7.3.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 63/16

(1)

2005 m. gruodžio 21 d. Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Komisijai Paštui priskiriamų valstybės tarnautojų pensijų finansavimo būdo reformos projekto gaires.

(2)

2006 m. kovo 2 d. Prancūzijos valdžios institucijos elektroniniu laišku atsiuntė pranešimo apie šią reformą projektą. 2006 m. kovo 29 d. įvyko laikotarpio iki pranešimo posėdis, kuriame Komisija pabrėžė, kad pranešimo projektas yra labai neišsamus ir nurodė trūkstamas detales. 2006 m. balandžio 7 d. Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Komisijai dalį trūkstamos informacijos.

(3)

2006 m. birželio 23 d. Prancūzijos valdžios institucijos pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį pranešė Komisijai apie Paštui priskiriamų valstybės tarnautojų pensijų finansavimo būdo reformą (toliau – „reforma“) ir nurodė, kad, jos manymu, pranešime aprašyta reforma nėra valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(4)

2006 m. liepos 20 d. Komisija Prancūzijos valdžios institucijoms nusiuntė prašymą dėl papildomos informacijos apie reformą, apie kurią pranešta, ir apie galimas kompensavimo priemones, kurios Paštui galėjo būti taikytos anksčiau. Prancūzijos valdžios institucijos atsakymą atsiuntė 2006 m. rugpjūčio 17 d.

(5)

2006 m. spalio 12 d. raštu Komisija Prancūzijos valdžios institucijoms pranešė apie savo sprendimą pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl priemonių, susijusių su Paštui priskiriamų valstybės tarnautojų pensijų finansavimo būdo reforma.

(6)

Prancūzijos valdžios institucijos savo pastabas pateikė 2006 m. gruodžio 14 d. rašte.

(7)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija paprašė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl nagrinėjamų priemonių.

(8)

Komisija gavo […] (3) pastabas, kurias perdavė Prancūzijos valdžios institucijoms. Prancūzijos valdžios institucijų komentarai dėl šių pastabų gauti 2007 m. vasario 27 d.

(9)

2007 m. kovo 12 d. ir 2007 m. gegužės 30 d. Komisija Prancūzijos valdžios institucijoms nusiuntė papildomų klausimų. Prancūzijos valdžios institucijų atsakymai gauti atitinkamai 2007 m. balandžio 27 d. ir 2007 m. birželio 8 d.

(10)

Bendrijos politikos pašto sektoriuje tikslas – sukurti pašto paslaugų vidaus rinką ir atitinkamais teisės aktais užtikrinti, kad visi Bendrijos piliečiai visoje Bendrijos teritorijoje galėtų prieinamomis kainomis naudotis veiksmingomis, patikimomis ir kokybiškomis pašto paslaugomis. Atsižvelgiant į tai, kad pašto paslaugos yra svarbios Bendrijos ekonomikos klestėjimui ir socialinei sanglaudai bei gerovei, šios paslaugos priklauso prioritetinių Bendrijos veiksmų sričiai.

(11)

Šie Bendrijos tikslai pašto paslaugų srityje Bendrijos teisėje buvo įtvirtinti pamatine Pašto direktyva, t. y. 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo (4), kurioje buvo nustatyta išsami Bendrijos pašto paslaugų teisinė bazė.

(12)

Direktyvoje 97/67/EB su pakeitimais, padarytais Direktyva 2002/39/EB (5), nustatyti laipsniško bei kontroliuojamo rinkos atvėrimo proceso etapai ir labiau ribojami paslaugų sektoriai, kurie gali būti rezervuoti. Pagal Direktyvą 97/67/EB valstybės narės gali netaikyti konkurencijos taisyklių korespondencijos siuntoms:

(13)

2006 m. spalio mėn. Komisija pateikė pasiūlymą (6) iki 2009 m. Bendrijos pašto paslaugų rinkas visiškai atverti konkurencijai, atsižvelgiant į Direktyvoje 97/67/EB nurodytą datą.

(14)

Prancūzijoje universaliosios pašto paslaugos apibūdinamos kaip visuma, apimanti rezervuotųjų paslaugų sektorių (korespondencijos ir reklaminio pašto siuntos šalies viduje ir užsienyje, atsižvelgiant į Direktyvoje 97/67/EB nustatytas svorio ir (arba) kainos ribas) ir, nacionaliniu bei tarptautiniu mastu, siuntinių, kurių svoris mažesnis arba lygus 20 kg, siuntimo paslaugą šalies viduje ir užsienyje, periodinius leidinius, registruotųjų, įvertintųjų siuntų bei persiuntimo paslaugą.

(15)

Prancūzijos rinkos būdinga ypatybė yra didelė pirminė konkurencija (pavyzdžiui, worksharing). Tolesnėje veikloje konkurencija plėtojama visų pirma dėl veiklos, kuria verčiasi laikraščių sektoriaus ekonominių operacijų vykdytojai adresuotos ir neadresuotos korespondencijos srityse. Kalbant apie siuntų siuntimą urmu, vietiniai ekonominių operacijų vykdytojai veikla verčiasi dideliuose miestuose sunkesnės nei 50 gramų korespondencijos srityje. Skubių siuntų ir siuntinių (parcels) rinkos yra liberalizuotos rinkos, kuriose konkuruoja tarptautiniai ir nacionaliniai ekonominių operacijų vykdytojai (7).

(16)

Pagal 1990 m. liepos 2 d. Prancūzijos įstatymą Nr. 90-568 dėl pašto ir telekomunikacijų viešosios tarnybos organizavimo (toliau – 1990 m. įstatymas) buvusi telekomunikacijų generalinė direkcija padalijama į du viešosios teisės juridinius asmenis: Paštą (La Poste) ir France Telecom.

(17)

Nuo 1991 m. sausio 1 d. Paštas yra savarankiškas viešosios teisės ekonominių operacijų vykdytojas. Pagal susitarimą su Prancūzijos valstybe dėl plano Paštas savo veiklą vykdo pašto, skubių siuntų, finansinių ir didžiajai visuomenės daliai skirtų paslaugų srityse.

(18)

Paštas ir jo filialai sudaro valstybinę grupę, kuri dokumentuose, kuriais reguliuojama kiekviena iš jo veiklos sričių, nustatytomis sąlygomis įgyvendina bendrojo ekonominio intereso tikslus ir vykdo konkurencinę veiklą.

(19)

Pagal Direktyvą 97/67/EB Paštas 1999 m. birželio 25 d. orientavimo įstatymu Nr. 99-533 dėl teritorijos planavimo ir tvariosios plėtros buvo paskirtas universaliuoju pašto paslaugų teikėju Prancūzijoje. Nacionaliniu ir tarptautiniu mastu jis užtikrina pašto siuntų viešąją paslaugą, kurią sudaro universaliosios pašto paslaugos, visų pirma spaudos vežimo ir paskirstymo viešoji paslauga, kuriai taikomas Pašto ir elektroninių pranešimų kodekse nustatytas specialus režimas. Be to, jis užtikrina visų kitų pašto siuntų, įvairios korespondencijos, daiktų ir prekių surinkimą, rūšiavimą, vežimą ir paskirstymą. Finansinę veiklą jis vykdo pagal Pinigų ir finansų kodekso L. 518-25 straipsnyje nustatytas sąlygas.

(20)

Pašto apyvartą galima suskirstyti taip (šaltinis: Pašto grupės veiklos ataskaita, 2005 m.):

(21)

Pašto klientai yra įmonės, kurios sudaro 90 % jo veiklos korespondencijos, siuntinių ir (arba) skubių siuntų srityse, bei privatūs asmenys, kurie sudaro likusius 10 % šios veiklos apyvartos. Finansinių paslaugų teikimo srityje padėtis yra priešinga: privatūs asmenys atstovauja 95 % banko grynųjų pajamų.

(22)

Pašto darbuotojai priklauso dviem skirtingiems statusams:

(23)

Pašto personalą atitinkamai galima suskirstyti taip (šaltinis: Pašto grupės finansinė ataskaita, 2005 m.):

(24)

Nuo 1990 m. Paštas palaipsniui liovėsi samdyti valstybės tarnautojus ir iš esmės samdė pagal privatinės teisės normas dirbančius samdomuosius darbuotojus. Iš tikrųjų Paštas, nepažeisdamas valstybės tarnautojų statuso ir teisinių apribojimų, pradėjo palaipsniui keisti personalo statusą į pensiją išeinančius valstybės tarnautojus pakeisdamas pagal privatinės teisės normas dirbančiais samdomaisiais darbuotojais. Ateinančiais metais, kai planuojama, kad į pensiją išeis labai daug valstybės tarnautojų, Paštas numato ir toliau valstybės tarnautojus keisti pagal privatinės teisės normas dirbančiais samdomaisiais darbuotojais.

(25)

Valstybės tarnautojams taikoma pensijų sistema reguliuojama pagal Civilinių ir karinių pensijų kodeksą.

(26)

Audito Rūmų nuomone (8), šią sistemą sudaro atlyginimas, iš kurio atskaitoma pensijai (7,85 %), ir darbdavio įmoka, kurią privalo mokėti valstybės tarnautojus samdančios valstybinės įstaigos (33 %). Tačiau „darbdavio“ įmokos už valstybės samdomus valstybės tarnautojus teisiškai neegzistuoja. Vis dėlto dėl išlaidų pensijoms, likusių sumokėti valstybei (įskaičius įplaukas, susijusias su išskaitymu iš atlyginimo), ir darbuotojams išmokamos atlyginimų sumos sulyginimo galima apskaičiuoti „darbdavio“ įmokos sumą, kuri dažnai laikoma numanoma (9). Ekonomikos, finansų ir pramonės ministerijos apskaičiavimu 2003 m. numanomos įmokos, kurią privalo mokėti valstybė kaip darbdavė, dydis pakilo iki 51,9 %, iš kurių 44,7 % susiję su civiliais tarnautojais ir 91,8 % – su kariniais tarnautojais, tai reiškia, kad šis dydis, kalbant apie civilius tarnautojus, yra tris kartus didesnis už dydį, mokamą pagal privataus sektoriaus atlyginimams taikomus teisės aktus ir kolektyvinius susitarimus (10).

(27)

Pašte dirbantys tarnautojai priklauso valstybės tarnybai. Šiuo pagrindu ir atsižvelgiant į 1983 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. 83-634, nustatančio valstybės tarnautojų teises ir pareigas, 20 straipsnį, valstybės tarnautojai priklauso Prancūzijos valstybės civilių ir karinių tarnautojų pensijų sistemai, kuri reguliuojama pagal Civilinių ir karinių pensijų kodeksą. Paštui priskiriami valstybės tarnautojai pensijų srityje nesinaudoja jokiais specialiais pranašumais, palyginti su kitais valstybės tarnautojais. Be to, Paštas, priešingai nei kiti valstybiniai ekonominių operacijų vykdytojai, nepriklauso specialiai įmonių ar sektoriaus sistemai.

