EUR-Lex Access to European Union law
This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document C2004/262/25
Case C-301/04 P: Appeal brought on 14 July 2004 by the Commission of the European Communities against the judgment of 29 April 2004 by the Court of First Instance (Second Chamber) in Joined Cases T-236/01, T-239/01, T-244/01, T-245/01, T-246/01, T-251/01 and T-252/01 Tokai Carbon and Others v Commission of the European Communities, in regard to Case T-239/01
Byla C-301/04 P Europos Bendrijų Komisijos 2004 m. liepos 14 d. apeliacinis skundas dėl Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) 2004 m. balandžio 29 d. sprendimo sujungtose bylose T–236/01, T–239/01, T–244/01 – T–246/01, T–251/01 ir T–252/01 Tokai ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją
Byla C-301/04 P Europos Bendrijų Komisijos 2004 m. liepos 14 d. apeliacinis skundas dėl Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) 2004 m. balandžio 29 d. sprendimo sujungtose bylose T–236/01, T–239/01, T–244/01 – T–246/01, T–251/01 ir T–252/01 Tokai ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją
OL C 262, 2004 10 23, p. 13–14
(ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, NL, PL, PT, SK, SL, FI, SV)
- Date of document:
- 23/10/2004; Paskelbimo data
- Author:
- Teisingumo Teismas
- Form:
- Teisminė informacija
- Link
- Link
- Link
- Select all documents mentioning this document
- Link
- EUROVOC descriptor:
|
23.10.2004 |
LT |
Europos Sąjungos oficialusis leidinys |
C 262/13 |
Europos Bendrijų Komisijos 2004 m. liepos 14 d. apeliacinis skundas dėl Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) 2004 m. balandžio 29 d. sprendimo sujungtose bylose T–236/01, T–239/01, T–244/01 – T–246/01, T–251/01 ir T–252/01 Tokai ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją
(Byla C-301/04 P)
(2004/C 262/25)
2004 m. liepos 14 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teisme buvo gautas Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos Walter Mölls, Wouter Wils ir Heike Gading, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge, apeliacinis skundas dėl Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) 2004 m. balandžio 29 d. sprendimo sujungtose bylose T–236/01, T–239/01, T–244/01 – T–246/01, T–251/01 ir T–252/01 Tokai ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją, kuriuo skundžiamas teismo sprendimas byloje T–239/01.
Apeliantas Teisingumo Teismo prašo:
|
1) |
panaikinti Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 2004 m. balandžio 29 d. sprendimo sujungtose bylose T–236/01, T–239/01, T–244/01 – T–246/01, T–251/01 ir T–252/01 (1) rezoliucinės dalies 2 punktą; |
|
2) |
priteisti iš įmonės SGL Carbon AG bylinėjimosi išlaidas. |
Teisiniai pagrindai ir pagrindiniai argumentai
2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra susijęs su Komisijos sprendimu 2002/271/EB, priimtu procedūroje pagal EB sutarties 81 straipsnį ir EEE sutarties 53 straipsnį (byla COMP/E–1/36.490 – Grafito elektrodai (OL 2002, L 100, p. 1); toliau – sprendimas).
Pirmosios instancijos teismo sprendimas patvirtino, kad septyni ieškovai, kurių atžvilgiu buvo priimtas sprendimas, 1992 – 1998 m. buvo sudarę grafito elektrodų kartelį, pažeidė EB sutarties 81 straipsnį ir EEE sutarties 53 straipsnį, bei nustatė pažeidimo esmę. Vis dėlto, teismas skirtinga apimtimi sumažino paskirtas pinigines baudas.
Apeliacinis skundas pateiktas dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo 401 – 412 punktuose nagrinėto įmonei SGL paskirtos baudos sumažinimo (byla T–239/01, sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas). Visų pirma, skundas susijęs su tuo, kokia apimtimi teismas pripažino įmonių teisę neliudyti prieš save, kas turi netiesioginės įtakos Komisijos įgaliojimų atlikti tyrimą riboms.
Sprendimo 407 – 409 ir 412 punktuose Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonės SGL atsakymai į prašymą suteikti informaciją, pateiktą remiantis Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 2 dalimi, priešingai nei teigia Komisija savo sprendime, suteikia įmonei SGL teisę reikalauti sumažinti jai skirtą piniginę baudą remiantis Pranešimu dėl atsisakymo skirti pinigines baudas ar mažesnių piniginių baudų skyrimo konkurencijos bylose (OL C 207, 1996, p. 4; toliau – pranešimas apie bendradarbiavimą). Be to, Pirmosios instancijos teismas atmetė Komisijos teiginį, kad dėl įmonės SGL atsakymų piniginė bauda bet kuriuo atveju turėjo būti sumažinta mažiau nei tuo atveju, jei įmonė tai būtų padariusi savo iniciatyva (Pirmosios instancijos teismo sprendimo 410 punktas).
