TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1996 m. kovo 5 d.(*)

„Valstybės narės atsakomybės už žalą, padarytą asmenims dėl jai priskirtinų Bendrijos teisės pažeidimų, principas – Valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos padaryti pažeidimai – Valstybės atsakomybės sąlygos – Kompensacijos dydis“

Sujungtose bylose C‑46/93 ir C‑48/93

dėl Bundesgerichtshof (byla C‑46/93) ir High Court of Justice, Queen’s Division, Divisional Court (byla C‑48/93) pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą šių teismų nagrinėjamose bylose tarp

Brasserie du pêcheur SA

ir

Vokietijos Federacinės Respublikos

bei tarp

The Queen

ir

Secretary of State for Transport

ex parte: Factortame Ltd ir kt.

dėl valstybės atsakomybės už žalą, padarytą asmenims dėl jai priskirtinų Bendrijos teisės pažeidimų, principo išaiškinimo

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias (pranešėjas), kolegijų pirmininkai C. N. Kakouris, D. A. O. Edward ir G. Hirsch, teisėjai G. F. Mancini, F. A. Schockweiler, J. C. Moitinho de Almeida, C. Gulman ir J. L. Murray,

generalinis advokatas G. Tesauro,

posėdžio sekretoriai H. von Holstein, kanclerio pavaduotojas, ir H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–      Brasserie du Pêcheur SA, atstovaujamos Karlsrūhės miesto advokato Hermann Büttner,

–      bylos C‑48/93 ieškovų 1–36 ir 38–84, atstovaujamų QC David Vaughan, QC Gerald Barling ir barrister David Anderson, įgaliotų solicitor Stephen Swabey,

–      bylos C‑48/93 ieškovų 85-97, atstovaujamų barrister Nicholas Green, įgalioto solicitor Nicholas Horton,

–      bylos C‑48/93 37 ieškovo, atstovaujamo QC Nicholas Forwood ir barrister Peter Duffy, įgaliotų solicitors Holman Fenvick & Willan,

–      Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės, atstovaujamos Federalinės ekonomikos reikalų ministerijos ministerialrat Ernst Röder ir Kelno advokato Joachim Sedemund,

–      Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Assistant Treasury Solicitor J. E. Collins, padedamo barristers Stephen Richards, Christopher Vajda ir Rhodri Thompson,

–      Danijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos patarėjo teisės klausimais J. Molde,

–      Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos Bendrijos teisės ir institucinių reikalų generalinio direktoriaus Alberto José Navarro González ir abogados del Estado Rosario Silva de Lapuerta and Gloria Calvo Díaz iš Valstybės teisės tarnybos,

–      Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės reikalų direktoriaus Jean‑Pierre Puissochet ir tos pačios ministerijos Užsienio reikalų direktorato direktoriaus pavaduotojos Catherine de Salins,

–      Airijos vyriausybės, atstovaujamos Chief State Solicitor M. A. Buckley,

–      Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos patarėjo teisės klausimais A. Bos,

–      Europos Bendrijų komisijos, atstovaujamos Teisės tarnybos generalinio direktoriaus pavaduotojo Christian Timmermans, patarėjo teisės klausimais Joern Pipkorn ir Teisės tarnybos darbuotojo Christopher Docksey,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs žodines pastabas, kurias 1994 m. spalio 25 d. posėdyje pateikė Brasserie du Pêcheur SA, atstovaujama Strasbūro advokatų H. Büttner ir P. Soler‑Couteaux; 1–36 ieškovai ir 38–84 ieškovai byloje C‑48/93, atstovaujami D. Vaughan, G. Barling, D. Anderson ir S. Swabey; 85–97 ieškovai byloje C‑48/93, atstovaujami N. Green; 37-asis ieškovas byloje C‑48/93, atstovaujamas N. Forwood ir P. Duffy; Vokietijos vyriausybė, atstovaujama J. Sedemund; Jungtinės Karalystės vyriausybė, atstovaujama Attorney-General, QC Nicholas Lyell, S. Richards, C. Vajda ir J. E. Collins; Danijos vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos patarėjo teisės klausimais P. Biering; Graikijos vyriausybė, atstovaujama Valstybės teisės tarybos patarėjo teisės klausimais pavaduotojo F. Georgakopoulos; Ispanijos vyriausybė, atstovaujama R. Silva de Lapuerta ir G. Calvo Díaz; Prancūzijos vyriausybė, atstovaujama C. de Salins; Nyderlandų vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos patarėjo teisės klausimais pavaduotojo J. W. De Zwaan; ir Komisija, atstovaujama C. Timmermans, J. Pipkorn ir C. Docksey,

susipažinęs su 1995 m. lapkričio 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        1993 m. sausio 28 d. ir 1992 m. lapkričio 18 d. Nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 1993 m. vasario 17 d. ir 1993 m. vasario 18 d., Vokietijos Aukščiausiasis teismas (Bundesgerichtshof) (byloje C‑46/93) ir High Court of Justice, Queen’s Bench Division, Divisional Court (byloje C‑48/93) pagal EEB sutarties 177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdami klausimus dėl valstybės narės atsakomybės už žalą, padarytą asmenims dėl tai valstybei priskirtino Bendrijos teisės pažeidimo, sąlygų.

2        Klausimai buvo iškelti nagrinėjant dvi bylas: tarp bendrovės Brasserie du Pêcheur SA (toliau – Brasserie du Pêcheur) ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp bendrovės Factortame Ltd. ir kt. (toliau – Factortame ir kt.) ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės.

 Byla C‑46/93

3        Schiltigheim mieste (Alzasas) įsikūrusi Prancūzijos bendrovė Brasserie du Pêcheur prašymą pateikusiam nacionaliniam teismui nurodė, kad ji 1981 m. pabaigoje buvo priversta sustabdyti savo alaus eksportą į Vokietiją, nes kompetentingos Vokietijos institucijos manė, jog jos gaminamas alus neatitinka grynumo reikalavimo (Reinheitsgebot), nustatyto 1952 m. kovo 14 d. Alaus mokesčio įstatymo (Biersteuergesetz) (BGBl. I, p. 149) 9 ir 10 straipsniuose (1976 m. gruodžio 14 d. Įstatymo redakcija, BGBl. I, p. 3341, toliau – BStG).

4        Komisija laikėsi požiūrio, kad šios nuostatos prieštarauja EEB sutarties 30 straipsniui, ir iškėlė Vokietijos Federacinei Respublikai bylą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, remdamasi dviem pagrindais: draudimu prekiauti alaus rūšimis, pavadintomis „Bier“ (alus), kurios skirtingais būdais teisėtai gaminamos kitose valstybėse narėse, ir draudimu importuoti alų su priedais. 1987 m. kovo 12 d. Sprendimu Komisija prieš Vokietiją (178/84, Rink. p. 1227) Teisingumo Teismas nusprendė, kad draudimas prekiauti nagrinėjamų Vokietijos teisės nuostatų neatitinkančiu alumi, importuotu iš kitų valstybių narių, yra nesuderinamas su Sutarties 30 straipsniu.

5        Todėl Brasserie du Pêcheur pateikė ieškinį prieš Vokietijos Federacinę Respubliką dėl nuostolių, kuriuos ji patyrė dėl importo apribojimų nuo 1981 m. iki 1987 m., atlyginimo, reikalaudama sumokėti jai 1 800 000 Vokietijos markių (DM) dydžio kompensaciją, kuri sudaro tik dalį iš tikrųjų patirtų nuostolių.