(28)

Pagal 1990 m. įstatymo 30 straipsnį (11) Prancūzijos valstybė teisiškai užtikrina Paštui priskiriamų valstybės tarnautojų statusą ir atsako už jų pensijų mokėjimą. Valstybės tarnautojams, įskaitant Paštui priskiriamus valstybės tarnautojus (12), mokamos pensijos dydis kiekvienais metais nustatomas finansų įstatyme.

(29)

Paštas nepriima sprendimų, susijusių su jam priskiriamų valstybės tarnautojų pensijų sistema. Jis neturi jokios įtakos nei atskaitomų mokesčių sumai, nei išmokų lygiui.

(30)

1990 m. įstatymo 30 straipsnyje nustatyta, kad Paštas užtikrina finansinę jam priskiriamų valstybės tarnautojų socialinio draudimo pusiausvyrą. Pagal šį straipsnį Paštas taip pat turi prisiimti visišką pensijų, kurias Prancūzijos valstybė moka jo valstybės tarnautojams, finansavimą, kompensuodamas valstybei sumokėtas sumas (atskaičius įmokas, kurias sumokėjo dirbantys valstybės tarnautojai):

„Kaip kompensaciją [Paštas (…) priverstas] į iždą sumokėti:

(31)

Toks finansavimo būdas prieštarauja bendrajai teisei. Iš tikrųjų Pašto mokama „darbdavio“ įmoka priklauso „nustatytų mokesčių“ sistemai, nes ji skirta pensijų sumai, kurią kiekvienais metais išmoka Prancūzijos valstybė, padengti ir nėra siejama su Pašte dirbančiais ir mokesčius mokančiais valstybės tarnautojais. Priešingai nuo darbdavio, veikiančio pagal bendrąją teisę perskirstomojoje sistemoje, Paštas nemoka nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžiančios įmokos, o pagal 1990 m. įstatymą buvo įpareigotas suderinti savo valstybės tarnautojų pensijų sistemą.

(32)

Prancūzijos valstybės ir Pašto sudarytu susitarimu dėl 1998–2001 m. plano, t. y. „susitarimu dėl tikslų ir pažangos“, pratęstu 2002 ir 2003 veiklos metams, vėliau „susitarimu dėl rezultatų ir bendro tikslo siekimo“ 2003–2007 metams stabilizuotas šis nominalia euro verte išreikštas mokėjimas pagal 1997 m. lygį (toliau – 1998 m. nustatyta didžiausia riba). Valstybės mokamų pensijų dalį, kurios nepadengia nei Pašto „darbdavio“ įmoka, nei išskaitymas pensijoms iš valstybės tarnautojų, moka valstybė.

(33)

Šioje lentelėje milijonais EUR nurodytos įmokos, kurias nuo 1998 m. Paštas pervedė Prancūzijos valstybei (nurodytos nominalia euro verte), ir mokėjimai, kuriuos Prancūzijos valstybė perveda kaip Paštui priskiriamų valstybės tarnautojų pensijas.

(34)

Prancūzijos 2006 m. birželio 30 d. duomenimis, bendra suma, kurią Prancūzijos valstybė nuo 1998 iki 2005 m. išmokėjo pensijoms, siekia maždaug […].

(35)

Pašto įsipareigojimas užtikrinti finansinę sistemos pusiausvyrą reikštų, jei nebūtų vykdoma reforma, kad įsipareigojimas Prancūzijos valstybės atžvilgiu būtų įrašytas į Pašto nebalansinius straipsnius, kurie būtų laikinai įskaičiuoti į sąskaitas pereinant prie IFRS standartų (International Financial Reporting Standard, Tarptautinių apskaitos standartų), kurie turi įsigalioti vėliausiai 2007 m. Kadangi Paštas išleido akcijas, kurios nebuvo kotiruojamos, buvo nuspręsta, kad jis pradės taikyti IFRS standartus, kai bus paskelbta 2007 m. pusmečio finansinė atskaitomybė.

(36)

Finansinių įsipareigojimų suma, susijusi su valstybės tarnautojų iki 2005 m. gruodžio 31 d. įgytomis teisėmis ir įrašyta į Pašto nebalansinius straipsnius, sudaro 76 milijardus EUR (iš kurių 34 milijardai susiję su dirbančių valstybės tarnautojų įgytomis teisėmis). Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad […] milijardai EUR susiję su teisėmis, įgytomis iki Pašto įsteigimo, t. y. tuo metu, kai pagrindinė Pašto veikla dar nebuvo atvira konkurencijai.

(37)

Dėl palaipsniui mažėjančio valstybės tarnautojų samdymo masto nuo 1990 m. (14) ir ilgesnio gyvenimo tikimybės Paštas nuo 1990 m. automatiškai turi mokėti (15) vis didesnes pensijų sumas, palyginti su Pašte liekančių dirbti valstybės tarnautojų atlyginimais.

(38)

2003 m. rugpjūčio 21 d. įstatymo Nr. 2003-775 dėl pensijų reformos 76 straipsniu buvo įgyvendinta valstybės tarnybos papildoma pensija (Retraite Additionnelle de la Fonction Publique, toliau – VTPP), t. y. valstybinė papildomos pensijos sistema, privaloma nuo 2005 m. sausio 1 d. Tai perskirstomoji pensijų sistema, kurioje atsižvelgiama į įnašus bei premijas ir kuria užtikrinama teisė į pensiją. Šią sistemą administruoja Prancūzijos valstybei pavaldi administracinio pobūdžio valstybinė įstaiga, vadinama „Valstybės tarnybos papildomos pensijos įstaiga“ (établissement de retraite additionnelle de la fonction publique).

(39)

Paštas moka VTPP už jam priskiriamus valstybės tarnautojus ir kiekvieną mėnesį Valstybės tarnybos papildomos pensijos įstaigai perveda įmokas, kurias jis turi mokėti kaip darbdavys, ir valstybės tarnautojų įmokas, kurias jis tiesiogiai atskaito iš jų atlyginimo. Pašto „darbdavio“ įmokos, sumokėtos kaip VTPP, yra nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžiančios įmokos.

(40)

Kaip ir visi kiti valstybės tarnautojai Paštui priskiriami valstybės tarnautojai gali naudotis tarnautojams skirtais ankstyvo išėjimo į pensiją mechanizmais: laipsnišku veiklos nutraukimu ir atsistatydinimu karjeros pabaigoje.

(41)

Šių ankstyvo išėjimo į pensiją mechanizmų sąnaudas už jam priskiriamus valstybės tarnautojus visiškai padengia Paštas. Šiuo tikslu į apskaitą buvo įtrauktas rezervas vienu iš ankstyvo išėjimo į pensiją mechanizmu pasinaudojusiems valstybės tarnautojams.

(42)

Dabartinio Paštui priskiriamų valstybės tarnautojų pensijų finansavimo būdo reformos teisiniai pagrindai Prancūzijos nacionalinėje teisėje bus įtvirtinti iš dalies pakeitus 1990 m. įstatymo 30 straipsnį ir 1990 m. gruodžio 29 d. dekretu Nr. 90-1214 patvirtintas Pašto bendrąsias instrukcijas. Šių instrukcijų 46 straipsnyje atskirai numatyti būdai, kuriais Paštas kompensuoja Prancūzijos valstybei išlaidas pensijoms, kurios jam priklauso pagal 1990 m. įstatymą.

(43)

Dėl reformos perkėlimo į nacionalinę teisę reikalaujama ne tik iš dalies pakeisti du minėtus dokumentus, bet ir patikslinti nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžiančios „darbdavio“ įmokos, kurią Paštas bus įpareigotas mokėti vietoje pensijų išlaidų kompensavimo Prancūzijos valstybei, nustatymo ir mokėjimo būdus.

(44)

Teisines nuostatas, kurios kaip pasiūlymas Komisijai buvo perduotos drauge su Prancūzijos pastabomis dėl sprendimo pradėti procedūrą, be pakeitimų priėmė Parlamentas ir šiuo metu jos įtrauktos į finansų įstatymo 2006 metams pataisos 150 straipsnį (16).

(45)

Šiame etape pagrindinis minėtų nuostatų tikslas yra Pašto pervedamą „darbdavio“ įmoką paversti nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžiančia įmoka.

(46)

Finansų įstatymo 2006 metams pataisos 150 straipsnyje taip pat nustatytas konkurentų normos principas (toliau – KN), kad „darbdavio“ įmokos apskaičiavimo ir mokėjimo būdai turėtų būti nustatyti dekrete. Toks dekretas buvo paskelbtas 2007 m. sausio 2 d. (17). Be to, minėtu 150 straipsniu iš dalies pakeičiama finansinių srautų apyvarta ir tai, kad nuo šiol įmokos mokamos nacionalinei valstybinei Pašto pensijų finansavimo įstaigai (18) ir nebėra tiesiogiai mokamos Prancūzijos valstybei.

(47)

Prancūzijos valdžios institucijų teigimu, reformos, apie kurią pranešta, tikslas iš esmės yra dabartinę Pašto mokamą įmoką pakeisti panašia įmoka, kad su pensijų mokėjimu susijusios Pašto išlaidos būtų suderintos su atitinkamomis konkurentų išlaidomis ir būtų galima atleisti nuo mokestinio įsipareigojimo.

(48)

Reformoje numatyta, kad Paštas nuo 2006 m. mokės nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžiančią „darbdavio“ įmoką, apskaičiuojamą taikant KN lygią normą. Apskaičiuojant šią normą, Pašto ir kitų transporto bei banko sektoriaus, kurie reglamentuojami bendrosios teisės nuostatomis dėl socialinių išmokų, įmonių privalomosios socialinio draudimo įmokos ir mokesčiai, grindžiami atlyginimais, bus suvienodinami. Iš pradžių Prancūzijos valstybė tokią apskaičiavimo sistemą numatė tik privataus sektoriaus įmonių darbuotojams ir valstybėms tarnautojams bendros rizikos atveju (19).

(49)

Kadangi apmokestinimas bei įmokų dydis valstybės tarnautojams ir pagal privatinės teisės normas dirbantiems samdomiesiems darbuotojams skiriasi, be to, įmokos gali šiek tiek skirtis skirtinguose ekonomikos sektoriuose, suvienodinimo metodas yra grindžiamas atkūrimu.

(50)

Kaip buvo paaiškinta sprendime pradėti procedūrą, apskaičiavimas pradedamas nuo atkūrimo, kokios turėtų būti sąnaudos atlyginimams konkurento, samdančio samdomuosius darbuotojus, kurių socialinio draudimo įmokoms (įskaitant pensijas) taikomos bendrosios teisės nuostatos, užtikrinant jiems tokį patį kaip Pašto valstybės tarnautojams grynąjį atlyginimą, jei įdarbinimo sistema ir veiklos sritys yra vienodos.

(51)

Nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžianti „darbdavio“ įmoka, kurią Paštas mokės Prancūzijos valstybei, po reformos bus lygi tokiu būdu apskaičiuoto darbo užmokesčio sąnaudų ir valstybės tarnautojų realių darbo užmokesčio sąnaudų (išskyrus pensijas) skirtumui. Taip apskaičiuota įmoka pakeis 1990 m. įstatymo 30 straipsnyje numatytą Pašto įmoką. Paštas šią įmoką mokės valstybinei administracinei įstaigai.

