30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/1

1.1

Tarybos sprendimas 2006/512/EB, kuris buvo priimtas 2006 m. liepos 17 d. ir iš dalies keičia Tarybos sprendimą 1999/468/EB, remiasi Sutarties 202 straipsniu. Sprendimu 2006/512/EB įvesta naujoji naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais procedūra — reguliavimo procedūra su tikrinimu.

1.2

Visi teisės aktai, kurie susiję su reguliavimo tvarka, bet dar bendra sprendimo tvarka netapę tikru teisės aktu pagal Sutarties 251 straipsnį, įsigaliojus Komitologijos sprendimui 2006/512/EB, turi būti iš dalies pakeisti. Šis Reglamentas xxx/2006 dėl pediatrijoje naudojamų vaistinių preparatų oficialiai buvo priimtas 2006 m. spalio 23 d., tačiau dar neįsigaliojo, nes nėra paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

1.3

Komisijos pasiūlymu siekiama pakeisti Reglamentą xxx/2006 dėl pediatrijoje skirtų vaistinių preparatų, kad būtų patvirtintos dvi vykdymo priemonės, t. y. 20 straipsnio 2 dalis ir 49 straipsnio 3 dalis pagal naują reguliavimo procedūrą su tikrinimu, kurios papildo šį reglamentą neesminėmis nuostatomis:

2.1

Šis Komisijos pasiūlymas visiškai atitinka tvarką, pagal kurią Komisijai turi būti perduoti įgyvendinimo įgaliojimai ir naudojimosi jais tvarka. EESRK visiškai pritaria Komisijos pasiūlymui.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/2

1.1

2002 m. gegužės 7 d. Taryba priėmė direktyvą 2002/38/EB, iš dalies keičiančią pagrindinę direktyvą 77/388/EB, nustatančią PVM sistemą. Šis pakeitimas susijęs su pridėtinės vertės mokesčiu, taikomu radijo ir televizijos transliacijų paslaugoms ir tam tikroms elektroninėmis priemonėmis teikiamoms paslaugoms. Dokumente numatomos priemonės, kurios, jei nebus pratęstos, baigs galioti 2006 m. birželio 30 d.

1.2

Priimdama šią direktyvą Taryba buvo numačiusi, kad priemonės dėl šių paslaugų teikimo vietos ir kai kurios ne ES įmonių veiklą lengvinančios priemonės turėtų būti persvarstytos prieš pasibaigiant pirmajam trejų metų galiojimo laikotarpiui, t. y. prieš pasibaigiant direktyvos galiojimo terminui. 2006 m. gegužės 25 d. Europos Komisija pateikė ataskaitą, kurioje pritarė priimtoms priemonėms ir pasiūlė pratęsti jų galiojimą iki 2008 m. gruodžio 31 d. Tačiau Taryba nusprendė šių priemonių galiojimą pratęsti tik iki 2006 m.

1.3

Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad, pasibaigus direktyvoje aptariamų priemonių galiojimo terminui, gali kilti nepageidaujamų pasekmių, kitaip tariant, jei nebus pateikta naujų pasiūlymų, šioje srityje gali susidaryti teisinis vakuumas. Be to, Komisija pastebi, kad lėta įstatymų leidybos procedūros mokesčių srityje eiga trukdo iki 2006 m. pabaigos parengti naujas priemones; taigi, Komisija dar kartą pakartoja savo pasiūlymą pratęsti direktyvos galiojimo terminą iki 2008 m. gruodžio 31 d.

2.1

Komitetas susipažino su Komisijos pateiktais argumentais ir mano, kad kol kas nėra būtina išsamiai nagrinėti direktyvoje numatytas priemones. Atsižvelgdamas į tai, kad reikia nedelsiant priimti šią sritį reglamentuojančius teisės aktus, ir pritardamas Komisijos argumentams dėl šio teisės akto pagrįstumo, EESRK gali tik pritarti pasiūlymui pratęsti direktyvos galiojimo terminą. Kadangi įstatymų leidybos procedūra mokesčių srityje lėta, Komitetas mano, kad dviejų metų laikotarpio(t. y. iki 2008 m. gruodžio 31 d.) vos pakanka ar net yra per trumpas naujiems pasiūlymams šiuo klausimu parengti.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/3

1.1

Ministrų Taryba ES sprendimų priėmimo procese turi lemiamą balsą. Tačiau nacionalinis koordinavimas ir politikos formavimas niekuomet nebuvo išsamiai aptarti ES lygiu. Europos Sąjunga unikali suvereniteto pasidalijimo požiūriu. Todėl ES reikalauja skaidraus daugiapakopio valdymo daugelyje sričių. EESRK laikosi nuomonės, kad geras ES valdymas priklauso nuo tinkamai apibrėžtų ir veiksmingų nacionalinės politikos ir administracinių procedūrų, taip pat nuo geresnės teisėkūros, teisės aktų įgyvendinimo ir vykdymo. Šios procedūros taip pat padidins skaidrumą ir išaiškins, kokį poveikį ES teisė ir politika daro visuomenei apskritai. Analizuojant nacionalinę praktiką matyti, kaip iš esmės skirtingai politiniu ir administraciniu požiūriu valstybės narės tvarko ES reikalus. Tokia analizė turėtų paskatinti apsvarstyti su ES susijusias vyriausybių procedūras (politines ir administracines). Būtų galima nurodyti, kokia praktika būtų įdomiausia ir geriausia. Atvira diskusija visoje Europoje apie tai, kaip geriausiai tvarkyti Europos reikalus nacionaliniu lygiu taip pat būtų naudinga diskusijai apie geresnę teisėkūrą, įgyvendinimą ir vykdymą. EESRK pritaria nuolatiniam nacionalinės administracinės praktikos ir procedūrų tyrimui.

2.1

2005 m. EESRK priėmė nuomonę dėl geresnės teisėkūros ir nuomonę dėl ES teisės aktų įgyvendinimo ir vykdymo patobulinimo. Abi nuomonės remiasi principu: teisinėje valstybėje įstatymas geras tada, kai jis gali būti ir yra įgyvendinamas (1). ES teisė turi būti kuriama skaidriai, demokratiškai ir atvirai, taip sustiprinant ES legitimumą. Vyriausybių vidaus procedūros taip pat yra šio proceso dalis.

2.2

Keista ir labai gaila, kad po tiek Europos integracijos metų ne visos valstybės narės dar yra pakankamai įtraukusios ES teisę ir politiką į savo nacionalinės politikos formavimo politinį ir administracinį lygius tose srityse, kuriose jos yra įsipareigojusios vykdyti bendrą politiką ir bendrus sprendimus.

2.3

Leidžiant teisės aktus, juos perkeliant į nacionalinę teisę ir įgyvendinant valstybėms narėms tenka lemiamas vaidmuo. Tai reiškia, kad labai svarbu ir tai, kaip valstybės narės šiuos procesus valdo: kuo geresnė organizacija, tuo geresni rezultatai pasiekiami Europos Sąjungos, pačių valstybių narių ir visos visuomenės labui.

2.4

Nacionaliniu lygiu būtina veiksmingai ir skaidriai spręsti ES klausimus, kadangi 25 valstybės narės, pasižyminčios savita administravimo kultūra ir tradicijomis ir savitu proceso valdymu, turi laikytis bendrojo acquis, o tai reiškia, kad kurdamos ES teisę, ją perkeldamos į nacionalinę teisę, įgyvendindamos ir vykdydamos, valstybės narės turi išpildyti panašius reikalavimus.

2.5

Koordinavimo ir politikos formavimo nacionaliniu lygiu problema dar niekada nebuvo aptariama ES lygiu, viena vertus, dėl galiojančio subsidiarumo principo, kita vertus, dėl Briuselyje ir sostinėse sprendimus priimančių subjektų suinteresuotumo stokos. Stebina tai, kad, išskyrus retas išimtis, akademinis pasaulis taip pat skyrė nedaug dėmesio šiems aspektams. Tačiau aišku, kad nacionaliniu lygiu organizuojamas ir veikiantis koordinavimo ir politikos formavimo būdas irgi gali turėti esminės įtakos sprendimų priėmimui Briuselyje ir ES teisės perkėlimui į nacionalinę teisę ir jos įgyvendinimui. Todėl diskutuojant apie geresnę teisėkūrą ir teisės įgyvendinimą reikėtų pagalvoti, kaip būtų galima organizuoti koordinavimą ir formuoti politiką nacionaliniu lygiu.

2.6

Šis klausimas nėra vien techninis. Tai — politinė problema, nes reikėtų siekti diskusijų dėl organizacijos ir vidaus procedūrų valstybėse narėse gerinimo ir dėl galimo naujo valstybių narių ir Komisijos atitinkamų kompetencijos sričių apibrėžimo. Be to, šie procesai valstybėse narėse turėtų vykti skaidriau ir atviriau, jie taip pat yra reikalingi, kad būtų galima pagerinti ES ir visuomenės bendravimą bei išsklaidyti piliečių nerimą ir nepasitikėjimą.

2.7

Dėl suprantamų priežasčių Komisija iki šiol nepradėjo diskutuoti dėl nacionalinių vidaus procedūrų. Tačiau 2001 m. (2) Komisija teisingai pažymėjo: laikas pripažinti, kad Europos Sąjunga perėjo nuo diplomatinio prie demokratinio proceso, o jos politika giliai įsišaknijusi valstybių narių visuomenėje ir kasdieniame gyvenime. Taryba turi stiprinti savo gebėjimą visus ES politikos aspektus koordinuoti Tarybos ir valstybių narių lygiu.

2.8

2004 m., siekiant paskatinti tinkamą priimtų ES teisės aktų įgyvendinimą ir vykdymą, tiesiogiai valstybėms narėms skirtoje Komisijos rekomendacijoje pateikiama praktinių pasiūlymų dėl ES teisės perkėlimo į nacionalinę teisę (3). Kai kurie iš šių pasiūlymų taip pat gali būti labai naudingi norint pagerinti nacionalines koordinavimo ir politikos formavimo priemones rengiant ES teisės aktus ir įgyvendinant bendrus užsibrėžtus politinius tikslus.

2.9

Nekyla jokių abejonių, kad būtinybė valstybėse narėse racionalizuoti politines ir administracines procedūras dar labiau sustiprėjo:

Tačiau dar reikia nemažai nuveikti.

3.1

ES nėra valstybė ir neketina ja tapti. Komisija yra centrinė institucija, aiškiai apibrėžtose srityse turinti iniciatyvos teisę. Tarybai tenka lemiamas vaidmuo priimant sprendimus dėl teisėkūros ir biudžeto, kuriems dažnai gali turėti įtakos Europos Parlamentas kaip vienas iš teisės aktų leidėjų ir Teisingumo Teismas kaip ES teisės sergėtojas. Taigi nė viena institucija neatlieka lemiamo vienvaldžio vaidmens. ES veikiau yra sudėtingas darinys, pasižymintis daugelio subjektų tarpusavio priklausomybe. Ji yra unikali dėl sukurto nacionalinių ir federalinių kompetencijos sričių tinklo.

3.2

Europos Sąjunga taip pat unikali suvereniteto pasidalijimo požiūriu. Tai reiškia, kad ES daugelyje sričių būtinas skaidrus valdymas ir administravimas įvairiais lygiais, tačiau dar yra daug neaiškumų dėl jų poveikio sudėtinių ES dalių, t.y. valstybių narių, administracijai (4). Tai taikytina ne tik bendros atsakomybės reikalaujantiems klausimams, kuriuos kartu gali spręsti valstybės narės ir „Briuselis“, bet ir tiems klausimams, už kuriuos atsakingos pačios valstybės narės, pvz., Lisabonos strategijos įgyvendinimas.

3.3

Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau sričių ES perima į savo kompetencijos sferą. Tai dinamiškas procesas, kuriame dalyvauja valstybių narių vyriausybės, tačiau vis dažniau įsitraukia ir regionų valdžia, socialiniai ir ūkio subjektai bei pilietinė visuomenė. Neseniai buvo pradėti įgyvendinti su „trečiuoju ramsčiu“ susiję teisingumo ir vidaus reikalų klausimai. Tačiau Komisija, norėdama ištaisyti įgyvendinimo trūkumus nacionaliniu lygiu, iki šiol negali taikyti pažeidimų procedūrų valstybėms narėms šiose srityse (5).

3.4

Nors ES teisė ir ES lygiu priimti sprendimai neretai daro tiesioginį poveikį pavieniams piliečiams, įmonėms ir organizacijoms, daugelyje valstybių narių Europos Sąjunga vis dar suprantama visų pirma kaip tarptautinė organizacija už nacionalinės valstybės ribų, o kai kuriose šalyse netgi tiesiog kaip užsienio politika. Tai kelia sumaištį ir sukuria nepalankų atotrūkį. Sunkumus, su kuriais ES susiduria valstybių narių politinėje ir administracinėje aplinkoje, didele dalimi lemia būtent toks požiūris.

3.4.1

Politikoje svarbiausia yra nacionalinių parlamentų pozicija ir vaidmuo. Dažniausiai vis dar egzistuoja atotrūkis tarp jų informuotumo ir įsipareigojimo laipsnio bei sprendimų priėmimo ES lygiu. Tai irgi didina atotrūkį tarp ES ir visuomenės.

3.4.2

Kitas šiame kontekste pažymėtinas aspektas — politikų, nacionalinių administracijų ir įtrauktų privačių subjektų suvokimo ir įsipareigojimų neatitikimas.

3.4.3

Trečia, dėl skaidrumo stokos formuojant politiką gali kilti neaiškumų, kaip ir kada tiksliai nacionaliniu ir ES lygiu turi būti apibrėžta ir suderinama valstybių narių pozicija. Įvairiose ministerijose Europos reikalų skyriai, kurie nors ir nagrinėja esminius klausimus, o ne vien tik koordinavimą, paprastai yra daugiau ar mažiau atskirti nuo vidaus reikalų skyrių. Tai gali turėti neigiamos įtakos tam, kaip atsakingai ir atidžiai pastarieji vertins su Europos reikalais susijusius aspektus. Su panašiais koordinavimo sunkumais taip pat susiduria nacionalinių parlamentų nuolatiniai komitetai.

3.4.4

Ketvirta, sprendimai Europos klausimais valstybių narių lygiu dažnai priimami atskirai nuo vykdomųjų departamentų ar agentūrų ir pernelyg atitolus nuo regionų ir vietos valdžios.

3.5

Galima pateikti pakankamai pavyzdžių, patvirtinančių, kad valstybės narės gana nenoriai pritaiko savo administracines ir politines procedūras. Tačiau nepakeitus procedūrų atsižvelgiant į augantį ES kompleksiškumą ir svarbą, gali kilti nuolatinių nesutarimų įvairiais sprendimų priėmimo lygiais.

3.6

Specifiniai politiniai interesai ir tradicijos bei nacionalinį ir partijos politikos atspalvį turinti retorika paprastai vaidina svarbiausią vaidmenį darbotvarkėje. Tai sudaro sąlygas dirbtiniam atotrūkiui tarp Briuselyje priimamų sprendimų bei siekiamų nacionalinių interesų ir procedūrų.

3.7

Tokia tendencija yra pagrindinė susiklosčiusios ypač paradoksalios padėties priežastis, kai valstybių narių vyriausybės Europos Sąjungoje, t.y. „Briuselyje“, susitaria dėl politinių tikslų ir teisės aktų, tačiau jiems nepritaria, kai tik apie tai pradedama diskutuoti nacionaliniu lygiu.

3.8

Toks atotrūkis gali labai trikdyti interesų grupes ir visuomenę apskritai. Ši problema tikrai pagilins ir šiaip jau didelę ES legitimumo krizę, kadangi visuomenės nuomonė ir lūkesčiai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip kokybiškai ir patikimai politiniai Bendrijos tikslai įgyvendinami nacionaliniu lygiu.

3.8.1

Šiame kontekste EESRK taip pat atkreipia dėmesį, kad galima ES legitimumo krizė neturėtų būti aiškinama visų pirma komunikavimo problemomis. Pirminė koncepcija, siekiant susigrąžinti ES piliečių pasitikėjimą, išlieka tokia pati kaip ir anksčiau - spręsti opias ES problemas.

3.9

Atsižvelgiant į tai reikia pažymėti, kad įvairios socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės organizacijos paprastai pagal daugiau ar mažiau panašią schemą atskiria „Briuselio“ ir šalies politiką.

3.10

ES reputacija gali būti sužlugdyta, nes nacionaliniu lygiu išsakyta kritika dažniausiai skiriama „Briuseliui“ ir Komisijai ir labai retai valstybėms narėms, kurios yra pagrindiniai integracijos subjektai.

3.11

Nacionaliniai lobistų sluoksniai linkę panašiai elgtis, kai iškyla ES teisės perkėlimo į nacionalinę teisę ir jos įgyvendinimo klausimas. Kartais jų elgesį diktuoja galimybės, atsiveriančios Taryboje nelengvai pasiekus kompromisus, kurie tam tikroms valstybėms suteikia nacionalinius savaveiksmiškumo įgaliojimus. Kitais atvejais lobistai tik pasinaudoja nacionalinių teisės aktų leidėjų nepagrįstai sudarytomis galimybėmis, o tai skatina perteklinį reglamentavimą ir rinktis pačias palankiausias nuostatas.

3.12

Orientuotis į nacionalinius interesus sprendžiant ES klausimus taip pat gali paskatinti tendencija vietoje griežtai privalomų teisės aktų taikyti lankstesnes priemones, pvz., atvirojo koordinavimo metodą: kuo daugiau erdvės nacionalinėms interpretacijoms, tuo didesni skirtumai tarp valstybių narių.

4.1

Atrodo, kad dar visai neseniai daugelyje valstybių narių procesų ir procedūrų paprastinimo ir jų derinimo nacionaliniu lygiu problemą pirmiausiai spontaniškai spręsdavo viena ar keletas ministerijų, nesistengiant sukurti gerai struktūruoto mechanizmo. Visos valstybės narės plėtoja daugiau ar mažiau struktūruotą koordinavimo tvarką (ir atitinkamus organus), tačiau dažniausiai jie pasitelkiami tik paskutiniame sprendimo priėmimo nacionaliniu lygiu etape. Ankstesnieji etapai dažniausiai organizuojami ne taip tvarkingai.

4.2

Tokia susidariusi padėtis atskleidžia sudėtingą vyriausybių bendradarbiavimo modelį, o ne dinamiškesnį ES teisėkūros procesą, lydimą jo metu vykstančių sudėtingų derybų. Iš tikrųjų, Europos integracija padėjo užmegzti plačius ir intensyvius kontaktus, leidžiančius palaikyti daugybę ryšių tarp viešojo ir privataus sektoriaus subjektų, dalyvaujančių Europos teisėkūros procese, administracinėse derybose ir procedūrose. Užmegzta daug ryšių rengiant Europos teisės aktus — visų pirma konsultuojantis su ekspertais ir interesų grupių atstovais — taip pat derantis dėl naujų teisės aktų priėmimo, perkeliant Bendrijos teisę į nacionalinę teisę, įgyvendinant ją ir vykdant, nacionaliniams teismams ir Europos Teisingumo Teismui prižiūrint, kaip laikomasi Bendrijos teisės, ir galiausiai su Europos teisės aktų leidimo organais diskutuojant apie pavienių valstybių narių patirtį Bendrijos teisės srityje. Šios procedūros taip pat reikalauja aukšto profesionalumo laipsnio bendrai kuriant nacionalinių administracijų struktūras.

4.3

Iškyla vis didesnė būtinybė nacionaliniu lygiu užtikrinti atitinkamą valdymą ir koordinavimą bei sukurti veiksmingą tarptautinį tinklą, kadangi ES politiniai tikslai ir sprendimų priėmimas yra glaudžiai susiję ir persipynę su nacionalinės politikos tikslais. Puikus pavyzdys — Lisabonos strategija: ji buvo numatyta ES lygiu, tačiau ES sprendimų priėmimas yra susijęs tik su ribota strategijos dalimi. Atsakomybė už svarbiausius aspektus ir toliau tenka valstybėms narėms. Vis dėlto neaišku, koks bus galutinis rezultatas, nes dėl privalomų sąveikaujančių Bendrijos ir nacionalinės politikos derinimo procedūrų stokos, valstybės narės neįgyvendina ar tik iš dalies įgyvendina suderintus tikslus.

4.4

Sprendimas intensyvinti Europos integraciją, paremtas ne viename ES aukščiausio lygio susitikime ir daugybėje Tarybos posėdžių, glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Komisija, turėtų atsispindėti politinėje ir administracinėje valstybių narių struktūroje. Tačiau šiuo klausimu atskirų valstybių narių nuomonės iš esmės skiriasi (6). Dėl istorinės kiekvienos šalies raidos skiriasi beveik visi politinio gyvenimo ir vyriausybės veiklos aspektai.

4.5

Šiems aspektams priskiriami: vyriausybės procedūros ir pagrindinės koncepcijos, ministerijų hierarchija, ministerijų kompetencija ir centralizuota ar decentralizuota valstybės struktūra.

4.6

Ypač juntami politiniai valstybių narių skirtumai ES klausimais susiję su:

4.7

Skiriasi ir ministerijų kompetencijos sritys, jų tarpusavio ir vidaus darbo metodai:

4.8

Darbo tarp nacionalinių ministerijų pasidalinimas taip pat gali turėti rimtų pasekmių Tarybai. Galima paminėti vieną pavyzdį: Konkurencingumo taryboje kartais dalyvauja keturių ar penkių ministerijų atstovai iš vienos šalies. Tai neleidžia kurti ilgalaikės strategijos, trukdo vadovavimui ir skatina politikos susiskaldymą.

4.9

Padėtis tampa dar sudėtingesnė, kai kompetencijos sritimis yra dalijamasi nacionaliniu ir regionų lygmeniu, kaip tai būdinga, pavyzdžiui, federalinėms sistemoms. Dar daugiau maišaties nesunkiai gali sukelti sudėtingi ir kartais stokojantys skaidrumo nacionalinio ir regionų lygmens santykiai.

4.10

Komisijos ir Tarybos sekretoriato netinkamos praktikos pavyzdžiai taip pat neleidžia naudotis veiksmingomis sprendimų priėmimo procedūromis valstybėse narėse. Pavyzdžiui, Tarybos galutinių dokumentų projektų perdavimas vėliausiame etape prieš posėdį, kurio metu juos ketinama nagrinėti, kliudo taikyti net pačias veiksmingiausias nacionalines sprendimų priėmimo procedūras.

4.11

Skirtingas darbo tarp ministerijų ir departamentų padalijimas valstybėse narėse dažnai kliudo sukurti veiksmingus tarptautinius tinklus ar užmegzti ilgalaikius asmeninius santykius su atsakingais valstybės tarnautojais visoje Europoje.

4.12

Kasdieninė patirtis vis dar rodo, kad didelės dalies teisininkų apskritai ir daugelio nacionalinių teisėjų, kurie turėtų preciziškai atsižvelgti į Europos teisės aktus, žinios yra nepakankamos. Tai neskatina nacionalinių administracijų savaime įtraukti Europos Sąjungą, kaip politinį ir institucinį lygmenį, į nacionalinės politikos formavimą.

5.1

Nesibaigiančios pažeidimų procedūros, svarbiausia Komisijos pareiga — ištaisyti ES teisės aktų įgyvendinimo nacionaliniu lygiu trūkumus, ir pasiteisinusios ES „pažangos lentelės“ taikymas ES teisės perkėlimui į nacionalinę teisę paskatino suvokti, kad nacionalines procedūras būtina pritaikyti prie ES reikalavimų.

5.2

Acquis communautaire įvedimo procesas iki 2003 m. dešimtyje naujųjų valstybių narių taip pat privertė panašiai atkreipti dėmesį tą patį klausimą.

5.3

Siūlomoje Sutartyje dėl Konstitucijos, inter alia, siekiama susieti valstybių narių nacionalines politines procedūras su ES teisės aktų rengimu, be kita ko nacionalinius parlamentus pakankamai anksti įtraukiant į ES procedūras.

5.4

Nors koordinavimo procedūros retkarčiais patobulinamos, tenka pripažinti, kad daugelis nacionalinių administracijų paprastai nenori keisti savo vidaus biurokratinių procedūrų, o ypač jų praktinį naudojimą aptarti tarpusavyje arba ES lygiu. Subsidiarumas — taip vadinasi principas, kuriuo vadovaujamasi.

5.5

Greta subsidiarumo yra dar viena aplinkybė, dažnai apsunkinanti ES ir valstybių narių santykius: ES sprendimų priėmimo ciklas paprastai skiriasi nuo politikos formavimo nacionaliniu lygiu ciklo.

5.6

Nepaisant to, kad valstybėse narėse diskutuojama apie koordinavimo procedūrų pritaikymą (7), valstybių narių metodai ir praktika skiriasi.

5.6.1

Pavyzdžiui, Danijoje parlamentas labai anksti įtraukiamas į ES teisės aktų rengimo ir ES politikos formavimo procesą, todėl su ES susijęs darbas yra sistemingesnis, labiau matomas ir skaidresnis. Be to, Danijoje jau gana seniai pradėta veiksmingai pritaikyti administracines procedūras ir kurti nacionalinės ir ES teisės tarpusavio sąsajas.

5.6.2

Jungtinėje Karalystėje yra numatyta tvarka, kaip ES reikalus priartinti prie nacionalinės politikos formavimo, be kita ko sukuriant veiksmingą ministerijų koordinavimo sistemą ir ministrų kabinetui suteikiant plačius įgaliojimus ES teisės srityje. Bendruomenių rūmai turi galimybę išsamiai peržiūrėti ES teisės aktus, o Lordų rūmai aktyviai dalyvauja rengiant Bendrijos teisės ir ES politikos komentarus.

5.6.3

Tuo tarpu Prancūzijoje ir Ispanijoje parlamentas paprastai įtraukiamas vėlai. Tai turi poveikio ES vaidmeniui visuomenės debatuose. ES teisė ir politika pirmiausia yra nacionalinių administracijų ir politinės vadovybės reikalas. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad didžioji École nationale d'administration (ENA) dalis persikėlė iš Paryžiaus į Strasbūrą, o tai rodo augančią ES įtaką Prancūzijoje.

5.6.4

Keletas nesėkmių įgyvendinant ES teisę Nyderlanduose sukėlė didesnį susidomėjimą ES reikalų tvarkymu ir procedūromis. Ministerijose pradėta vidaus procedūrų reorganizacija, susiejant „nacionalinę“ ir „Europos“ interesų sritis, ir pasirodo, kad praktikoje šis procesas yra gana nelengvas. Tas pats pasakytina ir apie pastangas veiksmingiau ir tinkamesniu laiku įtraukti parlamentus į ES reikalų sprendimą. Liuksemburgo parlamente šios procedūros jau sėkmingai pritaikytos.

5.6.5

Naujosiose valstybėse narėse pasiteisino tos procedūros, kurios buvo įvestos arba pritaikytos pasiruošimo narystei Europos Sąjungoje metu, kai į nacionalinę teisę buvo perimamas acquis, ir kurios liko nepakeistos. Vykdant plataus masto partnerystės projektą, kuriame dalyvauja ekspertai iš „senųjų“ ir „naujųjų“ valstybių narių, naujosioms valstybėms narėms padedama pradėti taikyti geriausią ES teisės aktų įgyvendinimo praktiką. Toks projektas taip pat galėtų paskatinti kuo anksčiau ES klausimus įtraukti į sprendimų priėmimo procesą.

5.6.6

Federalinėse valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Ispanijoje, aišku, nėra lengva įveikti atotrūkį tarp regionų — federalinių žemių ir provincijų — ir Europos. Kartais iškyla rimtų problemų, ypač tais atvejais, kai už ES teisės aktų įgyvendinimą yra atsakingi vien tik regionai (taip yra Vokietijoje). Visos federalinės žemės turi savo atstovybę Briuselyje, kad turėtų galimybę tiesiogiai įsitraukti į joms svarbių ES klausimų sprendimą.