6        Bundesgerichtshof nurodo Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, toliau – BGB) 839 straipsnį ir Konstitucijos (Grundgesetz, toliau – GG) 34 straipsnį. Pagal BGB 839 straipsnio 1 dalį, „jei pareigūnas tyčia ar dėl nerūpestingumo nevykdo jam paskirtų oficialių pareigų trečiojo asmens atžvilgiu, jis trečiajam asmeniui atlygina dėl to atsiradusią žalą“. GG 34 straipsnyje nurodoma, kad „jei asmuo, atlikdamas jam patikėtas oficialias pareigas, pažeidžia įvykdyti priklausančius įsipareigojimus trečiojo asmens atžvilgiu, atsakomybė iš esmės tenka valstybei ar institucijai, kurioje jis tarnauja“.

7        Kartu aiškinant šias nuostatas matyti, kad norint, jog valstybė taptų atsakinga, reikia, kad trečiasis asmuo galėtų būti laikomas pažeisto įsipareigojimo adresatu; tai reiškia, kad valstybė atsako tik už trečiajam asmeniui skirtų įsipareigojimų pažeidimus. Tačiau, kaip nurodo Bundesgerichtshof, BStG atveju nacionalinis įstatymų leidėjas prisiėmė pareigas tik plačiajai visuomenei, o ne konkrečiam asmeniui ar asmenų grupei, kurie galėtų būti laikomi „trečiaisiais asmenimis“ pirmiau minėtų nuostatų prasme.

8        Todėl Bundesgerichtshof kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas šiuos klausimus:

„1.       Ar Bendrijos teisės principas, kuriuo remdamosi valstybės narės privalo atlyginti joms priskirtinais Bendrijos teisės pažeidimais asmenims padarytą žalą, taip pat taikomas, kai tokio pažeidimo esmę sudaro nacionalinio parlamento įstatymo nesuderinimas su viršenybę turinčiomis Bendrijos teisės normomis (šiuo atveju – Vokietijos Biersteuergesetz 9 ir 10 straipsnių nesuderinimas su EEB sutarties 30 straipsniu)?

2.       Ar valstybės teisės sistemoje gali būti numatyta, kad teisei gauti kompensaciją taikomi tokie patys apribojimai kaip ir tie, kurie yra taikomi, kai nacionalinis įstatymas pažeidžia aukštesnio lygmens teisės aktą, pavyzdžiui, kai paprastas federalinis įstatymas pažeidžia Vokietijos Federacinės Respublikos konstituciją?

3.       Ar valstybės teisės sistemoje gali būti numatyta, kad teisė gauti kompensaciją priklauso nuo valstybės institucijų, atsakingų už teisės aktų nesuderinimą, kaltės (tyčios ar nerūpestingumo)?

4.       Jei atsakymas į 1 klausimą yra teigiamas ir atsakymas į 2 klausimą yra neigiamas:

a)       ar gali pareiga atlyginti žalą pagal nacionalinę teisę būti ribojama žalos, padarytos konkrečioms teisės saugomoms individualioms vertybėms, pvz., nuosavybei, atlyginimu, ar būtina atlyginti visus turtinius nuostolius, įskaitant negautą pelną?

b)       ar pareiga mokėti kompensaciją taikoma taip pat žalos, patirtos iki paskelbiant 1987 m. kovo 12 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimą (byla 178/84), kad Vokietijos Biersteuergesetz 10 straipsnis pažeidė viršenybę turinčias Bendrijos teisės nuostatas, atlyginimui?“

 Byla C‑48/93

9        1998 m. gruodžio 16 d. Factortame ir kt., jungianti fizinius asmenys bei pagal Jungtinės Karalystės įstatymus įsteigtas bendroves, kartu su šių bendrovių direktoriais ir akcininkais pateikė High Court of Justice, Queen’s Bench Division, Divisional Court (toliau – Divisional Court) ieškinį, kuriame ginčijamas 1988 m. Prekybos laivybos įstatymo (Merchant Shipping Act) II dalies suderinamumas su Bendrijos teise, visų pirma su EEB sutarties 52 straipsniu. Šis įstatymas įsigaliojo 1988 m. gruodžio 1 d. su išlyga, kad iki 1989 m. kovo 31 d. bus nustatytas pereinamasis laikotarpis. Įstatyme buvo numatyta, kad turi būti sukurtas naujas Didžiosios Britanijos žvejybos laivų registras ir kad tokių laivų registracija, įskaitant ir tuos laivus, kurie jau buvo užregistruoti ankstesniame registre, priklauso nuo tam tikrų sąlygų, susijusių su savininkų pilietybe, buvimo vieta ir nuolatine gyvenamąja vieta. Žvejybos laivai, kurie negalėjo būti užregistruoti naujajame registre, neteko teisės žvejoti.

10      Atsakydamas į nacionalinio teismo pateiktus klausimus, Teisingumo Teismas savo 1991 m. liepos 25 d. Sprendimu Factortame II (C‑221/89, Rink. p. I‑3905) nusprendė, kad su laivų savininkų ir valdytojų pilietybe, buvimo vieta ar nuolatine gyvenamąja vieta susijusios sąlygos, nurodytos Jungtinės Karalystės sukurtoje registravimo sistemoje, prieštarauja Bendrijos teisei, tačiau nustatyta registravimo sąlyga, kad konkretūs laivai privalo būti eksploatuojami ir jų veiklai vadovaujama bei ji kontroliuojama iš Jungtinės Karalystės teritorijos, neprieštarauja Bendrijos teisei.

11      1989 m. rugpjūčio 4 d. Komisija Jungtinei Karalystei iškėlė bylą dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Kartu ji kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriomis siekiama pirmiau nurodytų su pilietybe susijusių sąlygų taikymą sustabdyti tuo pagrindu, kad jos prieštarauja EEB sutarties 7, 52 ir 221 straipsniams. 1989 m. spalio 10 d. Nutartimi Komisija prieš Jungtinę Karalystę (246/89 R, Rink. p. 3125) Teisingumo Teismo pirmininkas patenkino prašymą sustabdyti sąlygų taikymą. Vykdydama tą nutartį, Jungtinė Karalystė priėmė naująją registravimo sistemą keičiančias nuostatas, įsigaliojusias 1989 m. lapkričio 2 dieną. Savo 1991 m. spalio 4 d. Sprendimu Komisija prieš Jungtinę Karalystę (C‑246/89, Rink. I‑4585) Teisingumo Teismas patvirtino, kad byloje dėl įsipareigojimų neįvykdymo ginčijamos registravimo sąlygos prieštarauja Bendrijos teisei.

12      O 1991 m. spalio 2 d. Divisional Court priėmė nutartį, įgyvendinančią minėtą 1991 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimą, ir kartu ieškovams nurodė pateikti išsamius jų reikalavimų atlyginti žalą duomenis. Ieškovai nacionaliniam teismui pateikė išsamų įvairių žalos atlyginimo reikalavimų pagrindimą, įskaitant nuo 1989 m. balandžio 1 d., kai įsigaliojo nagrinėjamas įstatymas, iki 1989 m. lapkričio 2 d., kai jis buvo panaikintas, patirtas išlaidas bei nuostolius.

13      Galiausiai Divisional Court savo 1992 m. lapkričio 18 d. Nutartimi leido Rawlings (Trawling) Ltd., 37-ajam ieškovui byloje C‑48/93, iš dalies pakeisti savo ieškinį ir į jį įtraukti reikalavimą atlyginti baudinius nuostolius už su Konstitucija nesuderinamą valdžios institucijų elgesį (exemplary damages for unconstitutional behaviour).