(52)

Pridėta prie Pašte dirbančių valstybės tarnautojų bendrojo rodiklinio atlyginimo (20) šia įmoka nustatoma Pašto įmokų norma, vadinama konkurentų norma (KN). Ši įmoka bus apskaičiuojama kiekvienais metais siekiant atsižvelgti į realų Pašte dirbančių valstybės tarnautojų atlyginimų kitimą ir pokyčius pagal bendrąją teisę privalomų socialinio draudimo įmokų ir mokesčių lygmeniu.

(53)

Nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžiančios Pašto įmokos apskaičiavimo metodas grindžiamas Pašto ir kitų transporto sektoriaus įmonių bei pagal bendrąją teisę reguliuojamo banko pagal atlyginimus nustatomų privalomųjų socialinio draudimo įmokų ir mokesčių lygmens suvienodinimu. Todėl šiuo metodu neužtikrinamas bendrų, su atlyginimais susijusių sąnaudų (atlyginimų ir įmokų) suvienodinimas.

(54)

Naujas Pašto įmokų apskaičiavimo būdas neturi poveikio Paštui priskiriamų valstybės tarnautojų individualiai padėčiai: teisėms į pensiją, įmokoms ar statusui.

(55)

Paštas savo veiklą vykdo dviejuose, t. y. pašto ir banko sektoriuose, kuriuose pagal bendrąją teisę veiklą vykdančio „darbdavio“ įmokos yra skirtingos, todėl praktiškai bus skaičiuojamos dvi KN:

(56)

Bendroji KN gali būti apskaičiuojama kiekvienais metais kaip dviejų normų vidurkis, apskaičiuojant jį pagal kiekvienam iš dviejų sektorių priskiriamą bendrojo rodiklinio atlyginimo bazę. Remiantis 2005 m. duomenimis, bendroji KN iš pradžių vertinama 37,2 % nuo Pašto bendrojo rodiklinio atlyginimo.

(57)

Apibūdinta KN bus pradėta taikyti palaipsniui, pasibaigus ketverių metų pereinamajam laikotarpiui. 2006 m. nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžianti Pašto įmoka bus nustatyta taip, kad būtų pasiektas įmokų lygis eurais, lygus pagal dabartinį mechanizmą gautam lygiui (šiuo metu vertinamas maždaug […] % nuo bendrojo rodiklinio atlyginimo). 2007–2009 m. įmokų dydis bus nustatytas prie KN pridedant laikiną papildomą įmoką, kuri 2007 m. sudarys […] % nuo bendrojo rodiklinio atlyginimo, 2008 m. – […] %, o 2009 m. – […] %. Šis papildomas įnašas bus panaikintas nuo 2010 m.

(58)

Pagal šį mechanizmą pereinamuoju laikotarpiu taikytinos pradinės bendrosios KN kitimas (22) turėtų būti toks (apskaičiuotas remiantis 2005 m. duomenimis):

(59)

2006 m. gruodžio 29 d. Paštas 2 milijardų EUR išimtinę vienkartinę įmoką (23) pervedė nacionalinei Pašto pensijų finansavimo įstaigai. Ši įmoka buvo sumokėta visa iš karto 2006 m.

(60)

Šios įmokos principas ir suma nustatyti Prancūzijos ir Pašto susitarimu. Jos dydis priklauso nuo santykio tarp neatidėliotino poreikio papildyti valstybės biudžetą ir Pašto galimybės sumokėti įmoką. […]

(61)

Įvairūs Pašto grupės subjektai prisideda prie išimtinės vienkartinės įmokos mokėjimo atsižvelgiant į valstybės tarnautojų, tiesiogiai dirbančių tiems subjektams, bendrą atlyginimų sumą pagal tokią lentelę:

(62)

Prancūzijos valdžios institucijų manymu, Paštui priskiriamų valstybės tarnautojų pensijų sistemos prijungimas prie pensijų sistemų, veikiančių pagal bendrąją teisę, yra valstybės pasirinkimas. Šiame etape nevyko jokių derybų su bendrosiomis pensijų sistemomis, net jei Prancūzija ketina pradėti tokias derybas kuo anksčiau.

(63)

Atlikusi preliminarų tyrimą Komisija pirmiausia nustatė, kad reforma, apie kurią pranešta, atleidžia Paštą nuo finansinio įsipareigojimo, kurį jis turėtų vykdyti pagal 1990 m. įstatymą. Be to, Komisija abejoja, ar visi sumažinti Pašto finansiniai įsipareigojimai yra „neįprasti“ įsipareigojimai pagal Bendrijos teismo praktiką. Pavyzdžiui, Combus sprendime (25), Europos Bendrijų pirmosios instancijos teismas „neįprastais“ finansiniais įsipareigojimais, regis, laiko įsipareigojimus, kylančius iš išimtinio įmonės, kuriai, kaip ir jos konkurentams, po reformos imtos taikyti bendrosios teisės nuostatos dėl personalo valdymo, personalo statuso (26). Tačiau nagrinėjamu atveju Prancūzija nepriėmė jokių teisinių nuostatų specialiam Pašto tarnautojų darbo režimui ir jų teisių į pensiją įgijimo sąlygoms panaikinti ar iš dalies keisti.

(64)

Be to, Prancūzija teigia, kad reformos tikslas – Pašto išlaidas, susijusias su pensijų mokėjimu Paštui priskiriamiems valstybės tarnautojams, palaipsniui suderinti su atitinkamomis konkurentų išlaidomis. Komisija abejoja, ar įgyvendinus reformą iš tikrųjų tarp konkurentų bus lygybė.

(65)

Pagaliau, Prancūzijos teigimu, Paštui anksčiau nebuvo taikytos kitos kompensavimo priemonės, kurias taikant būtų siekiama neutralizuoti papildomų išlaidų, kylančių iš Pašto tarnautojų pensijų finansavimo ad hoc sistemos, poveikį. Tačiau priešingai, nei numatyta iš 1990 m. įstatymo 30 straipsnio kylančiame įsipareigojime, nuo 1998 m. Paštas neatlygina valstybei visų valstybės tarnautojams mokamų pensijų sąnaudų.

(66)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, šiuo tyrimo etapu Komisija negali atmesti, kad priemonės neteikia Paštui ekonominio pranašumo ir kad jos nėra valstybės pagalba.

(67)

Komisija svarsto, ar pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą nagrinėjamos priemonės gali būti laikomos neprieštaraujančiomis bendrajai rinkai, jei jos yra valstybės pagalba.

(68)

Komisija jau yra patvirtinusi valstybės pagalbos priemonių, kuriomis tam tikro sektoriaus įmonės atleistos nuo konkrečių monopolio laikotarpiu apibrėžtų to sektoriaus įsipareigojimų dėl pensijų, viršijusių bendrojoje pensijų sistemoje numatytus įsipareigojimus (27). Šiame sprendime nagrinėjamų priemonių tikslas – Pašto išlaidas, susijusias su pensijų mokėjimu Paštui priskiriamiems valstybės tarnautojams, palaipsniui suderinti su konkurentų išlaidomis pensijoms. Tačiau šiuo tyrimo etapu Komisija negali daryti išvados, kad Pašto padėtis iš tiesų panaši į konkurentų, o tai leistų įrodyti, jog pagalba turi užtikrinti iš pašto paslaugų rinkos liberalizavimo gaunamas pajamas.

(69)

Per procedūrą Prancūzijos valdžios institucijos nesirėmė Sutarties 86 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

(70)

Dvi suinteresuotosios šalys, t. y. […], pateikė bendras pastabas dėl procedūros.

(71)

[…].

(72)

Sprendime pradėti procedūrą nurodytos priemonės gali iškelti esminį klausimą, ar valstybės tarnautojų darbas yra „neįprastas“ finansinis įsipareigojimas, kurio sumažinimas nėra valstybės pagalba.

(73)

Pirma, […] teigia, kad šiuo atveju Combus sprendimas netaikytinas. Daugybė detalių esą skiria Pašto ir Combus atvejus. Todėl numatyta reforma nepanaikintų Pašto galimybės įdarbinti valstybės tarnautojus; pagalbos nebuvimas Combus byloje labiausiai, kaip teigiama, susijęs su tuo, kad įsipareigojimą vykdė Combus personalas; galiausiai, jei Paštas naudotųsi išskirtinėmis teisėmis, konkurencinė aplinka būtų visiškai kitokia.

(74)

Antra, siekiant įvertinti „neįprasto“ finansinio įsipareigojimo, susijusio su valstybės tarnautojų samdymu, pobūdį, reikėtų įvertinti visus pranašumus (28) ir kliūtis, susijusius su minėtų valstybės tarnautojų samdymu.

(75)

Trečia, nagrinėjamos priemonės nesuderinamos su Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatomis, nes jos neskatina konkurencijos.

(76)

Visų pirma, manoma, kad griežtų EDF/GDF pensijų sistemos reformos sąlygų, nustatytų sprendime 2005/145/EB, nebus laikomasi, nes, viena vertus, reforma ne pašalintų patekimo į rinkas, kuriose veikia Paštas, kliūtis, o apribotų konkurentų galimybę plėstis tose rinkose. Kita vertus, reforma būtų neproporcinga, nes Prancūzija neįrodytų, kad nagrinėjamos priemonės yra mažiausiai nuostolingos konkurentams.

(77)

Be to, reforma nebūtų teisinga, nes joje nedarbo rizika nebūtų įtraukta į bendros rizikos sąrašą, nebūtų įvertinti konkurenciniai pranašumai, suteikti įmonei, kuri naudojosi išskirtinėmis teisėmis, būtų įgyvendinta Paštui palankias sąlygas suteikianti subjektyvi pašalpų bazė ir nebūtų atsižvelgiama į kompensavimo priemones, kuriomis Paštas jau naudojosi anksčiau (29).

(78)

Per sprendime pradėti procedūrą nustatytą terminą daugiau pastabų nebuvo pateikta. Komisija šio termino nepratęsė, nes, jos nuomone, joks deramai pateisintas atvejis pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, 6 straipsnio 1 dalį (30) negalėjo paskatinti pratęsti šio termino.

(79)

Prancūzijos valdžios institucijos savo pastabas pateikė 2006 m. gruodžio 14 d. Atsakant į Komisijos pateiktus klausimus, papildoma informacija buvo pateikta 2007 m. balandžio 27 d. ir 2007 m. birželio 8 d.

(80)

Prancūzijos valdžios institucijų manymu, jos įrodė, kad numatytoje reformoje nėra valstybės pagalbos elementų. Šiuo metu taikomas 1990 m. liepos 2 d. įstatyme nustatytas Paštui priskiriamų valstybės tarnautojų pensijų finansavimo būdas pagal bendrosios teisės nuostatas Paštui būtų labai didelis finansinis įsipareigojimas, dėl kurio įmonė konkurentų atžvilgiu patektų į labai nepalankią padėtį. Numatytos reformos tikslas būtų tik panaikinti dėl šios sistemos atsiradusią nepalankią konkurencinę padėtį ir sulyginti sąlygas, pagal kurias Paštas finansuoja išlaidas, susijusias su valstybės tarnautojų pensijomis, su sąlygomis, taikomomis privačių įmonių samdomiesiems darbuotojams tuose sektoriuose, kuriuose Paštas vykdo savo veiklą. Tokio neįprasto finansinio įsipareigojimo, kurį Prancūzija primetė Paštui, panaikinimas nesuteiktų Paštui jokio pranašumo konkurentų atžvilgiu.

