Byla C‑405/03

Class International BV

prieš

Colgate-Palmolive Company ir kt.

(Gerechtshof te 's-Gravenhage prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prekių ženklai – Direktyva 89/104/EEB – Reglamentas (EB) Nr. 40/94 – Prekių ženklo suteikiamos teisės – Prekių ženklo naudojimas prekyboje – Originalių prekių importavimas į Bendriją – Prekės, kurioms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra – Prekių ženklo savininko protestas – Siūlymas pirkti prekes, kurioms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra, arba jų pardavimas – Prekių ženklo savininko protestas – Įrodinėjimo pareiga“

Generalinio advokato F. G. Jacobs išvada, pateikta 2005 m. gegužės 26 d.  I‑0000

2005 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas I‑0000

Sprendimo santrauka

1.     Bendrijos prekių ženklas – Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Reglamento Nr. 40/94 ir Direktyvos 89/104 aiškinimas – Prekių ženklo suteikiamos teisės – Teisė uždrausti importuoti arba eksportuoti prekių ženklu pažymėtas prekes – Sąvoka „importavimas“ – Išorinio tranzito muitinės procedūros arba muitinio sandėliavimo procedūros taikymas prekių ženklu pažymėtoms originalioms prekėms, kurios savininko arba su jo sutikimu anksčiau nebuvo išleistos į Bendrijos rinką – Savininko teisė uždrausti – Netaikymas – Prekių ženklo savininko teisė šių muitinės procedūrų taikymą padaryti priklausomą nuo to, kad jau būtų nustatyta galutinė paskirties vieta trečiojoje valstybėje – Netaikymas

(Tarybos reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalis bei 9 straipsnio 2 dalies c punktas; Tarybos direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 3 dalies c punktas)

2.     Bendrijos prekių ženklas – Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Reglamento Nr. 40/94 ir Direktyvos 89/104 aiškinimas – Prekių ženklo suteikiamos teisės – Teisė uždrausti siūlyti ar išleisti į rinką prekių ženklu pažymėtas prekes – Sąvokos „siūlymas“ ir „išleidimas į rinką“ – Sąlygos – Prekių ženklu pažymėtos originalios prekės, kurios turi ne Bendrijos prekių muitinį statusą ir kurioms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra

(Tarybos reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 2 dalies b punktas; Tarybos direktyvos 89/104 5 straipsnio 3 dalies b punktas)

3.     Bendrijos prekių ženklas – Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Reglamento Nr. 40/94 ir Direktyvos 89/104 aiškinimas – Prekių ženklo suteikiamos teisės – Teisė uždrausti importuoti, eksportuoti, siūlyti arba išleisti į rinką prekių ženklu pažymėtas prekes – Įrodinėjimo pareiga

(Tarybos reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalis ir 9 straipsnio 2 dalies b bei c punktai; Tarybos direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 3 dalies b bei c punktai)

1.     Pirmosios direktyvos 89/104 valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 5 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies c punktas bei Reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnio 1 dalis bei 2 dalies c punktas turi būti aiškinami taip, kad prekių ženklo savininkas negali prieštarauti vien tam, kad, taikant išorinio tranzito muitinės procedūrą arba muitinio sandėliavimo procedūrą, į Bendriją būtų įvežamos prekių ženklu pažymėtos originalios prekės, kurios minėto savininko arba su jo sutikimu anksčiau nebuvo išleistos į Bendrijos rinką. Prekių ženklo savininkas negali išorinio tranzito muitinės procedūros arba muitinio sandėliavimo procedūros taikymo nagrinėjamoms prekėms padaryti priklausomo nuo to, kad šių prekių įvežimo į Bendriją momentu, prireikus pirkimo–pardavimo sutartimi, jau būtų nustatyta galutinė paskirties vieta trečiojoje valstybėje.

„Importavimas“ minėtų nuostatų prasme, kuriam prekių ženklo savininkas gali prieštarauti dėl to, kad jis reiškia „(prekių ženklo) naudojimą prekyboje“ kiekvienos iš šių nuostatų 1 dalies prasme, reikalauja, kad prekės į Bendriją būtų įvežamos siekiant išleisti jas į Bendrijos rinką. Trečiosiose valstybėse pagamintų prekių išleidimas į rinką priklauso nuo jų išleidimo į laisvą apyvartą, kuris yra tik vienas iš galimų pasirinkimų, siūlomų ūkio subjektui, įvežančiam prekes į Bendrijos muitų teritoriją. Kol ši galimybė nepasirenkama ir laikomasi kitokio nei išleidimas į laisvą apyvartą prekėms įforminto muitinės sankcionuoto veiksmo reikalavimų, vien prekių fiziškas įvežimas į Bendrijos teritoriją neprilygsta „importavimui“ nurodytų nuostatų prasme.

(žr. 34–35, 43–44, 50 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.     Pirmosios direktyvos 89/104 valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 5 straipsnio 3 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytos prekių „siūlymo“ ir „išleidimo į rinką“ sąvokos gali atitinkamai apimti prekių ženklu pažymėtų originalių prekių, turinčių ne Bendrijos prekių muitų statusą, siūlymą ir pardavimą, jei siūloma ir (arba) parduodama tada, kai prekėms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra. Prekių ženklo savininkas gali prieštarauti tokių prekių siūlymui arba pardavimui, jeigu siūlymas arba pardavimas neišvengiamai susiję su jų išleidimu į Bendrijos rinką.

(žr. 61 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.     Jei prekių ženklo savininkas nurodo Pirmosios direktyvos 89/104 valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 5 straipsnio 1 dalimi ir Reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnio 1 dalimi jam suteiktos išimtinės teisės pažeidimą, kurį sudaro prekių ženklu pažymėtų prekių, turinčių ne Bendrijos prekių muitų statusą, išleidimas į laisvą apyvartą arba pastarųjų siūlymas ar pardavimas, neišvengiamai susiję su jų išleidimu į Bendrijos rinką, jis turi įrodyti šias aplinkybes, leidžiančias pasinaudoti direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b ir c punktuose bei reglamento 9 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose įtvirtinta teise uždrausti.

