Choose the experimental features you want to try

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62018CC0203

Generalinio advokato P. Pikamäe išvada, pateikta 2019 m. birželio 13 d.
Deutsche Post AG ir Klaus Leymann prieš Land Nordrhein-Westfalen ir UPS Deutschland Inc. & Co. OHG ir kt. prieš Deutsche Post AG.
Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen ir Landgericht Köln prašymai priimti prejudicinį sprendimą.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr. 561/2006 – Kelių transportas – Socialinės nuostatos – Transporto priemonės, kurios naudojamos siuntoms pristatyti teikiant universaliąją pašto paslaugą – Išimtys – Transporto priemonės, kurios iš dalies naudojamos tokioms siuntoms pristatyti – Direktyva 97/67/EB – 3 straipsnio 1 dalis – „Universalioji paslauga“ – Sąvoka.
Sujungtos bylos C-203/18 ir C-374/18.

Court reports – general – 'Information on unpublished decisions' section

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2019:502

GENERALINIO ADVOKATO

PRIIT PIKAMÄE IŠVADA,

pateikta 2019 m. birželio 13 d. ( 1 )

Sujungtos bylos C‑203/18 ir C‑374/18

Deutsche Post AG,

Klaus Leymann

prieš

Land Nordrhein-Westfalen

(Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinės žemės aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

ir

UPS Deutschland Inc. & Co. OHG,

DPD Dynamic Parcel Distribution GmbH & Co. KG,

Bundesverband Paket & Expresslogistik eV

prieš

Deutsche Post AG

(Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Kelių transportas – Reglamentas (EB) Nr. 561/2006 – Tachografo naudojimas – 13 straipsnio 1 dalies d punktas – Nukrypti leidžianti nuostata dėl transporto priemonių, kurios naudojamos siuntoms pristatyti teikiant universaliąją pašto paslaugą – Transporto priemonės, kurios iš dalies naudojamos siuntoms, nepriskirtinoms universaliajai pašto paslaugai, pristatyti – Direktyva 97/67/EB – Universaliosios paslaugos sąvoka“

1. 

Šiose sujungtose prejudicinėse bylose Teisingumo Teismo visų pirma prašoma apibrėžti 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 su pakeitimais, padarytais 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 165/2014 (toliau – Reglamentas Nr. 561/2006) ( 2 ), 13 straipsnio 1 dalies d punkto taikymo ribas. Remdamosi šia teisės norma valstybės narės gali patvirtinti nuostatą, leidžiančią nukrypti nuo šiame reglamente nustatytų taisyklių dėl vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių taikymo tuo atveju, kai vežimas vykdomas transporto priemonėmis, kurias universaliosios pašto paslaugos teikėjai „naudoja siuntoms pristatyti, teikiant universaliąją paslaugą“.

2. 

Konkrečiai kalbant, savo sprendime Teisingumo Teismas turės pareikšti nuomonę, ar ši nukrypti leidžianti nuostata turi būti suprantama taip, kad ji taikytina tik toms transporto priemonėms, kurios naudojamos vien ir išimtinai universaliajai paslaugai priskirtinoms siuntoms pristatyti, ar ji taip pat gali būti taikoma, kai šiomis transporto priemonėmis pristatomos daugiausia (arba kitokiu nustatytu santykiu) siuntos, priskirtinos minėtos paslaugos teikimui.

I. Teisinis pagrindas

A.   Sąjungos teisė

1. Reglamentas Nr. 561/2006

3.

Reglamento Nr. 561/2006 1 straipsnyje nustatyta:

„Siekiant suderinti konkurencijos sąlygas tarp sausumos transporto rūšių, ypač kelių transporto sektoriuje, bei pagerinti darbo sąlygas ir saugų eismą keliuose, šis reglamentas nustato vairavimo trukmių, pertraukų ir poilsio laikotarpių taisykles vairuotojams, vežantiems keleivius ir krovinius keliais. Šiuo reglamentu taip pat siekiama skatinti valstybių narių stebėsenos ir vykdymo praktikos bei kelių transporto pramonės darbo pagerėjimą.“

4.

Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta:

„Šis reglamentas taikomas vežant keliais:

a)

krovinius, kai maksimali leidžiama transporto priemonės masė kartu su priekaba ar puspriekabe viršija 3,5 tonos <…>“

5.

Minėto reglamento 5–9 straipsniuose išdėstytos taisyklės, taikomos transporto priemonės ekipažui, vairavimo trukmei, pertraukoms ir poilsio laikotarpiams.

6.

To paties reglamento 13 straipsnio, kuris yra IV skyriuje („Išimtys“), 1 dalyje nurodyta:

„Jei nepažeidžiami 1 straipsnyje nustatyti tikslai, kiekviena valstybė narė savo teritorijoje arba, suinteresuotoms valstybėms sutikus, kitos valstybės narės teritorijoje gali leisti išimtis dėl 5–9 straipsnių ir nustatyti tokioms išimtims individualias sąlygas, kai vežama tokiomis transporto priemonėmis:

<…>

d)

transporto priemonėmis ar transporto priemonių junginiais, kurių leidžiama maksimali masė neviršija 7,5 t ir kurias naudoja universaliųjų paslaugų teikėjai, apibrėžti 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo ( 3 ) 2 straipsnio 13 punkte, naudoja siuntoms pristatyti, teikiant universaliąją paslaugą.

Šios transporto priemonės naudojamos ne toliau kaip 100 kilometrų spinduliu nuo ūkio subjekto buvimo vietos ir su sąlyga, kad transporto priemonės vairavimas nėra pagrindinė vairuotojo veikla;

<…>“

2. Reglamentas (ES) Nr. 165/2014

7.

2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 165/2014 dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3821/85 dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų ir iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 561/2006 ( 4 ), nustatyti, be kita ko, įpareigojimai ir draudimai, taikomi kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų gamybai, montavimui, naudojimui, bandymui ir kontrolei.

3. Direktyva 97/67/EB

8.

Direktyvos 97/67, iš dalies pakeistos 2008 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/6/EB ( 5 ) (toliau – Direktyva 97/67), 2 straipsnio 13 punkte nurodyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos sąvokos:

<…>

13)

universaliųjų paslaugų teikėjas: valstybinis arba privatus pašto paslaugų teikėjas, valstybėje narėje teikiantis universaliąsias pašto paslaugas arba jų dalį, apie kurį pagal 4 straipsnį buvo pranešta Komisijai“.

9.

Šios direktyvos 3 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad naudotojai turėtų teisę į universaliąsias paslaugas, apimančias apibrėžtos kokybės visoje teritorijoje visiems naudotojams prieinamomis kainomis nenutrūkstamai teikiamas pašto paslaugas.

<…>

4.   Kiekviena valstybė narė užtikrina būtinas priemones šių universaliųjų paslaugų teikimui:

pašto siuntų iki 2 kg surinkimą, rūšiavimą, pervežimą ir pristatymą,

siuntinių iki 10 kg surinkimą, rūšiavimą, pervežimą ir pristatymą,

registruotųjų ir įvertintųjų siuntų paslaugas.

5.   Nacionalinės reguliavimo institucijos gali padidinti universaliosioms paslaugoms priskiriamų pašto siuntinių svorio ribą iki bet kurio svorio, neviršijančio 20 kg, bei nustatyti specialią tokių siuntinių pristatymo į namus tvarką.

<....>“

B.   Vokietijos teisė

10.

Verordnung zur Durchführung des Fahrpersonalgesetzes (Nutarimas dėl vairuotojų įstatymo įgyvendinimo, toliau – FPersV) 1 straipsnyje „Kelių transporto priemonių vairavimo trukmė ir poilsio laikotarpiai“ numatyta:

„(1)   Vairuotojai,

1.

vairuojantys transporto priemones, kurios naudojamos kroviniams gabenti ir kurių leidžiama maksimali masė kartu su priekaba ar puspriekabe yra didesnė kaip 2,8 tonos, bet ne didesnė kaip 3,5 tonos,

<…>

turi laikytis vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių taisyklių pagal [Reglamento Nr. 561/2006] 4, 6–9 ir 12 straipsnius.

(2)   1 dalies nuostatos netaikomos

1.

18 straipsnyje nurodytoms transporto priemonėms,

<…>

(6)   <…> Verslininkas privalo

1.

perduoti vairuotojui pakankamą skaičių tinkamų formų, skirtų vairuotojo įrašams ir parengtų pagal 1 priede pateiktą pavyzdį,

2.

patikrinti vairuotojų perduotus lapus su įrašais iš karto po jų perdavimo ir nedelsiant imtis būtinų priemonių, siekiant užtikrinti 1–5 sakiniuose nurodytų reikalavimų laikymąsi,

3.

saugoti vairuotojų perduotus įrašus chronologine tvarka ir įskaitoma forma už transporto priemonės ribų vienus metus po jų perdavimo ir pareikalavus pateikti juos kompetentingiems asmenims,

4.

pasibaigus įrašų saugojimo laikotarpiui, sunaikinti juos iki kitų kalendorinių metų kovo 31 d. <…>

<…>“

11.

FPersV 18 straipsnyje „Nukrypti leidžiančios nuostatos pagal Reglamentą (EB) Nr. 561/2006 ir Reglamentą (ES) Nr. 165/2014“ nustatyta:

„(1)   Pagal [Reglamento Nr. 561/2006] 13 straipsnio 1 dalį ir [Reglamento Nr. 165/2014] 3 straipsnio 2 dalį, vykdant veiklą, kuriai taikomas Vairuotojų įstatymas, [Reglamento Nr. 561/2006] 5–9 straipsniai ir [Reglamentas Nr. 165/2014] netaikomi šių kategorijų transporto priemonėms:

<…>

4.

transporto priemonėms ar transporto priemonių junginiams, kurių leidžiama maksimali masė neviršija 7,5 tonos ir kurias pašto paslaugų teikėjai, teikiantys universaliąsias paslaugas, kaip jos apibrėžiamos 1999 m. gruodžio 15 d.Post Universaldienstleistungsverordnung (Federalinis nutarimas dėl universaliųjų pašto paslaugų) ( 6 ) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. liepos 7 d. įstatymo ( 7 ) 3 straipsnio 26 dalimi [(toliau – PUDLV)], 1 straipsnio 1 dalyje, 100 kilometrų spinduliu nuo įmonės įsisteigimo vietos naudoja siuntoms pristatyti teikdami universaliąją paslaugą, su sąlyga, kad transporto priemonės vairavimas nėra pagrindinė vairuotojo veikla;

<…>“

12.

1997 m. gruodžio 22 d.Postgesetz (Pašto įstatymas) ( 8 ) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2017 m. kovo 29 d. įstatymo ( 9 ) 169 straipsniu (toliau – PostG), 4 straipsnio 1 punkto b papunktyje numatyta:

„Šiame įstatyme pašto paslaugomis laikomos šios komercinės paslaugos:

<…>

b)

adresuotų siuntų, kurių vieneto svoris neviršija 20 kg, vežimas,

<…>“

13.

PostG 11 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Universaliosios paslaugos – tai 4 straipsnio 1 punkte numatytas minimalus apibrėžtos kokybės pašto paslaugų, teikiamų visoje teritorijoje už prieinamą kainą, spektras. Universaliosios paslaugos apsiriboja licencijuojamomis pašto paslaugomis ir pašto paslaugomis, kurios transportavimo atžvilgiu bent jau iš dalies gali būti teikiamos kartu su licencijuojamomis pašto paslaugomis. Universaliosios paslaugos apima tik tokias paslaugas, kurios visuotinai laikomos būtinomis.

(2)   Federalinė vyriausybė įgaliojama priimti nutarimą, kuriam reikalingas Bundestag (Federalinis parlamentas, Vokietija) ir Bundesrat (Federalinė Taryba, Vokietija) pritarimas, ir nustatyti 1 straipsnyje nurodytų universaliųjų paslaugų turinį ir apimtį.“

14.

Remdamasi PostG 11 straipsnio 2 dalimi federalinė vyriausybė taip patikslino universaliosios paslaugos, kiek tai susiję su PUDLV 1 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų siuntų pristatymu, apimtį:

„(1)   Universaliosiomis paslaugomis laikomos šios pašto paslaugos:

<…>

(2)   adresuotų siuntinių, kurių vieneto svoris neviršija 20 kg, o matmenys atitinka Pasaulinės pašto sąjungos konvencijoje ir atitinkamuose įgyvendinimo reglamentuose nustatytus reikalavimus, vežimas.

<…>“

II. Faktinės bylų aplinkybės, procesas pagrindinėse bylose ir prejudiciniai klausimai

A.   Byla C‑203/18

15.

Deutsche Post AG – tai universaliosios pašto paslaugos teikėja Vokietijoje. Šiuo statusu ji vykdo siuntų, kurių svoris neviršija 20 kg, vežimą pagal PUDLV 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Šiam pristatymui ji naudoja transporto priemones arba transporto priemonių junginius, kurių maksimali leidžiama masė neviršija 7,5 tonos. Tuo pat metu, naudodama tas pačias transporto priemones, Deutsche Post taip pat užtikrina siuntų, kurių svoris viršija 20 kg, t. y. universaliajai paslaugai nepriskirtinų siuntų, pristatymą, tačiau, remiantis Deutsche Post pateikta informacija, šios siuntos sudaro ne daugiau kaip 5 % bendro visų transporto priemonių krovinio net tuo laikotarpiu, kai paskirstoma daug siuntų.

16.

Deutsche Post mano, kad jai kaip universaliosios paslaugos teikėjai turi būti taikoma nukrypti leidžianti nuostata pagal FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Todėl ji neprivalo taikyti įmonėms nustatytų įpareigojimų dėl vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių taisyklių, kurių turi laikytis vairuotojai, vežantys krovinius ir keleivius kelių transporto priemonėmis.

17.

Tačiau kompetentingos institucijos teigia, kad nukrypti leidžianti nuostata negali būti taikoma, nes Deutsche Post veža ir sunkesnes siuntas, kurių svoris viršija 20 kg, t. y. viršija ribą, nustatytą universaliajai paslaugai priskirtinoms siuntoms. Šiomis aplinkybėmis buvo atlikti keli Deutsche Post įstaigų patikrinimai ir pradėtos procedūros dėl administracinių nuobaudų skyrimo šios bendrovės darbuotojams, atsakingiems už transportą ir paskirstymą, taip pat vairuotojams ekspeditoriams.

18.

2015 m. sausio 21 d.Deutsche Post ir Klaus Leymann (toliau – Deutsche Post ir kt.) pareiškė Verwaltungsgericht Köln (Kelno administracinis teismas, Vokietija) ieškinį dėl teisės konstatavimo, prašydami patikslinti FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo ribas ir pripažinti, kad ši nukrypti leidžianti nuostata taikytina ir toms transporto priemonėms, kuriomis kartu su universaliajai paslaugai priskirtinomis siuntomis vežamos ir siuntos, kurių vieneto svoris viršija 20 kg. 2016 m. vasario 2 d. sprendimu Verwaltungsgericht Köln (Kelno administracinis teismas) atmetė jų prašymą kaip nepagrįstą. Atmesdamas šį prašymą šis teismas, be kita ko, pritarė Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinė žemė, Vokietija) aiškinimui, pagal kurį minėta nukrypti leidžianti nuostata taikytina tik tuo atveju, kai transporto priemonės naudojamos „išimtinai“ tik siuntų, priskirtinų universaliajai pašto paslaugai, pristatymui.

19.

2016 m. kovo 7 d.Deutsche Post ir kt. padavė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

20.

Visų pirma šis teismas pažymi, kad priimdamas FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą Vokietijos teisės aktų leidėjas pasirėmė Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkto, kuriame yra numatyta nukrypti leidžianti nuostata dėl transporto priemonių ar transporto priemonių junginių, universaliosios pašto paslaugos teikėjo naudojamų siuntoms pristatyti teikiant universaliąją paslaugą (toliau – nagrinėjama nukrypti leidžianti nuostata), turiniu, todėl minėtos nacionalinės teisės nuostatos aiškinimas iš esmės priklauso nuo to, kaip turi būti aiškinama Sąjungos teisėje įtvirtinta nukrypti leidžianti nuostata.

21.

Šiuo klausimu jis pažymi, kad Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinės žemės siūlomas aiškinimas leistų išvengti situacijos, kai universaliosios pašto paslaugos teikėjas galėtų pasinaudoti konkurenciniu pranašumu, palyginti su įmonėmis, kurios neteikia tokios paslaugos ir todėl turi laikytis vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių taisyklių. Tačiau, šio teismo nuomone, nagrinėjama nukrypti leidžianti nuostata gali būti suprantama ir taip, kad ja siekiama kompensuoti nepalankią konkurencinę padėtį, kurioje yra universaliosios paslaugos teikėjas, nes valstybė reguliuoja paslaugų teikimo kainas ir kokybę.

22.

Be to, jeigu pagal nagrinėjamą nukrypti leidžiančią nuostatą nėra reikalaujama, kad transporto priemonės ar transporto priemonių junginiai būtų naudojami „išimtinai“ siuntoms pristatyti teikiant universaliąją paslaugą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog reikės patikslinti, ar pagal šią nukrypti leidžiančią nuostatą reikalaujama bent nustatyti, kokią dalį turi sudaryti universaliajai paslaugai priskirtinos siuntos, kad šių transporto priemonių ar transporto priemonių junginių atžvilgiu nereikėtų laikytis Reglamente Nr. 561/2006 numatytų įpareigojimų.

23.

Šiomis aplinkybėmis Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinės žemės aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

1.

Ar [Reglamento Nr. 561/2006] 13 straipsnio 1 dalies d punkte nustatyta nukrypti leidžianti nuostata aiškintina taip, kad ji taikoma tik transporto priemonėms ar transporto priemonių junginiams, kurie naudojami tik siuntoms pristatyti, teikiant universaliąją paslaugą, o gal ji taikoma ir tuomet, kai transporto priemonės ar transporto priemonių junginiai taip pat (daugiausia arba kitokiu nustatytu santykiu) naudojami siuntoms pristatyti, teikiant universaliąją paslaugą?

2.

Ar pagal pirmajame klausime nurodytą leidžiančią nukrypti nuostatą vertinant, ar transporto priemonės ar transporto priemonių junginiai naudojami tik, o gal, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, taip pat (daugiausia arba kitokiu nustatytu santykiu) siuntoms pristatyti, teikiant universaliąją paslaugą, reikia atsižvelgti į bendrą transporto priemonės ar transporto priemonių junginio naudojimą, ar į konkretų transporto priemonės ar transporto priemonių junginio naudojimą pavieniam reisui?“

B.   Byla C‑374/18

24.

Kaip ir byloje C‑203/18, ginčas pagrindinėje byloje yra susijęs su tuo, ar Deutsche Post laikosi Reglamente Nr. 561/2006 numatytų įpareigojimų.

25.

Vis dėlto ši byla skiriasi dviem aspektais: (i) ieškovės pagrindinėje byloje, t. y. UPS Deutschland Inc. & Co. OHG, DPD Dynamic Parcel Distribution GmbH & Co. KG ir Bundesverband Paket & Expresslogistik eV (toliau – UPS Deutschland ir kt.) apkaltino Deutsche Post pažeidus Gesetz gegen den unlauteren Wettbewerb (Įstatymas dėl nesąžiningos konkurencijos draudimo) 3 ir 3a straipsnius ir pareiškė ieškinį, kuriuo prašoma nurodyti nutraukti šiuos pažeidimus ir konstatuoti pareigą atlyginti dėl to patirtą žalą; (ii) kalbama apie transporto priemones ar transporto priemonių junginius, kurių masė yra didesnė kaip 2,8 tonos, bet mažesnė kaip 3,5 tonos.

26.

Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas, Vokietija) linkęs manyti, kad atsakovė negali remtis FPerSV 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta išimtimi, nes atsižvelgiant į šios nuostatos prasmę ir tikslą matyti, jog nagrinėjama nukrypti leidžianti nuostata gali būti taikoma pristatant tik universaliajai pašto paslaugai priskirtinas siuntas. Visų pirma, šio teismo teigimu, FPerSV, kuriuo į nacionalinę teisės sistemą perkeltas Reglamentas Nr. 561/2006, siekiamas tikslas pagerinti vairuotojų darbo sąlygas ir saugų eismą keliuose gali būti įgyvendintas tik tuomet, jei išimtys tokiame sektoriuje, kuriam būdinga didelė konkurencija, kaip antai pašto sektoriuje, yra aiškinamos siaurai.

27.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar tai, kad kartu su pašto siuntų pristatymu yra teikiamos tam tikros papildomos paslaugos, yra kliūtis pripažinti, jog toks siuntų pristatymas vykdomas „teikiant universaliąją paslaugą“. Šio teismo teigimu, atsakymas į šį klausimą turėtų būti teigiamas.

28.

Dėl šių priežasčių Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar [Reglamento Nr. 561/2006] 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šia nuostata [Reglamento Nr. 561/2006] 5–9 straipsnių išimtys leidžiamos tik tokiu atveju, jeigu universaliųjų paslaugų teikėjo, kaip jis suprantamas pagal [Direktyvos 97/67] 2 straipsnio 13 punktą, transporto priemone, kaip numatyta [Reglamento Nr. 561/2006] 13 straipsnio 1 dalies d punkte, yra pervežamos vien ir išimtinai siuntos, teikiant universaliąją paslaugą, ar šia nuostata [Reglamento Nr. 561/2006] 5–9 straipsnių išimtys yra leidžiamos ir tokiais atvejais, kai atitinkamomis transporto priemonėmis, be teikiant universaliąją paslaugą pervežamų siuntų, papildomai pervežamos ir kitos siuntos, kurios nepatenka į universaliųjų paslaugų kategoriją?

2.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta taip, kad [Reglamento Nr. 561/2006] 5–9 straipsnių išimtys yra leidžiamos ir tokiais atvejais, kai atitinkamomis transporto priemonėmis, be teikiant universaliąją paslaugą pervežamų siuntų, papildomai pervežamos ir kitos siuntos, kurios nepatenka į universaliųjų paslaugų kategoriją:

a)

kokią mažiausią dalį tokiu atveju turi sudaryti siuntos, transporto priemone pervežamos teikiant universaliąją paslaugą;

b)

kokią didžiausią dalį tokiu atveju gali sudaryti siuntos, kurios nepatenka į universaliųjų paslaugų kategoriją ir yra gabenamos ta pačia transporto priemone kartu su siuntomis, pervežamomis teikiant universaliąją paslaugą;

c)

kaip reikėtų nustatyti siuntų kiekius, nurodytus a ir b punktuose;

d)

ar a ir b punktuose nurodyti siuntų kiekiai turi būti nustatomi kiekvienam pavieniam atitinkamos transporto priemonės reisui, ar užtenka apskaičiuoti atitinkamą vidurkį, atsižvelgiant į bendrą tos transporto priemonės reisų skaičių?

3.

a)

Ar Sąjungai priklausančios valstybės nacionalinės teisės nuostata dėl vairuotojų, vairuojančių transporto priemones ir transporto priemonių junginius, skirtus prekėms vežti, kurių leidžiama maksimali masė yra didesnė kaip 2,8 tonos, bet ne didesnė kaip 3,5 tonos, vairavimo trukmės ir poilsio laikotarpių, kuria į nacionalinę teisę paliekant tas pačias formuluotes buvo perkeltos [Reglamento Nr. 561/2006] 13 straipsnio 1 dalies nuostatos, turi būti aiškinama remiantis tik Sąjungos teise?

b)

Ar, nepaisant to, kad Sąjungos teisės nuostatos buvo perkeltos paliekant tas pačias formuluotes, nacionalinis teismas gali aiškindamas perkeltas Sąjungos teisės nuostatas taikyti skirtingus kriterijus?

4.

Ar draudžiama siuntą klasifikuoti kaip siuntą, pervežamą teikiant universaliąją paslaugą pagal [Direktyvą 97/67], jei kartu su šia paslauga siūlomos ir tokios papildomos paslaugos:

siuntos paėmimas (be nustatyto laiko intervalo),

siuntos paėmimas (per nustatytą laiko intervalą),

vizualus siuntos gavėjo amžiaus patikrinimas,

siuntos išperkamasis mokestis,

siuntos iki 31,5 kg siuntimas gavėjo sąskaita,

siuntos peradresavimas,

siuntos grąžinimas siuntėjui, jeigu ji nepristatoma,

pageidaujama atsiėmimo diena,

pageidaujamas atsiėmimo laikas?“

C.   Procesas Teisingumo Teisme

29.

Byloje C‑203/18 rašytines pastabas pateikė Deutsche Post ir kt., Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinė žemė, Lenkijos vyriausybė ir Europos Komisija.

30.

Byloje C‑374/18 rašytines pastabas pateikė UPS Deutschland ir kt., Deutsche Post, Lenkijos vyriausybė ir Komisija.

31.

2019 m. vasario 5 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑203/18 ir C‑374/18 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

32.

Per bendrą 2019 m. kovo 28 d. posėdį abiejose sujungtose bylose žodines pastabas pateikė Deutsche Post ir kt., Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinė žemė, UPS Deutschland ir kt., Deutsche Post ir Komisija.

III. Analizė

A.   Pirminės pastabos

33.

Byloje C‑203/18 yra aišku, kad pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai susiję su Reglamento Nr. 561/2006 ir būtent su šio reglamento 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos išaiškinimu.

34.

Dėl bylos C‑374/18 pažymėtina, kad pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai, kurie iš esmės yra tapatūs klausimams byloje C‑203/18, taip pat susiję su Reglamento Nr. 561/2006 išaiškinimu. Manau, kad ir ketvirtasis klausimas byloje C‑374/18 yra susijęs su šio reglamento aiškinimu. Iš tiesų, nors pastarajame klausime nurodyta Direktyva 97/67, iš Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) pastabų labai aiškiai matyti, kad į šią direktyvą atsižvelgiama tik tiek, kiek ji leidžia apibrėžti sąvokos „universalioji paslauga“ apimtį ir nustatyti, ar tenkinama sąlyga dėl nagrinėjamos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo, t. y. ar siuntoms pristatyti „teikiant universaliąją paslaugą“ turi būti naudojamos atitinkamos transporto priemonės.

35.

Vis dėlto, priešingai nei byloje C‑203/18, užduodamas trečiąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškia abejonių, ar Reglamentas Nr. 561/2006 turi reikšmės aiškinant nacionalinės teisės nuostatas tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje.

36.

Šiuo klausimu jis primena, kad nacionaliniu įstatymu, kurio pažeidimas yra ginčijamas, t. y. FPersV, į Vokietijos teisę perkeltos Reglamento Nr. 561/2006 nuostatos, kiek tai susiję su transporto priemonėmis ar transporto priemonių junginiais, kurių leidžiama maksimali masė yra didesnė kaip 2,8 tonos. Kitaip tariant, Vokietijos teisėje nustatyta, kad vairavimo trukmę, pertraukas ir poilsio laikotarpius reglamentuojančios taisyklės yra taikomos didesniam transporto priemonių skaičiui, kitaip nei pagal Reglamentą Nr. 561/2006, nes pastarasis taikomas tik vežant keliais krovinius, kai maksimali leidžiama transporto priemonių ar transporto priemonių junginių masė viršija 3,5 tonos, kaip numatyta šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies a punkte.

37.

Taigi, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ginčas byloje C‑374/18 yra susijęs su transporto priemonėmis ar transporto priemonių junginiais, kurių maksimali leidžiama masė yra nuo 2,8 tonos iki 3,5 tonos, – šios transporto priemonės iš principo nepatenka į Reglamento Nr. 561/2006 taikymo sritį, tačiau joms taikytina Vokietijos teisė.

38.

Dėl šios priežasties šis teismas Teisingumo Teismo klausia, ar tokia nuostata, kaip FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kiek ji skirta transporto priemonėms, kurių maksimali leidžiama masė yra didesnė kaip 2,8 tonos ir mažesnė kaip 3,5 tonos, turi būti aiškinama remiantis išimtinai Sąjungos teise, ar nacionalinis teismas gali taikyti kitokius kriterijus.

39.

Jei būtų nustatyta, kad aiškindamas FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą nacionalinis teismas gali taikyti kitokius kriterijus nei kriterijai, įtvirtinti atitinkamoje Sąjungos nuostatoje, t. y. Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte, akivaizdu, kad Teisingumo Teismas neturėtų jurisdikcijos atsakyti į pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus, pateiktus byloje C‑374/18.

40.

Taigi, iš pradžių išnagrinėsiu šį trečiąjį klausimą, kaip, be to, siūlo Komisija savo rašytinėse pastabose, nes juo keliama abejonių dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos atsakyti į byloje C‑374/18 pateiktus klausimus (B dalis). Paskui galėsiu kartu išnagrinėti du klausimus, sutampančius abiejose bylose (pirmasis ir antrasis klausimai tiek byloje C‑203/18, tiek byloje C‑374/18) (C dalis), ir galiausiai – išanalizuoti ketvirtąjį klausimą byloje C‑374/18 (D dalis).

B.   Dėl trečiojo prejudicinio klausimo byloje C‑374/18

41.

Savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas – kiek jis skirtas transporto priemonėms, kurių maksimali leidžiama masė yra didesnė kaip 2,8 tonos, bet mažesnė kaip 3,5 tonos ir kurios dėl to iš principo nepatenka į Reglamento Nr. 561/2006 taikymo sritį, – turi būti aiškinamas remiantis Sąjungos teise, ar, atvirkščiai, aiškindamas tokią nuostatą nacionalinis teismas gali taikyti kitokius kriterijus, nei numatyta Sąjungos teisėje.

42.

Siekdamas atsakyti į šį klausimą iš pradžių priminsiu principus, išplaukiančius iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos šioje srityje, o paskui taikysiu šiuos principus bylos aplinkybėms.

1. Jurisprudencijos, susijusios su nacionalinėje teisėje padaryta nuoroda į Sąjungos teisę, apžvalga

43.

Pirma, pažymiu, jog tai, kad nagrinėjamu atveju FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas yra skirtas siuntų vežimui naudojant transporto priemones, kurios nepatenka į Reglamento Nr. 561/2006 taikymo sritį, nebūtinai reiškia, jog Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į jam pateiktus klausimus. Iš tiesų, Teisingumo Teismas ne kartą yra pripažinęs, kad turi jurisdikciją nagrinėti prašymus priimti prejudicinį sprendimą, pateiktus dėl Sąjungos teisės nuostatų esant tokioms situacijoms, kai pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms Sąjungos teisė tiesiogiai netaikoma, tačiau minėtos nuostatos padarytos taikytinos nacionalinės teisės aktais, kuriuose sprendžiant dėl visiškai su vidaus klausimais susijusių situacijų laikomasi Sąjungos teisėje įtvirtinto požiūrio ( 10 ). Tokia išvada iš principo grindžiama konstatavimu, jog tam, kad ateityje būtų išvengta skirtingo aiškinimo, perkeltos Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos vienodai, neatsižvelgiant į numatytas jų taikymo sąlygas ( 11 ).

44.

Vis dėlto tai nereiškia, kad Teisingumo Teismas pripažįsta savo jurisdikciją priimti sprendimą kiekvienoje byloje, kurioje turi būti taikomos nacionalinės nuostatos, paremtos nuoroda į Sąjungos teisę.

45.

Iš tiesų daugelyje sprendimų, iš kurių pirmasis buvo Sprendimas Kleinwort Benson ( 12 ) ir kurie ne kartą buvo patvirtinti neseniai priimtais sprendimais ( 13 ), Teisingumo Teismas laikėsi griežtesnės pozicijos dėl savo jurisdikcijos ribų ir pažymėjo, kad Sąjungos teisės nuostatų aiškinimas esant į jų taikymo sritį nepatenkančioms situacijoms pateisinamas, jei šios nuostatos, vadovaujantis nacionaline teise, yra tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos tokioms situacijoms. Be to, Teisingumo Teismas pripažįsta savo jurisdikciją tokiose situacijose tik tuo atveju, jei yra įsitikinęs, kad jo pateiktas išaiškinimas bus privalomas nacionaliniam teismui ( 14 ).

46.

Šiomis aplinkybėmis man atrodo būtina apibrėžti, kaip turi būti suprantama „tiesioginė“ ir „besąlygiška“ nuoroda, ir paaiškinti, kaip Teisingumo Teismas nustato, ar nacionalinis teismas privalo vadovautis jo pateiktu išaiškinimu.

47.

Dėl termino „tiesioginė“ manau, jog jis turi būti suprantamas taip, kad nuoroda turi būti aiški ir nedviprasmiška ( 15 ).

48.

Mano nuomone, toks vertinimas reiškia, kad nacionalinės teisės aktuose turi būti pakankamai tiksliai nurodyta, jog nacionalinis teisės aktų leidėjas nusprendė pasiremti Sąjungos teisės nuostatų turiniu. Siekiant laikyti tokią nuorodą pakankamai tikslia nėra būtina, kad atitinkamos Sąjungos teisės taisyklės būtų tiesiogiai įtrauktos į taikytinos nacionalinės teisės nuostatos tekstą ( 16 ), jei ši nuoroda yra pakankamai nedviprasmiška. Siekiant nustatyti, ar taip yra, man atrodo, kad pagal naujausią Teisingumo Teismo jurisprudenciją esminę reikšmę turi du dalykai: pirma, taikytinos nacionalinės teisės nuostatos turinys turi būti analogiškas Sąjungos teisės nuostatai, t. y. nacionalinė nuostata turi tiksliai pakartoti Sąjungos nuostatos pagrindinį turinį; antra, iš nacionalinės teisės akto preambulės ar aiškinamojo memorandumo turi būti aišku, kad priimdamas atitinkamą nuostatą teisės aktų leidėjas nusprendė vienodai vertinti vidaus situacijas ir situacijas, kurios reglamentuojamos Sąjungos teisės ( 17 ).

49.

Dėl termino „besąlygiška“ manau, jog jį reikia aiškinti taip, kad nuoroda turi būti susijusi su atitinkamos nuostatos kontekstu arba, vartojant labiau techninius terminus, nuoroda turi būti daroma į atitinkamų teisės nuostatų visumą. Kaip paaiškino generalinis advokatas P. Cruz Villalón ( 18 ), tai reiškia, kad atskira nacionalinio teisės aktų leidėjo nuoroda į atskirą iš Sąjungos teisės aktų išplaukiantį principą negali būti laikoma „besąlygiška“, nes yra rizika, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijos taikymas tokiam atvejui ir galiausiai atsakymas į prejudicinį klausimą bus nesusiję su pagrindine byla ir todėl bus visiškai hipotetiniai ( 19 ).

50.

Dėl Teisingumo Teismo pateikto išaiškinimo privalomo pobūdžio pakanka pažymėti, jog, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo diskreciją spręsti dėl Teisingumo Teismui pateiktų prejudicinių klausimų naudingumo ( 20 ), šis privalomumas atrodo preziumuojamas jurisprudencijoje, nebent remiantis bylos dokumentuose pateikta informacija turi būti daroma išvada, kad toks išaiškinimas nebus privalomas nacionaliniams teismams ( 21 ).

2. Taikymas nagrinėjamam atvejui

51.

Vadovaudamasis ką tik primintais principais ir dėl priežasčių, kurias išdėstysiu paskesniuose punktuose, manau, kad nuoroda į Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punktą, padaryta FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte, turi būti laikoma „tiesiogine ir besąlygiška“, todėl Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punktas tampa taikytinas transporto priemonėms, kurios nepatektų į Reglamento Nr. 561/2006 taikymo sritį, jei nebūtų šios nuorodos, nes jų maksimali leidžiama masė yra mažesnė nei minimali 3,5 tonos riba.

52.

Pirma, mano nuomone, aptariama nuoroda yra „tiesioginė“, nes atsižvelgiant tiek į FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto tekstą, tiek į Vokietijos teisės aktų leidėjo ketinimus yra tenkinami šios išvados 48–49 punktuose primintoje jurisprudencijoje įtvirtinti reikalavimai.

53.

Man atrodo, kad šios nuostatos formulavimas net viršija tai, kas būtina siekiant atitikties tokiems reikalavimams, nes šioje nuostatoje ne tik pakartotas esminis Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkto, iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 165/2014 45 straipsniu, turinys, bet ir jos pavadinime („Nukrypti leidžiančios nuostatos pagal Reglamentą (EB) Nr. 561/2006 ir Reglamentą (ES) Nr. 165/2014“) bei jos pirmajame sakinyje („[p]agal Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 165/2014 3 straipsnio 2 dalį <…>“) taip pat tiesiogiai nurodytas šis reglamentas, o tekste pažodžiui, be jokių pakeitimų pakartojama nagrinėjama nukrypti leidžianti nuostata. Vienintelį skirtumą, palyginti su Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkto tekstu, sudaro nuoroda į „universaliosios paslaugos“ teikimą, kuria, suprantama, nurodoma ne Direktyva 97/67, o šią direktyvą perkeliančios vidaus nuostatos.

54.

Dėl Vokietijos teisės aktų leidėjo ketinimo pažymėtina, kad savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑203/18 šį prašymą pateikęs teismas nurodo, jog iš dokumentų, susijusių su FPersV 18 straipsnio 1 straipsnio 4 punkto geneze, aiškiai matyti, kad minėtas teisės aktų leidėjas „ketino absoliučiai pasinaudoti Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta nukrypti leidžiančia nuostata“ ir nusprendė vienodai vertinti vidaus situacijas ir situacijas, kurioms taikomas Reglamentas Nr. 561/2006.

55.

Antra, manau, kad FPersV padaryta nuoroda taip pat yra „besąlygiška“, nes ji ne tik apima Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punktą, bet ir, apskritai kalbant, yra skirta atitinkamų teisės nuostatų, t. y. reglamentų Nr. 561/2006 ir Nr. 165/2014, visumai.

56.

Iš tiesų, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad FPersV padaryta nuoroda visiškai nėra atskira ir kad šiuo įstatymu „į Vokietijos federalinę nacionalinę teisę perkeliamos [Reglamento Nr. 561/2006] nuostatos <…>“, šis teisės aktas „iš esmės yra tapatus [minėtam reglamentui]“ ( 22 ) ir jo tikslai, visų pirma tikslas suderinti konkurencijos sąlygas tarp sausumos transporto rūšių bei pagerinti darbo sąlygas ir saugų eismą keliuose, atitinka Reglamento Nr. 561/2006 tikslus.

57.

Taigi, FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto kontekstas – tai išsami nacionalinių taisyklių sistema, pagal kurią Sąjungos teisės sistemoje numatytą ir Reglamentu Nr. 561/2006 nustatytą tvarką dėl vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių ketinama taikyti vežimui naudojant transporto priemones, kurių maksimali leidžiama masė yra mažesnė nei tų transporto priemonių, kurios patenka į Reglamento Nr. 561/2006 taikymo sritį ( 23 ).

58.

Be to, kaip ir Komisija savo rašytinėse pastabose, manau, kad FPersV nuostatos, reglamentuojančios šių normų laikymosi kontrolę, taip pat skirtos taikyti lygiagrečiai su Sąjungos teise. Iš esmės, FPersV 1 straipsnio 6 dalyje, neperžengiant šio įstatymo taikymo srities ribų, yra numatytos tiek vairuotojo, tiek atitinkamos įmonės savininko pareigos tikrinti, ar buvo laikytasi normų dėl vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių. Nesvarbu, kad šiuo atveju pagal Reglamentą Nr. 165/2014 reikalaujama naudoti tachografą, o pagal nacionalinės teisės aktus reikalaujama tik daryti įrašus, nes pagal šiuos teisės aktus siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi tų pačių reikalavimų kaip ir pagal šį reglamentą.

59.

Galiausiai pažymėtina, kad byloje nėra jokios informacijos, kuri leistų manyti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi teisę nukrypti nuo Teisingumo Teismo pateikto Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkto išaiškinimo.

60.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kaip jau nurodžiau pirmiau, kad nagrinėjama nuoroda laikytina „tiesiogine ir besąlygiška“, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, o tai reiškia, kad Teisingumo Teismas turi pripažinti turįs jurisdikciją atsakyti į pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį klausimus, pateiktus byloje C‑374/18.

61.

Šiomis aplinkybėmis savaime aišku, kad aiškindamas atitinkamą nacionalinės teisės nuostatą, t. y. FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali visiškai ar iš dalies remtis nacionaliniais kriterijais, kurie skiriasi nuo Sąjungos teisėje įtvirtintų kriterijų.

62.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas – kiek jis skirtas transporto priemonėms, kurių maksimali leidžiama masė yra didesnė kaip 2,8 tonos, bet mažesnė kaip 3,5 tonos ir kurios dėl to iš principo nepatenka į Reglamento Nr. 561/2006 taikymo sritį, – turi būti aiškinamas remiantis išimtinai Sąjungos teise.

C.   Dėl bendrų prejudicinių klausimų bylose C‑203/18 ir C‑374/18 (pirmasis ir antrasis klausimai)

63.

Savo pirmaisiais klausimais Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinės žemės aukštesnysis administracinis teismas) ir Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta nukrypti leidžianti nuostata turi būti aiškinama taip, kad ji gali būti taikoma universaliosios paslaugos teikėjo transporto priemonėms tik tuo atveju, jei šiomis transporto priemonėmis vežamos vien ir išimtinai universaliajai paslaugai priskirtinos siuntos, ar ši nuostata apima ir transporto priemones, kuriomis, be šių siuntų, papildomai vežamos ir kitos siuntos, nepriskirtinos minėtai paslaugai. Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas manytų, kad nagrinėjama nukrypti leidžianti nuostata taikoma ir transporto priemonėms, kuriomis vežamos ir šios kitos siuntos, užduodami savo antruosius klausimus minėti teismai klausia, kokią dalį ar mažiausią kiekį turi sudaryti universaliajai paslaugai priskirtinos siuntos ir kokią dalį ar didžiausią kiekį turi sudaryti siuntos, nepriskirtinos tokiai paslaugai, ir kaip praktikoje reikia apskaičiuoti šias dalis ar šiuos kiekius.

64.

Visų pirma primintina, kad Reglamentu Nr. 561/2006 siekiama suderinti tam tikrus valstybių narių socialinių teisės aktų, susijusių su prekių ir keleivių vežimu keliais, aspektus. Šiuo tikslu šio reglamento 5–9 straipsniuose yra numatytos taisyklės, kurios reglamentuoja vairavimo trukmę, pertraukas ir poilsio laikotarpius ir kurių turi laikytis transporto priemonių, patenkančių į minėto reglamento taikymo sritį, vairuotojai.

65.

Vis dėlto tokios nuostatos netaikomos nei transporto priemonėms, naudojamoms teikiant Reglamento Nr. 561/2006 3 straipsnyje išvardytas paslaugas ir nepatenkančioms į šio reglamento taikymo sritį („nuostatų netaikymas“), nei transporto priemonėms, kurios naudojamos teikiant minėto reglamento 13 straipsnyje nurodytas paslaugas ir dėl kurių atitinkama valstybė narė savo nuožiūra nacionaliniu lygmeniu gali patvirtinti nukrypti leidžiančią nuostatą („išimtys“). Taigi, nuostata, kurią prašo išaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, užduodami Teisingumo Teismui savo pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus, t. y. Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punktą, yra įtraukta į nukrypti leidžiančių nuostatų sąrašą.

66.

Skirtingai nuo kitų nukrypti leidžiančių nuostatų, dėl kurių Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę pareikšti nuomonę atsakydamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą ( 24 ), aptariamos nuostatos išaiškinimo, kiek man žinoma, Teisingumo Teismas dar nėra pateikęs. Taigi, priimdamas sprendimą, Teisingumo Teismas turės patikslinti šioje nuostatoje numatytos išimties taikymo ribas ir, be kita ko, išnagrinėti, ar tokia nukrypti leidžianti nuostata turi būti aiškinama plačiai, kaip teigia Deutsche Post ir kt., Deutsche Post ir Lenkijos vyriausybė, ar, atvirkščiai, siaurai, kaip teigia Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinė žemė, UPS Deutschland ir kt. ir Komisija.

67.

Visos šios šalys savo rašytinėse pastabose daug dėmesio skyrė Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkto teksto analizei ir šio punkto aiškinimui atsižvelgiant į Reglamento Nr. 561/2006 bendrą struktūrą ir tikslus. Savo ruožtu iškart pažymiu, jog įvairūs argumentai, paremti šiais klasikiniais aiškinimo metodais, parodo, kad nagrinėjamoje nuostatoje įtvirtinta išimtis turi būti aiškinama siaurai.

1. Pažodinis aiškinimas

68.

Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte nustatyta, kad valstybės narės gali priimti nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo šiame reglamente numatytų vairavimo trukmę, pertraukas ir poilsio laikotarpius reglamentuojančių taisyklių, jei vežimas vykdomas transporto priemonėmis, kurių maksimali leidžiama masė neviršija nustatyto dydžio ir kurias universaliosios pašto paslaugos teikėjai naudoja siuntoms pristatyti „teikiant universaliąją paslaugą“ ( 25 ).

69.

Visų pirma man atrodo, jog vien tai, kad į nagrinėjamos nuostatos tekstą yra įtrauktas materialinis kriterijus, pagal kurį šios transporto priemonės turi būti naudojamos siuntoms pristatyti „teikiant universaliąją paslaugą“, jau reiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino į nagrinėjamos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sritį įtraukti visų universaliosios pašto paslaugos teikėjų transporto priemonių, o siekė įtraukti tik tas, kuriomis vežamos vien ir išimtinai universaliajai paslaugai priskirtinos siuntos. Be to, yra pagrįsta manyti, kad jei jis ketino taikyti šią nukrypti leidžiančią nuostatą transporto priemonėms, kuriomis tuo pat metu vežamos siuntos, priskirtinos universaliosios paslaugos teikimui, ir šiai paslaugai nepriskirtinos siuntos, Sąjungos teisės aktų leidėjas greičiausiai būtų susiejęs šios nuostatos taikymą su nuoroda į tam tikrą kiekį arba tam tikrą minimalią dalį, kurią turi sudaryti universaliajai paslaugai priskirtinos siuntos, tačiau jis to nepadarė.

70.

Man atrodo, kad tokį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies versijų keliomis kalbomis palyginimas. Iš tiesų, nors pripažįstu, kad versijos vokiečių („im Rahmen des Universaldienstes“), ispanų („en el marco del servicio universal“), estų („universaalse postiteenuse raames“) ir italų („nell’ambito del servizio universale“) kalbomis, kurios nesiskiria nuo versijos prancūzų kalba, nesuteikia papildomų nuorodų tokiam aiškinimui pagrįsti, manau, kad versijos anglų („as part of the universal service“) ir portugalų („como parte do serviço universal“) kalbomis gali patvirtinti minėtą aiškinimą.

71.

Iš tiesų, iš dviejų pastarųjų versijų aiškiai matyti, jog tam, kad atitinkamoms transporto priemonėms būtų galima taikyti nagrinėjamą nukrypti leidžiančią nuostatą, individualios siuntos („items“ versijoje anglų kalba ir „bens“ versijoje portugalų kalba), kurioms pristatyti šios transporto priemonės naudojamos, turi būti pristatomos kaip universaliosios paslaugos teikimo dalis. Mano nuomone, tai reiškia, kad kiekviena individuali siunta turi būti universaliosios pašto paslaugos dalis arba, kitaip tariant, turi būti priskirtina šios paslaugos teikimui. Todėl nagrinėjama nukrypti leidžianti nuostata neapima transporto priemonių, naudojamų pristatant ne tik universaliajai pašto paslaugai priskirtinas siuntas, bet ir kitas siuntas, nesusijusias su šia paslauga.

72.

Tam tikros šalys, pavyzdžiui, Lenkijos vyriausybė, ginčijo tokią išvadą, remdamosi nagrinėjamos nukrypti leidžiančios nuostatos teksto palyginimu su kitomis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, įtvirtintomis Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies e, i ir o punktuose. Visų pirma jos pabrėžė, kad pastarųjų nuostatų tekste Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nurodė, jog šiose nuostatose numatytos transporto priemonės turi būti naudojamos „tik“ tais tikslais, kurie apibrėžti pačiose nukrypti leidžiančiose nuostatose, tačiau šio reglamento 13 straipsnio 1 dalies d punkte jis to nepadarė. Kadangi pastarojoje nuostatoje nėra panašios išlygos, šių suinteresuotųjų šalių teigimu, tai rodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino apriboti šios nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo srities ir įtraukti į ją tik vežimą transporto priemonėmis, kurios naudojamos išimtinai universaliajai paslaugai priskirtinoms siuntoms pristatyti, o norėjo įtraukti ir atvejus, kai transporto priemonės tuo pat metu naudojamos ir šiai paslaugai nepriskirtinoms siuntoms pristatyti.

73.

Šis argumentas manęs neįtikina.

74.

Mano nuomone, tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nukrypti leidžiančioje nuostatoje, kuri nagrinėjama šioje išvadoje, nepavartojo žodžio „tik“, visiškai nereiškia, jog jis nusprendė neapriboti šios nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo srities taip, kad į ją patektų tik universaliajai pašto paslaugai priskirtinų siuntų vežimas. Atvirkščiai, manau, kad žodžiai „teikiant universaliąją paslaugą“ atlieka tokią pat funkciją kaip ir žodis „tik“, t. y. jais nustatomos nagrinėjamos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo ribos siekiant išvengti, kad praktikoje ji galiausiai nepakenktų Reglamento Nr. 561/2006 tikslams.

75.

Iš tiesų, šio žodžio vartojimas nukrypti leidžiančiose nuostatose, įtvirtintose šio reglamento 13 straipsnio 1 dalies e punkte („transporto priemonėmis, naudojamomis tik salose, kurių plotas neviršija 2300 kvadratinių kilometrų ir kurios su likusia šalies teritorija nėra sujungtos tiltu, brasta ar tuneliu, kuriais galėtų važiuoti motorinės transporto priemonės ( 26 )“) ir Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies o punkte („tik centrinių infrastruktūrų, tokių kaip uostai, tarptautiniai uostai ir geležinkelio terminalai, keliuose naudojamomis transporto priemonėmis ( 27 )“), užtikrina, kad atitinkamos transporto priemonės nebūtų naudojamos už apibrėžtos geografinės teritorijos (sala arba uosto teritorija) ribų ir todėl atitinka reikalavimą sumažinti neigiamą šių nukrypti leidžiančių nuostatų poveikį tikslams pagerinti vairuotojų darbo sąlygas ir saugų eismą keliuose. Šio žodžio „tik“ vartojimas nukrypti leidžiančioje nuostatoje, įtvirtintoje šio reglamento 13 straipsnio 1 dalies i punkte („nuo 10 iki 17 vietų turinčiomis transporto priemonėmis, skirtomis keleiviams vežti tik nekomerciniais tikslais“), taip pat leidžia nustatyti šios nuostatos taikymo ribas taip, kad ji būtų taikoma tik situacijoms, kai keleivių vežimas vykdomas dėl viešojo intereso priežasčių, ir dėl to sumažinamas minėtos nukrypti leidžiančios nuostatos antikonkurencinis poveikis.

76.

Žodžiai „teikiant universaliąją paslaugą“, esantys Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte, taip pat analogiškai apriboja nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sritį taip, kad ji apimtų pašto paslaugas tik tais atvejais, kai vežimas vykdomas tiekiant bendro pobūdžio viešąsias paslaugas, siekiant sumažinti galimą antikonkurencinį tokios nukrypti leidžiančios nuostatos poveikį.

77.

Be to, atrodo, kad Teisingumo Teismas jau yra patvirtinęs, jog tai, kad vienos iš nukrypti leidžiančių nuostatų, išvardytų Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalyje, tekste nėra žodžio „tik“, nebūtinai reiškia, kad turi būti daroma a contrario išvada, pagal kurią ši nuostata turi būti aiškinama plačiai. Be kita ko, remiuosi Sprendimu A. Karuse ( 28 ), kuriame Teisingumo Teismas, atsakydamas į klausimą dėl sąvokos „su kelių priežiūra susijusios transporto priemonės“ pagal Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies h punkte nurodytą nukrypti leidžiančią nuostatą taikymo ribų, nusprendė, kad ši sąvoka neapima transporto priemonių, kuriomis privatus paslaugų teikėjas veža kelio darbams skirtą žvyrą iki kelio darbų vietos, o taikoma tik transporto priemonėms, kuriomis vykdomas vežimas visiškai ir išimtinai yra susijęs su kelių priežiūros darbų atlikimu ( 29 ).

78.

Todėl manau, kad pažodinis aiškinimas nepalieka jokių abejonių, jog nagrinėjama nukrypti leidžianti nuostata turi būti aiškinama siaurai.

2. Sisteminis aiškinimas

79.

Manau, kad sisteminis aiškinimas taip pat patvirtina siaurą nagrinėjamos nukrypti leidžiančios nuostatos aiškinimą.

80.

Šiuo klausimu konstatuotina, kad Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punktas yra šio reglamento IV skyriuje „Išimtys“. Taigi, tai yra viena iš nuostatų, kuriose numatyta valstybių narių teisė nukrypti nuo šio reglamento II skyriuje („Ekipažas, vairavimo trukmė, pertraukos ir poilsio laikotarpiai“), t. y. Reglamento Nr. 561/2006 5–9 straipsniuose, įtvirtintų taisyklių.

81.

Dėl šių nukrypti leidžiančių nuostatų jau yra suformuota jurisprudencija, kurioje įtvirtintas principas, kad jų taikymo sąlygos turi būti aiškinamos siaurai ( 30 ).

3. Teleologinis aiškinimas

82.

Man atrodo, kad nagrinėjamos nukrypti leidžiančios nuostatos siauras aiškinimas taip pat yra vienintelis, kuris atitinka Reglamento Nr. 561/2006 tikslus ( 31 ), kaip paaiškinsiu toliau.

83.

Visų pirma primintina, kad remiantis Reglamento Nr. 561/2006 1 straipsniu šiuo reglamentu siekiama suderinti konkurencijos sąlygas kelių transporto sektoriuje ir pagerinti darbuotojų, kuriems taikomas minėtas reglamentas, darbo sąlygas bei saugų eismą keliuose, nustatant įpareigojimą kelių transporto priemonėse įrengti patvirtintus tachografus, leidžiančius kontroliuoti, ar vairuotojai laikosi vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių taisyklių.

84.

Dėl tikslų pagerinti darbuotojų darbo sąlygas ir saugų eismą keliuose Teisingumo Teismas, atsakydamas į klausimą dėl Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkto antros pastraipos taikymo ribų, jau yra nusprendęs, kad platus nukrypti leidžiančios nuostatos aiškinimas pakenktų šiems tikslams, nes dėl šio aiškinimo daug transporto priemonių galėtų būti valdomos vairuotojų, kurie galėtų teisėtai vairuoti daug valandų be poilsio, o tai prieštarautų tikslui pagerinti saugų eismą keliuose, ir didelei daliai vairuotojų nebebūtų suteikiama darbo sąlygų apsauga, užtikrinta Reglamentu Nr. 561/2006, o tai prieštarautų tikslui pagerinti šių darbuotojų darbo sąlygas ( 32 ).

85.

Man atrodo, kad šis samprotavimas absoliučiai taikytinas šioje nagrinėjamoje byloje.

86.

Iš esmės, jei būtų taikomas platus nagrinėjamos nukrypti leidžiančios nuostatos aiškinimas, pirma, visos transporto priemonės, naudojamos Deutsche Post, galėtų būti valdomos vairuotojų, kurie turėtų teisę vairuoti daug valandų be poilsio, ir, antra, tokiems vairuotojams būtų netaikoma jų darbo sąlygų apsauga, nes nebūtų taikomas įpareigojimas įrengti tachografą (transporto priemonėse, kurių maksimali leidžiama masė viršija 3,5 tonos) arba įpareigojimas daryti įrašus (transporto priemonėse, kurių maksimali leidžiama masė yra nuo 2,8 iki 3,5 tonos). Be to, nėra abejonių, kad Deutsche Post naudojamų transporto priemonių skaičius ( 33 ), taigi ir šių transporto priemonių vairuotojų skaičius yra itin didelis.

87.

Kalbant apie tikslą suderinti konkurencijos sąlygas kelių transporto sektoriuje man atrodo, kad neigiamas poveikis, kurį šiam tikslui padarytų platus nagrinėjamos nukrypti leidžiančios nuostatos aiškinimas, gali būti konstatuotas tiesiog pritaikius šioje byloje išvadas, išplaukiančias iš Sprendimo A. Karuse ( 34 ).

88.

Toje byloje Teisingumo Teismas pasinaudojo argumentais, išplėtotais jurisprudencijoje dėl reglamento, galiojusio iki Reglamento Nr. 561/2006 ( 35 ), aiškinimo, ir nusprendė, kad Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalyje išvardytos nukrypti leidžiančios nuostatos gali būti taikomos tik toms transporto priemonėms, kurios naudojamos teikiant „bendro pobūdžio viešąsias paslaugas“. Šiuo pagrindu jis nusprendė, kad Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies h punkte vartojama sąvoka „su kelių priežiūra susijusios transporto priemonės“ netaikytina transporto priemonėms, naudojamoms vežant kelių priežiūros darbams skirtą žvyrą iki kelio darbų vietos, nes ši paslauga yra tik papildoma kelių priežiūros darbų atžvilgiu. Iš esmės, Teisingumo Teismo teigimu, dėl aiškinimo, kuriuo šios nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sritis būtų išplėsta taip, kad į ją patektų ir privataus paslaugų teikėjo transporto priemonės, kuriomis kelio darbams skirtas žvyras tik atvežamas iki kelio darbų vietos, „[šiam paslaugų teikėjui] būtų suteiktas konkurencinis pranašumas, palyginti su to paties sektoriaus paslaugų teikėjais, nes jis neturėtų išlaidų, susijusių su [tachografo minėtose transporto priemonėse] įrengimu ir priežiūra“ ( 36 ).

89.

Taikant šį vertinimą šioje byloje pažymėtina, kad „universaliajai paslaugai“, kaip ji apibrėžta Direktyvos 97/67 3 straipsnio 1 dalyje, priskirtinų siuntų pristatymas akivaizdžiai laikytinas „bendro pobūdžio viešąja paslauga“, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, o tai reiškia, kad su šia paslauga susijusios transporto priemonės atitinka sąvoką „transporto priemon[ės] <…> naudoja[mos] siuntoms pristatyti, teikiant universaliąją paslaugą“, todėl joms gali būti taikoma nagrinėjama nukrypti leidžianti nuostata. Tačiau, jei minėta sąvoka būtų suprantama taip, kad ji apima ir transporto priemones, naudojamas pristatant kitoms pašto paslaugoms priskirtinas siuntas, dėl šio aiškinimo neišvengiamai būtų iškraipyta konkurencija, nes jis suteiktų konkurencinį pranašumą universaliosios paslaugos teikėjui, kuris nepatirtų su tachografo įrengimu ir priežiūra susijusių išlaidų, kitaip nei kiti minėtų pašto paslaugų teikėjai.

90.

Šiuo klausimu Deutsche Post ir kt., Deutsche Post ir Lenkijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose ginčijo tai, kad egzistuoja toks konkurencinis universaliosios paslaugos teikėjo pranašumas, nes šia nuostata siekiama tikslo ištaisyti nepalankią šios paslaugos teikėjo konkurencinę padėtį „kompensuojant“ finansines sąnaudas, susijusias su tokios viešosios paslaugos teikimu.

91.

Negaliu pritarti tokiam argumentui.

92.

Iš tiesų man atrodo, jog kadangi ši nukrypti leidžianti nuostata atitinka tikslą užtikrinti įpareigojimų teikti universaliąją paslaugą įvykdymą, o taisyklės dėl vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių gali tam trukdyti, tikrieji naudos gavėjai pagal šią nuostatą yra naudotojai, o ne universaliosios pašto paslaugos teikėjas ( 37 ). Todėl negali būti laikoma, jog minėtos nukrypti leidžiančios nuostatos tikslas – kompensuoti finansines sąnaudas dėl universaliosios pašto paslaugos teikimo, t. y. suteikti naudos tokios paslaugos teikėjui.

93.

Be to, atkreipiu dėmesį į tą aplinkybę, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 97/67 7 straipsnio 3 ir 4 dalyse jau numatė universaliosios pašto paslaugos finansavimo mechanizmus, kuriuos kiekviena valstybė narė turi teisę įdiegti, jei konstatuoja, kad dėl įpareigojimų teikti universaliąją paslaugą šios paslaugos teikėjas patiria grynųjų sąnaudų, t. y. (i) atitinkamoms įmonėms skirtą kompensavimo iš valstybės išteklių mechanizmą arba (ii) mechanizmą, skirtą paskirstyti grynąsias sąnaudas paslaugų teikėjams ir (arba) naudotojams, įsteigiant kompensacijų fondą, kurį administruotų nuo šių naudos gavėjų nepriklausoma įstaiga.

94.

Iš visų šių argumentų matyti, kad teleologinis aiškinimas patvirtina išvadą, kad 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta nukrypti leidžianti nuostata turi būti aiškinama siaurai.

4. Istorinis aiškinimas

95.

Manau, kad išsami Reglamento Nr. 561/2006 genezės analizė gali patvirtinti pirmiau išdėstytus argumentus.

96.

Reglamente Nr. 3820/85 jau buvo numatyta išimtis dėl pašto paslaugų. Šio reglamento 4 straipsnio 6 punkte iš esmės buvo numatyta, kad teikiant šias paslaugas iš esmės netaikomos atitinkamos nuostatos, kiek tai susiję su transporto priemonėmis, „naudojamomis <…> pašto siuntų vežimui“.

97.

Pasiūlyme dėl Reglamento Nr. 3820/85 reformos, atsižvelgdama į tai, kad tuo metu pašto paslaugos jau priklausė visiškai arba iš dalies liberalizuotų paslaugų kategorijai, Komisija numatė panaikinti šią išimtį ir jos nekeisti ( 38 ).

98.

Paskui, per pirmąjį svarstymą ( 39 ), Europos Parlamentas nusprendė, kad reikėtų palikti nuostatą dėl pašto paslaugoms taikomos išimties, bet nepasiūlė nustatyti išimties, kuri būtų skirta vežant visas pašto siuntas naudojamoms transporto priemonėms. Atvirkščiai, jis pasiūlė įtraukti nukrypti leidžiančią nuostatą, taikytiną transporto priemonėms, „<…> kuriomis vežamos pašto siuntos teikiant universaliąją paslaugą ( 40 )“.

99.

Savo pakeistame pasiūlyme ( 41 ) Komisija pritarė šiam Parlamento pakeitimui ir pasiūlė nagrinėjamos nukrypti leidžiančios nuostatos formuluotę, kuri buvo beveik tapati dabartinei ir į kurią buvo įtraukti žodžiai „teikiant universaliąją paslaugą“, nes Komisija pripažino „<…> būtinybę numatyti riboto taikymo nukrypti leidžiančią nuostatą, kurioje būtų nustatyta išimtis dėl vietos pašto paslaugų ( 42 )“.

100.

Atsižvelgdamas į šiuos dalykus manau, kad panaikinęs Reglamentą Nr. 3820 ir priėmęs Reglamentą Nr. 561/2006 Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė įtvirtinti nukrypti leidžiančią nuostatą dėl pašto paslaugų, kuri būtų taikoma tik transporto priemonėms, skirtoms siuntoms pristatyti teikiant universaliąją paslaugą, siekdamas išvengti situacijos, kai dėl šios nukrypti leidžiančios nuostatos būtų iškraipyta konkurencija minėtose rinkose, jei ji būtų taikoma ir transporto priemonėms, kurios naudojamos siuntoms pristatyti teikiant liberalizuotas pašto paslaugas.

101.

Manau, kad šį Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimų aiškinimą patvirtina ir dabartinė Reglamento Nr. 561/2006 23 konstatuojamosios dalies formuluotė, pagal kurią „[n]acionalinės leidžiančios nukrypti nuostatos turėtų atspindėti kelių transporto sektoriaus pokyčius ir apsiriboti tik tomis dalimis, kurios šiuo metu nepatiria konkurencinio spaudimo“. Taigi, nesuprantu, kaip šis nacionalinių nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo apribojimas galėtų būti suderintas su plačiu nagrinėjamos nukrypti leidžiančios nuostatos aiškinimu.

102.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus manau, kad, kaip ir pažodinis, sisteminis ir teleologinis aiškinimai, istorinis Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkto aiškinimas patvirtina, jog šiame punkte numatyta nukrypti leidžianti nuostata turi būti aiškinama siaurai.

103.

Toliau aptarsiu argumentą, kuris buvo išplėtotas Deutsche Post ir kt., Deutsche Post bei Lenkijos vyriausybės rašytinėse pastabose ir kuris grindžiamas reikalavimu apsaugoti nagrinėjamos nukrypti leidžiančios nuostatos veiksmingumą.

5. Dėl reikalavimo apsaugoti nukrypti leidžiančios nuostatos veiksmingumą

104.

Minėtų šalių teigimu, siauram nagrinėjamos nukrypti leidžiančios nuostatos aiškinimui negali būti pritarta, nes dėl tokio aiškinimo ji taptų neveiksminga. Iš tiesų toks aiškinimas reikštų, kad siekdamas pasinaudoti šia nukrypti leidžiančia nuostata paslaugų teikėjas, teikiantis tiek universaliąją pašto paslaugą, tiek kitas pašto paslaugas, turėtų sukurti du pristatymo tinklus ir, be kita ko, turėti du atskirus transporto priemonių parkus, iš kurių vienas būtų naudojamas pristatant siuntas, kurių vieneto svoris neviršija 20 kg ir kurios priskirtinos universaliajai paslaugai, o kitas – pristatant didesnio svorio siuntas, nepriskirtinas tokios paslaugos teikimui. Tai sukeltų tokių didelių papildomų išlaidų universaliosios pašto paslaugos teikėjams, kad niekas iš jų nagrinėjama nukrypti leidžiančia nuostata praktikoje nepasinaudotų.

105.

Manau, kad šis argumentas negali paneigti išvados, jog nagrinėjama nukrypti leidžianti nuostata turi būti aiškinama siaurai.

106.

Iš karto pažymiu, kad kitos šalys nesutiko su tuo, jog Deutsche Post privalės turėti du transporto priemonių parkus. Savo ruožtu nesuprantu, dėl kokios priežasties negalimi kiti logistiniai sprendimai nei antro Deutsche Post transporto priemonių parko sukūrimas, nes, kaip Deutsche Post pripažino savo rašytinėse pastabose, jos vežamų siuntų, nepriskirtinų universaliajai paslaugai, dalis sudaro tik 5 % visų siuntų.

107.

Kad ir kaip būtų, manau, kad nagrinėjama nukrypti leidžianti nuostata netaptų neveiksminga, jei būtų aiškinama siaurai. Iš esmės, net darant prielaidą, kad vienintelis Deutsche Post prieinamas sprendimas būtų sukurti antrą transporto priemonių parką ( 43 ) ir patirti daug papildomų išlaidų, susijusių su tokiu sprendimu, nemanau, jog remiantis šia aplinkybe būtų galima daryti išvadą, kad joks universaliosios pašto paslaugos teikėjas Sąjungoje negalės pasinaudoti nagrinėjama nukrypti leidžiančia nuostata. Atvirkščiai, pagrįsta manyti, kad paslaugų teikėjas, norintis pasinaudoti šia nukrypti leidžiančia nuostata, tiesiog turės atlikti ekonominio pobūdžio pasirinkimą ir palyginti, ar ekonomiškai naudingiau nebūti saistomam įpareigojimo dėl tachografo įrengimo, ar patirti papildomų išlaidų dėl antro transporto priemonių parko sukūrimo. Mano nuomone, šio palyginimo rezultatas nebūtinai bus toks, kad universaliosios pašto paslaugos teikėjas nuspręs atsisakyti pasinaudoti minėta nukrypti leidžiančia nuostata.

108.

Remdamasis šiais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis gali būti taikomas universaliosios paslaugos teikėjo transporto priemonėms tik tuo atveju, kai šiomis transporto priemonėmis vežamos vien ir išimtinai universaliajai paslaugai priskirtinos siuntos.

109.

Atsižvelgdamas į atsakymą, kurį siūlau pateikti į šį pirmąjį klausimą, manau, kad nereikia atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą tiek byloje C‑203/18, tiek byloje C‑374/18. Iš tiesų, jei bent vienos siuntos, nepriskirtinos universaliajai pašto paslaugai, vežimo pakanka, kad atitinkamoms transporto priemonėms būtų netaikoma Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta nukrypti leidžianti nuostata, savaime aišku, jog nereikia nustatyti nei to, kiek transporto priemonė turi būti naudojama pristatant universaliajai paslaugai priskirtinas siuntas, nei didžiausio kiekio (universaliajai paslaugai nepriskirtinų siuntų), nei mažiausio kiekio (tokiai paslaugai priskirtinų siuntų).

D.   Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo byloje C‑374/18

110.

Savo ketvirtuoju prejudiciniu klausimu Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) iš esmės siekia sužinoti, ar siuntų pristatymas teikiant papildomas paslaugas, kaip antai išvardytas šiame klausime, laikytinas universaliąja paslauga pagal Direktyvą 97/67, todėl siekiant taikyti nagrinėjamą nukrypti leidžiančią nuostatą turi būti laikoma, kad toks siuntų vežimas vykdomas „teikiant universaliąją paslaugą“.

111.

Akivaizdu, kad norint atsakyti į šį klausimą reikia išsiaiškinti, kokios yra sąvokos „universalioji paslauga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 97/67, taikymo ribos.

112.

Prieš pradedant šią analizę primintina, kad šioje direktyvoje įtvirtintomis nuostatomis siekiama sureguliuoti universaliosios paslaugos teikimą Sąjungos lygmeniu ir tuo pat metu jomis siekiama laipsniško pašto sektoriaus liberalizavimo ( 44 ). Taigi, aiškinat sąvoką „universalioji paslauga“ turi būti vadovaujamasi reikalavimu užtikrinti tinkamą šių dviejų tikslų pusiausvyrą.

113.

Visų pirma pažymėtina, kad Direktyvos 97/67 3 straipsnio 1 dalyje pateikta „universaliosios paslaugos“ apibrėžtis, pagal kurią universalioji paslauga apima „visoje teritorijoje visiems naudotojams prieinamomis kainomis nenutrūkstamai teikiamas pašto paslaugas“. Kadangi šioje nuostatoje tik išdėstyti bendrieji principai, reglamentuojantys universaliosios paslaugos teikimą, šiuo apibrėžimu nepaaiškinta, koks yra esminis sąvokos „universalioji paslauga“ turinys, visų pirma kokių rūšių „pašto paslaugas“ turi apimti ši sąvoka.

114.

Ar galime nustatyti, apie kokias „pašto paslaugas“ kalbama minėto 3 straipsnio 1 dalyje?

115.

Pirmasis atsakymas į šį klausimą yra tos pačios nuostatos 4 ir 5 dalyse, kuriose nurodyta, kad universalioji paslauga turi apimti bent (i) pašto siuntų iki 2 kg surinkimą, rūšiavimą, pervežimą ir pristatymą, (ii) siuntinių iki 10 kg surinkimą, rūšiavimą, pervežimą ir pristatymą (nacionalinės reguliavimo institucijos gali padidinti šią ribą iki 20 kg) ir (iii) registruotųjų ir įvertintųjų siuntų paslaugas. Kitaip tariant, šių paslaugų visuma – tai esminis minimalus sąvokos „universalioji paslauga“ turinys pašto sektoriuje (toliau – pagrindinės paslaugos).

116.

Ta aplinkybė, kad Direktyva 97/67 apima tik sąvokos „universalioji paslauga“ branduolį, neišvengiamai reiškia, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo suteikti tam tikro lankstumo apibrėždamas šios sąvokos apimtį, kad būtų atsižvelgta į skirtingą valstybių narių įsivaizdavimą dėl viešojo intereso užduoties, kurią turi atlikti universaliosios paslaugos teikėjai, masto.

117.

Taigi, valstybės narės iš principo turi teisę universaliosios paslaugos teikėjui pavesti vykdyti kitokias paslaugas nei Direktyvos 97/67 3 straipsnio 4 ir 5 dalyse išvardytos pagrindinės paslaugos.

118.

Vis dėlto būtent šiuo aspektu mano samprotavimas skiriasi nuo Deutsche Post požiūrio, išdėstyto jos rašytinėse pastabose. Iš esmės nepritariu išvadai, kurią Deutsche Post daro remdamasi pirmiau nurodytais argumentais ir pagal kurią tik valstybės narės turi diskreciją spręsti, ar paslaugos, siūlomos kartu su papildomomis paslaugomis ir todėl viršijančios pagrindinių paslaugų apimtį, vis dėlto laikytinos universaliąja paslauga.

119.

Mano nepritarimas paaiškinamas ta aplinkybe, kad darant šią išvadą, manau, nepaisoma Direktyvos 97/67 18 ir 21 konstatuojamųjų dalių, kuriose aiškiai nurodyta, kad minėta diskrecija nėra neribota ( 45 ).

120.

Iš šios 21 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, kad valstybės narės jokiu atveju negali į universaliąją paslaugą įtraukti naujų paslaugų, keitimosi dokumentais ir „savitarnos“, nes šios paslaugos nepriskiriamos „universaliajai paslaugai“. Valstybės narės taip pat negali įtraukti pasiuntinių pašto paslaugų, nes 18 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šios paslaugos skiriasi nuo universaliosios paslaugos.

121.

Taigi, nors minėta 21 konstatuojamoji dalis neturi reikšmės atsakymui, kurį Teisingumo Teismas turi pateikti į ketvirtąjį klausimą, nes pagrindinėje byloje nagrinėjamos paslaugos, t. y. kartu su pagrindinėmis paslaugomis siūlomos papildomos paslaugos, nepatenka į šioje konstatuojamojoje dalyje nurodytas paslaugų kategorijas, man atrodo, kad 18 konstatuojamoji dalis yra taikytina šioje byloje, nes šioje byloje nagrinėjamos paslaugos, atvirkščiai, sudaro „pasiuntinių pašto paslaugas“.

122.

Iš tiesų, nors Direktyvoje 97/67 neapibrėžta, kaip turi būti suprantamos „pasiuntinių pašto paslaugos“, pažymėtina, pirma, kad pačioje šios direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje yra atskleistas kriterijus, leidžiantis jas identifikuoti, nes nurodyta, kad „pagrindinis skirtumas tarp pasiuntinių ir universaliųjų pašto paslaugų yra naudotojo gaunamos papildomos paslaugos (neatsižvelgiant į jų gavimo formą), kurių kainų nustatymo veiksmingiausias būdas yra įvertinti, kiek papildomai yra pasiruošę mokėti naudotojai ( 46 )“. Antra, pažymėtina, jog sprendimuose Ilves Jakelu ( 47 ) ir Confetra ir kt. ( 48 ) Teisingumo Teismas neseniai yra nusprendęs, kad greitojo siuntų pristatymo pašto paslaugos nuo universaliųjų pašto paslaugų skiriasi savo pridėtine verte naudotojams, už kurią jie sutinka mokėti daugiau ( 49 ).

123.

Kaip savo rašytinėse pastabose teigia UPS Deutschland ir kt., skirtumą tarp „pasiuntinių pašto paslaugų“ ir „universaliosios paslaugos“ taip pat patvirtina Direktyvos 97/67 genezė.

124.

Pakeistame pasiūlyme ( 50 ) Komisija atmetė Parlamento per pirmąjį svarstymą įtrauktą pakeitimą, kuriuo Direktyvos 97/67 21 konstatuojamąją dalį buvo siekiama pakeisti taip, kad specialiosios paslaugos, įskaitant pasiuntinių pašto paslaugas, būtų laikomos universaliosios paslaugos dalimi ( 51 ). Šio pakeitimo atmetimas, kuriam paskui pritarė Europos Sąjungos Taryba priimdama savo bendrąją poziciją ( 52 ), buvo pagrįstas konstatavimu, kad „specialiosios paslaugos <…> turi ypatumų, kuriais skiriasi nuo universaliajai paslaugai priskirtinų paslaugų“.

125.

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, mano nuomone, nėra jokių abejonių, kad pagrindinės paslaugos, teikiamos kartu su ketvirtajame prejudiciniame klausime išvardytomis papildomomis paslaugomis (siuntos paėmimas per nustatytą laiko intervalą ar be nustatyto laiko intervalo, vizualus siuntos gavėjo amžiaus patikrinimas, siuntos išperkamasis mokestis, siuntos iki 31,5 kg siuntimas gavėjo sąskaita, siuntos peradresavimas, siuntos grąžinimas siuntėjui, jeigu ji nepristatoma, pageidaujama atsiėmimo diena, pageidaujamas atsiėmimo laikas), gali turėti pridėtinę vertę naudotojams, ir jie sutinka mokėti didesnę kainą, kad gautų minėtas paslaugas ( 53 ). Todėl darytina išvada, jog šios paslaugos turi būti laikomos „pasiuntinių pašto paslaugomis“, taigi jos nepriskirtinos universaliajai paslaugai.

126.

Taigi, siūlau Teisingumo Teismui į Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) ketvirtąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad siuntų pristatymas teikiant papildomas paslaugas, kaip antai išvardytas šiame klausime, nepriskirtinas universaliajai paslaugai pagal Direktyvą 97/67, todėl siekiant taikyti Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą neturi būti laikoma, kad toks siuntų vežimas vykdomas „teikiant universaliąją paslaugą“.

IV. Išvada

127.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinės žemės aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) ir Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.

2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 su pakeitimais, padarytais 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 165/2014, 13 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis gali būti taikomas universaliosios paslaugos teikėjo transporto priemonėms ar transporto priemonių junginiams tik tuo atveju, kai šiomis transporto priemonėmis vežamos vien ir išimtinai universaliajai paslaugai priskirtinos siuntos.

2.

Verordnung zur Durchführung des Fahrpersonalgesetzes (Nutarimas dėl vairuotojų įstatymo įgyvendinimo) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas – kiek jis skirtas transporto priemonėms, kurių maksimali leidžiama masė yra didesnė kaip 2,8 tonos, bet mažesnė kaip 3,5 tonos ir kurios dėl to iš principo nepatenka į Reglamento Nr. 561/2006, iš dalies pakeisto 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 165/2014, taikymo sritį, – turi būti aiškinamas remiantis Sąjungos teise.

3.

Siuntų pristatymas teikiant papildomas paslaugas (siuntos paėmimas per nustatytą laiko intervalą ar be nustatyto laiko intervalo, vizualus siuntos gavėjo amžiaus patikrinimas, siuntos išperkamasis mokestis, siuntos iki 31,5 kg siuntimas gavėjo sąskaita, siuntos peradresavimas, siuntos grąžinimas siuntėjui, jeigu ji nepristatoma, pageidaujama atsiėmimo diena, pageidaujamas atsiėmimo laikas) nepriskirtinas universaliajai paslaugai pagal 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo, iš dalies pakeistą 2008 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/6/EB, todėl siekiant taikyti Reglamento Nr. 561/2006, iš dalies pakeisto 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 165/2014, 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą neturi būti laikoma, kad toks siuntų vežimas vykdomas „teikiant universaliąją paslaugą“.


( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.

( 2 ) OL L 102, 2006, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 180, 2006, p. 26, OL L 79, 2011, p. 26, OL L 195, 2016, p. 83.

( 3 ) OL L 15, 1998, p 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 71.

( 4 ) OL L 60, 2014, p. 1.

( 5 ) OL L 15, 1998, p 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 71.

( 6 ) BGBl. 1999 I, p. 2418.

( 7 ) BGBl. 2005 I, p. 1970.

( 8 ) BGBl. 1997 I, p. 3294.

( 9 ) BGBl. 2017 I, p. 626.

( 10 ) Šiuo klausimu buvo priimta daug sprendimų, pradedant 1990 m. spalio 18 m. Sprendimu Dzodzi (C‑297/88 ir C‑197/89, EU:C:1990:360, 2943 punktai). Kaip vieną iš naujausių žr. 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C-633/16, EU:C:2018:371, 30 punktas).

( 11 ) Žr., be kita ko, 1990 m. spalio 18 d. Sprendimą Dzodzi (C‑297/88 ir C-197/89, EU:C:1990:360, 37 punktas), 1997 m. liepos 17 d. Sprendimą Leur-Bloem (C‑28/95, EU:C:1997:369, 32 punktas) ir 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Romeo (C‑313/12, EU:C:2013:718, 2123 punktai).

( 12 ) 1995 m. kovo 28 m. sprendimas (C‑346/93, EU:C:1995:85).

( 13 ) 2013 m. kovo 14 d. Sprendimas Allianz Hungária Biztosító ir kt. (C‑32/11, EU:C:2013:160), 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimas Borta (C‑298/15, EU:C:2017:266), 2019 m. vasario 14 d. Sprendimas CCC – Consorzio Cooperative Costruzioni (C‑710/17, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:116) ir 2019 m. kovo 13 d. Sprendimas E. (C‑635/17, EU:C:2019:192).

( 14 ) To nebuvo byloje, kurioje buvo priimtas 1995 m. kovo 28 d. Sprendimas Kleinwort Benson (C‑346/93, EU:C:1995:85) ir kurioje pagal taikytinas nacionalinės teisės nuostatas nacionaliniai teismai turėjo tik „atsižvelgti“ į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, tačiau ši jurisprudencija nebuvo laikoma įpareigojančia.

( 15 ) Šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvadą byloje Allianz Hungária Biztosító ir kt. (C‑32/11, EU:C:2012:663, 29).

( 16 ) Žr., be kita ko, 2003 m. sausio 7 d. Sprendimą BIAO (C‑306/99, EU:C:2003:3, 9193 punktai). Taip pat žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje ETI ir kt. (C‑280/06, EU:C:2007:404) 39 punktą, kuriame nurodyta, kad „[n]ėra svarbu, ar nacionalinė teisė aiškiai, ar tik netiesiogiai nukreipia į Bendrijos teisę; svarbiausia, ar iš esmės ji grindžiama Bendrijos teise“.

( 17 ) Žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimą Allianz Hungária Biztosító ir kt. (C‑32/11, EU:C:2013:160, 21 punktas) ir 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimą Borta (C‑298/15, EU:C:2017:266, 40 punktas). Taip pat žr. 2019 m. vasario 14 d. Sprendimą CCC – Consorzio Cooperative Costruzioni (C‑710/17, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:116, 2325 punktai).

( 18 ) Žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvadą byloje Allianz Hungária Biztosító ir kt. (C‑32/11, EU:C:2012:663, 29 punktas).

( 19 ) Šiuo klausimu žr. generalinio advokato F. G. Jacobs išvadą byloje Leur-Bloem (C‑28/95, EU:C:1996:332, 75 punktas) ir generalinio advokato A. Tizzano išvadą byloje Adam (C‑267/99, EU:C:2001:190, 34 punktas). Taip pat žr. generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados bylose Kofisa Italia (C‑1/99 ir C‑226/99, EU:C:2000:498) 32 punktą, kuriame nurodyta, kad „<…> Teisingumo Teismas turi pareikšti nuomonę tik tuo atveju, kai faktinis ir teisinis bylos kontekstas patenka į Bendrijos normos taikymo sritį“.

( 20 ) Visų pirma žr. 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimą ETI ir kt. (C‑280/06, EU:C:2007:775, 29 punktas).

( 21 ) Žr. 2001 m. sausio 11 d. Sprendimą Kofisa Italia (C‑1/99, EU:C:2001:10, 31 punktas), 2006 m. kovo 16 d. Sprendimą Poseidon Chartering (C‑3/04, EU:C:2006:176, 18 punktas), 2013 m. kovo 14 d. Sprendimą Allianz Hungária Biztosító ir kt. (C‑32/11, EU:C:2013:160, 22 punktas) ir 2016 m. liepos 21 d. Sprendimą VM Remonts ir kt. (C‑542/14, EU:C:2016:578, 18 punktas).

( 22 ) Kursyvu išskirta mano.

( 23 ) FPersV 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kuris yra tokios sistemos kertinis akmuo, nustatyta, kad minėtų transporto priemonių vairuotojai turi laikytis vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių taisyklių pagal Reglamento Nr. 561/2006 4 ir 6–9 straipsnius.

( 24 ) Žr. 2011 m. liepos 28 d. Sprendimą Seeger (C‑554/09, EU:C:2011:523), 2014 m. kovo 13 d. Sprendimą A. Karuse (C‑222/12, EU:C:2014:142) ir 2019 m. vasario 7 d. Sprendimą NK (C‑231/18, EU:C:2019:103).

( 25 ) Matau, kad šiame straipsnyje yra antra pastraipa, pagal kurią „[š]ios transporto priemonės naudojamos ne toliau kaip 100 kilometrų spinduliu nuo ūkio subjekto buvimo vietos ir su sąlyga, kad transporto priemonės vairavimas nėra pagrindinė vairuotojo veikla“. Tačiau man atrodo, kad ji neturi reikšmės išaiškinimui, dėl kurio kreipiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai.

( 26 ) Kursyvu išskirta mano.

( 27 ) Kursyvu išskirta mano.

( 28 ) 2014 m. kovo 13 d. sprendimas (C‑222/12, EU:C:2014:142).

( 29 ) 2014 m. kovo 13 d. Sprendimas A. Karuse (C‑222/12, EU:C:2014:142, 35 punktas).

( 30 ) Žr. 2019 m. vasario 7 d. Sprendimą NK (C‑231/18, EU:C:2019:103, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 31 ) Primintina, kad remiantis suformuota jurisprudencija šio reglamento 13 straipsnio 1 dalyje numatytų nukrypti leidžiančių nuostatų apimtis turi būti nustatyta atsižvelgiant į minėto reglamento tikslus. Visų pirma žr. 2014 m. kovo 13 d. Sprendimą A. Karuse (C‑222/12, EU:C:2014:142, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 32 ) 2011 m. liepos 28 d. Sprendimas Seeger (C‑554/09, EU:C:2011:523, 35 ir 36 punktai). Taip pat žr. generalinio advokato P. Léger išvadą byloje Sjöberg (C‑387/96, EU:C:1997:619, 30 punktas).

( 33 ) Savo rašytinėse pastabose UPS Deutschland ir kt. nurodė manantys, kad šių transporto priemonių yra apie 10000.

( 34 ) 2014 m. kovo 13 d. sprendimas (C‑222/12, EU:C:2014:142).

( 35 ) 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3820/85 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo (OL L 370, 1985, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 319). Teisingumo Teismas remiasi dviem sprendimais, kuriuose pareiškė nuomonę dėl šio reglamento 4 straipsnio 6 punkto aiškinimo, t. y. 1992 m. birželio 25 d. Sprendimu British Gas (C‑116/91, EU:C:1992:277) ir 1996 m. kovo 21 d. Sprendimu Mrozek ir Jäger (C‑335/94, EU:C:1996:126).

( 36 ) 2014 m. kovo 13 d. Sprendimas A. Karuse (C‑222/12, EU:C:2014:142, 38 punktas).

( 37 ) Deutsche Post ir kt. bei Deutsche Post netiesiogiai tai pripažino per posėdį, teigdami, kad siauras aiškinimas prieštarautų bendrojo intereso tikslui, kurio siekiama nagrinėjama nukrypti leidžiančia nuostata., t. y. tikslui suteikti universaliąją pašto paslaugą naudotojams prieinama kaina, nes šio aiškinimo pasekmė būtų tokios kainos padidėjimas. Tačiau man ši išvada neatrodo tinkama. Šiuo klausimu pažymiu, kad savo argumentui pagrįsti šios šalys pasirėmė generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje TNT Post UK (C-357/07, EU:C:2009:7) 41 punktu ir kad ta byla buvo susijusi su sąvokos „viešoji pašto tarnyba“ aiškinimu siekiant taikyti vieną iš atleidimo nuo PVM pagrindų, numatytų Sąjungos teisės aktuose. Savo ruožtu pažymiu, kad Teisingumo Teismas savo sprendime to punkto nepatvirtino, ir manau, kad, skirtingai nei siauras aiškinimas, taikomas atleidimo nuo PVM srityje, kurioje jis neišvengiamai paveiktų galutinę paslaugos kainą, šioje byloje nagrinėjamoje srityje siauras nukrypti leidžiančios nuostatos aiškinimas neturi tiesioginio poveikio atitinkamos paslaugos kainos padidėjimui.

( 38 ) Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo pasiūlymas (OL C 51 E, 2002, p. 234). Konkrečiai kalbant, Komisija taip pagrindė savo pasiūlymą: „nuostatos dėl sričių, kuriose savo vietą užtikrintai užėmė privatūs paslaugų teikėjai, buvo išbrauktos pripažįstant, kad šiuo metu šiose srityse veikiama konkurencijos sąlygomis, be kita ko, taip yra dujų ir elektros, telegrafo ir telefono paslaugų, pašto siuntų, radijo ir televizijos transliavimo bei televizijos ar radijo siųstuvų ir imtuvų aptikimo sektoriuose“ (kursyvu išskirta mano).

( 39 ) Žr. Europos Parlamento teisėkūros rezoliuciją dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo pasiūlymo (COM(2001) 573 – C5-0485/2001 – 2001/0241(COD)) (OL C 38 E, 2004, p. 152).

( 40 ) Kursyvu išskirta mano.

( 41 ) Pakeistas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3821/85 dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų, pasiūlymas (COM(2003) 0490 final).

( 42 ) Kursyvu išskirta mano.

( 43 ) Net jei taip būtų, Deutsche Post ir kt. bei Deutsche Post rašytinėse pastabose pateiktam argumentui, t, y. kad siaurai aiškinant nagrinėjamą nukrypti leidžiančią nuostatą reikėtų sukurti antrą transporto priemonių parką, todėl toks aiškinimas prieštarautų aplinkos apsaugos tikslui, įtvirtintam ESS 3 straipsnio 3 dalyje, taip pat SESV 11, 191 ir paskesniuose straipsniuose, negali būti pritarta, nes šis tikslas nenurodytas tarp Reglamentu Nr. 561/2006 siekiamų tikslų. Šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 7 d. Sprendimą NK (C‑231/18, EU:C:2019:103, 31 punktas).

( 44 ) Šiuo klausimu žr. Direktyvos 97/67 8 konstatuojamąją dalį.

( 45 ) Šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 11 d. Sprendimą Asempre ir Asociación Nacional de Empresas de Externalización y Gestión de Envíos y Pequeña Paquetería (C‑240/02, EU:C:2004:140, 24 punktas), kuriame Teisingumo Teismas, atsakydamas į klausimą dėl galimybės nustatyti papildomas sąlygas dėl sąvokos „savitarna“ ir taip apriboti atvejus, kuriais ji būtų taikytina, nusprendė, kad valstybės narės neturi teisės savo nuožiūra išplėsti sąvokos „universalioji paslauga“ apimties, nes toks išplėtimas prieštarautų Direktyvos 97/67 tikslui dėl laipsniško ir kontroliuojamo pašto sektoriaus liberalizavimo.

( 46 ) Kursyvu išskirta mano.

( 47 ) 2017 m. birželio 15 d. sprendimas (C‑368/15, EU:C:2017:462, 24 punktas).

( 48 ) 2018 m. gegužės 31 d. sprendimas (C‑259/16 ir C‑260/16, EU:C:2018:370, 38 punktas).

( 49 ) Abiejose bylose Teisingumo Teismo išvada paremta 1993 m. gegužės 19 d. Sprendimo Corbeau (C‑320/91, EU:C:1993:198) 19 punktu, pagal kurį išlyga dėl konkurencijos nepateisinama, jei tai yra „specifinės, nuo bendrojo intereso atsiejamos paslaugos, kurios tenkina specialius ūkio subjektų poreikius ir reikalauja teikti tam tikras papildomas paslaugas, kurių nesiūloma teikiant tradicines pašto paslaugas“.

( 50 ) Pakeistas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo pasiūlymas (COM/96/0412 final – COD 96/0221) (OL C 300, 1996, p. 22), p. 4.

( 51 ) Teisėkūros rezoliucija dėl Europos Parlamento nuomonės dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo pasiūlymo (COM(95)0227 – C4-0540/95 – 95/0221(COD)) (OL C 152, 1996, p. 20), 22 pakeitimas.

( 52 ) 1997 m. balandžio 29 d. Tarybos bendroji pozicija (EB) Nr. 25/97 dėl <…> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/<…>/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo priėmimo (OL C 188, 1997, p. 9).

( 53 ) Man atrodo, kad tai patvirtina papildomų paslaugų pavyzdžiai, pateikti Komisijos komunikato dėl konkurencijos taisyklių taikymo pašto sektoriuje ir tam tikrų valstybių narių priemonių, susijusių su pašto paslaugomis, vertinimo (OL C 39, 1998, p. 2) 2.4 dalyje, t. y.: „pristatymo konkrečią dieną užtikrinimas, siuntų paėmimas iš siuntimo vietos, įteikimas tiesiogiai adresatui, galimybė vežimo metu pakeisti pristatymo adresą ir gavėją, pranešimas siuntėjui apie jo siuntos gavimą, <…> klientams pritaikytos paslaugos ir paslaugų teikimas pagal jų poreikius“.

Top