GENERALINIO ADVOKATO F. G. JACOBS IŠVADA,

pateikta 2005 m. gegužės 4 d.(1)

Byla C‑30/04

Ursel Koschitzki

prieš

Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS)

1.     Šioje byloje Tribunale di Bolzano (Italija) Teisingumo Teismui pateikė klausimą dėl Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalies a punkto(2).

2.     Panašų klausimą Teisingumo Teismas nagrinėjo byloje Stinco ir Panfilo(3).  Šiuo atveju Teisingumo Teismo iš esmės prašoma paaiškinti savo sprendimą toje byloje.

 Bendrijos teisės aktai

3.     Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnyje nustatomos senatvės pensijos ir pensijos mirties atveju išmokų skyrimo sąlygos, kai darbuotojui taikomi dviejų ar daugiau valstybių narių teisės aktai. 46 straipsnio 2 dalyje numatyta sistema siekiama pagerinti situaciją, kai pagal vienos valstybės narės teisės aktus visiškai ar iš dalies neskiriamos išmokos tokiam darbuotojui, nes toje valstybėje nepakankamai buvo įgyta draudimo laikotarpių , nepaisant to, kad kiti draudimo laikotarpiai buvo įgyti kitoje valstybėje narėje. 46 straipsnio 2 dalyje nurodyta taip:

„a)      kompetentinga įstaiga apskaičiuoja teorinį išmokos dydį, į kurį atitinkamas asmuo galėtų pretenduoti, jei visi draudimo ir (arba) gyvenimo laikotarpiai, iki draudiminio įvykio įgyti pagal valstybių narių teisės aktus, kurie buvo taikomi pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui arba savarankiškai dirbančiam asmeniui, atitinkamoje valstybėje išmokos skyrimo metu būtų laikomi įgytais pagal jos administruojamus teisės aktus. Jeigu pagal šiuos teisės aktus išmokos dydis nepriklauso nuo įgytų laikotarpių trukmės, toks dydis laikomas šiame punkte nurodytu teoriniu dydžiu;

b)      kompetentinga įstaiga vėliau, remdamasi pagal ankstesnį punktą apskaičiuotu teoriniu dydžiu, nustato faktinį išmokos dydį pagal santykį tarp draudimo ar gyvenimo laikotarpių, iki draudiminio įvykio įgytų pagal jos administruojamus teisės aktus, trukmės ir bendros draudimo ar gyvenimo laikotarpių, iki draudiminio įvykio įgytų pagal visų atitinkamų valstybių narių teisės aktus, trukmės.“

4.     Todėl, jei asmuo A valstybėje narėje dirbo 10 metų, o B valstybėje narėje 20 metų, net jei pagal valstybės narės teisės aktus jis neturėtų teisės gauti pensijos už 10 metų draudimo laikotarpį (pavyzdžiui, todėl, kad valstybė reikalavo, jog atitinkamas asmuo būti išdirbęs 15 metų), pagal 46 straipsnio 2 dalį A valstybėje narėje jis turėtų teisę gauti vieną trečiąją išmokos, į kurią galėtų pretenduoti, jei joje būtų išdirbęs 30 metų. Pirmas procedūros etapas (t. y. teorinis išmokos dydžio apskaičiavimas pagal 46 straipsnio 2 dalies a punktą) vadinamas sumavimu, o antras etapas (t. y. apskaičiavimas pro rata išmokos pagal 46 straipsnio 2 dalies b punktą) apskaičiavimu pro rata arba paskirstymu.

 Sprendimas Stinco irPanfilo

5.     Italijos įstatyme(4) yra nustatyta minimali pensija. Kai visa mokama pensija (įskaitant bet kurią kitos valstybės narės mokamą pensiją) yra mažesnė už šią minimalią, mokamas skirtumą padengiantis priedas.

