25.3.2010

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 79/40

---

ELPA PRIEŽIŪROS INSTITUCIJOS SPRENDIMAS

Nr. 405/08/COL

2008 m. birželio 27 d.

nutraukti oficialią tyrimo procedūrą dėl Islandijos būsto finansavimo fondo

(Islandija)

ELPA PRIEŽIŪROS INSTITUCIJA (1),

atsižvelgdama į Europos ekonominės erdvės susitarimą (2), ypač į jo 59 straipsnio 2 dalį, 61–63 straipsnius ir 26 protokolą,

atsižvelgdama į ELPA valstybių susitarimą dėl Priežiūros institucijos ir Teisingumo Teismo įsteigimo (3), ypač į jo 24 straipsnį,

atsižvelgdama į Institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 2 dalį ir II dalies 4 straipsnio 4 dalį ir 6 straipsnį (4),

atsižvelgdama į Institucijos Valstybės pagalbos gaires (5) dėl EEE susitarimo 61 ir 62 straipsnių taikymo ir aiškinimo,

atsižvelgdama į Institucijos sprendimą Nr. 195/04/COL dėl 3 protokolo II dalies 27 straipsnio nuostatų įgyvendinimo (6),

atsižvelgdama į ELPA teismo sprendimą byloje E-9/04 anuliuoti sprendimą Nr. 213/04/COL dėl Islandijos būsto finansavimo fondo (7),

atsižvelgdama į Institucijos sprendimą Nr. 185/06/COL pradėti oficialią tyrimo procedūrą dėl Islandijos būsto finansavimo fondo (8),

paprašiusi suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas pagal minėtus straipsnius ir atsižvelgdama į jų pastabas,

kadangi:

I.   FAKTAI

1.   PROCEDŪRA

2003 m. lapkričio 20 d. Islandijos atstovybės Europos Sąjungoje raštu, kuriame persiunčiamas tos pačios dienos Islandijos finansų ministerijos raštas (abu raštai Institucijos gauti ir užregistruoti 2003 m. lapkričio 25 d. (Dokumentas Nr. 03-8227 A, Nuoroda Nr. 255584)), Islandijos valdžios institucijos pagal 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį pranešė apie tai, kad Islandijos būsto finansavimo fondas (toliau – BFF) padidina paskolą iki 90 % būsto pirkimo kainos.

2004 m. rugpjūčio 11 d. Institucija priėmė Sprendimą Nr. 213/04/COL. Šiame sprendime Institucija, nepradėdama oficialios tyrimo procedūros, nustatė, kad su BFF susijusiais Islandijos teisės aktais teikiama pagalba BFF ir kad ši pagalba yra suderinama su valstybės pagalbos teikimo taisyklėmis, aiškinamomis kartu su EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalimi.

Sprendimą ELPA teismui apskundė Islandijos bankininkų ir vertybinių popierių platintojų asociacija, kuri nuo to laiko susijungė su kitomis finansų ir draudimo asociacijomis ir šiuo metu veikia Islandijos finansinių paslaugų asociacijos vardu (toliau – FPA). 2006 m. balandžio 7 d. sprendimu byloje E-9/04 ELPA teismas skundą patenkino ir anuliavo Institucijos sprendimą Nr. 213/04/COL.

Atsižvelgdama į turimą informaciją Institucija priėjo prie preliminarios išvados, kad ginčijamos pagalbos priemonės gali būti laikomos nauja pagalba ir 2006 m. birželio 21 d. priėmė Sprendimą Nr. 185/06/COL, kuriuo pradėjo oficialią tyrimo procedūrą dėl BFF sistemos. Institucija šį sprendimą Islandijos valdžios institucijoms išsiuntė 2006 m. birželio 21 d. raštu (Nuoroda Nr. 377864).

Sprendimas Nr. 185/06/COL paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir jo EEE priede (9). Institucija pakvietė suinteresuotąsias šalis teikti savo pastabas dėl šio sprendimo.

Islandijos atstovybė Europos Sąjungoje 2006 m. lapkričio 20 d. rašte, Institucijos gautame ir užregistruotame 2006 m. lapkričio 21 d., pateikė Institucijai Islandijos valdžios institucijų pastabas dėl sprendimo (Nuoroda Nr. 399173).

2006 m. lapkričio 24 d. raštu (Nuoroda Nr. 399801) Institucija persiuntė Islandijos valdžios institucijų pastabas FPA ir paragino FPA pakomentuoti persiųstas pastabas.

Kitas Islandijos valdžios institucijų pastabas Institucija gavo 2007 m. sausio 3 d. Islandijos atstovybės Europos Sąjungoje raštu, Institucijos gautu ir užregistruotu 2007 m. sausio 4 d. (Nuoroda Nr. 405009).

2007 m. sausio 31 d. raštu, Institucijos gautu ir užregistruotu 2007 m. vasario 2 d. (Nuoroda Nr. 408361), FPA atsakė į 2006 m. lapkričio 24 d. Institucijos raštą, o šis atsakymas 2007 m. vasario 5 d. persiųstas Islandijos valdžios institucijoms (Nuoroda Nr. 408509).

2007 m. vasario 28 d. raštu, Institucijos gautu ir užregistruotu 2007 m. kovo 1 d. (Nuoroda Nr. 411962), FPA pateikė pastabas dėl Institucijos sprendimo Nr. 185/06/COL. Gautas pastabas Institucija 2007 m. kovo 5 d. raštu (Nuoroda Nr. 412290) persiuntė Islandijos valdžios institucijoms pakomentuoti.

2007 m. kovo 5 d. Islandijos atstovybės Europos Sąjungoje raštu, Institucijos gautu ir užregistruotu 2007 m. kovo 9 d. (Nuoroda Nr. 412950), Islandijos valdžios institucijos atsakė į 2007 m. sausio 31 d. pateiktas FPA pastabas.

2007 m. balandžio 4 d. raštu (Nuoroda Nr. 415881) Institucija paprašė Islandijos valdžios institucijų pateikti kai kuriuos paaiškinimus.

2007 m. balandžio 30 d. Islandijos atstovybės Europos Sąjungoje raštu, Institucijos gautu ir užregistruotu 2007 m. balandžio 30 d. (Nuoroda Nr. 419451), Islandijos valdžios institucijos atsakė į 2007 m. kovo 5 d. Institucijos raštą.

2007 m. birželio 14 d. Islandijos atstovybės Europos Sąjungoje raštu, Institucijos gautu ir užregistruotu 2007 m. birželio 14 d. (Nuoroda Nr. 425255), Islandijos valdžios institucijos atsakė į 2007 m. balandžio 4 d. Institucijos raštą.

Tolesnę informaciją Islandijos valdžios institucijų atstovai pateikė el. paštu 2007 m. rugpjūčio 21 d. (Nuoroda Nr. 435379).

2007 m. rugsėjo 28 d. raštu (Nuoroda Nr. 442805) Institucija paprašė Islandijos valdžios institucijų pateikti papildomos informacijos apie valstybės garantijas, teikiama pagal Islandijos įstatymus. 2007 m. spalio 24 d. Islandijos atstovybės Europos Sąjungoje raštu, Institucijos gautu ir užregistruotu 2007 m. spalio 25 d. (Nuoroda Nr. 448739), Islandijos valdžios institucijos patenkino šį prašymą.

Byla buvo toliau svarstoma Institucijos ir Islandijos vyriausybės susitikimuose, kurių paskutinis įvyko 2007 m. spalio 29 d. Reikjavike.

2007 m. lapkričio 27 d. FPA teisiniai atstovai el. laišku pateikė papildomos informacijos, susijusios su BFF tyrimu (Nuoroda Nr. 454226).

Byla buvo svarstoma 2008 m. kovo 6 d. įvykusiame susitikime su skundo pateikėju, po kurio 2008 m. kovo 28 d. skundo pateikėjas pateikė papildomos informacijos (Nuoroda Nr. 471552).

2008 m. balandžio 15 d. raštu (Nuoroda Nr. 473576) Islandijos vyriausybė pateikė pastabas dėl paskutinės skundo pateikėjo pateiktos informacijos.

