GENERALINIO ADVOKATO

DÁMASO RUIZ‑JARABO COLOMER IŠVADA,

pateikta 2004 m. liepos 15 d.(1)

Byla C‑106/03 P

Vedial SA

prieš

Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)

„Apeliacinis skundas – Bendrijos prekių ženklas – Žodinis ir vaizdinis prekių ženklas HUBERT – Žodinio nacionalinio prekių ženklo SAINT‑HUBERT 41 savininko protestas – Dispozityvumo principo pažeidimas – Neteisingas galimybės suklaidinti sąvokos taikymas“

 Įžanga

1.        Šioje byloje ypač svarbu išnagrinėti tam tikrose su prekių ženklais susijusiose procedūrose, būtent tose, kurios vyksta Pirmosios instancijos teisme ginčijant administracinio sprendimo, priimto protesto dėl prekių ženklo įregistravimo procedūroje, teisėtumą, taikomo dispozityvumo principo taikymo sritį.

 Ginčo aplinkybės

2.        Emerainville (Prancūzija) įsteigta įmonė France Distribution, vadovaudamasi Reglamentu (EB) Nr. 40/94(2), 1996 m. balandžio 1 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramaniam dizainui) (toliau – VRDT) pateikė paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą, sudarytą iš sudėtinio žodinio ir vaizdinio toliau pavaizduoto žymens:

3.        Prekės, kurias jis turėjo žymėti, priklauso Nicos sutarties(3) 29, 30 ir 42 klasėms ir atitinka šiuos aprašymus:

–        29 klasė: „Mėsa, kiaulienos gaminiai, žuvis, paukštiena ir žvėriena; mėsos ekstraktai; konservuoti, džiovinti, virti bei kepti vaisiai ir daržovės; drebučiai ir uogienės; kiaušiniai ir apskritai gaminiai iš kiaušinių, pienas ir pieno produktai; konservai, konservuoti arba šaldyti vaisiai ir daržovės, marinuoti produktai“;

–        30 klasė: „Kava, arbata, kakava, cukrus, ryžiai, tapijoka, sago kruopos, kavos pakaitalai; miltai ir grūdų produktai, duona, pyragai ir konditerijos gaminiai, valgomi ledai; medus, melasos sirupas; mielės, kepimo milteliai; druska, garstyčios; actas, padažai; prieskoniai; ledas“;

–        42 klasė: „Viešbučių ir restoranų paslaugos“.

4.        Ši paraiška buvo paskelbta 1997 m. spalio 6 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 22/97.

5.        1998 m. sausio 6 d. apeliantė Vedial SA, Ludres (Prancūzija) įsteigta bendrovė, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 42 straipsniu, dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo pateikė protestą dalies registracijos paraiškoje nurodytų prekių, t. y. priklausančių 29 klasei „pienas ir kiti pieno produktai“, ir priklausančių 30 klasei „actas, padažai“, atžvilgiu.

Ankstesnis prekių ženklas, kuriuo ji remėsi, yra Prancūzijoje įregistruotas žodinis prekių ženklas „Saint Hubert 41“, kurio registracijos Nr. 1 552 214 ir kuris žymi 29 klasei priklausančius „sviestą, maistinius riebalus, sūrius ir visus pieno produktus“.

6.        1999 m. gruodžio 1 d. VRDT protestų skyrius atmetė protestą grįsdamas tuo, kad Prancūzijos teritorijoje, kur ankstesnis prekių ženklas saugomas Reglamento 40/94(4) 8 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, gyvenančios visuomenės suklaidinimo galimybės nėra.

7.        2000 m. sausio 31 d., remdamasi Reglamento Nr. 40/94 59 straipsniu, Vedial pateikė VRDT apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo. Grįsdama savo apeliaciją, ji prie apeliacijos pridėjo keletą dokumentų, siekdama įrodyti jos prekių ženklo gerą vardą Prancūzijoje.

8.        2001 m. kovo 9 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimu apeliacija buvo atmesta.

9.        Pirmoji apeliacinė taryba manė, kad Protestų skyriaus sprendimas tinkamai pagrįstas tiek, kiek jis susijęs su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto taikymu, nes nors nagrinėjamų prekių panašumo laipsnis yra labai aukštas ir nors, taikant šią nuostatą, reikia atsižvelgti į ankstesnio prekių ženklo gerą vardą, kurį apeliantė įrodė, atitinkamos visuomenės dalies suklaidinimo galimybės nėra, kadangi prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, nėra labai panašūs.

 Skundžiamas sprendimas

10.      2001 m. gegužės 23 d. Vedial Pirmosios instancijos teisme pareiškė ieškinį dėl panaikinimo. Šio ieškinio pagrindas buvo vienintelis, t. y. neteisingas Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalyje esančios suklaidinimo galimybės sąvokos taikymas.

