1.

Priimdamas Reglamentą Nr. 650/2012 ( 2 ), Sąjungos teisės aktų leidėjas užsibrėžė tikslą šalinti laisvo asmenų, kurie patiria sunkumų įgyvendindami savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, judėjimo kliūtis. Tam, kad šį tikslą būtų galima įgyvendinti, jis, be kita ko, nusprendė, kad įpėdiniai ir testamentinės išskirtinės gavėjai iš esmės galės teikti pareiškimus dėl palikimo, testamentinės išskirtinės arba privalomosios palikimo dalies priėmimo ar atsisakymo, arba dėl atsakomybės už palikimo skolas apribojimo ( 3 ) teisės aktuose numatyta forma savo įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Vis dėlto teisės aktų leidėjas nepriėmė jokių sprendimų dėl tokių pareiškimų perdavimo kitoje valstybėje narėje esantiems teismams, turintiems bendrąją jurisdikciją šioje paveldėjimo byloje. Be to, vienoje iš šio reglamento konstatuojamųjų dalių nustatyta, kad pranešti šiems teismams apie tokių pareiškimų pateikimą privalo juos pateikę asmenys.

2.

Atsižvelgiant į tai, kyla abejonių dėl pareiškimų dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo, kurie pateikti pareiškimą teikiančio asmens įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose, tačiau teismams, turintiems bendrąją jurisdikciją priimti sprendimą šioje paveldėjimo byloje, nebuvo pateikti per nustatytą terminą, tinkama forma arba tam tikra kalba, galiojimo. Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje turėtų padėti jas išsklaidyti.

3.

Mano nuomone, pagrindinis klausimas, kurio išsprendimas leistų išsklaidyti nurodytas abejones, yra pareiškimo dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo formos elementų apimties nustatymas. Kitaip tariant, kalbama apie paveldėjimui taikytinos teisės taikymo srities ir formai taikytinos teisės taikymo srities, atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 650/2012, atskyrimą. Kaip parodysiu savo išvadoje, išsprendus šį klausimą, galima išspręsti aiškinimo problemas, su kuriomis susiduria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

4.

Reglamento Nr. 650/2012 7, 32 ir 33 konstatuojamosiose dalyse teigiama:

<…>

5.

Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnyje „Palikimo, testamentinės išskirtinės arba privalomosios palikimo dalies priėmimas arba atsisakymas“ nustatyta:

„Be teismo, kuris turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl paveldėjimo pagal šį reglamentą, asmens, kuris pagal paveldėjimui taikytiną teisę gali pateikti pareiškimą teisme dėl palikimo, testamentinės išskirtinės arba privalomosios palikimo dalies priėmimo ar atsisakymo, arba pareiškimą dėl atitinkamo asmens atsakomybės apribojimo su palikimu susijusių įsipareigojimų atžvilgiu, įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją priimti tokius pareiškimus, jei pagal tos valstybės narės teisę tokie pareiškimai gali būti pateikiami teisme.“

6.

Reglamento Nr. 650/2012 23 straipsnyje „Taikytinos teisės taikymo sritis“, be kita ko, nustatyta:

„1.   Pagal 21 arba 22 straipsnius nustatyta teise reglamentuojamas visas palikimo paveldėjimas.

2.   Visų pirma ta teise reglamentuojama:

<…>

7.

Reglamento Nr. 650/2012 28 straipsnyje „Pareiškimo dėl priėmimo ar atsisakymo galiojimas formos prasme“ nurodyta:

„Pareiškimas dėl palikimo, testamentinės išskirtinės arba privalomosios palikimo dalies priėmimo ar atsisakymo arba pareiškimas, skirtas pareiškimą pateikiančio asmens atsakomybei apriboti, formos prasme galioja, jei jis atitinka:

8.

Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas, BGB) nustatyta:

„1942 straipsnis. Palikimo perėjimas ir atsisakymas

(1) Palikimas pereina įpėdiniui, turinčiam teisę į palikimą, su teise jo atsisakyti (palikimo perėjimas). <…>

1943 straipsnis. Palikimo priėmimas ir atsisakymas

Įpėdinis negali atsisakyti palikimo, jeigu jį priėmė arba jeigu yra praleistas atsisakymo terminas; terminui pasibaigus, palikimas laikomas priimtu.

1944 straipsnis. Palikimo atsisakymo terminas

(1) Palikimo galima atsisakyti tik per šešių savaičių terminą.

(2) Terminas pradedamas skaičiuoti nuo sužinojimo apie palikimo atsiradimą ir įpėdinio nustatymo pagrindą dienos.

(3) Terminas yra šeši mėnesiai, jeigu paskutinė įpėdinio gyvenamoji vieta buvo tik užsienyje arba jeigu įpėdinis termino pradžioje buvo užsienyje.

1945 straipsnis. Palikimo atsisakymo forma

(1) Palikimo atsisakoma pateikiant pareiškimą paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui; pareiškimas pateikiamas protokolo arba viešai patvirtinta forma.“

9.

1975 m. gegužės 9 d. galiojusios redakcijos ( 4 )Gerichtsverfassungsgesetz (Teismų santvarkos įstatymas) 184 straipsnyje nustatyta:

„Oficiali teismo proceso kalba yra vokiečių kalba. <…>“

10.

2018 m. gegužės 21 d. Brėmene (Vokietija) mirė palikėjas W. N. Pareiškėja pagrindinėje byloje E. G. (toliau – pareiškėja E. G. arba pareiškėja) yra palikėjo našlė, o pagrindinės bylos dalyviai T. N. ir N. N. (toliau – dalyviai T. N. ir N. N. arba dalyviai) yra palikėjo anksčiau mirusio brolio palikuonys.

11.

2019 m. sausio 21 d. pareiškėja E. G. notarinės formos dokumentu paprašė išduoti paveldėjimo pažymėjimą (vok. Erbschein), kuriame būtų nurodyta, kad 3/4 palikėjo turto paveldi ji pati, o dalyviai T. N. ir N. N. – po 1/8.