14      Šiomis aplinkybėmis Divisional Court kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas šiuos klausimus:

„1. Atsižvelgiant į visas šios bylos aplinkybes, jei:

a)      valstybė narė teisės akte nustatė sąlygas, susijusias su žvejybos laivų savininkų, valdytojų bei laivus eksploatuojančių bendrovių akcininkų bei direktorių pilietybe, nuolatine gyvenamąja vieta ir buvimo vieta; ir

b)      Teisingumo Teismas (bylose C‑221/89 ir C‑246/89) nustatė, kad tokios sąlygos pažeidžia EEB sutarties 5, 7, 52 ir 221 straipsnius,

ar tokių laivų savininkai, valdytojai arba laivus eksploatuojančių bendrovių direktoriai ir (arba) akcininkai turi teisę pagal Bendrijos teisę iš tos valstybės narės gauti nuostolių, kuriuos jie patyrė dėl visų arba kurio nors iš anksčiau nurodytų EEB sutarties pažeidimų, atlyginimą?

2. Jei atsakymas į 1 klausimą yra teigiamas, kokius kriterijus, jei tokių esama, pagal Bendrijos teisę turi taikyti nacionalinis teismas, priimdamas sprendimą dėl reikalavimų atlyginti nuostolius, apimančius:

a)      išlaidas ir (arba) negautą pelną ir (arba) pajamas per laikotarpį po anksčiau nurodytų sąlygų įsigaliojimo, per kurį laivai buvo priversti stovėti nenaudojami, teko ieškoti alternatyvių žvejybos galimybių ir (arba) bandyti registruotis kitur;

b)      nuostolius, atsiradusius dėl laivų ar jų akcijų arba laivus turinčių kompanijų akcijų pardavimo mažesne kaina;

c)      nuostolius, atsiradusius dėl poreikio suteikti užstatus, mokėti baudas ar padengti teisines išlaidas dėl tariamų teisės pažeidimų, susijusių su tuo, kad laivai buvo išbraukti iš nacionalinio registro;

d)      nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šie asmenys negalėjo turėti ir toliau eksploatuoti laivų;

e)      administravimo rinkliavų praradimą;

f)      išlaidas, patirtas siekiant sumažinti pirmiau nurodytus nuostolius;

g)      galimus baudinius nuostolius?“

15      Išsamesnį pagrindinių bylų faktų išdėstymą, informaciją apie proceso eigą, taip pat Teisingumo Teismui pateiktas rašytines pastabas galima rasti teismo posėdžio pranešime. Toliau ši informacija minima ar nagrinėjama tik tiek, kiek reikia Teisingumo Teismo motyvams pateikti.

 Valstybės atsakomybė už įstatymų leidžiamosios institucijos veiksmus ar neveikimą, prieštaraujančius Bendrijos teisei (pirmasis klausimas abiejose bylose – C‑46/93 ir C‑48/93)

16      Pateikdami savo pirmąjį klausimą, abu nacionaliniai teismai iš esmės siekia išsiaiškinti, ar principas, kad valstybės narės privalo atlyginti žalą, padarytą asmenims joms priskirtinais Bendrijos teisės pažeidimais, taikytinas tais atvejais, kai už nagrinėjamą pažeidimą atsakinga nacionalinė įstatymų leidžiamoji institucija.

17      1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimu Francovich ir kt. (C‑6/90 ir C‑9/90, Rink. p. I‑5357, 37 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrijos teisės principas įpareigoja valstybes nares atlyginti žalą, padarytą asmenims joms priskirtinais Bendrijos teisės pažeidimais.

18      Vokietijos, Airijos ir Nyderlandų vyriausybės teigia, kad valstybių narių pareiga atlyginti asmenims padarytą žalą kyla tik tuomet, kai pažeistos nuostatos nėra tiesiogiai veikiančios. Minėtame sprendime Francovich ir kt. Teisingumo Teismas paprasčiausiai siekė užpildyti asmens teisių užtikrinimo spragą. Kadangi nacionalinė teisė suteikia asmenims teisę pareikšti ieškinį ginant savo teises pagal tiesiogiai veikiančias Bendrijos teisės nuostatas, nebūtina suteikti jiems ir tiesiogiai Bendrijos teise pagrįstos teisės gauti kompensaciją, jei tokios nuostatos buvo pažeistos.

19      Šis argumentas nepriimtinas.

20      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką asmenų teisė nacionaliniuose teismuose remtis tiesiogiai veikiančiomis Sutarties nuostatomis yra tik minimali garantija ir nėra pakankama, kad būtų užtikrintas visiškas Sutarties įgyvendinimas (žr., pavyzdžiui, 1986 m. spalio 15 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑168/85, Rink. p. 2945, 11 punktą; 1991 m. vasario 26 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑120/88, Rink. p. I‑621, 10 punktą ir 1991 m. vasario 26 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑119/89, Rink. p. I‑641, 9 punktą). Šios teisės tikslas – užtikrinti, kad Bendrijos teisės nuostatos turi viršenybę prieš nacionalines nuostatas. Kiekvienu atveju ta teisė negali užtikrinti asmenims Bendrijos teisės suteikiamų lengvatų ir, svarbiausia, apsaugoti jų nuo žalos dėl tai valstybei narei priskirtino Bendrijos teisės pažeidimo. Tačiau, kaip matyti iš sprendimo Francovich ir kt. 33 punkto, Bendrijos teisės visiškas veiksmingumas būtų abejotinas, jei asmenys negalėtų gauti žalos atlyginimo, kai jų teisės buvo pažeistos pažeidus Bendrijos teisę.

21      Tokia situacija susidarytų, jei asmuo, nukentėjęs dėl to, kad direktyva nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, ir negalintis nacionaliniame teisme tiesiogiai remtis direktyvos nuostatomis, nes jos yra nepakankamai tikslios ir besąlyginės, pareiškia ieškinį įsipareigojimų neįvykdžiusiai valstybei narei dėl žalos, patirtos pažeidus Sutarties 189 straipsnio trečiąją pastraipą, atlyginimo. Esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė ir minėtoje Francovich ir kt. byloje, žalos atlyginimo tikslas yra kompensuoti žalingas pasekmes, kilusias direktyvos teikiamos naudos gavėjams dėl to, kad valstybė narė neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę.

22      Tokia pati situacija susidaro pažeidus teisę, tiesiogiai suteiktą Bendrijos nuostatos, leidžiančios ja pasiremti nacionaliniuose teismuose. Tokiu atveju teisė gauti kompensaciją yra būtinas Bendrijos nuostatos, kurią pažeidus buvo patirta žala, tiesioginio veikimo rezultatas.

23      Nagrinėjamu atveju neabejotina, kad konkrečios Bendrijos nuostatos, būtent Sutarties 30 straipsnis C‑46/93 byloje ir 52 straipsnis C‑48/3 byloje, veikia tiesiogiai, nes jos suteikia asmenims teisių, kuriomis jie gali tiesiogiai remtis nacionaliniuose teismuose. Jei šios nuostatos pažeidžiamos, galima reikalauti kompensacijos.

24      Vokietijos vyriausybė teigia, jog bendroji teisė gauti kompensaciją asmenims gali būti suteikta tik įstatymais, ir tokios teisės pripažinimas teismo sprendimu yra nesuderinamas su kompetencijos paskirstymu tarp Bendrijos institucijų ir valstybių narių bei su Sutartyje nustatyta institucine pusiausvyra.

25      Tačiau būtina pabrėžti, kad valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusia dėl valstybės įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę pažeidimo, egzistavimas ir mastas yra Sutarties aiškinimo klausimas, priklausantis Teisingumo Teismo kompetencijai.

26      Nagrinėjamu atveju, kaip ir byloje Francovich ir kt., šį išaiškinimo reikalaujantį klausimą nacionaliniai teismai pagal Sutarties 177 straipsnį perdavė Teisingumo Teismui.