(81)

Išlaidos pensijoms, kurias Paštas turi sumokėti pagal 1990 m. įstatymą nepriklausytų jo įprastoms sąnaudoms. Vienintelis faktas, kad įstatyme nustatyta ypatinga sistema tam tikrai įmonei, pats savaime nesuteikia šiai sistemai įprastumo pobūdžio. Tiesą sakant, išlaidų „įprastumo“ vertinimas pagal Bendrijos taisykles dėl valstybės pagalbos yra visiškai nesusijęs su jo teisine baze. Primindamos pranešime išdėstytus argumentus Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad nuo bendrosios teisės nukrypstantys įsipareigojimai, įteisinti pagal 1990 m. įstatymą, nepriklauso „įprastų įmonės sąnaudų“ įsipareigojimų kategorijai pagal Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 63 punktą (31) („Bendrovės įsipareigojimai pagal užimtumą reglamentuojančius teisės aktus arba kolektyvines sutartis su profesinėmis sąjungomis išmokėti išeitines pašalpas ir (arba) ankstyvos senatvės pensijas“).

(82)

Prancūzija abejoja labai ribotu Combus sprendimo aiškinimu, kurio laikosi Komisija. Remiantis nusistovėjusia Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktika, valstybės pagalbos sąvoka taikytina tik tokiam valstybės įsikišimui, kuris įvairiomis formomis sumažina išlaidas, paprastai apsunkinančias įmonės biudžetą, ir kuris gali iškreipti konkurencines sąlygas atitinkamai įmonei suteikdamas pranašumą. Nuo šio principo priklauso Komisijos sprendimų priėmimo praktika ir Bendrijos teismų praktika, pagal kurią valstybės primestos nepalankios struktūrinės situacijos panaikinimas nėra pranašumas, kurį galima būtų laikyti pagalba, nes jis skirtas atleisti įmonę nuo neįprastų išlaidų ir tokiu būdu leidžia atkurti konkurencinių sąlygų lygybę. Šis principas turėtų tiesiogiai išplaukti iš valstybės pagalbos sąvokos, kaip ją patikslino Teismas. Jis buvo pripažintas ir taikomas ne tik Combus sprendime, bet ir daugelyje kitų pranešime nurodytų bylų, pavyzdžiui, Sabena/Swissair ir Enirisorse  (32).

(83)

Komisijos prieštaravimai dėl skirtingų aplinkybių Combus byloje turėtų būti atmesti. Viena vertus, aplinkybė, kad Combus byloje nagrinėjama priemonė tapo valstybės mokama kompensacija valstybės tarnautojams mainais už jų statuso pakeitimą nereikštų, kad Pašto patiriamų neįprastų išlaidų valstybės tarnautojų pensijoms finansuoti panaikinimą būtinai turi lydėti šių valstybės tarnautojų statuso pakeitimas ar jiems turi būti atlyginami nuostoliai. Teismo požiūriu, reikėtų sužinoti: i) ar Combus kentėjo dėl nepalankios struktūrinės padėties, palyginti su savo konkurentais (dėl „privilegijuoto ir brangiai kainuojančio valstybės tarnautojų statuso“), ir ii) ar valstybės įsikišimas sudarė galimybes išlaisvinti Combus iš šios nepalankios konkurencinės padėties (šiuo atveju pakeičiant darbuotojų statusą ir iš valstybės biudžeto atlyginant nuostolius). Kita vertus, Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad laipsniškas valstybės tarnautojų keitimas pagal privatinės teisės normas dirbančiais samdomaisiais darbuotojais iš tikrųjų Pašte jau vyksta nuo 1990 m., atsižvelgiant į 1990 m. įstatymo nustatytus apribojimus, keičiant į pensiją išeinančius valstybės tarnautojus pagal privatinės teisės normas dirbančiais samdomaisiais darbuotojais ir palaipsniui nustojant samdyti valstybės tarnautojus. Taigi šiuo atveju ši aplinkybė taip pat egzistuoja. Be to, 1990 m. įstatymas buvo iš dalies pakeistas 2005 m. gegužės mėn., siekiant panaikinti apribojimus samdyti pagal privatinės teisės normas dirbančius samdomuosius darbuotojus. Šiame įstatyme nuo šiol nustatytas bendras pagal privatinės teisės normas dirbančių samdomųjų darbuotojų samdymo principas numatant, kad „Paštas pagal kolektyvinių susitarimų sistemą gali samdyti tarnautojus pagal sutartis, atsižvelgdamas į susitarime dėl plano nustatytas gaires“.

(84)

Prancūzija primena, kad Paštas anksčiau nesinaudojo, ypač steigiant Paštą 1990–1991 m., jokiomis kompensavimo priemonėmis, kurias taikant būtų siekiama neutralizuoti neįprastų struktūrinių Pašto įsipareigojimų, susijusių su Pašto tarnautojų pensijų finansavimu, poveikį.

(85)

1998 m. stabilizavimo mechanizmas tik iš dalies palengvina Pašto patiriamas neįprastas išlaidas. Šio mechanizmo tikslas – stabilizuoti bendrąsias sumas, kurias Paštas sumoka valstybei už valstybės tarnautojus, tačiau jis neturi poveikio mokesčius mokančių valstybės tarnautojų bazės mažinimui.

(86)

Pagal stabilizavimo mechanizmą taip pat neatsižvelgiama į labai dideles Pašto pagal 1990 m. įstatymą patiriamas išlaidas, nes Pašto įnašai ir toliau priklauso „nustatytų mokesčių“ sistemai ir nėra nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžianti įmoka. Todėl stabilizavimo mechanizmas nepakeitė nei su pensijomis susijusio finansinio įsipareigojimo įrašymo į Pašto nebalansinius straipsnius principo, nei jo apskaičiavimo būdo, nei pasižadėjimo finansuoti šį įsipareigojimą pradėjus taikyti tarptautinės apskaitos standartus, jei šis mechanizmas būtų išlaikytas.

(87)

Pagaliau Prancūzija nurodo, kad be universaliųjų pašto paslaugų Paštas patiria didesnes grynąsias išlaidas, susijusias su visuotinės ekonominės svarbos transporto ir spaudos paskirstymo bei teritorijos plėtros paslaugomis (VESP). Nepakankamas šių dviejų tikslų kompensavimas 2000–2005 m. buvo maždaug […] per metus.

(88)

Kalbant apie papildomų išlaidų, kurias Paštas patyrė 1998–2005 m. dėl jam taikomos išimtinės sistemos, apskaičiavimą, Paštas atliko tikslesnius laikotarpio KN atkūrimo skaičiavimus (33):

(89)

Nuo šiol kompensacijos Prancūzijos valstybei už su valstybės tarnautojais susijusias išlaidas stabilizavimas nominalia euro verte tik iš dalies kompensuos nepalankią struktūrinę padėtį ir a fortiori nesuteikia Paštui kokio nors pranašumo, palyginti su jo konkurentais. Todėl šis stabilizavimas nėra pagalba.

(90)

Kalbant apie veiksmingą konkurencinę lygybę, Prancūzijos valdžios institucijos neigia sprendime pradėti procedūrą pateiktas tris abejones.

(91)

Nedarbo rizikos neįtraukimą apskaičiuojant KN visų pirma galima būtų pateisinti faktu, kad tai rizika, kurios valstybės tarnautojai nepatiria dėl savo statuso. Be to, būtų paradoksalu reikalauti iš Pašto sumokėti įmoką nedarbo atveju, kai tuo tarpu jis nesinaudoja lanksčiu personalo valdymu, kaip normalia šios įmokos kompensacija. Atsakydamos į Komisijos klausimą, Prancūzijos valdžios institucijos atskirai nurodo, kad Pašte dirbantiems valstybės tarnautojams nėra jokios galimybės teisėtai sugrįžti į administraciją: tokiam perkėlimui reikalingos trys sąlygos: atitinkamo valstybės tarnautojo prašymas (savanoriškumo principas), laisva vieta priimančiojoje administracijoje ir atitinkamos kvalifikacijos postas. Atsižvelgdamos į šiuos elementus, Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad galimas judumo mechanizmo poveikis yra nelabai reikšmingas, palyginti su valstybės tarnautojų įdarbinimo nelankstumu.

(92)

Be to, Prancūzijos valdžios institucijos pabrėžia, kad valstybės tarnautojų įdarbinimas Paštui sudaro papildomas išlaidas, palyginti su pagal privatinės teisės normas dirbančių samdomųjų darbuotojų įdarbinimu (34), neatsižvelgiant į nagrinėjamą lygmenį ir įskaitant darbo stažo skirtumus po patikslinimo. Nepaisant to, kad nedarbo rizika neįtraukiama ir neatsižvelgiant į dideles papildomas išlaidas, susijusias su valstybės tarnautojų statuso nelankstumu, Paštas po reformos, nepaisant konkurentų normos įnašo, ir toliau mokės didesnes nei konkurentai bendras, su atlyginimais susijusias išlaidas tol, kol valstybės tarnautojai dirbs Pašte.

(93)

Dėl KN Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad Prancūzija įrodė atsargumą apibrėžiant šią normą. Prancūzija pabrėžia, kad Pašto įgyvendintas apsidraudimas dėl pašalpų grynaisiais pinigais darbo nutraukimo ligos, motinystės, tėvystės ar įvaikinimo atvejais kainuoja brangiau, nei bendrosios sistemos įmokos, kurias moka pagal bendrąją teisę veikiančios įmonės. Be to, šios papildomos išlaidos nebuvo įtrauktos apskaičiuojant KN.

(94)

Vis dėlto atsakydamos į Komisijos prašymą, Prancūzijos valdžios institucijos apskaičiavo KN, atsižvelgdamos į visas rizikos rūšis, įskaitant nebendros rizikos rūšis ir riziką, susijusią su atskira Pašto apsidraudimo sistema (35). 2006 m. hipotetinio atsižvelgimo į įmokas nedarbo atveju ir AGS įmokas, išimtinės solidarumo įmokos bei pašalpų grynaisiais pinigais darbo nutraukimo ligos, motinystės, tėvystės ar įvaikinimo atvejais poveikis KN būtų toks: bendra pakeista KN sudarytų […] %, vietoj 37,2 % KN, apie kurią pranešta. Pagal sektorius pakeista KN sudarytų […] % pašto sektoriuje (vietoj 36,9 %, apie kuriuos pranešta) ir […] % banko sektoriuje (vietoj 39,9 %, apie kuriuos pranešta).

(95)

Prancūzijos valdžios institucijos taip pat apskaičiavo Pašto „darbdavio“ įmokų grynąją dabartinę vertę (GDV) pagal tokius scenarijus:

(96)

Prancūzijos valdžios institucijų teigimu, KN pakeitimas 2 milijardais EUR padidintų grynąją dabartinę vertę, kurią turi mokėti Paštas. Prancūzijos valdžios institucijos konstatuoja, kad ši suma lygi išimtinei vienkartinei įmokai, kurią Paštas sumokėjo 2006 m. gruodžio 29 d.