12.

Paveldėjimo bylą nagrinėjantis Amtsgericht Bremen (Brėmeno apylinkės teismas, Vokietija) 2019 m. birželio 19 d. raštu pirmiausia informavo dalyvius T. N. ir N. N. apie pateiktą prašymą išduoti paveldėjimo pažymėjimą ir paprašė atsiųsti tam tikrus dokumentus.

13.

2019 m. rugsėjo 13 d. dalyviai T. N. ir N. N. rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) pateikė pareiškimą dėl palikėjo palikimo atsisakymo, šis pareiškimas tenykščiame testamentų registre buvo įregistruotas 2019 m. rugsėjo 30 d.

14.

Kai pareiškėja E. G. pateikė būtinus dokumentus, 2019 m. lapkričio 22 d.Amtsgericht Bremen (Brėmeno apylinkės teismas) persiuntė dalyviams T. N. ir N. N. prašymą ir išklausė jų nuomonę dėl šio pareiškimo.

15.

2019 m. gruodžio 13 d. nyderlandų kalba surašytu raštu dalyviai T. N. ir N. N. Amtsgericht Bremen (Brėmeno apylinkės teismas) pateikė rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas) išduotų dokumentų, susijusių su jų pateiktu pareiškimu dėl palikimo atsisakymo, kopijas.

16.

2020 m. sausio 3 d. raštu Amtsgericht Bremen (Brėmeno apylinkės teismas) dalyviams T. N. ir N. N. pranešė, kad jų raštas ir dokumentai negali būti priimti dėl to, kad nėra išversti į vokiečių kalbą.

17.

2020 m. sausio 15 d. raštu, sudarytu vokiečių kalba, dalyvis N. N. Amtsgericht Bremen (Brėmeno apylinkės teismas) informavo, kad palikimo atsisakyta, o pareiškimas dėl jo atsisakymo pagal Europos teisę teisme buvo įregistruotas nyderlandų kalba, todėl vertimas nėra būtinas. Atsakydamas Amtsgericht Bremen (Brėmeno apylinkės teismas) nurodė trūkstamą dokumentų vertimą ir atsisakymui taikomus terminus.

18.

2020 m. vasario 27 d. nutartimi Amtsgericht Bremen (Brėmeno apylinkės teismas) pagal 2008 m. gruodžio 17 d. ( 5 )Gesetz über das Verfahren in Familiensachen und in den Angelegenheiten der freiwilligen Gerichtsbarkeit (Įstatymas dėl teismo proceso šeimos bylose ir ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose, toliau – FamFG) 352e straipsnio 1 dalį nustatė paveldėjimo pažymėjimui išduoti būtinus faktus. Jis nusprendė, kad ir bylos dalyviai T. N. ir N. N. priėmė palikėjo palikimą.

19.

Šį sprendimą 2020 m. kovo 19 d. raštu bylos dalyviai apskundė. Skunde jie reikalavo pratęsti terminą, kad jie galėtų pateikti daugiau įrodymų. 2020 m. liepos 30 d. jie pateikė spalvotas rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas) išduotų dokumentų kopijas su vertimu į vokiečių kalbą. Paskui 2020 m. rugpjūčio 17 d. pateikė originalius dokumentus.

20.

2020 m. rugsėjo 2 d. nutartimi Amtsgericht Bremen (Brėmeno apylinkės teismas) perdavė bylą Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen (Hanzos miesto Brėmeno aukštesnysis apygardos teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad šis priimtų sprendimą. Motyvuodamas šią nutartį, Amtsgericht Bremen (Brėmeno apylinkės teismas) nurodė, kad bylos dalyviai T. N. ir N. N. tapo palikėjo (bendra)įpėdiniais, nes praleido palikimo atsisakymo terminą. Tam, kad atsisakymas būtų galiojantis, nepakako nei nurodyti, kad palikimo buvo atsisakyta Nyderlandų teisme, nei persiųsti dokumentų kopijas – buvo būtina atsiųsti dokumentų originalus paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui. O originalus teismas gavo jau praėjus šešių mėnesių terminui, per kurį galima atsisakyti palikimo.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad kilo ginčas dėl pareiškimo dėl palikimo atsisakymo, pateikto kitos valstybės narės teisme nei paveldėjimo bylą nagrinėjantis teismas, galiojimo. Pagal vieną požiūrį, vien pareiškimo dėl atsisakymo pateikimas pareiškimą pateikiančio asmens įprastinės gyvenamosios vietos teisme reiškia, kad atsisakymas yra galiojantis paveldėjimo bylą nagrinėjančiame teisme – tai yra vadinamoji substitucija. Besilaikantieji kitokios nuomonės mano, kad pareiškimo dėl palikimo atsisakymo galiojimui būtinas formos reikalavimus atitinkantis persiuntimas paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui arba bet kuriuo atveju jo informavimas. Tokią nuomonę būtų galima grįsti reglamento 32 konstatuojamąja dalimi, iš kurios galima daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas rėmėsi tuo, kad pareiškimą teikiančio asmens įprastinės gyvenamosios vietos teismui pateiktas pareiškimas dėl atsisakymo teisinį poveikį įgyja tik tuomet, kai apie jį pranešama paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui. Tai visų pirma galėtų patvirtinti faktas, kad Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnyje – kitaip nei Vokietijos teisės nuostatoje – nėra numatyta pareiškimą teikiančio asmens įprastinės gyvenamosios vietos teismo pareigos informuoti paveldėjimo bylą nagrinėjantį teismą apie gautą pareiškimą dėl atsisakymo.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, laikantis doktrinoje vyraujančios nuomonės, pagal kurią remiamasi pareiškimo dėl atsisakymo substitucija, pareiškimas dėl atsisakymo būtų tapęs galiojančiu dar tą dieną, kai buvo pateiktas rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas) 2019 m. rugsėjo 13 d. BGB 1944 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas nebūtų buvęs praleistas ir skundą pateikę asmenys nebūtų tapę įpėdiniais. Vis dėlto, jeigu remiantis Reglamento Nr. 650/2012 32 konstatuojamąja dalimi būtų laikoma, kad visiška substitucija neegzistuoja, gali būti, kad sprendžiant paveldėjimo atsisakymo galiojimo klausimą papildomos reikšmės įgyja paveldėjimo bylą nagrinėjančio teismo žinojimas apie pareiškimo pateikimą. Tačiau tokiu atveju kyla klausimas, kokios formalios sąlygos turi būti įvykdytos, kad atsisakymas būtų galiojantis, be to, ar pakanka paprasto paveldėjimo bylą nagrinėjančio teismo informavimo, pavyzdžiui, pateikti tiesiog dokumentų kopijas, papildomai pateikti informaciją paveldėjimo bylą nagrinėjančio teismo kalba, ar vis dėlto būtina pateikti dokumentų originalus su patvirtintu vertimu į paveldėjimo bylą nagrinėjančio teismo kalbą.