6.     Byloje Stinco ieškovai pateikė prašymą Italijos nacionaliniam socialinės apsaugos institutui (Istituto Nazionale della Previdenza Sociale, toliau – INPS) senatvės pensijai gauti. Kiekvienas ieškovas nuo tos pačios dienos turėjo teisę gauti senatvės pensiją iš kitos valstybės narės. INPS skyrė pro rata pensijas, apskaičiuotas pagal 46 straipsnio 2 dalį, remdamasis tariama pensija (arba „teoriniu dydžiu“), kurią ieškovas būtų gavęs, jei būtų dirbęs Italijoje visus darbo metus. Apskaičiuotas teorinės pensijos dydis buvo toks, kad tuo atveju, jeigu ieškovai turėtų teisę į tokio dydžio nacionalines pensijas, pensija būtų papildyta Italijos įstatymo nustatytu priedu, kad pasiektų įstatymo nustatytą minimalią pensiją.

7.     Visi ieškovai teigė, kad tariama pensija, kuri buvo naudojama apskaičiuoti jų pro rata pensijas, turėtų apimti priedą ir todėl atitikti įstatymo nustatytą minimalią pensiją. Teisingumo Teismui pateiktu klausimu buvo siekiama sužinoti, ar INPS, nustatydamas Italijos pro rata pensiją, savo skaičiavimuose turėtų remtis tik tariama pensija, ar teorine pensija arba prireikus papildyta tariama ar teorine pensija, kad atitiktų įstatymo nustatytą minimalią pensiją. Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento 1408/71 46 straipsnio 2 dalies a punktas reikalauja, jog kompetetinga valdžios institucija, nustatydama teorinį pensijos dydį, kuris yra pro rata pensijos apskaičiavimo pagrindas, atsižvelgtų į priedą, skirtą, kad pensija atitiktų įstatymo nustatytą minimalią pensiją.

 Faktinės aplinkybės ir nacionalinė procedūra

8.     Ieškovė šioje byloje, U. Koschitzki, įgijo teisę gauti senatvės pensiją nuo 1996 m. spalio mėnesio. Ji sukaupė 262 įmokų savaites Italijoje ir 533 įmokų savaites kitoje valstybėje narėje, iš viso 795 įmokų savaites.

9.     Teorinis pensijos, kurią gauti U. Koschitzki būtų įgijusi teisę, jei būtų dirbusi Italijoje visus savo darbo metus, dydis, kaip ir byloje Stinco, mažesnis nei Italijos minimali pensija. Tačiau yra nustatyta papildoma sąlyga gauti priedą, mokamą tam, kad pensija atitiktų įstatymo nustatytą minimalią pensiją, kuri nebuvo nagrinėjama byloje Stinco, t. y. ieškovo šeimos pajamos turi būti mažesnės nei Italijos įstatyme nustatyta viršutinė riba(5).  1996 m. spalio mėn. Koschitzki šeimos pajamos (įskaitant jos vyro) buvo didesnės nei ši riba.

10.   U. Koschitzki teigė, kad pagal sprendimą byloje Stinco Italijos pro rata pensija turėtų būti apskaičiuojama imant tariamą pensiją, padidintą tiek, kad atitiktų įstatymo nustatytą minimalų dydį.

11.   INPS teigia: kadangi U. Koschitzki šeimos pajamos viršijo pajamų viršutinę ribą, skaičiuojant pagal 46 straipsnio 2 dalies a punktą tariama pensija neturėtų būti papildyta, kad atitiktų įstatymo nustatytą minimalų dydį.

12.   U. Koschitzki pareiškė ieškinį Tribunale di Bolzano, kuris mano, kad pažodinė sprendimo Stinco formuluotė patvirtina ieškovo taikomą apskaičiavimo metodą: Italijos pro rata pensijos apskaičiavimo pagrindas yra papildyta tariama pensija. Tačiau šis teismas pažymi, jog šioje byloje nepatikslinama, ar turi būti atsižvelgiama į priedą netgi tada, kai šeimos pajamos viršija Italijos įstatyme nustatytą viršutinę ribą. Todėl Tribunale di Bolzano sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kuriame klausia, ar Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalies a punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad Italijos pro rata pensijos apskaičiavimo pagrindas visada turi būti tariama pensija, papildyta kad atitiktų įstatymo nustatytą minimalią pensiją, net jei buvo viršytos Italijos įstatyme nustatytos pajamų ribos, numatytos tam, kad pensija atitiktų įstatymo nustatytą minimumą.