2.   ISLANDIJOS BŪSTO SEKTORIAUS TAISYKLIŲ APRAŠYMAS

2.1.   ĮVADAS

Šiame skyriuje Institucija aprašo aprūpinimo būstu sistemą pagal Islandijos įstatymus. Aprašymas apima EEE susitarimo įsigaliojimo metu galiojusį įstatymą ir vėliau įsigaliojusius teisės aktų pakeitimus.

3 skyriuje aprašomas kiekvieno galimos valstybės pagalbos elemento, nurodyto Sprendime Nr. 185/06/COL, kuriuo pradėta oficiali tyrimo procedūra, teisinis pagrindas pagal Islandijos įstatymus. Aptariamos EEE susitarimo įsigaliojimo metu galiojusios teisės nuostatos ir vėliau įsigalioję teisės aktų pakeitimai.

2.2.   APRŪPINIMO BŪSTU SISTEMA

2.2.1.    Įvadas

Per pastaruosius 50 metų viešosiomis intervencijomis į Islandijos būsto rinką buvo siekiama įtvirtinti privačiąją būsto nuosavybę. 1955 m. sukurtas sistemingo valstybės dalyvavimo tiek aprūpinimo būstu politikos, tiek paskolų privačiam būstui įsigyti teikimo srityse pagrindas. Įstatymu Nr. 51/1980 įsteigta Valstybinė būsto agentūra (isl. Húsnæðisstofnun ríkisins), kuri inter alia teikė lengvatines paskolas privatiems būsto pirkėjams.

1986 m. būsto paskolų sistemoje įvyko tam tikrų pokyčių, inter alia sistemą imta iš dalies finansuoti pensijų fondų lėšomis. Islandijos bankai paprastai neteikė finansavimo privačiam būstui įsigyti. Kadangi Valstybinė būsto agentūra teikė būsto paskolas su mažesnėmis negu rinkos palūkanų normomis, gerokai išaugo paklausa, o tai viršijo pensijų fondų išteklius. Padėčiai pagerinti ir papildomiems finansiniams ištekliams būstui finansuoti 1989 m. įvesta būsto obligacijų sistema, kuri išsamiai aprašoma toliau.

2.2.2.    Įstatymas Nr. 97/1993 dėl Valstybinės būsto agentūros

2.2.2.1.   Įvadas

1994 m. sausio 1 d. įsigaliojus EEE susitarimui Valstybinės būsto agentūros veiklą reguliavo Įstatymas Nr. 97/1993 (isl. lög nr. 97/1993, um Húsnæðisstofnun ríkisins). Iš tikrųjų šis įstatymas buvo daug kartų iš dalies pakeisto to paties pavadinimo Įstatymo Nr. 86/1988 suvestinis variantas (10).

Pagal Įstatymo Nr. 97/1993 1 straipsnį Agentūros tikslas buvo didinti Islandijos gyventojų saugumą būsto srityje, teikiant paskolas ir organizuojant aprūpinimo būstu ir būsto statybos reikalus. Be to, ji turėjo skatinti lygias teises apsirūpinti būstu, nes teikė lėšas siekdama padidinti gyventojų galimybes įsigyti ar išsinuomoti būstą palankiomis sąlygomis.

Pagal Įstatymo Nr. 97/1993 nuostatas aprūpinimo būstu sistemą sudarė keturios atskiros viešosios įstaigos: Valstybinė būsto agentūra, Valstybinė būsto valdyba, Valstybės statybų fondas ir Darbininkų būsto fondas.

2.2.2.2.   Valstybinė būsto agentūra ir Valstybinė būsto valdyba

Valstybinės būsto agentūros teisinis pagrindas išdėstytas minėto įstatymo 2 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas Agentūra buvo valstybės institucija, paklūstanti atskirai direktorių tarybai (Valstybinei būsto valdybai) ir priklausanti socialinių reikalų ministro, atsakingo už aprūpinimą būstu, administracijos kompetencijai. Agentūra turėjo valdyti ir įgyvendinti šiuo įstatymu viešosioms institucijoms suteiktas su aprūpinimu būstu susijusias funkcijas.

Socialinių reikalų ministras turėjo teisę išleisti tiksliau Agentūros struktūrą apibrėžiantį reglamentą, plg. minėto įstatymo 3 straipsnį. Be to, ministras buvo įgaliotas suvienyti dviejų ar daugiau įstatyme numatytų skyrių, departamentų ir fondų valdymą, veiklą ir žmogiškuosius išteklius. Valstybinės būsto agentūros veiklos išlaidos turėjo būti padalytos Agentūros valdomiems fondams, atsižvelgiant į jų veiklos apimtį ir likutinį turtą finansinių metų gale.

Valstybinę būsto agentūrą valdė Valstybinė būsto valdyba (toliau – valdyba), sudaryta iš septynių narių, renkamų Parlamento po kiekvienų Parlamento rinkimų, plg. minėto įstatymo 4 straipsnį. Pagal šio įstatymo 5 straipsnį valdyba turėjo valdyti Valstybinės būsto agentūros, Valstybės statybų fondo ir Darbininkų būsto fondo finansus, veiklą ir kitus veiksmus. Valdyba taip pat turėjo užtikrinti, kad vykdydama veiklą Agentūra laikytųsi galiojančių įstatymų ir administracinių nuostatų. Be to, valdyba, inter alia, atsakė už lėšų paskirstymą socialinio būsto statybų vykdytojams.

Valstybinė būsto valdyba, gavusi socialinių reikalų ministro pritarimą, galėjo kurti naujas paskolų rūšis, plg. 11 straipsnio 2 pastraipą. Išsamesnės nuostatos dėl paskolų išdėstytos įstatymo 12–15 straipsniuose.

2.2.2.3.   Valstybės statybų fondas

Valstybės statybų fondo vaidmuo ir užduotis išdėstyta Įstatymo Nr. 97/1993 8 straipsnyje, pagal kurį fondas turėjo teikti paskolas ir sudaryti būsto obligacijų sandorius, vykdydamas įstatymo nuostatas ir laikydamasis įstatymo įgyvendinamuosiuose aktuose nustatytos tvarkos. Fondas taip pat atsakė už su fondu susijusius įvykusius ar ateityje įvyksiančius skolinimosi ir skolinimo veiksmus. Toliau pateikiama įstatymo 9 straipsnyje išdėstyta Valstybės statybų fondo finansavimo tvarka:

„1.	Iš pelno, kurį fondas gauna iš nuosavo kapitalo, t. y. suteiktų paskolų grąžinimo įmokų, palūkanų ir kainos indeksavimo mokėjimų.

2.	Iš kasmetinių Biudžeto įstatyme numatytų valstybės iždo įmokų.

3.	Iš obligacijų, parduodamų Nedarbo draudimo fondui ir pensijų fondams pagal Valstybinės būsto agentūros ir fondų susitarimus, ir kitaip skolinantis, kaip gali būti tiksliau nuspręsta ir nustatyta pagal konkrečiu metu galiojantį investicijų ir kredito planą.“

Įstatymo 11 straipsnio nuostatos suteikia Valstybės statybų fondui teisę teikti toliau nurodytų rūšių paskolas su sąlyga, kad jo atitinkamų metų biudžete tam numatytos lėšos:

„1.	Paskolos vyresnio amžiaus žmonėms skirtų namų ir vaikų bei vyresnio amžiaus žmonių dienos priežiūros institucijų pastatų statybai.

2.	Specialios paskolos specialiųjų poreikių asmenims.

3.	Paskolos ar stipendijos statybos pramonės techninėms inovacijoms ir kitoms reformoms.“

Visos Valstybės statybų fondo paskolos turėjo būti visiškai indeksuojamos, plg. įstatymo 16 straipsnį. Kiekviena paskola turėjo būti užtikrinama būsto, kuriam įsigyti teikiama paskola, pirmos ar antros klasės hipoteka. Be to, buvo galima reikalauti, kad teikiama paskola ir hipoteka neviršytų tam tikros pirkimo kainos, nekilnojamojo turto vertinimo ar draudimo nuo gaisro vertinimo dalies.