Komisijos nuomone, nurodytose Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyse yra teisinių klaidų, ir todėl teismo sprendimas pažeidžia Reglamento Nr. 17 11 ir 15 straipsnius kartu su pranešimu apie bendradarbiavimą.
Dėl klausimo, ar tam tikri atsakymai į Komisijos prašymą pateikti informaciją gali būti pagrindu sumažinti baudos dydį
Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, atsakymai į prašymą pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 2 dalį (dabar Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalis) iš esmės nelaikytini bendradarbiavimu, už kurį turėtų būti sušvelnintos nuobaudos. Jeigu įmonės neįvykdo tokio prašymo, Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalimi (Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalis), gali priversti jas pateikti reikalaujamą informaciją, priėmusi atitinkamą sprendimą. Vis dėlto, tam tikri atsakymai galėtų būti pagrindu sumažinti baudos dydį atsižvelgiant į įmonės bendradarbiavimą tyrimo metu, t.y. tuo atveju, kai klausimas negalėjo būti įtrauktas į sprendimą, priimtą pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį, kadangi tai neleistinai apribotų įmonių teisę į gynybą.
Kriterijus atskirti šiuo požiūriu leistinus klausimus nuo neleistinų klausimų Teisingumo Teismas nustatė sprendime Orkem (374/87, Rec. 1989, 3283). Remiantis šiuo sprendimu, Komisija gali be jokių apribojimų reikalauti perduoti visus egzistuojančius dokumentus, susijusius su tyrimo dalyku. Ji taip pat gali reikalauti „pateikti informaciją apie [įmonei] galimai žinomus faktus“ (sprendimo Orkem, 34 punktas). Tačiau „Komisija neturi teisės įpareigoti įmonę pateikti atsakymus, kuriais ji turėtų pripažinti pažeidimą, kurį įrodyti turi Komisiją“ (sprendimo Orkem, 35 punktas).
Pirmosios instancijos teismas tokio atskyrimo sprendimo 408 punkte neatlieka. Pirmosios instancijos teismo sprendimo 408 punkte kalbama tik apie jau egzistuojančių dokumentų, kurių galėjo būti pareikalauta nepažeidžiant įmonės SGL teisės į gynybą, perdavimą.
Tas pats pasakytina ir apie antrąjį prašymą pateikti informaciją, kuris nagrinėjamas Pirmosios instancijos teismo sprendimo 412 punkte. Žinodama, jog įmonė SGL įspėjo kitą įmonę apie numatomą patikrinimą, Komisija be kita ko paklausė jos, kuriai kitai įmonei ji yra pateikusi šią informaciją. Įmonė SGL nurodė šią įmonę, tačiau nutylėjo, jog ji buvo įspėjusi ir trečią įmonę, apie ką Komisija sužinojo vėliau. Šiuo klausimu Komisija pareikalavo pateikti informaciją „apie... faktus“ ir neįpareigojo įmonės „pripažinti pažeidimą“. Pirmosios instancijos teismas nurodo, jog tam, kad įmonės SGL atsakyme pateiktą informaciją būtų galima pripažinti sunkinančia aplinkybe, Komisija pirmiausiai privalėjo įrodyti pažeidimą.
Dėl baudos dydžio sumažinimo tais atvejais, kai prieš padedant tyrimui buvo gautas prašymas pateikti informaciją
Jeigu įmonės SGL bendradarbiavimu būtų laikomas atsakymas į klausimą, kurio nebuvo galima pateikti įpareigojančiame prašyme pateikti informaciją, t.y. Komisijos sprendimu pateiktame prašyme, Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo 410 punkte neatsižvelgia į tai, kad bet koks baudos sumažinimas privalo atitikti tą pridėtinę vertę, kuria bendradarbiavimas praturtino Komisijos tyrimą. Ši pridėtinė vertė yra santykinai didesnė tuo atveju, kai įmonė padeda tyrimui spontaniškai, kadangi tuomet Komisija, gavusi pagalbą palyginus anksti, nebeturi imtis tam tikrų procesinių veiksmų, pavyzdžiui, sukurti ir įforminti prašymą pateikti informaciją (taip pat ir neįpareigojantį).
(1) Dar nepaskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje
