TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2002 m. liepos 25 d.(*)

„Apeliacinis skundas – Reglamentas (EB) Nr. 1638/98 – Bendras aliejų ir riebalų rinkos organizavimas – Ieškinys dėl panaikinimo – Asmuo, su kuriuo teisės aktas yra konkrečiai susijęs – Veiksminga teisminė gynyba – Priimtinumas“

Byloje C‑50/00 P

dėl Unión de Pequeños Agricultores, kurios buveinė yra Madride (Ispanija), atstovaujamos advokatų J. Ledesma Bartret ir J. Jiménez Laiglesia y de Oñate, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

apeliantės,

apeliacinio skundo dėl 1999 m. lapkričio 23 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) nutarties Unión de Pequeños Agricultores      prieš      Tarybą (T‑173/98, Rink. p. II‑3357) panaikinimo,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Europos Sąjungos Tarybai, atstovaujamai I. Díez Parra, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

palaikomai

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. Guerra Fernández ir M. Condou‑Durande, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

įstojusios į apeliacinį procesą šalies,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai P. Jann, F. Macken ir N. Colneric, S. von Bahr, teisėjai C. Gulmann (pranešėjas), D. A. O. Edward, A. La Pergola, J.‑P. Puissochet, M. Wathelet, R. Schintgen, V. Skouris ir J. N. Cunha Rodrigues,

generalinis advokatas F. G. Jacobs,

posėdžio sekretorė D. Louterman‑Hubeau, skyriaus vadovė,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs šalis 2001 m. lapkričio 6 d. posėdyje, kuriame Unión de Pequeños Agricultores atstovavo J. Jiménez Laiglesia y de Oñate, Tarybai – I. Díez Parra ir Komisijai – J. Guerra Fernández ir M. Condou‑Durande,

susipažinęs su 2002 m. kovo 21 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Unión de Pequeños Agricultores pagal Teisingumo Teismo statuto (EB) 49 straipsnį pateikė apeliacinį skundą, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2000 m. vasario 16 d., dėl 1999 m. lapkričio 23 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą (T‑173/98, Rink. p. II‑3357, toliau – skundžiama nutartis), kuria atmestas jos ieškinys dėl 1998 m. liepos 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1638/98, iš dalies keičiančio Reglamentą Nr. 136/66/EEB dėl bendro aliejų ir riebalų rinkos organizavimo (OL L 210, 1998, p. 32, toliau – ginčijamas reglamentas), panaikinimo.

 Teisinis pagrindas

2        1966 m. rugsėjo 22 d. Taryba priėmė Reglamentą Nr. 136/66/EEB dėl bendro aliejų ir riebalų rinkos organizavimo (OL 172, 1966, p. 3025). Šiuo reglamentu pirmiausia buvo įtvirtintas bendras alyvuogių aliejaus rinkos organizavimas, numatantis garantuojamų kainų sistemos nustatymą ir pagalbą gamybai. Reglamente Nr. 136/66 įtvirtintos priemonės buvo kelis kartus keistos. Pakeistose nuostatose dėl bendro alyvuogių aliejaus rinkos organizavimo numatytos intervencinių kainų, gamybai skirtos pagalbos, vartojimui skirtos pagalbos, sandėliavimo, importo ir eksporto sistemos.

3        1998 m. liepos 20 d. Taryba priėmė ginčijamą reglamentą, kuris, visų pirma, pakeitė bendrą alyvuogių aliejaus rinkos organizavimą. Ankstesnė intervencijos sistema buvo panaikinta ir pakeista privataus sandėliavimo sutartims skirtos pagalbos sistema. Vartojimui skirta pagalba ir specifinė pagalba smulkiesiems gamintojams panaikintos. Gamybai skirtos pagalbos stabilizavimo mechanizmas, pagrįstas maksimaliu garantuotu visai Bendrijai kiekiu, buvo pakeistas įvedant šio maksimalaus garantuoto kiekio paskirstymą tarp gaminančių valstybių narių nacionalinio garantuoto kiekio forma. Po 1998 m. gegužės 1 d. pasodintoms alyvmedžių giraitėms būsima pagalba, išskyrus išimtinius atvejus, netaikoma.

 Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiama nutartis

4        Profesinė asociacija Unión de Pequeños Agricultores, ginanti mažų Ispanijos žemės ūkio įmonių interesus ir pagal Ispanijos teisę turinti teisinį subjektiškumą, remdamasi EB sutarties 173 straipsnio ketvirtąja pastraipa (po pakeitimo – EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa), pareiškė ieškinį dėl ginčijamo reglamento, išskyrus jo dalį, susijusią su valgomosioms alyvuogėms skirtos pagalbos sistema, panaikinimo, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 1998 m. spalio 20 dieną.

5        Atskiru dokumentu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 1998 m. gruodžio 23 d., Taryba pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo.

6        Skundžiama nutartimi Pirmosios instancijos teismas patenkino šį prieštaravimą dėl priimtinumo, atmesdamas ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną.

7        Pirma, skundžiamos nutarties 34 punkte nurodęs, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Sutarties 173 straipsnio ketvirtoji pastraipa kiekvienam asmeniui suteikia teisę pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuris, nors ir būtų reglamento formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs, ir kad siekiant atskirti reglamentą nuo sprendimo reikia įvertinti, ar nagrinėjamas aktas yra visuotinai taikomas, Pirmosios instancijos teismas šios nutarties 44 punkte padarė išvadą, jog ginčijamas reglamentas pagal savo pobūdį ir taikymo sritį yra norminis aktas, o ne sprendimas EB sutarties 189 straipsnio (po pakeitimo – EB 249 straipsnis) prasme.

8        Antra, skundžiamos nutarties 45 punkte nurodęs, jog tam tikromis aplinkybėmis net norminis aktas, kuris taikomas visiems suinteresuotiems ūkio subjektams, gali būti konkrečiai susijęs su kai kuriais iš jų ir dėl to Bendrijos aktas kartu gali būti norminis aktas ir kai kurių ūkio subjektų atžvilgiu − sprendimas, Pirmosios instancijos teismas pažymėjo:

–        jog „norėdamas tuo remtis, fizinis ar juridinis asmuo turi sugebėti įrodyti, kad atitinkamas aktas jį paveikia dėl ypatingų jo savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria jį iš kitų asmenų ?...?“ (skundžiamos nutarties 46 punktas), ir

–        jog, be to, asociacijų pateikti ieškiniai gali būti priimtini bent tais atvejais, kai teisės nuostatos profesinėms asociacijoms aiškiai pripažįsta atitinkamas procedūrines teises, kai jos atstovauja įmonių, kurios pačios turėtų teisę pareikšti ieškinį, interesams ir kai asociacija yra individualizuojama, nes pažeidžiami jos pačios, kaip asociacijos, interesai, ypač dėl to, kad aktas, kurį prašoma panaikinti, paveikė jos, kaip derybininkės, poziciją (tos pačios nutarties 47 punktas).

9        Šioje byloje Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 48 punkte padarė išvadą, kad ieškovė negali remtis jokia iš trijų nurodytų aplinkybių, tam, kad pagrįstų savo ieškinio priimtinumą.

10      Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 50 punkte pabrėžė, kad „ieškovė neįrodė, jog ginčijamas reglamentas paveikia jos narius dėl ypatingų jų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios išskiria juos iš kitų asmenų. Pakanka priminti, kad tai, jog ginčijamas reglamentas paveikė ieškovės narius, jį priimant veikiančius alyvuogių aliejaus rinkoje, taip, kad kai kurie iš jų buvo priversti nutraukti veiklą, neišskiria jų iš kitų Bendrijos ūkio subjektų, nes jie yra objektyviai apibrėžtoje situacijoje, tokioje pat kaip bet koks kitas ūkio subjektas, galintis šiuo metu arba ateityje patekti į šią rinką ?...?. Ginčijamas reglamentas yra susijęs su ieškovės nariais tik dėl objektyvios jų, kaip ūkio subjektų, veikiančių šioje rinkoje, savybės taip pat, kaip jis susijęs su kitais joje veikiančiais ūkio subjektais“.