2.2.2.4.   Būsto obligacijos

Kaip minėta, vadinamoji būsto obligacijų sistema įvesta 1989 m. Atitinkamai pagal Įstatymo Nr. 97/1993 18 straipsnį Valstybės statybų fondas buvo įgaliotas valdyti atskirą Būsto obligacijų skyrių, kurio lėšos turėjo būti atskirtos nuo kitai fondo veiklai naudojamų lėšų. Įstatymo 19 straipsnyje nustatytas toks Būsto obligacijų skyrių vaidmuo:

„a)	valstybės statybų fondo vardu leisti rinkoje parduodamas obligacijas, toliau – būsto obligacijos, kurioms taikomi šiame įstatyme arba kituose teisės aktuose nustatyti terminai ir sąlygos;

b)	keisti skolos priemones, užtikrintas būsto hipoteka, sukurta įsigyjant nekilnojamąjį turtą, statant naują būstą ar gerokai plečiant, gerinant arba atnaujinant naudotą būstą […];

c)	visada skatinti būsto obligacijų parduodamumą rinkoje.“

Būsto obligacijų sistema buvo ne tradicinė hipotekos paskolų sistema, o obligacijų keitimo sistema, kai būsto pirkėjai kreipėsi į Būsto obligacijų skyrių prašydami išleisti hipotekos obligaciją, užtikrintą įsigyjamo turto verte. Būsto obligacijų skyrius pirkdavo šią obligaciją iš būsto pirkėjo ir atsiskaitydavo už ją išduodamas būsto obligacijas pardavėjui. Gautas būsto obligacijas buvo galima nekliudomai parduoti vertybinių popierių biržoje. Pardavėjas galėjo šias obligacijas parduoti vertybinių popierių biržoje, panaudoti jas kaip atsiskaitymo priemonę ar turėti kaip nuosavybę.

Pagal įstatymo 21 straipsnį Būsto obligacijų skyrius galėjo nustatyti palūkanų maržą savo veiklos išlaidoms ir galimiems nuostoliams dėl negrąžintų paskolų padengti. Atsižvelgdamas į Valstybinės būsto valdybos siūlymą palūkanų maržą turėjo nustatyti socialinių reikalų ministras.

Būsto obligacijų skyriaus įsigyjamos hipotekos priemonės turėjo būti išduotos ne ilgesniam kaip 25 metų paskolos laikotarpiui, plg. įstatymo 26 straipsnį. Pagal 27 straipsnį šias hipotekos priemones buvo galima keisti į būsto obligacijas, kurių vertė būtų ne didesnė kaip 75 % visos pagrįstai nustatytos turto kainos. Socialinių reikalų ministras buvo įgaliotas nustatyti didžiausią obligacijų procentą išleisdamas taisykles, kuriose galėjo nustatyti didesnį procentą naujoms statyboms ir pirmą kartą perkant būstą. Pagal įstatymo 29 straipsnį Būsto obligacijų skyrius turėjo skatinti būsto obligacijų parduodamumą rinkoje. Todėl skyrius turėjo siekti bendradarbiauti su bankais, pensijų fondais ir kitomis finansų rinkoje veikiančiomis institucijomis. Be to, Valstybės statybų fondui buvo leidžiama paskirti dalį turimų lėšų būsto obligacijų sandoriams rinkos stabilumui didinti.

Įstatyme nebuvo nuostatų, apibrėžiančių, kam pagal būsto obligacijų sistemą buvo galima teikti paskolas. Paskolų teikimo tvarka nustatyta Reglamente Nr. 467/1991 dėl Būsto obligacijų skyriaus ir būsto obligacijų sandorių (isl. um húsbréfadeild og húsbréfaviðskipti). Dėl skolinimo įmonėms reglamente numatyta, kad statybų vykdytojai galėjo gauti paskolą pagal šią sistemą. Statybų vykdytojas buvo apibrėžiamas kaip bet kuris pripažintas juridinis asmuo, statantis ir parduodantis baigtus būstus, tenkinančius atitinkamų pramonės standartų reikalavimus, plg. reglamento 1 straipsnį. Reglamento 10 straipsnyje nustatyta paskolų naujiems pastatams teikimo tvarka, o 25 straipsnyje buvo keliami specialūs reikalavimai statybų vykdytojams, pagal kuriuos jie privalėjo pateikti finansų institucijos arba savivaldybės garantiją.

2.2.2.5.   Darbininkų būsto fondas

Darbininkų būsto fondas turėjo pasirūpinti paskolų socialiniam būstui teikimu, siekiant padėti įsigyti būstą asmenims, kurie to padaryti negali be specialios pagalbos, plg. Įstatymo 47 straipsnį. 48 straipsnyje numatomas toks Darbininkų būsto fondo finansavimas:

„a)	iš pelno, kurį fondas gauna iš nuosavo kapitalo, t. y. suteiktų paskolų grąžinimo įmokų, palūkanų ir kainos indeksavimo mokėjimų;

b)	iš kasmetinių Biudžeto įstatyme kartkartėm numatomų valstybės iždo įmokų;

c)	iš Valstybinei būsto agentūrai teikiamų savivaldybių paskolų, plg. 42 straipsnį;

d)	iš pensijų fondams parduodamų obligacijų pagal Valstybinės būsto agentūros ir pensijų fondų susitarimus;

e)	skolinantis kartais toks sprendimas numatomas investicijų ir kreditų planuose, jei a–d papunkčiuose numatytų lėšų nepakanka suplanuotoms statyboms finansuoti.“

Įstatymo 50 straipsnyje išvardytos šios Darbininkų būsto fondo teikiamų paskolų rūšys:

„1.	Paskolos socialiniam būstui įsigyti išperkamosios nuomos būdu (90 % pirkimo kainos).

2.	Paskolos privačiam socialiniam būstui įsigyti (90 % pirkimo kainos).

3.	Paskolos nuomojamam socialiniam būstui (90 % pirkimo kainos).

4.	Paskolos bendrajam būsto įsigijimui išperkamosios nuomos būdu (70 % ir 20 % pirkimo kainos). […]“

Socialinio būsto paskolas teikė Valstybinė būsto valdyba iš Darbininkų būsto fondo, plg. įstatymo 52 straipsnį. Paskola galėjo sudaryti iki 90 % statybų išlaidų sumos ar pirkimo kainos, tačiau ne daugiau kaip 90 % Valstybinės būsto valdybos patvirtintų bazinių išlaidų sumos atėmus savivaldybių skiriamą specialią 3,5 % įmoką už kiekvieną socialinei paramai skirtą butą, plg. įstatymo 42 straipsnio 2 pastraipą (11). Dėl galimybės gauti socialinę paramą įstatymo 64 straipsnyje numatyta, kad teisę įsigyti privatų socialinį būstą turėjo tie asmenys, kurie tenkino toliau išdėstytus reikalavimus:

„a)	neturi buto ar jam prilygstančio kito pavidalo turto;

b)	per pastaruosius trejus metus iki išmokos skyrimo gautos vidutinės pajamos neviršijo […]. Pajamų dydį nustato Valstybinė būsto valdyba kiekvienų metų pradžioje […];

c)	įrodo mokumą, kurį įvertina savivaldybės būsto komitetas […].“

Pagal 65 straipsnio nuostatas besikreipiantieji dėl nuomojamų butų turėjo tenkinti a ir b papunkčių reikalavimus.

Būstą parduoti ketinantis socialinio buto savininkas turėjo apie savo ketinimus pranešti savivaldybės būsto komitetui ar kitam statybų vykdytojui, plg. įstatymo 85 straipsnį. Statybų vykdytojas turėjo nupirkti butą ir parduoti jį įstatymo ir įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose numatyta tvarka. Butą nupirkus, buto pardavėjui grąžinamas jo įnašas įsigyjant butą ir nuo pirkimo sutarties įsigaliojimo datos padarytos Darbininkų būsto fondo suteiktos paskolos grąžinimo įmokos. Pagal 86 straipsnį atsakomybė už socialinio būsto pardavimo kainos apskaičiavimą tenka savivaldybėms.

2.2.3.    Būsto įstatymas Nr. 44/1998

2.2.3.1.   Įvadas – svarbiausieji pokyčiai

Būsto įstatymas Nr. 44/1998 įsigaliojo 1999 m. sausio 1 d. Šiuo įstatymu įsteigtas Būsto finansavimo fondas. Kartu atšauktas pirmiau aptartas Įstatymas Nr. 97/1993 dėl Valstybinės būsto agentūros. Pagal Būsto įstatymo 1 straipsnį šio įstatymo tikslas – didinti Islandijos gyventojų saugumą būsto srityje teikiant paskolas ir organizuojant aprūpinimo būstu ir būsto statybos reikalus ir teikti lėšas su tikslu padidinti gyventojų galimybes įsigyti ar išsinuomoti būstą palankiomis sąlygomis. Kitaip tariant, įstatymo tikslas, išdėstytas minėtame 1 straipsnyje, visiškai sutampa su ankstesniojo Įstatymo Nr. 97/1993 tikslu.