(97)

Todėl Prancūzijos valdžios institucijos daro išvadą, kad reforma, apie kurią pranešta, nėra valstybės pagalba, nes Paštas nepasinaudos jokiais pranašumais, palyginti su konkurentais.

(98)

Tačiau atsakydamos į Komisijos pastabas ir klausimus, Prancūzijos valdžios institucijos pareiškė esančios pasirengusios pagal bendrą susitarimą dėl šios reformos įsipareigoti dėl tokių dalykų:

(99)

Dėl valstybės tarnautojų atlyginimo dydžio nustatymo atskirai finansinių paslaugų ir pašto sektoriams, Prancūzijos valdžios institucijos nurodo, kad toks nustatymas grindžiamas dviem objektyviais kriterijais:

(100)

Nepaisydama nesutarimų dėl principų, bet vis dar tikėdamasi sudaryti bendrą susitarimą dėl šios reformos, Prancūzija pareiškė esanti pasirengusi įsipareigoti į kiekvienais metais apskaičiuojamą KN įskaičiuoti daugiafunkcį personalą, priskiriamą banko sektoriui, t. y. La Banque Postale, remiantis Pašto analitinės apskaitos duomenimis.

(101)

Norėdamos atsakyti į Komisijos klausimus, Prancūzijos valdžios institucijos taip pat išnagrinėjo vadinamąjį „vidinį“ būdą, pagrįstą įmonės su valstybės tarnautojų pensijomis susijusių finansinių įsipareigojimų padengimo analize. Visų pirma Prancūzijos valdžios institucijos pabrėžia tai, kad šis būdas joms atrodo visiškai nepritaikytas Pašto, i) kuriam priskiriami valstybės tarnautojai išlaikė savo statusą ir toliau nustatomą valstybės, ir jiems taikoma pensijų sistema yra tokia, kaip ir kitiems valstybės civiliams ir kariniams tarnautojams taikoma sistema, ir ii) kuris liovėsi samdyti valstybės tarnautojus, padėčiai.

(102)

Be to, Prancūzijos valdžios institucijos išanalizavo, ar Pašto mokama įmoka valstybei, skirta finansuoti jam priskiriamų valstybės tarnautojų pensijas, atitinka sąlygas, su kuriomis sutiktų privataus sektoriaus ekonominių operacijų vykdytojas. Kad taip atsitiktų, reikėtų, kad valstybės gaunama suma būtų bent jau lygi Paštui tenkančių finansinių įsipareigojimų grynajai dabartinei vertei ir tokiu būdu užtikrintų visišką šių įsipareigojimų finansavimą. Taikydamos šiuos principus, Prancūzijos valdžios institucijos patvirtino, kad Pašto atlikti mokėjimai praeityje padengė įprastas statistines išlaidas (38) ir kad būsimų pašto mokėjimų valstybei grynoji dabartinė vertė lygi įprastų metinių statistinių išlaidų grynajai dabartinei vertei. Remdamosi šia analize Prancūzijos valdžios institucijos daro išvadą, kad „darbdavio“ įmokos dydis būtų […] %, t. y. daug mažesnė nei KN, apie kurią pranešta, suma. Dėl tokio procento taikymo Paštui tektų mokėti […] perviršį, palyginti su jam tenkančiu finansiniu įsipareigojimu, t. y. įsipareigojimu, atitinkančiu veiklos metus, kuriuos valstybės tarnautojai praleido įmonėje nuo jos įsteigimo 1990 m.

(103)

Jei Komisija nuspręstų, kad reformoje yra valstybės pagalbos elementų, Prancūzijos valdžios institucijos iš principo sutinka su sprendime pradėti procedūrą Komisijos pateiktomis išvadomis, visų pirma kalbant apie elementų suderinamumą, atsižvelgiant į tai, kad reforma, apie kurią pranešta, iš tikrųjų skirta Pašto padėtį paversti panašia į jo konkurentų. Prancūzijos valdžios institucijos pabrėžia, kad sprendime pradėti procedūrą primenama, jog pagalba yra suderinama tuomet, kai dėl jų įmonė liberalizavimo etape gali atsisakyti ankstesnių išlaidų, kurios labai paveiktų jos konkurencingumą liberalizuojamoje aplinkoje.

(104)

Dėl numatomo pensijų finansavimo prijungimo prie sistemos, veikiančios pagal bendrąją teisę, Prancūzijos valdžios institucijos pabrėžia, kad šis klausimas neturi poveikio reformos, apie kurią pranešta, analizei valstybės pagalbos atžvilgiu. Kalbant apie Pašto ir Prancūzijos valstybės santykius, Pašto mokamos nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžiančios įmokos, pagrįstos KN, iš tikrųjų pakanka užtikrinti valstybės pagalbos nebuvimą ir nebūtina analizuoti valstybės tarnautojų pensijų finansavimo būdų, kurie bus taikomi po reformos. Tokiu atveju numatomas prijungimas įtrauks tik dvi šalis, t. y. Prancūzijos valstybę ir Nacionalinį senatvės pensijų draudimo fondą (Caisse nationale d’assurance vieillesse), o Paštas po reformos, apie kurią pranešta, bus atleistas nuo bet kokių įsipareigojimų šioje srityje. Kadangi abi su prijungimu susijusios šalys pagal Sutarties nuostatas negali būti laikomos įmonėmis, prijungimas negali būti valstybės pagalba.

(105)

2007 m. vasario 27 d. Prancūzijos valdžios institucijos pateikė komentarus dėl suinteresuotųjų šalių pastabų. Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad dėl aptariamų pastabų negalima suabejoti analize, pagal kurią numatyta priemonė nėra valstybės pagalba ir kuri buvo pateikta pranešime bei daugelyje raštų, kuriais nuo to laiko buvo apsikeista su Komisija. Prancūzija mano, kad trečiosios šalys negali pateikti tinkamų argumentų, o paprasčiausiai pakartoja sprendime pradėti procedūrą išreikštas abejones, tačiau Prancūzijos valdžios institucijos jau įrodė, kad jos nebuvo pagrįstos.

(106)

Šiame sprendime Komisijos nagrinėjamos priemonės yra 1998 m. nustatyta aukščiausia riba ir pagal finansų įstatymo pataisos 2006 metams 150 straipsnį vykdoma Paštui priskiriamų valstybės tarnautojų pensijų sistemos reforma, apie kurią pranešta.

(107)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį priemonė laikoma valstybės pagalba, jei įvykdomos tokios keturios sąlygos:

(108)

Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta valstybių suteikiama pagalba arba valstybinių išteklių forma suteikiama pagalba. Kitaip sakant, nagrinėjamos priemonės turi būti valstybei priskiriamo elgesio rezultatas ir jos turi būti suteiktos iš valstybinių išteklių.

(109)

Viena vertus, 1998 m. nustatyta didžiausia Paštui tenkančių įmokų riba susijusi su Prancūzijos valstybės ir Pašto sudarytu susitarimu, kurį Prancūzija apibūdina kaip „išskirtinį 1990 m. įstatymo nuostatų taikymo būdą“. 2006 m. reforma yra pagrįsta įstatymu. Todėl nagrinėjamos priemonės priskiriamos Prancūzijos valstybei.

(110)

Kita vertus, kalbant apie nagrinėjamas priemones, Prancūzijos valstybė gali atsisakyti finansinių išteklių, nes Paštas nebeužtikrina finansinės jam priskiriamų valstybės tarnautojų sistemos pusiausvyros. Tačiau iš nusistovėjusios Teismo praktikos išplaukia, kad valdžios institucijų atsisakymas priimti tam tikras fiskalines ar kitokias įplaukas sudaro valstybės išteklius (39). Todėl nagrinėjamos priemonės apima valstybės išteklius.

(111)

Komisija konstatuoja, kad rinkos, kuriose veikia Pašto grupė, yra visiškai atviros Bendrijos vidaus prekybai, visų pirma dėl 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos 88/361/EEB dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo (40) (laisvas kapitalo judėjimas), 1989 m. gruodžio 15 d. Antrosios Tarybos direktyvos 89/646/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kredito įstaigų veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvą 77/780/EEB (41) (įsisteigimo laisvė) ir Direktyvos 97/67/EB (Pašto direktyvos). 2005 m. Pašto grupės finansinėje ataskaitoje nurodyta, kad:

(112)

Be to, minėtoje finansinėje ataskaitoje pabrėžiamas grupės pajėgumas plėstis atvirose Prancūzijos ir Europos rinkose.

(113)

Tokiu pačiu būdu atsakydamas į 2003 m. Audito Rūmų ataskaitą dėl Pašto (42), Pašto prezidentas aiškina, kad „siekdama atsižvelgti į rinkų atvėrimą ir savo didžiausių klientų internacionalizavimą, grupė tęs internacionalizavimo procesą. Iš tikrųjų korespondencijos, siuntinių ir skubių siuntų srityje dirbančios įmonės vis dažniau kreipiasi į Europoje paskelbtus paraiškų konkursus. Grupė privalo prie to prisitaikyti“.

(114)

Tokiomis aplinkybėmis pakanka konstatuoti, kad rinkos, kuriose veikia Paštas, yra tarptautinio pobūdžio ir kad Paštas konkuruoja su kitose valstybėse narėse įsikūrusiomis įmonėmis ir su šiose tarptautinėse rinkose veikiančiomis Prancūzijos įmonėmis.

(115)

Dėl nagrinėjamų priemonių Bendrijos ekonominių operacijų vykdytojų, kurie pageidautų plėtotis Prancūzijoje, komercinė veikla tampa sudėtingesnė.

(116)

Kadangi nagrinėjamos priemonės sustiprina Pašto padėtį kitų Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančių ekonominių operacijų vykdytojų atžvilgiu, Komisija mano, kad jos turi įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir gali iškraipyti ekonominių operacijų vykdytojų tarpusavio konkurenciją.

(117)

Faktas, kad tam tikroje Pašto veikloje egzistuoja teisėtas monopolis nekeičia šios išvados. Kadangi nuo 1998 m. palaipsniui vyksta pašto paslaugų liberalizavimas ir prasideda visiškas liberalizavimas, poveikio prekybai pavojus yra numatomas (43) net tose veiklos srityse, kurios šiuo metu yra monopolistinės, kadangi monopolistinė ir konkurencinė veikla (pavyzdžiui, susijusi su skubiomis siuntomis) naudojasi bendrais pramoniniais procesais Pašto gamybos sistemoje. Be to, monopolistinės veiklos srityje taip pat gali būti netiesioginė konkurencija su ne pašto srities konkurentų veikla, pavyzdžiui, elektroninio pašto („elektroninis pakaitalas“) (44) arba fakso naudojimas.

(118)

Siekiant įvertinti, ar nagrinėjamose priemonėse yra valstybės pagalbos elementų, reikėtų nustatyti, ar šiomis priemonėmis Paštui suteikiamas ekonominis pranašumas, t. y. ar jos padeda Paštui išvengti išlaidų, kurios paprastai turėtų apsunkinti įmonės nuosavus išteklius, ir tokiu būdu rinkoje veikiančioms jėgoms sutrukdoma normaliai veikti (45).

