Byla C‑418/02

Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte AG

(Bundespatentgericht prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prekių ženklai – Direktyva 89/104/EEB – Paslaugų ženklai – Registracija – Mažmeninėje prekyboje teikiamos paslaugos – Paslaugos turinio patikslinimas – Nagrinėjamų paslaugų ir prekių arba kitų paslaugų panašumas“

Generalinio advokato P. Léger išvada, pateikta 2005 m. sausio 13 d. I‑0000

2005 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas I‑0000

Sprendimo santrauka

1.     Teisės aktų derinimas — Prekių ženklai — Direktyva 89/104 — Paslaugų ženklai — Sąvoka „paslaugos“ — Bendrijos sąvoka — Vienodas aiškinimas

(Tarybos direktyva 89/104)

2.     Teisės aktų derinimas — Prekių ženklai — Direktyva 89/104 — Paslaugų ženklai — Sąvoka „paslaugos“ — Mažmeninė prekyba prekėmis — Įtraukimas — Registracijos sąlygos

(Tarybos direktyvos 89/104 2 straipsnis)

1.     Vienodą sąvokos „paslaugos“ išaiškinimą Direktyvos 89/104 valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti prasme Bendrijos teisinėje sistemoje turi pateikti Teisingumo Teismas.

Iš tikrųjų paslaugos, kuriai gali būti taikoma įregistruoto ženklo apsauga, pobūdžio ir turinio nustatymas priklauso ne nuo su registracijos procedūra susijusių nuostatų, kurių atžvilgiu valstybėms narėms paliekama visiška laisvė, bet nuo esminių ženklo suteikiamos teisės įgijimo sąlygų. Be to, jeigu sąvoka „paslaugos“ priklausytų valstybių narių kompetencijai, tai galėtų lemti skirtingas paslaugų ženklų įregistravimo sąlygas pagal atitinkamą nacionalinę teisę. Todėl tikslas, kad teisė į ženklą visose valstybėse narėse būtų įgyjama „vienodomis sąlygomis“, nebūtų pasiektas.

(žr. 30–33 punktus)

2.     Direktyvoje 89/104 valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti įtvirtinta sąvoka „paslaugos“ apima mažmeninėje prekyboje prekėmis teikiamas paslaugas. Iš tikrųjų joks iš direktyvos arba iš bendrųjų Bendrijos teisės principų kylantis privalomasis pagrindas nedraudžia tokių paslaugų priskirti „paslaugų“ sąvokai direktyvos prasme, todėl prekybininkui turi būti suteikiama teisė įregistruojant savo ženklą įgyti šio ženklo, kaip jo teikiamų paslaugų kilmės nuorodos, apsaugą.

Norint įregistruoti ženklą tokioms paslaugoms, nebūtina konkrečiai apibūdinti nagrinėjamos paslaugos ar paslaugų. Tačiau būtina tiksliau apibrėžti su šiomis paslaugomis susijusias prekes ar prekių rūšis.

(žr. 35, 39, 52 punktus ir rezoliucinės dalies 1–2 punktus)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2005 m. liepos 7 d.(*)

„Prekių ženklai – Direktyva 89/104/EEB – Paslaugų ženklai – Registracija – Mažmeninėje prekyboje teikiamos paslaugos – Paslaugos turinio patikslinimas – Nagrinėjamų paslaugų ir prekių arba kitų paslaugų panašumas“

Byloje C‑418/02

dėl Bundespatentgericht (Vokietija) 2002 m. spalio 15 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2002 m. lapkričio 20 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte AG,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai C. Gulmann (pranešėjas) ir R. Schintgen, N. Colneric ir J. N. Cunha Rodrigues,

generalinis advokatas P. Léger,

posėdžio sekretorė M. Múgica Arzamendi, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. liepos 1 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–       Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte AG, atstovaujamos advokato M. Schaeffer,

–       Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir A. Bodard‑Hermant,

–       Austrijos vyriausybės, atstovaujamos E. Riedl,

–       Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos K. Manji, padedamo barrister M. Tappin,

–       Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos N. B. Rasmussen ir S. Fries,

susipažinęs su 2005 m. sausio 13 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1, toliau – direktyva) 2 straipsnio, 4 straipsnio 1 dalies b punkto ir 5 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo.