27      Kadangi Sutartyje nėra nuostatos, aiškiai ir konkrečiai reglamentuojančios valstybių narių padarytų Bendrijos teisės pažeidimų padarinius, Teisingumo Teismas, vykdydamas Sutarties 164 straipsniu jam paskirtą užduotį užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Sutartį būtų laikomasi teisės reikalavimų, turi priimti sprendimą šiuo klausimu, remdamasis visuotinai pripažintais aiškinimo būdais, visų pirma Bendrijos teisinės sistemos pagrindiniais principais, o prireikus – valstybių narių teisinėms sistemoms būdingais bendraisiais principais.

28      Iš tiesų Sutarties 215 straipsnio antrojoje pastraipoje yra daroma nuoroda į bendruosius valstybių narių įstatymams būdingus principus, kurie yra Bendrijos deliktinės atsakomybės už žalą, kurią jos institucijos ar tarnautojai padarė atlikdami savo pareigas, pagrindas.

29      Bendrijos deliktinės atsakomybės principas, aiškiai apibrėžtas Sutarties 215 straipsnyje, paprasčiausiai yra bendrojo, visoms valstybių narių teisinėms sistemoms būdingo, principo, kad neteisėtais veiksmais ar neveikimu padaryta žala turi būti atlyginta, išraiška. Ši nuostata taip pat atspindi valstybės institucijų pareigą atlyginti žalą, padarytą vykdant savo pareigas.

30      Pažymėtina, kad daugelyje nacionalinių teisinių sistemų teisės normų, reguliuojančių valstybės atsakomybę, pagrindus yra nustatę teismai.

31      Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismas minėto sprendimo Francovich ir kt. 35 punkte jau konstatavo, kad valstybės atsakomybės už žalą, padarytą asmenims jai priskirtinais Bendrijos teisės pažeidimais, principas yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis.

32      Iš to galima daryti išvadą, kad šis principas tinka kiekvienam atvejui, kai valstybė narė pažeidžia Bendrijos teisę, nesvarbu, kokios valstybės institucijos veiksmais ar neveikimu buvo padarytas pažeidimas.

33      Be to, atsižvelgiant į esminį Bendrijos teisės sistemos reikalavimą, kad Bendrijos teisė būtų vienodai taikoma (žr. visų pirma 1991 m. vasario 21 d. Sprendimo Zuckerfabrik, C‑143/88 ir C‑92/88, Rink. p. I‑415, 26 punktą), pareiga atlyginti žalą, padarytą asmenims Bendrijos teisės pažeidimu, negali priklausyti nuo vidaus taisyklių dėl kompetencijos paskirstymo tarp valdžios institucijų.

34      Kaip savo išvados 38 punkte nurodė generalinis advokatas, tarptautinėje teisėje valstybė, traukiama atsakomybėn už tarptautinio įsipareigojimo pažeidimą, yra laikoma vienu subjektu, nesvarbu, ar pažeidimą, dėl kurio atsirado žala, padarė įstatymų leidžiamoji, teisminė ar vykdomoji valdžia. Tai juo labiau taikytina Bendrijos teisės sistemai, nes visos valstybės valdžios institucijos, įskaitant įstatymų leidžiamąsias, atlikdamos savo užduotis privalo laikytis Bendrijos teisės nustatytų normų, tiesiogiai reguliuojančių asmenų padėtį.

35      Tas faktas, kad pagal nacionalines normas pažeidimas, dėl kurio skundžiamasi, yra priskirtinas įstatymų leidžiamajai institucijai, neturi įtakos reikalavimams, tampriai susijusiems su asmenų, besiremiančių Bendrijos teise, teisių ir šiuo atveju – teisės nacionaliniuose teismuose gauti minėtu pažeidimu padarytos žalos atlyginimą, apsauga.

36      Todėl nacionaliniams teismams reikia atsakyti, jog principas, kad valstybės narės privalo atlyginti žalą, padarytą asmenims valstybėms priskirtinais Bendrijos teisės pažeidimais, yra taikytinas ir tuo atveju, kai už konkretų pažeidimą atsakinga nacionalinė įstatymų leidžiamoji institucija.

 Valstybės atsakomybės už Bendrijos teisei prieštaraujančius nacionalinės įstatymų leidžiamosios institucijos veiksmus ar neveikimą sąlygos (antrasis klausimas byloje C‑46/93 ir pirmasis klausimas byloje C‑48/93)

37      Pateikdami šiuos klausimus nacionaliniai teismai prašo Teisingumo Teismo konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą, atsižvelgiant į nagrinėjamų bylų aplinkybes.

38      Nors Bendrijos teisė nustato valstybės atsakomybę, sąlygos, kuriomis ta atsakomybė suteikia teisę gauti kompensaciją, priklauso nuo žalą sukėlusio Bendrijos teisės pažeidimo pobūdžio (minėto sprendimo Francovich ir kt. 38 punktas).

39      Kad būtų nustatytos tos sąlygos, pirmiausia reikia atsižvelgti į Bendrijos teisinės sistemos principus, sudarančius valstybės atsakomybės pagrindą, būtent, pirma, visišką Bendrijos normų veiksmingumą ir veiksmingą jomis suteikiamų teisių apsaugą ir, antra, pareigą bendradarbiauti, kurią valstybėms narėms nustato Sutarties 5 straipsnis (minėto sprendimo Francovich ir kt., 31–36 punktai).

40      Be to, kaip pabrėžė Komisija ir kelios pastabas pateikusios vyriausybės, reikėtų remtis Teisingumo Teismo praktika dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės.

41      Pirma, Sutarties 215 straipsnio antroji pastraipa dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės nurodo valstybių narių įstatymams būdingus bendruosius principus, kuriais Teisingumo Teismas taip pat vadovaujasi kitose Bendrijos teisės srityse, jei nėra rašytinių normų.

42      Antra, valstybės atsakomybės už Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytą žalą sąlygos negali, jei nėra konkretaus pateisinimo, skirtis nuo tų sąlygų, kurios reglamentuoja Bendrijos atsakomybę panašiomis aplinkybėmis. Teisių, kurias asmenys įgyja pagal Bendrijos teisę, apsauga negali skirtis pagal tai, ar atsakomybė už žalą tenka nacionalinei valdžios institucijai, ar Bendrijos institucijai.

43      Teisingumo Teismo remiantis Sutarties 215 straipsniu nustatytų normų, būtent skirtų atsakomybei už įstatymų numatytas priemones, sistemoje yra atsižvelgiama, be kita ko, į reglamentuotinų situacijų sudėtingumą, sunkumus taikant ir išaiškinant tekstus, ir ypač į konkretaus veiksmo vykdytojo diskrecijos ribas.

44      Formuodamas savo praktiką Bendrijos deliktinės atsakomybės srityje, ypač susijusią su įstatymų leidybos priemonėmis, leidžiančiomis pasirinkti ekonominę politiką, Teisingumo Teismas rėmėsi didele diskrecija, kuria institucijos gali naudotis įgyvendindamos Bendrijos politiką.

45      Ribotos Bendrijos atsakomybės vykdant teisės aktų nustatytą veiklą samprata remiasi dviem argumentais. Pirma, netgi jei priemonių teisėtumas gali būti teismo peržiūros objektas, galimybė, kad gali būti pareikšti ieškiniai dėl žalos atlyginimo, neturi trukdyti vykdyti teisėkūros funkcijos, jei dėl bendrojo Bendrijos intereso būtina imtis norminių priemonių, kurios galėtų turėti neigiamos įtakos privačių asmenų interesams. Antra, vykdant teisėkūros funkciją, kuriai būdinga didelė veiksmų laisvė, būtina Bendrijos politikai vykdyti, Bendrija gali tapti atsakinga, tik jei konkreti institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė jos galių įgyvendinimo ribas (1978 m. gegužės 25 d. Sprendimo HNL ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, 83/76, 94/76, 4/77, 15/77 ir 40/77, Rink. p. 1209, 5 ir 6 punktai).