Įstatymo projekte, vėliau tapusiame Būsto įstatymu, svarbiausi pakeitimai apibūdinti taip:

Pateikdamas įstatymo projektą svarstyti parlamentui socialinių reikalų ministras naujajame įstatymo projekte numatytus teisinius pakeitimus paaiškino taip:

2.2.3.2.   Institucinė struktūra

Būsto finansavimo fondas yra nepriklausoma valstybinė institucija, turinti atskirą direktorių valdybą ir esanti socialinių reikalų ministro administracijos kompetencijoje, plg. Būsto įstatymo 4 straipsnį. Fondas įsteigtas vietoje ankstesnės Valstybinės būsto agentūros. Pagal 7 straipsnį fondo direktorių valdybą, sudarytą iš penkių narių, ketverių metų laikotarpiui skiria socialinių reikalų ministras. Pagal 8 straipsnio nuostatas valdyba samdo generalinį direktorių, atsakingą už kasdienę fondo veiklą, personalo samdymą ir kt.

Kaip išdėstyta pirmiau, Būsto įstatymu panaikintas ir Valstybės statybų fondas, ir Darbininkų būsto fondas. Nuo įstatymo įsigaliojimo dienos šie fondai turėjo būti sujungti ir panaikinti. Nuo tos pačios dienos abiejų fondų funkcijas, teises, turtą ir įsipareigojimus perėmė Būsto finansavimo fondas, plg. įstatymo 53 straipsnį. Visos įstatymu numatytos šių fondų teisės ir privilegijos perėjo Būsto finansavimo fondui. Būsto finansavimo fondas atitinkamai perėmė visas teises ir pareigas, susijusias su Valstybės statybų fondui ir Darbininkų būsto fondui priklausiusiais skolos raštais, ir turėjo užimti šių fondų vietą visuose teismo procesuose, vykstančiuose prieš juos arba jų vardu.

Būsto įstatymo 9 straipsnyje išvardytos tokios Būsto finansavimo fondo užduotys:

„1.	Paskolų teikimas ir būsto obligacijų sandorių administravimas šio įstatymo nustatyta tvarka.

2.	Paskolų būstams statyti ar įsigyti teikimas savivaldybėms, įmonėms ir asociacijoms. […]“

Kaip Valstybės statybų fondas bei Darbininkų būsto fondas pagal anksčiau galiojusį Įstatymą Nr. 97/1993, taip ir Būsto finansavimo fondas yra finansuojamas iš 1) nuosavo kapitalo pelno ir 2) obligacijų leidimo ir pardavimo, plg. Būsto įstatymo 10 straipsnį. Tačiau kitaip nei ankstesnėje pagal Įstatymo Nr. 97/1993 nuostatas veikusioje sistemoje, pagal Būsto įstatymą nebevykdomas tiesioginis finansavimas iš valstybės iždo.

Pagal Būsto įstatymo 11 straipsnį Būsto finansavimo fondas gali kaupti ir gauti pelno iš lėšų, už kurias yra atsakingas. Gavęs socialinių reikalų ministro sutikimą fondas gali nuspręsti patikėti viso ar dalies savo turto saugojimą kitiems asmenims. Būtina pasirūpinti, kad fondas visada turėtų pakankamai likvidžių lėšų savo įsipareigojimams vykdyti.

2.2.3.3.   Paskolų rūšys

2.2.3.3.1.   Trys paskolų rūšys

Būsto įstatymo 15 straipsnyje apibrėžiamos trys Būsto finansavimo fondo teikiamų paskolų rūšys (14). Paskolos gali būti šių rūšių:

—	bendrosios paskolos, įstatymo VI skyriuje numatyta tvarka teikiamos būstams statyti ar pirkti,

—	papildomosios individualios paskolos, įstatymo VII skyriuje numatyta tvarka teikiamos būstams statyti ar pirkti,

—	paskolos nuomojamam būstui, įstatymo VIII skyriuje numatyta tvarka teikiamos savivaldybėms, asociacijoms ir įmonėms nuomai skirtiems būstams statyti ar pirkti.

Pagal 16 straipsnio 1 pastraipą fondui buvo leidžiama kurti naujas paskolų rūšis, kurias tvirtino socialinių reikalų ministras.

2.2.3.3.2.   Bendrosios paskolos

Būsto įstatymas išlaikė bendrųjų būsto paskolų sistemos, suformuotos 1989 m. įvedus būsto obligacijų sistemą ir taikytos pagal Įstatymo Nr. 97/1993 nuostatas, tęstinumą. Naujasis įstatymas nepakeitė šios rūšies paskolų. Bendrosioms paskoloms administruoti Būsto finansavimo fondas turėjo valdyti Būsto obligacijų skyrių, kurį anksčiau valdė Valstybinė būsto agentūra ir kurio finansai turėjo būti atskirti nuo kitos fondo vykdomos veiklos, plg. Būsto įstatymo 17 straipsnį (15).

Būsto obligacijų skyrius turėjo:

„1.	Būsto finansavimo fondo vardu leisti rinkoje parduodamas būsto obligacijas, kurioms taikomi šiame įstatyme arba kituose teisės aktuose nustatyti terminai ir sąlygos.

2.	Keisti skolos priemones, užtikrintas būsto hipoteka ir būsto obligacijomis.

3.	Skatinti būsto obligacijų parduodamumą rinkoje. […]“

Be palūkanų maržos, hipotekos obligaciją su būsto obligacijomis, į kurias ji keičiama, turi sieti indeksas ir vienodos paskolos sąlygos, plg. įstatymo 19 straipsnį. Leidžiama nustatyti palūkanų maržą, kad būtų galima padengti Būsto obligacijų skyriaus veiklos išlaidas ir galimus nuostolius dėl negrąžintų skolų, plg. įstatymo 28 straipsnį. Palūkanų maržos dydį nustato socialinių reikalų ministras, gavęs Būsto finansavimo fondo valdybos pasiūlymą.

Į hipotekos priemones ir būsto obligacijas buvo galima iškeisti ne daugiau kaip 70 % nustatytos nuosavybės vertės, jei savininkas statė ar pirko savo pirmąjį būstą, o visais kitais atvejais – ne daugiau kaip 65 % vertės, plg. įstatymo 19 straipsnį. Kitaip tariant, leidžiama suma sumažėjo, palyginti su minėtame Įstatymo Nr. 97/1993 27 straipsnyje nustatytais 75 % atlikus būsto vertinimą nustatytos kainos. Socialinių reikalų ministras galėjo išleisti reglamentą, kuriame nustatomas didžiausias hipotekos priemonių skaičius, kurį Būsto obligacijų skyrius įsigyja kiekvienam turto vienetui. Pagal įstatymo 21 straipsnį Būsto obligacijų skyriaus įsigyjamų hipotekos priemonių paskolos laikotarpis negali būti ilgesnis kaip 40 metų. Išsamesnės būsto obligacijų taisyklės išdėstytos Reglamente Nr. 7/1999 dėl Būsto obligacijų skyriaus ir būsto obligacijų sandorių (isl. um húsbréfadeild og húsbréfaviðskipti).

Dėl skolinimo statybų vykdytojams, reglamentu nustatyta tvarka buvo panaši į to paties pavadinimo Reglamentu Nr. 467/1991, kuris buvo taikomas pagal ankstesnįjį įstatymą, nustatytą tvarką (16).

Kaip aiškėja iš to, kas pasakyta, įsigaliojus Būsto įstatymui būsto obligacijų keitimo sistema išliko nepakitusi. Būsto finansavimo fondo Būsto obligacijų skyriui patikėtos tos pačios funkcijos kaip ir tos, kurias vykdė atitinkamas Valstybinės būsto agentūros skyrius, plg. pirmiau cituotą Įstatymo Nr. 97/1993 19 straipsnį su Būsto įstatymo 17 straipsniu. Iš įstatymo projekto, vėliau tapusio Būsto įstatymu, VI skyriaus komentarų matyti, kad šio skyriaus nuostatos iš esmės buvo panašios į atitinkamas Įstatymo Nr. 97/1993 IV skyriaus nuostatas (17).