2       Šis prašymas buvo pateiktas byloje Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte AG (toliau – Praktiker Märkte) prieš Deutsches Patent- und Markenamt (Vokietijos patentų ir prekių ženklų biuras) dėl ženklo, skirto mažmeninėje prekyboje teikiamoms paslaugoms, registracijos.

 Teisinis pagrindas

3       Direktyvos 2 straipsnis nurodo:

„Prekių ženklas gali būti sudarytas iš bet kokio žymens, kurį galima pavaizduoti grafiškai, būtent iš žodžių, įskaitant asmenvardžius, dizaino, raidžių, skaitmenų, išorinio prekių ar jų įpakavimo vaizdo su sąlyga, kad tokie žymenys leidžia atskirti vienai įmonei priklausančias prekes arba paslaugas nuo kitai įmonei priklausančių prekių arba paslaugų.“

4       Šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalis nustato:

„Prekių ženklas nebus registruojamas arba, jeigu įregistruotas, registracija bus paskelbiama negaliojančia:

a)      jeigu jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui, o prekės ir paslaugos, kurioms jis yra taikomas arba registruojamas, yra tapačios prekėms arba paslaugoms, kurias apsaugo ankstesnis prekių ženklas;

b)       jeigu dėl savo tapatumo ar panašumo į ankstesnį prekių ženklą arba dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, tapatumo ar panašumo yra galimybė suklaidinti dalį visuomenės, arba gali būti klaidingai susiejamas su ankstesniu prekių ženklu.“

5       5 straipsnio 1 dalis numato:

„Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:

a)       bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;

b)       bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ar panašumo į jo prekių ženklą ir dėl šiuo ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su prekių ženklu.“

6       Direktyvos dvylikta konstatuojamoji dalis nustato, kad šios direktyvos nuostatos turi visiškai atitikti 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo, paskutinį kartą peržiūrėtos 1967 m. liepos 14 d. Stokholme ir pakeistos 1979 m. rugsėjo 28 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 828 tomas, Nr. 11847, p. 305, toliau – Paryžiaus konvencija), nuostatas, kurios privalomos visoms Bendrijos valstybėms narėms.

7       Peržiūrėta ir pataisyta 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutartis dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti (toliau – Nicos sutartis) buvo sudaryta remiantis Paryžiaus konvencijos 19 straipsniu, kuriuo Sąjungos šalims paliekama teisė sudaryti tarpusavyje specialiąsias pramoninės nuosavybės apsaugos sutartis.

8       Šia sutartimi įtvirtinta klasifikacija (toliau – Nicos klasifikacija) su paslaugomis susijusią 35 klasę apibūdina taip:

„Reklama;

verslo vadyba;

verslo tvarkyba;

įstaigų veikla.“

9       Su šia klase susijusi aiškinamoji pastaba paaiškina:

„<...>

Šiai klasei, inter alia, priklauso:

–       įvairių prekių surinkimas į vieną vietą (išskyrus vežimą) trečiųjų asmenų naudai, kad pirkėjai galėtų jas patogiai apžiūrėti ir įsigyti,

<...>

Šiai klasei, inter alia, nepriklauso:

–       įmonių, kurių pagrindinė veikla yra prekių pardavimas, t. y. prekybos įmonių, veikla,

<…>“

10     Nicos sutarties 2 straipsnis nustato:

„1.       Atsižvelgiant į šios Sutarties nustatytus reikalavimus, Klasifikacija turi tokią galią, kokią jai suteikia kiekviena Specialios Sąjungos šalis. Klasifikacija konkrečiai neįpareigoja Specialios Sąjungos šalių nei bet kuriam ženklui suteikiamos apsaugos apimties nustatymo, nei paslaugų ženklų pripažinimo klausimais.

2.       Kiekviena Specialios Sąjungos šalis pasilieka teisę naudoti Klasifikaciją kaip pagrindinę arba kaip papildomą sistemą.

3.       Specialios Sąjungos šalių kompetentingos tarnybos oficialiuose dokumentuose bei leidiniuose ženklų registravimo klausimais naudoja Klasifikacijos klasių, kurioms priskiriamos prekės arba paslaugos, kurioms ženklas yra užregistruotas, numerius.

      <…>“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

11     Praktiker Märkte pateikė Deutsches Patent- und Markenamt paraišką įregistruoti ženklą „Praktiker“ būtent paslaugai „mažmeninė prekyba statybinėmis medžiagomis, namų apyvokos ir sodo reikmenimis bei kitomis „pasidaryk pats“ (do-it-yourself) srities prekėmis“.