(119)

Pagalbos tikslas – sumažinti išlaidas, kurios paprastai apsunkina įmonių biudžetą, atsižvelgiant į aptariamų išlaidų sistemos pobūdį arba ekonomiką. Atvirkščiai, galima būtų apibrėžti „specialiųjų išlaidų“ sąvoką, kuri reiškia papildomas, palyginti su įprastomis, išlaidas (46). Tokių specialiųjų išlaidų sumažinimas, remiantis teisės aktų nuostatomis, nesuteikia pranašumo įmonei, todėl neturėtų būti laikomas valstybės pagalba.

(120)

Remiantis Teismo praktika atrankos analizės srityje (47), pagal kurią numatytas palyginimas su atskaitos pagrindu, siekiant nustatyti, ar tam tikrų įmonių ir produkcijos skirtingas vertinimas suderinamas su „sistemos pobūdžiu ir ekonomika“ struktūriniu požiūriu įprastomis rinkos sąlygomis, reikalaujama nustatyti išlaidų priskyrimo „įprastoms“ arba „specialioms“ atskaitos pagrindą, arba lyginamąjį, siekiant nustatyti įmones, kurių būtų panaši teisinė ir faktinė padėtis nagrinėjamų priemonių tikslo atžvilgiu (48).

(121)

Pirmiausia reikėtų priminti, kad reformoje nenumatyta suvienodinti aptariamų valstybės tarnautojų ir pagrindinių Pašto konkurentų tarnautojų teisių į pensiją. Be to, aptariami darbuotojai iš esmės yra valstybės tarnautojai, kurie išsaugo savo ypatingą statusą, o pagrindinių pašto konkurentų tarnautojai dirba pagal privatinės teisės sutartis. Todėl nagrinėjamų priemonių tikslas nėra griežtai susijęs su išlaidų sistema, kurią sudaro įvairios pensijų sistemos, neatsižvelgiant į tai, ar jos skirtos pagal privatinės teisės normas dirbantiems darbuotojams, ar valstybės tarnautojams. Tikslas yra platesnis, t. y. užtikrinti konkurencinę Pašto ir jo konkurentų lygybę, atsižvelgiant į faktą, kad kai kurie Pašto darbuotojai yra jam priskiriami valstybės tarnautojai.

(122)

Teoriniu požiūriu, galėtų būti keletas atskaitos pagrindų: Pašto konkurentų, kitų valstybinių įstaigų padėtis, valstybės tarnautojams arba France Télécom taikoma pensijų sistema (6.1.3.1 skyrius). Jei nė vienas tokio tipo išorinis lyginamasis nėra tinkamas, tuomet atskaitos pagrindas nustatant pranašumo buvimą būtų paties Pašto padėtis prieš įgyvendinant priemones (6.1.3.2 skyrius).

(123)

Galiausiai, atsakydama į sprendime pradėti šią procedūrą kilusias abejones, Komisija taip pat išnagrinės, ar Pašto išlaidos, kurios buvo sumažintos, visiškai atitinka „neįprastas išlaidas“ arba „nepalankią struktūrinę padėtį“, remiantis Teismo praktika (6.1.3.3 skyrius).

(124)

Komisijai būtų labai sudėtinga nustatyti ekonominių operacijų vykdytojus, kurių teisinė ir faktinė padėtis būtų panaši į Pašto, palyginti su vienodomis sąlygomis (level playing field) įgyvendinimo atžvilgiu, visų pirma kalbant apie pensijų sistemą.

(125)

Visų pirma Pašto konkurentai – tai pagal privatinės teisės normas konkurencijai atvirose rinkose veikiančios bendrovės, o Paštas turi panašų į gamybinio ir prekybinio pobūdžio valstybinės įmonės (GPVĮ, pranc. EPIC) (49) statusą, kuriam suteiktas teisėtas monopolis (50). Be to, faktas, kad Pašto konkurentų darbuotojai dirba pagal privatinės teisės sutartis, o kai lyginimas susijęs būtent su Pašte dirbančiais valstybės tarnautojais leidžia daryti prielaidą, kad jie negali būti laikomi esančiais panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje priemonių tikslo atžvilgiu nustatant pranašumą pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį. Iš tikrųjų reikėtų pabrėžti, kad valstybės tarnautojų pensijų sistema, kaip nurodyta 25 ir kitose konstatuojamose dalyse, išplaukia iš teisiškai atskiros sistemos, kuri yra akivaizdžiai skirtinga nuo pagal privatinės teisės normas dirbantiems samdomiesiems darbuotojams taikomos sistemos. Bet kokiu atveju tai reiškia, kad platesnio tikslo užtikrinti konkurencinę Pašto ir jo konkurentų lygybę atžvilgiu yra akivaizdu, kad Paštas ir jo konkurentai turi būti vertinami, kaip esantys skirtingoje faktinėje ir teisinėje padėtyje.

(126)

Nuo šiol Pašto konkurentai negalėtų būti lyginimo pagrindas tyrimui, kurį Komisija turėtų atlikti, siekdama nustatyti pranašumą pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(127)

Vis dėlto Komisija nuo šiol pažymi, kad toks lyginamasis pagrindas bus akivaizdžiai tinkamas tiriant nagrinėjamos galimos pagalbos suderinamumą Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkto atžvilgiu, kai reikės tiksliau įvertinti konkurencijos iškraipymą rinkose, kurioms buvo suteikta pagalba.

(128)

Komisija svarstė, ar galėtų būti nustatyti kiti lyginimo pagrindai.

(129)

Teorinis lyginimo pagrindas galėtų būti valstybės tarnautojams taikoma pensijų sistema, kuri nustatoma Civilinių ir karinių pensijų kodekse. Tačiau ši sistema negalėtų būti pritaikyta panašiomis faktinėmis aplinkybėmis, su kuriomis susiduria Paštas. Pavyzdžiui, valstybės tarnautojai paprastai nedirba tokiuose prekybos sektoriuose, kuriuose savo veiklą vykdo Paštas.

(130)

Kalbant apie panašų į Pašto statusą, Komisija tarp GPVĮ negalėjo nustatyti ekonominių operacijų vykdytojų visumos, kuri sudarytų vienalytę grupę, galinčią būti lyginimo pagrindu. Tik keleto atskirų GPVĮ, pavyzdžiui, Nacionalinės miškų agentūros arba Monetų kalyklos (Monnaie de Paris), padėtis turi panašumų su Pašto padėtimi. Tačiau šių nesuderinamų detalių nepakanka siekiant nustatyti racionalų lyginimo pagrindą.

(131)

Nuo šiol Komisija mano, kad nei valstybinės įmonės, nei valstybės tarnautojams taikoma pensijų sistema šioje byloje neturėtų būti tinkamas lyginimo pagrindas.

(132)

Be to, Komisija išnagrinėjo galimybę palyginti Paštą ir France Télécom. 1990 m. įstatymu buvusi generalinė telekomunikacijų direkcija buvo pertvarkyta į du viešosios teisės juridinius asmenis: Paštą ir France Telecom. Kadangi France Télécom tuo pačiu metu įdarbina pagal privatinės teisės sutartis dirbančius samdomuosius darbuotojus ir valstybės tarnautojus, ši įmonė 1996 m. tapo biržoje kotiruojama ribotos atsakomybės bendrove. Nagrinėjamų priemonių tikslo požiūriu ji nebegalėtų būti laikoma esančia panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje. Be to, […], dėl France Télécom įmonei taikomų privalomų socialinio draudimo įmokų ir mokesčių suderinamumo Komisijai pateiktas skundas, todėl šiame sprendime Komisija negali iš anksto pateikti savo išvados dėl šios bylos.

(133)

Galiausiai Komisija mano, kad nėra nė vieno išorinio lyginimo pagrindo, kuris padėtų nustatyti, ar „įprastos“ įmonių mokamos įmokos yra panašioje į Pašto teisinėje ir faktinėje padėtyje nagrinėjamų priemonių tikslo požiūriu.

(134)

Jei Komisija būtų galėjusi nustatyti tinkamą išorinį lyginimo pagrindą, pagal kurį būtų galima nustatyti „neįprastų“ išlaidų buvimą, nagrinėjamos priemonės tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, KN apskaičiavimo atveju, galėtų būti nelaikomos valstybės pagalba.

(135)

Prancūzijos valdžios institucijų minėtas Komisijos sprendimas byloje Sabena/Swissair  (51) ir sprendimas Enirisorse byloje nekeičia Komisijos išvadų dėl Paštui suteikto pranašumo. Iš tikrųjų sprendime Sabena/Swissair nustatyta, kad tam tikram sektoriui (oro transporto), o ne specialiai įmonei skirta priemonė yra bendra ekonominės politikos priemonė. Priemonės sektorinis, o ne individualus (skirtas vienai įmonei) pobūdis labai skiriasi nuo Pašto atvejo, būtent tuo, kad dėl šio pobūdžio Komisija galėjo nustatyti išorinį lyginimo pagrindą, t. y. kitiems Belgijos pramonės sektoriams taikomą socialinių įmokų sistemą. Be to, Enirisorse sprendime Teismas savo išvadą grindžia ginčytinos priemonės ir „įprastos padėties“ (52) palyginimu, kurį Teismas sugebėjo nustatyti, bet kuris negalimas šioje byloje.

(136)

Siekdama ištirti, ar yra pranašumas pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalies nuostatas, Komisija turėtų išnagrinėti Pašto padėtį, palygindama privalomąsias socialinio draudimo įmokas ir mokesčius prieš įgyvendinant nagrinėjamas priemones ir po to.

(137)

Prieš įgyvendinant nagrinėjamas priemones privalomosios socialinio draudimo įmokos ir mokesčiai buvo nustatyti 1990 m. įstatyme. Nesant išorinio lyginimo pagrindo, šios įmokos galėtų sudaryti pagrindą, padedantį nustatyti, ar pranašumas buvo suteiktas.

(138)

1998 m. nustačius didžiausią ribą buvo galima sumažinti „darbdavio“ įmoką, grindžiamą Paštui priskiriamų valstybės tarnautojų pensijomis, tokia suma, kurią pati Prancūzija įvertina maždaug […] per 1998–2006 m. laikotarpį.

(139)

2006 m. įstatymo tikslas ir yra Pašto įmokas pakeisti mokesčiu, sulyginančiu Pašto ir jo konkurentų patiriamas išlaidas pensijoms ir atleidžiančiu nuo mokestinio įsipareigojimo. Jei šis įstatymas nebūtų priimtas, „darbdavio“ įmokos norma, nepaisant teigiamo didžiausios ribos nustatymo poveikio, ateinančiais metais ir toliau smarkiai augtų, visų pirma dėl to, kad Paštui nustojus įdarbinti valstybės tarnautojus, keistųsi santykis tarp aktyvių (mokančių mokesčius) ir neaktyvių (gaunančių išmokas) tarnautojų.