11      Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 53–55 punktuose pažymėjo, jog ieškovė, norėdama pagrįsti ieškinio priimtinumą, taip pat negalėtų remtis tuo, kad ginčijamas reglamentas paveikė kai kuriuos jos ypatingus interesus, ir šios nutarties 58 punkte padarė išvadą, kad ieškovė nėra individualizuojama nė pagal vieną iš kriterijų, įtvirtintų teismų praktikoje, susijusioje su asociacijos pareikšto ieškinio dėl panaikinimo priimtinumu.

12      Galiausiai Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo paskutinį argumentą, kuriuo rėmėsi ieškovė, įrodinėdama, kad ginčijamo reglamento nuostatos yra konkrečiai su ja susijusios, t. y. negalėjimą pasinaudoti veiksminga teismine gynyba. Šiuo klausimu jis nusprendė, kad:

„61. Argumentu, susijusiu su veiksmingos teisminės gynybos nebuvimu, ieškovė nurodo negalinti pasinaudoti vidaus teisių gynimo priemonėmis, kurios leistų įvertinti ginčijamo reglamento galiojimą pagal (EB) Sutarties 177 straipsnyje (po pakeitimo – EB 234 straipsnis) numatytą procedūrą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

62.       Šiuo klausimu būtina pabrėžti, jog visų teisės subjektų lygybės principas reikalauja, kad ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo Bendrijos teismuose sąlygos nepriklausytų nuo ypatingų kiekvienos valstybės narės teisminės sistemos aplinkybių. Primintina, kad taikydamos EB sutarties 5 straipsnyje (po pakeitimo – EB 10 straipsnis) įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą valstybės narės turi įgyvendinti EB sutartyje įtvirtintą išsamią teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, leidžiančią Bendrijos teismams vykdyti Bendrijos institucijų teisės aktų teisėtumo priežiūrą (šiuo klausimu žr. 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimo Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, Rink. p. 1339, 23 punktą).

63.       Vis dėlto šios aplinkybės nesuteikia Pirmosios instancijos teismui pagrindo nesilaikyti Sutarties 173 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje įtvirtintos teisių gynimo priemonių sistemos, išaiškintos teismų praktikoje, ir peržengti šiuo straipsniu jam suteiktos kompetencijos ribų.

64.       Ieškovė taip pat negali remtis jokiu argumentu, susijusiu su galima proceso pagal Sutarties straipsnį trukme. Šia aplinkybe negalima pateisinti EB sutarties 173, 177  ir 178 straipsniuose (po pakeitimo – EB 235 straipsnis) įtvirtintų teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemos, leidžiančios Teisingumo Teismui vykdyti institucijų aktų teisėtumo priežiūrą, pakeitimo. Bet kuriuo atveju šis argumentas neleidžia pripažinti fizinio arba juridinio asmens ieškinio dėl panaikinimo, kuris neatitinka Sutarties 173 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatytų sąlygų, priimtinu (1996 m. balandžio 24 d. Teisingumo Teismo nutarties CNPAAP prieš Tarybą, C‑87/95 P, Rink. p. I‑2003, 38 punktas).“

13      Remdamasis šiais argumentas, Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 65 punkte nutarė, jog ginčijamas reglamentas nėra konkrečiai susijęs su ieškove, ir kadangi ji netenkina vienos Sutarties 173 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje įtvirtintos priimtinumo sąlygos, nebūtina nagrinėti, ar šis reglamentas buvo su ja tiesiogiai susijęs.

 Apeliacinis skundas

14      Apeliaciniame skunde apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą nutartį,

–        pripažinti, kad jos pareikštas ieškinys yra priimtinas, ir grąžinti bylą nagrinėti Pirmosios instancijos teismui.