(žr. 70, 75 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)

SPRENDIMAS

2005 m. spalio 18 d.(*)

„Prekių ženklai – Direktyva 89/104/EEB – Reglamentas (EB) Nr. 40/94 – Prekių ženklo suteikiamos teisės – Prekių ženklo naudojimas prekyboje – Originalių prekių importavimas į Bendriją – Prekės, kurioms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra – Prekių ženklo savininko protestas – Siūlymas pirkti prekes, kurioms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra, arba jų pardavimas – Prekių ženklo savininko protestas – Įrodinėjimo pareiga“

Byloje C‑405/03

dėl Gerechtshof te ‘s-Gravenhage (Nyderlandai) 2003 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2003 m. rugsėjo 29 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Class International BV

prieš

Colgate-Palmolive Company,

Unilever NV,

SmithKline Beecham plc,

Beecham Group plc,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, A. Rosas ir J. Malenovský, teisėjai C. Gulmann (pranešėjas), R. Schintgen, N. Colneric, S. von Bahr, J. N. Cunha Rodrigues, A. Borg Barthet, M. Ilešič ir J. Klučka,

generalinis advokatas F. G. Jacobs,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. kovo 15 d. posėdžiui,

atsižvelgęs į pastabas, pateiktas:

–       Class International BV, atstovaujamos advocaat G. van der Wal,

–       SmithKline Beecham ir Beecham Group plc, atstovaujamų advocaat M. A. A. van Wijngaarden,

–       Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos N. B. Rasmussen, W. Wils ir H. Van Vliet,

susipažinęs su 2005 m. gegužės 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1, toliau – direktyva) 5 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 3 dalies b ir c punktų bei 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1, toliau – reglamentas) 9 straipsnio 1 dalies bei 9 straipsnio 2 dalies b ir c punktų išaiškinimo.

2       Šis prašymas buvo pateiktas byloje Class International BV (toliau − Class International) prieš SmithKline Beecham plc (toliau – SmithKline Beecham) ir Beecham Group plc (toliau – Beecham Group), iškeltoje dėl to, kad dvi pastarosios įmonės areštavo jų prekių ženklu pažymėtas ne Europos bendrijoje pagamintas prekes, kurias Class International, kuri yra šio turto savininkė, sandėliavo Roterdame esančiame sandėlyje.

 Bendrijos teisinis pagrindas

3       Direktyvos 5 straipsnis, pavadintas „Prekių ženklo suteikiamos teisės“, išdėstytas taip:

„1. Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:

a)       bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;

<...>

3. Vadovaujantis (1 dalies) nuostatomis, galima, inter alia, uždrausti:

<...>

b)       siūlyti prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu sandėliuoti tokiu žymeniu paženklintas prekes arba siūlyti ar teikti juo paženklintas paslaugas;

c)       importuoti <...> tokiu žymeniu paženklintas prekes;

<…>“

4       Reglamento 9 straipsnio 1 dalies a punktas ir 9 straipsnio 2 dalies b bei c punktai tais pačiais žodžiais apibrėžia Bendrijos prekių ženklo suteikiamas teises.

5       Direktyvos 7 straipsnio, pavadinto „Prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas“, 1 dalis nurodo:

„Prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti savo paties arba su jo sutikimu į Bendrijos rinką išleistas ir tuo prekių ženklu pažymėtas prekes“.

6       Reglamento 13 straipsnio 1 dalis tais pačiais žodžiais numato Bendrijos prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimą.

7       1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3) 65 straipsnio 2 dalis nurodo, kad Europos ekonominėje erdvėje (toliau – EEE) intelektinei, pramoninei ir komercinei nuosavybei taikomos šio susitarimo XVII priede įtvirtintos nuostatos ir specialios taisyklės.

8       Minėto priedo 4 punktas nurodo direktyvą.

9       EEE susitarimo tikslu jame buvo pakeista direktyvos 7 straipsnio 1 dalis, vietoj sąvokos „Bendrijoje“ įrašant žodžius „susitariančios šalies teritorijoje“.

10     1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1, toliau – muitinės kodeksas) 91 straipsnio 1 dalis nurodo:

„Taikant išorinio tranzito procedūrą iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą gali būti gabenamos:

a)      ne Bendrijos prekės, kurios neapmokestinamos importo muitais bei kitais privalomaisiais mokėjimais ir kurioms netaikomos prekybos politikos priemonės;

<…>“

11     Muitinės kodekso 98 straipsnio 1 dalis nurodo:

„Taikant muitinio sandėliavimo procedūrą muitinės sandėlyje leidžiama laikyti:

a)      ne Bendrijos prekes, neapmokestinant šių prekių importo muitais ir netaikant joms prekybos politikos priemonių;

<…>“

12     Kodekso 58 straipsnis patikslina:

„1.      Išskyrus tuos atvejus, kai nustatyta kitaip, prekėms, neatsižvelgiant į jų rūšį arba kiekį, jų kilmės, išsiuntimo arba paskirties šalį, bet kuriuo metu, laikantis nustatytų sąlygų, gali būti taikomas bet kuris muitinės sankcionuotas veiksmas.

2.      1 dalis netrukdo nustatyti draudimus arba apribojimus, kurie pagrįsti <…> pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos reikalavimais“.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

13     SmithKline Beecham ir Beecham Group, Jungtinėje Karalystėje įsteigtos ir GlaxoSmithKline grupei priklausančios įmonės, yra viena nuo kitos nepriklausančios dantų pastoms naudojamų Bendrijos prekių ženklų Aquafresh, įregistruotų taip pat Beniliukso prekių ženklų biure, savininkės.