2.2.3.3.3.   Papildomosios paskolos

Būsto įstatymu sukurta ir į aprūpinimo būstu sistemą įtrauka nauja paskolų rūšis, vadinamosios papildomosios paskolos mažas pajamas gaunantiems asmenims. Šios paskolos galėjo būti teikiamos greta bendrųjų paskolų ir jomis pakeistos kelios anksčiau pagal Įstatymą Nr. 97/1993 teiktos socialinės paskolos, tačiau vėliau ši paskolų rūšis panaikinta (18). Pagal 30 straipsnį gavęs savivaldybės būsto komiteto prašymą Būsto finansavimo fondas galėjo asmeniui, turinčiam teisę gauti bendrąją paskolą butui pirkti, suteikti papildomųjų paskolų, dengiančių iki 25 % įvertinus butą nustatytos vertės. Kaip ir anksčiau iki Būsto finansavimo fondo įsteigimo pagal Įstatymą Nr. 97/1993 veikusioje sistemoje visa Būsto finansavimo fondo suteikta paskolų (bendrosios paskolos ir papildomosios paskolos) suma negalėjo viršyti 90 % nustatytos buto vertės.

Socialinių reikalų ministras turėjo nustatyti išsamesnę papildomųjų paskolų teikimo tvarką. Teikiant šias paskolas reikėjo atsižvelgti į šiuos kriterijus: šeimos dydį, turtą, pajamas, buto dydį ir būsto rūšį. Socialinių reikalų ministras išleido Reglamentą Nr. 783/1998 dėl papildomųjų paskolų, kuriame išsamiai išdėstė sąlygas, kurias turėjo tenkinti papildomąją paskolą gauti siekiantys pareiškėjai. Šio reglamento 5 ir 6 straipsniuose numatyta, kad papildomąją paskolą gauti siekiančio pareiškėjo pajamos ir turtas turėjo neviršyti tam tikrų nustatytų ribų (19). 8 straipsnyje numatyta, kad pareiškėjas turi praeiti mokumo patikrinimą. Be to, pagal 4 straipsnį savivaldybės galėjo kurti tolesnes gaires, į kurias turėjo atsižvelgti būsto komitetai. Tarp jų galėjo būti klausimų, susijusių su esama būsto padėtimi, esamo būsto būkle ir rūšimi, šeimos dydžiu bei jos sveikata (20). Taigi pagrindiniais kriterijais sprendžiant, ar asmuo gali gauti „socialinę“ pašalpą, liko turto neturėjimas ir mažos pajamos, kaip ir pagal taisykles, galiojusias iki Būsto įstatymo įgyvendinimo.

Kitaip nei pagal įgyvendinant Įstatymą Nr. 97/1993 galiojusias taisykles, Būsto įstatyme nebuvo vadinamąjį socialinio būsto pirkimą išperkamosios nuomos būdu reguliuojančių nuostatų. Būsto įstatyme nebuvo ir nuostatų dėl socialinių butų pardavimo, nes šiuos butus buvo galima parduoti bendrojoje rinkoje atsižvelgiant į Būsto įstatymo 32 straipsnyje keliamas sąlygas.

2.2.3.3.4.   Nuomojami butai

Trečioji paskolų rūšis, paskolos nuomojamiems butams, reglamentuojama Būsto įstatymo VIII skyriuje. Pagal 33 straipsnį Būsto finansavimo fondas gali savivaldybėms, asociacijoms ar įmonėms, kurių tikslas statyti, turėti kaip nuosavybę ar valdyti nuomai skirtus būstus, teikti paskolas nuomai skirtų būstų statybai ar pirkimui. Paskolos suma gali sudaryti iki 90 % statybų išlaidų ar pirkimo kainos, bet ne daugiau kaip 90 % fondo valdybos patvirtintų bazinių išlaidų, plg. įstatymo 36 straipsnį. Pagal 37 straipsnį teisė į nuomojamą būstą priklauso nuo pareiškėjo socialinės padėties ir to, ar pareiškėjo pajamos bei turtas neviršija socialinių reikalų ministro išleistame reglamente tiksliau nustatytų ribų.

Bendruosiuose Būsto įstatymo projekto VIII skyriaus komentaruose nurodyta, kad šios rūšies paskoloms ir toliau didžiąja dalimi tebegalios tos pačios taisyklės, kurios galiojo įgyvendinat Įstatymą Nr. 97/1993 (21). Atitinkamai suprantama, kad šios rūšies paskolos iš esmės yra tokios pačios, kaip numatytos Darbininkų būsto fondo taisyklėse. Didžiausia šios rūšies paskolos suma negalėjo viršyti 90 % statybų išlaidų sumos ar pirkimo kainos ir pagal Būsto įstatymo, ir pagal Įstatymo Nr. 97/1993 nuostatas. Panašiai ir nuomojamo buto prašančio pareiškėjo tinkamumo kriterijais tebėra socialiniai poreikiai, kaip antai turto neturėjimas ir mažos pajamos.

2.2.3.4.   2004 m. pataisos

2.2.3.4.1.   Įstatymas Nr. 57/2004

2004 m. priimti du įstatymai, iš dalies keičiantys Būsto įstatymą: Įstatymas Nr. 57/2004 ir Įstatymas Nr. 120/2004. 2004 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu Įstatymu Nr. 57/2004 panaikinta būsto obligacijų keitimo sistema. Vietoje to bendrosios Būsto finansavimo fondo teikiamos paskolos buvo išmokamos grynaisiais pinigais. Įstatymo projekte nurodytas toks svarbiausias šių pakeitimų tikslas:

Priėmus pataisas Būsto įstatymo 19 straipsnyje teigiama:

Kad atspindėtų būsto obligacijų sistemos panaikinimą, atitinkamai pakeisti įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 papunkčiai dėl fondo finansavimo:

„Būsto finansavimo fondas savo funkcijas, kurias yra įpareigotas vykdyti pagal šį įstatymą, finansuoja tokiu būdu:

1.	Iš fondo nuosavo kapitalo pelno, t. y. grąžinamų paskolų įmokų, palūkanų ir kainų indeksavimo mokėjimų už atidėtas paskolas.

2.	Išleidžiant ir parduodant BFF obligacijas bei skolinantis, kaip gali būti konkrečiu atveju nustatyta Biudžeto įstatymo.

3.	Imant mokesčius už teikiamas paslaugas, kaip numatyta 49 straipsnyje.“

Nors anksčiau mokesčiai už teikiamas paslaugas nebuvo nurodyti 10 straipsnyje kaip finansavimo būdas, 49 straipsnis buvo įstatymo dalis nuo jo įsigaliojimo ir nė karto nebuvo keistas. Būsto įstatymo 11 straipsnis papildytas Įstatymo Nr. 57/2004 5 straipsnio dviem pastraipom dėl turto ir įsipareigojimų valdymo:

Įstatymu Nr. 57/2004 priimta dar keletas pataisų, daugiausia susijusių su klausimais, kuriuos galima apibrėžti kaip techninius pakeitimus, būtinus panaikinus obligacijų keitimo sistemą, plg. iš dalies keičiančio įstatymo 9–20 straipsnius. Šiuo įstatymu nebuvo daroma jokių esminių pakeitimų, susijusių su bendrosiomis paskolomis ir jų gavėjais.

2.2.3.4.2.   Įstatymas Nr. 120/2004

2004 m. gruodžio 3 d. įsigaliojusiu Įstatymu Nr. 120/2004 Būsto finansavimo fondo bendrųjų paskolų didžiausia suma nuo ankstesnių 70 % padidinta iki 90 % patvirtintos nuosavybės vertės, o socialinių reikalų ministrui suteikta galia keisti šią sumą patvirtinant administracines taisykles, plg. Būsto įstatymo 19 straipsnį. Be to, padidinus teikiamų bendrųjų paskolų limitą, panaikintas įstatymo VII skyrius dėl papildomųjų paskolų. Įstatymo projekto 4 straipsnio, kuriuo panaikinamas Būsto įstatymo VII skyrius dėl papildomųjų paskolų, komentaruose, inter alia, pateikti tokie paaiškinimai:

Socialinių reikalų ministras pasinaudojo minėtu įstatymu teikiama kompetencija. Paskolos limitas sumažintas iki 80 %, vėliau padidintas iki 90 %, bet galiausiai dar kartą sumažintas iki 80 %, kuris galioja ir šiandien (24).