5.7

Įvedus ir plačiai taikant „nacionalinių ekspertų“ sistemą, užtikrinančią nenutrūkstamą nacionalinių administracijų ir Komisijos sąveiką, galima tikėtis sustiprinti naudingus nacionalinio lygmens ir „Briuselio“ tarpusavio ryšius.

5.8

Europos Komisija teikia paramą daugeliui sėkmingų bendradarbiavimo tinklų, jungiančių valstybių narių administracijas bei Europos Komisiją ir nacionalines administracijas (pavyzdžiui, SOLVIT, vartotojų tinklus ir pan.). Komisija šiuo metu taip pat kuria Vidaus rinkos informacijos sistemą (VRIS), kuria ketinama padėti valstybių narių administracijoms lengvai taikyti vidaus rinkos taisykles.

5.9

„Nacionalinių reguliavimo institucijų“ sistema įvairiose srityse, pavyzdžiui, konkurencijos, telekomunikacijų, energetikos ir kitose, padeda suvienodinti sutartos ES politikos įgyvendinimą valstybėse narėse.

5.10

Apskritai, vis dar yra esminių skirtumų tarp šalių, kurios kuria naujas struktūras Europos Sąjungos ir nacionalinio ES klausimų sprendimo sąveikai gerinti, ir tokių šalių, kurios iki šiol nepersvarsto savo struktūrų ir procedūrų. Šie procesai pirmiausia priklauso nuo politinės valios.

6.1.1

Nacionalinių administracijų struktūros modelis yra kiekvienos šalies istorijos raidos rezultatas. Todėl skirtumai tarp šalių susiję su beveik visais politinio ir visuomeninio gyvenimo aspektais. Taip didžiąja dalimi bus ir ateityje. Tačiau šie skirtumai nebūtinai turi kliudyti pritaikyti arba net suvienodinti procedūras ir darbo metodus, taikomus rengiant ir įgyvendinant ES teisę ir sutartą ES politiką.

6.1.2

EESRK laikosi nuomonės, kad tinkamai apibrėžtos ir veiksmingos nacionalinės politinės ir administracinės procedūros, kartu su geresne teisėkūra, įgyvendinimu ir vykdymu, yra neatsiejama gero ES valdymo dalis.

6.1.3

Todėl labai pageidautina, kad nacionalinių procedūrų pritaikymas ir tobulinimas būtų vertinamas atsižvelgiant į Europos lygmens procedūras ir ES teikiamus geresnės teisėkūros, ES teisės aktų įgyvendinimo ir vykdymo prioritetus, nes didžiąja dalimi šie tikslai priklauso nuo teigiamo požiūrio nacionaliniu lygiu visose valstybėse narėse.

6.1.4

Už ES klausimų sprendimo organizavimą valstybėse narėse atsakingos pačios valstybės narės. Tačiau būtų žengtas svarbus žingsnis į priekį, jei politinės jėgos ir nacionalinės administracijos ES reikalus laikytų neatsiejama vidaus politikos formavimo dalimi ir jei jos viešai pripažintų, kad pačios sudaro Europos Sąjungą, ir atitinkamai veiktų. Politinė valia šiuo atveju yra lemiamas veiksnys.

6.1.5

Toks žingsnis visiškai atitiktų ES ir nacionalinės politikos santykių specifiką ir jų pasekmes, kurios yra susijusios ir kaip niekada anksčiau tarpusavyje priklausomos. Pripažinus ES kaip politinį ir administracinį lygmenį, ir jį įtraukus į vidaus politikos formavimą taip pat būtų galima padėti užtikrinti geresnę ES teisėkūrą.

6.1.6

Kai kuriose valstybėse narėse, būtent Danijoje, o neseniai ir Liuksemburge, Komisijos pasiūlymai į politinę darbotvarkę yra įtraukiami ankstyvame etape. Šiame procese sistemingai dalyvauja Danijos parlamentas. Kitose valstybėse narėse siūlomi panašūs prisitaikymo būdai. Tačiau būtų teisinga teigti, kad daugelis nacionalinių parlamentų, darniai įsipareigodami vykdyti ES politiką, nesijaučia patogiai.

6.1.7

Siūlomoje „Sutartyje dėl Konstitucijos“ taip pat yra siekiama nacionalinius parlamentus į ES procedūras įtraukti ankstyvame etape. Neseniai parlamentai tiesiogiai iš Komisijos gavo šias mintis atitinkančius pasiūlymus dėl ES politikos ir teisės aktų (8). Šie procedūriniai pokyčiai turėtų skatinti nacionalinio lygio diskusijas dėl Europos politikos ir teisės aktų bei jų reikšmės daugelyje valstybių narių ankstesniame etape nei ligi šiol.

6.1.8

Didesnis dėmesys politinei diskusijai ir konsultacijoms ankstyvame etape valstybėse narėse gali paskatinti vyriausybes prisiimti įsipareigojimus derantis konkrečiais klausimais.

6.1.9

Apskritai, visuomenė reikalauja skaidrumo, kuris gali paskatinti pasitikėjimą ir teisėtumą. Todėl pageidautina, kad valstybių narių administracinės ir politinės procedūros ES klausimais būtų suderintos su šiuo reikalavimu. Veiksmingos ir skaidrios procedūros ne tik paskatintų laikytis teisinės valstybės principų, bet ir pagerintų Europos Sąjungos ir verslo sektoriaus, socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės bendravimą, taip užtikrindamos geresnį tarpusavio supratimą ir galimybes dalyvauti bei prisiimti įsipareigojimus (9).

6.1.10

Todėl skaidrumas ir bendravimas turi labai didelės reikšmės valstybėse narėse jau vykstančioms ar naujoms konsultacijoms su valstybių narių privačiomis interesų grupėmis, kurios kartais nepakankamai įvertinamos.

6.1.11

Bendras visų institucijų prioritetas — pagerinti norminę aplinką. Tokiems jų prioritetams priskiriama bendrosios rinkos darna, o nuo 2000 m. — Lisabonos strategijos įgyvendinimas. Visus šiuos tikslus būtų galima lengviau pasiekti, jei sprendimų priėmimo procesai būtų veiksmingiau susiejami nacionaliniu ir ES lygiu.

6.1.12

Nors subsidiarumo principas yra giliai įsitvirtinęs ES teorinėse sąvokose ir praktikoje, visada būtina atsižvelgti į tai, kad ES teisės administravimas ir įgyvendinimas bei atitinkami valstybių narių įsipareigojimai dažnai tiesiogiai paveikia ES šalis ir jų visuomenę. Tai reiškia, kad viešojo ir privataus sektoriaus partneriai suinteresuoti tuo, kaip kiekviena atskira šalis tvarko savo santykius su ES. Kitaip tariant, nacionalinių administracijų struktūra ir darbo metodai yra ES, kaip visumos, valdymo proceso dalis.

6.1.13

Komisijai taip pat būtų labai naudinga, jei būtų taikomos atitinkamos procedūros ir valstybėse narėse būtų stebimi ES reikalai, nes tai galėtų užtikrinti geresnę jos darbo kokybę.

6.2.1

Be nuomonėje „Kaip patobulinti ES teisės aktų įgyvendinimą ir vykdymą“ (10) pateiktų pasiūlymų, EESRK taip pat rekomenduoja, siekiant susidaryti bendrą vaizdą, visose 25 valstybėse narėse išsamiai išanalizuoti nacionalinio ir regionų lygmens procedūras ir praktiką ES klausimais, atsižvelgiant tiek į politinį, tiek į administracinį aspektą.

6.2.2

Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į visus 4 skyriuje („Koordinavimas nacionaliniu lygiu“) išvardytus aspektus, aiškinančius, kaip veikloje dalyvauja nacionaliniai sprendimus politiniu ir administraciniu lygiais priimantys subjektai. Komisija, be intensyvėjančios veiklos, susijusios su geresne teisėkūra, ES teisės įgyvendinimu ir vykdymu, gali imtis iniciatyvų ir atlikti svarbų vaidmenį teikdama paramą šioje srityje.

6.2.3

Analizės bus naudingos siekiant pradėti diskusiją dėl vyriausybių, politinių ir administracinių procedūrų veiksmingumo sprendžiant ES klausimus. Susidarius bendrą vaizdą, bus galima išskirti pageidautinus ir geriausius praktikos pavyzdžius. Tai padės sukurti tvirtą pagrindą visos Europos atvirai diskusijai apie tai, kaip geriausia tvarkyti Europos reikalus nacionaliniu lygiu. Šie žingsniai bus naudingi ir diskusijai dėl geresnės teisėkūros ir ES teisės įgyvendinimo bei vykdymo.

6.2.4

Atlikti bendrą analizę ir padaryti lengvai įvykdomas išvadas yra nepaprastai sudėtinga. Nacionalinės ir regionų valdžios institucijos vis dažniau kalba apie būtinybę keistis nuomonėmis ir žiniomis apie tinkamą ES reikalų tvarkymą. EESRK pritaria nuolatiniam nacionalinės administracinės praktikos ir procedūrų tyrimui. Taip pat būtų galima skatinti dvišalį nacionalinių valdžios institucijų keitimąsi nuomonėmis, pvz., remiantis IMPEL (11). žinių centro ir Solvit tinklo pavyzdžiais.

6.2.5

Be to, reikėtų sistemingai atsižvelgti ir į įmonių, socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės pastabas. Visos šios šalys yra labai susidomėjusios geresnės teisėkūros procesu, teisės aktų įgyvendinimu ir vykdymu, kurie nuo pat pradžių taip pat reikalauja skaidrumo ir veiksmingų konsultacijų nacionaliniu lygiu.

6.2.6

Reikėtų toliau plėtoti ir diegti vidaus rinkos informacijos sistemą (VRIS), kuria stengiamasi padėti valstybių narių administracijoms keistis informacija ir siekiama, kad vidaus rinkos taisyklės būtų kuo geriau taikomos.

6.2.7

Būtų naudinga parengti ES vadovą dėl nacionalinio lygmens procedūrų ir praktikos. Toks vadovas, kuriame būtų atsižvelgiama į žinių centro rezultatus, galėtų tapti gairėmis, nurodančiomis, kaip apskritai turėtų būti tvarkomos nacionalinės procedūros, geriau kuriami, įgyvendinami ir vykdomi teisės aktai.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/11

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas palankiai vertina Komisijos komunikatą „Atnaujinta ES turizmo politika: glaudesnė partnerystė Europos turizmui skatinti“ ir remia Komisijos siekį suformuoti aiškią turizmo politiką ir strategiją keletui ateinančių metų.

1.2

Komitetas vertina Komisijos pastangas glaustai apibendrinti daugybę dokumentų, nuomonių ir diskusijų parengiant plačiajai visuomenei išsamų ir aiškų atnaujintos turizmo politikos aprašymą.

1.3

Komisija teisingai sieja šią naują turizmo politiką su atnaujinta Lisabonos strategija nustatydama, kad šios politikos tikslas - skatinti konkurencingumą ir darnų vystymą.

1.4

Mes taip pat pripažįstame Komisijos komunikate iškeltus sunkumus ir pritariame siūlomoms priemonėms. Laikantis siūlomo požiūrio, visi dalyviai turi dalyvauti kurdami įvairaus pobūdžio partnerystes ir konkurencingo bendradarbiavimo formas, ir šis dalyvavimas vertinamas kaip naujosios turizmo politikos kertinis akmuo.

1.5

Komitetas laikosi nuomonės, kad Komisijos sumanymas įgyvendinti šią naują politiką per partnerystę, naujų paramos priemonių kūrimą ir suinteresuotų subjektų koordinavimą yra tinkamas, bet mano, kad reikia labiau išvystyti konkretų metodą ir įgyvendinimo priemones. Įmonių generalinis direktoratas turėtų imtis aktyvesnio vaidmens ir vadovauti daugelio Europos masto iniciatyvų įdiegimui.

1.6

EESRK dar kartą rekomenduoja toliau plėtoti šią bendradarbiavimo politiką įsteigiant Europos turizmo tarybą ir svarstant Europos turizmo agentūros įsteigimo galimybes.

1.7

Komitetas teigiamai vertina Komisijos ketinimą pagerinti esamų finansinių priemonių naudojimą, tačiau mano, kad reikia sukurti programą tiksliai nustatytiems turizmo tikslams įgyvendinti. Komitetas mano, kad konkrečiu pavyzdžiu socialinio turizmo srityje galėtų būti bendras pasienio regionų patirties fondas, kuriam sukurti jau yra susidariusios prielaidos ir kuris galėtų būti įgyvendintas bandomuoju projektu.

1.8

EESRK deda dideles viltis į šiuo metu rengiamą turizmui skirtą Europos darbotvarkę 21, kuri turėtų papildyti ir sustiprinti bendrą darnaus Europos turizmo vystymo politiką. Manoma, kad geros praktikos duomenų bazių, susijusių tiek su darniu vystymu, tiek su kitais veiksniais, pvz., turizmo kokybe, kūrybiškumu ir konkurencingumu, kūrimas yra tinkamos priemonės, kurias Komisija turėtų skatinti.

1.9

Kalbant apie statistiką, EESRK siūlo įsteigti turizmo observatorijų tinklą, kuris suteiktų ne tik duomenų pagal sektorius, bet ir kurtų strateginę, į ateitį orientuotą viziją bei numatytų būsimus veiksmus.

1.10

EESRK yra pasirengęs ir toliau dirbti turizmo srityje laikydamasis Komisijos komunikate išdėstytų gairių; jis ragina kitas Europos institucijas, valstybes nares, vietos ir regionų valdžios institucijas, sektorių suinteresuotus subjektus — įmones ir profesines sąjungas — ir plačiąją visuomenę dirbti kartu siekiant suprasti ir paremti turizmą kaip visuotinę teisę ir ekonominę veiklą, turinčią strateginės svarbos Europos ateičiai.

2.1.1

Ekonomikos augimo ir užimtumo skatinimo uždavinys. Komisijos komunikato 1 skyrius sieja Europos turizmo politiką su būtinybę įgyvendinti atnaujintą Lisabonos strategiją. Aiškiai pripažįstamas dabartinis turizmo vaidmuo išlaikant ir kuriant darbo vietas, ir turizmas yra teisingai apibrėžiamas kaip ekonominė veikla, kuri ir toliau prisidės, galbūt net daugiau negu dabar, prie visiško užimtumo. Komisijos komunikate analizuojama sektoriaus struktūra ir pabrėžiama paslaugų ir profesijų, kurios prisideda prie jo plėtros, įvairovė ir svarbus labai mažų įmonių, mažųjų ir vidutinių įmonių indėlis į turizmą. Komunikate pažymima, kad ypatingas turizmo pobūdis skatina darbo vietų lankstumą, bet nepamirštama, kad reikia diegti kompensuojamąsias priemones šio sektoriaus darbo vietų stabilumui ir kokybei užtikrinti.

Kaip pabrėžia Komisija, turizmas yra labai svarbus Europos regionų vystymosi veiksnys, o darna daro teigiamą poveikį įvairioms ekonomikos ir socialinėms sritims. Šiuo atžvilgiu turizmui skirta Europos darbotvarkė 21, šiuo metu rengiama Komisijos iniciatyva, be jokios abejonės taps tinkamu vadovu ir priemone darniam turizmo vystymui užtikrinti.

Kitas veiksnys, kurį reikia turėti omenyje kalbant apie turizmo indėlį į Lisabonos strategiją, yra ES plėtra ir jos teigiama įtaka darbo vietų kūrimui ir ekonomikos augimui.

Tačiau šiems tikslams įgyvendinti reikia visų privačiųjų ir viešųjų subjektų dalyvavimo ir partnerystės kiekvienu lygmeniu, o tai yra Komisijos siūlomos naujosios turizmo politikos kertinis akmuo.

2.1.2

Turizmui iškylantys uždaviniai. Komisijos komunikate išdėstomi įvairūs bendro pobūdžio uždaviniai, su kuriais susiduria Europos turizmas, atsiradę dėl radikalių Europos ir pasaulio visuomenės pokyčių.

Pirmasis uždavinys yra susijęs su radikaliai besikeičiančia visuomenės struktūra, kai gerokai išaugs keliaujančių vyresnių kaip penkiasdešimt metų žmonių skaičius, ir turizmas turės prisitaikyti prie naujų šios gyventojų grupės poreikių.

Kitą didelę problemą lemia tai, kad kitos pasaulio vietos tampa turistinėmis, o tai reiškia, kad būtina pritaikyti gaminius ir paslaugas prie naujos rinkoje susiklosčiusios padėties.

Galiausiai, turizmą reikia vystyti esant darnioms ekonominėms, socialinėms, kultūrinėms ir aplinkos sąlygoms.

Komisijos komunikate pažymima, kad konkurencingumo didinimas yra tinkamas šių uždavinių sprendimo būdas Lisabonos strategijos tikslams įgyvendinti.

2.1.3

Dialogas ir partnerystė. Komisijos komunikate pasisakoma už visų suinteresuotų subjektų dialogą ir partnerystę konkurencingumo didinimo tikslui įgyvendinti. Partnerystė visais lygmenimis yra būtina ir svarbiausia visos turizmo veiklos sudėtinė dalis.

2.2

Naujoji Europos turizmo politika. Komunikate Komisija siūlo patvirtinti naują Europos turizmo politiką, kad būtų padidintas konkurencingumas ir sukurta daugiau ir geresnių darbo vietų darniomis sąlygomis Europoje ir visame pasaulyje. Šiam tikslui pasiekti ji ragina plėtoti dialogą, koordinavimą ir partnerystę visais lygmenimis.

2.2.1

Integruojamosios priemonės, turinčios poveikį turizmui. Komisijos komunikate išskiriamos trys priemonių rūšys:

Komisijos komunikate siūloma pagrindines užduotis pavesti jos specializuotiems skyriams, kurie koordinuotų viešojo ir privačiojo sektoriaus iniciatyvas. Taip pat jiems būtų pavesta išlaikyti turizmo sektoriaus interaktyviąją informaciją ir skatinti visų suinteresuotų subjektų bendradarbiavimą, kad turizmas galėtų pasinaudoti visomis Bendrijos finansinėmis priemonėmis.

2.3

Darnaus turizmo skatinimas. Komisijos komunikate pasiūlymo priimti turizmui skirtą Europos darbotvarkę 21 rengimas yra vertinamas kaip esminis naujosios turizmo politikos formavimo aspektas. Šiuo metu pasiūlymas yra rengiamas; jis turėtų būti baigtas rengti 2007 m.

Kol bus baigta rengti ši strategija, Komisija numato nedelsiant įgyvendinti įvairius konkrečius veiksmus. Ypač vertėtų paminėti priemones, skirtas keistis gera praktika įvairiose turizmo srityse: prieinamumo ir darnos, sporto, kultūros, ekonomikos pagyvėjimo, ES plėtros, viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo ir socialinio turizmo Europoje, kurioms buvo skirtos ne mažiau kaip septynios EESRK nuomonės savo iniciatyva.

2.4

Suvokimo apie turizmą ir jo matomumo gerinimas. Komisijos komunikate siūlomos įvairios pagrindinės politikos kryptys, kad bendroje Europos politikoje išaugtų turizmo strateginė svarba. Šios priemonės skirtos:

3.1

Turizmas pelnytai įtraukiamas į visų Europos institucijų tiek strateginius, tiek techninius dokumentus, bet šis dėmesys vis dar neatitinka dabartinės turizmo, kaip ekonominės veiklos, reikšmės ir jo būsimojo potencialo Europoje. Šis vaidmuo peržengia grynai ekonominių svarstymų ribas, nes apima akivaizdžius socialinius ir kultūrinius veiksnius ir su Europos piliečių paveldu ir integracija susijusius klausimus, turint omenyje, kad turizmas apima kelis sektorius ir daro poveikį daugeliui strategijų, politikos krypčių ir Bendrijos priemonių.

3.2

Svarbu pažymėti, kad, nors turizmas šiuo metu nėra įtrauktas į bendrą Europos Sąjungos politiką, daugelis skirtingų Europos institucijų pristato priemones ir veiksmus, kurie daro įtaką turizmui, arba naudojasi juo kaip priemone kai kuriems svarbiausiems ES tikslams pasiekti. Naujoji dar nepriimta Sutartis dėl Konstitucijos yra žingsnis pirmyn pripažįstant papildantį ir koordinuojantį nacionalinės politikos vaidmenį skatinant įmonių konkurencingumą ir pripažįstant ekonominį turizmo aspektą.

3.3

Turizmo klausimas buvo nagrinėjamas šiose skirtingose Europos institucijose:

3.4

Dabartinės EESRK nuomonės tikslas ne tik kritiškas Komisijos komunikato įvertinimas ir atitinkamų rekomendacijų, išplaukiančių iš vėlesnių diskusijų, pateikimas, bet ir esamų iniciatyvų analizė ir aiškūs pasiūlymai. Nors Komunikatas įvertintas teigiamai, nuomonėje stengiamasi sutelkti dėmesį į konkrečias priemones, kurios visos kartu sudaro turizmo politiką. Nors tiesiogiai ir nesusiję su turizmu, tačiau kai kurie dabartinės Europos politikos aspektai turi lemiamos įtakos turizmo plėtojimui: laisvas žmonių, paslaugų ir prekių judėjimas, transportas, aplinka ir kt. Visos šios priemonės privalo būti įtrauktos kuriant konkurencingą ir tvarią turizmo politiką.

3.5

Apskritai, šia nuomone norima pasakyti, kad:

4.1

Komisijos komunikate pateikiama bendra pamatinių nuostatų, iššūkių, politikos krypčių, svarbiausių priemonių ir Europos naujosios turizmo politikos metodų apžvalga. Siekiant įtraukti visa tai į gana trumpą Komunikatą, žinoma, reikėjo atlikti didelį darbą apibendrinant medžiagą ir atliekant reikiamą daugelio dokumentų, nuomonių ir diskusijų analizę. Reikėtų pabrėžti, kad svarbiausias tikslas — aiškiai informuoti visuomenę apie Komisijos pagrindinį požiūrį į turizmą ir tam tikras priemones, kurias ketinama įgyvendinti šiame sudėtingame sektoriuje — yra pasiektas.

4.2

Atrodo, kad Komunikate pateikti šią naują turizmo politiką remiantys argumentai yra tinkami, nes jie grindžiami atnaujinta Lisabonos strategija ir dviem svarbiausiomis jos ašimis: augimu ir užimtumu. Jei šių tikslų siekimas sudaro bendrąją Bendrijos strategiją, tai reiškia, kad turizmo indėlis į šios strategijos įgyvendinimą sustiprintų jos vaidmenį ir sukurtų tinkamą pagrindą jos vystymuisi.

4.3

Galbūt Komisijos komunikate taip pat būtų naudinga išanalizuoti ir turizmo vaidmenį svarbiausiose Bendrijos deklaracijose ir Sutartyje dėl Konstitucijos stengiantis pamatyti, kaip tuose dokumentuose yra apibrėžta dabartinė turizmo politika ir kokia naujosios Europos turizmo politikos reikšmė. Nederėtų pamiršti, kad valstybės narės ir regionai keletą kartų nurodė, kad jie nori išlaikyti savo atsakomybę turizmo srityje, tačiau vis dar leidžia Europos Sąjungai būti varomąja jėga tam tikrose bendrų interesų srityse siekiant padidinti Europos turizmo sektoriaus konkurencingumą. Pavyzdžiui, šiuo metu yra įgyvendinamas ir tobulinamas reikalavimas įsteigti ir tvarkyti interneto portalą, populiarinantį Europą kaip turistinę vietą. Bendros priemonės yra reikalingos tada, kai vidaus sienos tampa pralaidesnės.

4.4

Žinoma, Komisijos minėti iššūkiai yra patys svarbiausi, su kuriais turizmas susidurs ateinančiais dešimtmečiais. Jų sąrašas galėtų būti ir ilgesnis, bet svarbiausias konkurencingumo didinimo iššūkis, žinoma, yra pakankamai plataus masto, kad apimtų kitus svarbius iššūkius, kuriuos reikia priimti, pavyzdžiui, kokybės gerinimas, sezoniškumo mažinimas ar turizmo pramonėje dirbančių žmonių įgūdžių gerinimas. Įgyvendinant integruotą mokymosi visą gyvenimą programą yra ypatingai svarbu užtikrinti turizmo sektoriaus darbuotojų profesinį mokymą ir kvalifikacijos kėlimą. Tai padidins sektoriaus konkurencingumą ir užtikrins aukštą teikiamų paslaugų kokybę.

4.5

Komisijos komunikate keletą kartų raginama bendradarbiauti ir, kaip nurodyta pavadinime, siūloma, kad partnerystės stiprinimas būtų naujosios turizmo politikos ramstis ir skiriamasis bruožas. Ypač svarbu pabrėžti profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų, kurias yra būtina įtraukti į partnerystės susitarimus ir kviesti dalyvauti visose diskusijose ir forumuose, vaidmenį siekiant kartu su jomis įgyvendinti bendrąsias priemones, skirtas turizmo sektoriui gerinti. Būtų naudinga sukurti ir geros turizmo praktikos duomenų bazę, kuri leistų keistis sėkminga patirtimi ir taptų visų suinteresuotų subjektų bendradarbiavimo dalimi. Taip pat vertėtų skatinti turistų lankomų vietų ir miestų nuolatinių tinklų kūrimą, kurį įkvėpė bendras tikslas gerinti konkurencingumą. Komitetas pritaria „Geriausios Europos turistinės vietos“ apdovanojimo įsteigimui ir ragina į šią sąvoką įtraukti tinkamą socialinių ir darbo santykių valdymą bei profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų dalyvavimą atrinktoje vietoje.

4.6

Komisija imasi įgyvendinti šią naująją politiką remdamasi bendradarbiavimu ir pradėdama taikyti naujas konkrečias paramos ir dalyvių koordinavimo priemones. Tačiau, gali reikėti pateikti daugiau išsamesnių duomenų apie realius šių trijų metodų taikymo būdus. Įmonių GD, EESRK nuomone, turi atlikti svarbų vaidmenį įgyvendindamas šiuos uždavinius, susijusius su turizmą tiesiogiai ar netiesiogiai veikiančių politikos krypčių koordinavimu, tačiau Komisija turi nustatyti, kuri institucija už šį koordinavimą turi būti atsakinga. Komitetas taip pat mano, kad Komisija turi vaidinti aktyvesnį vaidmenį įgyvendindama iniciatyvas visos Europos mastu. Reikėtų priminti, kad būtent EESRK keliomis progomis siūlė įsteigti Europos turizmo tarybą ir išnagrinėti Europos turizmo agentūros įsteigimo galimybes.

4.7

Komisijos komunikate labai aiškiai teigiama, kad konkurencingumo didinimas yra Europos turizmo sektoriaus tikslas ir būtinybė. Auganti pasaulinė konkurencija šiame sektoriuje mažina operatorių pelningumą. Taigi, norint išlaikyti pirmaujančią Europos padėtį pasaulinėje turizmo pramonėje, ateityje reikės didelių pastangų siekiant atnaujinti, pakelti kokybę, paskatinti kūrybiškumą ir pagerinti visų veiksnių ir dalyvių produktyvumą.

4.8

Komitetas mano, kad, žvelgiant iš vartotojų, įmonių ir sektoriaus suinteresuotų subjektų perspektyvos, Komisijos komunikate neskiriama pakankamai dėmesio Informacijos ir ryšių technologijų (IRT) vaidmeniui naujajame turizmo scenarijuje. Siekiant pagerinti tokių technologijų taikymą, darbas mokslinių tyrimų ir plėtros srityse per keletą ateinančių metų turėtų tapti turizmo sektoriaus prioritetu.

4.9

EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui tobulinti reglamentavimo sistemą, bet reikia turėti omenyje, kad mažesnis reguliavimas ne visada yra geresnis reguliavimas. Jei šiame sektoriuje darbo srityje taikomi reglamentai ir standartai bus pritaikyti, reikės sustiprinti kolektyvines sutartis socialinių partnerių nurodytose srityse.