14     2002 m. vasario mėnesį Class International per Roterdamą į Bendriją įvežė iš Pietų Afrikos įmonės Kapex International pirktos, Aquafresh prekių ženklu pažymėtos dantų pastos pakrautą konteinerį.

15     Informuotos apie tai, kad minėta pasta gali būti prekių klastojimas, 2002 m. kovo 5 d. SmithKline Beecham ir Beecham Group (toliau kartu vadinamos – Beecham) inicijavo konteinerio areštą.

16     2002 m. balandžio mėnesį atliktas areštuotų prekių tyrimas parodė, kad tai yra originalios, o ne suklastotos prekės.

17     Class International paprašė Rechtbank te Rotterdam areštą panaikinti ir nurodyti Beecham atlyginti jai padarytą žalą.

18     2002 m. gegužės 24 d. nutartimi šie prašymai buvo atmesti.

19     Class International dėl šios nutarties pateikė apeliacinį skundą Gerechtshof te ‘s-Gravenhage.

20     Šiame teisme ji nurodė, kad areštuotos prekės buvo ne importuotos, bet pervežamos tranzitu.

21     Gerechtshof pažymi, kad nenustatyta, jog minėtas prekes įvežant į Nyderlandus arba jas areštuojant jau buvo jų pirkėjas. Jis tvirtina, kad negalima atmesti, jog pirmasis pirkėjas įsikūręs EEE. Jis konstatuoja, kad daugelis jam pateiktų argumentų susiję su klausimu, ar laikinas originalių prekių sandėliavimas pagal muitinės procedūrą T 1 ir (arba) šių prekių tranzitas ne į EEE šalis turi būti laikomi prekių ženklu naudojimu.

22     Manydamas, kad ginčo sprendimui būtinas direktyvos 5 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 3 dalies b ir c punktų ir reglamento 9 straipsnio 1 dalies bei 9 straipsnio 2 dalies b ir c punktų išaiškinimas, Gerechtshof te ‘s-Gravenhage nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1)      Ar prekių ženklo savininkas gali prieštarauti (tiesioginiam ar netiesioginiam) trečioje valstybėje pagamintų prekių, žymimų prekių ženklu (direktyvos) ir (arba) (reglamento) prasme, įvežimui į valstybės narės teritoriją (šiuo atveju Nyderlandų/Beniliukso valstybių teritorija) be jo sutikimo prekių vežimo tranzitu arba tranzitinės prekybos atveju toliau nurodyta prasme?

2)      Ar direktyvos 5 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio ir 5 straipsnio 3 dalies b ir c punktų nuostatų bei reglamento 9 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio ir 9 straipsnio 2 dalies b ir c punktų nuostatų prasme žodžiai „naudoti žymenį prekybos veikloje“ apima originalių prekių (žymimų prekių ženklu direktyvos, Beniliukso valstybių vieningo prekių ženklų įstatymo arba reglamento prasme), kurios į EEE buvo importuotos ne prekių ženklo savininko arba be jo sutikimo, kurios pagamintos ne EEE ir kurių muitų statusas yra ne Bendrijos prekės (pvz., T1 arba administracinis lydimasis dokumentas), sandėliavimą muitinėje arba muitinės sandėlyje valstybės narės teritorijoje?

3)      Ar atsakant į pirmąjį ir antrąjį klausimus turi reikšmės tai, ar buvo nustatyta šių prekių galutinė paskirties vieta, arba – ar dėl šių prekių buvo sudaryta (pirkimo) sutartis su klientu trečioje valstybėje jų įvežimo į minėtą teritoriją momentu?

4)      Ar atsakant į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus yra reikšmingos šios papildomos aplinkybės:

a)       aplinkybė, kad prekiautojas, kuris yra nagrinėjamų prekių savininkas arba gali jomis disponuoti ir (arba) verčiasi paraleline prekyba, įsikūręs valstybėje narėje;

b)      aplinkybė, kad valstybėje narėje įsikūręs prekiautojas siūlo pirkti arba pardavinėja minėtas prekes iš šios valstybės narės kitam prekiautojui, įsikūrusiam valstybėje narėje, kai pristatymo vieta (dar) nėra žinoma;

c)      aplinkybė, kad valstybėje narėje įsikūręs prekiautojas siūlo pirkti arba pardavinėja minėtas prekes iš šios valstybės narės kitam prekiautojui, įsikūrusiam valstybėje narėje, kai nustatyta siūlomų pirkti arba parduotų prekių pristatymo vieta, bet ne galutinė paskirties vieta, neatsižvelgiant į tai, yra ar nėra aiški nuoroda arba sutarties apribojimas, patikslinantys, kad tai ne Bendrijos (tranzitinės) prekės;

d)      aplinkybė, kad valstybėje narėje įsikūręs prekiautojas siūlo pirkti arba pardavinėja minėtas prekes ne EEE įsikūrusiam prekiautojui, kai prekių pristatymo vieta ir (arba) paskirties vieta nustatyta arba ne;

e)      aplinkybė, kad valstybėje narėje įsikūręs prekiautojas siūlo pirkti arba pardavinėja minėtas prekes ne EEE įsikūrusiam prekiautojui, kuris, remiantis (paralelinio) prekiautojo žiniomis arba pagrįstais įtarimais, šias prekes perparduos arba pristatys galutiniams vartotojams EEE?

5)      Ar, esant trečiajame ir ketvirtajame klausimuose nurodytoms aplinkybėms, pirmajame klausime minėtose nuostatose nurodytą žodį „siūlyti“ reikia suprasti ta prasme, kad jis nurodo taip pat ir siūlymą (pirkti) originalias prekes (nepažymėtas prekių ženklu direktyvos, Beniliukso valstybių vieningo prekių ženklų įstatymo arba reglamento prasme), kurios į EEE buvo importuotos ne prekių ženklo savininko arba be jo sutikimo, kurios pagamintos ne EEE, kurių muitų statusas yra ne Bendrijos prekės (pvz., T1 arba administracinis lydimasis dokumentas) ir kurios sandėliuojamas muitinės tarnyboje arba muitinės sandėlyje valstybės narės teritorijoje?