3.   TEISINIS PAGRINDAS GALIMIEMS VALSTYBĖS PAGALBOS ELEMENTAMS PAGAL ISLANDIJOS ĮSTATYMUS

Savo sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą, Institucija nustatė šias penkias galimas valstybės pagalbos priemones:

—	valstybės garantija,

—	atleidimas nuo pajamų ir turto mokesčio,

—	palūkanų parama,

—	nemokami dividendai,

—	BFF netaikomi kapitalo pakankamumo reikalavimai ir mažiausio mokumo santykio taisyklės.

3.1.   VALSTYBĖS GARANTIJA

Būsto finansavimo fondas yra valstybės institucija, kuriai taikoma viešoji teisė, plg. Būsto įstatymo Nr. 44/1998 4 straipsnį su buvusio Įstatymo Nr. 97/1993 2 straipsniu. Pagal bendras nerašytas Islandijos viešosios teisės, galiojančios visoms valstybės institucijoms, taisykles visus fondo įsipareigojimus garantuoja valstybė.

Minėtas nerašytas Islandijos teisės principas yra ankstesnis už EEE susitarimą. Bendruose įstatymo projekto, tapusio Įstatymu Nr. 121/1997 dėl valstybės garantijų (isl. lög um ríkisábyrgðir), komentaruose sakoma štai kas: „Tai pagrįsta vienareikšmiška Islandijos teisės taisykle, kad valstybė atsako už savo institucijų ir įmonių įsipareigojimus, nebent šią garantiją ribotų aiškiai išdėstyta įstatymo nuostata […] arba valstybės atsakomybę ribotos atsakomybės bendrovėje ribotų valstybės įnašo į akcinį kapitalą dydis.“ (25) Garantija galioja visoms valstybės institucijoms nepaisant jų įsteigimo laiko, vykdomos veiklos ar šios veiklos pasikeitimų. Taigi ši taisyklė galiojo ir buvusiai Valstybinei būsto agentūrai bei kitoms trims įstaigoms, vykdžiusioms būsto finansavimo veiklą iki Būsto įstatymo įsigaliojimo.

3.2.   ATLEIDIMAS NUO PAJAMŲ IR TURTO MOKESČIO

Savo pradiniame sprendime Institucija kaip antrąją galimą valstybės pagalbos priemonę įvardijo BFF atleidimą nuo pajamų ir turto mokesčio.

Valstybės iždas, visos valstybės institucijos ir valstybinės įmonės, už kurias valstybė prisiima neribotą atsakomybę, gerokai prieš įsigaliojant EEE susitarimui atleistos nuo pajamų ir turto mokesčio, plg. Pajamų mokesčio Įstatymo Nr. 90/2003 4 straipsnio 1 pastraipą. Šis bendras atleidimas nuo mokesčių taikomas ir Būsto finansavimo fondui, nes jis yra valstybės institucija.

EEE susitarimo įsigaliojimo metu teisinis atleidimo nuo mokesčio pagrindas apibrėžtas Pajamų ir turto mokesčio įstatymo Nr. 75/1981 4 straipsnio 1 pastraipoje. Dabartinis Pajamų mokesčio įstatymas yra Pajamų ir turto įstatymo Nr. 75/1981 suvestinis variantas. Taigi Būsto finansavimo fondo pirmtakai taip pat buvo atleisti nuo mokesčio.

Dėl turto mokesčio, jis buvo panaikintas, erga omnes, Įstatymu Nr. 129/2004, o paskutinį kartą buvo taikomas turtui 2005 m. gale. Iki Įstatymo Nr. 129/2004 priėmimo, pirmiau minėtos institucijos nuo turto mokesčio buvo atleistos pagal Įstatymo Nr. 90/2034 straipsnio 1 pastraipą. Taigi, Būsto finansavimo fondo pirmtakai taip pat atleisti nuo šio mokesčio.

3.3.   PALŪKANŲ PARAMA

Savo pradiniame sprendime Institucija kaip trečią galimą valstybės pagalbos priemonę apibrėžė palūkanų paramą, faktiškai sutampančią su tiesioginiais mokėjimais BFF iš biudžeto, įsipareigojimams, atsiradusiems teikiant paskolas žemesnėmis nei rinkos kainomis nuomai skirto socialinio būsto statyboms.

Viena iš Darbininkų būsto fondo teikiamų paskolų rūšių buvo paskolos nuomai skirtam socialiniam būstui, plg. cituotą Įstatymo Nr. 97/1993 50 straipsnį. Būsto įstatymo VIII skyriuje numatytos dabartinės paskolų nuomotis socialinį būstą teikimo taisyklės ir, kaip nurodyta, taisyklės didžia dalimi yra tokios pačios, kaip ir taikytosios anksčiau. Todėl ir Valstybinė būsto agentūra per Darbininkų būsto fondą, ir BFF atitinkamai turėjo užduotį teikti šios rūšies paskolas.

Kaip minėta, vienas iš Darbininkų būsto fondo finansavimo šaltinių buvo tiesioginiai mokėjimai iš biudžeto, plg. Įstatymo Nr. 97/1993 48 straipsnį. Šiais mokėjimais buvo iš dalies dengiamos fondo valdymo išlaidos, įskaitant išlaidas, susijusias su nuomai skirtu socialiniu būstu. Šios rūšies paskolų palūkanų normą kasmet nustatydavo Vyriausybė, plg. įstatymo 52 straipsnį.

Dėl padėties po Būsto įstatymo įsigaliojimo 1998 m. priimto Būsto įstatymo IX parengtiniame straipsnyje numatyta, kad paskolos nuomai skirtam socialiniam būstui iki 2000 m. bus teikiamos su ta pačia palūkanų norma, kuri buvo taikoma įstatymo įsigaliojimo metu.

2001 m. rugpjūčio 21 d. socialinių reikalų ministras ir finansų ministras sudarė specialų susitarimą, kuriuo numatė subsidijuoti šios rūšies paskolų palūkanų normą iki 400 nuomai skirtų butų kasmet (26). 2005 m. rugsėjo 26 d. ministrai sudarė naują susitarimą ir patikslino BFF skiriamą įmoką, atsižvelgdami į žemesnes palūkanų normas bei padidėjusio didžiausio įnašo už kiekvieną butą. Pagal šiuos susitarimus BFF gautų įnašą iš biudžeto nuostoliams, patirtiems teikiant šios rūšies paskolas, atlyginti susitarimuose nurodytu mastu.

3.4.   NEMOKAMI DIVIDENDAI

Pradiniame sprendime Institucija kaip ketvirtą galimą valstybės pagalbos priemonę nurodė tai, kad BFF neprivalo mokėti dividendų valstybei. Tai lemia bendrieji Islandijos viešosios teisės principai, pagal kuriuos valstybės institucijos, organizuotos kaip ir BFF, neprivalo mokėti dividendų (27). Šis principas galiojo anksčiau, negu įsigaliojo EEE susitarimas, todėl BFF pirmtakų teisinė padėtis buvo tokia pati.

Šis bendrasis principas, inter alia, rodo tai, kad tokių institucijų tikslas nėra gauti pelno, bet teikti paslaugas, kurias parlamento sprendimu turėtų būti teikiamos valstybės. Pagal Islandijos viešąją teisę valstybės institucija privalo turėti teikiamų paslaugų teisinį pagrindą, o mokestis už šias paslaugas negali viršyti šių paslaugų teikimo išlaidų (28). Kai įstatymu leidžiama valstybės institucijai imti išlaidas viršijantį mokestį už teikiamas paslaugas arba kaip, pvz., BFF atveju, gauti pelno iš turimų lėšų, plg., Būsto įstatymo 11 straipsnį, turi būti sukurtas atskiras teisinis pagrindas, pagal kurį institucija mokėtų dividendus Islandijos valstybei.