23.

Tokiomis aplinkybėmis Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen (Hanzos miesto Brėmeno aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui toliau nurodytus klausimus, prašant išaiškinti Reglamento Nr. 650/2012 13 ir 28 straipsnius:

24.

Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje rašytines pastabas pateikė Ispanijos ir Italijos vyriausybės ir Europos Komisija. Teismo posėdis nebuvo surengtas.

25.

Kaip matyti iš Ispanijos ir Italijos vyriausybių ir Europos Komisijos pateiktų rašytinių pastabų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti prejudiciniai klausimai gali būti suprantami skirtingai.

26.

Atrodo, kad Ispanijos vyriausybė mano, kad jie susiję ne tiek su pareiškimo dėl palikimo atsisakymo galiojimu, kiek su atitinkamų pasekmių sukėlimu teismo nagrinėjamoje paveldėjimo byloje; nes toks pareiškimas, net jei ir galiojantis, nesukels pasekmių, jei paveldėjimo bylą nagrinėjantis teismas apie tai nebus laiku ir tinkamai informuotas.

27.

Italijos vyriausybės teigimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai yra susiję su pareiškimo dėl palikimo atsisakymo galiojimu formos prasme, tiksliau, ar jis galioja, jei nėra surašytas oficialia palikimo atsiradimo vietos kalba.

28.

O Komisija, atsižvelgdama į pagrindinės bylos faktines aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį ir antrąjį klausimus supranta kaip susijusius su tuo, ar kai paveldėjimui taikytinoje teisėje yra nustatytas terminas pareiškimui dėl paveldėjimo atsisakymo pateikti, laikoma, kad terminas nepraleistas pareiškimo pateikimo teismui, turinčiam jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnį, dieną arba tą dieną, kai apie tokio pareiškimo pateikimą buvo informuotas teismas, turintis bendrąją jurisdikciją paveldėjimo byloje.

29.

Pagal procedūrą, nustatytą SESV 267 straipsnio trečioje pastraipoje, Teisingumo Teismo užduotis yra pateikti tokį Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimą, kuris būtų naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui byloje, kurioje jis pateikė tą prašymą.

30.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo bylos baigtis priklauso nuo to, ar bus nustatyta, ar dalyviai laikėsi paveldėjimui taikytinoje teisėje numatyto palikimo atsisakymo termino: a) jau pareiškimo dėl palikimo atsisakymo rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas) pateikimo momentu; ar b) tik pranešimo apie pateiktus pareiškimus paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui Brėmene pateikimo momentu; ar c) tik pareiškimų pateikimą patvirtinančių dokumentų kopijų pateikimo pastarajam teismui momentu; ar d) tik tų dokumentų originalų kartu su jų vertimais į vokiečių kalbą pateikimo pastarajam teismui momentu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisinį klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, laiko susijusiu su pareiškimo dėl palikimo atsisakymo galiojimu ir daro išvadą, kad šio klausimo sprendimo raktas yra Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnio ir 28 straipsnio b punkto aiškinimas ir nustatymas, ar šio reglamento 13 straipsnyje nurodytu atveju egzistuoja substitucija.

31.

Be to, remiantis Komisijos nuomone, reikia pažymėti, kad pagal Vokietijos teisę pareiškimas dėl palikimo atsisakymo yra valios pareiškimas, kurį adresatas turi priimti (vok. empfangsbedürftig arba amtsempfangsbedürftig). Todėl atrodo, kad Vokietijos doktrinoje daroma prielaida, jog tam, kad šis pareiškimas galiotų, jis turi būti pateiktas paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui, t. y. palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos mirties dieną teismui, per įstatyme nustatytą terminą ( 6 ), o reikalavimas jį pateikti paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui suprantamas kaip šio teisės akto galiojimo turinio, o ne formos prasme sąlyga ( 7 ).

32.

Prejudicinius klausimus suprantu atsižvelgdamas į išdėstytus paaiškinimus. Todėl darau prielaidą, kad jie nėra susiję su galiojančio pareiškimo dėl palikimo atsisakymo fakto pateikimo būdu bet kokiame teismo procese ( 8 ). Suprantu, kad jie susiję su pareiškimo dėl palikimo atsisakymo, pateikto įpėdinio įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisme, galiojimu, kai paveldėjimui taikytinoje teisėje nustatyta, jog tam, kad toks pareiškimas galiotų turinio prasme, reikia jį pateikti paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui, t. y. palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos mirties dieną teismui, per nustatytą terminą ( 9 ).

33.

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kaip pagrindinį pirmojo klausimo punktą iškėlė substituciją, manau, jog šis teismas daro prielaidą, kad Vokietijos teisėje nustatytas reikalavimas pateikti pareiškimą dėl palikimo atsisakymo paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui nėra pareiškimo galiojimo formos prasme reikalavimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 650/2012 28 straipsnį. Vis dėlto galimos substitucijos klausimas bus pagrįstas tik tada, kai ši prielaida pasitvirtins. Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar šis reikalavimas yra šio akto galiojimo formos, ar turinio prasme sąlyga ( 10 ).