6)      Kuriai šaliai tenka įrodinėjimo pareiga dėl pirmajame, antrajame ir penktajame klausimuose nurodytų veiksmų?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Išankstinės pastabos

23     Atsižvelgiant į direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pakeitimą EEE sutartimi ir siekiant apibūdinti prekių ženklo savininko situaciją direktyvos 5 straipsnyje įtvirtintų išimtinių teisių pasibaigimo taisyklės atžvilgiu, klausimai pateikti dėl ne EEE pagamintų ir į EEE įvežtų prekių.

24     Klausimai pateikti taip pat dėl išorinio tranzito muitinės procedūros arba muitinio sandėliavimo procedūros, tai yra dėl muitinės kodekse numatytų sąlyginio neapmokestinimo procedūrų.

25     Tačiau reikia pastebėti, kad nors direktyva EEE susitarimo XVII priede yra nurodyta kaip bendrai taikomos taisyklės, reglamentas, po jo priėmimo, į šį priedą nebuvo įtrauktas.

26     Be to, reikia nurodyti, kad muitinės kodeksas netaikomas į Bendriją neįeinančiose Europos laisvosios prekybos asociacijai priklausančiose valstybėse, kurios yra EEE susitarimo, įsteigiančio laisvos prekybos zoną, o ne muitų sąjungą, susitariančios šalys.

27     Remiantis šiais konstatavimais, kadangi, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, priimant sprendimą dėl pagrindinės bylos nebūtina atsižvelgti į EEE teritoriją, toliau šiame sprendime ir Teisingumo Teismo atsakymuose bus daroma nuoroda tik į Bendrijos teritoriją.

 Dėl galimybės prekių ženklo savininkui prieštarauti tam, kad į Bendriją, taikant išorinio tranzito muitinės procedūrą arba muitinio sandėliavimo procedūrą, būtų įvežamos prekių ženklu žymimos originalios prekės

28     Pirmąja pirmojo klausimo dalimi dėl išorinio tranzito, o taip pat antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar direktyvos 5 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 3 dalies c punktas bei reglamento 9 straipsnio 1 dalis ir 9 straipsnio 2 dalies c punktas aiškintini taip: prekių ženklo savininkas turi teisę prieštarauti tam, kad į Bendriją, taikant išorinio tranzito muitinės procedūrą arba muitinio sandėliavimo procedūrą, būtų įvežamos prekių ženklu žymimos originalios prekės, kurios anksčiau paties minėto savininko arba jo sutikimu nebuvo išleistos į Bendrijos rinką. Be to, trečiuoju klausimu, kurį reikia nagrinėti kartu su pirmojo klausimo pirmąja dalimi ir antruoju klausimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar prekių ženklo savininkas gali išorinio tranzito muitinės procedūros arba muitinio sandėliavimo procedūros taikymą nagrinėjamoms prekėms padaryti priklausomą nuo to, kad šių prekių įvežimo į Bendriją momentu jau būtų nustatyta, prireikus pagal pardavimo sutartį, galutinė paskirties vieta trečiojoje valstybėje.

Teisingumo Teismui pateikti paaiškinimai

29     Class International nurodo, kad išorinio tranzito muitinės procedūros arba muitinio sandėliavimo procedūros taikymas originalioms prekėms nėra „(prekių ženklo) naudojimas prekyboje“ direktyvos 5 straipsnio 1 dalies ir reglamento 9 straipsnio 1 dalies prasme, kurį, remdamasis šiomis nuostatomis, savininkas gali uždrausti. Direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje ir reglamento 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prekių ženklo savininko išimtinės teisės pasibaigimo taisyklės vienintelis tikslas yra užtikrinti minėtam savininkui išimtį teritorijos atžvilgiu pirmą kartą išleidus savo prekes į Bendrijos rinką. Tačiau išorinio tranzito muitinės procedūros arba muitinio sandėliavimo procedūros taikymas šioms prekėms nėra jų išleidimas į Bendrijos rinką.

30     Bet kuriuo atveju prekių ženklo savininkas negali šių procedūrų taikymo padaryti priklausomo nuo to, kad jau būtų nustatyta galutinė paskirties vieta trečiojoje valstybėje. Jeigu būtų galima kelti tokį reikalavimą, prekių ženklais pažymėtų prekių tranzitas, egzistuojantis tiek, kiek egzistuoja patys prekių ženklai, taptų neįmanomas arba labai sudėtingas; tokio su prekių ženklais susijusių nuostatų taikymo bendro rezultato tikrai nesiekė teisės aktų leidėjas.

31     Beecham mano, kad prekių ženklo savininkas gali prieštarauti tam, kad į Bendriją, taikant išorinio tranzito muitinės procedūrą arba muitinio sandėliavimo procedūrą, būtų įvežamos prekių ženklu žymimos originalios prekės. Ji pažymi, kad muitinės kodekso 58 straipsnio 2 dalis netrukdo nustatyti draudimus arba apribojimus, kurie pagrįsti pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos reikalavimais. Aplinkybė, kad prekės dar nėra laisvoje apyvartoje EB 24 straipsnio prasme, neturi reikšmės. Bet kuriuo atveju rizika, kad prekės, kurioms taikomos išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra, bus išleistos į laisvą apyvartą, yra labai reali ir nuolatinė. Sąvoka „importavimas“ direktyvos 5 straipsnio 3 dalies c punkto ir reglamento 9 straipsnio 2 dalies c punkto prasme faktiškai atitinka fizišką prekių įvežimą į Bendriją ir turi būti atskiriama nuo „importavimo“ muitų teisės prasme. Nesvarbu, ar prekių įvežimo momentu pastarųjų galutinė paskirties vieta yra nustatyta ar ne.

