutinė vertė) rūšims, kurių negalima medžioti, ir 1 % rūšims, kurias galima medžioti. Teisingumo Teismas šiuo klausimu pažymėjo, kad šie kiekiai yra pagrįsti pagal direktyvos 16 straipsnį įsteigto ir iš valstybių narių atstovų sudaryto ORNIS komiteto direktyvos derinimui su mokslo ir technikos pažanga darbais.

27. Taip pat iš minėto sprendimo Komisija prieš Ispaniją 41 punkto ir minėto sprendimo Komisija prieš Suomiją 54 punkto matyti, kad nors tiesa, jog minėti procentai neturi teisiškai įpareigojančio pobūdžio, dėl pripažintos ORNIS komiteto darbų mokslinės vertės ir nesant jokio kito priešingo mokslinio įrodymo jais vis dėlto galima remtis vertinant, ar pagal direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punktą suteiktas leidimas nukrypti atitinka šią nuostatą (pagal analogiją, kalbant apie mokslinių duomenų ornitologijos srityje tinkamumą, žr. 1998 m. gegužės 19 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus , C‑3/96, Rink. p. I‑3031, 69 ir 70 punktus bei 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją , C‑374/98, Rink. p. I‑10799, 25 punktą).

28. Iš to matyti, kad nesvarbu, kaip pagal nacionalinės teisės sistemą būtų paskirstyta kompetencija viduje, valstybės narės privalo numatyti įstatymus ir kitus teisės aktus, užtikrinančius, kad paukščių paėmimai iš buveinių būtų atliekami tik laikantis direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos sąlygos dėl „nedidelio skaičiaus“ ir remiantis griežta moksline informacija, kad ir kokia būtų atitinkama rūšis.

29. Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punktas įpareigoja valstybes nares, nesvarbu, kaip pagal nacionalinės teisės sistemą būtų paskirstyta kompetencija viduje, priimant šią nuostatą perkeliančias priemones užtikrinti, kad visais joje numatytų leidžiančių nukrypti nuostatų taikymo atvejais ir visoms saugomoms rūšims leidžiamas sumedžioti kiekis neviršytų maksimalios ribos, atitinkančios šioje nuostatoje numatytą minėto paėmimo iš buveinių apribojimą nedideliu skaičiumi, ši maksimali riba turi būti nustatyta remiantis griežtais moksliniais duomenimis.

Dėl antrojo klausimo

30. Šiuo klausimu nacionalinis teismas iš esmės klausia apie tai, kokio tikslumo turi būti nacionalinės perkėlimo nuostatos kalbant apie techninius parametrus, kurių pagrindu gali būti nustatyta „nedidelį (paukščių) skaičių“ atitinkanti kvota pagal direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punktą.

31. Reikia pažymėti, kad direktyvos vienuolikta konstatuojamoji dalis nurodo, kad sąlyga, susijusi su „nedideliu skaičiumi“, kuriuo turi būti apribotas pagal leidžiančias nukrypti nuostatas leidžiamas paėmimas iš buveinių, negali būti nustatyta remiantis absoliučiu kriterijumi, bet turi būti susieta su atitinkamos rūšies populiacijos lygiu, jos metinio veisimosi ir mirtingumo dydžiais.

32. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nurodė, kad leidimai nukrypti pagal direktyvos 9 straipsnį gali būti suteikti, tik jeigu yra užtikrinama, kad bus išlaikytas patenkinamas atitinkamų rūšių populiacijos lygis. Jei ši sąlyga nėra įvykdyta, bet kuriuo atveju paukščių paėmimas iš buveinių negali būti laikomas protingu ir todėl priimtinu naudojimu direktyvos vienuoliktos konstatuojamosios dalies prasme (šiuo atžvilgiu žr. 2003 m. spalio 16 d. Sprendimo Ligue pour la protection des oiseaux ir kt ., C‑182/02, Rink. p. I‑12105, 17 punktą).

33. Tokiomis aplinkybėmis ir tam, kad kompetentingos valdžios institucijos pasinaudotų direktyvos 9 straipsnyje numatytu leidimu nukrypti tik suderintu su Bendrijos teise būdu, nacionaliniai įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti sukurti taip, kad juose numatytas leidžiančių nukrypti nuostatų įgyvendinimas atitiktų teisinio saugumo principą.

34. Iš tikrųjų, kaip tai matyti iš 1996 m. Teisingumo Teismo Sprendimo Associazione italiana per il WWF ir kt. (C‑118/94, Rink. p. I‑1223, 23, 25 ir 26 punktų), šioje srityje taikomi nacionalinės teisės aktai turi aiškiai ir tiksliai nurodyti leidimo nukrypti kriterijus bei įpareigoti už jų taikymą atsakingas valdžios institucijas į juos atsižvelgti. Kadangi tai yra išimtinė tvarka, kuri turi būti aiškinama griežtai ir kuri kiekvieno leidimo nukrypti reikalaujamų sąlygų buvimo įrodinėjimo naštą turi nustatyti valdžios institucijai, kuri dėl to priima sprendimą, valstybės narės turi užtikrinti, kad visi saugomoms rūšims turintys įtakos įsikišimai būtų leidžiami tik tiksliai ir atitinkamai, darant nuorodas į direktyvos 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus motyvus, sąlygas ir reikalavimus, motyvuotų sprendimų pagrindu.