11.      2002 m. gruodžio 12 d. sprendimu Vedial prieš VRDT‑France Distribution (HUBERT)(5) Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

12.      Pirmiausia Pirmosios instancijos teismas svarstė priimtinumą VRDT argumentų, kritikuojančių Apeliacinės tarybos sprendimą tuo pagrindu, kad ji neturėjo kompetencijos pripažinti ankstesnio prekių ženklo gero vardo Prancūzijoje, nes Vedial per Protestų skyriaus šiam tikslui nustatytą terminą nepateikė jokių įrodymų apie tokio gero vardo buvimą.

Tačiau, VRDT nuomone, tokia klaida nebuvo pakankama pateisinti ginčijamo sprendimo panaikinimą.

13.      Atsakyme į ieškinį VRDT Pirmosios instancijos teismo prašė:

–        nurodyti, kad Apeliacinė taryba neturėjo pripažinti ankstesnio prekių ženklo gero vardo,

–        priimti sprendimą dėl galimybės suklaidinti ir panaikinti ginčijamą sprendimą tik tuo atveju, jei bus padaryta išvada, kad yra galimybė suklaidinti,

–        nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas(6).

14.      Pirmosios instancijos teismo nuomone, VRDT reikalavimas konstatuoti, kad Apeliacinė taryba neturėjo pripažinti ankstesnio prekių ženklo gero vardo, prilygsta prašymui pakeisti ginčijamą sprendimą.

Tačiau jis atsižvelgė į tai, kad VRDT nebuvo procedūros Apeliacinėje taryboje šalimi; kad be to, kaip akto, kurio teisėtumas buvo tikrinamas, autorė ji galėjo veikti tik kaip atsakovė; kad Apeliacinės tarybos sudaro VRDT dalį; ir galiausiai jog tam, kad jai būtų pripažinta teisė ginčyti Apeliacinės tarybos sprendimą procedūrose inter partes, Pirmosios instancijos teismo darbo reglamentas turėtų suteikti galimybę kitoms šalims, dalyvaujančioms pastarojo teismo procese kaip įstojantiems į bylą asmenims, pateikti reikalavimus dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo net VRDT atsakyme į ieškinį neiškeltu klausimu.

15.      Todėl Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad VRDT neturėjo locus standi tam, kad prašytų panaikinti ar pakeisti Apeliacinių tarybų sprendimus, ir pripažino jos reikalavimą nepriimtinu.

16.      Dėl ieškinio esmės ieškovė tvirtino, kad Apeliacinės tarybos sprendime nebuvo tinkamai atsižvelgta į Teisingumo Teismo išaiškintą „galimybės suklaidinti“ sąvoką, ir teigė, kad ankstesniam prekių ženklui būdingas labai ryškus skiriamasis požymis ir kad, lygindama nagrinėjamus prekių ženklus, Apeliacinė taryba padarė keletą vertinimo klaidų.

Dėl fonetinio palyginimo, kuris svarbus šioje byloje, Vedial pareiškė, kad Apeliacinė taryba nepripažino, kad žymenų panašumas susijęs su dominuojančiais prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, elementais.

17.      Savo ruožtu VRDT pažymėjo, kad jei Pirmosios instancijos teismas nuspręstų, kad dominuojantis ankstesnio prekių ženklo elementas yra vardas HUBERT, būtų sunku paneigti nagrinėjamų prekių ženklų suklaidinimo galimybės buvimą. Kita vertus, jei Pirmosios instancijos teismas nuspręstų, kad ankstesnis prekių ženklas nėra ypatingai skiriamasis ir sudaro visumą, kurios visi elementai nėra dominuojantys, tai prekių ženklų skirtumai turėtų būti pakankami atmesti suklaidinimo galimybės buvimą.

18.      Sprendime Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, pirma, Apeliacinė taryba buvo teisi nuspręsdama, jog kai kurie nagrinėjami gaminiai yra tapatūs, o kiti – panašūs.

19.      Tada jis palygino žymenis vizualiai, fonetiškai ir konceptualiai. Atlikęs išsamią analizę jis nustatė, kad žymenų vizualiniai, fonetiniai ir konceptualūs skirtumai yra pakankamas pagrindas atmesti tikslinės visuomenės suklaidinimo galimybės buvimą(7).

20.      Konkrečiau kalbant, dėl fonetinės analizės Pirmosios instancijos teismas pareiškė:

„<...> Apeliacinė taryba tvirtina, kad ankstesnis prekių ženklas turi septynias fonemas, o skundžiamas prekių ženklas – dvi. Be to, ji teigia, kad prancūzų kalboje ankstesnio prekių ženklo atveju kirtis yra ant pirmo, trečio ir penkto skiemens, o prašomo įregistruoti prekių ženklo atveju – ant antro (ginčijamo sprendimo 31 punktas).