(140)

Nuo šiol Komisija konstatuoja, kad nagrinėjamomis priemonėmis Paštas atleidžiamas nuo įmokų, kurias jis turėtų sumokėti pagal 1990 m. įstatymą.

(141)

Analizuodama, ar pensijų išlaidos Paštui yra įprastos, Komisija mano, kad įsipareigojimai, kuriuos įmonė turi prisiimti pagal darbo teisės nuostatas ar kolektyvinius susitarimus su profesinėmis sąjungomis dėl išeitinių išmokų ir (arba) paankstinto išėjimo į pensiją, priklauso įprastoms sąnaudoms, kurias įmonė turi finansuoti iš savo nuosavų išteklių (53).

(142)

Be to, Komisija daro išvadą, kad su pensijomis susijusios išlaidos, kurias Paštas turi apmokėti pagal 1990 m. įstatymo nuostatas, yra įprastos išlaidos (54). Kadangi nagrinėjamomis priemonėmis būtų padėta išvengti išlaidų, kurios paprastai turėtų apsunkinti Pašto nuosavus finansinius išteklius, nuo šiol laikoma, kad šios priemonės ekonominių operacijų vykdytojui suteikia pranašumą pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(143)

Aptariamas pranašumas yra atrankinis, nes suteikiamas tik Paštui. Nesant išorinio atskaitos pagrindo, toks apribojimas nėra pateisinamas aptariamos sistemos pobūdžio ir ekonomikos požiūriu.

(144)

Sprendime pradėti procedūrą išsamiai aprašomas sprendimas Combus byloje, kuriame Teismas „neįprastais“ finansiniais įsipareigojimais, regis, laiko įsipareigojimus, kylančius iš išimtinio įmonės, kuriai, kaip ir jos konkurentams, po reformos imtos taikyti įprastos teisės nuostatos dėl personalo valdymo, personalo statuso. Teismas teigia (55): „svarstoma priemonė buvo skirta privilegijuotą ir brangiai kainuojantį Combus pasamdytų valstybės tarnautojų statusą pakeisti pagal sutartis dirbančių tarnautojų statusu, panašiu į autobusų bendrovių, konkuruojančių su Combus, darbuotojų statusą. Todėl Combus reikėjo atlaisvinti nuo nepalankios struktūrinės padėties, palyginti su privačiais konkurentais. Kadangi Sutarties 87 straipsnio 1 dalies vienintelis tikslas – uždrausti tam tikroms įmonėms teikiamus pranašumus, valstybės pagalba apima tik tuos įsikišimus, kurie sumažina išlaidas, paprastai apsunkinančias įmonės biudžetą, ir kuriuos reikėtų laikyti ekonominiu pranašumu, kurio gaunančioji įmonė įprastomis rinkos sąlygomis nebūtų gavusi. […]. Be to, Danijos valstybė užuot tiesiogiai pervedusi 100 milijonų DKK Combus dirbantiems valstybės tarnautojams galėjo tokį patį rezultatą pasiekti vėl paskirdama minėtus valstybės tarnautojus į viešąjį valdymą ir neišmokėdama specialios premijos, o dėl to Combus įmonė iš karto galėtų įdarbinti pagal privatinės teisės darbo sutartis dirbančius tarnautojus.“

(145)

Apskritai pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad Teismas nepatvirtino teismo praktikos Combus byloje. Kai kurios Teismo praktikos detalės prieštarauja prielaidai, pagal kurią struktūrinės nepalankios padėties kompensavimas būtų nesuderinamas su pagalbos apibūdinimu. Teismas nuolat nurodydavo, kad pagalbos buvimas turėtų būti vertinamas pagal poveikį, o ne pagal valstybės įsikišimo priežastis ar tikslus (56). Teismas taip pat užtikrino, kad pagalbos sąvoka apima valstybės institucijų suteiktą įvairių formų pranašumą, sumažinantį išlaidas, kurios paprastai apsunkina įmonės biudžetą (57). Be to, Teismas aiškiai nurodė, kad su darbuotojų atlyginimu susijusios sąnaudos iš esmės apsunkina įmonių biudžetą, neatsižvelgiant į tai, ar šios sąnaudos atsiranda iš teisinių įsipareigojimų ar kolektyvinių sutarčių (58). Tokiomis aplinkybėmis Teismas manė, kad nepaisant fakto, jog valstybės suteikiamos priemonės yra skirtos viršijančioms sąnaudoms kompensuoti, jos vis tiek apibūdinamos kaip pagalba (59).

(146)

Tačiau Prancūzijos valdžios institucijos tvirtai remiasi Combus sprendime Teismo nustatytu principu, teigdamos, kad reforma, apie kurią pranešta, tik atlaisvina Paštą nuo „neįprastų“ išlaidų. Komisija turi pabrėžti, kad yra finansinių detalių, kuriomis skiriasi Combus ir ši byla, pavyzdžiui, tokiomis detalėmis:

(147)

Komisija mano, kad faktiniai Combus bylos ir šio konkretaus atvejo skirtumai yra pakankami, kad pateisintų skirtingas abiejų bylų išvadas.

(148)

Galiausiai Komisija Prancūzijos valdžios institucijų pasiūlyto vadinamojo „vidinio“ būdo nelaiko tinkamu, visų pirma dėl aptariamų valstybės tarnautojų visumos (uždarumo) ypatumų ir neseno įmonės įsteigimo. Beje, šį požiūrį palaiko ir Prancūzijos valdžios institucijos. Be to, Prancūzijos valdžios institucijų apskaičiavimuose palygintos Pašto realiai patirtos išlaidos (įskaitant 1998 m. nustatytą didžiausią ribą) ir išlaidos, kurias būtų patyręs Paštas, jei po įsteigimo 1991 m. sausio 1 d. jis būtų įgyvendinęs naują pensijų sistemą, suteikiančią tokias pat išmokas, bet valdomą kapitalizacijos būdu. Komisijos nuomone, toks palyginimas pasirodė per daug hipotetinis, kad galima būtų padaryti tinkamas išvadas, ar nagrinėjamos priemonės laikytinos valstybės pagalba.

(149)

Nagrinėjamos priemonės suteikia atrankinį ekonominį pranašumą, nes yra skirtos tik vienai įmonei, t. y. Paštui (63). Tokios priemonės iš principo gali iškraipyti konkurencijos sąlygas (64).

(150)

Iš ankstesnių teiginių, atsižvelgiant į atitinkamą Teismo praktiką ir įskaitant sprendimą Combus byloje, galima daryti išvadą, kad nagrinėjamos priemonės yra valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(151)

1998 m. nustatyta didžiausia riba buvo įgyvendinta apie tai iš anksto nepranešus Komisijai, todėl ji yra neteisėta.

(152)

Šiuo atveju Komisija pažymi, kad didžiausios ribos nustatymas turėjo poveikį ir liberalizuotoms rinkoms, ir teisėtam monopoliui priklausančiai veiklai. Vadinasi Paštas nevykdė išskirtinai monopolistinės veiklos (65). Nuo šiol didžiausios ribos nustatymas negali būti laikomas esama pagalba.

(153)

Apie 2006 m. reformą buvo pranešta Komisijai. Jos įgyvendinimas buvo atidėtas, kadangi Paštas toliau mokėjo „darbdavio“ įmoką pagal 1998 m. nustatytą didžiausią įmokų ribą. Todėl 2006 m. reforma nebuvo įgyvendinta.

(154)

Sutarties 87 straipsnio 2 dalyje nurodytos išimtys, susijusios su socialinio pobūdžio pagalba individualiems vartotojams, su pagalba gaivalinių nelaimių ar kitų nepaprastų įvykių padarytai žalai atlyginti ir su pagalba, teikiama tam tikriems Vokietijos Federacinės Respublikos regionams, akivaizdžiai netinka nagrinėjamam atvejui.

(155)

Dėl Sutarties 87 straipsnio 3 dalyje nurodytų išimčių Komisija konstatuoja, kad nagrinėjama pagalba nėra skirta regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti, ji nėra bendriems Europos interesams svarbus projektas ir nėra skirta dideliems Prancūzijos ekonomikos sutrikimams pašalinti. Be to, ji nėra skirta kultūrai remti ir paveldui išsaugoti.

(156)

Reikėtų išnagrinėti, ar Komisija gali priemones pripažinti suderinamomis pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą, pagal kurį pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, gali būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendrajam interesui.

(157)

Komisija taip pat primena, kad Prancūzijos valdžios institucijos nepasirėmė Sutarties 86 straipsnio 2 dalimi kaip pagrindu Paštui suteiktą pagalbą pripažinti suderinama.

(158)

Atsižvelgdama į reformos, sulyginančios Pašto ir jo konkurentų įnašus, pobūdį ir poveikį, Komisija mano, kad pagalbos suderinamumo įvertinimas turi būti atliktas lyginant su vienodomis sąlygomis („level playing field“) veikiančia įmone privalomųjų socialinio draudimo įmokų ir mokesčių tarp Pašto ir jo konkurentų pašto ir finansinių paslaugų sektoriuose, kurios apima pagrindines Pašto veiklos sritis (66).

(159)

Norėdama išanalizuoti pagalbos poveikį ir įvertinti konkurencijos iškraipymo mastą, Komisija visų pirma turi įvertinti Pašto sumokėtų įmokų lygį, palyginti su jo konkurentais, atsižvelgiant į Prancūzijos įsipareigojimus. Vėliau Komisija nustatys, kas būtų atsitikę, jei Paštui nebūtų suteikta nagrinėjama pagalba. Bus išanalizuotas pagalbos teigiamas ir neigiamas poveikis. Tuomet bus įmanoma įvertinti bendrą suderinamumą.

(160)

Komisija labai išsamiai išnagrinėjo KN apskaičiavimo mechanizmą.

(161)

Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad yra dvi detalės, skiriančios Pašto įmokų sistemą nuo įprastų teisės nuostatų:

(162)

Dėl pirmojo punkto pagal įprastas teisės normas darbdavys į perskirstymo sistemą moka nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžiančias įmokas. Paštas nemoka nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžiančių įmokų, bet 1990 m. įstatymo buvo įpareigotas suvienodinti savo tarnautojų pensijų sistemą. 1998 m. nustatyta didžiausia „darbdavio“ įmokos riba neatsižvelgiant į įmokų lygį, ir visų pirma 2006 m. įstatymo tikslas yra įgyvendinti nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžiančią įmoką.

(163)

Todėl nagrinėjama pagalba išsprendžiama pirmoji problema dėl Pašto sistemos ir įprastų teisės nuostatų skirtumo.

(164)

Dėl antrojo punkto Komisija patvirtino, kad būsimų finansinių srautų grynoji dabartinė vertė (GDV) pagal 1990 m. įstatymą yra didesnė nei būsimų finansinių srautų GDV pritaikius pakeistą KN (67). Todėl nesant pagalbos Paštas turėtų mokėti didesnes nei pagal bendrosios teisės nuostatas įmokas.