46      Taigi nacionalinės įstatymų leidžiamosios institucijos, kaip ir Bendrijos institucijos, kai jos veikia Bendrijos teisės reglamentuojamoje srityje, veiksmų laisve naudojasi ne nuolat. Bendrijos teisė gali nustatyti joms pareigas pasiekti konkretų rezultatą arba veikti ar atsisakyti veiksmų, kurios kartais gana smarkiai susiaurina jų veiksmų laisvę. Pavyzdžiui, taip būna, jei, kaip ir sprendime Francovich ir kt. numatytomis aplinkybėmis, Sutarties 189 straipsnis valstybę narę įpareigoja per tam tikrą laikotarpį imtis visų būtinų priemonių, kad būtų pasiektas direktyvos reikalaujamas rezultatas. Tokiu atveju tai, kad būtinų priemonių turi imtis nacionalinė įstatymų leidžiamoji institucija, neturi reikšmės taikant valstybės narės atsakomybę už direktyvos neperkėlimą į nacionalinę teisę.

47      Priešingai, jei valstybė narė veikia toje srityje, kurioje ji turi didelę veiksmų laisvę, panašią į Bendrijos institucijų turimą veiksmų laisvę įgyvendinant Bendrijos politiką, jos atsakomybės taikymo sąlygos iš esmės privalo būti tokios pačios kaip ir tos, kurioms esant kyla Bendrijos atsakomybė panašioje situacijoje.

48      Tuo atveju, dėl kurio buvo iškelta byla C‑46/93, Vokietijos įstatymų leidžiamoji institucija priėmė įstatymą dėl maisto produktų, būtent – alaus. Kadangi nebuvo derinimo Bendrijos mastu, nacionalinė įstatymų leidžiamoji institucija toje srityje naudojosi didele veiksmų laisve, nustatydama tiekiamo į rinką alaus kokybės taisykles.

49      Bylos C‑48/93 aplinkybėmis Jungtinės Karalystės įstatymų leidžiamoji institucija taip pat naudojosi didele veiksmų laisve. Ginčijami įstatymai pirmiausia buvo susiję su laivų registracija – sritimi, kuri, atsižvelgiant į Bendrijos teisės išsivystymo stadiją, patenka į valstybių narių jurisdikciją, ir, antra, su žvejybos reguliavimu – sektoriumi, kuriame įgyvendinant bendrąją žuvininkystės politiką valstybėms narėms yra paliekama tam tikra veiksmų laisvė.

50      Daroma išvada, kad kiekvienu atveju Vokietijos ir Jungtinės Karalystės įstatymų leidžiamosios institucijos susidūrė su situacijomis, kai jos turi panašias pasirinkimo galimybes kaip ir Bendrijos institucijos, priimdamos su Bendrijos politika susijusius teisės aktus.

51      Esant tokioms aplinkybėms, Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei yra tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

52      Pirma, tokios sąlygos tenkina visiško Bendrijos teisės normų veiksmingumo ir teisių, kurias tos normos suteikia, veiksmingos apsaugos reikalavimus.

53      Antra, šios sąlygos savo esme atitinka tas sąlygas, kurias Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į 215 straipsnį, savo praktikoje apibrėžė dėl Bendrijos atsakomybės už žalą, padarytą asmenims neteisėtais jos institucijų norminiais aktais.

54      Pirmoji sąlyga yra akivaizdžiai tenkinama bylai C‑46/93 aktualaus Sutarties 30 straipsnio ir bylai C‑48/93 aktualaus Sutarties 52 straipsnio atžvilgiu. Nors 30 straipsnis nustato valstybėms narėms draudimą, jis vis tiek suteikia asmenims teisių, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti (1977 m. kovo 22 d. Sprendimo Iannelli ir Volpi, 74/76, Rink. p. 557, 13 punktas). Panašiai ir 52 straipsnio esmė yra suteikti asmenims teisių (1974 m. birželio 21 d. Sprendimo Reyners, 2/74, Rink. p. 631, 25 punktas).

55      Dėl antrosios sąlygos, susijusios su Bendrijos atsakomybe pagal 215 straipsnį ir valstybės narės atsakomybe už Bendrijos teisės pažeidimus, pagrindinis būdas nustatyti, ar Bendrijos teisės pažeidimas pakankamai akivaizdus, yra patikrinti, ar valstybė narė arba atitinkama Bendrijos institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė savo veiksmų laisvės ribas.

56      Veiksniai, į kuriuos kompetentingas teismas gali atsižvelgti, yra pažeistos normos aiškumas ir tikslumas, pagal tą normą nacionalinėms ar Bendrijos institucijoms paliekamas veiksmų laisvės mastas, pažeidimo arba žalos padarymas tyčia ar dėl neatsargumo, ar padaryta teisės klaida yra pateisinama ar nepateisinama, faktas, kad Bendrijos institucijos pasirinkta pozicija galėjo skatinti neveikimą, Bendrijos teisei prieštaraujančių nacionalinių priemonių ar veiklos ėmimąsi ar nenutraukimą.

57      Bet kuriuo atveju Bendrijos teisės pažeidimas bus tikrai akivaizdus, jei jis išliks, nepaisant sprendimo, kuriuo konstatuojamas inkriminuojamas įsipareigojimų nevykdymas, ar prejudicinio sprendimo arba nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos šiuo klausimu, iš kurių aišku, kad konkretus elgesys yra pažeidimas.

58      Nors šiose bylose Teisingumo Teismas negali savo vertinimu pakeisti nacionalinių teismų, kurie vieninteliai yra kompetentingi nustatyti pagrindinių bylų faktus ir nuspręsti, kaip vertinti atitinkamus Bendrijos teisės pažeidimus, vertinimo, būtų naudinga nurodyti keletą aplinkybių, į kurias nacionaliniai teismai galėtų atsižvelgti.

59      Byloje C‑46/93 reikėtų atskirti du klausimus: klausimą, susijusį su tuo, kad Vokietijos įstatymų leidžiamoji institucija paliko galioti Biersteuergesetz nuostatas dėl alaus grynumo, uždraudžiančias tiekti į rinką žodžiu „bier“ pažymėtą iš kitų valstybių narių importuotą alų, kuris buvo teisėtai pagamintas laikantis kitokių taisyklių, ir klausimą, susijusį su palikimu galioti to paties įstatymo nuostatų, draudžiančių importuoti alų, kuriame yra priedų. Kalbant apie Vokietijos teisės normas dėl į rinką tiekiamų produktų ženklinimo, būtų sunku laikyti šiomis teisės normomis padarytą Sutarties 30 straipsnio pažeidimą pateisinama klaida, nes tokių normų nesuderinamumas su Sutarties 30 straipsniu buvo akivaizdžiai pripažintas ankstesniuose Teisingumo Teismo sprendimuose, visų pirma 1979 m. vasario 20 d. Spendime Rewe-Zentral, vadinamame Cassis de Dijon (120/78, Rink. p. 649) ir 1981 m. gruodžio 9 d. Sprendime Komisija prieš Italiją (193/80, Rink. p. 3019). Priešingai, atsižvelgus į atitinkamą teismų praktiką, nacionalinei įstatymų leidžiamajai institucijai žinomi kriterijai, kuriais remiantis reikėjo nuspręsti, ar draudimas naudoti priedus prieštarauja Bendrijos teisei, buvo daug mažiau įtikinami, kol Teisingumo Teismas 1987 m. kovo 12 d. priėmė minėtą sprendimą Komisija prieš Vokietiją, kuriame pripažino šį draudimą nesuderinamą su 30 straipsniu.