34.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui performuluoti klausimus ir visų pirma nustatyti, ar Reglamento Nr. 650/2012 13 ir 28 straipsnių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad reikalavimas pateikti pagal paveldėjimui taikytiną teisę pareiškimą dėl palikimo atsisakymo paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui, t. y. palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos mirties dieną teismui, turi būti vertinamas kaip šio pareiškimo galiojimo formos prasme sąlyga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 650/2012 28 straipsnį.

35.

Jau seniai pastebėta, jog visose pasaulio teisės sistemose vienodai nurodoma, kad įpėdinis gali būti asmuo, pergyvenęs palikėją – vis dėlto ties tuo požiūrių į paveldėjimą harmonija ir baigiasi ( 11 ). Todėl apibrėžiant Sąjungos teisės sąvokas paveldėjimo teisės srityje, kurių Sąjungos įstatymų leidėjas tiesiogiai neapibrėžė, reikia elgtis atsargiai. Tokios sąvokos yra palikimo priėmimas ir atsisakymas.

36.

Iš esmės įpėdinio pareiškimas dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo yra vienašalis teisės aktas, pagal kurį asmuo, įgyjantis tam tikrą palikimo teisę iš palikėjo, sprendžia, ar tapti, ar netapti teisių ir pareigų, kylančių iš paveldėjimo, subjektu, arba ar tapti šių teisių subjektu apribojant atsakomybę su palikimu susijusių įsipareigojimų atžvilgiu ( 12 ).

37.

Kadangi šie pareiškimai yra labai svarbūs ne tik tiems asmenims, kurie įgijo tam tikras teises po palikimo atsiradimo, bet ir palikėjų kreditoriams, atitinkamose teisės sistemose nustatyti tam tikri reikalavimai, susiję su tokių pareiškimų galiojimu. Teisinio tikrumo ir kreditorių apsaugos sumetimais pateisinamas visų pirma termino, per kurį įpėdiniai gali pateikti tokius pareiškimus, nustatymas įstatyme; dėl jų nepateikimo per šį terminą dažniausiai įvyksta galutinis paveldėjimas. Šie sumetimai taip pat pagrindžia specialių reikalavimų, susijusių su tokių pareiškimų forma, įskaitant teismo ar notaro dalyvavimą, nustatymą.

38.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti prejudiciniai klausimai yra susiję su teisme, turinčiame jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnį, pateikiamais pareiškimais dėl palikimo atsisakymo, kuriems taip pat taikoma šio reglamento 28 straipsnio nuostata. Manau, reikia sutikti su doktrinoje išdėstytais požiūriais, kad Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnio nuostatą turi būti aiškinama taip, kad ji galioja tik pareiškimams, kurie pateikiami jau po palikimo atsiradimo ( 13 ), taip pat kad ji netaikoma tuo atveju, kai tam, kad atsirastų tam tikri teisiniai padariniai, nustatyti paveldėjimui taikytinoje teisėje, teismas turi atlikti veiksmus, apimančius ne tik pareiškimo priėmimą, bet ir, pvz., sprendimo priėmimą ar kito proceso pradėjimą ( 14 ).

39.

Taigi darytina prielaida, kad Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnis taikomas pareiškimams dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo, pagal kuriuos asmuo, turintis tam tikrą paveldėjimo teisę pagal paveldėjimui taikytiną teisę, savo vienašališku valios pareiškimu, nereikalaujančiu teismo patvirtinimo ar tolesnio proceso inicijavimo, galutinai ( 15 ) tampa arba galutinai atsisako tapti teisių ir pareigų, kylančių iš paveldėjimo, subjektu arba tampa šių teisių subjektu, apribodamas savo atsakomybę palikėjo įsipareigojimų atžvilgiu.

40.

Atitiktis reikalavimams, kurie yra būtini, kad atsirastų pirmesniame punkte nurodyti padariniai, pagal skirtingas teisines sistemas gali būti suprantama skirtingai. Galima svarstyti, ar veiksmas, kuriuo siekiama šių padarinių, buvo atliktas, ar jis galioja, ar yra veiksmingas. Siekdamas išvengti terminologinės painiavos, toliau vartosiu sąvoką „galiojimas“. Pareiškimo dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo galiojimą suprantu taip, kad yra įvykdyti paveldėjimui taikytinoje teisėje nustatyti reikalavimai, kuriais siekiama vienašališku valios pareiškimu sukelti šios išvados 39 punkte nurodytas pasekmes – galutinai įgyti arba galutinai atsisakyti teisių ir pareigų, kylančių iš paveldėjimo, arba įgyti teises, apribojant atsakomybę palikėjo įsipareigojimų atžvilgiu.

41.

Šios sąlygos apima Vokietijos teisėje nustatytą reikalavimą pareiškimą dėl palikimo atsisakymo pateikti paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui.

42.

Tarp pareiškimo dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo galiojimo sąlygų galima išskirti paveldėjimo teisėje nustatytas galiojimo turinio ir formos prasme sąlygas. Dėl galiojimo turinio prasme sąlygų pažymėtina, kad tai yra tik paveldėjimo teisėje nustatytos nuostatos, o ne nuostatos, kurioms taikomi kiti statusai, pvz., asmeninis statusas ( 16 ).

43.

Jeigu galiojimą tiek turinio, tiek formos prasme lemia ta pati teisės sistema, vertinimas, kurios tokio pareiškimo sąlygos yra turinio, o kurios – formos galiojimo sąlygos, neturi didesnės praktinės reikšmės. Kitaip yra, kai tarp faktų atsiranda svetimas elementas ir pagal galiojančias tarptautinės privatinės teisės kolizines normas nustatoma, kad šio teisės akto galiojimo turinio ir formos prasme sąlygos nustatytos skirtingose teisės sistemose (statusai).