35. Be to, iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad skirtingos paukščių populiacijos reikšmingai skiriasi savo skaičiumi, todėl priimant visus nuo direktyvos reikalaujamos apsaugos sistemos nukrypstančius sprendimus reikia atsižvelgti į nagrinėjamos rūšies situaciją.

36. Taigi į antrąjį kausimą reikia atsakyti taip, kad su direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta „nedidelio skaičiaus“ sąvoka susijusios nacionalinės perkėlimo nuostatos turi sudaryti galimybę valdžios institucijoms, kurios yra atsakingos už leidimą paimti iš buveinių atitinkamos rūšies paukščių pagal leidžiančias nukrypti nuostatas, remtis pakankamai tiksliais rodikliais dėl maksimalių ribų, kurių reikia laikytis.

Dėl trečiojo klausimo

37. Šiuo klausimu nacionalinis teismas prašo išaiškinti direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punktą dėl to, kaip valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos turi užtikrinti, kad, įgyvendinant šią nuostatą, maksimalus atitinkamos rūšies paukščių skaičius, kurį galima paimti iš buveinių, neviršytų visoje nacionalinėje teritorijoje leistino paimti iš buveinių skaičiaus. Būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar minėta nuostata turi būti aiškinama taip, kad iš jos išplaukia pareiga suderinti valstybės administracinių teritorinių vienetų, atsakingų už leidimų paimti iš buveinių pagal leidžiančias nukrypti nuostatas suteikimą, veiksmus tam, kad leistino paimti iš buveinių paukščių skaičiaus paskirstymas visiems šiems teritoriniams vienetams būtų nustatytas įpareigojančiu būdu.

38. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas nusprendė, kad laukinių paukščių apsaugos srities kriterijai, kuriais remdamosi valstybės narės gali nukrypti nuo direktyvoje nustatytų draudimų, turi būti atkartoti konkrečiose nacionalinėse nuostatose (konkrečiai žr. 1990 m. kovo 15 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus , C‑339/87, Rink. p. I‑851, 28 punktą).

39. Be to, iš 1991 m. sausio 17 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją (C‑157/89, Rink. p. I‑57, 16 ir 17 punktai) išplaukia, kad teisinio saugumo principui prieštarauja situacija, kai direktyvą perkeliančios nacionalinės nuostatos neužtikrina, kad už jos įgyvendinimą atsakingos valstybės administracinių teritorinių vienetų valdžios institucijos būtų įpareigotos atsižvelgti į minėtus kriterijus.

40. Todėl kai direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto įgyvendinimas pavedamas valstybės administraciniams teritoriniams vienetams, taikytini įstatymai ir kiti teisės aktai turi užtikrinti, kad minėti teritoriniai vienetai galėtų leisti paimti iš buveinių ne daugiau nei minėtoje nuostatoje nurodytą „nedidelį skaičių“ visos nacionalinės teritorijos atžvilgiu.

41. Atsižvelgiant į išdėstytus svarstymus, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad perkeldamos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punktą valstybės narės turi užtikrinti, jog neatsižvelgiant į už šios nuostatos įgyvendinimą jų teritorijoje atsakingų valdžios institucijų skaičių ir pobūdį, kiekvienos minėtos valdžios institucijos leidžiama kiekvienos saugomos rūšies paėmimo iš buveinių visuma neviršytų maksimalios ribos, atitinkančios tai pačiai rūšiai visoje nacionalinėje teritorijoje nustatytą minėto paėmimo iš buveinių apribojimą „nedideliu skaičiumi“.

Dėl ketvirtojo klausimo

42. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia apie galimą maksimalių terminų, per kuriuos turi būti priimti su leidimų paimti iš buveinių kontrole ir jų sąlygų laikymusi susiję administraciniai sprendimai, reikalavimą. Konkrečiau kalbant, minėtas teismas siekia sužinoti, ar direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia leidimų paimti iš buveinių paukščius pagal leidžiančias nukrypti nuostatas kontrolės procedūrą, kuri apima preliminarią įspėjimo stadiją ir kuriai taikomi techniniai terminai, per kuriuos baigiasi trumpas laikotarpis, kuriuo šie paėmimai iš buveinių yra leidžiami.

43. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas 1988 m. balandžio 27 d. minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją 28 punkte nusprendė, kad direktyvą perkeliantys nacionalinės teisės aktai turi užtikrinti, kad paukščių paėmimas iš buveinių vyktų griežtai kontroliuojamu ir atrankiniu būdu. Tai reiškia, kad veiksminga kontrolė turi būti vykdoma laikotarpiais, nurodytais sprendimuose, leidžiančiuose nukrypti nuo minėtoje direktyvoje numatytos apsaugos sistemos.

44. Iš to išplaukia, kad šioje srityje taikytini nacionaliniai procedūriniai aktai turi ne tik užtikrinti, kad per tinkamą laiką būtų galima patikrinti sprendimų, suteikiančių leidimus nukrypti nuo direktyvoje numatytos apsaugos sistemos, teisėtumą, bet taip pat kad būtų laikomasi šiuose sprendimuose nurodytų sąlygų.

45. Taigi kontrolės mechanizmas, pagal kurį paimti iš buveinių pagal leidžiančias nukrypti nuostatas leidžiantis sprendimas, priimtas pažeidžiant direktyvos 9 straipsnį, būtų panaikintas arba tokį paėmimą iš buveinių leidžiančiame sprendime numatytų sąlygų pažeidimas būtų konstatuotas tik pasibaigus laikotarpiui, numatytam tokiam paėmimui iš buveinių atlikti, direktyvoje įtvirtintą apsaugos sistemą padarytų neveiksmingą.

46. Iš tikrųjų, kaip teisingai savo išvados 62 punkte pastebėjo generalinis advokatas, teisė įsikišti per tinkamą laiką ir patenkinamu būdu tais atvejais, kai kompetentingų valdžios institucijų sprendimai sukelia arba gali sukelti direktyvos apsaugos reikalavimams priešingą rezultatą, kyla iš garantijos, susijusios su išplaukiančių iš direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos leidimo nukrypti tvarkos maksimalių paėmimo iš buveinių paukščių kiekių laikymosi.

47. Todėl į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip, jog valstybėms narėms atsirandanti pareiga užtikrinti, kad iš buveinių būtų paimama tik „nedidelis skaičius paukščių“, kaip numatyta direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkte, reikalauja, kad numatytos administracinės procedūros būtų parengtos taip, kad tiek kompetentingų valdžios institucijų sprendimams, leidžiantiems paimti iš buveinių pagal leidžiančias nukrypti nuostatas, tiek būdui, kuriuo minėti sprendimai yra taikomi, būtų taikoma tinkamu laiku atliekama veiksminga kontrolė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1. 1979 m. balandžio 2 d. Tarybos direktyvos 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos 9 straipsnio 1 dalies c punktas įpareigoja valstybes nares, nesvarbu, kaip pagal nacionalinės teisės sistemą būtų paskirstyta kompetencija viduje, priimant šią nuostatą perkeliančias priemones užtikrinti, kad visais joje numatytų leidžiančių nukrypti nuostatų taikymo atvejais ir visoms saugomoms rūšims leidžiamas sumedžioti kiekis neviršytų maksimalios ribos, atitinkančios šioje nuostatoje numatytą minėto paėmimo iš buveinių apribojimą nedideliu skaičiumi, ši riba turi būti nustatyta remiantis griežtais moksliniais duomenimis.

2. Su Direktyvos 79/409 9 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta „nedidelio skaičiaus“ sąvoka susijusios nacionalinės perkėlimo nuostatos turi numatyti galimybę valdžios institucijoms, kurios yra atsakingos už leidimą paimti iš buveinių atitinkamos rūšies paukščius pagal leidžiančias nukrypti nuostatas, remtis pakankamai tiksliais rodikliais dėl maksimalių ribų, kurių reikia laikytis.

3. Perkeldamos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punktą valstybės narės turi užtikrinti, jog neatsižvelgiant į už šios nuostatos įgyvendinimą jų teritorijoje atsakingų valdžios institucijų skaičių ir pobūdį, kiekvienos minėtos valdžios institucijos leidžiama kiekvienos saugomos rūšies paėmimo iš buveinių visuma neviršytų maksimalios ribos, atitinkančios tai pačiai rūšiai visoje nacionalinėje teritorijoje nustatytą minėto paėmimo iš buveinių „nedidelio skaičiaus“ Apribojimą.

4. Valstybėms narėms atsirandanti pareiga užtikrinti, kad iš buveinių būtų paimama tik „nedidelis skaičius“ paukščių, kaip numatyta Direktyvos 79/409 9 straipsnio 1 dalies c punkte, reikalauja, kad numatytos administracinės procedūros būtų parengtos taip, kad tiek kompetentingų valdžios institucijų sprendimams, leidžiantiems paimti iš buveinių pagal leidžiančias nukrypti nuostatas, tiek būdui, kuriuo minėti sprendimai yra taikomi, būtų taikoma tinkamu laiku atliekama veiksminga kontrolė.