60      Keletą pastabų galima pateikti ir dėl konkrečių nacionalinės teisės aktų, nagrinėjamų byloje C‑48/93.

61      Jungtinės Karalystės įstatymų leidžiamosios institucijos sprendimas įtraukti į 1988 Merchant Shipping Act nuostatas dėl žvejybos laivų registravimo sąlygų vienaip turi būti vertinamas tuo atveju, kai jos padaro registravimą priklausomą nuo pilietybės, nes tai yra tiesioginė diskriminacija, akivaizdžiai prieštaraujanti Bendrijos teisei, ir kitaip tuo atveju, kai jos laivų savininkams ir valdytojams nustato buvimo vietos ir nuolatinės gyvenamosios vietos sąlygas.

62      Minėtų sąlygų nustatyti reikalavimai yra prima facie nesuderinamos pirmiausia su Sutarties 52 straipsniu, bet Jungtinė Karalystė siekė jas pateisinti dėl bendrosios žuvininkystės politikos. Pirmiau nurodytame sprendime Factortame II Teisingumo Teismas atmetė tokį pateisinimą.

63      Kad nustatytų, ar Jungtinė Karalystė pakankamai šiurkščiai pažeidė Sutarties 52 straipsnį, nacionalinis teismas, be kita ko, gali atsižvelgti į teisinius ginčus, susijusius su konkrečiais bendros žuvininkystės politikos aspektais, į Komisijos nuomonę, su kuria Komisija Jungtinei Karalystei leido susipažinti iš anksto, ir nacionalinių teismų vertinimus dėl Bendrijos teisės apibrėžtumo, pateiktus bylose dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurias iškėlė Merchant Shipping Act taikymo paveikti asmenys.

64      Galiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į Rawlings (Trawling) Ltd., 37-ojo bylos C‑48/93 ieškovo, pareiškimą, kad Jungtinė Karalystė neįstengė nedelsiant imtis priemonių, reikalingų, kad būtų laikomasi Teisingumo Teismo pirmininko 1989 m. spalio 10 d. Nutarties pirmiau nurodytoje byloje Komisija prieš Jungtinę Karalystę, ir dėl to be reikalo padidėjo jo patirti nuotoliai. Jei paaiškės, kad šis pareiškimas, kurį, be abejo, per posėdį ginčijo Jungtinė Karalystė, yra teisingas, nacionalinis teismas jį turėtų vertinti kaip aiškų ir dėl to pakankamai akivaizdų Bendrijos teisės pažeidimą.

65      Dėl trečiosios sąlygos nacionaliniai teismai turi nuspręsti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų šalių patirtos žalos.

66      Pirmiau nurodytos trys sąlygos yra būtinos ir pakankamos asmenims siekiant pagrįsti teisę gauti žalos atlyginimą, nors tai nereiškia, kad pagal vidaus teisę valstybė negali tapti atsakinga esant ne tokioms griežtoms sąlygoms.

67      Kaip aiškėja iš pirmiau nurodyto sprendimo Francovich ir kt. 41, 42 ir 43 punktų, pripažinus teisę gauti žalos atlyginimą, kuri tiesiogiai kyla iš Bendrijos teisės, patenkinus ankstesniuose punktuose nurodytas sąlygas, valstybė privalo atlyginti padarytą žalą pagal vidaus teisės normas dėl atsakomybės, ir pagal vidaus teisę nustatytos žalos atlyginimo sąlygos negali būti mažiau palankios nei tos, kurios yra susijusios su valstybės viduje pareiškiamais panašiais ieškiniais, bei negali būti suformuluotos taip, kad praktiškai būtų neįmanoma arba labai sunku gauti atlyginimą (taip pat žr. 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimą San Giorgio, 199/82, Rink. p. 3595).

68      Šiuo požiūriu vidaus teisės sistemoje egzistuojantys apribojimai dėl deliktinės valstybės atsakomybės už įstatymų leidybos funkcijos įgyvendinimą gali būti tokie, kad asmenims praktiškai būtų neįmanoma arba labai sunku pasinaudoti Bendrijos teisės garantuojama savo teise gauti žalos, atsiradusios dėl Bendrijos teisės pažeidimo, atlyginimą.

69      Byloje C‑46/93 nacionalinis teismas visų pirma klausia, ar vidaus teisė bet kokiai teisei gauti žalos atlyginimą gali taikyti tuos pačius apribojimus, kurie yra taikomi, kai įstatymas prieštarauja aukštesnę galią turinčioms nacionalinėms nuostatoms, pavyzdžiui, kai paprastas Vokietijos įstatymas pažeidžia Vokietijos Federacinės Respublikos Konstituciją.

70      Nors tokių apribojimų taikymas, atrodo, atitinka reikalavimą nenustatyti mažiau palankių sąlygų nei tos, kurios yra susijusios su panašiais valstybės viduje pareiškiamais ieškiniais, vis tiek reikia nuspręsti, ar šie apribojimai nėra tokie, kad praktiškai neįmanoma arba labai sunku gauti žalos atlyginimą.

71      Kalbant apie Vokietijos teisės nustatytą sąlygą, kai įstatymas prieštarauja aukštesnę galią turinčioms nacionalinėms nuostatoms, pagal kurią žalos atlyginimas priklauso nuo to, ar įstatymų leidžiamosios institucijos veiksmai arba neveikimas nukreipti į konkretaus asmens situaciją, reikėtų pastebėti, kad praktiškai būtų neįmanoma arba labai sunku gauti tinkamą kompensaciją už žalą, padarytą dėl Bendrijos teisės pažeidimo, nes užduotys, kurias turi vykdyti nacionalinė įstatymų leidžiamoji institucija, yra susijusios su plačiąja visuomene, o ne su konkrečiais asmenimis ar asmenų grupėmis.

72      Kadangi tokia sąlyga trukdo nacionalinių teismų pareigai užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą kartu užtikrinant veiksmingą asmenų teisių apsaugą, į ją reikia neatsižvelgti tais atvejais, kai atsakomybė už Bendrijos teisės pažeidimą taikytina nacionalinei įstatymų leidžiamajai institucijai.

73      Panašiai dėl kiekvienos sąlygos, kurią Anglijos teisė gali nustatyti valstybės atsakomybei, reikalaudama įrodymo, kad valstybės tarnyboje buvo piktnaudžiaujama įgaliojimais, – o toks piktnaudžiavimas yra neįmanomas įstatymų leidžiamosios institucijos atveju, – taip pat praktiškai neįmanoma gauti žalos, padarytos Bendrijos teisės pažeidimu, už kurį atsakinga nacionalinė įstatymų leidžiamoji institucija, atlyginimo.