12     Deutsches Patent- und Markenamt šią paraišką atmetė. Jis nurodė, kad pateikiama „mažmeninės prekybos“ sąvoka neapibūdina nepriklausomų, savarankišką ekonominę reikšmę turinčių paslaugų. Ji susijusi tik su prekių platinimu. Ekonominės veiklos rūšys, kuriomis grindžiamas prekių platinimas, būtent prekių pirkimas ir pardavimas, nėra veiklos rūšys, kurioms galima įregistruoti ženklą. Šia prasme ženklo apsauga gali būti suteikta tik pateikus paraišką įregistruoti ženklą, skirtą skirtingoms pardavinėjamoms prekėms žymėti.

13     Dėl sprendimo atsisakyti įregistruoti Praktiker Märkte pateikė apeliaciją Bundespatentgericht. Ji ypač pažymi, kad ūkio raida, įtvirtinanti paslaugų bendrovės modelį, reikalauja naujo mažmeninės prekybos, kaip paslaugos, vertinimo. Vartotojo apsisprendimą pirkti lemia ne tik prekės prieinamumas ir kaina, bet ir tokie aspektai, kaip pasirinkimas ir įvairių prekių surinkimas į vieną vietą, jų pateikimas, personalo teikiamos paslaugos, reklama, išvaizda, parduotuvės vieta ir t. t. Tokios mažmeninėje prekyboje teikiamos paslaugos leidžia mažmenininkams išsiskirti iš konkurentų. Šias paslaugas turi būti galima apsaugoti paslaugų ženklu. Šia prasme ženklo apsaugą mažmenininko teikiamoms paslaugoms turi pripažinti ne tik Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (toliau – VRDT), bet ir daugelis valstybių narių. Reikalingas vienodas šio klausimo sprendimas Bendrijos viduje.

14     Šiame kontekste Bundespatentgericht nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar mažmeninė prekyba yra paslauga direktyvos 2 straipsnio prasme?

         Teigiamai atsakius į šį klausimą:

2.      Kiek turi būti paaiškintas tokių mažmenininko teikiamų paslaugų turinys, siekiant užtikrinti, kad ženklo apsaugos objektas būtų nustatytas, kaip reikalauja:

a)      direktyvos 2 straipsnyje apibrėžta ženklo funkcija atskirti vienos įmonės pagamintas prekes arba suteiktas paslaugas nuo kitos įmonės pagamintų prekių arba suteiktų paslaugų;

b)      būtinybė atriboti tokio ženklo apsaugos sritį ginčo atveju?

3.      Kiek reikia atriboti panašumo sritį (4 straipsnio 1 dalies b punktas ir 5 straipsnio 1 dalies b punktas) tarp tokių mažmenininko teikiamų paslaugų ir:

a)      kitų platinant prekes teikiamų paslaugų

         arba

b)      mažmenininko, dėl kurio kilo ginčas, platinamų prekių?“

15     Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad direktyvos 2 straipsnyje nepateikiamas ten naudojamų sąvokų „prekės“ ir „paslaugos“ apibrėžimas.

16     Jo manymu, mažmenininko nepriklausomos veiklos pagrindas, kuriuo jis tiesiogiai konkuruoja su kitais prekių platintojais ir kuriam gali būti būtina paslaugų ženklo autonominė apsauga, sumažėja iki specifinės prekybos veiklos, leidžiančios platinti prekes, neapsiribojant vien tik pačiu platinimu. Šiuo atveju kalbama apie prekių asortimento iš skirtingų įmonių surinkimą ir jo pasiūlymą pirkėjui tradicinės prekybos būdu, per prekybą paštu arba elektroninę komerciją. Net jei už jas konkrečiam klientui nepateikiama sąskaita, jos gali būti laikomos atlyginamomis paslaugomis, nes jos finansuojamos antkainiu.

17     Tačiau, Bundespatentgericht nuomone, pirminė ženklo funkcija gali būti atlikta tik tuomet, jei pakankamai aiškiai nustatomas apsaugos objektas. Tokios bendros sąvokos kaip „mažmeninės prekybos apsauga“ nepatenkina išskirtinių teisių apibrėžtumo reikalavimo. Tik su platinamomis prekėmis susiję apribojimai nepanaikina sąvokos „mažmeninė prekyba“ neapibrėžtumo nagrinėjamoje srityje. Jie neatsako į klausimą, kokias paslaugas, be paprasčiausios prekybos šiomis prekėmis, jie apima. Analogiški prieštaravimai gali būti pateikiami dėl paaiškinimų, susijusių su prekybos vietos pobūdžiu, pavyzdžiui, „didelė parduotuvė“ ar „prekybos centras“.