4.10

Akivaizdus noras priimti konkrečias priemones ir ypač pagerinti esamų Europos finansinių priemonių naudojimą yra svarbus, bet reikia pasiūlyti daugiau konkretesnės informacijos ir programą siekiant tiksliai įgyvendinti Europos turizmo tikslus, kurie yra tiksliai apibrėžti Komunikate. Kitaip tariant, būtina užtikrinti, kad turizmui skirtos finansinės priemonės būtų efektyviai ir veiksmingai panaudotos.

4.11

Komisijos komunikate Turizmui skirta Europos darbotvarkė 21 yra labai svarbi, nes manoma, kad šis dokumentas bus su darnaus turizmo plėtra susijusių strategijų, programų ir veiksmų pagrindas. Tikimasi, kad ilgas dokumentas be abejonės suteiks aiškesnės informacijos daugeliu skirtingų klausimų, įskaitant ir ekonomines, socialines bei aplinkos apsaugos problemas. Šiame dokumente derėtų atidžiai apsvarstyti svarbiausius klausimus dėl augimo ribų, nuoseklaus turistinių kelionių skaičiaus augimo tempo, pakrančių ir kitų jautrių gamtos vietų apsaugos, konstruktyvių ir tvarių pasiūlymų įgyvendinimo.

4.12

Komisijos komunikate didelis dėmesys skiriamas turizmo statistikai, bet statistinius duomenis gali reikėti papildyti tyrimais, kuriuose taikomas aiškus, strateginis ir į ateitį orientuotas metodas, padedantis nustatyti tendencijas, daryti išvadas ir numatyti būsimus veiksmus. Vienos ar daugiau į tinklą sujungtų turizmo observatorijų įsteigimas Europos lygiu galėtų padėti patenkinti šį sektoriaus poreikį. Reikia, kad Europos turizmo statistikoje daugiau dėmesio būtų skiriama kintamiems duomenims apie užimtumą.

4.13

Komisijos komunikate aiškiai teigiama, kad reikia gerinti turizmo matomumą, suvokimą apie jį ir palankumą jam Europos visuomenėje. Kaip jau pastebėta EESRK nuomonėje, pavadintoje Katovicų deklaracija, Nuomonėje dėl turizmo ir kultūros: dvi jėgos, skatinančios augimą ir kituose EESRK dokumentuose, rengiamų komunikacijos kampanijų metu raginama informuoti ir skatinti visus Europos piliečius, ypač jaunus žmones.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/16

1.

2.

3.

4.

5.

1.1

Komitetas teigiamai vertina rengiantis Vokietijos pirmininkavimui Tarybai Vokietijos švietimo ir mokslo ministrės pateiktą prašymą parengti tiriamąją nuomonę dėl Europos potencialo išlaisvinimo ir stiprinimo mokslinių tyrimų, vystymo ir naujovių diegimo srityje. Jis mano, kad į būsimą Europos švietimo, mokslinių tyrimų ir naujovių diegimo politikos kūrimą svarbu ir naudinga laiku įtraukti ir Komiteto, atliekančio tarpininko vaidmenį plėtojant ryšius su organizuota pilietine visuomene, nuomonę šia plačia ir įvairialype tema.

1.2

Kalbant apie abu neseniai Komisijos paskelbtus komunikatus (1), skirtus plačiam naujovių aptarimui, taip pat atsižvelgiant į puikią Aho ataskaitą (2), pateikiamoje nuomonėje daugiausia dėmesio skiriama mokslinių tyrimų ir vystymo klausimams, nes tai absoliučiai būtinos tvarių naujovių diegimo gebėjimų prielaidos, taip pat būtinam mokymui. Tuo siekiama išvengti pernelyg didelio dubliavimosi su minėtų leidinių turiniu.

1.3

Aukščiausi moksliniai ir techniniai laimėjimai ir jų pavertimas konkurencinga ekonomine jėga yra lemiamos sąlygos, galinčios užtikrinti mūsų ateitį, pvz., susijusią su energetika ir klimato problemomis, išlaikyti ir gerinti dabartinę mūsų poziciją pasaulio aplinkoje, kad plėtotume Europos socialinį modelį, o nesudarytume jam pavojaus.

1.4

Šiuo metu Europa turi įsisąmoninti savo kaip aukščiausias pozicijas turinčios mokslinių tyrimų ir naujovių erdvės tradiciją ir ją atgaivinti. Tam reikia labiau skatinti reikiamus jos piliečių gebėjimus, gerokai daugiau investuoti į mokslinius tyrimus ir vystymą, didinti jų veiksmingumą, stiprinti pramonės pasirengimą naujovėms ir gebėjimą jas diegti ir šalinti kliūtis, stabdančias šiuos procesus.

1.5

Svarbiausia sąlyga siekiant šio tikslo — pažangai atvira visuomeninė aplinka, kurioje šis požiūris galėtų būti kuo veiksmingiau įgyvendinamas, kad visais politiniais lygmenimis būtų sukurtos reikiamos sąlygos, priimami kryptingi sprendimai, taip pat kuriamos darbo vietos ir būtų daugiau pasitikėjimo ir optimizmo pramonės atžvilgiu siekiant pritraukti būtinas investicijas.

1.6

Tam reikia labiau negu iki šiol priartinti piliečius prie mokslo ir technikos laimėjimų, geriau išnaudoti turimus talentus ir intensyviau juos remti. Jau pradinių mokyklų, o tuo labiau vidurinių mokyklų mokymo planuose reikia skirti daug daugiau dėmesio mokslui ir technologijoms.

1.7

Remiantis konkrečiais pavyzdžiais ir praktine patirtimi, vaikus ir paauglius reikia laipsniškai supažindinti su mokslo ir technikos teikiama nauda ir pagrindinėmis šių sričių sąvokomis bei dėsniais. Turinčius gabumų mokslui ir technologijoms reikia skatinti pasirinkti atitinkamą profesiją ir studijas, apie kurias žinoma, kad jos yra sunkios, taip pat suteikti solidų žinių pagrindą.

1.8

Taip pat universitetuose ir techninio profilio aukštosiose mokyklose reikia užtikrinti specializuotą mokslinį ir techninį išsilavinimą, kuris būtų bent jau lygiavertis geriausiems tarptautiniams standartams: svarbiausias mokslinių tyrimų ir naujovių kapitalas yra aukščiausios kvalifikacijos abiejų lyčių motyvuoti mokslininkai ir inžinieriai, išlaikantys ir vystantys savo profesinę kompetenciją mokydamiesi visą profesinį gyvenimą.

1.9

Būtina, kad Bendrija, valstybės narės ir verslas šiems mokslininkams ir inžinieriams suteiktų patrauklias galimybes dirbti, profesines paskatas, karjeros galimybes ir deramas saugos garantijas planuojant gyvenimą. Šios priemonės turi atitikti ir visuomenės investicijas į šių žmonių išsilavinimą, ir jų asmenines investicijas į itin sunkias ir sudėtingas studijas. Tik taip bus galima pasiekti, kad dabartinis „protų nutekėjimas“ viena kryptimi, kuris dažnai kritikuojamas, būtų pakeistas Europos naudai ir prasidėtų visuotinis gabiausiųjų judėjimas į Europą.

1.10

Galiausiai būtina sudarant tinkamas teisines, administracines ir finansines sąlygas skatinti pramonės, ypač mažų ir vidutinių įmonių, norą ir pasirengimą investuoti į mokslinius tyrimus, vystymą ir sukurti šioms investicijoms patrauklią aplinką ir padidinti jų pelningumą.

1.11

Ypatingų pastangų reikia siekiant, kad nauji mokslinių tyrimų ir vystymo rezultatai būtų greičiau perkeliami į naujus produktus arba procesus. Šiuo tikslu firmos, vykdydamos personalo politiką, turi užtikrinti, kad turėtų pakankamai kompetentingos mokslo ir technikos srityse ir galėtų dalyvauti naujovių diegimo procese arba bent jau galėtų vertinti naujas idėjas arba galimybes ir prie jų prisitaikyti.

1.12

Ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama ne tik finansinių ar mokestinių priemonių ar teisės aktų, susijusių su atsakomybe, priėmimui, bet ir akademinio pasaulio ir verslo judumui į abi puses. Ypač naudinga būtų įvesti naują patrauklią judumo arba stipendijų teikimo sistemą, apimančią akademinę ir pramonės sritis, skirtą žinių perkėlimui, mokymui ir kvalifikacijos kėlimui.

1.13

Šia sistema, analogiška aukštųjų mokyklų dėstytojų mokslinių atostogų programoms, būtų sudaromos galimybės aukščiausios kvalifikacijos mokslininkams ir inžinieriams tam tikram laikui dirbti pramonėje (ir atvirkščiai) suteikiant garantiją, kad jie galės sugrįžti į ankstesnį karjeros kelią. Taip būtų sudaryta galimybė asmenims migruoti tarp akademinio ir verslo pasaulio ir geriausiai skatinamas reikiamas žinių perdavimas.

1.14

Kitų konkrečių rekomendacijų ir gautos informacijos pavyzdžiai:

1.14.1

Barselonos tikslą, suformuluotą Lisabonos strategijai įgyvendinti, turi labai rimtai vertinti visi jame paminėtieji dalyviai, kad neliktų paskutinėje vietoje vykstant mokslinių tyrimų ir vystymo investicijų pasaulinėms varžyboms. Šiame tiksle numatyta, kad bendrosios išlaidos, skiriamos Sąjungoje moksliniams tyrimams ir vystymui, turi būti padidintos, kad 2010 m. sudarytų apie 3 proc. BVP. Du trečdalius reikiamos investicijų apimties turėtų finansuoti privatus sektorius.

1.14.2

Remiantis dabartiniu 2007–2013 m. Bendrijos biudžeto planu, pagal 7-ąją bendrąją mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos programą (Septintoji bendroji programa) Bendrijos skiriamos lėšos sudarytų tik apie 2 proc. pagal Barselonos tikslą iš viso siekiamų investicijų į mokslinius tyrimus ir vystymą. Komiteto nuomone, to neužteks siekiant išsamiai panaudoti didelį Bendrijos paramos multiplikatoriaus ir integracijos poveikius valstybių narių teikiamos paramos politikai kurti, užtikrinti reikiamą pasirengimą investuoti į pramonę ir pasiekti, kad tos investicijos duotų deramą prieaugį.

1.14.3

Todėl ši Bendrijos finansavimo dalis pirmiausia 2008 m. persvarstant ES biudžetą turėtų būti padidinta apytikriai iki 3 proc. Tai būtų ypač veiksminga Bendrijos priemonė norint Lisabonos ir Barselonos tikslus, kurių svarba nė kiek nesumažėjo, pasiekti greičiau, negu kad galima juos pasiekti dabar. Tai reikalinga ir dėl greitai didėjančių JAV, Kinijos ir kitų valstybių pastangų vykdyti mokslinius tyrimus.

1.14.4

Bendrijos teisė, reglamentuojanti valstybės pagalbos teikimą, turėtų būti sudaryta taip, kad valstybės narės būtų skatinamos ir joms suteikiama pakankamai laisvės labiau, veiksmingiau negu iki šiol skatinti universitetų, mokslo tiriamųjų įstaigų ir pramonės mokslinių tyrimų ir vystymo projektus, kai reikia, padėti jiems kurti tinklus ir mažinti šios srities biurokratiją.

1.14.5

Skatinant mokslinių tyrimų ir vystymo priemones, pavienių valstybių narių biudžetą reglamentuojančiais teisės aktais turėtų būti sudaromos galimybės lanksčiau nukreipti lėšų srautus moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai, pvz., leisti perkelti skirtas lėšas į kitus kalendorinius arba biudžeto metus.

1.14.6

Pastangos siekiant sukurti Bendrijos patentą turėtų pagaliau duoti rezultatų, o kalbos problemą būtų galima išspręsti remiantis ilgamete tarptautinės mokslo bendruomenės praktika.

1.14.7

Naujovės ir pažanga grindžiami fundamentaliaisiais moksliniais tyrimais, taikomaisiais moksliniais tyrimais ir į produktus orientuotu vystymu, tačiau tarp minėtų kategorijų nėra tikslių ribų.

1.14.8

Todėl reikia dar labiau susieti tokius ramsčius kaip švietimas, moksliniai tyrimai ir taikymas pramonėje. Todėl Komitetas teigiamai vertina planus, susijusius su Europos technologijų institutu (ETI), turinčiu padėti vystyti Bendrijos ir valstybių narių naujovių diegimo gebėjimus, aukščiausiu lygmeniu susiejant mokymo, mokslinių tyrimų ir naujovių diegimo veiklą.

1.14.9

Vis dėlto Bendrija turi pakankamai skatinti ir fundamentaliuosius mokslinius tyrimus; šiuo požiūriu gerų postūmių teikia Septintosios bendrosios programos specialioji programa „Idėjos“.

1.14.10

Žinoma, pažanga ir nuolatinės naujovės grindžiamos ne tik mokslu ir technika, bet ir visų dalyvių motyvacija, naujais verslo modeliais ir tinkamais valdymo metodais.

1.14.11

Žmonėms, atsižvelgiant į jų gabumus, rezultatyvumą ir kūrybingumą, reikia suteikti geriausias galimybes vystytis ir rodyti iniciatyvą. Tam būtina užtikrinti, kad firmos arba instituto darbuotojai turėtų galimybę teikti idėjas ir pasiūlymus ir už tai jiems būtų deramai atlyginama. Tai svarbūs socialinių tyrimų, ekonomikos ir apskritai valdymo kultūros klausimai.

1.14.12

Siekiant skatinti naujus mokslinių tyrimų projektus, novatoriškas technologijas, gamybos procesus arba verslo modelius, reikia susitaikyti su tam tikra nesėkmės rizika. Pažanga ir rizika yra dvi to paties medalio pusės.

1.14.13

Per daug sustabarėjusios teisinės struktūros vienodinant organizacines formas, mokslinių tyrimų programas ir darbo metodus gali trukdyti evoliucijai ir naujovėms. Mokslinių tyrimų laisvė yra pagrindinė kūrybingo mokslo, naujų atradimų ir novatoriškų metodikų sąlyga, tačiau ir ji ribojama teisiškai reglamentuojant etines problemas ir tinkamą skirtų lėšų panaudojimą.

1.14.14

Reikia supaprastinti administracines mokslinių tyrimų ir vystymo skatinimo procedūras, siekiant sumažinti reikalavimų srautą teikti įvairius, dažnai besidubliuojančius prašymus, ekspertizės aktus, priežiūros ir audito ataskaitas,.

1.14.15

Galiausiai, nuoroda daroma ir į išsamų šios nuomonės tekstą, kuriame pagrindžiamos rekomendacijos; nagrinėjami kiti labai konkretūs aspektai ir pateikiama atitinkamų rekomendacijų.

2.1

Kalbant apie abu neseniai Komisijos paskelbtus komunikatus (3), skirtus išsamiam naujovių aptarimui (žr. 4.12.1 punktą), taip pat atsižvelgiant į puikią Aho ataskaitą (4), pateikiamoje nuomonėje daugiausia dėmesio skiriama mokslinių tyrimų ir vystymo klausimams, nes tai absoliučiai būtinos tvaraus naujovių diegimo prielaidos, taip pat tam būtinam mokymui. Tuo siekiama išvengti pernelyg didelio dubliavimosi su minėtų leidinių turiniu.

2.2

Europa yra modernaus mokslo ir mokslinių tyrimų lopšys (5). Mokslas ir moksliniai tyrimai, jų metodika ir mąstymo būdas lėmė dabartinės mūsų Europos visuomenės raidą, jos gyvenimo būdą ir gyvenimo lygį; šie veiksniai buvo Europos kultūros erdvės simbolis (6). Jais pasiektų rezultatų sėkmės receptas buvo laisva išradingos amatininkystės ir verslumo sąveika su moksliniais metodais ir sistemomis.

2.3

Beveik kartu su mokslo ir technikos pažanga vyko lemiama visuomeninė ir politinė raida modernios valstybės link - su valdžios galių pasidalijimu, demokratija, pagrindinėmis teisėmis ir socialiniais teisės aktais..

2.4

Šių bendrų procesų rezultatas — juose dalyvaujančiose valstybėse ir regionuose gyvenančių žmonių gyvenimo sąlygos pasikeitė taip, kaip nebuvo pasikeitusios niekada per visą žmonijos istoriją.

2.5

Per pastaruosius 135 metus vidutinė gyventojų gyvenimo trukmė (7) pailgėjo daugiau nei du kartus (8). Per pastaruosius 50 metų konkrečiam žemės plotui tenkantis žemės ūkio produktyvumas padidėjo trigubai. Išvystytos pramonės valstybėse kalbama apie tai, kad maisto nepriteklių pakeitė antsvoris, informacijos trūkumą — jos antplūdis, o vaikų mirtingumą — visuomenės senėjimas.

2.6

Moksliniais tyrimais, vystymu ir inovacijomis sukurti modernios judžios pramoninės visuomenės gebėjimai ir laimėjimai apima visas žmogaus vystymosi ir gyvenimo kokybės sritis.

2.7

Jei mokslinių tyrimų ir vystymo tiesioginis tikslas ieškoti naujų, gilesnių žinių, taigi ištirti nežinomus ir patvirtinti spėjamus arba žinomus dalykus, bei kurti naujus gebėjimus, tai šių siekių rezultatai ypač dideliu, iki šiol nematytu mastu prisidėjo prie žmonių gerovės. Šia perkeltine prasme mokslinių tyrimų ir vystymo tikslas - tarnauti žmonių gerovei.

2.8

Kitas lemiamas pasiektos pažangos veiksnys buvo sukurti ir intensyviai naudojami energiją naudojančius pramoninius procesus ir mašinas: energija išlaisvino žmones nuo sunkiausio fizinio darbo ir tapo modernios makroekonomikos žaliava.

2.9

Remdamasis tuo, kas pasakyta anksčiau, Komitetas pateikia pirmą svarbią rekomendaciją: Visuomenė turi suprasti lemiamą šių pasiektų laimėjimų poveikį mūsų gyvenimo būdui, jų atsiradimo sąlygas ir su jais susijusius mokslo, technikos ir kultūros pasiekimus ir gerbti jų egzistencinę svarbą — šis suvokimas turi tapti bendrų lavinimo standartų dalimi! Siekiant įvertinti mums jau savaime suprantamu tapusį standartą ir jo atsiradimo sąlygas, reikia taip pat prisiminti daug žemesnę gyvenimo kokybę, taip pat skurdą, šiandien vyraujantį tam tikrose trečiojo pasaulio dalyse, o anksčiau, nesant visų dabartinių laimėjimų, vyravusią ir tose šalyse, kurių pramonė dabar išvystyta.

2.9.1

Reikia taip orientuoti mokymo planus ir turimą visų mokyklinių pakopų pamokų laiką, kad remiantis vaizdingais ir įdomiais paaiškinimais ir mokomąja medžiaga vaikams ir paaugliams būtų laipsniškai diegiamas mąstymas apie mokslą ir techniką, jie priartinami prie turimų žinių lobių (9) ir supažindinami su lemiamą reikšmę mūsų kasdieniam gyvenimui turinčiu mokslininkų darbu ir technikos raida. Gabų abiejų lyčių jaunimą reikia įtikinti pasirinkti mokslo ir technikos studijas, o tuomet jiems suteikti kuo geresnį specializuotą mokslinį ir techninį išsilavinimą aukštosiose mokyklose bei universitetuose ir toliau kelti jų kvalifikaciją visą gyvenimą trunkančio mokymosi programomis. Pasiekti rezultatai yra būsimos pažangos pagrindas.

2.10

Išvardytieji dalykai priklauso ne tik Europai, nors minėti laimėjimai pasaulio mastu, deja, dar nevienodai ir nepakankamai prieinami visiems žmonėms, gyventojų grupėms ir tautoms.

2.10.1

Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti svarbų modernios žiniomis grindžiamos visuomenės požymį: kitaip negu anksčiau (kitaip negu, pvz., Kinijoje, kur šilko gamyba buvo saugoma kaip didžiausia paslaptis), surinktos žinios, didžiausia mūsų vertybė, beveik nemokamai (10) perteikiamos susipažinti, pvz., universitetuose ir techninėse aukštosiose mokyklose viso pasaulio studentams (net ir stipendijų forma), vadovėliuose, publikacijose, patentų dokumentuose, specializuotose konferencijose, interneto publikacijose, specializuotuose žurnaluose ir t. t.

2.10.2

Atvirai pateikiamos įgytos žinios — ne tik nauda keičiantis mokslo pažangai būtinomis žiniomis, bet ir unikali, labai veiksminga vystymosi pagalba, kuri, pvz., jau nuo XIX a. padėjo Japonijai ir panašioms šalims savo pastangomis iš viduramžių gyvenimo būdo ir visuomenės struktūros per itin trumpą laiką pasiekti gyvenimo lygį, panašų į Europos.

2.10.3

Vis dėlto šis nemokamas įgytų žinių prieinamumas turi ribas — jos atsiranda ten, kur iškyla poreikis vėlesnės ekonominės naudos forma atsiimti į mokslinius tyrimus ir vystymą investuotas lėšas ir kartu sukuriant reikiamą pranašumą rinkoje stiprinti atitinkamų valstybių makroekonomikos konkurencingumą.

2.10.4

Šiuo tikslu dauguma išvystytos pramonės valstybių turi subalansuotą teisinę sistemą, kurioje ribotą laiką apsaugoma intelektinė nuosavybė ir kurios kulminacijos taškas yra patentų teisė. Šia tema Komitetas jau ne kartą yra pateikęs nuomones (11), ne kartą reikalavo įvesti Europos bendrijos patentą ir aiškiau įsisąmoninti ekonominę ir kultūrinę intelektinės nuosavybės reikšmę. Galiausiai juk intelektinės nuosavybės pripažinimas ir apsauga — paskatos ir teisingas atlygis naujos technikos išradėjams ir naujų kūrinių kūrėjams.

2.11

Kokias išvadas galima padaryti kuriant Europos bendrijos politiką? Visų pirma iškyla svarbus ir labai konkretus klausimas — kokią bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį investuoti į mokslinius tyrimus ir vystymą, kad tai neprieštarautų subalansuotai bendrajai politikai.

2.11.1

Atsakymą į šį klausimą lemia Europos konkurencinė padėtis pasaulyje, t. y. jis glūdi dažnai cituojamoje Lisabonos strategijoje (12).

2.11.2

Šia tema Taryba jau 2002 m. kovo mėn. Barselonoje (13) priėmė orientacinius sprendimus (14) ir suformulavo šiuo metu visuotinai žinomą 3 proc. tikslą, kuris reiškia, kad bendros Sąjungos išlaidos moksliniams tyrimams ir vystymui turi būti padidintos, kad 2010 m. pasiektų beveik 3 proc. BVP lygį. Du trečdalius šių naujų investicijų turėtų finansuoti privatus verslas (Tarybos sprendimo 47 punktas). Kalbama ne tik apie dideles pačios Bendrijos investicijas į mokslinius tyrimus ir vystymą, bet ir apie poreikį sukurti paskatas valstybėms narėms ir pramonei daugiau investuoti į šią sritį. Šį tikslą Komitetas pabrėžtinai rėmė daugelyje nuomonių (15), bet, deja, aiškėja, kad jis bus pasiektas tik nedaugelyje valstybių narių. Tai nerimą keliantis faktas.

2.11.3

Be to, 2006 m. spalio mėn. pabaigoje paskelbtoje STERN apžvalgoje (16) „Klimato kaitos ekonomika“ konstatuojama, kad siekiant tik sulėtinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų nulemtą pasaulinį atšilimą reikėtų skirti apie 1 proc. BVP, kuris apima ir kitas tam tikslui reikalingas mokslinių tyrimų ir vystymo veiklos kryptis.

2.11.4

Žinoma, klimato kaita ir jos santykis su bendra energijos naudojimo ir vartojimo bei tvaraus energijos tiekimo problema nėra vienintelė tarpusavyje susijusių problemų grupė. Taip pat fizinių ir psichinių ligų įveikimas, neįgaliųjų gyvenimo palengvinimas, demografinių pokyčių poveikis, įskaitant senėjimo mokslinius tyrimus, ir aplinkos apsauga ir bendrų mūsų gyvenimo pagrindų ir europinių vertybių užtikrinimas yra svarbių mokslinių tyrimų temų pavyzdžiai. Komitetas ankstesnėse savo nuomonėse šiomis temomis pateikė išsamias rekomendacijas, pvz., dėl Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programos ir jos „Konkrečių programų“.

2.12

Būtent dėl pasaulinės konkurencijos, su ja susijusio visuotinio investicijų į mokslinius tyrimus ir vystymą didinimo ir konkuravimo dėl geriausių mokslininkų ir inžinierių Europos bendrija turi geriau išnaudoti ir toliau stiprinti savo mokslinių tyrimų, techninės plėtros ir naujovių galimybes. Visų pirma kalbama ne apie Europos vidaus, bet apie pasaulinę konkurenciją! (17)

2.13

Konkurencingą Europos padėtį galima išlaikyti tik tuomet, jei ir ateityje pirmausime (18) mokslinių tyrimų, technologijų vystymo ir naujovių srityje, esant visuomeninei ir kultūrinei demokratijai, teisinei valstybei, verslo laisvei, planavimo užtikrintumui, norui siekti rezultatų ir jų pripažinimui. Reikia stiprinti ir plėtoti Europos mokslinių tyrimų erdvę. Nors ši tiesa patenka į bendras politines deklaracijas, tiek Bendrijos, tiek daugumos valstybių narių lygmeniu, deja, dar aiškiai trūksta tikrų veiksmų ją įtraukiant į realius prioritetus (pvz., sudarant mokslinių tyrimų biudžetus) ir į teisines sistemas (pvz., tarifų struktūrą, mokesčių (19) teisės aktus).

2.14

Kitos valstybės, susiduriančios su panašiomis problemomis, pvz., JAV, Japonija ir netgi Šveicarija, sėkmingai ne tik daugiau, bet ir veiksmingiau investuoja į mokslinius tyrimus, technologijų vystymą ir naujoves. Tai rodo, kad JAV yra patraukli Europos mokslininkams ir inžinieriams, dėl to per daug specialistų ir talentų emigruoja į JAV („protų nutekėjimas“) remiantis šiaip jau pageidautinu abipusio judumo principu.

2.15

Būtent kalbant apie JAV šis faktas rodo ne tik pranašesnės mokslinių tyrimų sistemos finansinį pajėgumą, bet ir silpnina Europą, o JAV — stiprina. Be to, palyginti su Europa, JAV mokslinių tyrimų ir vystymo politikai būdingas atviresnis ir drąsesnis elgesys su naujomis koncepcijomis ir metodais, didesnis pasirengimas rizikuoti. Jai motyvaciją teikia ne tik ekonominis konkurencingumas, bet ir nuosekli nacionalinė saugumo strategija (20) ir su ja susijusios didelės investicijos į mokslinius tyrimus ir vystymą, o tai duoda abipusių rezultatų.

2.16

Tad Europai šiuo metu būtina atgaivinti savo kaip mokslinių tyrimų ir naujovių erdvės lyderės tradiciją, daug daugiau investuoti į mokslinius tyrimus ir vystymą, skatinti atitinkamus piliečių gebėjimus, atlyginti už rezultatyvumą ir šalinti iškylančias kliūtis.

2.17

Svarbiausia sąlyga siekiant šio tikslo — visuomeninė aplinka, kurioje šis požiūris galėtų būti kuo veiksmingiau plėtojamas, kad visais politiniais lygmenimis būtų sukurtos reikiamos sąlygos, priimami kryptingi sprendimai. Tik tada mokyklos ir universitetai atliks savo užduotį pasaulinės konkurencijos kontekste ir atsiras pakankamai daug jaunų žmonių, pasišventusių mokslui ir technikai.. Tik tada pramonė pakankamai pasitikės reikiamomis investicijomis ir optimistiškai jas vertins.