Darytina išvada, kad Apeliacinės tarybos fonetinė analizė yra teisinga. Iš tikrųjų konstatuotina, kad vienintelis abiem žymenims bendras elementas yra tik antras sintagmos, kuri sudaro ankstesnį prekių ženklą, susidedantį iš dviejų žodžių ir skaičiaus, žodis. Todėl nagrinėjami prekių ženklai fonetiškai nepanašūs“(8).

 Procesas Teisingumo Teisme

21.      2003 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo registre buvo įregistruotas Vedial pateiktas apeliacinis skundas.

Apeliantė ir VRDT pateikė rašytines pastabas. Teismo posėdžio nebuvo.

2004 m. kovo 23 d. byla buvo paskirta Teisingumo Teismo antrajai kolegijai, kuri 2004 m. birželio 7 d. baigė ją nagrinėti.

 Apeliacinio skundo pagrindų analizė

22.      Grįsdama apeliacinį skundą apeliantė nurodo du pagrindinius ir vieną papildomą pagrindą, kuris turėtų būti nagrinėjamas nepatenkinus pagrindinių.

 Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo

23.      Pirmuoju pagrindiniu pagrindu Vedial tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė dispozityvumo principą, pagal kurį šalys yra proceso šeimininkės (dominus litis) ir jos nustato ginčo dalyką.

24.      Apeliantės teigimu, šis principas reiškia, kad kai tam tikru klausimu tarp šalių nėra jokio ginčo, teismas negali to pakeisti, nebent jis įpareigotas tai daryti dėl viešosios tvarkos priežasčių.

25.      Vedial teigia, kad Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu šalys sutiko, jog žymenys, dėl kurių kilo ginčas, bent jau fonetiškai yra panašūs, taip pat kad egzistuoja galimybė suklaidinti tuo atveju, jeigu Apeliacinei tarybai negalima priekaištauti dėl to, kad ji nusprendė esą dėl Prancūzijoje įgyto gero vardo prekių ženklas „Saint‑Hubert 41“ turi ryškų skiriamąjį požymį.

Skundžiamas sprendimas, pripažindamas, kad, priešingai nei šalys sutarė šiuo klausimu, prekių ženklai neturi jokio panašumo, pažeidė dispozityvumo principą.

26.      VRDT turi abejonių dėl pirmiau minėto principo apimties administracinio pobūdžio procedūroje, kokia yra dėl Bendrijos prekių ženklo.

Be to, ji nurodo nagrinėjamos apskundimo procedūros ypatumus, kurių vienas yra tas, kad VRDT neturi galimybės dalyvauti Apeliacinės tarybos procedūroje ir kad šios procedūros tikslas yra patikrinti priimto sprendimo teisėtumą.

Šioje byloje ieškovės prašymu Pirmosios instancijos teismas, nebūdamas įpareigotas aiškinti vadovaudamasis šalių nuomone, nagrinėjo teisinę „suklaidinimo galimybės“ sąvoką.

Pagaliau VRDT nurodo, kad Pirmosios instancijos teisme jos pareikšti argumentai nereiškia sutikimo. Grįsdama šį teiginį ji pateikia du argumentus: pirma, jos poziciją pagrindžia Apeliacinės tarybos sprendimas; antra, France Distribution, kita procedūros VRDT šalis ir įstojantis į Pirmosios instancijos teismo nagrinėjamą bylą asmuo, šiuo klausimu neišreiškė jokio sutikimo.

27.      Tam, kad šis apeliacinio skundo pagrindas būtų patenkintas, reikia nustatyti:

–        apimtį, kuria dispozityvumo principas taikomas teisminėse procedūrose dėl VRDT protesto procedūroje priimtų sprendimų teisėtumo kontrolės, ir prireikus

–        ar iš byloje pateiktų dokumentų galima daryti išvadą, kad šis principas buvo pažeistas.

28.      Minėtas dispozityvumo principas labai naudingas apibūdinant konkrečius proceso, dažniausiai civilinio, bruožus, kurie išreiškia individualios autonomijos pripažinimą(9). Būtent šalys, kurios yra proceso šeimininkės, turi ne tik pareikšti ieškinį ar nutraukti bylą, bet taip pat nustatyti ieškinio dalyką. Galiausiai tai yra procesinė išraiška galimybės disponuoti savo teisėmis, kuri materialiajame lygyje pasireiškia sutarties šalių valios viršenybe. Tolimas šio principo pateisinimas glūdi tame, kad netgi potencialus ar numanomas daikto savininkas turi išlaikyti šią galimybę disponuoti savo teisėmis tam, kad ji pasireikštų teismo procesu pareiškiant ieškinį dėl jos ar ją apskritai ar iš dalies perleidžiant, atsisakant ieškinio ar susitariant, trumpai tariant, apibrėžiant ginčą.

29.      Skirtingai nei dispozityvumo principas griežtąja jo prasme, su kuriuo vis dėlto jis yra glaudžiai susijęs,(10) įrodymų pateikimo principas (Beibringungsgrundsatz) reiškia, kad šalys pateikia bylos faktines aplinkybes tokiu būdu ir ta apimtimi, kurie jas domina, taip apibrėždamos jos dalyką ir įpareigodamos teismą, kuris sprendimą privalo priimti secundum allegata et probata partium(11).