18     Būtinybė registruojant ženklą apibrėžti sąvokos „mažmenininko teikiamos paslaugos“ turinį dar labiau sustiprėja aiškinant direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkte ir 5 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintą sąvoką „galimybė supainioti“. Iš tikrųjų per registravimo procedūrą tapatus sąvokos „mažmenininko teikiamos paslaugos“ turinio paaiškinimas galiausiai pasirodytų nepakankamas, jeigu įregistruotas paslaugų ženklas suteiktų nekontroliuojamą apsaugą dėl plataus sąvokos „prekių ar paslaugų panašumas“ aiškinimo.

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl dviejų pirmųjų klausimų

19     Dviem pirmaisiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, Bundespatentgericht iš esmės klausia, ar direktyvoje, būtent jos 2 straipsnyje, įtvirtinta sąvoka „paslaugos“ turi būti aiškinama ta prasme, kad ji apima mažmeninėje prekyboje teikiamas paslaugas ir, jei taip, ar paslaugų ženklo įregistravimo tokioms paslaugoms sąlyga yra įvairių patikslinimų pateikimas.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

20     Praktiker Märkte mano, kad mažmeninė prekyba yra paslauga direktyvos prasme. Ją, kaip paslaugą, apsaugantis ženklas turi būti tinkamas pirminei ženklo funkcijai atlikti. Nebūtina paaiškinti teikiamų paslaugų turinio tam, kad būtų nustatytas apsaugos objektas.

21     Per žodinę proceso dalį Prancūzijos vyriausybė nurodė, kad nuo šiol pripažįsta, jog kai kurios su mažmenine prekyba susijusios specifinės paslaugos, kurių turinys turi būti patikslintas, gali sudaryti savarankiškas paslaugas, kurios nepriklauso pardavimui ir todėl gali būti saugomos ženklo.

22     Austrijos vyriausybė tvirtina, kad mažmeninės prekybos pagrindas, tai yra prekių pardavimas, nėra paslauga, kuriai gali būti suteikiama ženklo apsauga, kaip tai patvirtina ir su Nicos klasifikacijos 35 klase susijusi aiškinamoji pastaba. Paslaugų ženklas gali būti įregistruojamas tik šiam pagrindui nepriklausančioms paslaugoms, kurių turinys turi būti patikslintas.

23     Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodo, kad ženklas gali būti įregistruojamas paslaugai, jeigu vartotojai mano, kad naudojantis šiuo ženklu jiems suteikiama identifikuojama paslauga, kuri apima daugiau nei paprastą prekių platinimą. Nicos klasifikacijos 35 klasės aiškinamoji pastaba patvirtina, kad paprastas prekių platinimas nėra paslauga, kurią galima identifikuoti, tačiau mažmeninės prekybos aspektai, susiję su įvairių prekių surinkimu trečiųjų asmenų naudai, kad pirkėjai galėtų jas patogiai apžiūrėti ir įsigyti, gali sudaryti ženklu saugomą paslaugą. Siekiant ją įregistruoti, turi būti išvardyti paslaugą sudarantys veiklos aspektai, mažmeninės prekybos sritis arba sritys, kuriems taikoma ženklo apsauga, kad būtų garantuotas apsaugos objekto tikslumas.

24     Komisija tvirtina, kad mažmeninė prekyba yra paslauga direktyvos prasme, jeigu išpildyti EB 50 straipsnio reikalavimai. Paslaugų ženklo apsauga gali būti taikoma visai veiklai, kuri nėra vien tik prekybos veikla. Neįmanoma išsamiai išvardyti visų nagrinėjamų paslaugų. Jos gali apimti prekių išdėstymą, vietą, bendrą naudojimosi paprastumą, personalo požiūrį ir pareigingumą, klientams skiriamą dėmesį.