32     Europos Bendrijų Komisija tvirtina, kad sąvoka „importavimas“ direktyvos 5 straipsnio 3 dalies c punkto ir direktyvos 9 straipsnio 2 dalies c punkto prasme atitinka prekių įvežimą, siekiant prekiauti jomis Bendrijoje. Ši išvada atitinka EB 24 straipsnyje pateiktą prekių, išleistų į laisvą apyvartą, apibrėžimą. Nesant išleidimo į laisvą apyvartą, prekių ženklo savininkas iš esmės negali prieštarauti originalių prekių įvežimui taikant išorinio tranzito muitinės procedūrą arba muitinio sandėliavimo procedūrą.

 Teisingumo Teismo atsakymas

33     Direktyvos 7 straipsnio 1 dalis ir reglamento 13 straipsnio 1 dalis numato prekių ženklo savininkui suteikiamų teisių pasibaigimą tik tais atvejais, kai prekės išleidžiamos į Bendrijos rinką. Jos leidžia ženklo savininkui prekiauti savo prekėmis už Bendrijos ribų, ir šis prekiavimas nepanaikina jo teisių Bendrijoje. Aiškiai nustatydamas, kad prekių išleidimu į rinką už Bendrijos ribų savininko teisė prieštarauti prekių importui be jo sutikimo nepasibaigia, Bendrijos teisės aktų leidėjas taip leido prekių ženklo savininkui kontroliuoti ženklu pažymėtų prekių pirminį išleidimą į Bendrijos rinką (žr., inter alia, dėl direktyvos ir EEE teritorijos 2001 m. lapkričio 20 d. sprendimo Zino Davidoff ir Levi Strauss, C‑414/99−C‑416/99, Rink. p. I‑8691, 33 punktą).

34     „Importavimas“ direktyvos 5 straipsnio 3 dalies c punkto ir reglamento 9 straipsnio 2 dalies c punkto prasme, kuriam prekių ženklo savininkas gali prieštarauti dėl to, kad jis reiškia „(prekių ženklo) naudojimą prekyboje“ kiekvieno iš tų straipsnių 1 dalies prasme, grindžiamas prielaida, kad prekės į Bendriją įvežamos siekiant išleisti jas į Bendrijos rinką.

35     Trečiosiose valstybėse pagamintų prekių išleidimas į Bendrijos rinką priklauso nuo jų išleidimo į laisvą apyvartą EB 24 straipsnio prasme.

36     Taigi ne Bendrijos prekėms taikomos tokios muitinės procedūros kaip išorinis tranzitas arba muitinės sandėliavimas, skiriasi nuo išleidimo į laisvą apyvartą kuris, remiantis muitinės kodekso 79 straipsnio pirma pastraipa, suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą.

37     Iš tikrųjų, taikant muitinės kodekso 37 straipsnio 2 dalį, ne Bendrijos prekės, kurioms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra, išlieka muitinės prižiūrimos tol, kol pasikeičia jų muitinis statusas ir jos tampa Bendrijos prekėmis. Pagal muitinės kodekso 91 straipsnio 1 dalies a punktą ir 98 straipsnio 1 dalies a punktą jos neapmokestinamos importo muitais ir joms netaikomos prekybos politikos priemonės. Iš tikrųjų trečiosiose valstybėse pagamintos prekės, kurioms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra, paprastai gabenamos per vieną arba keletą valstybių narių, kad galiausiai patektų į kitą trečiąją valstybę. Ne Bendrijos prekės, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, paprastai sandėliuojamos Bendrijos muitų teritorijoje tol, kol bus nustatyta galutinė jų paskirties vieta, kuri sandėliavimo metu nebūtinai yra žinoma.

38     Tačiau ne Bendrijos prekės, išleistos į laisvą apyvartą, tampa Bendrijos prekėmis. Remiantis EB 23 straipsnio 2 dalimi jos naudojasi laisvu prekių judėjimu. Pagal EB 24 straipsnį ir muitinės kodekso 79 straipsnio antrą pastraipą atliekami prekių importo formalumai, jos apmokestinamos privalomais sumokėti muitais ir prireikus joms pritaikomos prekybos politikos priemonės.

39     Muitinės kodekso 48 straipsnis nurodo, kad muitinei pateiktoms ne Bendrijos prekėms turi būti įforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, kuriuos leidžiama taikyti tokioms ne Bendrijos prekėms.

40     Atsižvelgiant į muitinės kodekso 4 straipsnio 15 ir 16 punktus, 37 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnį, muitinės sankcionuotus veiksmus sudaro:

–       muitinės procedūros įforminimas prekėms, pvz., išleidimo į laisvą apyvartą, tranzito ar muitinio sandėliavimo;

–       prekių įvežimas į laisvąją zoną arba padėjimas į laisvąjį sandėlį;

–       prekių reeksportas iš Bendrijos muitų teritorijos;

–       prekių sunaikinimas;

–       prekių perdavimas valstybės nuosavybėn.

41     Muitinės kodekso 58 straipsnio 1 dalis nurodo, kad prekėms, neatsižvelgiant į jų rūšį arba kiekį, kilmės, išsiuntimo arba paskirties šalį, bet kuriuo metu, laikantis nustatytų sąlygų, gali būti taikomas bet kuris muitinės sankcionuotas veiksmas.

42     Pasirodo, kad ne Bendrijos prekėms, kurioms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra, bet kuriuo metu gali būti taikomas kitas muitinės sankcionuotas veiksmas. Konkrečiai kalbant, joms gali būti taikoma kita muitinės procedūra, pavyzdžiui, išleidimas į laisvą apyvartą, arba jos gali būti reeksportuojamos iš Bendrijos teritorijos.

43     Taigi išleidimas į laisvą apyvartą, kuris yra išleidimo į Bendrijos rinką sąlyga, yra tik vienas iš galimų pasirinkimų, siūlomų ūkio subjektui, įvežančiam prekes į Bendrijos muitų teritoriją.