30.      Pagal civilinio proceso teisę tam, kad būtų galima veiksmingai remtis dispozityvumo principu, turi būti nustatyta, jog pagrindinė bylos šalis yra dominus litis ir kad ginčo dalyku gali būti laisvai disponuojama(12). Net civilinė teisė numato atvejus, kai šalia asmens teisių egzistuoja lygiavertis ar viršesnis visuomenės interesas, kuris keičia, riboja ar panaikina potencialų principo poveikį. Paprastai taip būna kai kuriose su šeimos teise susijusiose bylose, kuriose valstybės gynėjo dalyvavimas rodo, kad ginčas viršijo individualaus sprendimo dėl teisinių santykių režimo ribas(13).

31.      Nėra jokios priežasties netaikyti šio pagrindinio procesinės teisės principo administracinio pobūdžio procedūrų, kokios vyksta VRDT, atveju. Vis dėlto konkrečioje procedūroje toks taikymas priklausys nuo apimties, kuria šalys gali reikalauti teisių į daiktą ar interesą, kuris yra reikalavimo dalyku, t. y. nuo to, kad jos tikrai yra proceso šeimininkės(14).

32.      Kaip pripažino Teisingumo Teismas(15), „nacionalinės teisės principas, pagal kurį civilinėse bylose teismas privalo ar gali iškelti pagrindus savo iniciatyva, yra apribotas jo pareiga laikytis ginčo dalyko ir grįsti savo sprendimą jam pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis. Šis apribojimas pateisinamas principu, pagal kurį civiliniame procese šalys turi imtis iniciatyvos, o teismas gali veikti savo iniciatyva tik išskirtiniais atvejais, kai visuomenės interesas reikalauja jo įsikišimo. Šis principas atspindi daugelyje valstybių narių vyraujančias santykių tarp valstybės ir fizinio asmens koncepcijas; jis saugo gynybos teises ir užtikrina tinkamą proceso eigą, būtent saugodamas ją nuo vilkinimo, būdingo nagrinėjant naujus pagrindus“.

Tokiais teiginiais Teisingumo Teismas stengėsi pateisinti principo egzistavimą nacionalinėje teisėje, tokiu būdu atleisdamas nacionalinius teismus nuo pareigos jų nagrinėjamose bylose savo iniciatyva iškelti pagrindą dėl tariamo Bendrijos teisės normų pažeidimo ir taip nepripažindamas jiems būdingo pasyvumo. Vis dėlto atrodo nediskutuotina, kad dispozityvumo principas taip pat taikomas Bendrijos teisme, nors jis ir pritaikomas prie jo nagrinėjamiems ginčams būdingo specifinio pobūdžio.

33.      Šio principo galiojimą iliustruoja Teisingumo Teismo darbo reglamento 77 straipsnyje šalims numatyta galimybė susitarti išspręsti jų ginčą ir atsisakyti bet kokio reikalavimo. Tokiu atveju pirmininkas nedelsdamas priima nutartį išbraukti bylą iš registro.

Bendro šio principo taikymo Darbo reglamentas nenumato tik ieškiniams dėl panaikinimo (EB 230 straipsnis) arba ieškiniams dėl institucijos neveikimo pripažinimo (EB 232 straipsnis), būtent dėl objektyvaus ginčijamo akto sprendimo pobūdžio.

Be to, ieškovui atsisakius ieškinio Bendrijos teisme, byla išbraukiama iš registro (Darbo reglamento 78 straipsnis).

Kitus daugiau ar mažiau įvairius Teisingumo Teisme aptariamo principo aspektus iliustruojančius pavyzdžius galima rasti, pavyzdžiui, Darbo reglamento nuostatose, susijusiose su ginčo nustatymu ieškinyje arba su privaloma išankstine Komisijos nuomone procesuose dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo; draudimu apeliaciniame skunde keisti ginčo dalyką (113 straipsnio 2 dalis); arba su tuo, kad negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui (42 straipsnio 2 dalis).

Iš to išplaukia, kad Bendrijos teismas taip pat yra neabejotinai apribotas šalių pateiktais faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais pagrindais.

34.      Vis dėlto svarbu tai, kad Darbo reglamente nėra bendros nuostatos dėl susitarimo atsakovo iniciatyva. Paaiškinimas gali būti toks, kad Bendrijos teisme vykstančiame procese neįprasta, kad šalys gali būti absoliučios proceso šeimininkės.

Taip yra prejudicinių klausimų, t. y. dialogo tarp teismų, atveju. Tik nacionalinis teismas gali atsisakyti prašymo prejudicinį sprendimą. Lygiai taip pat susitarimas netaikomas ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo, ieškinių dėl panaikinimo ar dėl neveikimo atvejais(16).

35.      Vis dėlto būtina išnagrinėti, ar šie kriterijai turėtų būti taikomi ieškiniams, pareikštiems siekiant užginčyti protesto procedūroje priimtą VRDT sprendimą.

36.      Ar šalys gali disponuoti tokio pobūdžio ginčo dalyku?

Siekiant bent abstrakčiai atsakyti į šį klausimą, būtina išsiaiškinti, ar teisiniai interesai yra kitokie nei tik paprasti šalių interesai.

37.      Remiantis Teisingumo Teismo praktika dėl prekių ženklo funkcijos, bent laikinai gali būti daroma išvada, kad šis intelektinės nuosavybės mechanizmas yra reikalingas ne tik apsaugoti prekių ženklų savininkėmis esančias įmones, kadangi Teisingumo Teismas visada manė, kad esminė prekių ženklo paskirtis yra „garantuoti vartotojui ar galutiniam naudotojui prekių ženklu žymimos prekės kilmės tapatybę, suteikiant jam galimybę atskirti šią prekę ar paslaugą nuo kitos kilmės prekių ir paslaugų“, pridurdamas, jog „tam, kad prekių ženklas galėtų atlikti savo esminį neiškraipytos konkurencijos sistemos, kurią siekia nustatyti EB sutartis, vaidmenį, jis turi užtikrinti, kad visos juo žymimos prekės ar paslaugos pagamintos ar suteiktos kontroliuojant vienintelei įmonei, kuri atsako už šių prekių ar paslaugų kokybę“(17).

38.      Kai vertindamas absoliučius Direktyvos 89/104/EEB(18) 5 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytus atsisakymo registruoti pagrindus aiškino konkretaus skiriamojo požymio reikalavimą, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad konkretus šio reikalavimo tikslas yra užtikrinti, kad prekių ženklas „galėtų identifikuoti tam tikroje įmonėje kilusią prekę, kurios atžvilgiu prašoma jį įregistruoti, ir taip ją atskirti nuo kitų įmonių prekių“(19).

39.      Iš šios teismų praktikos būtų galima lengvai padaryti išvadą, kad yra viešasis interesas, kuris skiriasi nuo prekių ženklo savininko intereso ir kuris reiškia tai, kad šio žymens dėka vartotojas žino, jog gaminys yra kilęs iš tam tikros įmonės. Tokiu atveju tai būtų viešasis interesas išvengti suklaidinimo galimybės. Remiantis Reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktu, tokia galimybė iškiltų, jei tam tikroje rinkoje du tapatūs ar panašūs prekių ženklai žymėtų taip pat tapačias ar panašias prekes.

40.      Šį sprendimą, nors ir patraukiantį dėmesį, paneigia būdas, kuriuo Bendrijos įstatymų leidėjas nustatė protesto procedūrą.

41.      Pagal Reglamento Nr. 40/94 IV dalies 2, 3 ir 4 skyrius, kai VRDT nustato, kad prašomas įregistruoti žymuo nepatenka į bet kurio absoliutaus atmetimo pagrindo taikymo sritį, ji atlieka Bendrijos prekių ženklų ar ankstesnių paraiškų, kurių savininkai galėtų protestuoti dėl registracijos pagal 8 straipsnį, paiešką. Savo ruožtu jai analogiškos nacionalinės institucijos daro tą patį atitinkamose jų teritorijose galiojančių prekių ženklų atžvilgiu.

42.      Tada VRDT privalo paskelbti registracijos paraišką ir apie tai pranešti visų ankstesnių Bendrijos ir nacionalinėse paieškos ataskaitose paminėtų prekių ženklų savininkams.

43.      Vis dėlto pagal Reglamento 42 straipsnį tik ankstesnių prekių ženklų savininkai turi teisę pareikšti protestą dėl naujo žymens įregistravimo 8 straipsnyje numatytais pagrindais, tarp kurių numatyta suklaidinimo galimybė, kuri yra ginčo dalykas. Nei VRDT, nei nacionalinės institucijos, nei bet kuri kita viešoji institucija neturi teisės pradėti šios procedūros.

44.      Iš to išplaukia, kad jei ankstesnio prekių ženklo savininkas nesiima šios iniciatyvos, niekas negali sutrukdyti į registrą įtraukti ne tik vartotoją galinčius suklaidinti žymenis, bet ir tapačius kitiems, jau registruotiems ir skirtiems žymėti panašias prekes, žymenis (Reglamento 8 straipsnio 1 dalies a punktas). Todėl ankstesnio prekių ženklo savininkas gali laisvai pasinaudoti savo protesto teise.

45.      Ši tvarka, kuri tik privatiems veiklos vykdytojams patiki santykinių atmetimo pagrindų laikymosi priežiūrą, tam tikrais atvejais gali užkirsti kelią prekių ženklui atlikti savo funkciją, t. y. užtikrinti vartotojui konkrečią komercinę kilmę. Vis dėlto reikia suprasti, kad įstatymų leidėjas, suvokdamas komercinę realybę, nusprendė, jog ši tvarka tikriausiai yra daug veiksmingesnė praktikoje, ir pripažino, kad suklaidinimo galimybė, kurią nurodžiau pirmiau, yra nedidelė.