13.   U. Koschitzki pateikė rašytines pastabas INPS ir Komisijai, kurie dalyvavo posėdyje.

 Įvertinimas

14.   U. Koschitzki teigia, kad Italijos pro rata pensijos apskaičiavimo pagrindas turėtų būti papildyta tariama pensija. INPS ir Komisija, nors ir dėl skirtingų priežasčių, mano priešingai.

15.   Mano nuomone, atsakymas į pateiktą klausimą išplaukia iš 46 straipsnio 2 dalies a punkto formuluotės ir tikslo bei Teisingumo Teismo pagrįsto šios nuostatos išaiškinimo.

16.   46 straipsnio 2 dalies a punkte reikalaujama, kad kompetetinga institucija apskaičiuotų „teorinį išmokos dydį, į kurį atitinkamas asmuo galėtų pretenduoti“(6), jei visi draudimo ir (arba) gyvenimo laikotarpiai buvo įgyti pagal atitinkamos valstybės teisės aktus. Tiek byloje Stinco, tiek šioje byloje apskaičiuojant teorinį išmokos dydį remiamasi Italijos teisės aktais, todėl įtraukiamos pajamų ribos, kurios suteikia teisę gauti priedą. Jei ieškovai byloje Stinco būtų įgiję visus tokius laikotarpius Italijoje, jie būtų įgiję teisę gauti aptariamą pensijos priedą pagal Italijos teisės aktus. Šioje byloje, atvirkščiai, neginčijama tai, kad jei U. Koschitzki būtų įgijusi visus tuos laikotarpius Italijoje, ji nebūtų įgijusi šios teisės, nes tuo metu jos šeimos grynosios pajamos viršijo viršutinę ribą, nustatytą Italijos įstatyme priedui gauti. Todėl manau, jog pensijos priedo įtraukimas į teorinės išmokos dydį pažeistų 46 straipsnio 2 dalies a punkto formuluotę ir tikslą.

17.   Mano nuomone, atsakymas į šioje byloje pateiktą klausimą išplaukia iš ankstesniame punkte pateikto paaiškinimo. Nepaisydamas to, išnagrinėsiu tam tikrus U. Koschitzki pateiktų argumentus ir INPS pateiktą klausimą.

 Teisingas sprendimo Stinco išaiškinimas

18.   U. Koschitzki advokatas posėdyje rėmėsi sprendimo Stinco 9 punktu, kuriuo, jo manymu, norima pasakyti, kad ieškovai šioje byloje, jei jie būtų įgiję visus draudimo laikotarpius Italijoje, nebūtų įgiję teisės gauti pensijos priedą. Šiuo požiūriu U. Koschitzki padėtis yra tokia pati kaip ir jų, todėl nėra pagrindo atskirti Stinco ir šios bylos.

19.   Teisingumo Teismas šiame sprendimo Stinco punkte rėmėsi nacionalinio teismo teiginiu, kad faktiškai ieškovų gaunamos pensijos nebuvo papildytos, kad atitiktų įstatymo nustatytą minimalią pensiją, nes kiekvieno jų gaunama visa pensija, atsižvelgus į Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje mokamas pensijas, viršijo Italijos įstatyme nustatytą dydį, pagal kurį mokamas priedas.

20.   Tačiau, kaip pastebėjo Komisija, šis teiginys nereiškia, kad ieškovai byloje Stinco nebūtų įgiję teisės gauti pensijos priedą, jei būtų įgiję visus atitinkamus draudimo laikotarpius Italijoje. Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs pirmiau minėtame sprendimo punkte, jog tariamos pensijos, kurią ieškovai gautų, jei būtų išdirbę Italijoje visus savo darbo metus, dydis yra toks, kad jei jie iš tikrųjų būtų įgiję teisę gauti tokio dydžio nacionalines pensijas, jiems būtų buvęs paskirtas toks įstatymo nustatytas pensijos Italijoje priedas, jog būtų pasiektas minimalios pensijos dydis. 9 punkte nagrinėjamas atskiras klausimas, ar pensija, kurią ieškovai iš tiesų gavo, atlikus 46 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą sumavimą ir paskirstymą, buvo tokio dydžio, kad turėtų būti mokamas priedas.

21.   Todėl manęs neįtikino U. Koschitzki pateiktas sprendimo Stinco aiškinimas.

22.   U. Koschitzki advokatas posėdyje taip pat rėmėsi tam tikrais mano išvados byloje Stingo teiginiais, kurie, jo nuomone, paremia jos aiškinimą(7). Šiose nuorodose teigiama, kad „apskaičiuojamas teorinis pensijos dydis turėtų apimti ir priedą“(8).  Tačiau bylos Stinco kontekste šis klausimas iš tikrųjų buvo esminis: kaip paaiškinau tolesniame sakinyje, jei ieškovai šioje byloje „būtų įgiję visą išdirbtų savaičių Italijoje skaičių, jie būtų galėję pretenduoti į labai mažas pensijas, kiekvienu atveju papildytas, kad atitiktų minimalios pensijos dydį“(9).  U. Koschitzki situacija yra kitokia.

 Teisingas Reglamento Nr. 1408/71 aiškinimas

23.   U. Koschitzki pateikia keletą prieštaravimų, paremtų kitomis Reglamento Nr. 1408/71 nuostatomis.

 1 straipsnio t punktas – „išmokos“ apibrėžimas

24.   Pirmiausia U. Koschitzki teigia, kad reikia atsižvelgti į Reglamente Nr. 1408/71 pateiktą „išmokos“ apibrėžimą, būtent „visas išmokas ir pensijas <...> įskaitant visas jų dalis, mokamas iš valstybinių fondų“(10).  Kadangi priedas yra bazinės išmokos dalis, jis negali būti pašalintas iš teorinės pensijos apibrėžimo.

25.   Manęs šis argumentas neįtikina. Jis prilygsta teigimui, kad „išmoka“ neapima išmokų ir pensijų, kurių atitinkamas asmuo iš tiesų neturi teisės gauti, o tai negalėjo būti įstatymų leidėjo tikslas.

 46a straipsnis – išmokų sumažinimas

26.   Antra, U. Koschitzki teigia, kad tiek, kiek teisė į papildytą pensiją priklauso nuo to, ar šeimos pajamos neviršija tam tikros viršutinės ribos, aptariami Italijos teisės aktai yra nesutampanti nuostata Reglamento Nr. 1408/71 46a straipsnio prasme. Todėl šis straipsnis turi būti taikomas kartu su 46c straipsniu.

27.   Kaip bendra taisyklė, Reglamentas Nr. 1408/71 leidžia valstybėms narėms nustatyti išmokų sumažinimą, jų mokėjimo sustabdymą ar nutraukimą joms sutapus su kitomis socialinės apsaugos išmokomis arba bet kokiomis kitomis pajamomis, net kai teisė gauti tokias išmokas buvo įgyta pagal kitos valstybės narės teisės aktus ar kai tokios pajamos buvo gautos kitos valstybės narės teritorijoje(11). Tokios nuostatos paprastai žinomos kaip išmokų sutapimo išvengimo nuostatos arba nesutampančios nuostatos. Tačiau 46a‑46c straipsniai patikslina šį principą nacionalinės teisės aktų, susijusių su, inter alia, senatvės pensijų sutapimu, atveju.

28.   Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, nacionalinė taisyklė turi būti suprantama kaip nuostata dėl išmokų sumažinimo siekiant Reglamento Nr. 1408/71 numatytų tikslų, jei numatytas apskaičiavimas sumažina pensijos, į kurią atitinkamas asmuo gali pretenduoti, dydį, nes jis gauna išmoką iš kitos valstybės narės(12).  Tačiau šioje byloje minėta nacionalinė taisyklė akivaizdžiai nėra nuostata dėl išmokų sumažinimo: kai ieškovo pajamos viršija tam tikrą ribą, ji paprasčiausia nesuteikia teisės į pagal reikalingumą nustatytą išmoką.