44     Kol ši galimybė nepasirenkama ir laikomasi kitokio, nei išleidimas į laisvą apyvartą, prekėms įforminto muitinės sankcionuoto veiksmo reikalavimų, vien prekių fiziškas įvežimas į Bendrijos teritoriją neprilygsta „importavimui“ direktyvos 5 straipsnio 3 dalies c punkto ir reglamento 9 straipsnio 2 dalies c punkto prasme ir nereiškia „(prekių ženklo) naudojimo prekyboje“ kiekvienos iš šių nuostatų 1 dalies prasme.

45     Todėl remdamasis šiomis nuostatomis prekių ženklo savininkas negali prieštarauti įvežimui ir padaryti jį priklausomą nuo to, kad jau būtų nustatyta, prireikus pagal pardavimo sutartį, galutinė paskirties vieta trečiojoje valstybėje.

46     Ši išvada neprieštarauja muitinės kodekso 58 straipsnio 2 daliai, pagal kurią suinteresuoto ūkio subjekto pasirinktas muitinės sankcionuotas veiksmas netrukdo nustatyti draudimus arba apribojimus, kurie pagrįsti būtent pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos reikalavimais.

47     Nagrinėjama nuostata galioja tik tiems atvejams, kai muitinės sankcionuotas veiksmas pažeidžia pramoninės ir komercinės nuosavybės teises. Tačiau ne Bendrijos prekėms taikoma sąlyginio neapmokestinimo procedūra neleidžia pateikti jų į Bendrijos rinką nesant išleidimo į laisvą apyvartą. Taigi prekių ženklų srityje toks prekių ženklu pažymėtų originalių prekių įforminimas savaime nepažeidžia prekių ženklo savininko teisės kontroliuoti pirminį išleidimą į Bendrijos rinką.

48     Galiausiai atsakant į nagrinėjamą klausimą tvirtinimas, jog egzistuoja reali ir nuolatinė rizika, kad prekės, kurioms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra, bus išleistos į laisvą apyvartą, nėra lemiantis.

49     Iš tikrųjų ūkio subjektas taip pat gali bet kuriuo metu po įvežimo į muitų teritoriją išleisti į laisvą apyvartą ne Bendrijos prekes, prieš tai neįforminęs jų sąlyginio neapmokestinimo procedūros.

50     Taigi atsakymas į pirmojo klausimo pirmąją dalį, o taip pat antrąjį ir trečiąjį klausimą yra toks: direktyvos 5 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 3 dalies c punktas bei reglamento 9 straipsnio 1 dalis ir 9 straipsnio 2 dalies c punktas turėtų būti aiškinami taip, kad prekių ženklo savininkas negali prieštarauti vien tam, kad į Bendriją, taikant išorinio tranzito muitinės procedūrą arba muitinio sandėliavimo procedūrą, būtų įvežamos prekių ženklu žymimos originalios prekės, kurios minėto savininko arba jo sutikimu anksčiau nebuvo išleistos į Bendrijos rinką. Prekių ženklo savininkas negali išorinio tranzito muitinės procedūros arba muitinio sandėliavimo procedūros taikymo nagrinėjamoms prekėms padaryti priklausomo nuo to, kad šių prekių įvežimo į Bendriją momentu, prireikus pirkimo-pardavimo sutartimi, jau būtų nustatyta, galutinė paskirties vieta trečiojoje valstybėje.

 Dėl prekių ženklo savininko galimybės uždrausti siūlyti pirkti arba pardavinėti originalias prekes, kurioms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra

51     Pirmojo klausimo antra dalimi, o taip pat ketvirtuoju ir penktuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b punkte bei reglamento 9 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytos sąvokos „prekių siūlymas“ ir „išleidimas į rinką“ gali apimti atitinkamai prekių ženklu pažymėtų originalių prekių, kurių muitinis statusas yra ne Bendrijos prekės, siūlymą ir pardavimą, kai siūloma ir (arba) parduodama tada, kai prekėms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra. Teisingai atsakius į šį klausimą, jis nori sužinoti, kokiomis aplinkybėmis prekių ženklo savininkas gali prieštarauti tokiam siūlymui arba pardavimui.

 Teisingumo Teismui pateikti paaiškinimai

52     Class International nurodo, kad siūlymas pirkti ne Bendrijos prekes, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra Bendrijoje, neturi būti laikomas prekių ženklo naudojimu prekyboje, jeigu jo tikslas arba rezultatas nėra prekių išleidimas į Bendrijos rinką. Taigi prekių ženklo savininkas negali uždrausti siūlyti pirkti vien dėl to, kad siūloma tada, kai prekėms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra. Nepaisant to, kad ginčijamų prekių statusas yra ne Bendrijos prekės, prekių ženklo savininkas savo išimtinės teisės pažeidimu gali remtis tik tada, jeigu įrodytų faktines aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą, jog ūkio subjekto aiškus tikslas yra išleisti šias prekes į Bendrijos rinką. Šiuo atžvilgiu ketvirtajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos aplinkybės nėra sprendžiamosios.

53     Beecham tvirtina, kad siūlymui pirkti originalias prekes, kurių statusas yra ne Bendrijos prekės ir kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, taikomi direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b punktas ir reglamento 9 straipsnio 2 dalies b punktas. Taigi prekių ženklo savininkas gali prieštarauti tokiam siūlymui. Šiuo atžvilgiu nė vienas ketvirtajame klausime nurodytas atvejis nieko negali pakeisti.

54     Komisija tvirtina, kad nagrinėjamam siūlymui pirkti nebūtinai taikomi direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b punktas ir reglamento 9 straipsnio 2 dalies b punktas. Iš tikrųjų prekės gali būti siūlomos potencialiam pirkėjui, dėl kurio yra praktiškai aišku, kad jis jomis neprekiaus Bendrijoje. Direktyvos ir reglamento pažeidimas galimas tik tuomet, kai prekes siūloma pirkti pirkėjui, greičiausiai išleisiančiam jas į laisvą apyvartą ir pardavinėsiančiam Bendrijoje. Ketvirtajame klausime nurodytos faktinės aplinkybės gali būti reikšmingos. Tačiau nacionalinis teismas turi jas suderinti ir patikrinti, ar nustatyta, kad vėliau prekės nebus išleistos į laisvą apyvartą Bendrijoje.