46.      Taigi kadangi ankstesnio prekių ženklo savininkas gali laisvai pasinaudoti savo teise registravimo stadijoje, būtų visiškai nenuoseklu taikyti skirtingus kriterijus vėlesnei teisinės peržiūros procedūrai.

47.      Todėl nėra abejonių, kad Bendrijos teisminėse institucijose ankstesnio prekių ženklo savininkas turi tokią pačią galimybę nustatyti bylos dalyką, kaip jam garantuota administraciniame procese.

48.      Dėl šios priežasties, kai šis savininkas yra įstojusi į bylą šalis, Pirmosios instancijos teismo darbo reglamentas jam suteikia tas pačias teises, kaip ir atsakovui, t. y. VRDT, ginčijamo sprendimo autorei. Panaši nuostata yra numatyta naujo prekių ženklo savininko atžvilgiu, kai jis ginčija galutinį Apeliacinės tarybos sprendimą, kuriuo užbaigiama protesto procedūra ir kuris yra nepalankus jo interesams. 134 straipsnis numato, kad procedūros Apeliacinėje taryboje šalys, kitos nei ieškovas, gali dalyvauti Pirmosios instancijos teismo byloje kaip įstojantys į bylą asmenys (1 dalis) ir kad tokiu atveju jos turi „tas pačias procesines teises kaip ir pagrindinės šalys. Jos gali pareikšti reikalavimus ir nurodyti pagrindus, nepaisant tų, kuriuos yra pateikusios pagrindinės šalys (2 dalis)“.

49.      Iš viso to, kas išdėstyta, aišku, kad ankstesnio prekių ženklo savininkas teismo procese taip pat gali be išlygų disponuoti savo protesto teise, suderinamai su statusu, kurį jam administracinėse procedūrose užtikrina Reglamentas Nr. 40/94.

50.      Be to, gali būti padaryta išvada a contrario, t. y. kad VRDT neturi tokios teisės. Jos, kaip atsakovės, statusas ribotas ir apima tik vieno iš jos organų, t. y. atitinkamos Apeliacinės tarybos, sprendimo teisėtumo gynybą. Kaip Pirmosios instancijos teismas teisingai argumentavo skundžiamame sprendime(20), ji negali nei ginčyti tokio sprendimo pagrįstumo, nei juolab disponuoti ginčo dalyku, nes Reglamentas Nr. 40/94 jai nesuteikia galimybės pareikšti protesto dėl į 8 straipsnyje numatyto santykinio atsisakymo registruoti pagrindo taikymo sritį patenkančio žymens įregistravimo.

51.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, šis pirmasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas, neanalizuojant tikslios tariamo šalių pasiekto sutarimo Pirmosios instancijos teisme apimties: VRDT neturi dominus litis statuso ir su juo susijusios teisės dalyvauti nustatant ginčo dalyką.

 Antrasis apeliacinio skundo pagrindas

52.      Antruoju apeliacinio skundo pagrindu, kuriuo, kaip ir pirmuoju pagrindiniu, nurodoma tai, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo bent jau priimti nutartį atnaujinti žodinį bylos nagrinėjimą tam, kad informuotų šalis, jog jis nepritaria jų sutarimui dėl prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, fonetinio panašumo buvimo.

53.      Šis pagrindas būtų priimtinas tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė su ginču nesusijusiais argumentais. Tai būtų tuo atveju, jei, pavyzdžiui, pagrindas būtų grindžiamas Reglamento 8 straipsnio 1 dalies a punktu.

54.      Šioje byloje Pirmosios instancijos teismo buvo prašoma įvertinti, ar Apeliacinė taryba teisingai taikė „suklaidinimo galimybės“ sąvoką. Pakanka pasakyti, kad skundžiamo sprendimo 41 ir tolesniuose punktuose pateiktuose argumentuose analizuojamas šis klausimas ir prieinama prie išvados, kad, atmesdama bet kokią prašomo įregistruoti ir ankstesnio prekių ženklo supainiojimo galimybę, Apeliacinė taryba nesuklydo.

Dėl tariamo fonetinio panašumo Pirmosios instancijos teismas apsiribojo svarstymu, ar Apeliacinė taryba vadovavosi teisingu kriterijumi, ir pareiškė, kad nagrinėjami prekių ženklai nepanašūs (skundžiamo sprendimo 56 punktas) arba kad jie neturėtų būti laikomi tapačiais ar panašiais (62 punktas), o Apeliacinė taryba tvirtino, kad du žymenys nėra labai panašūs (sprendimo 33 punktas). Šie formuluočių skirtumai nereikšmingi, nes jie neturi jokių teisinių pasekmių 8 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo atžvilgiu būtent todėl, kad Apeliacinė taryba pati darė prielaidą, kuria Pirmosios instancijos teismas vėliau nesivadovavo, kad ankstesnis prekių ženklas turėjo gerą vardą Prancūzijoje.