25     Komisijos nuomone, formaliu teisiniu požiūriu paslaugų turinio patikslinimo klausimas kyla dėl ženklo įregistravimo. Šis klausimas priklauso valstybių narių kompetencijai, kaip tai matyti iš direktyvos penktos konstatuojamosios dalies, pagal kurią valstybėms narėms paliekama teisė nustatyti registravimo būdu įgyjamų ženklų registravimo tvarką, pavyzdžiui, registravimo procedūrų formą. Šiuo požiūriu ženklas mažmeninei prekybai gali būti įregistruotas tik Nicos klasifikacijos 35 klasėje. Pati Nicos sutartis nekelia jokių reikalavimų dėl paslaugos aprašymo.

 Teisingumo Teismo atsakymas

26     Iš direktyvos pirmos konstatuojamosios dalys matyti, kad jos tikslas yra suderinti valstybių narių įstatymus, siekiant pašalinti skirtumus, galinčius sudaryti kliūčių laisvam prekių judėjimui, laisvei teikti paslaugas ir iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje.

27     Remiantis jos 1 straipsniu, direktyva taikoma „prekių ženklams“ ir „paslaugų ženklams“.

28     Ji nepateikia sąvokos „paslaugos“ apibrėžimo, kurią EB 50 straipsnis apibūdina kaip „paslaugas, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį“.

29     Ji nepaaiškina, kokie reikalavimai keliami paslaugų ženklo įregistravimui, jeigu tokį įregistravimą numato nacionalinė teisė.

30     Šiuo atžvilgiu būtina konstatuoti, kad direktyvos penkta konstatuojamoji dalis nurodo, jog valstybėms narėms paliekama teisė nustatyti registravimo būdu įgyjamų ženklų registravimo tvarką, pavyzdžiui, registravimo procedūrų formą. Tačiau septintoje konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad šio įstatymų suderinimo tikslams pasiekti reikia, kad registruoto ženklo įgijimo sąlygos visose valstybėse narėse būtų vienodos.

31     Taigi paslaugos, kuriai gali būti taikoma įregistruoto ženklo apsauga, pobūdžio ir turinio nustatymas priklauso ne nuo su registravimo procedūra susijusių nuostatų, bet nuo esminių ženklo suteikiamos teisės įgijimo sąlygų.

32     Jeigu sąvoka „paslaugos“ priklausytų valstybių narių kompetencijai, tai galėtų lemti skirtingas paslaugų ženklo įregistravimo sąlygas pagal atitinkamą nacionalinę teisę. Tikslas, kad teisė į ženklą visose valstybėse narėse būtų įgyjama „vienodomis sąlygomis“, nebūtų pasiektas.

33     Taigi direktyvoje nurodytos sąvokos „paslaugos“ vienodą išaiškinimą visoje Bendrijos teisinėje sistemoje turi pateikti Teisingumo Teismas (pagal analogiją žr. 2001 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Zino Davidoff ir Levi Strauss, C-414/99−C-416/99, Rink. p. I‑8691, 42 ir 43 punktus).

34     Šiuo atžvilgiu būtina nurodyti, kad mažmeninės prekybos tikslas yra parduoti prekes vartotojams. Be teisinio pardavimo sutarties sudarymo ši prekyba apima visą veiklą, kurią ūkio subjektas vykdo skatindamas tokios sutarties sudarymą. Šią veiklą sudaro būtent prekyboje siūlomų prekių asortimento parinkimas ir įvairios siūlomos paslaugos, kuriomis siekiama, kad vartotojas sudarytų šią sutartį su šiuo prekybininku, o ne su jo konkurentu.

35     Joks iš direktyvos arba iš bendrųjų Bendrijos teisės principų kylantis privalomas pagrindas nedraudžia tokių paslaugų priskirti „paslaugų“ sąvokai direktyvos prasme, todėl prekybininkas turi teisę įregistruodamas savo ženklą įgyti šio ženklo, kaip jo teikiamų paslaugų kilmės nuorodos, apsaugą.

36     Šis paaiškinimas iliustruojamas su Nicos klasifikacijos 35 klase susijusioje aiškinamojoje pastaboje, pagal kurią ši klasė apima „įvairių prekių surinkimą <...> trečiųjų asmenų naudai, kad pirkėjai galėtų jas patogiai apžiūrėti ir įsigyti“ (aiškinamoji pastaba anglų kalba „the bringing together, for the benefit of others, of a variety of goods <…> enabling customers to conveniently view and purchase those goods“).