3.1

Investicijų šaltinis. Moksliniai tyrimai, naujovės, kvalifikuotas ir veiksmingas gabių asmenų lavinimas — būsimos visuomenės gerovės sąlyga, tad visuomenė turi suteikti tam reikalingas investicijas. Europos Sąjungoje šias investicijas teikia Bendrija, valstybės narės, verslas ir (mažą dalį) privatūs fondai.

3.2.1

Septintoji bendroji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos programa. Europos bendrija pagrindinę paramos (21) moksliniams tyrimams ir vystymui dalį suteiks pagal Septintąją bendrąją programą. Šiai programai 2007–2013 m. skirtas biudžetas sudarys (22) maždaug 50 mlrd. EUR (23), t. y. maždaug 5,8 proc. viso šiam laikotarpiui skirto Bendrijos biudžeto.

3.2.2

Ši suma sudaro maždaug 0,06 proc. Bendrijos BVP — tik 2 proc. Barselonos tikslo (žr. priedą). Komiteto nuomone, to neužteks siekiant išsamiai panaudoti didelį Bendrijos paramos svertinį poveikį ir integracijos naudą valstybių narių teikiamos paramos politikai kurti, užtikrinti reikiamą pramonės pasirengimą investuoti ir pasiekti, kad tos investicijos duotų deramą prieaugį.

3.2.3

Komitetas labai apgailestauja, kad nebuvo vadovaujamasi jo rekomendacija (24) padidinti Septintajai bendrajai programai skirtą Bendrijos biudžeto dalį.

Todėl Komitetas prašo Europos Vadovų Tarybą ir Europos Parlamentą 2008 m. peržiūrint ES biudžetą šioje srityje pasiekti aiškią pažangą ir padidinti Septintajai bendrajai programai skirtą Bendrijos paramos kiekį iki 3 proc. Barselonos tikslo.

3.2.4

Europos investicijų bankas. Be to, Komitetas pažymi, kad Europos investicinio banko paramos lėšos turėtų būti labiau panaudojamos moksliniams tyrimams, vystymui ir naujovėms (25), ypač skirtoms sukurti reikiamą infrastruktūrą ir perkelti žinias naudoti pramonėje.

3.2.5

Europos struktūrinis fondas. Tai dar svarbiau naudojant Europos struktūrinį fondą. Ypač naujosioms valstybėms narėms dar reikia sparčiai vytis senąsias kuriant reikiamą mokslinių tyrimų infrastruktūrą ir susiejant ją su modernių aukštųjų technologijų įmonių kūrimusi.

3.3.1

Daugiau investicijų iš verslo. Žinant, kad Bendrijos paramos dalis struktūriniu požiūriu kukli, ypač svarbu, kad ir valstybės narės, ir Europos verslas (26) pakankamai, t. y. daugiau negu iki šiol, investuotų į mokslinius tyrimus, vystymą, šioms sritims reikalingą išsilavinimą ir taip atskleistų ir stiprintų Europos galimybes vykdyti mokslinius tyrimus, vystymą ir naujoves, naudotųsi Europos mokslinių tyrimų erdve ir bent kiek priartėtų prie Barselonos tikslo. Daugelyje valstybių narių dar daug ką reikia nuveikti ir tai reikia daryti kuo skubiau.

3.3.2

Patikimos ir tinkamos pagrindinės sąlygos. Reikia ne tik didesnio finansavimo, bet ir patikrinti visas kitas pagrindines sąlygas, kad naudojantis skirtomis lėšomis būtų pasiektas kuo geresnis rezultatas. Ypač reikia patikrinti, kiek naudingi ar žalingi su moksliniais tyrimais nesusiję aspektai bei reikalavimai, ir užtikrinti kuo didesnį planavimo užtikrintumą ir valstybės reikalavimų patikimumą.

3.3.3

Bendrijos paramos priemonės. Šioje srityje ir Bendrija gali politikos priemonėmis suteikti nemažą paramą, ypač priimdama tam tinkamus reglamentus arba direktyvas, sukurdama optimalias pagrindines sąlygas ir protingai naudodama Septintajai bendrajai programai skirtos paramos svertinį poveikį.

3.3.4

Bendrijos pagalbos teisės aktai Kaip numatyta EB sutarties 87–88 straipsniuose, Bendrijos pagalbos teisės aktais reglamentuojamas valstybėms narėms leidžiamos teikti valstybės pagalbos (27) mokslinių tyrimų ir vystymo darbams pobūdis, apimtis ir administracinės procedūros. Šių pagalbos teisės aktų sureguliavimas — dar vienas lemiamas svertas daryti poveikį valstybių narių moksliniams tyrimams skiriamai paramai ir optimaliai panaudoti pagal Septintąją bendrąją programą skiriamą paramą. Todėl Bendrijos pagalbos teikimo teisės aktai turi būti sudaryti taip (28), kad valstybės narės būtų skatinamos ir joms padedama kuo veiksmingiau skatinti universitetų, mokslinių tyrimų organizacijų ir pramonės mokslinių tyrimų ir vystymo projektus, mažinti šios srities biurokratiją.

3.3.5

Pasaulinio konkurencingumo pirmenybė. Ypač reikia užkirsti kelią padėčiai, kai siauri, sukeliantys dideles biurokratines sąnaudas ir tik į Europos vidaus konkurencijos padėtį orientuoti valstybinio mokslinių tyrimų ir vystymo skatinimo apribojimai kenkia Europos bendrijos konkurencingumui pasaulyje. Atvirkščiai, kadangi Bendrijos paramos dalis gana maža (29), valstybėms narėms turi būti sudaryta galimybė dosniai ir nedarant biurokratinių kliūčių skatinti Europos mokslinių tyrimų erdvei būtiną bendrą universitetų, mokslinių tyrimų institutų ir pramonės veiklą.

3.3.6

MVĮ ir besikuriančios įmonės. Būtina toliau stiprinti MVĮ ir ypač besikuriančių įmonių galimybes kurti naujoves ir apskritai suteikti didesnes paskatas pramonei daryti daugiau atitinkamų investicijų. Be to, Komitetas pabrėžia savo rekomendacijas (30) dėl ES „Daugiametės įmonių ir verslininkystės, ypač mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ), programos“ ir dėl šiuo požiūriu ypač svarbios paramos žiniomis grindžiamos ekonomikos srityje. Atsižvelgiant į tai, kad 98 proc. visų ES įmonių yra mažos ir vidutinės įmonės, yra visiškai aišku, kad naujovių stiprinimas šių įmonių kategorijai yra labai svarbus.

3.3.7

JAV pavyzdys. Kaip orientacinį pavyzdį galima pateikti pasaulinių konkurentų, ypač JAV, šios srities skatinimo politiką.

3.4

Valstybių narių biudžeto teisės aktai. Kitas svarbus su finansavimo klausimais susijęs aspektas — ar pavienių valstybių narių biudžeto teisės aktai padeda veiksmingai naudoti lėšas. Jeigu taip nėra, Bendrija turėtų daryti poveikį, kad atitinkamų valstybių narių biudžeto teisės aktai geriau negu iki šiol atitiktų mokslinių tyrimų ir vystymo poreikius.

3.4.1

Lankstesni lėšų skyrimo planai ir biudžeto teisės aktai. Ypač didesnių plėtros projektų atveju ir apskritai darant visas investicijas į mokslinius tyrimus ir vystymą reikėtų išvengti padėties, kai nedalykiškai nustatytais valstybiniais lėšų skirstymo planais (pvz., darant viengubo įrašo apskaitą) skatinama priimti projektui netinkamus sprendimus. Kadangi vykdant projektus visiškai naujose technikos srityse bendrų išlaidų (t. y. ir lėšų paskirstymo atitinkamiems kalendoriniams metams) neįmanoma gana tiksliai suplanuoti, o tokiu atveju pagal valstybinius, susietus su kalendoriniais metais lėšų skirstymo planus, projektui skirtos lėšos nebus panaudotos. Tai verčia taikyti netinkamas optimizavimo procedūras ir yra neveiksminga. Todėl būtina rasti geresnius sprendimus ir juos įtvirtinti valstybių narių biudžeto teisės aktuose, kuriais, pvz., būtų leidžiama perkelti dalį skirtų lėšų į kitus kalendorinius arba biudžeto metus.

3.5

Mokesčius ir atsakomybę reglamentuojantys valstybių narių teisės aktai. Bendrija turėtų imtis veiksmų, kad ir valstybių narių mokesčius bei atsakomybę reglamentuojantys teisės aktai būtų geriau orientuoti į tikslą skatinti pramonę daugiau investuoti į mokslinius tyrimus ir vystymą bei užtikrinti, kad pradedant taikyti novatoriškus metodus arba produktus būtų įmanoma bent apytiksliai prognozuoti finansinę riziką.

3.6

Pakankamas valstybių narių teikiamas pradinis finansavimas. Valstybės narės turėtų pasirūpinti, kad jų mokslinių tyrimų įstaigoms būtų suteikta pakankamai pradinio finansavimo, kad jos apskritai galėtų pasinaudoti pagal Septintąją bendrąją programą teikiamo bendro finansavimo galimybe.

3.7

Apskaita, sąnaudų nustatymas ir įvertinimas. Valstybės paramos gavėjų, t. y. įvairių mokslinių tyrimų įstaigų, apskaitos sistemos, sąnaudų nustatymas ir įvertinimas turėtų būti patikrintas, ar atitinka moksliniams tyrimams ir vystymui būdingą specifiką. Ypač reikia patikrinti, ar mikroekonominius aspektus, pritaikytus gamybos pramonei, galima nepakeistus perkelti į organizacijas, kurių produktas yra žinios, ir ar jie neiškreips sąnaudų, pateikimo ir įvertinimo.

3.8

Politiniai ir visuomeniniai prioritetai. Apskritai būtina politiniu lygmeniu ir nuomonę formuojančioje žiniasklaidoje sukurti įvaizdį, kad pakankami ir veiksmingi moksliniai tyrimai ir vystymas — būsimos gerovės, t. y. ir darbo vietų, socialinių paslaugų ir konkurencingumo, pagrindas, ir šiuo įvaizdžiu vadovautis. Tai apima ir sprendimus dėl reikiamų investicijų biudžeto, ir visas mokymo, darbo teisės, darbo sąlygų, mokesčių teisės, tarifų teisės ir kt. aktais nustatytas pagrindines sąlygas, bendrą visuomenės požiūrį į mokslo ir technikos pažangą, susijusią su didelėmis galimybėmis, bet neišvengiamai ir su tam tikra likutine rizika net ir laikantis atsargos principo. Per didelė rizikos baimė lemia sąstingį, mokslo gebėjimų praradimą ir regresą.

4.1

Bendrieji aspektai  (31). Didžiausią reikšmę turi ekonominė, politinė, socialinė ir kultūrinė aplinka, kurioje geriausiai galima atskleisti kūrybingumą, išradingumą, verslo iniciatyvas (32) ir kurioje sudarytos galimybės pritraukti į Europos mokslinių tyrimų erdvę ir joje išlaikyti geriausius mokslininkus ir inžinierius. Tai apima visų pirma būtinas priemones, padedančias išlaikyti ir kurti kuo geresnes gero mokslo ir mokslinių tyrimų sąlygas.

4.2

Naujų idėjų ir koncepcijų išbandymas. Mokslu ir moksliniais tyrimais stengiamasi gauti geriausias ir naujausias idėjas, procedūras ir rezultatus; Galima taip pat paminėti nepriklausomą atgaminimą (arba paneigimą), taigi„sertifikuojant“ naujus atradimus, jų sklaidą, gilinimą ir plėtrą pagrindinis tikslas turi būti sėkmingas skverbimasis į netyrinėtas sritis. Todėl reikia sudaryti galimybes taikyti ir puoselėti pliuralistinius (33) ir tarpdisciplininius mokslinių tyrimų metodus, vertinimo procedūras, mokslinių tyrimų struktūras ir taip skatinti bei panaudoti vystymosi procesą (34) naujoms idėjoms, rezultatams ir organizavimo formoms gauti.

4.3

Vertinimo kriterijai ir laisvė. Vertinimo kriterijais turi būti skatinamos naujovės ir toleruojama nesėkmės rizika, kadangi sėkmės negalima iš anksto garantuoti. Per daug sustabarėję „nuo bendro prie atskiro“ reikalavimai arba teisinės struktūros vienodinančios organizacines formas, mokslinių tyrimų programas ir darbo metodus gali trukdyti evoliucijai ir naujovėms, tad jų reikia vengti. Naujovėms reikia pakankamos verslo laisvės, kad naujų idėjų nenustelbtų per dideli ribojantys reikalavimai. Mokslinių tyrimų laisvė, taip pat ir laisvė nuo netinkamų, ribojančių (35) arba net ideologinių reikalavimų — pagrindinė kūrybingo mokslo ir naujų atradimų sąlyga, tačiau ir ji ribojama teisiškai reglamentuojant etines problemas ir tinkamą skirtų lėšų panaudojimą.

4.3.1

„Nuo atskiro prie bendro“. Kiekvienos mokslinių tyrimų politikos priemonės principas turėtų būti šis: kuo daugiau „nuo atskiro prie bendro“, o „nuo bendro prie atskiro“ — tik tiek, kiek reikia, t. y. kuo daugiau decentralizuoti, o centralizuoti tik tiek, kiek reikia. Galiausiai svarbu individualaus idėjų rezervo, kūrybingumo ir būtino planavimo, derinimo ir orientavimo pusiausvyra reikiamai susiejant išteklius, kad būtų galima įgyvendinti didesnius projektus, kuriuose vyrauja darbo pasidalijimas.

4.3.2

Bendradarbiavimo projektai. Ypač ambicingi ir daug žadantys mokslinių tyrimų ir vystymo projektai arba aukštųjų technologijų projektai apima tarptautinį įvairių mokslinių tyrimų organizacijų, firmų ir t. t. bendradarbiavimą, įskaitant įvairių paramos teikėjų skiriamą finansavimą. Kai labai skiriasi jų vidaus organizacinė struktūra, vertinimo sistemos, personalo politika, biudžeto taisyklės (36) ir t. t., tai gali trukdyti sėkmingai bendradarbiauti. Būtina, kad visi dalyvaujantys veikėjai būtų pasirengę atsižvelgti į abipusius poreikius ir konkrečiam projektui vykdyti, jeigu reikia, susitarti dėl taisyklių, nukrypstančių nuo jų įprastinių papročių, atsisakyti ypatingų prioritetinių reikalavimų ir pasiekti susitarimus, kuriems esant būtų galima dirbti.

4.3.3

Atviro koordinavimo metodas. Nors punktu „Naujų idėjų ir koncepcijų išbandymas“ rekomenduojama įvairovė ir aptariami per didelio vienodinimo siekiant evoliucinės pažangos trūkumai, vykdant bendradarbiavimo projektus ir apskritai bendradarbiaujant Europos viduje reikia bendradarbiaujančiose institucijose išlaikyti tam tikrą minimalų taikytinų taisyklių ir etalonų vienodumą. Reikia atidžiai taikyti atviro koordinavimo metodą siekiant reikiamos pusiausvyros tarp šių prieštaringų aspektų..

4.4

Administracinių procedūrų supaprastinimas  (37) ir sumažinimas. Vengti besidubliuojančių arba panašių instancijų gebėjimų  (38). Atliekant mokslinius tyrimus ir vystymą neišvengiamai reikia vykdyti ir planavimo, verslo, administracines užduotis bei atlikti ekspertizes, tai turi daryti žinomi ir patyrę mokslininkai ir inžinieriai. Vis dėlto reikalaujamų administracinių procedūrų taip padaugėjo ir jos taip išsiplėtė, kad su jomis susijusios sąnaudos iš tikrosios mokslinių tyrimų veiklos atima didelę pajėgumų dalį. Ypač išsiplėtė reikalaujamos paraiškų teikimo, ekspertizių atlikimo, priežiūros ir audito procedūros, atsirado neproduktyvi verslo veikla ir iš tikrosios mokslinių tyrimų veiklos atima dalį pajėgumų. (39). Be to, didesnis vertinimo procedūrų skaičius nekompensuos trūkstamų investicijų į švietimą, mokslinius tyrimus ir vystymą.

4.4.1

Todėl Komitetas dar kartą skubiai ragina (40) Komisiją ir valstybes nares intensyviai spręsti šį klausimą ir stengtis, kad procedūros būtų veiksmingesnės ir geriau koordinuojamos (ypač su dalyvaujančiomis valstybių narių instancijomis ir tarp jų). Ypač rekomenduojama sumažinti per didelį atskirai veikiančių vertikalių, horizontalių ir panašių leidimų suteikimo, reguliavimo ir priežiūros institucijų (ir procedūrų) skaičių.

4.5

Aukštos kokybės kompetencijos skatinimas ir konkurencija. Komitetas teigiamai vertina Komisijos, valstybių narių ir mokslinių tyrimų organizacijų pastangas ypač remti itin aukštos kokybės darbus ir programų projektus. Tai dažniausiai atitinka ketinimą pasiekti kuo geresnius mokslinių tyrimų ir vystymo rezultatus ir pastangas Europoje išlaikyti arba į Europą pritraukti didžiausių laimėjimų pasiekusius asmenis. Vis dėlto tai susiję su administracinių procedūrų skaičiaus didėjimum, todėl vis aktualesnė tampa būtinybė gerokai sumažinti bendrą visų šių procedūrų skaičių, o pačias procedūras — racionalizuoti ir supaprastinti. Čia ypač aktualus posakis „Mažiau kartais yra geriau“.

4.6

Nykstančios mokslinių tyrimų kategorijų ribos. Kaip daug kartų pabrėžta, jau nebegalima aiškiai atskirti fundamentaliųjų mokslinių tyrimų, taikomųjų mokslinių tyrimų ir vystymo kategorijų, tačiau esama produktyvių sistemų ir užtikrinamas grįžtamasis ryšys. Tad jeigu mokslinių tyrimų ir vystymo skatinimo teisinėje sistemoje bus ir toliau skirstoma į šias kategorijas, reikia pasirūpinti, kad atitinkamos organizacijos turėtų pakankamai laisvės priimti sprendimus nustatant atitinkamas dalis. Nepaisant to, aišku, kad fundamentaliųjų mokslinių tyrimų rezultatų beveik neįmanoma numatyti arba planuoti, o tikslingą, suplanuotą veiksmų seką galima atlikti tik apibrėžus tikslą ir pakankamai paaiškėjus veikimo būdui.

4.7

Nuo dėsnių suvokimo iki novatoriško produkto, novatoriško proceso ir novatoriškų paslaugų. Ypatingų pastangų reikia siekiant, kad nauji fundamentaliųjų ir taikomųjų mokslinių tyrimų ir vystymo rezultatai būtų greičiau perkeliami į naujus produktus, procesus arba paslaugas. Nors tai — viena pagrindinių problemų, jai išspręsti, deja, nėra universalaus recepto. Vis dėlto galima apibrėžti keletą principų ir rekomenduoti keletą priemonių.

4.7.1

Turbūt svarbiausia priemonė — gerinti akademinio pasaulio ir pramonės judumą (žr. 5.5 ir tolesnius punktus) ir apskritai skatinti abipusį supratimą ir abipusę šių dviejų „kultūrų“ (41) skverbtį.

4.7.2

Taip pat ir privatus verslas turi įsipareigoti plėtoti atitinkamą įmonių kultūrą, labiau siekti mokslinių tyrimų ir vystymo rezultatų ir parodyti daugiau drąsos novatoriškų produktų srityje (taip pat žr. 4.5 punktą). Firmos turi orientuoti savo personalo politiką, kad turėtų arba išplėtotų bent jau tokią mokslinę ir techninę kompetenciją, kuri joms leistų priimti sprendimus ir prisitaikyti. Be to, jos turi stengtis sudaryti naujovėms palankią aplinką ir taip skatinti bei panaudoti savo darbuotojų kūrybines galimybes. Mokslinę patirtį galima perkelti arba nusipirkti tik tada, kai ji egzistuoja, yra žinoma ir suvokiama (42).

4.7.3

Čia galėtų padėti patobulintos, internetu viešai prieinamos informacinės sistemos, kurios besidomintiems asmenims leidžia nuo bendrųjų sąvokų pereiti prie Europos mokslinių tyrimų rezultatų ir originalių publikacijų bei jų autorių ir rasti reikiamus kontaktus. Tai mėginama daryti kai kuriose Cordis (43) dalyse. Tokios informacinės sistemos turėtų būti kuo geriau prieinamos (44) ir žmonėms su negalia ir taip pat atsižvelgti į senėjančią visuomenę.

4.7.4

Tačiau lygiai taip pat svarbu, kad mokslinių tyrimų institutai bendradarbiautų su atitinkamose srityse dirbančiomis firmomis. Bendradarbiauti tampa lengviau dėl nedidelio atstumo (45), kadangi iš šios glaudžios kaimynystės („sektorių“) sukuriami tiek priverstiniai, tiek siekiami ryšiai ir partnerystės. Deramomis programomis reikia toliau skatinti šį sektorių kūrimąsi. Tačiau pastangos vietos ir regionų lygiu remti žinių perdavimą ir užmegzti ryšius turi būti pripažįstamos ir remiamos. Kaip pavyzdį galima paminėti „Science Cities (46)“.

4.7.5

Todėl Komitetas teigiamai vertina planus (47) įkurti Europos technologijų institutą (ETI), turintį padėti vystyti Bendrijos ir valstybių narių naujovių pajėgumus, aukščiausiu lygmeniu susiejant mokymo, mokslinių tyrimų ir naujovių veiklą. ETI turėtų plėtoti savo veiklą visų pirma mokslo ir naujovių partnerysčių pagrindu. Komitetas rekomenduoja skatinti, remti ir teikti pirmenybę iniciatyvoms „nuo atskiro prie bendro“.

4.7.6

Valstybės narės turėtų irgi imtis ryžtingesnių skatinimo priemonių. Šios priemonės turėtų apimti jau minėtas besikuriančias įmones, mokslinių tyrimų įstaigų ir jau veikiančių įmonių bendradarbiavimą (48).

4.8

Fundamentaliųjų mokslinių tyrimų svarba. Šios skatinimo programos jokiu būdu negali būti įgyvendinamos fundamentalių mokslinių tyrimų sąskaita. Todėl Komitetas dar kartą reiškia paramą labai svarbiai programai „Idėjos“ ir pagal ją veikiančiai Europos mokslinių tyrimų tarybai. Tuomet iš vienos naujos idėjos gali išsivystyti ištisa naujovių banga ir prasiskverbti į daugelį technikos sričių. (49) Pramonė irgi suvokia fundamentaliųjų mokslinių tyrimų, jų skatinimo reikšmę ir juos remia. (50)

4.8.1

Tai taip pat atitinka Komiteto ne kartą pareikštas rekomendacijas naujovių trikampyje, sudarytame iš fundamentaliųjų mokslinių tyrimų, taikomųjų mokslinių tyrimų ir plėtros (produktų ir procesų kūrimo), visiems trims būtiniems ramsčiams (taip pat ir pakankamai skatinant fundamentaliuosius tyrimus) suteikti atitinkamą svorį.

4.9

Novatoriškas produktas. Net ir įgyvendinus visas šias rekomendacijas, remiantis moksliniais tyrimais ir vystymu įgytomis žiniomis ir galimybėmis, realizuoti, panaudoti arba pagaminti ir pateikti į rinką novatorišką produktą ar novatorišką procesą ar paslaugą lieka privataus verslo užduotis. Tam reikia daug išankstinių investicijų ir pakankamai laiko, be to, rinkos ekonomika lemia akivaizdžią riziką, visų pirma MVĮ. Vis dėlto ir šiuo klausimu Bendrija ir valstybės narės, vykdydamos patikimą politiką, šalindamos administracines kliūtis, teikdamos ekonomines, ypač mokestines, paskatas, pakankamą aprūpinimą rizikos kapitalu vykdydamos protingas, veiksmingas ir nebiurokratines skatinimo programas ir nuolat stengdamosi sukurti technikai ir naujovėms palankią visuomeninę aplinką, gali daug padėti.

4.9.1

Pateikti į rinką naujoviškus produktus (techniką, paslaugas) būtų galima ir per viešuosius pirkimus, šiuo atveju tai būtų galimybė suteikti impulsą viešųjų įstaigų modernizavimui (51).

4.10

Intelektinė nuosavybė ir Bendrijos patentas. Silpnoji ES pusė yra ta, kad ji neturi Bendrijos patento. Šis trūkumas lemia daug didesnes išlaidas ir kitas kliūtis apsaugant intelektinę nuosavybę. Jis taip pat lemia du kitus didelius trūkumus: didesnes patento įregistravimo ir patentinės apsaugos išlaidas ir net galimos patento apsaugos praradimą — pastarąjį dėl delsimo ir potencialių pareiškėjų atbaidymo.

4.10.1

Kalbos problema. Viena iš kliūčių ES susitarti dėl Bendrijos patento įvedimo yra kalbos problema. Todėl Komitetas rekomenduoja kalbos klausimą spręsti laikantis ilgalaikės tarptautinės mokslo ir technikos bendruomenės tradicijos. Tačiau nederėtų to laikyti pastangomis ar bent jau taip suprasti, kad siekiama kliudyti arba riboti Europos kalbų įvairovę - vertingą ir Komiteto remiamą (52) Europos kultūrinės įvairovės simbolį.

4.10.2

Naujovėms nekenksmingas išankstinio paskelbimo terminas. Kartu Komitetas vėl primena, kad būtina įvesti naujovėms nekenksmingą išankstinio paskelbimo terminą (53) ir taip išspręsti būtinybės mokslininkams greitai paskelbti gautus rezultatus ir apribojimo, kurio laikantis galima patentuoti tik naujus, dar nežinomus išradimus, prieštaravimą.

4.11

Ypatinga naujųjų valstybių narių padėtis. Nors naujosios valstybės narės turi konkurencinį mažesnių atlyginimų pranašumą (žinoma, trūkumas — žemesnis daugumos piliečių gyvenimo lygis), jose mažiau išplėtota moksliniams tyrimams ir vystymui būtina infrastruktūra.

4.11.1

Todėl Komitetas ne kartą (54) rekomendavo gerokai didesnę dalį Bendrijos struktūrinių fondų lėšų panaudoti mokslo infrastruktūrai sukurti. Šiam tikslui labai naudingos būtų Europos investicijų banko lėšos.

4.11.2

Vis dėlto ir naujosios valstybės narės turėtų dėti visas pastangas kuo greičiau užpildyti minėtą spragą ir pasiekti 3 proc. tikslą. Pagrindinis Bendrijos tikslas turi būti aktyvi pagalba naujosioms valstybėms narėms kuriant jų mokslinių tyrimų sistemą ir skatinant jaunus mokslininkus.

4.12

Naujovės  (55) bendrąja prasme. Pirmiau pateiktose pastabose ir rekomendacijose naujovės daugiausia buvo aptariamos kaip mokslinės ir techninės veiklos ir iniciatyvų padarinys, o dabar reikia paminėti novatoriškų idėjų ir metodų verslo, prekybos ir socialinius aspektus (56) bei galimybes. Be abejo, šie aspektai ir galimybės turi ne mažesnę reikšmę gerovės, konkurencingumo ir Lisabonos strategijos atžvilgiu bei papildo mokslo ir technikos aspektą. Prašomoje pateikti tiriamojoje nuomonėje jos daugiausia susijusios su ekonominės ir socialinės politikos klausimais, kurie bus aptariami Komiteto nuomonėje dėl Lisabonos strategijos. (be to, žr. kitą skyrių).