55.      Tai, kad, kaip akcentuota skundžiamame sprendime, VRDT, teigdama, kad „jei ankstesnis prekių ženklas iš tikrųjų galėtų būti laikomas gerą vardą turinčiu prekių ženklu, turėtų būti pripažinta, kad egzistuoja galimybė supainioti su prašomu įregistruoti prekių ženklu“ (31 punktas), savo Pirmosios instancijos teisme pateiktuose teiginiuose nukrypo nuo Apeliacinės tarybos požiūrio, nekeičia ginčo, kurio, kaip aiškinau nagrinėdamas pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, VRDT neturi teisės nustatyti, ribų.

56.      Dėl šių priežasčių antrasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

 Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas

57.      Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas, kurį apeliantė pateikė kaip papildomą, yra tas, kad skundžiamame sprendime buvo neteisingai taikomos „suklaidinimo galimybės“ ir „suinteresuotos visuomenės“ sąvokos Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto tikslais. Vedial pateikia keturis kaltinimus.

58.      Pirmoji klaida buvo padaryta 62 punkte nurodant, kad susidūrusi su prekėmis, pažymėtomis ir prašomu įregistruoti, ir ankstesniu prekių ženklais, visuomenė šioms prekėms nepriskirs tos pačios komercinės kilmės. Apeliantės teigimu, suklaidinimo galimybė taip pat apima galimybę, kad gali būti manoma, jog įmonės yra ekonomiškai susijusios.

59.      Toks teiginys geriausiu atveju yra netinkamas. Nuo tada, kai Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 48–59 punktuose priėjo prie išvados, kad žymenys nėra tarpusavyje panašūs (ką jis kategoriškai teigia 65 punkte), nėra nei suklaidinimo galimybės, nei sąsajos tikimybės, kurią nurodo apeliantė. Nesant šio panašumo, beprasmiška nagrinėti, ar visuomenė manys, kad nauju prekių ženklu pažymėtos prekės kilusios iš ekonomiškai su ankstesnio prekių ženklo savininku susijusios įmonės.

Be to, pirmojoje instancijoje nagrinėto sprendimo 62 punkte pažymėta, kad „vadinasi, nėra pavojaus, kad tikslinė visuomenė kiekvienu iš abiejų prekių ženklų, sukeliančių skirtingas asociacijas, pažymėtas prekes galėtų tarpusavyje susieti“.

60.      Antroji klaida yra 63 punkte, kuriame tvirtinama, jog „nors prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, pažymėtos prekės yra tapačios ar panašios, žymenų vizualūs, fonetiniai ir koncepciniai skirtumai yra pakankamas pagrindas, kad būtų atmestas suklaidinimo galimybės buvimas“, o, apeliantės teigimu, siekiant tinkamai įvertinti, reikėjo pasirinkti nagrinėjamo žymens visumos vertinimo kriterijų ir nuspręsti, ar tapatumas ir panašumas yra tokie, kad galėtų sukelti suklaidinimo galimybę.

61.      Šis argumentas turi būti atmestas dėl priežasčių, panašių į tas, kurios išdėstytos dėl pirmojo kaltinimo: Pirmosios instancijos teismas manė, kad žymenys tarpusavyje neturi jokio panašumo, ir apeliantė šios prielaidos tinkamai nenuginčijo. Todėl beprasmiška tirti aplinkybes, kurioms esant du skirtingi žymenys gali sukelti suklaidinimo galimybę.

62.      Trečioji klaida, kurią apeliantė nurodo skundžiamame sprendime, yra ta, kad buvo neteisingai taikoma tarpusavio priklausomybės taisyklė. Vedial aiškina, kad jei Teisingumo Teismas manytų, jog Pirmosios instancijos teismas pastebėjo tam tikrą, bent jau fonetinį, žymenų panašumą, reikėtų, kad Teisingumo Teismas, siekdamas įrodyti suklaidinimo galimybės buvimą, konstatuotų, jog šį mažą panašumą atsveria produktų tapatumas ir ryškus ankstesnio prekių ženklo skiriamasis požymis.

63.      Ši pagrindo dalis yra akivaizdžiai nepagrįsta, nes ji grindžiama klaidinga prielaida, kadangi Pirmosios instancijos teismas niekada nenustatė tariamo fonetinio žymenų panašumo. Visiškai priešingai, jis pareiškė, kad šie žymenys negali būti laikomi tapačiais ar panašiais (65 punktas), ir to apeliantė neginčijo. Vadinasi, šis teiginys turi būti atmestas.

64.      Galiausiai Vedial teigia, kad skundžiamo sprendimo 62 punkte nurodant, kad suinteresuotą visuomenę sudaro tokie vartotojai, kurie gali įsigyti prekių ženklu pažymėtas prekes, o ne visi asmenys, kurie gali pastebėti prekių ženklą, neteisingai taikoma suklaidinimo galimybės sąvoka.

65.      Šis argumentas nėra tinkamesnis už ankstesniuosius. Kadangi žymenys nepanašūs, nėra tikslo tiksliai nustatyti visuomenę, kuri gali būti suklaidinta, galimybė, kuri iš esmės negali atsirasti.

Vadovaujantis šiuo vertinimu, skundžiamo sprendimo 62 punkte sąvoka apibrėžta teisingai. Pagal Teisingumo Teismo praktiką, vertinant prekių ženklo skiriamąjį požymį, suinteresuotą visuomenę sudaro vidutiniai prekių ir paslaugų vartotojai(21).

66.      Todėl trečiasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas kaip netinkamas ir kita apeliacinio skundo dalis atmesta kaip akivaizdžiai nepagrįsta.

 Bylinėjimosi išlaidos

67.      Pagal Darbo reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas. Todėl jei, kaip aš siūlau, visi apeliantės pateikti pagrindai atmetami, ji privalo padengti bylinėjimosi apeliaciniame procese išlaidas.

 Išvada

68.      Kadangi manau, kad dėl išdėstytų priežasčių visi pateikti apeliacinio skundo pagrindai nėra tinkami, siūlau, kad Teisingumo Teismas šį apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo atmestų ir atitinkamai priteistų iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

---

1 – Originalo kalba: ispanų.

---

2 – 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1) su pakeitimais

---

3 – Peržiūrėta ir pataisyta 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutartis dėl tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų registravimo klasifikacijos

---

4 – Procedūros Protestų skyriuje metu buvo ginčijamasi dėl Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalies, kuri šioje byloje nereikšminga, taikymo.

---

5 – T‑110/01, Rink. p. II‑5275, toliau – skundžiamas sprendimas.

---

6 – Skundžiamo sprendimo 11 punktas.

---

7 – Skundžiamo sprendimo 63 punktas.

---

8 –      55 ir 56 punktai.

---

9 – W. Zeiss ir K. Schreiber. „Zivilprozessrecht“, Ed. Mohr Siebeck, 2003 m., 64 ir kt. puslapiai.

---

10 – Ir kurio pavadinimą bent jau ispanų teisinėje literatūroje jis paprastai pasiskolina.

---

11 – F. Ramos Méndez. „Derecho procesal civil“, Ed. Bosch, Barcelona, 1986 m., p. 347–348.

---

12 –        Ten pat, p. 348.

---

13 – O. Jauernig. „Zivilprozeßrecht“, Ed. Beck, Munich, 1993 m., p. 72.

---

14 – V. Giženo Sendra ir kt.. „Derecho procesal administrativo“, Ed. Tirant lo Blanch, Valencia, 1993 m., p. 63 ir 64.

---

15 – 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Van Schijndel ir Van Veen (sujungtos bylos C‑430/93 ir C‑431/93, Rink. p. I‑4705, 20 ir 21 punktai).

---

16 –      Vis dėlto žr. 2000 m. gegužės 23 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C‑58/99, Rink. p. I‑3811) ir 2004 m. birželio 17 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (C‑255/03, Rink. p. I‑0000), kuriuose Teisingumo Teismas, atrodo, mano, jog valstybė narė gali pritarti Komisijos reikalavimui pripažinti įsipareigojimų neįvykdymą. Tačiau tai nėra tinkami teisiniai precedentai, nes panašu, kad abiem atvejais Teisingumo Teismas abstraktų aiškinimą pasirinko dėl to, kad nurodomas pažeidimas buvo akivaizdus.

---

17 – 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas Canon (C‑39/97, Rink. p. I‑5507, 28 punktas).

---

18 – 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmoji Tarybos direktyva valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989 m., p. 1), visiškai tapati jai atitinkančiai Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatai.

---

19 – 1999 m. gegužės 4 d. Sprendimas Windsurfing Chiemsee (sujungtos bylos C‑108/97 ir C‑109/97, Rink. p. I‑2779, 46 punktas); 2002 m. birželio 18 d. Sprendimas Philips (C‑299/99, Rink. p. I‑5475, 35 punktas); 2003 m. balandžio 8 d. Sprendimas Linde ir kt. (sujungtos bylos C‑53/01 ir C‑55/01, Rink. p. I‑3161, 40 punktas); 2004 m. vasario 12 d. Sprendimas Henkel (C‑218/01, Rink. p. I‑0000, 48 punktas).

---

20 – Žr. pirmiau minėtus 12–14 punktus.

---

21 –      Dėl Direktyvos 89/104 žr. 19 išnašoje minėtų sprendimo Philips 63 punktą, sprendimo Henkel 50 punktą ir sprendimo Linde ir kt. 50 punktą.