 Teisingumo Teismo atsakymas

55     Kaip išplaukia iš šio sprendimo 44 punkto, ne Bendrijos prekės, kurioms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra, nėra „importuotos“ direktyvos 5 straipsnio 3 dalies c punkto ir reglamento 9 straipsnio 2 dalies c punkto prasme.

56     Tokios prekės gali būti siūlymo pirkti arba pardavimo trečiajai šaliai objektas.

57     Tokiais atvejais, kai prekės yra prekių ženklu pažymėtos originalios prekės, nepažeidžiama prekių ženklo savininko teisė kontroliuoti pirminį išleidimą į Bendrijos rinką.

58     Tačiau, jeigu siūlymas arba pardavimas būtinai susijęs su prekių ženklu pažymėtų prekių išleidimu į Bendrijos rinką, pažeidžiama direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi ir reglamento 9 straipsnio 1 dalimi prekių ženklo savininkui suteikiama išimtinė teisė, nesvarbu, kokia yra siūlymo gavėjo arba pirkėjo įsikūrimo vieta ir galiausiai sudarytos sutarties nuostatos, susijusios su galimais perpardavimo arba prekių muitų statuso apribojimais. Taigi siūlymas arba pardavimas yra „(prekių ženklo) naudojimas prekyboje“ direktyvos 5 straipsnio 1 dalies ir reglamento 9 straipsnio 1 dalies prasme. Iš to išplaukia, kad prekių ženklo savininkas gali tam prieštarauti pagal direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b punktą ir reglamento 9 straipsnio 2 dalies b punktą.

59     Tačiau prielaida dėl galimo išleidimo į Bendrijos rinką negali būti daroma remiantis tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ketvirto klausimo a ir e punktuose nurodyta arba numanoma aplinkybe, kad prekių savininkas, siūlymo gavėjas arba pirkėjas verčiasi paraleline prekybine veikla. Kitos aplinkybės turi patvirtinti, kad siūlymas arba pardavimas būtinai susiję su nagrinėjamų prekių išleidimu į Bendrijos rinką.

60     Be to, prekių ženklo savininkas savo teise uždrausti gali pasinaudoti tik ūkio subjekto, išleidžiančio arba besiruošiančio išleisti prekių ženklu žymimas ne Bendrijos prekes į Bendrijos rinką arba siūlančio ar parduodančio šias prekes kitam ūkio subjektui, kuris jas būtinai išleis į Bendrijos rinką, atžvilgiu. Savo teise jis negali remtis ūkio subjekto, siūlančio arba parduodančio prekes kitam ūkio subjektui, atžvilgiu tik dėl to, kad pastarasis gali vėliau jas išleisti į Bendrijos rinką, kas atitinka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ketvirtojo klausimo e punkte nurodytą situaciją.

61     Taigi atsakymas į pirmojo klausimo antrąją dalį, o taip pat į ketvirtąjį ir penktąjį klausimus yra toks: direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b punkte ir reglamento 9 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytos prekių „siūlymo“ ir „išleidimo į rinką“ sąvokos gali atitinkamai apimti prekių ženklu pažymėtų originalių prekių, turinčių ne Bendrijos prekių muitų statusą, siūlymą ir pardavimą, jei siūloma ir (arba) parduodama tada, kai prekėms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra. Prekių ženklo savininkas gali prieštarauti tokių prekių siūlymui arba pardavimui, jeigu siūlymas arba pardavimas neišvengiamai susiję su jų išleidimu į Bendrijos rinką.

 Dėl įrodinėjimo pareigos

62     Atsižvelgiant į atsakymus į pirmuosius penkis klausimus, reikia konstatuoti, kad šeštuoju klausimu prašymą priimti preudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, kuri šalis, esant pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai, turi įrodyti aplinkybes, leidžiančias pasinaudoti direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b ir c punktuose bei reglamento 9 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose įtvirtinta teise uždrausti.

 Teisingumo Teismui pateikti paaiškinimai

63     Class International tvirtina, kad prekių ženklo savininkas, nurodantis, jog siūlymo ir pardavimo veiksmai yra neteisėti, turi šias faktines aplinkybes įrodyti.

64     Beecham nurodo, kad prekių ženklo savininkas turi įrodyti tik prekių ženklo pažeidimą. Šiuo tikslui jis turi įrodyti, kad jis yra prekių ženklo savininkas, kad prekės pagamintos ne Bendrijoje ir kad jos buvo įvežtos į pastarosios teritoriją. Taigi ūkio subjektas, kuriam priekaištaujama dėl prekių ženklo pažeidimo, turi įrodyti, kad jis gavo prekių ženklo savininko leidimą arba kad nenaudojo prekių ženklo prekyboje ir nežada to daryti ateityje.

65     Komisija nurodo, kad atsakymas į klausimą dėl įrodinėjimo pareigos neišplaukia nei iš direktyvos, nei iš reglamento. Dėl direktyvos ji pažymi, kad remiantis jos dešimtąja konstatuojamąja dalimi „galimybės suklaidinti nustatymo būdai, o ypač įrodinėjimo pareiga, yra reguliuojami nacionalinės tvarkos, kuriai ši direktyva netaikoma“. Ji taip pat pažymi, kad pagal aštuntąją konstatuojamąją dalį, susijusią su ginčais dėl prekių ženklų, „valstybės narės gali nustatyti atitinkamas proceso taisykles“.