74      Todėl į nacionalinių teismų pateiktus klausimus turi būti atsakyta, kad kai atsakomybė už valstybės narės padarytą Bendrijos teisės pažeidimą tenka nacionalinei įstatymų leidžiamajai institucijai toje srityje, kurioje jai suteiktai didelė veiksmų laisvė priimti teisės normas, žalą patyrę asmenys įgyja teisę gauti kompensaciją, kai yra pažeista Bendrijos teisės norma, suteikianti jiems teisių, kai pažeidimas yra pakankamai akivaizdus ir kai yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo ir asmenų patirtos žalos. Jeigu šios sąlygos yra įvykdytos, valstybė pagal vidaus teisės aktus dėl atsakomybės privalo atlyginti žalos padarinius, atsiradusius dėl jai priskirtino Bendrijos teisės pažeidimo. Tačiau taikytinų vidaus teisės aktų sąlygos neturi būti mažiau palankios nei tos, kurios yra susijusios su panašiais valstybės viduje pareiškiamais ieškiniais, arba taip suformuluotos, kad gauti kompensaciją praktiškai būtų neįmanoma arba labai sunku.

 Galimybė padaryti žalos atlyginimą priklausomą nuo kaltės (trečiasis klausimas byloje C‑46/93)

75      Pateikdamas trečiąjį klausimą Bundesgerichtshof iš esmės siekia nustatyti, ar pagal jo taikomą vidaus teisę nacionalinis teismas turi teisę padaryti žalos atlyginimą priklausomą nuo valstybės institucijos, kuriai pažeidimas yra priskirtinas, tyčios ar neatsargumo.

76      Kaip paaiškėja iš bylos medžiagos, kaltės sąvoka įvairiose teisės sistemose nėra vienoda.

77      Be to, iš atsakymo į ankstesnį klausimą daroma išvada, kad kai Bendrijos teisės pažeidimas yra priskirtinas valstybei narei, veikiančiai toje srityje, kurioje ji turi didelę veiksmų laisvę priimti teisės normas, teisės į žalos atlyginimą pripažinimas, remiantis Bendrijos teise, be kita ko, priklauso nuo to, ar pažeidimas yra pakankamai akivaizdus.

78      Taigi tam tikri objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai, susiję su kaltės sąvoka pagal nacionalinę teisės sistemą, taip pat gali būti naudingi siekiant nustatyti, ar konkretus Bendrijos teisės pažeidimas yra akivaizdus (žr. 56 ir 57 punktuose nurodytus veiksnius).

79      Tačiau pareiga atlyginti asmenims padarytą žalą negali priklausyti nuo sąlygos, pagrįstos tokia kaltės samprata, kuri yra platesnė už Bendrijos teisėje vartojamą pakankamai akivaizdaus pažeidimo sąvoką. Tokios papildomos sąlygos nustatymas prilygtų teisės gauti kompensaciją, pagrįstos Bendrijos teisės sistema, užginčijimui.

80      Todėl į nacionalinio teismo klausimą reikia atsakyti, kad, remiantis jo taikoma vidaus teise, žalos atlyginimas negali priklausyti nuo atsakingos už pažeidimą valstybės institucijos tyčios ar neatsargumo, suprantamų plačiau už pakankamai akivaizdų Bendrijos teisės pažeidimą.

 Konkretus kompensacijos dydis (bylos C‑46/93 4 klausimo a punktas ir bylos C‑48/93 antrasis klausimas)

81      Pateikdami šiuos klausimus nacionaliniai teismai iš esmės prašo Teisingumo Teismo nustatyti kompensacijos, kurią turi suteikti už pažeidimą atsakinga valstybė narė, dydžio nustatymo kriterijus.

82      Bendrijos teisės pažeidimais asmenims padarytos žalos atlyginimas privalo atitikti patirtą žalą, kad užtikrintų veiksmingą asmenų teisių apsaugą.

83      Nesant atitinkamų Bendrijos nuostatų, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistema turi nustatyti kompensacijos dydžio nustatymo kriterijus. Tačiau šie kriterijai neturi būti mažiau palankūs nei tie, kurie yra taikomi panašiems vidaus teise grindžiamiems ieškiniams, ir neturi būti suformuluoti taip, kad gauti kompensaciją praktiškai būtų neįmanoma arba labai sunku.

84      Visų pirma, siekdamas nustatyti atlygintiną žalą, nacionalinis teismas gali tikrinti, ar nukentėjęs asmuo buvo pakankamai rūpestingas, kad išvengtų žalos arba apribotų jos dydį, ir visų pirma – ar jis laiku išnaudojo visas jam prieinamas teisines priemones.

85      Iš tiesų tai, kad nukentėjęs asmuo turi būti pakankamai rūpestingas ribodamas žalos dydį, nes priešingu atveju žalos pasekmes gali tekti prisiimti jam pačiam, yra bendras principas, būdingas valstybių narių teisinėms sistemoms (1992 m. gegužės 19 d. Sprendimo Mulder ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C‑104/89 ir C‑37/90, Rink. p. I‑3061, 33 punktas).

86      Bundesgerichtschof klausia, ar vidaus teisė gali bendrai riboti pareigą suteikti kompensaciją tik tam tikrai konkrečiai saugomai individualiai vertybei, pavyzdžiui, nuosavybei, padaryta žala, ar kompensacija taip pat turėtų apimti ieškovų negautą pelną. Jis taip pat pažymi, kad galimybė į rinką tiekti produktus iš kitų valstybių narių Vokietijos teisėje nėra laikoma saugomo įmonių turto dalimi.

87      Bendrijos teisės pažeidimo atveju į atlygintiną žalą negalima visiškai neįtraukti negauto pelno. Ypač kalbant apie ekonominius ar komercinius ginčus, visiškai neįtraukus negauto pelno žalos atlyginimas taptų praktiškai neįmanomas.

88      Dėl įvairių Divisional Court antrajame klausime minimų žalos rūšių Bendrijos teisė nenumato jokių konkrečių kriterijų. Dėl šių žalos rūšių turi nuspręsti nacionaliniai teismai pagal savo taikomą vidaus teisę, vadovaudamiesi 83 punkto reikalavimais.

89      Kalbant konkrečiai apie baudinių nuostolių atlyginimą, jis, kaip aiškina Divisional Court, yra pagal vidaus teisę pagrįstas išvada, kad atitinkamos valdžios institucijos veikė neteisėtai, savavališkai ar priešingai konstitucijai. Kadangi toks elgesys gali būti Bendrijos teisės pažeidimas arba gali apsunkinti tokį pažeidimą, negalima atsisakyti priteisti baudinių nuostolių atlyginimo pagal Bendrijos teise pagrįstą reikalavimą arba ieškinį, jei tokį atlyginimą galima priteisti pagal panašų vidaus teise pagrįstą reikalavimą ar ieškinį.

90      Todėl nacionaliniams teismams reikia atsakyti, kad valstybių narių suteikiama kompensacija už žalą, padarytą asmenims dėl Bendrijos teisės pažeidimų, privalo atitikti patirtą žalą. Nesant atitinkamų Bendrijos nuostatų, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti nustatyti kompensacijos dydžio nustatymo kriterijai. Tačiau šie kriterijai neturi būti mažiau palankūs nei tie, kurie taikomi panašiems reikalavimams ar ieškiniams, pagrįstiems vidaus teise, ir neturi būti suformuluoti taip, kad gauti kompensaciją praktiškai būtų neįmanoma ar labai sunku. Nacionalinės teisės aktai, kurie apskritai leidžia suteikti kompensaciją tik už žalą, padarytą tam tikroms konkrečiai saugomoms individualioms vertybėms, neįskaitant asmenų negauto pelno, yra nesuderinami su Bendrijos teise. Be to, turi būti įmanoma priteisti ypatingų nuostolių, kaip antai Anglijos teisėje numatyti baudiniai nuostoliai, atlyginimą pagal Bendrijos teise pagrįstus reikalavimus ar ieškinius, jei tokių nuostolių atlyginimas gali būti priteistas pagal panašius vidaus teise pagrįstus reikalavimus ar ieškinius.