37     Dėl 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1) reikia pastebėti, kad dabar VRDT pripažįsta, jog mažmeninės prekybos įmonių teikiamoms paslaugoms galima registruoti Bendrijos ženklą ir kad jos priklauso Nicos klasifikacijos 35 klasei (žr. 2001 m. kovo 12 d. VRDT pirmininko pranešimą Nr. 3/01 dėl Bendrijos ženklų įregistravimo mažmeninės prekybos paslaugoms).

38     Tarp kita ko, reikia konstatuoti, jog visi Teisingumo Teismui pastabas pateikę suinteresuotieji asmenys pripažino, kad mažiausiai keletas mažmeninėje prekyboje teikiamų paslaugų gali sudaryti paslaugas direktyvos prasme ir kad, remiantis Teisingumo Teismo turima informacija, tokiu aiškinimu grindžiama šiuo metu plačiai valstybėse narėse taikoma praktika.

39     Taigi reikia padaryti išvadą, kad sąvoka „paslaugos“ direktyvos prasme apima mažmeninėje prekyboje teikiamas paslaugas.

40     Kyla klausimas, ar tam tikrais mažmeninės prekybos atvejais sąvoka „paslaugos“ direktyvos prasme turi būti patikslinta.

41     Šiuo klausimu Teisingumo Teismui pateiktose pastabose tvirtinama, kad būtina nustatyti paslaugas, kurioms gali būti suteikiama apsauga kaip mažmeninės prekybos paslaugoms, jas atskiriant nuo paslaugų, glaudžiai susijusių su prekių pardavimu, kurių atžvilgiu ženklas negali būti registruojamas. Be to, pažymima, kad paraiška įregistruoti ženklą turi aiškiai apibūdinti paslaugą arba paslaugas, kurių atžvilgiu pareiškėjas prašo apsaugos.

42     Tvirtinama, kad tokie patikslinimai būtini ypač siekiant išsaugoti esminę ženklo funkciją, tai yra nurodyti ženklu žymimų prekių ar paslaugų kilmę, ir nesuteikti mažmeninės prekybos paslaugų ženklams per didelės ir neapibrėžtos apsaugos.

43     Šių klausimų sudėtingumą parodo ir skirtingi pastabas pateikusių asmenų pasiūlyti šios situacijos sprendimo variantai, ir Teisingumo Teismo turima informacija apie dabartinę valstybių narių praktiką.

44     Dėl toliau išvardytų motyvų negalima sąvokos „mažmeninės prekybos paslaugos“ direktyvos prasme aiškinti griežčiau už šio sprendimo 34 punkte pateikiamą aprašymą.

45     Pirmiausia reikia konstatuoti, kad parduodant prekes teikiamų įvairių paslaugų rūšių atskyrimas, kuris reikalautų siauresnio sąvokos „mažmeninės prekybos paslaugos“ apibrėžimo, atsižvelgiant į tai, kad mažmeninė prekyba yra didelis ūkio sektorius, būtų dirbtinis. Neišvengiamai kiltų sunkumų tiek bendrai apibrėžiant, tiek ir praktiškai įgyvendinant tokio atskyrimo kriterijus.

46     Reikia pripažinti, kad siauresnis sąvokos „mažmeninės prekybos paslaugos“ apibrėžimas sumažintų ženklo savininkui suteikiamos apsaugos apimtį ir todėl sumažėtų atvejų, kai kiltų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymo klausimų.

47     Tačiau šių motyvų nepakanka tam, kad galima būtų taikyti siauresnį aiškinimą.

48     Iš tikrųjų nėra jokių duomenų, kad kylančios su ženklo mažmeninės prekybos paslaugoms įregistravimu susijusios problemos negali būti išspręstos remiantis dviem nagrinėjamomis direktyvos nuostatomis, kurias išaiškino Teisingumo Teismas. Šiuo atžvilgiu būtina priminti, kad galimybė suklaidinti turi būti visapusiškai įvertinta, atsižvelgiant į visas svarbias šios bylos aplinkybes (žr. 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimo SABEL, C‑251/95, Rink. p. I-6191, 22 punktą ir 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Canon, C‑39/97, Rink. p. I-5507, 16 punktą). Atliekant visapusišką įvertinimą, prireikus įmanoma atsižvelgti į sąvokos „mažmeninės prekybos paslaugos“ ypatumus, susijusius su jos plačia taikymo sritimi, tinkamai atsižvelgiant į visų suinteresuotųjų šalių teisėtus interesus.

49     Tokiomis aplinkybėmis, siekiant įregistruoti ženklą mažmeninėje prekyboje teikiamoms paslaugoms, nebūtina aiškiai apibūdinti paslaugos ar paslaugų, kurioms jį prašoma įregistruoti. Pastariesiems identifikuoti pakanka naudoti tokias bendras formuluotes kaip „įvairių prekių surinkimas, leidžiantis pirkėjui jas patogiai apžiūrėti ir įsigyti“.

50     Tačiau iš pareiškėjo turi būti reikalaujama tiksliau apibrėžti prekes ar prekių rūšis, su kuriomis yra susijęs šių paslaugomis teikimas, pavyzdžiui, pateikiant tokias nuorodas, kurios yra pagrindinėje byloje pateiktoje paraiškoje įregistruoti (žr. šio sprendimo 11 punktą).

51     Tokie patikslinimai palengvintų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymą ir tuo pat metu smarkiai neapribotų ženklui suteikiamos apsaugos. Jie taip pat palengvintų direktyvos 12 straipsnio 1 dalies, pagal kurią „ženklas gali būti panaikintas, jeigu penkerius metus iš eilės jis nebuvo faktiškai naudojamas valstybėje narėje žymėti <...> paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas, ir jeigu nebuvo tinkamų priežasčių jo nenaudoti“, taikymą.

52     Todėl į pirmuosius du prejudicinius klausimus reikia atsakyti taip, kad direktyvoje, būtent jos 2 straipsnyje, įtvirtinta sąvoka „paslaugos“ apima mažmeninėje prekyboje teikiamas paslaugas.

Norint įregistruoti ženklą tokioms paslaugoms, nebūtina aiškiai apibūdinti nagrinėjamos paslaugos ar paslaugų, tačiau būtina tiksliau apibrėžti su šiomis paslaugomis susijusias prekes ar prekių rūšis.

 Dėl trečiojo klausimo

53     Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkte ir 5 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta sąvoka „panašumas“, dėl kurio gali kilti grėsmė supainioti šių nuostatų prasme, turi būti aiškinama remiantis konkrečiais siaurinamojo pobūdžio kriterijais, kai kalbama apie paslaugų ženklus, kuriais saugomos mažmeninėje prekyboje teikiamos paslaugos.

54     Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje paraiška įregistruoti ženklą „Praktiker“ mažmeninės prekybos paslaugoms buvo atmesta dėl to, kad nurodoma sąvoka „mažmeninė prekyba“ neapibūdina paslaugų, kurioms ženklas gali būti registruojamas.

55     Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui gali tekti spręsti dėl direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkte ir 5 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintos sąvokos „panašumas“ nagrinėjant klausimą dėl galimybės supainioti šių nuostatų prasme.

56     Nors šios nuostatos yra svarbios siekiant atsakyti į du pirmuosius klausimus, jos netaikomos atsakant į trečiąjį klausimą.

57     Teisingumo Teismas neturi kompetencijos atsakyti į prejudicinius klausimus tuo atveju, kai akivaizdžiai matyti, kad nurodytos Bendrijos teisės normos aiškinimas nėra niekaip susijęs su pagrindinės bylos dalyku ar joje nagrinėjama faktine situacija, arba kai problema yra hipotetinė, arba tada, kai Teisingumo Teismas nežino faktinių ar teisinių aplinkybių, kurias būtina žinoti, kad galima būtų tinkamai atsakyti į pateiktus klausimus (žr., be kita ko, 2003 m. spalio 16 d. Sprendimo Traunfellner, C-421/01, Rink. p. I-11941, 37 punktą).

58     Tokiomis aplinkybėmis, trečiasis klausimas, kiek tai suiję su pagrindine byla, turi būti laikomas hipotetiniu ir todėl pripažintas nepriimtinas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

59     Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvoje 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti, būtent jos 2 straipsnyje, įtvirtinta sąvoka „paslaugos“ apima mažmeninėje prekyboje teikiamas paslaugas.

2.      Norint įregistruoti ženklą tokioms paslaugoms, nebūtina aiškiai apibūdinti nagrinėjamos paslaugos ar paslaugų. Tačiau būtina tiksliau apibrėžti su šiomis paslaugomis susijusias prekes ar prekių rūšis.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.