29.   Tačiau netgi jei pasitelkus fantaziją nacionalinė priemonė būtų vertinama kaip sumažinanti mokamą pensiją (U. Koschitzki atveju numatant ne padidintos, bet nepapildytos pensijos mokėjimą), šis „sumažinimas“ atsirastų ne dėl to, kad U. Koschitzki gautų išmoką iš kitos valstybės narės, bet dėl to, kad jos šeimos pajamos viršijo tam tikrą ribą.

30.   46a straipsnio formuluotė patvirtina, kad nesutampančios nuostatos, su kuriomis jis susijęs, neapima nuostatų, reguliuojančių pensijų ir kitų pajamų, gautų toje pačioje valstybėje narėje, sutapimą. 46a straipsnis pavadintas „Bendrosios nuostatos dėl invalidumo, senatvės išmokų ar išmokų išlaikytiniams sumažinimo, sustabdymo ar nutraukimo pagal valstybių narių teisės aktus“. Pirmuose dviejuose punktuose pateikti tam tikri apibrėžimai. Bendrų nesutampančių nuostatų esmė numatoma trečioje dalyje. 46a straipsnio 3 dalies a ir d punktuose nagrinėjamas išmokų sutapimas su kitomis pajamomis ir iš abiejų nuostatų matyti, kad taisyklė taikoma tik tada, kai atitinkamos „kitos pajamos“ yra „gautos kitoje valstybėje narėje“ (46a straipsnio 3 dalies a punktas) arba „gautos kitos valstybės narės teritorijoje“ (46a straipsnio 3 dalies d punktas).

31.   Todėl man atrodo aišku, kad šiuo atveju minėta nacionalinė taisyklė nėra 46a straipsnio prasme nesutampanti nuostata.

 46 straipsnio 3 dalis – autonominės ir pro rata pensijos palyginimas

32.   Toliau U. Koschitzki tvirtina, kad pagal 46 straipsnio 3 dalį pirmas jos pensijos apskaičiavimo etapas turi būti atliktas pagal 46 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgiant į nacionalines nuostatas, susijusias su sumažinimu. Nuostatos dėl sumažinimo yra svarbios tik antuoju apskaičiavimo etapu, kuomet palyginamas tik pagal nacionalinės teisės aktus mokamas dydis, įskaitant nesutampančias nuostatas, ir pagal Bendrijos teisę priklausantis dydis, įskaitant nesutampančias nuostatas. Grįsdama savo argumentą U. Koschitzki posėdyje rėmėsi byla Di Crescenzo ir Casagrande (13), cituodama būtent šios bylos 27 punktą, kuriame Teisingumo Teismas nurodė:

„Galiausiai reikėtų priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnio 2 dalį kompetentinga valdžios institucija, nustatydama teorinį dydį (pagal 46 straipsnio 2 dalies a punktą), neturi atsižvelgti į jokią nacionalinę nuostatą dėl išmokos sumažinimo. Iš to darytina išvada, kad bylose, pavyzdžiui, šioje prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, teorinis pensijos dydis turi būti lygus visos pensijos, kurią moka aptariama valstybė narė, dydžiui.“

33.   Nemanau, kad 46 straipsnio 3 dalis yra susijusi su U. Koschitzki atveju. Pagal pirmąją šios nuostatos pastraipą atitinkamas asmuo turi teisę gauti didžiausią išmokos dydį, apskaičiuotą pagal 46 straipsnio 1 ir 2 dalis, iš kiekvienos valstybės narės kompetentingos valdžios, nepažeidžiant jokių nuostatų dėl sumažinimo, mokėjimo sustabdymo ar nutraukimo, numatytų teisės aktuose, pagal kuriuos tos išmokos yra mokėtinos. Antroji pastraipa numato, kad jei taip atsitinka, atliekamas palyginimas turi būti susijęs su dydžiais, nustatytais po minėtų nuostatų taikymo.

34.   46 straipsnio 3 dalies tikslas – nustatyti kaupiamosios pensijos viršutinę ribą, mokamos darbuotojui migrantui, turinčiam teisę į vadinamąją „autonominę pensiją“ pagal 46 straipsnio 1 dalį, teisė į kurią atsiranda nebūtinai atsižvelgiant į laikotarpius, įgytus kitose valstybėse narėse, ir į „pro rata“ pensiją, apskaičiuotą po sumavimo ir paskirstymo pagal 46 straipsnio 2 dalį. Ši riba yra didžiausias teorinis dydis, būtent dydis, į kurį atitinkamas asmuo būtų turėjęs teisę, jei būtų įgijęs visus draudimo laikotarpius valstybėje narėje, turinčioje pažangiausius teisės aktus iš tų, kuriose jis buvo apdraustas(14).  Tam, kad būtų nustatytas didžiausias dydis, turi būti palygintos dvi(15) pensijos. 46 straipsnio 3 dalyje numatoma, kad šis palyginimas turi būti padarytas po nacionalinės taisyklės dėl sumažinimo, mokėjimo sustabdymo ar nutraukimo taikymo.

35.   Tačiau šioje byloje nebuvo manoma, kad U. Koschitzki turi teisę gauti autonominę pensiją; todėl nesuprantu, kaip galėtų būti taikomos 46 straipsnio 1 ir 3 dalys. Bet kuriuo atveju jau paaiškinau, kodėl manau, jog minėta nacionalinė taisyklė šiuo atveju aiškiai nėra nuostata dėl išmokos sumažinimo Reglamento Nr. 1408/71 prasme.

36.   Mano nuomone, Teisingumo Teismo paaiškinimas byloje Di Crescenzo ir Casagrande nepagrindžia U. Koschitzki nuomonės. Šioje byloje nagrinėjama situacija, kuri aiškiai patenka į 46 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, nes asmenys turėjo teisę tiek į autonominę pensiją, tiek į pro rata pensiją. Be to, buvo nagrinėjama tikrai nesutampanti taisyklė Reglamento Nr. 1408/71 prasme: Belgijos teisės aktai numatė, kad angliakasių pensijos turi būti padidintos, atsižvelgiant į teorinių metų skaičių, bet sumažino tokių metų skaičių, nes ieškovas taip pat turėjo teisę gauti pensiją iš kitos valstybės narės. Tokie teisės aktai aiškiai sumažina pensijos dydį, į kurį atitinkamas asmuo gali pretenduoti, nes jis gauna kitos valstybės narės išmoką ir todėl patenka į Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos dėl išmokos sumažinimo apibrėžimą.

 46c straipsnio 2 dalis – „kitų pajamų“ paskirstymas

37.   Galiausiai U. Koschitzki remiasi 46c straipsnio 2 dalimi. Ji pažymi, jog pagal Italijos teisę jos ir jos vyro pajamos yra tinkamos nustatyti, kuria dalimi pensija yra papildyta, ir teigia, kad 46c straipsnio 2 dalies paskirtis yra tokia, jog turi būti atsižvelgiama ne į visas pajamas, turinčias reikšmės priedo dydžiui, bet tik į pro rata pagal 46 straipsnio 2 dalyje nustatytą paskirstymą.

38.   46c straipsnio 2 dalyje numatoma, kad jeigu išmoka yra apskaičiuojama pagal 46 straipsnio 2 dalį, „taikant valstybės narės teisės aktų nuostatas dėl išmokų sumažinimo, jų mokėjimo sustabdymo ar nutraukimo į kitų valstybių narių skirtingos rūšies išmoką ar išmokas arba kitas pajamas bei visus kitus dalykus turi būti atsižvelgiama proporcingai pagal 46 straipsnio 2 dalį nurodytus draudimo ir (arba) gyvenimo laikotarpius ir tuo remiantis apskaičiuojama minėta išmoka“.

39.   Iš nuostatos formuluotės aišku, kad, kaip ir 46a straipsnis, ji nagrinėja nacionalines taisykles dėl išmokų sumažinimo, mokėjimo sustabdymo ar nutraukimo. Jau paaiškinau Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos dėl išmokos sumažinimo reikšmę. Dėl pirmiau minėtos priežasties nemanau, jog Italijos teisės aktuose, kurie nesuteikia teisės į pensijos priedą ieškovei, kurios šeimos pajamos viršija tam tikrą viršutinę ribą, yra tokia nuostata.