66     Dėl prekių ženklo savininko sutikimo importuoti ne Bendrijos prekes į Bendriją, iš teismų praktikos aiškiai matyti, kad šią aplinkybę turi įrodyti ūkio subjektas, kuriam pareikštas ieškinys (minėto sprendimo Zino Davidoff ir Levi Strauss 53 ir 54 punktai). Jeigu pastarasis nesiremia prekių ženklo savininko sutikimu, jis nacionaliniam teismui turi įrodyti, kad prekių įvežimo tikslas yra ne prekyba jomis Bendrijoje ir kad tai yra tik logiškas etapas transportuojant minėtas prekes į trečiąją valstybę. Tačiau Komisija pažymi, kad nustačius per daug griežtus reikalavimus dėl įrodymų, kuriuos atsakovu esantis ūkio subjektas turi pateikti šiuo klausimu, pastarojo teisė naudotis Bendrija kaip tranzito teritorija gali tapti neįgyvendinama.

 Teisingumo Teismo atsakymas

67     Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nenustatyta, jog prekes įvežant į Nyderlandus arba jas areštuojant jau buvo jų pirkėjas.

68     Tokiu atveju kaip šis prekėms nuolatos taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra.

69     Tiek, kiek vykdomi šių sąlyginio neapmokestinimo procedūrų reikalavimai, atitinkamo ūkio subjekto situacija iš esmės yra teisėta.

70     Jo atžvilgiu įrodymų klausimas kyla atsiradus ginčui, tai yra tada, kai prekių ženklo savininkas nurodo direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi ir reglamento 9 straipsnio 1 dalimi jam suteiktos išimtinės teisės pažeidimą.

71     Teisės pažeidimą, kuriuo galima remtis, sudaro prekių išleidimas į laisvą apyvartą arba siūlymas pastarąsias pirkti ar jų pardavimas, kuris būtinai susijęs su jų pateikimu į Bendrijos rinką.

72     Teisės pažeidimas yra sąlyga pasinaudoti direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b ir c punktuose bei reglamento 9 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose įtvirtinta teise uždrausti.

73     Dėl šios teisės pažeidimo įrodinėjimo pareigos pirmiausia reikia pažymėti, kad jeigu ji priklausytų valstybių narių nacionalinei teisei, pagal atitinkamą teisinę sistemą prekių ženklo savininkui galėtų būti taikoma skirtinga apsauga. Direktyvos devintojoje konstatuojamojoje dalyje nurodytas ir apibūdinamas kaip „labai svarbus“ „vienodos apsaugos pagal visų valstybių narių teisinę sistemą“ tikslas nebūtų pasiektas (žr. dėl direktyvos minėto sprendimo Zino Davidoff ir Levi Strauss 41 ir 42 punktus).

74     Toliau reikia konstatuoti, kad esant tokiai situacijai kaip pagrindinėje byloje, teisės pažeidimo įrodinėjimo pareiga turi tekti prekių ženklo savininkui, kuris juo remiasi. Jeigu šis įrodymas yra pateiktas, atsakovu esantis ūkio subjektas turi įrodyti, kad yra prekių ženklo savininko sutikimas išleisti prekes į Bendrijos rinką (žr. dėl direktyvos minėto sprendimo Zino Davidoff ir Levi Strauss 54 punktą).

75     Taigi atsakymas į šeštąjį klausimą yra toks: esant pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai prekių ženklo savininkas turi įrodyti aplinkybes, leidžiančias pasinaudoti direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b ir c punktuose bei reglamento 9 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose įtvirtinta teise uždrausti, įrodydamas prekių ženklu pažymėtų ne Bendrijos prekių išleidimą į laisvą apyvartą arba pastarųjų siūlymą arba pardavimą, būtinai susijusius su jų išleidimų į Bendrijos rinką.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

76     Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas. Kitos, nei bylos šalių, bylinėjimosi išlaidos, patirtos pateikiant Teisingumo Teismui savo pastabas, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1.      1988 m. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 5 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 3 dalies c punktas bei 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnio 1 dalies bei 9 straipsnio 2 dalies c punktas turėtų būti aiškinami taip, kad prekių ženklo savininkas negali prieštarauti vien tam, kad į Bendriją, taikant išorinio tranzito muitinės procedūrą arba muitinio sandėliavimo procedūrą, būtų įvežamos prekių ženklu žymimos originalios prekės, kurios minėto savininko arba jo sutikimu anksčiau nebuvo išleistos į Bendrijos rinką. Prekių ženklo savininkas negali išorinio tranzito muitinės procedūros arba muitinio sandėliavimo procedūros taikymo nagrinėjamoms prekėms padaryti priklausomo nuo to, kad šių prekių įvežimo į Bendriją momentu, prireikus pirkimo-pardavimo sutartimi, jau būtų nustatyta galutinė paskirties vieta trečiojoje valstybėje.

2.      Direktyvos 89/104 5 straipsnio 3 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytos prekių „siūlymo“ ir „išleidimo į rinką“ sąvokos gali atitinkamai apimti prekių ženklu pažymėtų originalių prekių, turinčių ne Bendrijos prekių muitų statusą, siūlymą ir pardavimą, jei siūloma ir (arba) parduodama tada, kai prekėms taikoma išorinio tranzito muitinės procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra. Prekių ženklo savininkas gali prieštarauti tokių prekių siūlymui arba pardavimui, jeigu siūlymas arba pardavimas neišvengiamai susiję su jų išleidimu į Bendrijos rinką.

3.      Esant pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai prekių ženklo savininkas turi įrodyti aplinkybes, leidžiančias pasinaudoti Direktyvos 89/104 5 straipsnio 3 dalies b ir c punktuose bei Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose įtvirtinta teise uždrausti, įrodydamas jo prekių ženklu pažymėtų prekių, turinčių ne Bendrijos prekių muitų statusą, išleidimą į laisvą apyvartą arba pastarųjų siūlymą ar pardavimą, neišvengiamai susijusius su jų išleidimu į Bendrijos rinką.

Parašai.

---

* Proceso kalba: olandų.