4.12.1

Šiame kontekste Komitetas pritaria Komisijos komunikatams (57) (žr. 1.2 punktą): 2006 m. rugsėjo 13 d. komunikatui „Dėl žinių taikymo praktikoje: įvairialypė ES naujovių strategija“ ir 2006 m. spalio 12 d. komunikatui, visiškai remdamas jų kryptis ir šioje nuomonės patikslindamas kai kuriuos punktus. (Pirmasis komunikatas susijęs su Aho ataskaita (58).) Komitetas taip pat atkreipia dėmesį į savo pasiūlymus (59), susijusius su naujoviška užimtumo politika.

5.1

Asmeniniai aspektai — motyvacija. Čia Komitetas pažymi konkrečiai šiai temų grupei skirtą nuomonę (61) dar kartą patvirtindamas ir pabrėždamas joje pasakytus teiginius. Kaip ir anksčiau, Komitetas joje paskelbė, kad žmogiškasis kapitalas yra jautriausias ir vertingiausias mokslinių tyrimų, vystymo bei naujovių išteklius, tad svarbiausia užduotis — motyvuoti jaunimą siekti mokslinio arba techninio išsilavinimo ir suteikti šį išsilavinimą kuo geresnį.

5.2

Universitetai ir techninės aukštosios mokyklos. Reikiamą išsilavinimą suteikiančios įstaigos — lemiama sąlyga siekiant patenkinti gerų mokslininkų ir inžinierių poreikį. Todėl reikia sukurti ir išlaikyti pakankamą skaičių gerai aprūpintų, patrauklių universitetų, ypač techninių, kuriuose dėstytų puikūs dėstytojai ir kurie būtų susiję su moksliniais tyrimais ir praktika (62). Šie universitetai turi konkuruoti su geriausiais JAV ar kitų ne Europos šalių universitetais. Jie turi būti pakankamai patrauklūs ir geriausiems studentams ne iš Europos šalių. Šioje srityje ETI irgi galėtų atlikti naudingą vaidmenį.

5.3

Judumas. Kadangi sėkmingai užbaigus aukštąjį išsilavinimą Europos vidaus ir išorės judumas jauniems mokslininkams ir inžinieriams šiandien jau praktiškai laikomas būtino kvalifikacijos kėlimo dalimi, tampa būtini du papildomi reikalavimai:

5.3.1

Už judumą turi būti atlyginama, už jį negalima bausti. Deja, vis dar esama daug ir netgi neseniai išleistų (63) tarifų, mokesčių, draudimo ir aprūpinimo teisės normų, kuriomis daromas visiškai priešingas poveikis. Šioje srityje būtina sistemingai ir tikslingai tikrinti bei taisyti visus reikiamus aspektus ir šalinti kliūtis. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad šeima turi būti kartu, ir taikyti minėtas pataisytas normas visai šeimai.

5.3.2

Judumas neturi būti vienos krypties eismo gatvė, lemianti „protų nutekėjimą“. Todėl deramu aprūpinimu ir darbo aplinka užtikrinamos mokslininkų ir inžinierių sėkmės galimybės, pajamos ir karjeros galimybės turi būti orientuotos į siūlomas ne Europos valstybėse, kurios intensyviai su ja konkuruoja.

5.4

Karjera. Visuomenei ir atskiriems mokslininkams investuojant į norimų plataus profilio, sudėtingų fundamentaliųjų ir itin specializuotų žinių įgijimą, ta pati visuomenė, kuriai atstovauja politikai, prisiima atsakomybę už kuo geresnį šių investicijų panaudojimą. Ši atsakomybė — tai rūpinimasis deramą išsilavinimą įgijusių mokslininkų karjera suteikiant jiems patrauklias specializavimosi galimybes be pavojaus patekti į profesinę nuošalę. Kvalifikuotų mokslininkų ir inžinierių nedarbas arba netinkamas užimtumas — tai makroekonominių investicijų švaistymas ir jaunų mokslo elito kartų atbaidymas skatinant rinktis su mokslu ir technika nesusijusias profesijas arba emigruoti iš Europos!

5.4.1

Doktorantai. Atsižvelgiant į reikiamą visaverčių mokslinių ir techninių studijų trukmę ir jas baigus rengiamą daktaro disertaciją ir atsižvelgiant į tai, kad mokslo ir technikos disertacijoms būtinas gebėjimas savarankiškai dirbti ir panaudoti visas profesines jėgas, reikia už tas profesines jėgas deramai ir atlyginti (taip kartais daroma inžinierių atveju). Daugeliu įvairių aspektų žalinga per ilgam laikui atimti iš gabiausių jaunų mokslininkų finansinę nepriklausomybę nepakankamai jiems atlyginant daktaro disertacijos rengimo laikotarpiu  (64). Inžinieriai ir mokslininkai, įgiję visavertį akademinį išsilavinimą — ne pameistriai ir ne praktikantai.

5.4.2

Užtikrinant tolesnę karjerą svarbu sukurti patrauklius samdos plano modelius ir alternatyvias profesines specializavimosi galimybes. Be to, šiame kontekste dar svarbiau tai, kas pasakyta pirmiau pateiktoje pastraipoje.

5.4.3

Žmonėms būtina suteikti deramas galimybes. Pažanga ir nuolatinės naujovės grindžiamos ir visų dalyvių motyvacija, naujais verslo modeliais ir teisingais valdymo metodais. Žmonėms, taigi ir visiems firmų ir mokslinio tyrimo institutų darbuotojams, atsižvelgiant į jų gabumus, rezultatyvumą ir kūrybingumą, reikia suteikti geriausias galimybes plėtoti savo talentą ir rodyti iniciatyvą; taip pat būtina sukurti kūrybingumą skatinančią socialinę aplinką. Tai svarbūs socialinės politikos, socialinių tyrimų, šeimos politikos, mikroekonomikos ir apskritai valdymo kultūros klausimai. Šioje srityje buvo pripažinta ir prasmingos darbo bei gyvenimo pusiausvyros svarba kūrybingumui ir produktyvumui (65).

5.5

Mokslo įstaigų ir pramonės sąsajos. Geriausia žinių perdavimo ir keitimosi patirtimi priemonė — atitinkamų specialistų protas, todėl jau ilgą laiką universitetai, mokslinių tyrimų įstaigos ir pramonė stengiasi intensyviau keistis asmenimis. Nors ir esama sunkumų bei kliūčių, šiuos mainus būtinai reikia stiprinti.

5.5.1

Deja, iki šiol sunkiai sekasi (66) įveikti daugelį kliūčių — tarifų teisės normas, profesūros pakvietimo dėstyti kultūrą, karjeros kriterijus ir t. t. Šioje srityje, atsižvelgiant į iš esmės žinomas problemas, reikėtų iš naujo bandyti paveikti arba modifikuoti esamas procedūras ir pašalinti tarifines kliūtis. Vis dėlto tai nėra vien tik tarifų ir labai skirtingo pajamų lygio, bet ir pramonės bei mokslo įstaigų darbo kultūros skirtumų klausimas. Nors kai kurie skirtumai glūdi jau pačiame organizacijų pobūdyje, svarbi užduotis — pasiekti pastebimai didesnę personalo skverbtį ir bendradarbiavimą. Komitetas rekomenduoja imtis naujų svarstymų ir šiuo svarbiu klausimu pagaliau pasiekti teigiamų rezultatų.

5.5.2

Ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama ne tik finansiniams-techniniams, mokesčių teisės ir civilinės atsakomybės aspektams, bet ir abipusiam akademinio pasaulio ir verslo judumui. Komitetas atitinkamai dar kartą rekomenduoja sukurti stipendijų arba paramos sistemą, kuria būtų galima skatinti terminuotą (pvz., 1–3 metų trukmės) abipusį darbuotojų judumą (suteikiant garantijas, kad bus galima grįžti į ankstesnį karjeros kelią) tarp pramonės ir mokslo įstaigų panašiai, kaip akademinėje srityje suteikiamos metinės atostogos. Taip būtų ne tik skatinamos abipusės pažintys ir specifikos supratimas bei žinių mainai, bet ir atveriama galimybė ilgesnio laikotarpio mainams. Nors Komitetas žino, kad šie sugrįžimo procesai abiem suinteresuotoms šalims nėra lengvi (67), tų stipendijų teikiamais privalumais turėtų būti sudaromos galimybės įveikti šias problemas; be to, čia galėtų atsiverti dar vienas karjeros etapas.

—

Ne tik fundamentalieji, bet ir visi ilgalaikiai moksliniai tyrimai ir vystymas bręsta tada, kai kuo anksčiau paskelbiami jų rezultatai ir taip kitoms tyrimų grupėms sudaromos galimybės imtis juos tikrinti. Be to, reikia panaudoti tiesiogiai ir abipusiškai bendraujant mokslo bendruomenei atsirandančią sinergiją, ypač tais atvejais, kai daug laboratorijų bendradarbiauja pagal tą pačią mokslinių tyrimų ir vystymo programą.

—

Taip pat ir valstybė turi reikalauti paskelbti jos remiamų mokslinių tyrimų rezultatus ir taip užtikrinti paramos teikimo ir konkurencijos teisingumą.

—

Firma, atsižvelgdama į savo konkurencinę padėtį, priešingai, dažniausiai turi būti tol suinteresuota, kad jos produkto kūrimo rezultatai būtų slapti, kol galės pateikti rinkai parengtą naują produktą.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/28

1.1

Piliečių Europoje labai svarbu, kad Bendrijos teisė būtų suprantama ir skaidri. Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija pabrėžė, kad yra būtina kodifikuoti teisės aktus, kurie buvo dažnai keičiami, ir sudarė tarpinstitucinį susitarimą, kuriuo nusprendė taikyti pagreitinto priėmimo tvarką. Kodifikuojamuose teisės aktuose negali būti daromi esminiai pakeitimai.

1.2

Šis svarstomas Komisijos pasiūlymas visiškai atitinka kodifikavimui keliamus tikslus ir jam taikomas taisykles. EESRK šiam pasiūlymui pritaria.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/29

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas džiaugiasi, kad Komisija pateikė ataskaitą dėl Europos vyno rinkos organizavimo reformos. EESRK ypač džiaugiasi, kad Komisija siūlo iš esmės išlaikyti specifinį vyno rinkos organizavimą, o tada gali būti svarstoma „esminės reformos“ galimybė.

1.2

Kadangi Europos vynai, palyginti su trečiųjų šalių, visų pirma „naujojo pasaulio“ vynais, prarado tiek vidaus, tiek svarbių eksporto rinkų dalį, siekiant pagerinti Europos vynų konkurencingumą ir susigrąžinti prarastas rinkas, reikia pakeisti bendrąsias teisines sąlygas. Komisija, įgyvendindama vyno rinkos organizavimo reformą ir su ja susijusias užsienio prekybos taisykles, privalo geriau atsižvelgti į Europos vyno sektoriaus kaip pasaulinio lyderio vaidmenį.

1.3

EESRK norėtų priminti savo nuomonę (1), pateiktą 1999 m. sausio 27–28 d., kurioje jis jau įvertino Europos Komisijos pasiūlymus kaip nepakankamus. Daugelis nuomonėje pateiktų iniciatyvų, ypač susijusių su konkurencingumu, intervencinėmis priemonėmis, regioninių skirtumų paisymu, informavimu, šiandien yra kaip niekad aktualios.

1.4

Komitetas pabrėžia, kad vynas ir vynuogininkystė yra svarbi ir neatsiejama Europos kultūros ir gyvenimo būdo dalis. Vynininkystė formuoja daugelio Europos vynuogininkystės ir vynininkystės regionų gyventojų tapatumą, jų visuomeninę bei ekonominę aplinką.

1.5

Todėl, Komiteto nuomone, labai svarbu, kad įgyvendinant reformą būtų atsižvelgiama ne tik į ekonominius padarinius, bet ir užimtumą, socialinę struktūrą, aplinką - visų pirma taikant rovimo programas - taip pat vartotojų apsaugą, ir sveikatą.

1.6

Komitetas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ES daugiau nei 1,5 mln. šeimos ūkių, daugiausia smulkių, verčiasi vynuogininkyste ir vyno gamyba, tai sukuria darbo vietas, bent jau sezono metu, daugiau kaip 2,5 mln. žmonių. Todėl Komitetas siekia, kad reformos metu pirmiausia būtų įgyvendintos tos priemonės, kurios daro teigiamą poveikį vyndarių pajamoms ir užimtumui Europos vynininkystės sektoriuje.

1.7

EESRK mano, kad Europos Komisijos pasiūlymas skirti vyną gaminančioms valstybėms narėms nacionalinį paketą gerokai prisidėtų prie subsidiarumo principo taikymo ir padėtų atsižvelgti į regioninius skirtumus. EESRK savo pasiūlymuose dėl finansinių priemonių paskirstymo tarp Bendrijos priemonių ir nacionalinio paketo laikosi šių principų ir nepritaria žingsniams vyno rinkos politikos pakartotino nacionalizavimo link.

1.8

EESRK tikisi, kad Europos Komisija pateiks konkrečių pasiūlymų dėl priemonių, susijusių su vartotojų informavimu ir pardavimų rėmimu tiek vidaus rinkoje, tiek eksporto rinkose.

2.1

Komisija numato šiuos reformos tikslus: konkurencingumo didinimas, Europos vynų įvaizdžio gerinimas, anksčiau prarastų rinkų susigrąžinimas ir naujų užkariavimas, paprastesnių taisyklių kūrimas, vynininkystės regionų visuomeninio ir politinio vaidmens įvertinimas.

2.1.1

Komisija taip pat numato kitą tolesnį tikslą - atkurti rinkos pusiausvyrą ir, atsižvelgdama į tai, nustato tam tikras priemones, pvz., būtinybę išrauti nemažai vynmedžių.

2.2

Komisija savo dokumente analizuoja dabartinę rinkos padėtį, aprašo problemas, susijusias su dabartine bendro vyno rinkos organizavimo tvarka, ir, atsižvelgdama į tai, siūlo priemones.

2.3

Komisija apsvarstė keturias galimybes, kaip galima būtų reformuoti ES vyno rinkos organizavimą:

2.3.1

Komisija, remdamasi savo vertinimais, prieina prie išvados, kad iš minėtų keturių galimybių daugiausia pranašumų teikia esminė reforma ir kad būtina išlaikyti specifinį vyno rinkos organizavimą.

2.4

Kaip alternatyvą Komisija siūlo du reformos variantus: vienos ir dviejų pakopų reformą. Pasirinkus A variantą, reikėtų skubiai (arba iki 2010 08 01) panaikinti auginimo taisykles nenustatant pereinamojo laikotarpio taisyklės. Pasirinkus B variantą, prieš panaikinant sodinimo teises, reikėtų išnaikinti daug vynuogynų, kad būtų galima įgyvendinti struktūrinį pertvarkymą.

2.5

Europos Komisija siūlo nedelsiant panaikinti šias priemones:

2.6

Komisija siūlo, kad kiekvienai vyną gaminančiai valstybei narei būtų numatytas nacionalinis finansinis paketas, apskaičiuotas pagal objektyvius kriterijus. Iš šių lėšų valstybė galės savo nuožiūra finansuoti nurodytame sąraše įrašytas priemones, kurios atrodys labiausiai tinkamos atsižvelgiant į jos padėtį.

2.7

Europos Komisija siūlo, kad daugelis šių pertvarkymo ir restruktūrizacijos priemonių būtų įgyvendinamos pagal kaimo plėtros planus ir tam reikia pervesti finansines lėšas iš specialaus vyno sektoriaus biudžeto į antrąjį ramstį.

2.8

Komisija siūlo iš esmės pakeisti kokybę reglamentuojančią teisinę bazę siekiant geriau suderinti ES kokybės politiką su tarptautinėms taisyklėms, visų pirma TRIPS sutartimi.

2.9

Komisija siūlo liberalizuoti vyno gamybos technologijas atsižvelgiant visų pirma į Tarptautinės vynuogių ir vyno organizacijos (OIV) standartus.

2.10

Komisija siūlo uždrausti sodrinimą sacharoze derinant tai su paramos nemokėjimu už misos koncentrato naudojimą, taip pat gerokai apriboti šiaurinėms vynininkystės teritorijoms taikomą sodrinimo maržą.

2.11

Komisija siūlo supaprastinti ženklinimą reglamentuojančias nuostatas nustatant bendrą teisinį reglamentavimą, kuris būtų taikomas visoms skirtingoms vyno kategorijoms ir su jomis susijusiems duomenims.

2.12

Komisija ketina vykdyti atsakingą realizavimo ir informavimo politiką. Būtina išnaudoti visas teisės aktuose numatytas galimybes.

2.13

Komisija ketina užtikrinti, kad vyno sektoriui taikomos tvarkos reforma padės sumažinti vynuogių auginimo ir vyno gamybos poveikį aplinkai.

2.14

Komisijai ypač svarbu, kad naujasis BRO būtų suderintas su PPO taisyklėmis. Su tuo susijęs galiojančių intervencinių priemonių panaikinimas ir leidimas gaminti vyną Europos Sąjungoje iš importuotos misos ir maišyti iš trečiųjų šalių įvežtus vynus su ES vynais.

3.1

EESRK iš esmės pritaria minėtiems Europos Komisijos keliamiems tikslams. Tačiau, Komiteto nuomone, kai kuriuos dalykus reikia suderinti.

3.1.1

EESRK primena, kad savo ankstesnėje nuomonėje tarp kitų jis paminėjo ir šiuos tikslus:

3.1.2

Komiteto nuomone, būtina atlikti platesnį tyrimą, ar globalizuotoje vyno rinkoje atsisakius veiksmingos išorės apsaugos apskritai dar įmanoma pasiekti rinkos pusiausvyrą.

3.1.3

Ypatingą reikšmę reikia skirti Europos gamintojų konkurencingumo didinimui. Reikia stiprinti Europos ekonomiką, remti pastangas, gerinančias kokybę ir labiau orientuotis į rinkos padėties vystimąsi ir vartotojų lūkesčius.

3.1.4

Komiteto nuomone, būtina sukonkretinti ekonominius tikslus ir juos papildyti socialiniais ir užimtumo tikslais. Visu pirma svarbu siekti pagerinti vynininkystės ūkių pajamas. Ypatingą dėmesį reikia skirti jaunų vynininkystės įmonių savininkų tobulinimo galimybėms. Būtina atkreipti dėmesį į nuolatinių ir sezoninių darbuotojų įdarbinimo galimybes ir pagerinti tinkamo jų atlygio sąlygas.

3.1.5

Komitetas kritiškai vertina Ministrų Tarybos kompetencijų perdavimą Komisijai, pvz., naujesnių vyno gamybos metodų registraciją, kadangi Komisija netinkamai atstovavo Europos vyno gamintojų interesams vedant derybas dėl dvišalių sutarčių.

3.1.6

EESRK mano, kad reikia padidinti finansines lėšas siekiant tinkamai atsižvelgti į dviejų naujų šalių, gaminančių vyną, stojimą į ES.

3.2

EESRK nuomone, būtina išsamiai patikrinti Komisijos analizę ir su ja susijusias priemones, kadangi rinkos dalyviams ir nepriklausomoms organizacijoms kyla abejonių dėl šios analizės.

3.2.1

Komitetas mano, kad tobulinti ir plėsti rinkos stebėjimą yra būtina norint surinkti vyno rinkos organizavimui geresnių duomenų apie vyno gamybą, prekybą ir vartojimą. Iki šiol naudoti bendrieji duomenys yra svarbūs, tačiau nepakankami. Taip pat būtina naujausia informacija apie gamybos struktūrų pokyčius, realizavimo kelius ir vartotojų elgseną.

3.2.2

Reikia patikrinti Komisijos teiginį, kad yra struktūrinio pertekliaus didėjimo tendencija. Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad reikia įvertinti sandėlio atsargų didėjimą, net ir atsižvelgiant į tai, kad daugiau gaminama rūšinio vyno.

3.3

EESRK pasilieka sau teisę išsamiai ištirti šias keturias galimybes, tačiau po preliminarios analizės pritaria Komisijos pasirinkimui. Tačiau reikia pakeisti formuluotę „esminės reformos“ galimybė.

3.3.1

Komitetas labai aiškiai pabrėžia, kad Europos Komisija siūlo išlaikyti specifinį vyno rinkos organizavimą. Reikia atsižvelgti į visus vyno rinkos organizavimo aspektus - nuo gamybos iki vartojimo, ypač į priemones, susijusias su vartotojų apsauga, sveikatos apsauga ir vartotojams teikiama informacija.

3.4

EESRK mano, kad naujoji vyno rinkos organizavimo tvarka turi pradėti galioti 2008 metais. Tačiau, Komiteto nuomone, laipsniškas paramos mažinimas yra būtinas norint sudaryti įmonėms galimybes laipsniškai prisitaikyti prie naujų bendrųjų sąlygų.

3.4.1

EESRK ryžtingai atmeta pasiūlymą daugiau kaip trečdalį biudžeto skirti vynmedžių išrovimo programai, tad šios lėšos jau nebus skirtos rinkos priemonėms įgyvendinti ar priemonėms, skirtoms konkurencingumui stiprinti. Šiuo metu vynmedžių rovimas pripažįstamas kaip rinkos organizavimo priemonė (žr. toliau), todėl vynuogynų regionams ji turėtų būti siūloma kaip savanoriška priemonė pagal bendrąsias Bendrijos nuostatas.

3.4.2

Komitetas nepritaria visiškam sodinimo taisyklių liberalizavimui, nes tai daro žalą vyno rinkos reformos ekonominiams, socialiniams, aplinkosaugos politikos ir kraštovaizdžio išsaugojimo tikslams. Negalima remti vynininkystės perkėlimo iš kultūrinių vynuogynų landšaftų į plotus, kuriuose ūkininkavimo sąnaudos yra mažesnės. Jei Europos vynuogių auginimo taisyklės, kurios siejamos su draudimu sodinti vynmedžius, toliau nebus taikomos, tuomet reikia sukurti bendrą palankesnę struktūrą, kad vynuogių auginimo zonos galėtų suderinti savo auginimo taisykles su Europos vyno rinkos organizavimo tikslais.

3.4.3

Komitetas neigiamai vertina tai, kad Komisija kalbėdama apie „rinkos sektorių atgavimą“ nenurodo, kokių veiksmų reikia imtis įgyvendinant esminę reformą. Trūksta būdų ir priemonių norint įgyvendinti šiuos remtinus tikslus.

3.5

EESRK primena savo ankstesnį reikalavimą panaikinti intervencines priemones kaip dirbtinę gamybos pertekliaus realizavimo galimybę ir palankiai vertina su šiuo tikslu susijusius pasiūlymus.

3.5.1

Komitetas rekomenduoja įmonėms, norinčioms visiškai arba iš dalies atsisakyti gamybos, siūlyti savanorišką priemonę - išrovimą kaip struktūrinės programos dalį įtraukiant į ją ir vyno gamybos regionų socialinius komponentus.

3.5.2

Komitetas nepritaria, kad nedelsiant būtų nutrauktas intervencinių priemonių taikymas. Todėl jis rekomenduoja nacionaliniame finansiniame pakete numatyti 2008-2010 m. laipsniško paramos mažinimo laikotarpiu siūlyti:

3.5.3

EESRK mano, kad būtina palikti reikalavimą distiliuoti šalutinius produktus siekiant užtikrinti vyno produktų kokybę ir išvengti galimų piktnaudžiavimo atvejų.

3.5.4

Komitetas mano, kad nacionaliniame pakete būtina numatyti krizių prevencijai skirtas priemones, grindžiamas bendra gamintojų atsakomybe.

3.5.5

Komitetas mano, kad būtina pradėti taikyti perspektyvias priemones norint pasiekti numatytus tikslus. Iš jų paminėtinos:

3.5.6

Komitetas pabrėžia, kad rinkos organizavimo priemonės turi duoti naudą visų pirma tiems, kurie nori ir toliau vystyti vynininkystę Europoje, o ne tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nori jos atsisakyti.

3.6

EESRK pritaria šiam pasiūlymui, kadangi jis atitinka jo keliamus reikalavimus atkreipti didesnį dėmesį į regioninius skirtumus ir nuosekliau įgyvendinti subsidiarumo principą vyno sektoriuje. Tačiau reikia ir toliau taikyti nuoseklias Bendrijos nuostatas, kurių pakaktų siekiant išvengti pakartotinės nacionalizacijos ir išsaugoti Europos vyno sektoriaus europietišką pobūdį.

3.6.1

Savo ankstesnėje nuomonėje (CES 68/99) Komitetas pareikalavo, kad pačių valstybių narių kompetencijai turi priklausyti apsisprendimo, kokias perplanavimo programos priemones pasirinkti ir taikyti jų teritorijose esantiems vynininkystės regionams, teisė. Svarbų vaidmenį gali atlikti gamintojų organizacijos, šakinės asociacijos ir panašių tikslų siekiančios asociacijos.

3.6.2

EESRK primena, kad jis ragino parengti specialią programą, skirtą remti nepalankioje padėtyje, pvz., šlaituose ir stačiose įkalnėse, esančius vynuogynus. Itin nepalankiose klimato sąlygose esančios teritorijos taip pat turėtų būti remiamos pagal šią programą.

3.6.3

EESRK pritaria plačiam priemonių sąrašui, kuris savo apimtimi yra platesnis nei Komisijos pateiktasis. Jis nurodo savo nuomonę (CES 68/99), kurioje ragino gerokai išplėsti programą, skirtą remti vynininkystę ir pateikimą į rinką.

3.6.4

EESRK taip pat mano, kad, siekiant kuo didesnio veiksmingumo, iš nacionalinių paketų lėšų turi būti finansuojamos nuoseklios ir suderintos priemonės. Todėl šios priemonės turi būti įtraukiamos į visos vyno gamybos grandinės, apimančios vynuogynus, perdirbimą ir produkto pateikimą į rinką, planus. Taip pat reikėtų finansuoti priemones, leidžiančias gamintojams užtikrinti bendrą gamybos potencialo valdymą ir pasinaudoti alternatyviomis realizavimo galimybėmis. EESRK mano, kad už šių projektų valdymą turės atsakyti vyno gamintojų organizacijos.

3.6.5

Biudžeto paskirstymas nacionaliniam paketui - kaip jau buvo padaryta restruktūrizavimo atveju - turi vykti laikantis plotų, apsodintų vynuogynais, schemos. Laipsniškai mažinant paramą, reikia numatyti pakankamus finansinius išteklius besibaigiantiems rinkos mechanizmams, kad įmonės, kurios iki šiol taikė tokias priemones, galėtų laipsniškai prisitaikyti prie naujų bendrųjų sąlygų.

3.6.6

Reikia apibrėžti ES vyno rinkos organizavimo nacionalinio paketo priemones. Valstybės narės privalo savo biudžete (vynuogynais apsodintų plotų schema) pasirinkti tokias priemones, kurios padidintų jų vynininkystės sektoriaus konkurencingumą. Apie šias programas turi būti pranešta Briuseliui. Atsakomybė už tinkamą jų įgyvendinimą tenka valstybėms narėms.

3.6.7

Komitetas siūlo skirti ES bei Bendrijos ir nacionalinio paketo skatinimo priemones:

3.6.7.1

Bendrijos priemonės:

3.6.7.2

Nacionalinis paketas:

3.7

Daugelyje savo nuomonių Komitetas pabrėžė antrojo ramsčio svarbą būsimam kaimo vietovių, apimančių ir Europos vynuogynų regionus, vystymui.

3.7.1

Atsižvelgdamas į šį esminį tikslą, Komitetas pasisako už tai, kad sprendžiant konkrečias vyno sektoriaus problemas, visos priemonės, apie kurias diskutuojama vyno rinkos reformos metu, būtų finansuojamos iš vynininkystės biudžeto. Todėl negalima sumažinti biudžeto nei mažinant asignavimus, nei perkeliant lėšas.

3.8

Kadangi šie Komisijos pasiūlymai yra nepaprastai svarbūs ir galiausiai jie turi panaikinti dabartinę kokybės sistemą, EESRK tikisi, kad Europos Komisija pateiks imitacinių modelių, kurie parodys, koks bus šių pasiūlymų poveikis vyno rinkos reformos tikslams tiek konkurencingumo gerinimo, tiek ir kokybės skatinimo, taip pat ir vartotojų apsaugos aspektu.

3.8.1

EESRK reikalauja, kad iš pradžių būtų įgyvendintos galiojančios TRIPS sutarties nuostatos, visų pirma geografinių nuorodų apsaugos registras, o tik po to diskutuoti apie galiojančios Europos kokybės sistemos pakeitimus.

3.9

EESRK pasiūlymuose pastebi prieštaravimų, kurie turi būti pašalinti.

3.9.1

Komiteto nuomone, būtina įvesti tarptautiniu lygiu patvirtintą vyno kaip produkto apibrėžtį. Tam reikia pripažintų gamybos metodų.

3.9.2

Bet kokių procedūrų, kurios priimtos kurioje nors pasaulio šalyje, registracija prieštarauja griežtesniam Tarptautinės vynuogių ir vyno organizacijos patvirtintų standartų laikymuisi.

3.9.3

Komitetas pasisako už tai, kad griežtesnis vyno gamybos technologijų derinimas su Tarptautinės vynuogių ir vyno organizacijos standartais būtų įtrauktas į strategines dvišales arba tarptautines prekybos sutartis.

3.9.4

Komitetas prieštarauja numatytam leidimui gaminti Europoje vyną iš importuotos vynuogių misos ar misos koncentrato arba maišyti ES pagamintus vynus su kitų šalių vynais.

3.10

EESRK savo nuomonėje, priimtoje 1999 metais, pareikalavo atsižvelgti į skirtingas auginimo vietos, klimato ir oro sąlygas Europos Sąjungoje. Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad ši tematika yra labai sudėtinga ir ji neturėtų skaldyti Europos vynininkystės sektoriaus ar netgi užkirsti kelio reformų pasiūlymams.

3.10.1

Todėl Komitetas vertina Komisijos pasiūlymus atsižvelgdamas į savo ligšiolinę nuomonę, Komisijos paskelbtas analizes, siūlomą vyno gamybos technologijų liberalizavimą, vyno gamybos technologijų pripažinimą dvišalėse sutartyse ir į reformos tikslus, ypač į konkurencingumo didinimą ir gamybos išlaidų mažinimą. Svarstant Komisijos pasiūlymo „už“ ir „prieš“, Komitetas pritaria tolesniam galiojančių sacharozės naudojimo taisyklių taikymui ir paramos skyrimui už misos koncentratą.

3.11

EESRK nuomone, pasiūlymai yra labai sudėtingi, todėl jis tikisi, kad Europos Komisija pateiks tikslų pasiūlytų pakeitimų poveikio modeliavimą.

3.11.1

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad ženklinimo teisės aktai buvo pakeisti visai neseniai po ilgus metus trukusių diskusijų. Jis ragina Europos Komisiją paaiškinti, kokių yra naujų aspektų, kurie nebuvo įvertinti ką tik pasibaigusios diskusijos metu.

3.11.2

Komitetas pritaria ženklinimo taisyklių supaprastinimui, jei tai padės geriau informuoti vartotojus. Tačiau tokie pakeitimai neturėtų didinti konkurencijos iškreipimo pavojaus arba klaidinti vartotojų ir sukelti begalę teisminių ginčų. Atsižvelgiant į šiuos aspektus, reikia patikrinti Komisijos pasiūlymą dėl neprivalomo reikalavimo nurodyti paprastų stalo vynų, kuriems keliami mažesni reikalavimai nei rūšiniam vynui ar vynui su geografine nuoroda, vynuogių veislę ir derliaus metus.

3.11.3

Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad plečiantis Europos Sąjungai didėja kalbų įvairovė, dėl to gali atsirasti prekybos kliūčių, pavyzdžiui, taip šiuo metu yra su sulfitų nuoroda. Todėl etiketėje nurodant privalomą informaciją, pvz., priedus, reikia sudaryti sąlygas nurodyti juos naudojant visiems suprantamus simbolius.

3.12

Savo nuomonėje CES 68/99 EESRK pareikalavo, kad informacija apie saikingą vyno vartojimą ir piktnaudžiavimo juo pavojus būtų svarbus vyno rinkos organizavimo ramstis.

3.12.1

Kadangi Komisijos pasiūlymai yra labai neaiškūs, EESRK ragina Europos Komisiją pateikti konkrečias priemones dėl vartotojų informavimo ir realizavimo skatinimo vidaus rinkoje ir eksporto rinkose, kurios papildytų nepakankamas galiojančias sąlygas ir padėtų susigrąžinti prarastas rinkas arba išplėsti esamas.

3.12.2

Ypatingą dėmesį reikia skirti plačiam informavimui apie saikingo vyno vartojimo kaip sveikos mitybos ir šiuolaikinio gyvenimo būdo sudedamosios dalies privalumus.

3.12.3

Reikia sustabdyti užsienio prekybos balanso blogėjimą, pastebimą jau daugelį metų, ir gerokai pagerinti jį taikant eksporto rėmimo programas.

3.13

EESRK savo nuomonėje CES 68/99 pareikalavo atlikti išsamesnę analizę.

3.13.1

Vynininkystės regionai paprastai yra unikalūs kultūriniai landšaftai, kuriuos vyndariai privalo puoselėti taikydami aplinką tausojančius ūkininkavimo metodus. Vynininkystė yra ištisų regionų gyvenimo kultūros dalis, ekonominis, socialinis ir kultūrinis jų gyvenimas yra tiesiogiai susijęs su vynininkyste.

3.13.2

Todėl reforma turi plačiai atsižvelgti į klausimus, susijusius su aplinkos apsauga, socialine struktūra, ekonomika ir gyvenimo kokybe.

3.14

EESRK savo nuomonėje CES 68/99 nepritarė leidimui maišyti iš trečiųjų šalių importuotą produkciją su ES gaminiais arba gaminti vyną ES naudojant ne ES gaminius, nes tai daro žalą Europos gamintojams ir kelia piktnaudžiavimo pavojų vartotojams. Jis apgailestavo, kad Komisija nepateikia pasiūlymų, padedančių didinti konkurencingumą tarptautinėje prekyboje, ypač eksporto rinkose. Komitetas dar kartą patvirtina šią kritiką atsižvelgdamas į būsimą vyno rinkos reformą.

3.14.1

Remdamasis savo ankstesnėmis analizėmis, EESRK reikalauja, kad Komisija, įgyvendindama vyno rinkos organizavimo reformą, susijusią visų pirma su užsienio prekybos taisyklėmis, labiau atsižvelgtų į Europos vyno sektoriaus kaip pasaulinio lyderio padėtį.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/35

1.1

EESRK nuomone, pasiūlymas pakeisti EŽŪKPF reglamento du straipsnius yra logiška pasekmė, priėmus Europos Vadovų Tarybai nutarimą dėl 2007-2013 m. finansinės perspektyvos. Skiriant lėšas iš sanglaudos fondo, yra svarbu atskirai vertinti valstybės narės ekonominį pajėgumą. Galima pritarti išimtiniam pasiūlymui atleisti Portugaliją nuo bendro finansavimo atsižvelgiant į jos padėtį.

1.2

EESRK naudodamasis proga, kad teikiamas Komisijos pasiūlymas, siūlo atidžiai ištirti Europos Vadovų Tarybos sprendimą dėl EŽŪKPF lėšų sumažinimo, taip pat kai kurioms valstybėms narėms taikomas specialias taisykles, susijusias su lėšų, skirtų kaimo plėtrai, dydžiu ir naudojimu.

2.1.1

2005 m. gruodžio 19 d. ES valstybių ir vyriausybių vadovai po ilgų derybų susitarė dėl 2007-2013 m. ES finansinės perspektyvos. Kompromisas, pasiektas 2006 m. birželio 14 d. tarpinstituciniu susitarimu, kurį pasirašė Europos Parlamentas, Taryba ir Europos Komisija, greta finansinės paramos, numatytos pavieniuose punktuose, apima nemažai ir kitų nuostatų.

2.2.1

Kai kurie šie susitarimai susiję su parama kaimo plėtrai, kuri aptariama 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai.

2.2.2

2005 m. gruodžio mėn. priimti susitarimai Komisijos pasiūlymu turi būti įtraukti į Reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 (EŽŪFKP reglamentą). Šiuo Komisijos teikiamu projektu siekiama iš dalies pakeisti EŽŪFKP reglamentą, kad tos EŽŪFKP reglamento nuostatos, kurios prieštarauja 2005 m. gruodžio mėn. finansinės perspektyvos nuostatoms, būtų suderintos su finansinės perspektyvos formuluotėmis.

3.1.1

Šiuo projektu Europos Komisija siekia 2005 m. gruodžio 19 d. Tarybos sprendimo dėl 2007-2013 m. finansinės perspektyvos ir EŽŪFKP reglamento atitikties. Tam būtina pakeisti du EŽŪFKP reglamento straipsnius. Numatyti pakeitimai susiję su 69 straipsnio 6 dalimi ir 70 straipsniu.

3.2.1

Dabartinės redakcijos EŽŪFKP reglamentas apriboja bendrus metinius asignavimus, skiriamus iš sanglaudos rėmimo fondo (įskaitant EŽŪFKP lėšas) valstybei narei neviršijant 4 proc. valstybės narės BVP (EŽŪFKP reglamento 69 straipsnio 6 dalis). 2007-2013 m. finansinės perspektyvos nutarime (40 punktas) bendrieji metiniai asignavimai, skiriami iš sanglaudą skatinančių fondų, atsižvelgiant į BNP (bendrosios nacionalinės pajamos) vienam gyventojui, apribojami nuo 3,2398 % iki 3,7893 % BVP.

3.3.1

Tarybos sprendime dėl 2007-2013 m. finansinės perspektyvos pateikiamos papildomos techninio pobūdžio taisyklės. Pvz., didžiausia pervedimo riba yra sumažinama 0,09 BVP procento, skaičiuojant nuo kiekvieno BNP vidurkio, tenkančio vienam gyventojui padidėjimo 5 procentais, palyginti su ES vidurkiu 2001–2003 m.

3.3.2

Be to, 2010 m. numatoma atlikti peržiūrą. Jei ją atlikus bus nustatyta, kad 2007–2009 m. kurios nors valstybės narės sukauptas BVP skiriasi daugiau nei 5 proc. nuo numatyto sukaupti BVP, taip pat ir dėl keitimo kursų pasikeitimų, sumos, skirtos tuo laikotarpiu tokiai valstybei narei, bus atitinkamai koreguojamos. Tačiau koreguoti galima tik iki tam tikros maksimalios sumos - pridedant ar mažinant neturi būti viršyta 3 mlrd. eurų suma.

3.3.3

Toliau aptariamos taisyklės, kaip reikėtų atsižvelgti į Lenkijos zloto vertę.

3.4.1

EŽŪFKP reglamento 70 straipsnyje numatyta, kad EŽŪFKP lėšos gali tik papildyti privalomą bendrą nacionalinį finansavimą (skirtingo dydžio sumos). Tačiau 2005 m. gruodžio mėn. finansiniame susitarime numatyta Portugalijai skirti 320 mln. eurų kaimo plėtrai, atleidžiant ją nuo bendro nacionalinio finansavimo (63 punktas). Komisijos pasiūlymu, šį susitarimą reikia įtraukti į dabartinę EŽŪFKP reglamento 70 straipsnio redakciją. Minėto straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis atokiausiems regionams ir mažosioms Egėjo jūros saloms, pagal kurią EŽŪFKP įnašas gali būti didinamas iki 85 proc. Toje pačioje straipsnio dalyje dabar reikia įtvirtinti išimtį, pagal kurią Portugalijai skiriama 320 mln. eurų ir netaikomas EŽŪFKP lėšų bendro finansavimo reikalavimas.

4.1.1

EESRK pabrėžia, kad visiškai akivaizdu, jog teisinių pagrindų derėjimas yra būtinas. Komisijos pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai COM(2007) 2013 final yra logiška Tarybos sprendimo dėl 2007-2013 metų finansinės perspektyvos pasekmė. Komisijos pasiūlymo formuluotės atitinka 2005 m. gruodžio mėn. Tarybos priimtus nutarimus ir jos logiškai įtrauktos į EŽŪFKP reglamento struktūrą.

4.2.1

Šis reglamento pasiūlymas yra gera proga Europos Parlamentui, Europos Komisijai ir Regionų komitetui bei EESRK išsakyti savo požiūrį dėl Tarybos finansinės perspektyvos nutarimų turinio, jei jie dar neįtraukti į tarpinstitucinį susitarimą.

4.3.1

EESRK visada rėmė sanglaudos tikslus, padedančius stiprinti ekonominę ir socialinę ES sanglaudą ir mažinti regionų vystymosi skirtumus. Konvergencijos tikslas, svarbi sanglaudos politikos dalis, numato, kad remiant silpniausiai išsivysčiusių valstybių narių ir regionų augimą lemiančias sąlygas ir veiksnius, jos gali priartėti prie ES vidurkio.

4.3.2

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad sanglaudos politika įgyvendinama per fondus (Europos regioninės plėtros fondas (ERPF), Europos socialinis fondas (ESF), Sanglaudos fondas), o fondų parama skirstoma atsižvelgiant į regiono ekonominę galią ir geografinę padėtį. Regionai, kurių BVP yra žemesnis nei 75 proc. ES vidurkio ir atitinka konvergencijos tikslo reikalavimus, turi teisę gauti paramą, o kiti regionai — teisę gauti paramą pagal regionų konkurencingumo ir užimtumo tikslus. Iš viso 25 ES valstybėse yra 846 regionai, išsidėstę 18 ES valstybių narių, kuriems taikoma konvergencija. Be 9 iš 10 naujų ES valstybių (išskyrus Kiprą), ES konvergencijos regionų taip pat yra Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje, Belgijoje, Austrijoje, Graikijoje ir Italijoje.

4.3.3

EESRK pritaria nuostatoms dėl valstybių narių diferencijuoto ekonominio pajėgumo vertinimo apskaičiuojant viršutinę sanglaudos tikslams skiriamų lėšų ribą. Tokia diferenciacija, užuot taikius bendrą 4 proc. dydžio apribojimą, atitinka konvergencijos ir paramos nustatymo principą, leidžiantį silpniausiai išsivysčiusioms valstybėms narėms gauti santykinai daugiau finansinių išteklių. Tad viršutinės ribos nustatymas atsižvelgiant į ekonominį šalies pajėgumą yra prasmingas.

4.4.1

Antrasis bendrosios žemės ūkio politikos ramstis, kaimo plėtros rėmimas, EESRK nuomone, yra labai svarbi politika, kurios svarba pastaraisiais metais pagrįstai išaugo, o ateityje turės dar labiau didėti. Tai atsispindi Komisijos ir valstybių narių pasisakymuose, tačiau šie politiniai ketinimų protokolai jokiu būdu neįeina į atitinkamą „antrojo ramsčio“ finansavimą 2007-2013 metų laikotarpiu. EESRK tai vertina labai kritiškai ir šias problemas aptars tinkamu metu.

4.4.2

Vykstant deryboms dėl 2007-2013 m. finansinės perspektyvos, nemažai valstybių sugebėjo išsiderėti specialių taisyklių, susijusių su kaimo plėtrai skirtų lėšų suma ir paskirstymu. Iš bendros kaimo plėtrai skirtos 69,75 mlrd. eurų sumos, 4,07 mlrd. eurų buvo skirta aštuonioms šalims. Austrija gavo 1,35 mlrd. eurų, Švedija 820 mln. eurų, Airija ir Italija po 500 mln. eurų, Suomija 460 mln. eurų, Portugalija 320 mln. eurų, Prancūzija 100 mln. eurų ir Liuksemburgas 20 mln. eurų. EESRK pastebi, kad šis nenumatytas lėšų skyrimas yra politinė nuolaida, tačiau ji rodo šių valstybių aktyvias pastangas ir jų teikiamą svarbą kaimo plėtrai. Be esminių problemų, susijusių su neįprastu tokio dydžio lėšų skyrimu vykstant deryboms, EESRK taip pat įžvelgia kaimo plėtros politikos suskaidymą, nulemtą skirtingų asignavimų ir nevienodo atskirų valstybių narių aktyvumo.

4.4.3

Atsižvelgdamas į Europos Komisijos ataskaitoje apibūdintą sunkią Portugalijos žemės ūkio padėtį (COM(2003) 359 final, 2003 06 19) EESRK pritaria Tarybos susitarimui atleisti Portugaliją nuo bendro finansavimo reikalavimo, skiriant jai 320 mln. eurų. Kaimo plėtrai taikomas bendro finansavimo principas yra teisingas, tačiau nėra dogma. EESRK ir ateityje kiekvienu atskiru atveju kritiškai vertins bendro finansavimo įnašo dydį, struktūrą ir su tuo susijusias išimtis.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/37

1.1

EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui iš dalies pakeisti Reglamento dėl teiginių 25 straipsnį, nurodantį Komiteto darbo tvarką, kuria reikia vadovautis siekiant priimti priemones, reikalingas Reglamentui įgyvendinti.

1.2

EESRK sutinka, kad į 25 straipsnį būtų įtrauktos 3 ir 4 pastraipos, kadangi jose numatyta naujos reguliavimo procedūros su tikrinimu taikymas priimant bendro pobūdžio priemones, kuriomis siekiama iš dalies pakeisti neesminius Reglamento dėl teiginių elementus. Norint, kad minėtose pastraipose numatyta tvarka taptų išsamesnė, šis pakeitimas yra būtinas.

1.3

EESRK remia naują reguliavimo procedūros su tikrinimu taikymą atitinkamiems Reglamento dėl teiginių straipsniams, kadangi naujoji tvarka yra aiškesnė ir veiksmingesnė nei prieš tai buvusi tvarka.

1.4

EESRK mano, kad Reglamentas dėl teiginių, kuriame nagrinėjami teiginiai apie maisto produktų maistingumą ir sveikumą, pateikiami etiketėse pristatant ir reklamuojant maisto produktus, turėtų būti įgyvendinamas nedelsiant. Esant tokioms aplinkybėms, EESRK pabrėžia, kad svarbu užtikrinti, jog naujos reguliavimo procedūros su tikrinimu taikymas tam tikriems Reglamento dėl teiginių straipsniams netaptų pernelyg ilgomis procedūromis, kurios trukdytų veiksmingai ir laiku įgyvendinti Reglamentą.

1.5

EESRK pastebi ir mano, kad ateityje Komisija turėtų nagrinėti reguliavimo sistemos supaprastinimo klausimą, atsižvelgdama į maisto saugą ir vartotojų apsaugą. EESRK pritaria Komisijos ketinimams peržiūrėti ir atnaujinti dabartinius ES maisto ženklinimo teisės aktus (1) ir pabrėžia esamų ženklinimo nuostatų svarbą geresnio reguliavimo kontekste.

1.6

EESRK pritaria tam tikros Europos reguliavimo sistemos įvedimui, kuris atitinka vartotojų apsaugos interesus ir skatina vidaus rinkos darną ir veiksmingą jos veikimą.

2.1

Taryba paragino EESRK parengti nuomonę dėl pasiūlymo iš dalies pakeisti Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą (EB) Nr. …/… dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikumą (toliau — Reglamentas dėl teiginių (2)), kad jis būtų suderintas su naujuoju Tarybos sprendimu (EB) 2006/512, iš dalies keičiančiu Sprendimą 1999/468/EB toliau — Sprendimas dėl komitologijos), nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką. Tarybos sprendime (EB) 2006/512 buvo nustatyta nauja Komiteto darbo tvarka, pavadinta reguliavimo procedūra su tikrinimu, skirta Sprendimui 1999/468/EB, nes pastarajame buvo numatytas tik ribotas naudojimosi tokiais suteiktais įgaliojimais procedūrų skaičius.

2.2

Reglamente dėl teiginių, kuriame nagrinėjami teiginiai apie maisto produktų maistingumą ir sveikumą, pateikiami etiketėse, pristatant ir reklamuojant maisto produktus, visada nurodoma reguliavimo procedūra, Komisijai suteikiant įgyvendinimo įgaliojimus, todėl jis turi būti suderintas, jei būtina, su nauja Komiteto reguliavimo procedūra su tikrinimu, kaip nustatyta vadovaujantis Tarybos sprendimu 1999/468/EB.

3.1

EESRK iš principo pritaria Komisijos pasiūlymui taikyti reguliavimo procedūrą su tikrinimu, priimant bendro pobūdžio priemones, kuriomis siekiama iš dalies pakeisti neesminius reglamento dėl teiginių elementus.

3.2

EESRK yra įsitikinęs, kad Reglamentas dėl teiginių yra priimamas tokiu metu, kai mitybos ir sveikatos problemų suvokimas sukuria tikslios ir išsamios vartotojams skirtos informacijos poreikį. Komitetas nurodo, kad Reglamento dėl teiginių sėkmė priklauso nuo to, ar bus užtikrinta aukšto lygio vartotojų apsauga ir tuo pat metu pagerintas vartotojų pasirinkimas siekiant, kad vietos ir importuoti gaminiai būtų saugūs bei tiksliai ir aiškiai paženklinti.

3.3

Reglamentas dėl teiginių papildo Direktyvos 2000/13/EB bendrąsias nuostatas, kuriose draudžiama naudoti informaciją, kuri galėtų suklaidinti vartotojus ar pagal kurią maisto produktams būtu galima priskirti medicininių savybių ir kuri apibrėžia konkrečias teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikumą naudojimo nuostatas. Komitetas mano, kad šis reglamentas dabar yra ypač svarbus ir kad jį reikėtų įgyvendinti nedelsiant, kadangi vis didesnė svarba teikiama sveiko gyvenimo būdo ir sveikos mitybos sąsajai, ir reikia tokios informacijos, kuri padėtų vartotojams padaryti „sveiką pasirinkimą“

3.4

EESRK yra įsitikinęs, kad Komisija, vadovaudamasi savo visuomenės sveikatos programa, kartu su reguliavimo sistema turėtų skatinti informavimo kampanijas sveikatos ir mitybos srityje.

4.1

EESRK mano, kad Reglamento dėl teiginių 25 straipsnio, kuriame aprašoma Komiteto tvarka, pakeitimai yra labai svarbūs, kadangi šia tvarka vadovaujamasi priimant bendro pobūdžio priemones, kuriomis siekiama iš dalies pakeisti neesminius pagrindinės priemonės, priimtos naudojantis bendro sprendimo procedūra, elementus.

4.2

EESRK yra įsitikinęs, kad naujosiose 25 straipsnio pastraipose bus pateiktos išsamesnės ir smulkesnės nuorodos į Tarybos sprendimo 1999/468/EB atitinkamus straipsnius, tvarka taps veiksmingesnė ir bus padidinti Reguliavimo komiteto įgyvendinimo įgaliojimai. Svarbiausia, naujosiose pastraipose bus aiškiau nustatyti Komisijai suteikti įgaliojimai ir pabrėžiamas Europos Parlamento ir Tarybos vaidmuo atidžiai tiriant priemones dar prieš jų priėmimą.

4.3

EESRK pritaria 3 ir 4 pastraipų įtraukimui į 25 straipsnį, kuriose įvedama nauja Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais procedūrų kategorija. Tai suteikia Parlamentui ar Tarybai galimybę prieštarauti tokių rengiamų priemonių, kurios viršija Komisijos įgyvendinimo įgaliojimus arba nesilaiko subsidiarumo ir proporcingumo principų, priėmimui.

4.4

Komitetas pritaria galimybei pateisinamais ar išimtiniais atvejais sutrumpinti ar pailginti procedūros atlikimo terminus (kaip teigiama Sprendimo 1999/468/EB, iš dalies pakeisto Sprendimu 2006/512/EB, 5 straipsnio a punkte).

4.5

EESRK pritaria Reglamento dėl teiginių pakeitimams, kad reguliavimo procedūrą su tikrinimu būtų galima taikyti šio Reglamento straipsniams, pagal kuriuos reikalaujama priemonių, numatytų Sprendimo dėl komitologijos procedūros 5 straipsnyje (reguliavimo procedūra), priėmimo (Tarybos sprendimas 1999/468/EB).

4.5.1

Komitetas mano, kad šis pakeitimas bus teigiamas ir veiksmingas, nes jis bus taikomas naujai reguliavimo procedūrai su tikrinimu, kai reikės nustatyti bendras teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikumą naudojimo sąlygas.

4.5.2

Komitetas yra įsitikinęs, kad šis pakeitimas padės užtikrinti, kad įgyvendinant Reglamentą dėl teiginių bus išlaikyta aukšto lygio vartotojų apsauga, ypač sukuriant konkrečias maistingų medžiagų įvertinimo aprašymus, kuriuos turi atitikti tam tikrų kategorijų maisto produktai, kad būtų galima juos įvertinti pagal teiginius apie maisto produktų maistingumą ir sveikumą.

4.5.3

EESRK pabrėžia konsultacijų su vartotojų grupėmis ir prekiautojais maisto produktais bei jų atstovais reikšmę kuriant arba atnaujinant teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikumą naudojimo sąlygas ir iš dalies keičiant priedą, kuriame išvardyti leistini teiginiai.

4.6

EESRK rekomenduoja Komisijai ateityje apsvarstyti, ar nereikėtų supaprastinti teiginių apie maisto produktų maistingumą, susijusių su sveikatos apsaugos klausimais, priėmimo ir jų mokslinio pagrindo patvirtinimo tvarką (3). Be to, EESRK yra įsitikinęs, kad reikia supaprastinti reguliavimo sistemą, atsižvelgiant į maisto saugą ir vartotojų apsaugą.

4.7

EESRK pabrėžia, kad Reglamentas dėl teiginių privalo būti pragmatiškas ir yra susirūpinęs, kad kai kurios nuostatos, susijusios su teiginių pagrindimu, gali būti pernelyg sudėtingos. Komitetas yra įsitikinęs, kad svarbu suderinti vartotojų poreikį gauti geriau moksliškai pagrįstą ir aiškesnę informaciją ir maisto pramonės galimybes kurti bei pateikti į rinką maisto produktus, kurių savybės būtų naudingos ir svarbios vartotojams.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/40

1.1

EESRK mano, kad naudinga reglamente nustatyti reguliavimo procedūrą su galimybe vykdyti priežiūrą. EESRK pritaria Europos Komisijai, kad labai svarbu Bendrijos teisę supaprastinti ir padaryti aiškesnę.

2.1

Pasiūlymu siekiama Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. .../... dėl maisto produktų papildymo vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis nustatyti reguliavimo procedūrą su galimybe vykdyti priežiūrą visais atvejais, kai Komisija yra įgaliota priimti norminamojo pobūdžio priemones, kaip apibrėžta Sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką, 2 straipsnyje su pakeitimais, padarytais Tarybos sprendimu 2006/512/EB.

2.2

Įvedant naują komitologijos procedūrą, būtinas šis dalinis pakeitimas. Naujoji procedūra tai yra reguliavimo procedūra su galimybe vykdyti priežiūrą.

2.3

Siūloma atlikti tik tuos pakeitimus, kurie yra būtini norint reglamentą suderinti su sprendimu dėl naujos komitologijos procedūros.

3.1

EESRK mano, kad reglamente nustatyti reguliavimo procedūrą su galimybe vykdyti priežiūrą yra naudinga. EESRK pritaria Europos Komisijai, kad labai svarbu Bendrijos teisę supaprastinti ir padaryti aiškesnę.

3.2

Reguliavimo procedūra su galimybe vykdyti priežiūrą padeda veiksmingiau pakeisti neesmines reglamento nuostatas, kartu išbraukiant kai kurias tokias nuostatas arba įrašant naujas neesmines nuostatas.

3.3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 2004 m. kovo mėn. priėmė nuomonę, kurioje apibrėžiama jo pozicija dėl maisto produktų papildymo vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis. Todėl nėra būtina pateikti naują Komiteto poziciją klausimu, kuris nagrinėjamas šiame pasiūlyme iš dalies pakeisti reglamentą, siekiant atnaujinti informaciją.

3.4

Naujos taisyklės dėl reguliavimo procedūros su galimybe vykdyti priežiūrą turi būti taikomos nuo 2006 m. liepos 23 d.

3.5

Manydamas, kad svarstomo kodifikavimo atveju nėra atliekami esminiai reglamento pakeitimai, o siekiama suteikti aiškumo ir skaidrumo Bendrijos teisės aktams, Komitetas pritaria šiam tikslui ir, remdamasis pirmiau pateiktais teiginiais, pritaria šiam pasiūlymui.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/41

1.1

Komitetas pripažįsta, kad būtina reformuoti dabartinę pagalbos Bendrijos bananų augintojams sistemą, todėl palankiai vertina Komisijos pasiūlymą. Vis dėlto mano, kad dar anksti vertinti 2006 m. sausio 1 d. įsigaliojusio naujo importo režimo, kuriam būdingas bendras muitų tarifas ir į kurį minėtame pasiūlyme deramai neatsižvelgta, poveikį augintojų pajamoms.

1.2

Komitetas siūlo pasiūlymo penktą konstatuojamąją dalį iš dalies pakeisti taip:

2006 m. sausio 30 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 247/2006, nustatančio specialias žemės ūkio priemones atokiausiems Sąjungos regionams, III antraštinėje dalyje numatyta parengti atokiausiems regionams skirtas Bendrijos paramos programas, kuriose pateikiamos konkrečios priemonės vietinei žemės ūkio produktų gamybai remti. Šiame reglamente numatyta persvarstyti tas paramos programas ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 31 d.Jeigu ekonominės sąlygos, turinčios įtakos pragyvenimo šaltiniams atokiausiuose regionuose, iš esmės pasikeis, Komisija greičiau pateiks ataskaitą. Vis dėlto, siekdama atsižvelgti į ypatingą Bendrijos bananų augintojų padėtį, Komisija savo konkrečią ataskaitą pateiks anksčiau numatytos datos, jei dėl importo režimo pakeitimų sumažės augintojų pajamos. Ši priemonė būtų geriausiai pritaikyta bananų auginimui kiekviename iš minėtų regionų remti numatant gana lankstų ir decentralizuotą bananų auginimui remti skirtų būdų taikymą. Galimybė įtraukti paramą už bananus į šias paramos programas turėtų padidinti paramos žemės ūkio gamybai šiuose regionuose strategijų darną.

1.3

Komitetas siūlo 3 straipsnio 2 punkte įrašyti naują 3 bis dalį iš Reglamento (EEB) Nr. 247/2006 28 straipsnio:

Jei dėl pakeisto importo režimo pablogės bananų augintojų ekonominės sąlygos, ne vėliau kaip 2009 m. gruodžio 31 d. Komisija pateiks konkrečią ataskaitą, prie kurios, prireikus, bus pridėti atitinkami pasiūlymai.

1.4

Komitetas siūlo pakeisti Reglamento 247/2006 30 straipsnį įrašant šią pastraipą:

Europos Komisija galės leisti valstybėms narėms į paramos programas įtraukti specialų avansų mokėjimo režimą, skirtą bananų augintojams.

2.1

Bananų sektorius yra labai specifinis, todėl jam taikomas atskiras BRO. Šio sektoriaus išskirtinumas susijęs su tuo, kad didžioji dalis produkcijos išauginama atokiausiuose Bendrijos regionuose, kuriuose, kaip pripažįstama Sutarties 299 straipsnio 2 dalyje, susiduriama su daug specifinių sunkumų ir kurie savo produkcija aprūpina tik 16 proc. Bendrijos rinkos, bei su tuo, kad pasaulio bananų rinka iš esmės yra oligopolija, kadangi prekybą kontroliuoja penkios stambios įmonės.

2.2

Šiuo Europos Komisijos pasiūlymu, kuris buvo priimtas po ilgo konsultavimosi proceso pačioje institucijoje ir už jos ribų, radikaliai pakeičiama dabartinė pagalbos Bendrijos bananų sektoriui sistema. Dabartinė vidinės paramos sistema, pagrįsta kompensacinių išmokų principu kasmet išmokant skirtingo dydžio sumas, kurios priklauso nuo bananų kainų lygio, bus pakeista pagalba, teikiama nacionalinių paketų pavidalu; ši pagalba atokiausiems regionams bus integruota į Posei programas, o kitoms Bendrijos gamybos zonoms — į vienkartinės išmokos sistemą.

2.3

Šiuo pasiūlymu reformuojami trys Bendrijos reglamentai:

2.3.1

Reglamentas 404/93 dėl bendro bananų rinkos organizavimo. Panaikinama II antraštinė dalis (gamintojų organizacijos ir koncentracijos mechanizmai), III antraštinė dalis (kompensacinės pagalbos sistema, veiklos programos ir išrovimo išmoka) ir kai kurie IV ir V antraštinių dalių straipsniai, kurie, perėjus nuo tarifinėmis kvotomis reglamentuojamos sistemos prie vien tik tarifais reglamentuojamos sistemos, tapo nebeaktualūs. Pakeičiami kai kurie V antraštinės dalies straipsniai: panaikinamas Bananų valdybos komitetas (nuorodos į šį komitetą bus skirtos Šviežių vaisių ir daržovių vadybos komitetui) ir išbraukiamas reikalavimas, vadovaujantis Reglamentu 404/93, pateikti metinę ataskaitą.

2.3.2

Reglamentas 1782/2003 dėl 2003 m. BŽŪP reformos. Keičiami atitinkami straipsniai siekiant ne atokiausiuose regionuose išaugintus bananus įtraukti į vienkartinės išmokos sistemą. Todėl koreguojama šių šalių nacionalinė viršutinė riba: Graikijos (+ 1,1 mln. eurų), Portugalijos (+ 0,1 mln. eurų) ir Kipro (+ 3,4 mln. eurų). Šios valstybės narės nustatys orientacines sumas ir skaičių hektarų, kuriems, remiantis reprezentatyviuoju 2000–2005 m. laikotarpiu, bus skirta vienkartinė išmoka.

2.3.3

Reglamentas 247/2006 dėl žemės ūkio Posei programų. Posei programų biudžetas išaugo 278,80 mln. eurų: Poseican — 141,1 mln. eurų, Poseidom — 129,1 mln. eurų, o Poseima — 8,6 mln. eurų.

2.4

Komiteto nuomone, Komisija savo pasiūlymu, kuriame beveik nebekalbama apie bananų BRO, o finansinę pagalbą šiam produktui siūloma priskirti bendram Posei programų biudžetui bananų sektoriui neskiriant atskiro skyriaus, tam tikra prasme atsisako atsakomybės už Bendrijos bananų auginimo sektorių.

2.5

Komitetas palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl fiksuoto dydžio nacionalinių biudžeto paketų sistemos, tačiau baiminasi, kad bendro biudžeto gali nepakakti, jei, įvedus naują importo režimą ir labiau liberalizavus rinką, Bendrijoje smarkiai nukristų kainos, ir dėl galimų rinkos pokyčių, kuriuos lems šiuo metu vykstančios tarptautinės derybos dėl prekybos.

3.1

Komisija turėtų rasti alternatyvų sprendimą siekdama išsaugoti Bendrijos bendrąsias nuostatas dėl bananų augintojų organizacijų, kadangi Europoje šio produkto auginimas labai suskaidytas. Dauguma augintojų yra smulkūs, jie savo vaisius parduoda turguose ir susiduria su didele konkurencija, o tai reiškia, kad reikalinga labiau koncentruota pasiūla. Komiteto nuomone, Bendrijos bendrąsias nuostatas dėl augintojų organizacijų galima būtų išsaugoti paliekant kai kurias Reglamento (EB) Nr. 404/93 II antraštinės dalies nuostatas, ypač jos 5, 8 ir 9 straipsnius.

3.2

Bananas — labai naši kultūra, reikalaujanti priežiūros ištisus metus, o tai lemia nuolatines išlaidas, visų pirma didelei darbo jėgai ir laistymo sistemoms. Todėl reikėtų išlaikyti dabartiniame režime nustatytą avansų sistemą.

3.3

Komisijos pasiūlyme turėtų būti konkrečiau kalbama apie ataskaitos turinį, kuriuo bus remiamasi imantis atitinkamų priemonių dėl naujo importo režimo žemdirbiams praradus pajamas.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/43

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas palankiai vertina pasiūlymą iš dalies pakeisti Reglamentą Nr. 1408/71 ir tikisi, kad tai bus vienas iš paskutinių, o galbūt paskutinis pakeitimas, dėl kurio jam tenka išsakyti savo nuomonę. Tai reikštų, kad Reglamentas Nr. 883/2004 visiškai įsigaliotų tik Europos Parlamentui ir Tarybai priėmus naują įgyvendinimo reglamentą, kuris pakeistų Reglamentą Nr. 574/72.

1.2

Todėl Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas skatina valstybes nares ir Parlamentą supaprastinti naujojo reglamento procedūrą, kad ji būtų veiksmingesnė negu Reglamento Nr. 883/2004 priėmimo procedūra. Europos darbuotojų judumo metais tai būtų geriausias Europos Sąjungos institucijų indėlis.

2.1

Įsigaliojus Reglamentams Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Europos Sąjungoje, jie buvo ne kartą keičiami siekiant juos pritaikyti prie pakeistų valstybių narių teisės aktų ir atsižvelgiant į įvairius Teisingumo Teismo sprendimus socialinės apsaugos srityje.

2.2

Šiais pakeitimais atnaujinama socialinės apsaugos koordinavimo sistema Bendrijos lygiu, kad jos teritorijoje judantys Europos piliečiai nenukentėtų dėl savo teisių socialinės apsaugos srityje naudodamiesi viena iš pagrindinių ES teisių — laisvai judėti ir apsigyventi.

2.3

Pagrindinis pakeitimas Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo srityje buvo padarytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 883/2004 (1). Šis reglamentas pakeičia Reglamentą Nr. 1407/71, tačiau jis dar netaikomas, kadangi laukiama, kol bus priimtas reglamentas, pakeičiantis Reglamentą Nr. 574/72. Dėl pasiūlymo priimti reglamentą, nustatantį Reglamento Nr. 883/2004 (2) įgyvendinimo tvarką, jau pradėta teisinė procedūra, o Komitetas neseniai priėmė nuomonę (3) dėl šio pasiūlymo.

2.4

EESRK jau pateikė nuomonę dėl reglamento dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (4).

3.1

Pasiūlymu, dėl kurio Komiteto prašoma pateikti nuomonę, siekiama atnaujinti Reglamento Nr. 1408/71 priedus atsižvelgiant į valstybių narių nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų pakeitimus. Kartu norima supaprastinti Bendrijos teisės aktų socialinės apsaugos sistemų koordinavimo srityje taikymą.

3.2

Šiuo klausimu Komisijos parengtame dokumente nesiūlomi jokie Reglamento Nr. 574/72 pakeitimai.

3.3

Siūlomi pakeitimai, atsižvelgiant į jų įvairų pobūdį ir siekiant supaprastinti darbo dokumentą, bus pateikti konkrečių pastabų skyriuje.

4.1

Apskritai Komitetas palankiai vertina pasiūlymą, dėl kurio yra paprašytas pateikti nuomonę, kadangi jame siūlomi pakeitimai pateikiami atsižvelgiant į įvairių valstybių narių teisės aktus. Bet koks Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo pakeitimas bus sutiktas palankiai, jeigu jis bus naudingas Sąjungos piliečiams ir supaprastins bei pagerins jų santykius su įvairiomis valdžios institucijomis, į kurias jiems tenka kreiptis dėl savo teisių.

4.2

Nors jau pradėta reglamento dėl Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarkos priėmimo procedūra, Komitetas mano, kad bendros pastabos, kurias jis pateikė savo nuomonėje dėl kitų dalinių Reglamentų Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 pakeitimų, kurie buvo priimti 2005 m. rugsėjo 28–29 d. (5) EESRK plenarinėje sesijoje, vis dar aktualios ir reikia jas priminti. Šios pastabos šiuo metu yra visiškai pagrįstos.

4.3

Mums pateiktas pasiūlymas dėl pakeitimo pavadintas „Pasiūlymu priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, iš dalies keičiantį Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, ir Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 574/72, nustatantį Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką“.

4.4

Pirmame pasiūlymo straipsnyje numatomi kai kurių Reglamento Nr. 1408/71 priedų pakeitimai, o Reglamentas Nr. 574/72 visai neminimas. Todėl siūlome pataisyti pasiūlymo pavadinimą išbraukiant užuominą apie Reglamentą Nr. 574/72, kad pavadinimas labiau atitiktų pasiūlymo turinį.

5.1

Pirmame straipsnyje siūloma pakeisti Reglamento Nr. 1408/71 I, II bis, III, IV ir VI priedus.

5.2

Siekiant integruoti Švedijos teisės aktų pakeitimus socialinės apsaugos ir socialinio draudimo įmokų srityje iš dalies keičiama I priedo I dalis, kurioje apibrėžiamos sąvokos „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“ ir „savarankiškai dirbantis asmuo“.

5.3

Atsižvelgiant į Nyderlandų ligos draudimo teisės aktų pakeitimus, keičiama I priedo II dalis, kurioje kalbama apie asmenis, kuriems taikomas šis reglamentas, ir aiškinamas sąvokos „šeimos narys“ apibrėžimas. Ši sąvoka apima sutuoktinį, registruotą partnerį ir vaiką iki aštuoniolikos metų.

5.4

Dėl įvairių Lietuvos ir Slovakijos socialinių pensijų įstatymo pakeitimų pakeistas II bis priedas dėl specialių neįmokinių išmokų. Priedas suderintas su atnaujintais Lietuvos nacionaliniais teisės aktais: Slovakijos nacionaliniai teisės aktai suderinti, o pašalpa išlaikyta tik įgytų teisių atveju.

5.5

Keičiama III priedo A dalis, kurioje kalbama apie iki šiol taikomas socialinės apsaugos konvencijų nuostatas, išbraukiamas 187 punktas dėl Italijos ir Nyderlandų bendrosios konvencijos.

5.6

Kadangi Slovakijoje invalidumo pensijų dydis priklauso nuo draudimo laikotarpio trukmės, keičiama IV priedo A dalis, kurioje išvardyti reglamento 37 straipsnio 1 dalyje nurodyti teisės aktai, pagal kuriuos invalidumo išmokų suma nepriklauso nuo draudimo laikotarpio trukmės.

5.7

Pakeitus Ispanijos teisės aktus, keičiama IV priedo B dalis, kurioje kalbama apie specialias sistemas savarankiškai dirbantiems asmenims, kuriems taikomos specialios nuostatos dėl kitoje valstybėje narėje įgytų draudimo laikotarpių sumavimo.

5.8

Slovakijos ir Švedijos atveju keičiama IV priedo C dalis. Šiame priede minimi atvejai, kai gali būti atsisakyta dvigubo išmokų skaičiavimo, kadangi rezultatai būtų tokie patys. Slovakijos atveju kalbama apie pensiją netekus maitintojo, o Švedijos atveju — apie minimalios užtikrinamosios pensijos, kuri priklauso nuo gyvenimo toje šalyje laikotarpių, apskaičiavimą.

5.9

Dėl pasikeitusių Švedijos teisės aktų atnaujinta IV priedo D dalis, kurioje išvardytos išmokos ir susitarimai dėl to paties pobūdžio išmokų, kurias galima gauti pagal dviejų ar kelių valstybių narių įstatymus, sumavimo. Be to, priede pateikiamas Suomijos ir Liuksemburgo dvišalis susitarimas.

5.10

Pakeistas ir VI priedas, kuriame išdėstytos konkrečios kai kurių valstybių narių teisės aktų įgyvendinimo nuostatos. Iš dalies keičiami tie skirsniai, kuriuose kalbama apie šias valstybes nares:

5.11

Reglamento Nr. 1408/71 priedų pakeitimai iš esmės susiję su įvairių valstybių narių teisės aktų pakeitimais. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas palankiai vertina visus išmokų Bendrijos piliečiams mokėjimo tvarkos patobulinimus.

5.12

Vis dėlto norėtume pabrėžti, kad priedų ir specifinių atvejų Reglamentuose Nr. 1408/71 ir Nr. 883/2004 skaičiaus didinimas nėra geriausias būdas siekti socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų supaprastinimo. Nuostatų tobulinimas ir paprastinimas buvo pagrindiniai Reglamento Nr. 883/2004 tikslai ir, Komiteto nuomone, reikėtų tęsti darbą šia linkme.

5.13

Komisija pateikė pasiūlymą dėl reglamento, iš dalies keičiančio Reglamentą Nr. 883/2004, siekdama apibrėžti jo priedo XI (6) turinį. Šis priedas atitinka Reglamento Nr. 1408/71 VI priedą. Tačiau Komitetas pastebi, kad šių priedų skirsniuose „W. Suomija“, apie kurią kalbama ir šios nuomonės 5.10 punkte, yra neatitikimų.

5.14

Pasiūlymo priimti reglamentą, dėl kurio teikiama ši nuomonė, I priedo 6 c punkte rašoma taip: „...jei asmuo dėl darbo kitoje valstybėje narėje yra įgijęs pensijų draudimo laikotarpių...“ O pasiūlymo priimti reglamentą, iš dalies keičiantį Reglamentą Nr. 883/2004, XI priedo skirsnyje „W. Suomija“ rašoma taip: „...jei asmuo yra įgijęs pensijos draudimo laikotarpių, pagrįstų darbu pagal darbo sutartį arba savarankišku darbu kitoje valstybėje narėje...“.

5.15

Komiteto nuomone, reikėtų suvienodinti abi redakcijas ir suderinti tekstus, kadangi kalbama apie tokį patį atvejį.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/46

1.1

EESRK ragina Komisiją paskelbti Savanorių metus ir kiek įmanoma greičiau išleisti Baltąją knygą dėl savanoriškos veiklos ir aktyvaus pilietiškumo Europoje; tai padėtų pabrėžti šių reiškinių tarpusavio sąveiką, jų mastą ir svarbą. Kadangi savanoriai dažniausiai vykdo veiklą vietoje, ši Baltoji knyga turi būti išplėtota į strategiją, nurodančią, kaip gali būti didinamas Europos savanoriškos veiklos mastas, skatinamas aktyvus pilietiškumas Europoje ir Europos tapatybė.

1.2

Valstybių narių vyriausybės turėtų būti skatinamos kurti nacionalinę savanorių politiką ir strategiją, nustatančią, kaip gali būti tiesiogiai skatinama ir pripažįstama savanoriška veikla. Šioje nacionalinėje savanorių politikoje taip pat turi būti numatyta atitinkama savanoriškos veiklos infrastruktūra. Šiuo atveju ES gali nubrėžti metmenis ir skatinti valstybes nares dažniau keistis pažangia patirtimi.

1.3

Visose valstybėse narėse būtina siekti sudaryti teisinę sistemą, kuri numatytų teisę į savanorišką veiklą, nepriklausomai nuo esamos teisinės ar socialinės padėties. Visiems savanoriams turi būti užtikrintos lygios galimybės, taip pat ir žmonėms su negalia. Kai kuriose valstybėse narėse teisinė sistema vis dar trukdo savanoriškos veiklos vystymui, todėl ši veikla nesulaukia didesnės visuomenės paramos. Kartais tokiam vystymui kliudo netgi teisės aktai, pvz., draudimai arba apribojimai užsiimti tam tikra veikla. Šiuos apribojimus reikia išnagrinėti ir skatinti savanorišką veiklą sukuriant teisinę sistemą, kuri numatytų, pvz., draudimo ir išlaidų kompensavimo taisykles.

1.4

Komiteto nuomone, ne tik vyriausybės, bet ir kiti dalyviai — parlamentai, regionų ir vietos organizacijos, pilietinės visuomenės organizacijos — turėtų pripažinti savanoriškos veiklos svarbą ir aktyviai padėti ją skatinti, nes tai pabrėžtų savanoriškos veiklos vaidmenį ir padėtų jai pelnyti didesnį visuomenės pripažinimą.

Be to, Komitetas norėtų atkreipti Komisijos dėmesį visų pirma į tai, kad pilietinės visuomenės organizacijos atlieka pagrindinį vaidmenį vykdant savanorišką veiklą.

1.5

Kartu Komitetas mano, kad pageidautina pabrėžti mokyklos ir pilietinės visuomenės santykius siekiant skatinti pasirengimą savanoriškai veiklai. Todėl pradinio mokymo metu būtina daugiau laiko skirti pedagoginei veiklai, kurios tikslas ugdyti socialinį sąmoningumą ir dalyvauti sprendžiant visuotinės svarbos socialinius klausimus. Pavyzdžiui, būtų galima paraginti vyresnius nei 15 metų jaunuolius dalyvauti prasmingoje ir naudingoje „socialinių ir ekologinių metų“ veikloje, jiems pasiūlant praktinių užsiėmimų. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas nevyriausybinėms organizacijoms, skatinančioms vaikus pirmą kartą imtis savanoriškos veiklos.

1.6

ES deda pastangas, kad būtų pripažintas neinstitucinis ir neformalus mokymasis, visų pirma tam panaudodama Europass priemonę ir rekomendaciją dėl bendrųjų gebėjimų. Ypatingą dėmesį ji turėtų skirti gebėjimų, įgytų vykdant savanorišką veiklą, pripažinimui. Jei būtų sukurtas jaunimo Europass, tai paskatintų jaunimo savanoriškos veiklos pripažinimą.

1.7

EESRK kviečia visas valstybes nares, o taip pat ir pačią ES kurti savanorių politiką, kuri apimtų savanoriškos veiklos skatinimo strategiją ir konkrečias programas, pateiktų pasiūlymų dėl kryptingos paramos ir numatytų visuomenės informavimo kampanijas, taip pat remtų pilietinės visuomenės ir įmonių partnerystę bei skatintų viešai pripažinti savanorių atliktus darbus. Tam reikia sukurti atitinkamą teisinę sistemą, kuri skatintų savanorišką veiklą. ES galėtų nubrėžti metmenis ir pateikti medžiagos apmąstymams bei skatinti valstybes nares keistis pažangia patirtimi.

1.8

Mums reikia patikimų ir palyginamų Europos masto duomenų, rodančių savanoriškos veiklos apimtį, svarbą ir socialinę bei ekonominę vertę. Toks tyrimas turėtų būti vykdomas remiantis viena savanoriškos veiklos apibrėžtimi. Jis turėtų nagrinėti savanorių poreikius ir motyvaciją, taip pat ir motyvus tų žmonių, kurie nenori įsitraukti į šią veiklą. Europos lygiu būtina rasti būdų, kaip savanoriškos veiklos įnašas į nacionalines pajamas ir jos poveikis visuomenei galėtų tapti labiau pastebimas. Čia Eurostat galėtų atlikti iniciatoriaus ir koordinatoriaus vaidmenį: visos ES valstybių narių statistikos tarnyboms derėtų turėti tokius duomenis.

1.9

EESRK rekomenduoja, kad Europos Sąjungos finansavimo sistema, taip pat politikos sritys ir programos labiau nei ligi šiol remtų savanorišką veiklą. Šiuo tikslu ypač reikalinga Europos infrastruktūra savanoriškai veiklai remti. Šiuo metu Europos savanorių tarnyba (EST) yra vienintelis savanoriškos veiklos paramos šaltinis Europos Sąjungoje. Dalyvaudami jos veikloje apie 40 000 jaunuolių nuo 18 iki 25 metų amžiaus dirbo 31 Europos ir jos partnerių valstybėje nuo šešių mėnesių iki vienerių metų. Besivystančiose šalyse savanorių veikla finansuojama iš pagalbos vystymuisi lėšų. EESRK mano, kad šių pagalbos šaltinių nepakanka, ir siekia, kad Europos Sąjunga laikytųsi aktyvesnio, nuoseklesnio ir darnesnio požiūrio dėl savanoriškos veiklos, visų pirma siekiant, kad Europos savanorių programos būtų prieinamos visoms gyventojų grupėms ir neapsiribotų vien tik jaunimui skirtomis ilgalaikėmis savanorių tarnybomis.

1.10

EESRK taip pat pageidautų, kad būtų parengtos rekomendacijos dėl konkrečiai vyresnio amžiaus žmonių savanoriškos veiklos. Jose, pavyzdžiui, būtų siūlomi partnerystės ir pasikeitimo patirtimi bandomieji projektai, galintys tapti pirmomis iniciatyvomis.

1.11

Be to, savanoriška veikla, vykdoma įgyvendinant Europos projektus, turėtų būti prilyginta finansiniam įnašui. Apskritai reikėtų supaprastinti prašymų dalyvauti Europos projektuose blankus, kad juose neliktų biurokratizmo ir kad savanorių organizacijos tikrai galėtų dalyvauti tokiuose projektuose.

1.12

Informacijos sklaida turi būti stiprinama ir plėtojama: pernelyg dažnai informacija, deja, nepasiekia suinteresuotųjų. Todėl reikia pasinaudoti visais informacijos kanalais. Pavyzdžiui, būtų galima sukurti interneto svetainę, kurioje būtų kaupiama susijusi informacija. Vienu kompiuterio pelės spustelėjimu ji būtų prieinama iš visų esamų savanorių svetainių. Europos savanorių organizacijų tinklams čia tenka ypatinga reikšmė. Jie užtikrina, kad organizacijos keistųsi informacija, skleistų pažangią patirtį ir perduotų ES institucijoms savanorių bei jų tarnybų norus ir reikalavimus. Savanorių organizacijų tinklai turi būti kryptingai remiami, kadangi yra infrastruktūros savanoriškai veiklai skatinti dalis.

1.13

Europos Sąjunga labai prisidėtų skatinant savanorišką veiklą ir didinant jos pripažinimą visuomenėje, jei dalyvautų gruodžio 5 d., kurią Jungtinės Tautos paskelbė Tarptautine savanorių diena, iškilmėse ir pripažintų bei švęstų šią savanoriškos veiklos dieną. Tarptautiniai savanorių metai (2001 m.) parodė, kaip visuomenei svarbios veiksmingos ir valstybės remiamos programos. Jeigu, kaip siūlo EESRK, Europos lygiu būtų paskelbti savanoriškos veiklos metai, tai taip pat padėtų Europos lygiu įvertinti ir pripažinti daugybės savanorių veiklą vietoje ir sužadintų savanoriams priklausymo Europai jausmą.

1.14

Siekiant labiau įvertinti savanoriškos veiklos reikšmę valstybių narių vystymuisi, EESRK rekomenduoja Europos lygiu priimti chartiją, nustatančią savanoriškų organizacijų vaidmenį, jų teises ir pareigas. Kad būtų stiprinama savanoriškų organizacijų ekonominė padėtis valstybėse narėse, EESRK rekomenduoja, priimant Bendrijos teisės aktus, sukurti teisinį pagrindą, pagal kurį šios organizacijos būtų atleidžiamos nuo pridėtinės vertės mokesčio. Siūlant apibrėžti Europos chartijoje savanoriškų organizacijų vaidmenį, teises ir pareigas siekiama sukurti vienodas gaires toms organizacijoms, kurioms gali būti suteiktas ypatingas teisinis statusas ir ekonominės bei kitos išskirtinės teisės.

2.1

Savanoriška veikla yra neįkainojama visuomenei. Daugiau kaip 100 milijonų Europos savanorių skiria savo laisvalaikį daugybei veiklos sričių, jų veiksmai teikia naudą tretiesiems asmenims ir tarnauja visuomenės labui. Pilietinės visuomenės organizacijų veikla, kurią vykdo vien tik arba daugiausia savanoriai, sulaukia vis didesnio įmonių, valstybinių institucijų ir ypač pačių piliečių pripažinimo (1).

2.2

Tačiau tikroji savanoriškos veiklos vertė yra daug didesnė nei teikti paslaugas ir tenkinti socialinius poreikius. Motyvacija, kuria paremta ši veikla, t. y., savo iniciatyva prisidėti prie visuotinės gerovės ir kartu ją kurti, skatina tokias vertybes, kaip altruizmas ir solidarumas, o tai sudaro atsvarą izoliacijai ir egoizmui, kurie vis labiau būdingi šiuolaikinei visuomenei.

2.3

Savanoriška veikla tiek vietos, tiek ir Europos lygiu yra glaudžiai susijusi su aktyviu pilietiškumu, sudarančiu demokratijos branduolį. Piliečiai dalyvauja visuomenės gyvenime ne tik įsitraukdami į politinį gyvenimą, bet ir tikslingai spręsdami visuomenės problemas. Dalyvaudami visuomeninėje veikloje, jie gali įgyvendinti konkrečią kūrybinę valią. Dirbdamas kitiems savo laisvalaikiu arba atlikdamas savanorišką veiklą bendram labui žmogus dažnai patiria didelę finansinę riziką arba net pavojų sveikatai. Tai yra būtent tokia aktyvaus Sąjungos pilietiškumo forma, kuri mūsų visuomenės piliečiams leidžia labai aiškiai pajusti, kad jie priklauso savo visuomenei. Todėl savanoriška veikla gali būti vienu geriausių dalyvavimo pavyzdžių, taigi, esmine aktyvaus pilietiškumo sudedamąja dalimi ir netgi būtina sąlyga.

2.4

Be to, savanoriška veikla skatina asmeninį tobulėjimą: vystosi socialinis sąmoningumas, bendrieji gebėjimai ir įgūdžiai, todėl savanoriams atsiveria daugiau galimybių darbo rinkoje ir aktyviam dalyvavimui visuomeniniame gyvenime. Įvairiais veiksmais savanoriška veikla sudaro sąlygas neinstituciniam (2) ir neformaliam (3) mokymuisi. Jis greta oficialaus mokymosi (4) atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant mokymąsi visą gyvenimą.

2.5

Savanoriška veikla sudaro svarbią mūsų valstybių ekonomikos nacionalinio produkto dalį. Labai dažnai nacionaliniuose statistikos duomenyse šis įnašas lieka nepastebėtas, kadangi jis ne visada paremtas piniginę vertę turinčiais prekių mainais ir nėra vienos metodikos jo ekonominei vertei nustatyti. Tačiau kai ji nustatoma, paaiškėja, kad savanoriškos veiklos ekonominė vertė ir įnašas į ekonomiką yra didžiuliai (5). Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje savanoriškos veiklos ekonominė vertė vertinama 7,9 proc. BVP, šioje veikloje dalyvauja 38 proc. gyventojų. Airijoje ir Vokietijoje daugiau kaip 33 proc. gyventojų, o Lenkijoje 18 proc. gyventojų vienaip ar kitaip dalyvauja savanoriško darbo veikloje.

2.6

Be to, tarptautinė savanorių tarnyba, veikianti Europos ir pasauliniu mastu, gali daugiau pasitarnauti ugdant tautų solidarumą ir tarpusavio supratimą bei sudaryti sąlygas kultūrų dialogui. Todėl EESRK labai pritaria Komisijos ketinimui plėsti Europos savanorių tarnybą, jai suteikti daugiau veiksmingumo ir stengtis padaryti taip, kad jos darbas būtų labiau pastebimas.

2.7

Solidarumas, atsakomybės už kitus jausmas ir noras jaustis naudingu yra esminė savanoriškos veiklos motyvacija. Ši veikla kuria socialinius ryšius, prisideda prie visuomenės sanglaudos ir gerina gyvenimo kokybę bei socialinę pažangą Europoje. Taigi ji įkūnija Europos integracijos vertybes, nustatytas Europos bendrijos steigimo sutarties 2 straipsnyje ir Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje. Be to, savanoriška veikla yra svarbus dalyvaujamosios demokratijos, kuri Sutartyje dėl Konstitucijos Europai pripažįstama sudedamąja ES demokratinio gyvenimo dalimi, išraiškos būdas. Savanoriška veikla, kaip ir patys savanoriai, tarnauja visuomenės gerovei. Taigi, atsižvelgiant į jos svarbą, savanoriška veikla turėtų būti deramai pripažinta visose Europos Sąjungos valstybėse narėse.

2.8

EESRK 2002 m. informaciniame pranešime „Darbas ligonių slaugos namuose — savanoriškos veiklos Europoje pavyzdys“ (pranešėja Soscha Gräfin zu Eulenburg) jau nagrinėjo savanoriškos veiklos temą.

Be to, savanoriška veikla kitais požiūriais buvo nušviesta EESRK darbuose, tačiau atskiros nuomonės šia tema ligi šiol nebuvo rengta (6).

2.9

Europos Sąjungoje vis labiau pripažįstamas savanoriškos veiklos įnašas visuomeninėje, kultūros ir aplinkosaugos srityse, o savanoriškos organizacijos vis labiau įtraukiamos į sprendimų, visų pirma politinių, priėmimo procesą, sprendžiant švietimo ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi, sveikatos ir vartotojų apsaugos, vystymo, prekybos ir kitus klausimus. EESRK pritaria šioms iniciatyvoms, tačiau mano, kad lig šiol pasiektos pažangos toli gražu nepakanka.

2.10

EESRK palankiai vertina tai, kad savanoriška jaunimo veikla tapo 2001 m. Komisijos inicijuoto politinio proceso ir atviro koordinavimo metodo prioritetu. Jis ragina Komisiją remiantis padaryta pažanga toliau vystyti savanorišką veiklą ir horizontalius aspektus nagrinėti taikant holistinį požiūrį.

2.11

2001 m. tarptautiniu lygiu buvo žengtas pirmas žingsnis, kai JTO paskelbė šiuos metus Tarptautiniais savanorių metais. Tie metai atkreipė visuomenės dėmesį į savanorišką veiklą, vėl padrąsino žmones į ją įsitraukti ir atskleidė būdus, kaip atsakingi politikos pareigūnai gali ją pripažinti, remti ir skatinti. JTO iniciatyva kasmet gruodžio 5 d. minima Tarptautinė savanorių diena. Europos Sąjunga turėtų atkreipti Europos piliečių dėmesį į šį svarbų renginį.

2.12

Tačiau apskritai Komitetas mano, kad Europos Komisija ir valstybės narės turėtų daugiau dėmesio skirti savanoriškai veiklai, todėl pritaria Margot Wallström prašymui EESRK parengti atskirą nuomonę šia svarbia tema.

3.1

Praktikoje ir mokslo darbuose savanoriška veikla dažnai apibrėžiama skirtingai. Iš tiesų sudėtinga vienoje apibrėžtyje aprėpti įvairius savanoriškos veiklos aspektus. Europos Sąjungos valstybėse vartojamoms skirtingoms apibrėžtims yra bendri trys svarbūs kriterijai:

Nesutariama, ar ši apibrėžtis turi apimti tik nuolatos vykdomą veiklą, ar ji taikoma ir kaimyninei pagalbai bei pastaraisiais metais besikuriantiems „laiko bankams“, ir ar ji taikytina tik savanoriškai veiklai, vykdomai laikantis oficialių reikalavimų ir atitinkančiai tam tikrą struktūrą. Tačiau trys pirmiau minėti pagrindiniai kriterijai yra būtina sąlyga, pagal kurią veikla galėtų būti laikoma savanoriška veikla, nesvarbu, ar tai būtų savanoriškas darbas vietos bendruomenės labui ar organizuota savanorių tarnybos veikla. Apskritai galima teigti, kad skirtingas savanoriškos veiklos apraiškas geriausiai galima apibūdinti taikant plačią apibrėžtį.

3.2

Nekeliamas tikslas savanoriška veikla pakeisti apmokamą darbą. Yra netgi pageidautina užtikrinti, kad savanoriška veikla nebus vykdoma vietoj apmokamo darbo. Savanoriška veikla įgyja ypatingą vertę dėl savo įnašo kuriant visuomenės gerovę. Savanoriška veikla taip pat nėra vien tik socialinė paslauga arba skirta vykdyti pagrindines valstybės užduotis. Savanoriška veikla teikia papildomą naudą

3.3

Savanoriška veikla pasireiškia daugeliu įvairių būdų, todėl ją taip sunku suskirstyti į kategorijas. Į savanorišką veiklą įsitraukia įvairiausios visuomenės grupės, nors kiekvienoje ES valstybėje narėje tai vyksta skirtingu mastu: įvairiose srityse savanorišką veiklą vykdančių asmenų skaičius, jų profilis (amžius, kilmė, išsilavinimas ir kt.) skirtingose šalyse smarkiai skiriasi.

3.4

Šalia oficialios, tam tikra kryptimi vykdomos veiklos taip pat vykdoma neoficiali veikla, t. y. tokia veikla, kuri lieka nepastebėta (pvz., dažnai migrantų vykdoma savanoriška veikla).

3.4.1

Įvairiems savanoriškos veiklos būdams taip pat priskiriama:

3.4.2

Be to, savanorišką veiklą galima suskirstyti pagal savanorių veiklos sritis, pavyzdžiui: sportas, kultūra, socialiniai reikalai, sveikata, švietimas, jaunimas, aplinkos apsauga, civilinė sauga, politika, vartotojų apsauga, vystomasis bendradarbiavimas ir kt.

3.5

Savanorių tarnybos yra ypatingas savanoriškos veiklos būdas: jau iš pat pradžių jos yra ribotos laiko požiūriu ir jose savanoriai dažnai veikia skirdami visą savo laiką, t. y. kitaip nei daugeliu savanoriškos veiklos atvejų jie nevykdo kitos veiklos, tokios kaip mokymasis arba darbinė veikla. Savanoriškoje veikloje asmenys dalyvauja nuolat, kai turi laisvo laiko, o savanorių tarnybų veikla paprastai grindžiama kartu sudarytomis taisyklėmis ir pasiskirstytomis pareigomis, kurios dažnai išdėstomos projekto partnerių, įskaitant ir patį savanorį, sudarytoje sutartyje. Yra kelių tipų savanorių tarnybos. Jos apibūdinamos vadovaujantis šiais kriterijais:

Savanoriška veikla apima įvairias savanoriško darbo rūšis, kurias galima apibūdinti šiais aspektais: ji yra prieinama visiems, neapmokama, atliekama laisva valia, jai būdingas mokymosi aspektas (neformalaus mokymosi patirtis) ir ji yra naudinga visuomenei.

Savanorių tarnyba yra savanoriškos veiklos forma, ją apibūdina šie papildomi požymiai: ji numatyta tam tikram laikui, aiškiai apibrėžti jos tikslai, turinys, užduotys, struktūra ir bendrosios sąlygos, teikiama reikiama parama ir teisinė bei socialinė apsauga.

Valstybės organizuojama savanorių tarnyba yra tokia savanorių tarnyba, kurią organizuoja valstybė arba ji organizuojama valstybės lėšomis, pvz., socialinėje arba civilinės saugos srityje.

Civilinė tarnyba yra privalomos karinės tarnybos alternatyva, kurią siūlo kai kurios šalys, tačiau ji nesavanoriška (7).

3.6

Akivaizdus skirtumas tarp apmokamos ir neapmokamos savarankiškos veiklos: jei savanoriškas darbas, remiantis JT ir TDO pateiktais apibrėžimais, atliekamas ne pelno siekiančių organizacijų labui, už jį dažnai yra gaunamas mažesnis nei rinkoje nustatytas atlygis, tuo tarpu už neapmokamą savanorišką veiką nėra atlyginama, nors padengiamos su šia veikla susijusios išlaidos. Aiškinant šių veiklos rūšių teisinį statusą, reikėtų į šį skirtumą atsižvelgti siekiant palengvinti savanorių bei stažuotojų, kurių paslaugomis, pagal privalomą studijų tvarką, gali naudotis NVO, padėtį

Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) ir JTO agentūrų apibrėžimą, savanoriška veikla laikomas darbas ne pelno organizacijose, t. y. savanoriškose draugijose ar nevyriausybinėse humanitarinio pobūdžio arba ne pelno organizacijose, kurį atlieka savanoriais vadinami darbuotojai, dažniausiai gaunantys atlyginimą. Jie ar jos yra samdomi (-os) darbuotojai (-os), kurių darbo savanorišką pobūdį lemia tai, kad jų atlyginimas dažnai žemesnis nei nusistovėjęs darbo rinkoje, o tai ir apibrėžia bei sudaro jų darbo savanoriškumą. Pavyzdžiui, asmuo, atsakingas už skubią humanitarinę pagalbą teikiančios organizacijos logistiką ar pabėgėlių teisių gynimo organizacijos teisininkas yra samdomi darbuotojai, tačiau jų gaunamas atlyginimas mažesnis nei tas, kurį jie galėtų gauti įsidarbinę darbo rinkos sąlygomis transporto įmonėje ar teisinių paslaugų bendrovėje.

Dažnai tekste minima Europos savanorių tarnyba (EST), pabrėžiant, kad ją reikia vertinti ir plėsti. Tai tokia tarnybos forma, kai jaunimas už nedidelę pinigų sumą ir padengiant pragyvenimo išlaidas (apgyvendinimas, maitinimas) dirba NVO ar draugijose, o gaunami pinigai laikomi stažuotės stipendija. Tokiu būdu jaunimas įdarbinamas NVO ar draugijose pagal aukštojo mokslo programą (kadangi beveik visi, studijuojantys tarptautinio ar Europos pobūdžio disciplinas, privalo stažuotis užsienyje).

Jaunimo dalyvavimas humanitariniuose ar visuotinės naudos projektuose už vienkartinę išmoką yra abi puses praturtinanti veikla. Pagrįstai siekiant tiksliau apibrėžti teisinį skiriamos išmokos statusą, negalima sutapatinti skirtingų neatlygintino darbo ir savanoriškos veiklos sąvokų.

3.7

Šioje nuomonėje neaptariamas savanoriškas darbas, už kurį mokama pagal TDO ir JTO apibrėžtis, pavyzdžiui, Gydytojų be sienų veikla.

3.8

Pastaraisiais metais savanoriška veikla įgyja vis įvairesnes formas ir yra grindžiama labai įvairia motyvacija. Didžiausią įtaką tam turėjo naujos visuomenėje atsiradusios vertybės arba joje vykstantys procesai. Savanoriška veikla kelia vis didesnį susidomėjimą, didėja ir paklausa, tačiau lėšų daugiau neskiriama, infrastruktūra taip pat nevystoma adekvačiai, o visuomenės pripažinimas nedidėja taip sparčiai, kaip norėtųsi.

3.8.1

Daugeliui savanorių prasmingas laisvalaikio leidimas, socialinių gebėjimų vystymas, patirties įgijimas ir perdavimas yra patrauklūs savanoriškos veiklos privalumai. Žinių įgijimas arba geresnis savęs ir savo gebėjimų pažinimas vis dažniau tampa savanoriškos veiklos motyvacija, ypač siekiant atremti žinių visuomenėje iškylančius iššūkius. Imtis savanoriškos veiklos užsienyje taip pat skatina kultūriniai mainai ir galimybė išmokti užsienio kalbą. Vienijantis Europai, šitokiu būdu skatinamas kultūrų tarpusavio supratimas. Savanorių pasienio projektai, pavyzdžiui, keitimasis savanoriais savanorių biržose Europos regionuose gali būti labai svarbūs Europos pilietiškumo kūrimui.

3.8.2

Pilietinės visuomenės organizacijoms ir savanorių centrams lengviau rasti savanorių, jei jie atsižvelgia į naujas mūsų visuomenės realijas: jaunimo kultūros pokyčius, interneto sklaidą ir galimybes užsiregistruoti į savanorius internetu. Reikia ieškoti naujų būdų bendrauti su jaunimu, pvz., naudojantis trumpų pranešimų (SMS) paslauga, kaip pirmą žingsnį į savanorišką veiklą jaunimui pasiūlyti trumpalaikę veiklą, atsižvelgti į naujus laisvalaikio įpročius bei susidomėjusių piliečių turimą laisvą laiką, kryptingai atsižvelgti į tam tikras visuomenės grupes, pvz., migrantus, ilgalaikius bedarbius arba pensininkus, kurių nuolat daugėja.

3.9

Apibendrinant galima teigti, kad savanoriška veikla yra horizontalus reiškinys, susijęs su įvairiomis visuomenės gyvenimo sritimis ir svarbus daugeliui piliečių. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad tokios veiklos rečiau imasi nepalankioje socialinėje padėtyje esantys arba socialinę atskirtį patiriantys asmenys.

4.1

Tarptautinėje specialiojoje literatūroje savanoriškos veiklos vaidmuo dažniausiai analizuojamas remiantis jos visuomenine ir ekonomine funkcija. Kaip minėta, pati šios veiklos vertė atsiranda dėl jos indėlio kuriant aktyvų pilietiškumą, o jos poveikį dažnai sunku kiekybiškai įvertinti: sunku tiesiogiai išmatuoti dalyvavimą visuomeninėje veikloje, priklausymo visuomenei jausmą, savęs tapatinimą su visuomene, solidarumą, atsakomybės už visuomenę jausmą, socialinės sanglaudos skatinimą.

4.2

Tinkamas būdas, aprašytas mokslinių tyrimų darbuose pilietinės visuomenės tema (pvz., R. Putnam, 2000 m. (8)), yra vadinamasis socialinis kapitalas, prie kurio gerokai prisideda savanoriška veikla. Socialiniai tinklai, piliečių ryšiai, vertybės ir požiūris bei jų tarpusavio pasitikėjimas yra labai svarbūs socialiniam (ir ekonominiam) regionų vystymui. Jei tam tikrame regione yra gausu pilietinės visuomenės arba savanoriškų organizacijų, tai ten kiti ekonominiai ir socialiniai rodikliai paprastai taip pat yra geresni. Savanoriška veikla labai didina socialinį visuomenės kapitalą, nes kuria socialinius tinklus ir ryšius.

4.3

Todėl greta visuotinai naudojamų kiekybinių šalies plėtros rodiklių (pagrindinių ekonominių rodiklių, pavyzdžiui, ekonominis augimas ir finansinis stabilumas), turi atsirasti nauji ir alternatyvūs rodikliai, įvertinantys socialinį kapitalą bei socialinę sanglaudą ir taip pabrėžiantys savanoriškos veiklos įnašą. Taip pat turėtų būti apskaičiuota savanoriškos veiklos ekonominė vertė, kaip rekomenduojama Jungtinių Tautų vadove, kuriame kalbama apie ne pelno organizacijas nacionalinių sąskaitų sistemoje.

4.4

Taip bus atsižvelgiama ir į tvarios plėtros tikslą pasauliniu mastu, kuriuo siekiama ne tik ekonominės sėkmės, bet ir aplinkos tvarumo, solidarumo ir demokratijos. Tai taip pat atitinka tikslus, iškeltus Lisabonos strategijoje, kuri bendrame tvarios plėtros kontekste ekonomikos, socialinių reikalų ir aplinkos sritis laiko neatskiriamomis ir siekia geriau panaudoti šių sričių sąveikas. Šiose trijose srityse savanoriai atlieka pagrindinį vaidmenį: skatina socialinę sanglaudą, vykdo veiklą aplinkosaugos srityje bei vėl padeda grįžti į darbo rinką (ilgalaikiams) bedarbiams.

4.5

2005 m. pavasario Europos Vadovų Tarybos priimtas Europos jaunimo paktas, kuris yra sudėtinė atnaujintos Lisabonos strategijos dalis, skatina jaunimą imtis savanoriškos veiklos (9).

4.6

Remiantis tarptautiniais mokslinių tyrimų darbais ir patirtimi, savanorišką veiklą įvairiose srityse galima skatinti dar geriau ir kryptingiau.

4.6.1

Pavyzdžiui, jau formuojant vaikų visuomeniškumą, juos galima lavinti ir auklėti taip, kad vėliau jie taptų aktyviais visuomenės nariais. Įkvėpimo šaltiniu šiame procese laikytina socialines programas vykdančių organizacijų, kurių nariai yra daugiausia vaikai ir jaunimas, veikla.

4.6.2

Savanoriška veikla gali atlikti ypatingą vaidmenį kovojant su jaunimo nedarbu ir ilgalaikiu nedarbu bei apskritai pradedant profesinę veiklą.

Savanoriai gali kryptingai kaupti svarbią darbo rinkoje reikalingą patirtį ir žinias bei kurti kontaktų tinklą. Šalia veiklos socialinėje ir sveikatos apsaugos srityse, kurios laikomos tradicinėmis savanoriškos veiklos sritimis, savanoriai tarnybos metu gali įgyti bendrųjų gebėjimų ir žinių viešųjų ryšių, komunikacijos, saviraiškos, socialinių įgūdžių, organizacinės vadybos, profesinio lavinimosi ir kitose srityse.

Jie turi galimybę išbandyti įvairius socialinius vaidmenis, išmokti priimti tinkamus sprendimus, spręsti problemas, įsisavinti darbo kultūrą, išbandyti savo teisingumo pojūtį ir gebėjimą vadovauti. Savanoriška veikla gali tapti svarbia šių žmonių biografijos ir profesinės karjeros dalimi. Taigi, savanoriška veikla yra svarbi neformalaus ir neinstitucinio mokymosi priemonė, papildanti formalų mokymąsi, švietimą ir ugdymą. Ši veikla joje dalyvaujantiems asmenims, ypač jaunimui, taip pat gali suteikti daugiau galimybių darbo rinkoje.

4.6.3

Aktyviems vyresnio amžiaus žmonėms savanoriška veikla yra svarbi dėl dviejų priežasčių: viena vertus, vyresnio amžiaus piliečiai gali ir toliau dalyvauti visuomenės gyvenime, dalytis savo gyvenimo patirtimi ir jaustis vis dar reikalingi. Tai taip pat daro teigiamą poveikį jų sveikatai ir gyvenimo kokybei. Antra vertus, savanoriška veikla gali skatinti geresnį kartų tarpusavio supratimą, sudarydama sąlygas jauniems ir seniems žmonės dirbti kartu, keistis nuomonėmis ir remti vieni kitus.

4.6.4

Savanoriška veikla gali suteikti galimybę įvairioms už visuomenės ribų esančioms grupėms dalyvauti ir integruotis į visuomenę. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar savanoriai veikia jų labui, ar jie patys dėl savo veiklos sugrįžta į visuomenę. Ši savanoriškos veiklos suteikiama atsakomybė yra svarbi visų pirma socialiai atskirtoms gyventojų grupėms ir migrantams. Deja, šį procesą stabdo kai kurių valstybių narių teisės aktai; pavyzdžiui, yra tokių valstybių narių, kuriose migrantai negali užsiimti savanoriška veikla.

4.6.5

Reikia taip pat nepamiršti įvairių savipagalbos grupių reikšmės. Pagrindinis jų požymis — įvairiausiose srityse panašių problemų turintys žmonės susiburia ir, keisdamiesi savo asmenine patirtimi, padeda vieni kitiems.

4.6.6

Darbdaviai ir įmonės taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį skatinant savanorišką veiklą. Viena vertus, jų tarnautojai ir specialistai, vykdydami savanorišką veiklą už įmonės ribų, įgyja socialinės patirties, didėja jų kūrybingumas bei motyvacija dirbti ir jie taip jaučiasi labiau susiję su įmone. Kita vertus, įmonės vis labiau suvokia savo socialinę atsakomybę: abipusiai naudingos savanoriškų organizacijų, vietos ir nacionalinių institucijų bei įmonių partnerystės padeda sutelkti pajėgumus vietoje ir kartu veikti kuriant visuomenės gerovę. Socialinių parterių dialogas, abipusis mokymasis ir kolektyvinės sutartys gali padėti savanoriškai veiklai, kuri yra sudėtinė socialinės atsakomybės dalis, pelnyti platesnį pripažinimą ir sulaukti didesnio palaikymo.

4.6.7

EESRK susirūpinęs stebi, kad daugelyje valstybių narių nesant teisinės „savanoriškos veiklos“ apibrėžties arba net jos teisinio pagrindo, visuomenė nepakankamai vertina savanoriškas įstaigas ir savanorišką veiklą. Kartais atsitinka netgi taip, kad šios veiklos galimybės yra nepanaudojamos, kai, pavyzdžiui, savanoriškas darbas nepripažįstamas kaip jaunimo ir bedarbių įtraukties arba migrantų integravimo priemonė. Be to, savanorių padėtis dažnai yra probleminė, ypač mokesčių požiūriu, kalbant apie socialinę apsaugą arba draudimą. Būtina reikalauti, kad būtų priimti teisės aktai, kurie aiškiai apibrėžtų savanorių teisinį statusą ir kiekvienam šalies gyventojui suteiktų teisę vykdyti savanorišką veiklą. Be to, valstybės narės raginamos šalinti darbo teisės trūkumus, kurie kliudo pasinaudoti savanorių padėjėjų pagalba atliekant svarbų, visuomenei naudingą darbą, ypač ištikus nelaimėms. Dar labai dažnai tik nuo darbdavio geros valios priklauso, ar darbuotojui bus suteiktos specialiosios atostogos.

4.6.8

EESRK rekomenduoja aiškiai nustatyti įvairių subjektų — valstybės, rinkos sektoriaus ir savanorių organizacijų — santykius ir užduotis. Nors savanoriška veikla atlieka tikrai svarbų vaidmenį mūsų visuomenėse, ji neprivalo užtikrinti pagrindinių socialinių paslaugų teikimo arba pakeisti valstybės veiksmus. Politinės veiklos tikslas turi būti savanoriškos veiklos skatinimas, jos negalima institucionalizuoti, nes kitaip ji netektų prasmės ir savo ypatingos svarbos, pagrįstos laisvu žmogaus pasirinkimu.

4.6.9

Tačiau EESRK požiūriu, viena vertus, valstybės užduotis yra užtikrinti savanoriškai veiklai reikalingą infrastruktūrą, ir, nors už savanorišką veiklą nėra nemokama, tačiau ją vykdant būna išlaidų, t.y. jai reikalingos lėšos. Kai kurių Europos šalių patirtis rodo, kad kryptingai plėtojama savanoriškos veiklos infrastruktūra labai didina tos veiklos mastą ir gerina kokybę. Tačiau pinigai reikalingi savanorių organizacijų teikiamai paramai, konsultacijoms, savanorių motyvacijai, jų mokymui, apgyvendinimui, maitinimui ir pagalbai jiems bei prireikus išlaidų kompensavimui, bet šios investicijos atsiperka su kaupu. Valstybė, atlikdama strateginį programų planavimą, žadindama visuomenės domėjimąsi savanoriška veikla ir koordinuodama, gali suvaidinti teigiamą vaidmenį. Kad savanoriška veikla taptų labiau žinoma, valstybė privalo finansuoti tyrimus ir daug dėmesio skirti pasaulėžiūros, kuria grindžiama savanoriška veikla, skiepijimui mokykloje.

4.6.10

Kita vertus, visi dalyvaujantys subjektai (valstybė, profesinės sąjungos, įmonės ir savanorių organizacijos) turi veikti išvien, remdamos ir skatindamos savanorišką veiklą bei siekdamos didinti visuomenės pripažinimą. Veiksminga savanoriškų organizacijų tinklų veikla taip pat yra būtina keičiantis pažangia patirtimi ir sutelkiant jėgas, kaip ir įvairių sektorių dialogas ir bendradarbiavimas.

EESRK nuomonė „Jaunimo politika“, pranešėja Jillian van Turnhout (OL C 28 2006 2 3, p. 35–41).,

EESRK nuomonė „Veiklaus jaunimo programa 2007–2013“, pranešėjas José Isaķas Rodriguez Garcia-Caro (OL C 234, 2005 9 22, p. 46–51.

EESRK nuomonė „Europos pilietybė ir priemonės ją padaryti matomą ir veiksmingą“, pranešėjas Bruno Vever (dar neišspausdinta OL).

EESRK nuomonė „Aktyvaus pilietiškumo veiklos programa“, pranešėjas Daniel Le Scornet (OL C 28, 2006 2 3).

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/53