44.

Tuo atveju, kai pareiškimo dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo galiojimui turinio prasme taikomas vienas statusas (paveldėjimo statusas), o galiojimui formos prasme taikomas kitas statusas (formos statusas), toks teisės aktas galioja, jeigu yra įvykdytos galiojimo turinio prasme sąlygos, kurias lemia pirmas statusas, ir galiojimo formos prasme sąlygos, kurias lemia antras statusas.

45.

Pagal Reglamento Nr. 650/2012 23 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies e punktą palikimo perdavimas ir palikimo arba testamentinės išskirtinės priėmimo arba atsisakymo sąlygos ir pasekmės reglamentuojami pagal Reglamento Nr. 650/2012 21 arba 22 straipsnius nustatytoje teisėje.

46.

Pagal Reglamento Nr. 650/2012 28 straipsnį pareiškimas dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo formos prasme galioja, kai jis alternatyviai atitinka: a) paveldėjimui taikytinos teisės reikalavimus (lex successionis); arba b) valstybės, kurioje yra pareiškimą pateikiančio asmens įprastinė gyvenamoji vieta, teisės reikalavimus.

47.

Be to, Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnyje nustatoma papildoma jurisdikcija įpėdinio įprastinės gyvenamosios vietos teismams priimant pareiškimą dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo.

48.

Reglamento Nr. 650/2012 23 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies e punkto derinys su 13 straipsniu ir 28 straipsnio b punktu reiškia, kad pareiškimus pateikiant teismams, turintiems jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnį, iš esmės tų pareiškimų galiojimą turinio prasme reikia vertinti per paveldėjimui taikytinos teisės prizmę, o formos prasme – per įpėdinio įprastinės gyvenamosios vietos teisės, kuri yra ir jo pareiškimą priimančio teismo teisė, prizmę.

49.

Pagal tarptautinę privatinę teisę nėra lengva nustatyti ribą tarp teisės akto formos ir teisės akto turinio, nes atskirų teisės sistemų požiūris šiuo klausimu skiriasi ( 17 ).

50.

Pagal Sąjungos teisėje suderintas tarptautinės privatinės teisės normas šis klausimas turi būti sprendžiamas savarankiškai. Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatos formuluotę, bet ir jos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą ( 18 ).

51.

Kai aiškiai nedaroma nuorodos į valstybės narės teisę, reikia atlikti savarankišką vertinimą ir nustatyti vientisą elementų, susijusių su teisės akto galiojimu turinio prasme ir formos prasme, apimtį ( 19 ). Vertinimas pagal paveldėjimui taikytiną teisę (šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą atveju – pagal Vokietijos teisę) neturi reikšmės.

52.

Jei nustatoma, kad tam tikra galiojimo sąlyga yra susijusi su akto forma, ji automatiškai pašalinama iš galiojimo turinio prasme sąlygų grupės. Taip yra todėl, kad tas pats elementas negali būti vertinamas vienu metu atsižvelgiant į du skirtingus statusus (šiuo atveju paveldėjimo statusą ir formos statusą).

53.

Šios išvados apimtį lemia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų apimtis ir pagrindinės bylos ginčo dalykas. Teisinio klausimo, dėl kurio teikiama išvada, ribas apibrėžia du klausimai: pateikto pareiškimo tipas ir Vokietijos teisėje nustatyta jo galiojimo sąlyga. Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudiciniai klausimai yra susiję su įpėdinių pareiškimu dėl palikimo atsisakymo ir Vokietijos teisėje nustatyta pareiškimo dėl palikimo atsisakymo galiojimo sąlyga, kai tokį pareiškimą per įstatyme nustatytą terminą reikalaujama pateikti palikimo bylą nagrinėjančiam teismui, t. y. palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos mirties dieną teismui.

54.

Tolesnėje analizės dalyje apsiribosiu svarstymais dėl įpėdinio pareiškimo dėl palikimo atsisakymo ir jo galiojimo sąlygos, kylančios iš nacionalinės teisės, – pareigos pateikti pareiškimą paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui ( 20 ).

55.

Taigi atsakymas į prejudicinius klausimus priklauso nuo savarankiško sąvokos „forma“, kurią įstatymų leidėjas vartoja Reglamento Nr. 650/2012 28 straipsnyje, aiškinimo, konkrečiau kalbant, nustatymo, ar reikalavimas pateikti pareiškimą dėl palikimo atsisakymo paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui yra šio teisės akto galiojimo formos prasme sąlyga.

56.

Reglamente Nr. 650/2012 įstatymų leidėjas tokį savarankišką galiojimo sąlygų vertinimą tiesiogiai pateikė 26 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 3 dalyje, nustatydamas, kalbant apie paskutinę valią dėl turto palikimo, kurie šių teisės aktų aspektai yra susiję su galiojimu turinio prasme ir kurie – formos prasme. Vis dėlto Reglamente Nr. 650/2012 nėra nuostatos, nustatančios, kurie aspektai susiję su pareiškimo dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo galiojimu turinio prasme, o kurie – formos prasme. Todėl tai yra klausimas, į kurį reikia atsakyti aiškinant šį reglamentą.

57.

Iš esmės sąvoka teisės akto „forma“ suprantama kaip teisėje nustatytas konkretaus asmens valios pareiškimo būdas, kuriuo siekiama sukelti teisines pasekmes, o jo nepaisymas reiškia, kad šios pasekmės nebus sukeltos ( 21 ). Pareiškimo pateikimas teisme yra pareiškimą pateikiančio asmens valios išreiškimo būdas. Vis dėlto paprastai pripažįstama, jog pats reikalavimas, kad pareiškimas pasiektų adresatą, nėra formos elementas ( 22 ). Tai būtų argumentas, prieštaraujantis tam, kad nagrinėjamas Vokietijos teisės reikalavimas būtų laikomas pareiškimo galiojimo formos prasme sąlyga.

58.