15      Taryba Teisingumo Teismo prašo:

–        pripažinti, jog apeliacinis skundas yra akivaizdžiai nepriimtinas, arba nepatenkinus šio reikalavimo pripažinti, kad jis akivaizdžiai nepagrįstas,

–        priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

16      Teisingumo Teismo pirmininko 2000 m. rugsėjo 12 d. Nutartimi Komisijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimus.

17      Grįsdama savo apeliacinį skundą, apeliantė nurodo keturis pagrindus.

18      Pirmiausia ji tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 61 punkte neteisingai išaiškino jos argumentą dėl veiksmingos teisminės gynybos nebuvimo ieškinio nepriimtinumo atveju. Iš tikrųjų ji grindė savo argumentą ne vidaus teisių gynimo priemonių nebuvimu, bet tuo, kad sprendimas dėl nepriimtinumo neatitiktų su jos nurodyta pagrindine teise susijusios veiksmingumo sąlygos. Antra, apeliantė tvirtina, kad skundžiama nutartis nepakankamai motyvuota, nes joje neatsakoma į ieškinyje ir pastabose dėl prieštaravimo, susijusio su priimtinumu, nurodytus faktinius ir teisinius argumentus, o tik nutarties 63 punkte nurodomas vienas iš argumentų, kuris, be to, išdėstytas neteisingai. Trečia, apeliantė teigia, kad šios nutarties 62 punktas yra prieštaringas. Ji tvirtina, kad jeigu lojalaus bendradarbiavimo principas reikalauja sudaryti galimybę ginti teises valstybės viduje, prireikus leidžiant kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo Bendrijos akto galiojimo klausimu, reikia konstatuoti, kad asmens teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimas priklauso nuo kiekvienos valstybės narės teisminei sistemai būdingų sąlygų. Ketvirta, ieškovė tvirtina, kad skundžiama nutartimi buvo pažeista pagrindinė teisė, kuri yra Bendrijos teisinės sistemos sudedamoji dalis, nes joje iš esmės nebuvo išnagrinėta, ar sprendimas pripažinti ieškinį nepriimtinu, atsižvelgiant į visas faktines ir teisines aplinkybes, nepažeistų pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą.

 Dėl apeliacinio skundo priimtinumo

19      Taryba ir Komisija pareiškia, jog apeliacinis skundas yra akivaizdžiai nepriimtinas dėl to, kad apeliantė neturi suinteresuotumo kreiptis į teismą. Visi Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl veiksmingos teisminės gynybos yra obiter dictum, nes tikrasis ieškinio nepriimtinumo motyvas, kaip išplaukia iš skundžiamos nutarties 65 punkto, yra tas, kad apeliantė netenkino vienos iš Sutarties 173 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje įtvirtintų priimtinumo sąlygų. Net jei vidaus teisėje nėra numatyta galimybė pareikšti ieškinį teisme, Bendrijos teismai turi taikyti šią Sutarties nuostatą, įvertindami, ar joje numatytos priimtinumo sąlygos yra įvykdytos.

20      Jų teigimu, tam, kad ieškinys būtų priimtinas, apeliantė savo apeliaciniame skunde turėjo remtis tuo, jog skundžiama nutartis pažeidė Sutarties 173 straipsnio ketvirtąją pastraipą, ypač įrodinėdama, kad ginčijamas reglamentas buvo su ja konkrečiai susijęs, o ne tuo, kad nebuvo užtikrinta veiksminga teisminė gynyba, nes tai šiuo Bendrijos plėtros etapu negalėtų būti pagrindas pripažinti minėtą ieškinį priimtinu.

21      Šiuo klausimu primintina, kad suinteresuotumo pateikti apeliacinį skundą buvimas suponuoja tai, jog šio skundo patenkinimas galėtų suteikti naudos jį pateikusiam asmeniui (2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Parlamentas prieš Richard, C‑174/99 P, Rink. p. I‑6189, 33 punktas).