40.   Be to, mano nuomone, 46c straipsnis jokiu būdu nėra susijęs su šia byla, nes, kaip ir 46a straipsnis, jis aiškiai nagrinėja išmokų su kitomis pajamomis, gautomis kitoje valstybėje narėje, sutapimą. Tai matyti iš 46a–46c straipsnių sistemos. 46a straipsnyje nustatomos bendros nuostatos dėl išmokų sutapimo, kaip minėta pirmiau(16), šis straipsnis netaikomas pensijų ir pajamų, gautų toje pačioje valstybėje narėje, sutapimo atveju. Būtų keista, jei 46b ir 46c straipsnių, kurie nustato konkrečias nuostatas dėl sutapimo, taikymo sritys būtų skirtingos. Be to, šis aiškinimas yra patvirtinamas 46c straipsnio, kurio antraštė yra „Specialios nuostatos, taikomos vienai ar kelioms 46a straipsnio 1 dalyje nurodytoms išmokoms sutapus su dviejų ar kelių atitinkamų valstybių narių viena ar daugiau skirtingų rūšių išmokomis ar kitomis pajamomis“.

41.   U. Koschitzki, grįsdama savo argumentą dėl 46c straipsnio, cituoja bylą Stefanutti(17) todėl, kad ši nuostata buvo įterpta į Reglamentą Nr. 1408/71 Reglamentu Nr. 1248/92(18), jog pakeistų Reglamento Nr. 574/72(19) 7 straipsnio 1 dalies b punktą, nagrinėjamą byloje Stefanutti. U. Koschitzki advokatas posėdyje pridūrė, kad iš bylos aišku, jog pajamoms, kurios turi įtakos mokėtinai išmokai, taikomas tas pats sumažinimo koeficientas, kuris naudojamas paskirstymui apskaičiuoti.

42.   Bylos Stefanutti faktinių aplinkybių metu išmokų sutapimas buvo reguliuojamas Reglamente Nr. 1408/71 tik pagal bendrą taisyklę, nustatytą 12 straipsnyje; Reglamento Nr. 574/72 7 straipsnyje pateikiamos bendros šio straipsnio įgyvendinimo taisyklės. 7 straipsnio 1 dalis taikytina, kai asmuo, turintis teisę gauti išmoką pagal vienos valstybės narės teisės aktus, „turi taip pat teisę gauti išmokas pagal vienos ar kelių kitų valstybių narių teisės aktus“. Kadangi tai nėra šios bylos atvejis, kai teisė į išmoką (kurią gauti U. Koschitzki bet kuriuo atveju neturi teisės) neįgyjama pagal kitos, išskyrus Italiją, valstybės narės teisės aktus, nesuprantu, kaip šios nuostatos aiškinimas sprendime Stefanutti galėtų būti susijęs.

 Reglamento 1408/71 50 straipsnis ir IIa priedas – nepriklausoma teisė į priedą ir jo neperkėlimas

43.   INPS pažymi, kad priedas, kaip speciali nesusijusi išmoka, nurodyta Reglamento Nr. 1408/71 IIa priede, nėra perkeliamas į kitas valstybes nares pagal šio reglamento 10a straipsnį, kuris numato, kad tokios išmokos turi būti suteikiamos išskirtinai toje valstybėje narėje, kurioje gyvena gavėjas. Jo manymu, jei priedas būtų laikomas teorinio dydžio dalimi, kaip apibrėžta 46 straipsnio 2 dalies a punkte, ši sąlyga būtų pažeidžiama, jei gavėjas gyventų kitoje valstybėje narėje. Italijos gyventojams, kaip yra U. Koschitzki atveju, siūlomas aiškinimas reikštų, jog priedas būtų suteikiamas du kartus: pirma Italijos pro rata pensijai, skaičiuojamai nuo jau papildytos teorinės pensijos, ir, antra, pagal Reglamento Nr. 1408/71 50 straipsnį, kuriame numatomas priedo skyrimas, kai visa mokama suma po sumavimo ir paskirstymo yra mažesnė nei minimumas, nustatytas valstybės narės, kurioje gyvena gavėjas, teisės aktuose.