Savarankiško aiškinimo atspirties taškas yra nuostatos formuluotė, jos kontekstas ir reglamentavimo tikslas. Reglamento Nr. 650/2012 28 straipsnio nuostatos formuluotė nepateikia vienareikšmio atsakymo į klausimą dėl nagrinėjamo reikalavimo vertinimo. Vis dėlto šio reglamento 28 straipsnis yra glaudžiai susijęs su jo 13 straipsniu, net jeigu jo taikymo sritis neapsiriboja pareiškimais, pateiktais pagal pastarąją nuostatą jurisdikciją turinčiame teisme. Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnyje nustatyta, kad įpėdinio įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismo jurisdikcijos sąlyga yra ta, kad įpėdinio įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje galiojančioje paveldėjimo teisėje būtų numatyta galimybė pateikti pareiškimą dėl palikimo atsisakymo teisme. Iš to matyti, kad pagal Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnį jurisdikcijos sąlyga yra lygiagrečiai egzistuojančios dvi teisės sistemos, kuriose nustatytas iš esmės tapatus sprendimas – patikėti teismams priimti pareiškimus dėl palikimo atsisakymo.

59.

Taigi Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnyje tiesiogiai nurodoma įpėdinio įprastinės gyvenamosios vietos teismo valstybės teisė, nors tai daroma tik siekiant nustatyti teismo jurisdikcijos pagrindus. Tai rodo, kad teisme atliekamų veiksmų apimtis turi būti nustatoma per įpėdinio įprastinės gyvenamosios vietos teismo valstybės teisės prizmę. Šią sąlygą atitinka sprendimas, nustatytas Reglamento Nr. 650/2012 28 straipsnyje, iš kurio matyti, kad veiksmų, kurie turi būti atlikti teisme pateikiant pareiškimą, apimtį lemia arba paveldėjimui taikytina teisė, arba įpėdinio įprastinės gyvenamosios vietos teismo valstybės teisė. Iš to matyti, kad visi teisme atliktini veiksmai turi būti nustatyti arba pagal vieną, arba pagal kitą teisės sistemą. Tiek, kiek šie veiksmai yra susiję su pareiškimą dėl palikimo atsisakymo pateikiančio asmens valios išreiškimo ir įtvirtinimo būdu, jie apibrėžia pareiškimo dėl palikimo atsisakymo formą. Teismo dalyvavimą atliekant šiuos veiksmus reikia laikyti šios formos elementu.

60.

Šios nuostatos tikslas tiesiogiai išplaukia iš Reglamento Nr. 650/2102 32 konstatuojamosios dalies. Juo siekiama palengvinti įpėdinių ir testamentinės išskirtinės gavėjų gyvenimą, leidžiant jiems teikti pareiškimus dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo valstybės narės, kurioje yra jų įprastinė gyvenamoji vieta, teisėje numatyta forma tos valstybės narės teismuose.

61.

Siekdamas šio tikslo Sąjungos įstatymų leidėjas Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnyje nustatė papildomą jurisdikciją įpėdinio įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismams, kad jie galėtų priimti pareiškimą dėl palikimo atsisakymo. O šio reglamento 28 straipsnio b punkte jis nustatė, kad pareiškimas dėl palikimo atsisakymo galioja formos prasme ir tuo atveju, jeigu atitinka valstybės, kurioje yra asmens, pateikusio pareiškimą, įprastinė gyvenamoji vieta, teisės reikalavimus ( 23 ).

62.

Pareiškimų dėl palikimo atsisakymo, pateiktų teisme, turinčiame jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnį, atveju šio reglamento 28 straipsnio b punkto nuostata užtikrinama, kad speciali teisė, suteikta asmeniui, turinčiam teisę pateikti pareiškimą, nustatytą reglamento 32 konstatuojamojoje dalyje, ir įgyvendinama nustatant specialią jurisdikciją pagal šio reglamento 13 straipsnį, nebūtų tik iliuzija. Prašydamas savo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismo priimti pareiškimą dėl palikimo atsisakymo įpėdinis užsitikrina, kad šiame teisme atlikto veiksmo galiojimas formos prasme nepriklausys nuo formalių reikalavimų tokiam pareiškimui, nustatytų paveldėjimui taikytinoje teisėje ( 24 ).

63.

Atkreiptinas dėmesys į ypatingą palikimo atsisakančių asmenų padėtį. Skirtingai nei palikimą priimantys asmenys, šie asmenys iš esmės neturi atsižvelgti į būtinybę ateityje atlikti papildomus veiksmus. Pateikdami savo pareiškimą jie siekia galutinai atsisakyti paveldėjimo teisių ir būti atleisti nuo su tuo susijusių įsipareigojimų. Dažnai tai yra asmenys, kurie per savo gyvenimą neturėjo ryšių su palikėju ir dėl to nenori iš jo paveldėti, pirmenybę teikdami savo teisiniam saugumui (nėra atsakomybės už galimas palikėjo skolas), o ne galimai materialinei naudai (kylančiai iš įgyjamo paveldimo turto) ( 25 ).

64.

Reglamento Nr. 650/2012 tikslas leisti įpėdiniams pateikti pareiškimus dėl palikimo atsisakymo savo įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje reikalauja, kad šie asmenys, kreipdamiesi į teismą, turintį specialųjį jurisdikcijos pagrindą priimti jų pareiškimą, atlikdami veiksmus tame teisme ir taip įvykdydami formaliuosius reikalavimus, nustatytus vietos, kurioje atliekami veiksmai, teisėje, neprivalėtų imtis tolesnių veiksmų kitų šalių teismuose, kad šie veiksmai galiotų.

65.

Kitoks aiškinimas reikštų, kad asmuo, atsisakantis palikimo, turėtų atlikti daug veiksmų, siekdamas nustatyti paveldėjimui taikytiną teisę, įskaitant palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos mirties dieną nustatymą (Reglamento Nr. 650/2012 21 straipsnis) ( 26 ) ir nustatymą, ar jis pasirinko paveldėjimui taikytiną teisę (Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnis). Paskui reikėtų nustatyti, kuris iš valstybės narės teismų turi teritorinę jurisdikciją priimti pareiškimą, išversti atitinkamus dokumentus į paveldėjimo bylą nagrinėjančio teismo oficialiąją kalbą ir išsiųsti juos tam teismui. Visi šie veiksmai turėtų būti atlikti nepasibaigus terminui, nustatytam pagal paveldėjimui taikytiną teisę. Šiuo atžvilgiu našta asmeniui, kuris nenori paveldėti iš palikėjo, nepaisant paveldėjimui taikytinos teisės, būtų visiškai neproporcinga ( 27 ).

66.

Negalima nesutikti su Komisija, kad dėl ribotos teismo jurisdikcijos apimties, nustatytos Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnyje, pripažinimas, kad pareiškimo pateikimo jam nepakanka, reikštų, kad Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnis įpėdiniams neturėtų jokios naudos. Net atrodo, kad pasinaudojus šioje nuostatoje numatyta galimybe palikimo atsisakiusio įpėdinio palikimo bylos išsprendimo laikas ne sutrumpėtų, o pailgėtų. Netgi kyla rizika, kad pagal Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnį įpėdinis klaidingai suprastų veiksmų, atliktų įprastinės gyvenamosios vietos teisme, galiojimą ir dėl to jam galbūt būtų padaryta žala. Todėl Reglamento Nr. 650/2012 tikslai, nustatyti jo 7 ir 32 konstatuojamosiose dalyse, ne tik nebūtų pasiekti, bet priešingai: šis reglamentas padidintų netikrumą dėl įpėdinio teisinės padėties.

67.

Atsižvelgiant į Sąjungos įstatymų leidėjo tikslą – palengvinti įpėdinių gyvenimą, darytina prielaida, kad iš papildomos jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnį suteikimo įpėdinio įprastinės gyvenamosios vietos teismams matyti, kad įpėdinis turi turėti galimybę galutinai atsisakyti paveldėjimo teisių, atlikdamas veiksmus tik savo įprastinės gyvenamosios vietos teisme. Todėl tokios pasekmės, kaip įpėdinio teisių į palikimą atsisakymo sukėlimo sąlyga, negali būti tolesnių jo veiksmų atlikimas kitos valstybės narės teisme.

68.

Pirma nurodytos aplinkybės galėtų pagrįsti tai, kad paveldėjimui taikytinoje teisėje nustatytas reikalavimas pateikti pareiškimą dėl palikimo atsisakymo paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui vertintinas kaip šio pareiškimo galiojimo formos prasme sąlyga. To reikalauja nuostatų, kuriomis nustatoma galimybė teikti pareiškimus dėl palikimo atsisakymo įpėdinio įprastinės gyvenamosios vietos teisme, veiksmingumas (effet utile) ( 28 ).

69.

Tokiomis aplinkybėmis termino pareiškimui dėl palikimo atsisakymo pateikti, nustatyto pagal palikimui taikytiną teisę, laikomasi, jei iki jo pabaigos įpėdinio įprastinės gyvenamosios vietos teisme atlikti visi veiksmai, kurių reikia imtis pagal tos šalies teisę, kad pareiškimas būtų laikomas pateiktu. Siekiant jo laikytis nebūtina pateikti pareiškimo paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui, esančiam kitoje valstybėje narėje, kad jis būtų įvykdytas, jei toks reikalavimas kyla tik iš paveldėjimui taikytinos teisės.

70.

Šiomis aplinkybėmis kyla abejonių, kurios, be kita ko, yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų, kaip suprasti Reglamento Nr. 650/2012 32 konstatuojamosios dalies paskutinį sakinį, pagrindas. Iš jo aiškiai matyti, kad asmenys, kurie pateikia pareiškimą dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, turėtų patys informuoti paveldėjimo klausimus nagrinėjantį ar nagrinėsiantį teismą ar instituciją apie tokių pareiškimų buvimą, laikydamiesi paveldėjimui taikytinoje teisėje nustatytų terminų.

71.

Doktrinoje ginčijamasi dėl Reglamento Nr. 650/2012 32 konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio reikšmės. Nurodoma, kad šio reglamento nuostatos, visų pirma jo 13 ir 28 straipsniai ar bet kuri kita šio reglamento nuostata, nepagrindžia nei pareigos informuoti kitos valstybės narės teismus apie pateiktą pareiškimą dėl palikimo atsisakymo, nei pareigos tokius pareiškimus pateikti. Tokia pareiga, ypač jeigu jos įvykdymas būtų pareiškimo galiojimo sąlyga, negali išplaukti iš pačios reglamento konstatuojamosios dalies ( 29 ).

72.

Žinoma, reglamento konstatuojamosios dalys pačios savaime nėra asmenų teisių ir pareigų šaltinis ( 30 ). Jos vaidina svarbų vaidmenį aiškinant norminės dalies nuostatas, ir jose nurodomi įstatymų leidėjo tikslai ir bendrais bruožais – jų įgyvendinimo priemonės. O apibrėžiamos šios priemonės reglamento norminėje dalyje.

73.

Tai, kad Reglamento Nr. 650/2012 32 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje nustatyta pareiga informuoti teismą nėra tiesiogiai nurodoma reglamento norminėje dalyje, vis dėlto nereiškia, kad tokios pareigos nekyla. Reglamento Nr. 650/2012 28 straipsnis yra šio reglamento III skyriuje „Taikytina teisė“, kuriame pateikiamos kolizinės normos. Pagal Reglamento Nr. 650/2012 23 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies e punktą palikimo perdavimą ir palikimo ar testamentinės išskirtinės priėmimo ar atsisakymo sąlygas ir pasekmes reglamentuoja palikimui taikytina teisė, nustatyta pagal Reglamento Nr. 650/2012 21 ir 22 straipsnius. Todėl pareiškimo dėl palikimo atsisakymo galiojimui turinio prasme taikoma paveldėjimui taikytina teisė. Jeigu pagal šią teisę pareiga informuoti paveldėjimo bylą nagrinėjantį teismą apie pateiktą pranešimą būtų pranešimo galiojimo turinio prasme sąlyga, galima teigti, kad 32 konstatuojamosios dalies paskutinis sakinys susijęs su pareiga, kylančia iš paveldėjimui taikytinos teisės, nustatytos šio reglamento 21 ir 22 straipsniuose. Tokia situacija susidarytų, jei taikytume Vokietijos teisėje nustatytą pareiškimo dėl palikimo atsisakymo formos vertinimą – pareigos šaltinis tuomet būtų Reglamento Nr. 650/2012 21 straipsnis, siejamas su BGB 1945 straipsniu ( 31 ).

74.

Vis dėlto, kaip matyti iš šios išvados, toks vertinimas draudžiamas pagal Reglamento Nr. 650/2012 nuostatas. Tokiomis aplinkybėmis ir, nesant vienodos Sąjungos pareiškimų dėl palikimo atsisakymo priėmimo sistemos, nustatančios pareiškimų dėl palikėjo palikimo perdavimą vienam paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui, 32 konstatuojamosios dalies paskutinis sakinys turi būti suprantamas kaip nurodantis, kad pareiškimą dėl palikimo atsisakymo pateikęs asmuo turi atlikti veiksmus, dėl kurių paveldėjimo bylą nagrinėjantis teismas sužinotų apie galiojančio pareiškimo pateikimą. Atliekant šiuos veiksmus būtų išvengta rizikos, kad bus priimtas sprendimas, pagrįstas neteisingu konstatavimu, kad pareiškimas dėl palikimo atsisakymo nepateiktas. Vis dėlto, jei šie veiksmai nebus atlikti ir nebus pranešta paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui, tai nereiškia, kad pateiktas pareiškimas negalioja.

75.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Reglamento Nr. 650/2012 13 ir 28 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad paveldėjimui taikytinoje teisėje nustatytas reikalavimas pateikti pareiškimą dėl palikimo atsisakymo paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui, t. y. palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos mirties dieną teismui, yra pareiškimo galiojimo formos prasme sąlyga. Taigi, esant situacijai, kai pateikto pareiškimo galiojimas formos prasme yra vertinamas atsižvelgiant į teisę, nustatytą Reglamento Nr. 650/2012 28 straipsnio b punkte, šio reikalavimo nesilaikymas nereiškia, kad pareiškimas, pateiktas teisme, turinčiame jurisdikciją pagal šio reglamento 13 straipsnį, negalioja.

76.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinis klausimas, be kita ko, gali būti suprantamas kaip susijęs su būtinybe ir būdu kitoje valstybėje narėje vykstančiuose teismo procesuose įrodyti, kad buvo pateiktas galiojantis pareiškimas dėl palikimo atsisakymo teisme, turinčiame jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnį. Didelė Ispanijos vyriausybės pastabų dalis susijusi su šiuo klausimu.

77.

Tai yra svarbi problema, turinti didelę praktinę reikšmę. Nes kas iš to, kad įpėdinis pateikė galiojantį pareiškimą dėl palikimo atsisakymo, jei į tai neatsižvelgiama priimant kitoje valstybėje narėje teismo sprendimą dėl taikomų procedūrinių reikalavimų nesilaikymo, visų pirma susijusių su šio fakto įrodinėjimu?

78.

Vis dėlto atsižvelgiant į prejudicinio klausimo turinio pagrindimą darytina prielaida, jog, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, šioje byloje nėra problemos dėl to, kad pagrindinės bylos dalyviai T.N. ir N.N. nesilaikė procedūrinių reikalavimų. Mat prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nekyla abejonių dėl to, kad dalyviai laikydamiesi termino atliko visus pagal Nyderlandų teisę reikalingus veiksmus, kad atsisakytų palikimo. Taip pat neabejotina, kad palikimo bylą nagrinėjančiam teismui buvo pateikti visi dokumentai, kurių jis paprašė, kartu su jų vertimu į šio teismo valstybės oficialiąją kalbą. Galiausiai, atsižvelgiant į nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinį, darytina prielaida, kad Amtsgericht Bremen (Brėmeno apylinkės teismas) ginčijamą sprendimą priėmė ne dėl to, kad bylos dalyviai T.N. ir N.N. tinkamai neįrodė palikimo atsisakymo fakto rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas), ar dėl to, kad jie neįvykdė procesinių pareigų, o dėl to, kad jie palikimo bylą nagrinėjančiame teisme per BGB 1944 straipsnyje nustatytą terminą neatliko veiksmų, kurie lemia jų pareiškimo dėl palikimo atsisakymo galiojimą.

79.

Tokiomis aplinkybėmis manau, kad siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, padėsiantį priimti sprendimą šioje byloje, nebūtina svarstyti klausimų, ar vienoje valstybėje narėje vykstančiame teismo procese būtina pateikti kitoje valstybėje narėje parengtų dokumentų kopijas, originalus ir vertimus siekiant įrodyti, kad buvo pateiktas galiojantis pareiškimas dėl palikimo atsisakymo.

80.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen (Hanzos miesto Brėmeno aukštesnysis apygardos teismas) pateiktus klausimus:

2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 13 ir 28 straipsnių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad paveldėjimui taikytinoje teisėje nustatytas reikalavimas paveldėjimo bylą nagrinėjančiam teismui, t. y. palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos mirties dieną teismui, pateikti pareiškimą dėl palikimo atsisakymo yra šio pareiškimo galiojimo formos prasme sąlyga. Todėl, esant situacijai, kai pateikto pareiškimo galiojimas formos prasme yra vertinamas pagal šio reglamento 28 straipsnio b dalies nuostatą, to reikalavimo nesilaikymas nereiškia, kad pareiškimas, pateiktas teisme, turinčiame jurisdikciją pagal šio reglamento 13 straipsnį, negalioja.