Šia direktyva nustatomos priemonės, skatinančios gerinti darbuotojų sveikatą ir saugą darbe. Joje išdėstomos darbdavių¹ ir darbuotojų² pareigos mažinti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų skaičių.

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

Ši direktyva taikoma visiems valstybinės ir privačios veiklos sektoriams (pramonės, žemės ūkio, prekybos, administravimo, paslaugų, švietimo, kultūros, poilsio ir kt.).

Joje nurodyta, kad darbdaviai privalo:

užtikrinti savo darbuotojų sveikatą ir saugą. Jie turi įvertinti riziką ir jos vengti, sukurti bendrą saugos politiką ir užtikrinti atitinkamą darbuotojų mokymą;
paskirti už prevenciją atsakingą asmenį;
imtis būtinų pirmosios medicinos pagalbos, gaisrų gesinimo ir darbuotojų evakuacijos priemonių;
įvertinti rizikos rūšis, su kuriomis susiduria tam tikri darbuotojai, ir užtikrinti reikiamas apsaugos priemones;
teikti darbuotojams ir (arba) jų atstovams visą informaciją apie galimą pavojų sveikatai ir saugai bei prevencines priemones;
konsultuotis su darbuotojais ir (arba) jų atstovais bei leisti jiems dalyvauti diskusijose sveikatos ir saugos darbe klausimais;
užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas gautų pakankamai žinių apie sveikatą ir saugą, pirmiausia gaudamas informaciją apie savo darbą.

Kiti pagrindiniai aspektai

Kiekvienas darbuotojas privalo kuo geriau rūpintis savo ir savo bendradarbių sveikata bei sauga.
Ypatingai jautrios rizikos grupės turi būti apsaugotos nuo konkrečių jas veikiančių pavojų darbo vietoje.
Ši direktyva netaikoma tam tikrai specifinei valstybės tarnybos veiklai, kaip antai policijai, ginkluotosioms pajėgoms ar tam tikrai civilinės saugos veiklai.

SVARBIAUSIOS SĄVOKOS

Darbuotojas – darbdavio įdarbintas asmuo, taip pat ir stažuotojai bei mokiniai, išskyrus samdomus namų darbininkus.
Darbdavys – bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, susijęs su darbuotoju darbo santykiais ir atsakingas už įmonę.