44.   Remdamasis šia analize INPS daro išvadą, jog šioje byloje teisingas apskaičiavimo metodas yra: a) nustatyti teorinę pensiją, kuri būtų mokama, jei visos įmokos būtų sumokėtos pagal Italijos teisės aktus; b) paskirstyti tariamą pensiją atsižvelgiant į santykį tarp įmokų laikotarpių Italijoje ir visų įmokų laikotarpių užsienyje; c) nustatyti Italijos pro rata pensiją, kuri, kai laikomasi visų Italijos ir Bendrijos teisės aktuose numatytų sąlygų, turi būti papildyta iki Italijos įstatyme nustatyto minimumo.

45.   Kaip nurodžiau, sutikčiau su pasiūlymu dėl teisingo apskaičiavimo metodo šioje byloje pridurdamas, kad atsižvelgiant į Bendrijos teisę ieškovės teisė gauti priedą turi būti nustatyta remiantis visa pensija, mokama po sumavimo ir paskirstymo(20).  Vis dėlto atsižvelgdamas į tai, kad INPS pastabomis siekiama bendresnio poveikio, be to, jose yra abejonių dėl išvados byloje Stinco, aš remiuosi sprendimo toje byloje 17 ir 20 punktais, kuriuose atmetamas šis argumentas.

46.   Dėl šios priežasties manau, kad šioje byloje teorinis išmokos dydis 46 straipsnio 2 dalies a punkto prasme neturėtų apimti pensijos priedo.

 Išvada

47.   Atitinkamai manau, jog į Tribunale di Bolzano pateiktą klausimą reikėtų atsakyti taip:

„Pagal 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentą Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, nustatydama teorinį pensijos dydį, pagal kurį skaičiuojama pro rata pensija, kompetentinga institucija turi atsižvelgti į priedą, būtiną, kad pensija atitiktų įstatymo nustatytą minimalią pensiją, tik tada, kai atitinkamas asmuo, nagrinėjamoje valstybėje narėje įgijęs visus draudimo ir (arba) gyvenamosios vietos laikotarpius Europos Sąjungoje, iš tiesų būtų turėjęs teisę gauti tą priedą pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus.“

---

1 – Originalo kalba: anglų.

---

2  – 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, 1971, p. 2).  Tuo metu galiojusį reglamento tekstą galima rasti 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 118/97, iš dalies keičiančio ir atnaujinančio Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71, A priedo I dalyje (OL L 28, 1997, p. 1).

---

3  – 1998 m. rugsėjo 24 d. Sprendimas Stinco ir Panfilo (C‑132/96, Rink. p. I‑5225).

---

4  – Žr. mano išvados byloje Stinco ir Panfilo 8‑11 punktus ir sprendimo 7 punktą.

---

5  – Įstatymo Nr. 668/83 6 straipsnis, iš dalies pakeistas Dekreto‑įstatymo Nr. 503/92 4 straipsniu.

---

6  – Paryškinta autoriaus.

---

7  – Ypač 19, 30, 32, 35, 46 ir 51 punktai.

---

8  – 46 punktas.

---

9  – Ten pat.

---

10  – 1 straipsnio t punktas.

---

11  – 12 straipsnio 2 dalis.

---

12  – Žr. sprendimą Insalaca (C‑107/00, Rink. p. I‑2403, 16 punktas ir minėta teismo praktika).

---

13  – Sujungtos bylos (C‑90/91 ir C‑91/91, Rink. p. I‑3851).

---

14  – Apie 46 straipsnio veikimą žr. pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71, motyvų santrauką ir Reglamentą (EEB) Nr. 574/72 (COM(89) 370 galutinis).

---

15  – Gali būti daugiau nei dvi pensijos; (santykinio) paprastumo sumetimais pateikiu dviejų pensijų pavyzdį.

---

16  – 30 punktas.

---

17  – 1987 m. spalio 6 d. Sprendimas (197/85, Rink. p. 3855).

---

18  – 1992 m. balandžio 30 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1248/92, keičiantis Reglamentą Nr. 1408/71 ir Reglamentą Nr. 574/72 (OL L 136, p. 7).

---

19  – 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 574/72, nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (OL L 74, p. 1).

---

20 – Žr. 50 straipsnį, apibendrintą šios išvados 42 punkte.