22      Skundžiama nutartimi apeliantės ieškinys Pirmosios instancijos teisme buvo atmestas kaip nepriimtinas.

23      Taigi apeliantei iš tikrųjų būtų naudinga, jeigu apeliacinis skundas būtų patenkintas, nes jos ieškinys galėtų būti nagrinėjamas iš esmės. Klausimas, ar apeliantės nurodoma teisė į veiksmingą teisminę gynybą gali tam tikromis aplinkybėmis lemti fizinio ar juridinio asmens ieškinio dėl reglamento panaikinimo priimtinumą, yra susijęs su apeliacinio skundo esme ir bet kuriuo atveju neturi sprendžiamos reikšmės vertinant, ar apeliantė suinteresuota kreiptis į teismą.

24      Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti apeliacinį skundą priimtinu.

 Dėl apeliacinio skundo pagrįstumo

 Šalių argumentai

25      Remdamasi keturiais apeliacinio skundo pagrindais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, apeliantė iš esmės tvirtina, kad atmetus jos ieškinį kaip nepriimtiną dėl skundžiamos nutarties 61–64 punktuose nurodytų motyvų buvo pažeista jos teisė į veiksmingą teisminę gynybą ginant savo arba savo narių interesus.

26      Apeliantės manymu, ginčijamo reglamento nuostatos, numatančios intervencijos sistemos bei vartojimui ir smulkiesiems gamintojams skirtos pagalbos panaikinimą, nereikalauja, kad joms įgyvendinti būtų priimti atitinkami nacionalinės teisės aktai ar kad Ispanijos valdžios institucijos imtųsi atitinkamų priemonių. Taigi pagal Ispanijos teisės sistemą apeliantė neturi galimybės prašyti panaikinti su šiomis nuostatomis susijusio nacionalinės teisės akto, todėl negalima įvertinti šių nuostatų galiojimo pagal prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą. Be to, apeliantė ar jos nariai negalėtų netgi pažeisti šių nuostatų tam, kad vėliau užginčytų sankcijos, kuri tokiu atveju jiems galėtų būti paskirta, galiojimą.

27      Jos teigimu, skundžiama nutartis pažeidė pagrindinę teisę, kuri yra sudedamoji Bendrijos teisinės sistemos dalis, nes joje nėra nagrinėjama, ar pripažinus ieškinį dėl ginčijamo reglamento dalies panaikinimo nepriimtinu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, būtų pažeistas jos teisės į teisminę gynybą veiksmingumas.

28      Apeliantė tvirtina, kad teisė į veiksmingą teisminę gynybą reikalauja specialaus konkrečių bylos aplinkybių nagrinėjimo. Teisė negali būti pripažinta veiksminga, jeigu jos veiksmingumas nėra konkrečiai išnagrinėtas. Iš tiesų toks nagrinėjimas būtinai reikalauja, kad būtų įvertinta, ar atitinkamu atveju egzistuoja kitos teisių gynimo priemonės. Apeliantė remiasi 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Greenpeace Council ir kt. prieš Komisiją (C‑321/95 P, Rink. p. I‑1651) 32 ir 33 punktais, kurie, jos manymu, patvirtina, jog, nesant teisių gynimo priemonių nacionaliniu lygmeniu, reikia pripažinti, kad ieškinys, pareikštas remiantis Sutarties 173 straipsnio ketvirtąja pastraipa, yra priimtinas.

29      Taryba ir Komisija iš esmės tvirtina, kad bet kuriuo atveju apeliacinis skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes Sutarties 173 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nenumatyta, kad negalėjimas pasinaudoti teismine teisių gynimo priemone pagal nacionalinę teisę yra kriterijus arba aplinkybė, galintys pagrįsti fizinio ar juridinio asmens tiesioginio ieškinio dėl visuotinai taikomo Bendrijos teisės akto panaikinimo priimtinumą. Vienintelis esminis kriterijus yra ginčijamo akto tiesioginis ir konkretus ryšys su šiuo asmeniu. Tačiau apeliaciniame skunde neanalizuojama, ar aktas yra konkrečiai ir tiesiogiai susijęs su apeliante, o apsiribojama nuoroda į Pirmosios instancijos teismo vertinimą, susijusį su argumentais dėl veiksmingos teisminės gynybos.

30      Be to, Taryba ir Komisija primena, kad Sutartyje numatyta išsami teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistema, leidžianti Teisingumo Teismui vykdyti Bendrijos institucijų aktų ir pirmiausia visuotinai taikomų aktų teisėtumo ar galiojimo priežiūrą. Komisijos manymu, yra akivaizdu, kad valstybė narė, kurioje būtų labai sudėtinga arba praktiškai neįmanoma pateikti prejudicinį klausimą, pažeidžia pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę gynybą ir Sutarties 5 straipsnyje įtvirtintą pareigą lojaliai bendradarbiauti. Tačiau ir tokiu atveju šis pažeidimas galėtų būti nutrauktas ne iškreipiant Sutarties 173 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasmę, o pradedant prieš atitinkamą valstybę narę procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB sutarties 226 straipsnį.

31      Be to, Komisija tvirtina, kad ji nesupranta kaip apeliantė gali teigti, kad Ispanijos teisė nesuteikia jokių teisminių teisių gynimo priemonių ginčijamo reglamento atžvilgiu. Ji primena, kad šis aktas yra privalomas ir tiesiogiai numato teises ir pareigas atitinkamiems asmenims, taigi bet kurios jo nuostatos pažeidimu galima remtis nacionaliniuose teismuose. Pagal Ispanijos teisę, kaip ir, be abejo, pagal kitų valstybių narių teisės sistemą, administracinės valdžios institucija turi priimti sprendimą dėl atitinkamų asmenų pateiktų prašymų. Jeigu praėjus tam tikram terminui kompetentinga institucija nepriima sprendimo dėl šio prašymo, tokia pozicija prilyginama neigiamam atsakymui arba, atvirkščiai, – tam tikrais atvejais teigiamam atsakymui, kuris, jeigu prašymą pateikusio asmens netenkina, yra pagrindas pareikšti ieškinį. Prasidėjus teisminiam procesui niekas netrukdo šiam asmeniui remtis bet kuria Bendrijos teisės norma ir prireikus prašyti pagal EB sutarties 234 straipsnį kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, kad būtų išaiškintas ginčijamas aktas arba įvertintas jo galiojimas.

 Teisingumo Teismo vertinimas

32      Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantė neginčijo skundžiamos Pirmosios instancijos teismo nutarties 44 punkte nurodytos išvados, jog ginčijamas reglamentas yra visuotinai taikomas. Ji taip pat neginčijo nei šios nutarties 56 punkte numatytos išvados, jog ginčijamas reglamentas nepaveikė pačios apeliantės interesų, nei 50 punkte nurodytos išvados, jog ginčijamas reglamentas nepaveikė jos narių dėl tam tikrų ypatingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria juos iš kitų asmenų.

33      Tokiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar apeliantė, kaip savo narių interesų atstovė, vis dėlto gali pagal Sutarties 173 straipsnio ketvirtąją pastraipą pareikšti ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo vien dėl to, kad to reikalauja teisė į veiksmingą teisminę gynybą, nes, kaip teigiama, nėra jokių teisių gynimo priemonių nacionaliniame teisme.

34      Primintina, kad pagal Sutarties 173 straipsnio antrąją ir trečiąją pastraipas Teisingumo Teismas kompetentingas nagrinėti valstybės narės, Tarybos ar Komisijos pateiktus ieškinius dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, Sutarties ar kurios nors su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais, taip pat Europos Parlamento, Audito Rūmų ir Europos centrinio banko dėl savo prerogatyvų gynimo pareikštus ieškinius. Pagal šio straipsnio ketvirtąją pastraipą „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali tokiomis pačiomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto reglamento ar sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs“.

35      Taigi remiantis Sutarties 173 straipsniu reglamento, kaip visuotinai taikomo akto, negali ginčyti kiti teisės subjektai, išskyrus institucijas, Europos centrinį banką ir valstybes nares (šiuo klausimu žr. 1979 m. kovo 6 d. Sprendimo Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, Rink. p. 777, 40 punktą).

36      Tačiau visuotinai taikomas aktas, kaip antai reglamentas, kai kuriais atvejais gali būti konkrečiai susijęs su tam tikrais fiziniais ar juridiniais asmenimis ir todėl jų atžvilgiu būti laikomas sprendimu (žr., be kita ko, 1991 m. gegužės 16 d. Sprendimo Extramet Industrine prieš Tarybą, C‑358/89, Rink. p. I‑2501, 13 punktą; 1994 m. gegužės 18 d. Sprendimo Codorniu prieš Tarybą, C‑309/89, Rink. p. I‑1853, 19 punktą ir 2001 m. gegužės 31 d. Sprendimo P Sadam Zuccherifici ir kt. prieš Tarybą, C‑41/99, Rink. p. I‑4239, 27 punktą). Taip yra, jeigu nagrinėjamas aktas paveikia fizinį ar juridinį asmenį dėl tam tikrų jo ypatingų savybių ar dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria jį iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat, kaip ir asmenį, kuriam aktas yra skirtas (žr., be kita ko, 1963 m. liepos 15 d. Sprendimą Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223 ir 2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Nederlandse Antillen prieš Tarybą, C‑452/98, Rink. p. I‑8973, 60 punktą).

37      Jei ši sąlyga nevykdoma, fizinis ar juridinis asmuo jokiu atveju neturi teisės pareikšti ieškinio dėl reglamento panaikinimo (šiuo klausimu žr. minėtos nutarties CNPAAP prieš Tarybą 38 punktą).

38      Tačiau primintina, kad Europos Bendrija yra teisinė bendrija, kurioje užtikrinama jos institucijų teisės aktų atitikties Sutarčiai ir bendriesiems teisės principams, tarp jų – pagrindinėms teisėms, priežiūra.

39      Asmenims turi būti suteikta galimybė naudotis veiksminga Bendrijos teisinės sistemos jiems suteiktų teisių teismine gynyba, nes teisė į tokią gynybą yra bendrųjų teisės principų, kylančių iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudedamoji dalis. Be to, ši teisė įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose (žr., be kita ko, 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimo Johnston, 222/84, Rink. p. 1651, 18 punktą ir 2001 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑424/99, Rink. p. I‑9285, 45 punktą).

40      Sutarties 173 ir 184 straipsniai (po pakeitimo – EB 241 straipsnis) ir 177 straipsnis įtvirtino išsamią teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, skirtą užtikrinti institucijų aktų teisėtumo priežiūrą, vykdomą Bendrijos teismų (žr. minėto sprendimo Les Verts prieš Parlamentą 23 punktą). Pagal šią sistemą fiziniai ar juridiniai asmenys, negalintys tiesiogiai ginčyti visuotinai taikomų Bendrijos aktų dėl Sutarties 173 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatytų priimtinumo sąlygų, turi galimybę netiesiogiai užginčyti šių aktų galiojimą atitinkamu atveju arba Bendrijos teismuose pagal 184 straipsnį, arba nacionaliniuose teismuose, siekdami, kad šie, patys neturėdami kompetencijos pripažinti tokių aktų negaliojančiais (1987 m. spalio 22 d. Sprendimo Foto-Frost, Rink. p. 4199, 20 punktas), pateiktų Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu.

41      Taigi teisminės gynybos priemonių ir procedūrų, leidžiančių užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą, sistemą turi nustatyti valstybės narės.