Toks Islandijos teisės aiškinimas patvirtinamas 2008 m. balandžio 15 d. Islandijos vyriausybės rašte, jame teigiama: „Pagal vyriausybės finansinės atskaitomybės Įstatymą Nr. 88/1997 bendroji praktika yra ta, kad viešosios įstaigos turi kurti pelną tik tais atvejais, kai jos tai privalo daryti pagal įstatymą. Be to, reikalingas teisinis pagrindas, jei viešoji įstaiga privalo mokėti dividendus. Jei viešoji įstaiga gauna pelno, įprastą pelno dalį ji sumoka iždui kaip dividendus, kaip numatyta Įstatymo Nr. 88/1997 42 straipsnyje. Dividendus mokančios viešosios įstaigos, pvz., „Landsvirkjun“, yra įstatymo įpareigotos tai daryti. Galima nurodyti Įstatymo Nr. 42/1983 dėl „Landsvirkjun“ 4 straipsnį. Taigi bendros teisinės nuostatos, pagal kurią viešosios įstaigos turėtų mokėti dividendus, nėra“.

Nei Būsto įstatyme, nei Įstatyme Nr. 97/1993 nebuvo teisinių nuostatų, pagal kurias iš BFF ar jo pirmtakų būtų reikalaujama mokėti dividendus. Vadinasi, šiuo atžvilgiu BFF visada pakluso minėtam bendrajam Islandijos viešosios teisės principui.

3.5.   BFF NETAIKOMI KAPITALO PAKANKAMUMO REIKALAVIMAI IR MAŽIAUSIO MOKUMO SANTYKIO TAISYKLĖS

EEE susitarimo IX priedo II skyriaus 14 punkte minimame akte (2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/12/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (29), su pataisomis, toliau – Bankų direktyva) nustatyti kapitalo pakankamumo reikalavimai ir mažiausio mokumo santykio taisyklės, taikomos ES ir ELPA valstybėse narėse. Šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje pateikiamas institucijų, kurioms Bankų direktyva netaikoma, sąrašas. EEE jungtinio komiteto sprendimu šis sąrašas papildytas, inter alia, įtraukiant Islandijos „Byggingarsjóðir ríkisins“ (Valstybės statybų fondai) (30). Šis pavadinimas apėmė Valstybės statybų fondą ir Darbininkų būsto fondą, kurie, kaip aprašyta, buvo sujungti ir perduoti BFF, plg. Būsto įstatymo 53 straipsnį. Atitinkamai Įstatymo Nr. 161/2002 dėl finansų institucijų (isl. lög um fjármálafyrirtæki) 116 straipsnyje nustatyta, kad įstatymas netaikomas BFF, o ši išimtis yra viena iš direktyvos įgyvendinimo Islandijos teisėje priemonių.

4.   ISLANDIJOS INSTITUCIJŲ PASTABOS

2006 m. lapkričio 20 d. ir 2008 m. balandžio 15 d. raštuose Islandijos vyriausybė teigė, kad BFF sistemą reikia vertinti kaip esamą pagalbą. Pirma, pagrindinės sistemos ypatybės susiformavo anksčiau, negu įsigaliojo EEE susitarimas, o priimtas Būsto įstatymas jų nepakeitė. Tuo metu aprūpinimo būstu sistemoje padaryti pakeitimai buvo išimtinai nukreipti į aprūpinimo socialiniu būstu sistemą ir buvo neesminiai. Antra, Institucijos pradiniame sprendime apibrėžti valstybės pagalbos elementai buvo bendrosios priemonės, kurių taikymui Būsto įstatymo įgyvendinimas neturėjo įtakos. Taigi, pvz., numanoma valstybės garantija po EEE susitarimo įsigaliojimo liko tokia pati, kokia buvo prieš šio susitarimo įsigaliojimą. Šiuo klausimu Islandijos vyriausybė tvirtina, kad atsižvelgiant į Europos Teisingumo Teismo sprendimą Namur-Les Assurances du Crédit byloje, tik esminiai teisės aktų pasikeitimai gali pakeisti valstybės pagalbos vertinimą (31). Trečia, 1999 m. priėmus Būsto įstatymą teisinėje sistemoje neįvyko tokių pokyčių, kurie galėtų pakeisti suderinamumo su Valstybės pagalbos teikimo taisyklėmis vertinimą. Ir, ketvirta, atvirkščiai, aprūpinimo socialiniu būstu sistemos pakeitimai, pvz., vadinamosios papildomosios paskolos, gali būti atskirti nuo bendros skolinimo sistemos.

5.   TREČIŲJŲ ŠALIŲ PASTABOS

FPA pareiškė, kad Būsto įstatymu padaryti pakeitimai leidžia aprūpinimo būstu sistemą laikyti nauja pagalba, nes po šių pakeitimų nebegalima manyti, jog daugiau ar mažiau nekintama aprūpinimo būstu sistema egzistavo iki šios dienos. 2007 m. sausio 31 d. rašte FPA, inter alia, nurodė, kad:

—	priimtas naujas įstatymas, t. y. Būsto įstatymas, pakeitė nustojusį galioti Valstybinės būsto agentūros įstatymą,

—	sukurtas naujas juridinis asmuo, Būsto finansavimo fondas, užėmęs Valstybinės būsto valdybos ir Valstybinės būsto agentūros vietą bei perėmęs Valstybės statybų fondo ir Darbininkų būsto fondo turtą bei įsipareigojimus,

—

įvestos naujos skolinimo priemonės, vietoje būsto obligacijų paskolos išmokamos grynais pinigais, aprūpinimo būstu reikaluose sumažėjo socialinės pagalbos, pakeista didžiausia finansuojama pirkimo kainos dalis, panaikinti ribojimai parduoti užimtą gyvenamąjį socialinį būstą, panaikinta pirmumo teisė, padaryta pakeitimų vertinant, kokie juridiniai ar fiziniai asmenys gali gauti paskolą,

—	pakeisti finansavimo šaltiniai: pagal Būsto įstatymą Būsto finansavimo fondas, kitaip nei jo pirmtakai, nebegauna jokių tiesioginių valstybės išmokų.

2008 m. kovo 28 d. raštu FPA teigė, kad atliekant atitinkamą teisinį patikrinimą reikia išsamiai įvertinti BFF sistemą, o ne atskirai tirti nustatytas galimas valstybės pagalbos priemones. FPA nuomone, atskiros sistemos dalys yra taip glaudžiai tarpusavyje susijusios, kad norint įvertinti, ar kiekviena jų yra nauja ar jau buvusi pagalbos priemonė, tektų jas nepagrįstai dirbtinai atskirti vieną nuo kitos. Toks metodas, FPA nuomone, neatitiktų Europos Komisijos praktikos panašiose bylose. Ir pagaliau, FPA ragina Instituciją atsižvelgti į faktinį augimą ir įvertinti BFF suteiktų paskolų kiekį ir fondo rinkos dalį, palyginti su privačiais bankais.

II.   VERTINIMAS

1.   KAPITALO PAKANKAMUMO REIKALAVIMŲ IR MAŽIAUSIO MOKUMO SANTYKIO TAISYKLIŲ NETAIKYMAS BFF NĖRA VALSTYBĖS PAGALBA

Institucija nusprendė, kad pradėti vertinti naudinga nuo klausimo, ar tas faktas, kad BFF nekeliami kapitalo pakankamumo reikalavimai ir netaikomos mažiausio mokumo santykio taisyklės, gali būti laikomas valstybės pagalba.

Kaip jau nurodyta, Bankų direktyvoje nustatyti kapitalo pakankamumo reikalavimai ir mažiausio mokumo santykio taisyklės kredito institucijoms EEE valstybėse. Pradiniame sprendime Institucija laikėsi išankstinės nuomonės, kad BFF taikyta išimtis netaikyti Bankų direktyvos nebuvo valstybės pagalba. Tačiau paaiškėjo, kad šis klausimas kelia daug abejonių, todėl būtų naudinga jį ištirti atliekant oficialią tyrimo procedūrą. Tyrimas patvirtino išankstinę Institucijos nuomonę dėl šių priežasčių:

Pirma, kaip nurodyta ir pradiniame sprendime, BFF nėra kredito institucija pagal Bankų direktyvą, nes fondui neleidžiama priimti indėlių ar kitų grąžintinų lėšų iš gyventojų.