 Laikotarpis, už kurį galima kompensacija (bylos C‑46/93 4 klausimo b punktas)

91      Pateikdamas šį klausimą Bundesgerichtschof klausia, ar atlygintina žala apima žalą, patirtą iki pažeidimą konstatuojančio Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo.

92      Iš atsakymo į antrąjį klausimą galima daryti išvadą, kad pagal Bendrijos teisę teisė į žalos atlyginimą egzistuoja patenkinus 51 punkto sąlygas.

93      Viena iš tokių sąlygų yra ta, kad Bendrijos teisės pažeidimas yra pakankamai akivaizdus. Tai, kad yra ankstesnis Teisingumo Teismo sprendimas, nustatantis pažeidimą, be abejo, bus lemiamas faktas, tačiau, kad būtų patenkinta ši sąlyga, jis nėra esminis (žr. šio sprendimo 55, 56 ir 57 punktus).

94      Jei atitinkamų valstybių narių pareiga atlyginti žalą apsiribotų tik po pažeidimą konstatuojančio Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo patirta žala, būtų kvestionuojama pati Bendrijos teisės sistemoje suteikta teisė gauti žalos atlyginimą.

95      Be to, žalos atlyginimo priklausomumas nuo reikalavimo, kad valstybei narei priskirtinas Bendrijos teisės pažeidimas privalo būti iš anksto konstatuotas Teisingumo Teismo, prieštarautų Bendrijos teisės veiksmingumo principui, nes būtų užkirstas kelias pasinaudoti teise į žalos atlyginimą, jei dėl numanomo pažeidimo nebuvo pareikštas Komisijos ieškinys pagal Sutarties 169 straipsnį ir jis nebuvo konstatuotas Teisingumo Teismo sprendimu. Tačiau asmenų teisės, kylančios iš tiesiogiai valstybių narių vidaus teisės sistemose veikiančių Bendrijos nuostatų, negali priklausyti nei nuo Komisijos vertinimo, ar tikslinga pareikšti ieškinį valstybei narei pagal Sutarties 169 straipsnį, nei nuo galimo pažeidimą konstatuojančio Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo (šiuo klausimu žr. 1982 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Waterkeyn ir kt., 314/81, 315/81, 316/81 ir 83/82, Rink. p. 4337, 16 punktą).

96      Todėl į nacionalinio teismo klausimą reikia atsakyti, kad valstybių narių pareiga atlyginti žalą, padarytą asmenims dėl toms valstybėms priskirtinų Bendrijos teisės pažeidimų, negali būti ribojama žala, patirta po pažeidimą konstatuojančio Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo.

 Prašymas apriboti sprendimo poveikį laiko atžvilgiu

97      Vokietijos vyriausybė Teisingumo Teismo prašo apriboti žalą, kurią galimai turės atlyginti Vokietijos Federacinė Respublika, tik žala, patirta paskelbus šios bylos sprendimą, nes nukentėjusieji anksčiau nebuvo pareiškę ieškinio ar lygiaverčio reikalavimo. Ji mano, kad toks šio sprendimo poveikio apribojimas laiko atžvilgiu yra būtinas dėl rimtų jo finansinių pasekmių Vokietijos Federacinei Respublikai.

98      Reikia turėti omenyje, kad jei šioje byloje nacionalinis teismas nuspręstų, jog Vokietijos Federacinės Respublikos atsakomybės taikymo sąlygos yra patenkintos, valstybė turėtų atlyginti kilusias žalingas pasekmes pagal savo nacionalinės teisės aktus dėl atsakomybės. Nacionalinės teisės aktuose dėl žalos atlyginimo nustatytos materialios ir formalios sąlygos gali atsižvelgti į teisinio saugumo principo reikalavimus.

99      Tačiau tos sąlygos negali būti mažiau palankios nei sąlygos, susijusios su valstybės viduje pareiškiamais panašiais reikalavimais, ir neturi būti taip suformuluotos, kad gauti žalos atlyginimą praktiškai būtų neįmanoma arba labai sunku (Francovich ir kt. 43 punktas).

100    Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, Teisingumo Teismui nėra jokios būtinybės apriboti šio sprendimo poveikio laiko atžvilgiu.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

101    Danijos, Vokietijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Airijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1993 m. sausio 28 d. ir 1992 m. lapkričio 18 d. Nutartimis pateikė Bundesgerichtshof ir High Court of Justice, Queen’s Bench Division, Divisional Court, nusprendžia:

1.      Principas, kad valstybės narės privalo atlyginti žalą, padarytą asmenims valstybėms priskirtinais Bendrijos teisės pažeidimais, yra taikytinas ir tuo atveju, kai už konkretų pažeidimą atsakinga nacionalinė įstatymų leidžiamoji institucija.

2.      Jeigu atsakomybė už valstybės narės padarytą Bendrijos teisės pažeidimą tenka nacionalinei įstatymų leidžiamajai institucijai toje srityje, kurioje jai suteiktai didelė veiksmų laisvė priimti teisės normas, žalą patyrę asmenys įgyja teisę gauti kompensaciją, kai yra pažeista Bendrijos teisės norma, suteikianti jiems teisių, kai pažeidimas yra pakankamai akivaizdus ir kai yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo ir asmenų patirtos žalos. Jeigu šios sąlygos yra įvykdytos, valstybė pagal vidaus teisės aktus dėl atsakomybės privalo atlyginti žalos padarinius, atsiradusius dėl jai priskirtino Bendrijos teisės pažeidimo. Tačiau taikytinų vidaus teisės aktų sąlygos neturi būti mažiau palankios nei tos, kurios yra susijusios su panašiais valstybės viduje pareiškiamais ieškiniais, arba taip suformuluotos, kad gauti kompensaciją praktiškai būtų neįmanoma arba labai sunku.

3.      Nacionalinis teismas, remdamasis taikoma vidaus teise, negali padaryti žalos atlyginimo priklausomo nuo atsakingos už pažeidimą valstybės institucijos tyčios ar neatsargumo, suprantamų plačiau už pakankamai akivaizdų Bendrijos teisės pažeidimą.

4.      Todėl nacionaliniams teismams reikia atsakyti, kad valstybių narių suteikiama kompensacija už žalą, padarytą asmenims dėl Bendrijos teisės pažeidimų, privalo atitikti patirtą žalą. Nesant atitinkamų Bendrijos nuostatų, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti nustatyti kompensacijos dydžio nustatymo kriterijai. Tačiau šie kriterijai neturi būti mažiau palankūs nei tie, kurie taikomi panašiems reikalavimams ar ieškiniams, pagrįstiems vidaus teise, ir neturi būti suformuluoti taip, kad gauti kompensaciją praktiškai būtų neįmanoma ar labai sunku. Nacionalinės teisės aktai, kurie apskritai leidžia suteikti kompensaciją tik už žalą, padarytą tam tikroms konkrečiai saugomoms individualioms vertybėms, neįskaitant asmenų negauto pelno, yra nesuderinami su Bendrijos teise. Be to, turi būti įmanoma priteisti ypatingų nuostolių, kaip antai Anglijos teisėje numatyti baudiniai nuostoliai, atlyginimą pagal Bendrijos teise pagrįstus reikalavimus ar ieškinius, jei tokių nuostolių atlyginimas gali būti priteistas pagal panašius vidaus teise pagrįstus reikalavimus ar ieškinius.

5.      Valstybių narių pareiga atlyginti žalą, padarytą asmenims dėl toms valstybėms priskirtinų Bendrijos teisės pažeidimų, negali būti ribojama žala, patirta po pažeidimą konstatuojančio Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo.

Paskelbta 1996 m. kovo 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

** Proceso kalbos: vokiečių ir anglų.