(165)

Be to, Komisija pabrėžia, kad „vienodų sąlygų“ įmonė ir Pašto konkurentai norėjo, kad būtų atlikti du KN pakeitimai:

(166)

Dėl Prancūzijos valdžios institucijų atliktų KN apskaičiavimo pakeitimų galima pagal aptariamą mechanizmą sulyginti Pašto ir kitų pašto bei banko sektoriaus įmonių, kurios reglamentuojamos bendrosios teisės nuostatomis dėl socialinių išmokų, privalomųjų socialinio draudimo įmokų ir mokesčių, grindžiamų atlyginimais, lygį. Tačiau per Prancūzijos pranešime numatytą pereinamąjį 2006–2010 m. laikotarpį Paštui neturi būti suteikta teisė mokėti mažesnę įmokų normą nei pakeista KN.

(167)

Neįgyvendinus reformos Paštas būtų turėjęs finansuoti vėlesnių nei 2006 m. ataskaitinių laikotarpių sąskaitas už finansinius įsipareigojimus pensijoms jam priklausantiems valstybės tarnautojams. Tokio finansavimo priežastis būtų tiesiogiai susijusi su tuo, kad „darbdavio“ įmokos Pašte dirbančių valstybės tarnautojų pensijoms nebuvo nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžiančio pobūdžio.

(168)

Nesant pagalbos nebūtų suvienodintas Pašto ir jo konkurentų mokamų įmokų lygis. Todėl Paštas patirtų nepatogumų ir negalėtų konkuruoti liberalizuotose rinkose (pavyzdžiui, finansinių paslaugų arba skubių siuntų).

(169)

Neįgyvendinus reformos Paštas būtų turėjęs užtikrinti kasmetinį atitinkamą savo įmokų finansavimą, o tai sudarytų papildomas metines kelių šimtų milijonų EUR išlaidas, palyginti su reformuota sistema (71). Vis dėlto Komisija mano, kad šios papildomos išlaidos (kurių nepatiria konkurentai) nesudaro tokios sumos, kuri priverstų Paštą apriboti savo veiklą konkurentams atviruose sektoriuose, susijusiuose arba ne su bendros ekonominės svarbos paslaugų (BESP) teikimu.

(170)

Iš tikrųjų didelė dalis aptariamų sąnaudų yra susijusi su BESP, o tai iš esmės turėtų leisti Paštui gauti kompensaciją už su jomis susijusias papildomas sąnaudas (72). Be to, įmokos, susijusios su veikla, kuri nepriklauso BESP, neturėtų materialaus poveikio numatytai Pašto veiklai. Aptariamos įmokos sudaro nekintamas sąnaudas. Sąnaudų nekintamas pobūdis reiškia būtent tai, kad jos negali paveikti komercinių Pašto sprendimų, pavyzdžiui, būsimų sprendimų dėl investavimo. Paštas patiria nekintamas sąnaudas neatsižvelgiant į tai, ar nusprendžia imtis vieno ar kito investavimo projekto.

(171)

Aplinkybės, kuriomis įmokų lygis galėtų labai paveikti Pašto veiklą, yra arba nepaprastai didelė įmokų suma, kuri galėtų paskatinti Paštą pasitraukti iš rinkos, arba labai didelis kapitalo kainos augimas.

(172)

Atsižvelgiant į Pašto padėtį neatrodo, kad Pašto bankroto rizika būtų materiali (73).

(173)

Teoriškai negalima visiškai atmesti minties, kad papildomos metinės įmokos, kurias mokėtų Paštas, galėtų pakenkti jo balansui, o tai dėl aukštesnės kapitalo kainos galėtų pakeisti ekonominių operacijų vykdytojo finansavimo sąlygas. Tačiau ši galimybė, atsižvelgiant į pateiktus argumentus, atrodo labai neįtikėtina ir rinkos sąlygų pokyčiai būtų (jei būtų) a priori nereikšmingi.

(174)

Pašto sektoriaus liberalizavimo procesas tęsėsi nuo 1998 m. (74). Didžiausios ribos nustatymas ir Paštui taikoma pensijų sistemos reforma yra svarbūs laipsniško įmonės liberalizavimo etapai siekiant visiško Prancūzijos pašto rinkos liberalizavimo (75). Be to, pripažįstama, kad pašto rinkų liberalizavimas Bendrijos lygmeniu turi didelę reikšmę Lisabonos strategijos ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui atžvilgiu (76). Labiau politiniu požiūriu, bet vis tiek susiejant su Bendrijos interesu, Komisija mano, kad pašto sektoriaus liberalizavimas galėtų tapti sudėtingesnis, jei pensijų reformos projektai, pavyzdžiui, šiame sprendime nagrinėjamas projektas, nebūtų patvirtinti.

(175)

Tokiomis aplinkybėmis reikėtų priminti, kad pagal 1990 m. įstatymą Paštui taikomai pensijų sistemai būdingi ypatingi požymiai (pavyzdžiui, nuo mokestinio įsipareigojimo neatleidžianti Pašto mokama „darbdavio“ įmoka arba didesnis nei konkurentų mokamas įmokos lygis), kurie, kiekvienas atskirai, iškraipo konkurencijos pusiausvyrą Pašto nenaudai. Pagrindinis nagrinėjamos pagalbos tikslas yra sulyginti Pašto ir jo konkurentų mokamas įmokas, tokiu būdu panaikinant specialų Paštui kenkiantį konkurencijos iškraipymą.

(176)

Be to, Komisija mano, kad nagrinėjamos priemonės pritaikytos Bendrijos intereso tikslui, kurio jos ir siekia. Jokia kita priemonė negalėtų veiksmingiau išspręsti šio klausimo. Kituose BESP sektoriuose kompensacijos viešajai tarnybai, žinoma, galėtų būti suteiktos, tačiau tokia priemonė dėl problemos struktūrinio pobūdžio negalėtų būti taikoma ilgą laiką.

(177)

Be to, didžiausios ribos nustatymas, vėliau reforma padėjo Paštui pažangiai veikti kaip privačiam normalius komercinius suvaržymus patiriančiam investuotojui. Šiuo požiūriu priimtos priemonės, pavyzdžiui, darbuotojų įdarbinimas pagal privatinės teisės sutartis (vietoje valstybės tarnautojų) jau buvo įgyvendintos.

(178)

Kalbant apie priemonių proporcingumą, suteikta pagalba yra griežtai ribota, nes pakeista KN apskaičiuojama įskaitant visas tinkamas įmokas.

(179)

Pagaliau, dėl nagrinėjamų priemonių, net jei jos nesusijusios su specialia sistema kalbant apie pensininkams mokamas išmokas, finansavimo mechanizmas, kuris tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis buvo panaikintas, gali tapti ilgalaikį. Komisija mano, kad šios priemonės patenka į platesnę valstybių narių pensijų sistemos reformos, kurios pageidauja Taryba ir Komisija, kontekstą.

(180)

Aptariami produktai ir rinkos gali būti suklasifikuoti pagal tai, ar jie priklauso:

(181)

Remdamasi statine analize Komisija mano, kad:

(182)

Remdamasi kintančia analize, visų pirma rezervuotųjų paslaugų sektoriui priklausančių rinkų, kurios įprastai bus atvertos konkurencijai ateinančiais metais, Komisija mano, kad:

(183)

Iš ankstesnių teiginių daroma išvada, kad neigiami Paštui suteiktos pagalbos padariniai bus vidutiniai.

(184)

Kadangi, atsižvelgiant į Pašto įsipareigojimus, priemonės yra skirtos tam, kas tiksliai būtina siekiant sudaryti vienodas sąlygas įmonei kalbant apie privalomąsias socialinio draudimo įmokas ir mokesčius bei jomis nutraukiami konkurencijos iškraipymai, kurie kenkė Paštui, jomis prekyba nepakeičiama taip, kad kenktų bendrajam interesui. Todėl Komisija mano, kad nagrinėjama pagalba suderinama su bendrąja rinka ir nereikalinga jokia papildoma kompensavimo priemonė.

(185)

Savo sprendime 2005/145/EB EDF byloje, Komisija nurodė, kad valstybės pagalba, atlaisvinanti tam tikro sektoriaus įmones nuo įsipareigojimo mokėti specifines pensijas, kurios viršija pensijas, mokamas pagal bendrąją pensijų sistemą, ir kurios buvo nustatytos monopolio laikotarpiu, yra suderinama. Šiuo atveju Komisija manė, kad dalinis išlaidų sumažinimas dėl iki reformos surinktų specifinių pensijų mokesčių finansavimo mechanizmo yra valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, kuri gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka. Remdamasi suderinamumo analize, Komisija manė, kad EDF padėtis iš esmės nelabai skiriasi nuo „prarastų sąnaudų“ padėties energijos srityje. Iš tikrųjų buvo kalbama apie pagalbą, skirtą perėjimui į konkurencinį energijos sektorių palengvinti. Komisija manė, kad tinkama suteikti pagalbą EDF kompensuojant prarastas išlaidas ir pranešė, kad tokio požiūrio laikysis analizuodama panašius atvejus.

(186)

EDF sprendime pagalba buvo susijusi tik su tradiciškai monopolio vykdoma veikla. Šios bylos, kurioje nagrinėjamas ir rezervuotųjų paslaugų, ir liberalizuotas sektorius, atvejis yra kitoks. Todėl EDF ir Pašto atvejai nėra visiškai panašūs. Tačiau atliekant panašią į prarastų išlaidų metodiką analizę, sprendime pradėti šią procedūrą aiškinama „šioje stadijoje Komisija negali daryti išvados, kad priemonės yra reikalingos siekiant visapusiškai pasinaudoti pašto paslaugų rinkos liberalizavimo nauda. Tokia išvada gali būti padaryta tuomet, jei Komisija būtų užtikrinta, kad Paštas iš tikrųjų yra panašioje padėtyje kaip ir jo konkurentai“.

(187)

Šiuo metu Komisija nustatė, kad:

(188)

Nuo šiol Komisija mano, kad suteikus nagrinėjamą pagalbą Paštas atlaisvinamas nuo įsipareigojimo mokėti specifines pensijas, kurios viršija pensijas, mokamas pagal bendrąją pensijų sistemą, ir kurios buvo nustatytos monopolio laikotarpiu.

(189)

Komisija konstatuoja, kad iki 2006 m. su valstybės tarnautojais susijusius finansinius įsipareigojimus Paštas nurodydavo nebalansiniuose finansinės atskaitomybės straipsniuose. Jei įmoka nebūtų pakeista nuo mokestinio įsipareigojimo atleidžiančia įmoka, Paštas nuo 2007 m. būtų turėjęs atitinkamus finansinius įsipareigojimus įrašyti į balansą. Tai normalus, neišimtinis tarptautinių apskaitos standartų taikymas, nustatytas 2002 m. liepos 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1606/2002 dėl tarptautinių apskaitos standartų taikymo (80). Todėl neįrašymas į balansą nėra valstybės pagalba. Be to, jai nereikalaujama valstybinių išteklių, papildančių tuos, kurie buvo panaudoti nagrinėjamoms priemonėms.

(190)

1998 m. nustatyta didžiausia riba ir pagal finansų įstatymo pataisos 2006 metams 150 straipsnį vykdoma Pašte dirbančių valstybės tarnautojų pensijų sistemos reforma yra su bendrąja rinka suderinama valstybės pagalba su sąlyga, kad: