—

Saatgut-Treuhandverwaltungs GmbH, atstovaujamos Rechtsanwälte K. von Gierke ir E. Trauernicht,

—

Gerhard und Jürgen Vogel GbR, G. ir J. Vogel, atstovaujamų Rechtsanwälte J. Beismann ir M. Miersch,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Gavela Llopis,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman, C. Schillemans ir J. Langer,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos G. von Rintelen ir I. Galindo Martín,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1994 m. liepos 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje (OL L 227, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 16 t., p. 390) ir 1995 m. liepos 24 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1768/95, įgyvendinančio Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalyje numatytos žemės ūkio išimties taisykles (OL L 173, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 18 t., p. 63), tam tikrų nuostatų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas sprendžiant Saatgut-Treuhandverwaltungs GmbH (toliau – STV), atstovaujančios augalų veislių, kurioms suteikta teisinė apsauga Bendrijoje, savininko interesams, susijusiems su žieminių miežių veisle ‛Finita’, ginčą su žemės ūkio įmone Gerhard und Jürgen Vogel GbR, taip pat G. ir J. Vogel, šios bendrovės akcininkais, atsakančiais už jos prievoles visu savo turtu (toliau kartu – bendraatsakoviai Vogel), dėl to, kad pastarieji augino šią rūšį.

3

Šio reglamento 13 straipsnyje „Augalų veislių teisinės apsaugos savininko Bendrijoje teisės ir draudžiami veiksmai“ nustatyta:

„1.   Augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje poveikį sudaro augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje savininko ar savininkų, toliau vadinami [vadinamų] „savininku“, teisė atlikti 2 dalyje nustatytus veiksmus.

2.   Nepažeidžiant 15 ir 16 straipsnių nuostatų, savininko leidimas yra būtinas, kad su saugomos augalų veislės dauginamąja medžiaga arba saugomos veislės surinkta augaline medžiaga, toliau bendrai vadinamų [vadinama] „medžiaga“, būtų galima atlikti šiuos veiksmus:

<...>

Savo leidimą savininkas gali susieti su sąlygomis ir apribojimais.

<...>“

4

Šio reglamento 14 straipsnyje „Nukrypimas nuo augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje [Nuo augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje nukrypti leidžianti nuostata]“ numatyta:

„1.   Nepaisant 13 straipsnio 2 dalies nuostatų ir siekiant užtikrinti žemės ūkio gamybą, ūkininkams leidžiama dauginimo tikslais lauke savo ūkyje naudoti augalinę medžiagą, gautą nuėmus derlių, išskyrus hibridinės ar sintetinės veislės, kuriai yra taikoma augalų veislių teisinė apsauga Bendrijoje, dauginamąją medžiagą.

2.   1 dalies nuostatos taikomos tiktai žemės ūkio augalų rūšims:

<...>

<...>

Hordeum vulgare L. – paprastasis miežis

<...>

3.   Siekiant, kad įsigaliotų 1 dalyje nurodytas nukrypimas [nurodyta nukrypti leidžianti nuostata] ir kad būtų apsaugoti teisėti selekcininko ir ūkininko interesai, prieš įsigaliojant šiam reglamentui, sąlygos pagal 114 straipsnį priimtose įgyvendinimo taisyklėse turi būti nustatytos remiantis šiais kriterijais:

<...>

5

Šio reglamento 94 straipsnyje, susijusiame su civiliniais ieškiniais, kuriuos galima pareikšti tuo atveju, kai naudojant augalų veisles padaromas pažeidimas, nustatyta:

„1.   Kiekvienam asmeniui, kuris:

savininkas gali pareikšti ieškinį dėl tokio pažeidimo [pažeidimo nutraukimo] arba reikalauti tinkamo žalos atlyginimo [teisingo atlygio sumokėjimo], arba ir dėl vieno, ir dėl kito.

2.   Kiekvienas asmuo, kuris veikia tyčia ar dėl neatsargumo, privalo atlyginti savininkui ir visą tolesnę dėl to veiksmo patirtą žalą. Nedidelio neatsargumo atvejais tokie reikalavimai gali būti sumažinti pagal tokio nedidelio neatsargumo laipsnį, bet jokiu būdu ne tokiu mastu, kad jie būtų mažesni už pažeidimą padariusio asmens iš to gautą naudą.“

6

Reglamento Nr. 1768/95 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šiame reglamente nustatomos sąlygų įgyvendinimo taisyklės siekiant realizuoti Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 1 dalyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą.

7

Šio reglamento 2 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   1 straipsnyje nurodytas sąlygas įgyvendina tiek turėtojas [savininkas], atstovaujantis selekcininką, tiek ūkininkas taip, kad apsaugotų teisėtus vienas kito interesus.

2.   Laikoma, kad teisėti interesai neapsaugoti, jeigu vienam ar keliems iš šių interesų daromas nepalankus poveikis neatsižvelgus į poreikį išlaikyti deramą pusiausvyrą tarp jų visų arba į poreikį išlaikyti proporcingumą tarp atitinkamų sąlygų tikslo ir faktiško tų sąlygų įgyvendinimo poveikio.“

8

Šio reglamento 6 straipsnio „Individuali pareiga mokėti“ 1 dalyje nustatyta:

„Nepažeidžiant 2 dalies nuostatų, individuali ūkininko pareiga mokėti teisingą atlygį atsiranda tuomet, kai jis dauginimo tikslu faktiškai pasinaudoja augaliniais produktais savo lauke.

Savininkas gali nustatyti apmokėjimo datą ir būdą. Tačiau jis negali nustatyti ankstesnės apmokėjimo datos negu data, kai atsiranda pareiga.“

9

To paties reglamento 7 straipsnio „Smulkūs ūkininkai“ 2 dalyje numatyta:

„Ūkininko ūkio plotai, kuriuose anksčiau buvo auginami augalai, bet kurie dabar yra laikinai arba pastoviai užleista žemė, prekybos metais, kurie prasideda liepos 1 d., o baigiasi vėlesnių kalendorinių metų birželio 30 d. („prekybos metai“) ir kuriais reikėtų sumokėti atlygį, laikomi plotais, kuriuose vis dar auginami augalai, jeigu Bendrija arba atitinkama valstybė narė teikia subsidijas arba kompensacines išmokas už tą užleistą žemę.“

10

Reglamento Nr. 1768/95 17 straipsnyje „Pažeidimai“ nustatyta:

„Turėtojas [Savininkas] gali remtis teisėmis, kurias jam suteikia augalų veislių teisinė apsauga Bendrijoje, prieš asmenį, pažeidžiantį bet kurias sąlygas arba apribojimus, priskirtus prie nukrypti leidžiančios nuostatos remiantis pagrindinio reglamento 14 straipsniu, kaip nurodyta šiame reglamente.“

11

STV yra saugomų veislių savininkų asociacija, kuri, be kita ko, administruoja pagal Reglamentą Nr. 2100/94 saugomos žieminių miežių veislės ‛Finita’ savininko teises. Savo interneto svetainėje STV skelbia sąrašą, kuriame nurodytos visos saugomos augalų veislės, kurių teisių administravimas jai buvo patikėtas vykdant įvairias komercines kampanijas, ir sumos, mokėtinos už šių veislių auginimą. Be to, STV kasmet, nenurodydama konkrečios rūšies, prašo ūkininkų pranešti jai apie galimą saugomų augalų veislių, teises į kurias ji administruoja, auginimą ir šiuo tikslu siunčia jiems auginimo deklaracijos formuliarus ir vadovą, kuriame nurodytos visos veislės, teises į kurias ji administruoja atitinkamais prekybos metais, taip pat jų savininkai ir atitinkami naudojimo licenciją turintys asmenys. Bendraatsakoviai Vogel, kurie neturi jokių sutartinių santykių su STV, neatsakė į šiuos prašymus pateikti informacijos.

12

2011 m. gruodžio 16 d. STV iš apdorojimo paslaugų teikėjo sužinojo, kad 2010–2011 prekybos metais bendraatsakoviai Vogel, be kita ko, užsakė apdoroti 35 centnerius žieminių miežių veislės ‛Finita’ sėklų.

13

2012 m. gegužės 31 d. raštu STV pareikalavo, kad bendraatsakoviai Vogel patikrintų su žieminių miežių veislės ‛Finita’ auginimu susijusią informaciją, kurią ji sužinojo iš minėto paslaugų teikėjo, ir pateiktų jai su šiuo auginimu susijusią informaciją; nurodyta atsakyti iki 2012 m. birželio 20 d. Bendraatsakoviai Vogel į šį raštą neatsakė.

14

2012 m. liepos 27 d. raštu STV iš bendraatsakovių Vogel pareikalavo sumokėti 262,50 EUR sumą, atitinkančią visą mokestį, mokėtiną už žieminių miežių veislės ‛Finita’ sėklų naudojimą pagal licenciją, vadinamąjį C licencijos mokestį, kad būtų atlyginta dėl šios saugomos veislės slapto auginimo patirta žala. Jiems nesumokėjus, STV 2013 m. kovo 18 d. pareiškė ieškinį, kuriuo siekia, kad, remiantis Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 1 ir 2 dalimis, būtų atlyginta minėta žala.

15

Grįsdama ieškinį, STV teigia, kad bendraatsakoviai Vogel pagal Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 1 dalį privalo jai sumokėti teisingą atlygį, kurio dydis atitinka visą C licencijos mokesčio sumą, nes augino „neturėdam[i] teisės“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir negali naudotis šio reglamento 14 straipsnio 1 dalyje numatyta nukrypti leidžiančia nuostata, kadangi neįvykdė pareigos sumokėti šio reglamento 14 straipsnio 3 dalies ketvirtoje įtraukoje nurodytą atlygį. Be to, STV tvirtina, kad ši pareiga mokėti egzistuoja neatsižvelgiant į tai, ar atitinkamos veislės apsaugos savininkas paprašė pateikti informacijos, ir kad ūkininkas privalo jį sumokėti prieš sėją arba bet kuriuo atveju prieš prekybos metų, kuriais augalai buvo pasėti, pabaigą. Be to, ji mano, kad jos interneto svetainėje paskelbta informacija ir vadovas, kuriame nurodytos visos saugomos veislės, kurių administravimo teisės jai buvo patikėtos, ir kuris kasmet siunčiamas ūkininkams, leidžia jiems patiems apskaičiuoti, taigi ir sumokėti, už šių veislių auginimą mokėtiną sumą.

16

Bendraatsakoviai Vogel nesutinka, kad privalo sumokėti visą C licencijos mokestį atitinkančią sumą kaip žalos atlyginimą. Jie mano, kad daugiausia, ką turėtų sumokėti, – tai sumažintą sumą, nes auginimas buvo „leidžiamas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 1 dalį. Be to, jie tvirtina neprivalėję atsakyti į 2012 m. gegužės 31 d. prašymą pateikti informacijos, nes jis buvo nesusijęs su einamaisiais prekybos metais. Bendraatsakovių Vogel manymu, kad būtų galima manyti, jog teisės į žalos atlyginimą sąlygos yra įvykdytos, turėjo būti padarytas pareigos pateikti informacijos pažeidimas.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad STV teiginys, jog ūkininkas turi savo iniciatyva sumokėti Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalies ketvirtoje įtraukoje nurodytą atlygį prieš sėją, kelia abejonių visų pirma dėl Reglamento Nr. 1768/95 6 straipsnio 1 dalies. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad pastarąja nuostata, atrodo, draudžiama manyti, jog ūkininkas šį atlygį privalo sumokėti iš anksto, prieš sėją. Be to, tas teismas pabrėžia, kad jeigu šį atlygį būtų galima sumokėti pasėjus saugomą veislę, kiltų klausimas, iki kada ūkininkas turi jį sumokėti, kad galėtų pasinaudoti Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnyje įtvirtinta nukrypti leidžiančia nuostata ir taip išvengti šio reglamento 94 straipsnio nuostatų, kuriose reglamentuojami pažeidimai, taikymo. Minėto teismo nuomone, reglamentų Nr. 2100/94 ir Nr. 1768/95 nuostatose nepateikiamas aiškus ir tikslus atsakymas į šį klausimą, į kurį Teisingumo Teismas, be to, dar neturėjo progos atsakyti.

18

Šiomis aplinkybėmis Landgericht Mannheim nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19

Klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, per kokį terminą ūkininkas, kuris, nesudaręs tuo tikslu sutarties su atitinkamos saugomos augalų veislės savininku, panaudojo auginant gautą saugomos augalų veislės dauginamąją medžiagą (ūkyje užaugintas sėklas), privalo įvykdyti pareigą sumokėti teisingą atlygį pagal Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalies ketvirtą įtrauką (toliau – teisingas atlygis pagal leidžiančią nukrypti nuostatą), kad galėtų pasinaudoti šiame 14 straipsnyje numatyta nuostata, leidžiančia nukrypti nuo pareigos gauti šio savininko leidimą.

20

Pirmiausia primintina, kad pagal Reglamento Nr. 2100/94 13 straipsnio 2 dalį augalų veislių teisinės apsaugos savininko leidimas būtinas, kai tai susiję su saugomos augalų veislės dauginamąja medžiaga arba saugomos veislės surinkta augaline medžiaga, ypač kai norima ją gaminti ar dauginti (veisti). Šiuo klausimu šio reglamento 14 straipsnio 1 dalyje numatyta šio principo išimtis: ūkininkai, norintys dėl dauginimo tikslų lauke naudoti savo ūkyje užaugintą augalinę medžiagą, gautą nuėmus derlių, neprivalo gauti apsaugos savininko leidimo, jei tenkina tam tikras sąlygas, aiškiai išvardytas šio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje (žr. Sprendimo Geistbeck, C‑509/10, EU:C:2012:416, 21 ir 22 punktus).

21

Viena iš šių sąlygų, nustatytų Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalies ketvirtoje įtraukoje, yra pagal leidžiančią nukrypti nuostatą mokėtino teisingo atlygio už minėtą naudojimą sumokėjimas atitinkamos saugomos augalų veislės savininkui.

22

Ūkininkas, kuris šiam savininkui nesumoka tokio atlygio, kai naudoja augalinę medžiagą, gautą auginant saugomos veislės dauginamąją medžiagą, negali remtis Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 1 dalimi, taigi turi būti laikomas be leidimo vykdančiu vieną iš šio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiksmų. Todėl iš to paties reglamento 94 straipsnio išplaukia, kad savininkas gali tokiam ūkininkui pareikšti ieškinį dėl pažeidimo nutraukimo arba teisingo atlygio sumokėjimo, arba ir dėl vieno, ir dėl kito. Jeigu ūkininkas veikia tyčia ar neatsargiai, jis, be to, turi atlyginti savininko patirtą žalą (Sprendimo Schulin, C‑305/00, EU:C:2003:218, 71 punktas).

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pirmiausia kyla klausimas, ar atitinkamas ūkininkas turi sumokėti teisingą atlygį pagal leidžiančią nukrypti nuostatą prieš faktiškai panaudodamas augalinius produktus lauke dauginimo tikslais.

24

Šiuo klausimu Reglamento Nr. 1768/95 6 straipsnio, kuriame reglamentuotos pareigos sumokėti teisingą atlygį pagal leidžiančią nukrypti nuostatą taikymo sąlygos, 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad, nors atitinkamos saugomos augalų veislės savininkas gali nustatyti apmokėjimo datą ir būdą, šio mokėjimo negalima pareikalauti anksčiau, nei atsiranda pareiga sumokėti šį teisingą atlygį. Remiantis šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, ši pareiga atsiranda tuomet, kai ūkininkas dauginimo tikslais faktiškai panaudoja saugomos veislės augalinius produktus savo lauke. Tai reiškia, kad šis ūkininkas dar gali įvykdyti minėtą pareigą po to, kai pasėjo saugomos veislės augalinius produktus, o ši faktinio šių produktų panaudojimo lauke dauginimo tikslais data yra ne termino, per kurį turi būti sumokamas teisingas atlygis pagal leidžiančią nukrypti nuostatą, pabaigos data, o data, nuo kurios galima pareikalauti šio atlygio.

25

Remiantis minėta nuostata galima tvirtinti, kad ūkininkas dar gali įvykdyti pareigą sumokėti teisingą atlygį pagal leidžiančią nukrypti nuostatą po to, kai faktiškai pasėja saugomos veislės augalinius produktus, tačiau toje pačioje nuostatoje nenurodytas joks terminas, per kurį šis ūkininkas turi sumokėti šį atlygį, jeigu šis savininkas nenustatė jam termino pagal Reglamento Nr. 1768/95 6 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

26

Šiuo klausimu bendraatsakoviai Vogel ir Ispanijos vyriausybė iš esmės tvirtina, kad šis terminas yra neapibrėžtas. Jie remiasi būtent Reglamento Nr. 1768/95 6 straipsnio 1 dalimi ir šiuo klausimu nurodo, kad ši nuostata, nors reglamentuoja, kada atsiranda minėta pareiga mokėti, nenumato, iki kada ją reikia įvykdyti.

27

Vis dėlto tokiam aiškinimui negalima pritarti.

28

Pirma, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 39 punkte, jeigu ūkininkui, kuris panaudojo auginant gautą saugomos augalų veislės dauginamąją medžiagą (ūkyje užaugintas sėklas), būtų leidžiama įvykdyti pareigą sumokėti teisingą atlygį pagal leidžiančią nukrypti nuostatą be jokio laiko apribojimo, taigi, neapibrėžtai remtis Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnyje įtvirtinta nukrypti leidžiančia nuostata, šio reglamento 94 straipsnyje numatyti ieškiniai netektų praktinio veiksmingumo. Be to, numatant galimybę pareikšti šiuos ieškinius bet kuriam šios pareigos mokėti neįvykdžiusiam pažeidėjui, šiuo 94 straipsniu draudžiama tai, kad šis pažeidėjas visuomet galėtų įvykdyti savo pareigą net ir po to, kai saugomos veislės savininkas atskleidžia slaptą saugomos augalų veislės naudojimą. Tai reiškia, kad veiksmingai pasinaudoti minėtais ieškiniais galima, tik jei nustatytas mokėjimo terminas.

29

Antra, primintina, kad kontroliuoti ir prižiūrėti, kaip naudojamos teisėtai auginamos saugomos veislės, yra saugomų augalų veislių savininkų išimtinė atsakomybė, ir jie yra priklausomi nuo atitinkamų ūkininkų sąžiningumo ir bendradarbiavimo (Sprendimo Geistbeck, C‑509/10, EU:C:2012:416, 42 punktas). Taigi, aiškiai apibrėžto termino ūkininkų pareigai sumokėti teisingą atlygį pagal leidžiančią nukrypti nuostatą įvykdyti nebuvimas gali juos paskatinti neribotai atidėlioti šį mokėjimą, tikintis jo išvengti. Tačiau, jeigu ūkininkams būtų leidžiama taip nevykdyti savo pareigų savininkams, tai prieštarautų Reglamento Nr. 1768/95 2 straipsnyje nurodytam tikslui išlaikyti deramą ūkininkų ir atitinkamų savininkų teisėtų abipusių interesų pusiausvyrą.

30

Nagrinėjant, ar mokėjimo terminas reikšmingose nuostatose iš tiesų numatytas, pažymėtina, kad iš Reglamento Nr. 1768/95 7 straipsnio 2 dalies matyti, jog prekybos metai, kuriais reikėtų sumokėti atlygį, prasideda liepos 1 d., o baigiasi kitų kalendorinių metų birželio 30 d. Nors ši nuostata susijusi su „smulkiųjų ūkininkų“ plotų, skirtų augalams auginti, nustatymu, ji rodo, kad šį reglamentą priėmusi institucija, nustatydama Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas, prekybos metus, kuriais buvo panaudota auginant gauta saugomos augalų veislės dauginamoji medžiaga (ūkyje užaugintos sėklos), suvokė kaip reikšmingą terminą, per kurį turi būti sumokėtas teisingas atlygis pagal leidžiančią nukrypti nuostatą.

31

Taigi, per terminą, pasibaigusį prekybos metų, kuriais buvo panaudota auginant gauta saugomos augalų veislės dauginamoji medžiaga, tuo tikslu nesudarius sutarties su saugomos veislės savininku, pabaigoje, nesumokėjęs teisingo atlygio pagal leidžiančią nukrypti nuostatą, ūkininkas turi būti laikomas be leidimo atlikusiu vieną iš Reglamento Nr. 2100/94 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiksmų, dėl kurių savininkas gali pareikšti šio reglamento 94 straipsnyje numatytus ieškinius.

32

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: kad galėtų pasinaudoti Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnyje numatyta nuostata, leidžiančia nukrypti nuo pareigos gauti atitinkamos saugomos augalų veislės savininko leidimą, ūkininkas, kuris, nesudaręs tuo tikslu sutarties su šiuo savininku, panaudojo auginant gautą saugomos augalų veislės dauginamąją medžiagą (ūkyje užaugintas sėklas), privalo sumokėti teisingą atlygį pagal leidžiančią nukrypti nuostatą per terminą, kuris baigiasi prekybos metų, kuriais ši medžiaga panaudota, pabaigoje, t. y. vėliausiai birželio 30 d. po pakartotinio pasėjimo dienos.

33

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

Kad galėtų pasinaudoti 1994 m. liepos 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje 14 straipsnyje numatyta nuostata, leidžiančia nukrypti nuo pareigos gauti atitinkamos saugomos augalų veislės savininko leidimą, ūkininkas, kuris, nesudaręs tuo tikslu sutarties su šiuo savininku, panaudojo auginant gautą saugomos augalų veislės dauginamąją medžiagą (ūkyje užaugintas sėklas), privalo sumokėti teisingą atlygį, mokėtiną pagal šio 14 straipsnio 3 dalies ketvirtą įtrauką, per terminą, kuris baigiasi prekybos metų, kuriais ši medžiaga panaudota, pabaigoje, t. y. vėliausiai birželio 30 d. po pakartotinio pasėjimo dienos.