42      Tokiomis aplinkybėmis pagal Sutarties 5 straipsnyje nustatytą lojalaus bendradarbiavimo principą nacionaliniai teismai turi kiek įmanoma aiškinti ir taikyti nacionalines procesines normas, reglamentuojančias teisę pareikšti ieškinį, taip, kad fiziniai ir juridiniai asmenys galėtų teisme užginčyti bet kurio sprendimo ir bet kurios nacionalinės priemonės, priimtos jų atžvilgiu taikant visuotinai taikomą Bendrijos aktą, teisėtumą, ginčydami Bendrijos akto galiojimą.

43      Reikia konstatuoti, kaip savo išvados 50–53 punktuose pastebėjo generalinis advokatas, kad negalima pritarti apeliantės nurodytam teisių gynimo priemonių sistemos aiškinimui, pagal kurį tiesioginis ieškinys dėl panaikinimo Bendrijos teisme galėtų būti pareikštas tuo atveju, jeigu po šio teismo atlikto nacionalinių procesinių normų išsamaus nagrinėjimo būtų įrodyta, kad jomis remdamasis asmuo negali pareikšti ieškinio, kuris jam leistų ginčyti atitinkamo Bendrijos akto galiojimą. Iš esmės tokia sistema reikalautų, kad Bendrijos teismas kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėtų ir aiškintų nacionalinę procesinę teisę, o tai viršytų jo kompetenciją Bendrijos teisės aktų teisėtumo priežiūros srityje.

44      Galiausiai taip pat reikia nurodyti, kad, remiantis Sutartimi nustatyta teisėtumo priežiūros sistema, fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pateikti ieškinį dėl reglamento tik tuo atveju, kai jis yra su juo susijęs ne tik tiesiogiai, bet ir konkrečiai. Nors pastaroji sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į veiksmingos teisminės gynybos principą ir įvairias aplinkybes, galinčias individualizuoti ieškovą (žr., be kita ko, 1988 m. vasario 2 d. Sprendimo Van der Kooy prieš Komisiją, 67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219, 14 punktą; minėtų sprendimų Extramet Industrie prieš Tarybą 13 punktą ir Codorniu prieš Tarybą 19 punktą), neperžengiant Sutartimi Bendrijos teismams suteiktos kompetencijos ribų, taip aiškinant negalima visai netaikyti šios Sutartyje aiškiai numatytos sąlygos.

45      Nors, be abejo, įmanoma įsivaizduoti kitokią visuotinai taikomų Bendrijos aktų teisėtumo priežiūros sistemą nei įtvirtinta pirminėje sutartyje, kurios principai niekada iš esmės nekito, prireikus pakeisti šiuo metu galiojančią sistemą gali tik valstybės narės pagal ES 48 straipsnį.

46      Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, darytina išvada, jog Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, pripažinęs, kad apeliantės pateiktas ieškinys yra nepriimtinas, nenagrinėdamas, ar šiuo atveju ji turėjo galimybę pareikšti ieškinį nacionaliniame teisme, kuria pasinaudojus būtų galima įvertinti ginčijamo reglamento galiojimą.

47      Taigi apeliacinis skundas turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

48      Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir apeliantė pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

49      Remiantis Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalies pirmąja pastraipa, taip pat taikomą apeliacinėse bylose pagal 118 straipsnį, į bylą įstojusios institucijos pačios padengia savo išlaidas. Atsižvelgiant į šią nuostatą, Komisija turi padengti savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

nusprendžia:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Priteisti iš Unión de Pequeños Agricultores bylinėjimosi išlaidas.

3.      Europos Bendrijų Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Rodríguez Iglesias

Jann

Macken

Colneric

von Bahr

Gulmann

Edward

La Pergola

Puissochet

Wathelet

Schintgen

Skouris

Cunha Rodrigues

Paskelbta 2002 m. liepos 25 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

R. Grass

G. C. Rodríguez Iglesias

---

* Proceso kalba: ispanų.