Antra, Bankų direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje pateikiamas institucijų, kurioms direktyvos nuostatos netaikomos, sąrašas. EEE jungtinio komiteto sprendimu į šį sąrašą įtrauktas „Byggingarsjóðir ríkisins“. Šiuo terminu paprastai buvo vadinami fondai, kuriuos dabar perėmė BFF. Taigi, nepaisant to, ar minėta nuostata yra esminė, ar tik pakartoja tai, kas nustatyta direktyvos nuostatose, pačiai EEE pritaikyta Bankų direktyva, o kartu ir joje keliami kapitalo pakankamumo reikalavimai bei minimalaus mokumo santykio taisyklės, aiškiai netaikoma BFF. Net darant prielaidą, kad BFF taikoma išimtis netaikyti direktyvos suteikia fondui pranašumo, atsakomybė už šią priemonę tenka ne Islandijos valstybei, o EEE jungtiniam komitetui, todėl priemonė negali būti laikoma valstybės pagalba (32).

Trečia, net jei BFF būtų taikomos Bankų direktyvos nuostatos, joks atleidimas nuo jos nuostatų vykdymo nereikštų valstybės išteklių perleidimo, nes šiuo atveju valstybė neprarastų jokių pajamų.

2.   BENDRAS VALSTYBĖS GARANTIJOS, PALŪKANŲ PARAMOS, ATLEIDIMO NUO PAJAMŲ IR TURTO MOKESČIO IR DIVIDENDŲ NEMOKĖJIMO APTARIMAS

2.1.   SKIRTINGOS PROCEDŪROS, TAIKOMOS NAUJAI IR ESAMAI VALSTYBĖS PAGALBAI

Naujos pagalbos procedūra išdėstyta Institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalyje (atitinka EB steigimo sutarties 88 straipsnio 3 dalį). Jei Institucija abejoja dėl tokios valstybės pagalbos priemonės suderinamumo, ji pradeda oficialią tyrimo procedūrą, kuri numatyta Institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 2 dalyje (atitinka EB steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalį) ir Institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo II dalies II skyriaus 4 straipsnio 4 dalyje.

Esamos pagalbos tyrimo procedūra skiriasi nuo taikomos naujai pagalbai ir yra išdėstyta Institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią nuostatą Institucija kartu su ELPA valstybėmis nuolat stebi visas šiose valstybėse veikiančias esamos pagalbos sistemas. Institucija valstybėms siūlo tinkamų priemonių, kurios gali būti reikalingos nuolatiniam augimui ar EEE susitarimo veikimui.

Pagal Europos Teisingumo Teismą:

Kitaip tariant, bet koks sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą pateiktas vertinimas dėl to, ar galima valstybės pagalbos priemonė yra nauja ar esama pagalba, gali būti laikomas tik išankstinio pobūdžio vertinimu. Teismų praktika rodo, kad net jei Institucija pradiniame sprendime ir pradžių laikėsi pozicijos, jog tiriama priemonė gali būti laikoma nauja pagalba, savo sprendime, kuriuo užbaigiama tyrimo procedūra, ji gali padaryti išvadą, kad tiriama priemonė turi būti laikoma esama pagalba arba visai nėra valstybės pagalba. Jei tiriama esama pagalba, Institucija turi laikytis esamos pagalbos tyrimo procedūros (34). Tokiu atveju Institucija turėtų nutraukti oficialią tyrimo procedūrą ir pradėti naują esamos pagalbos tyrimo procedūrą, numatytą Institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo II dalies 17–19 straipsniuose (35). Laikydamasi pastarosios ir tik pastarosios tyrimo procedūros Institucija vertina, ar esamos pagalbos priemonė yra suderinama su EEE susitarimo veikimu.

Sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą priėmimo metu Institucijai pateiktos informacijos „nepakako pagrįsti“ tarpinei išvadai, kad priemonė yra esama pagalba, todėl Institucija šias priemones tyrė laikydamasi naujos pagalbos tyrimui nustatytų taisyklių. Tačiau Islandijos vyriausybei užginčijus pradinę poziciją, Institucija toliau vertins šį klausimą iš naujo, atsižvelgdama į vyriausybės ir FPA pateiktą medžiagą.

Kaip nurodyta, atlikusi oficialią tyrimo procedūrą Institucija padarys išvadą dėl pagalbos laikymo nauja pagalba ir jos suderinamumo. Ir atvirkščiai, jei tiriamos priemonės nėra laikytinos nauja pagalba, pagal šią procedūrą Institucija negali padaryti įpareigojančios išvados, ar šios priemonės laikytinos esama pagalba pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalį. Institucija taip pat negali padaryti įpareigojančios išvados, ar tokios esamos pagalbos priemonės yra suderinamos su EEE susitarimu. Taigi, prieš padarydama išvadą, ar tiriamos priemonės yra esama ar nauja pagalba, toliau Institucija remsis prielaida, kad toliau išvardytos priemonės yra valstybės pagalba: valstybės garantija, atleidimas nuo mokesčio, palūkanų parama ir atleidimas nuo dividendų mokėjimo.

2.2.   TEISINIS TYRIMAS

Institucijos sprendimo Nr. 195/04/COL 4 straipsnyje nurodyta, kad esamos pagalbos pakeitimas yra bet kuris pakeitimas, išskyrus visiškai formalaus ar administracinio pobūdžio pakeitimus, kurie negali turėti įtakos pagalbos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka vertinimui. Be to, dėl teisinio vertinimo, ar pagalba yra nauja, ar esama, Namur-Les Assurances du Crédit byloje Teisingumo Teismas nustatė, kad:

Toliau Teismas padarė išvadą, jog faktinio įmonės veiklos išplėtimo nepakanka, kad būtų galima perkvalifikuoti pagalbos priemonę:

Gibraltaro Vyriausybė prieš Komisiją byloje Pirmosios instancijos teismas tvirtino, kad:

Spręsdama, ar pagalbos priemonės pakeitimas paverčia esamą pagalbą nauja pagalba, Komisija tyrė, ar pakeitimas yra esminio pobūdžio (39). Komisija atsižvelgė į privalumo pobūdį, privalumo tikslą, privalumo suteikimo pagrindą, fizinius ir juridinius asmenis, kuriems privalumas turi įtakos, ir atitinkamus finansavimo šaltinius. Ir atvirkščiai, Komisija netyrė teisinių pakeitimų, kurie nėra aptariamos pagalbos priemonės dalis.

Dėl individualių pagalbos priemonių, kaip antai viešojo transliuotojo licencijų mokesčiai, toks požiūris privertė Komisiją ištirti, kokiomis sąlygomis taikomi atitinkami mokesčiai dėl tos priežasties, kad šios sąlygos sudaro neatsiejamą tiriamos pagalbos priemonės dalį (40).

Kai tiriama pagalbos priemonė buvo valstybės pagalbos schema, neskirta konkrečiai veiklai vykdyti, pvz., viešosios įmonės, kurioms valstybės garantija suteikiama tik todėl, kad jos yra valstybės įmonės, Komisija dėmesį skyrė ištirti, ar pati pagalbos priemonė (schema, pagal kurią valstybė teikia garantiją visoms tokioms įmonėms) nesikeitė iš esmės. Pastaruoju atveju kiekvienam pagalbos gavėjui taikomos taisyklės nėra pagalbos priemonės dalis, Komisija neanalizavo konkrečių kiekvieno pagalbos gavėjo veiklą reguliuojančių taisyklių. Kitaip tariant, Komisija nenustatė, kad kiekvienam atskiram pagalbos gavėjui taikomų taisyklių pokyčiai galėtų teikiamos pagalbos schemą paversti nauja pagalba, nepaisant to, ar tokie pasikeitimai turėjo įtakos visai schemai, ar tik konkrečiai įmonei, priklausančiai nuo teisės aktų kaitos (41). Iš tiesų, manyti kitaip reikštų, kad schemos pobūdžio pagalbos priemonė iš esamos pagalbos taptų nauja pagalba tik kai kurių pagalbos gavėjų atžvilgiu, nes taisyklės pakeistos tik kai kuriems gavėjams. Toks tyrimo rezultatas būtų nesuderinamas su tuo, kad tiriamą pagalbą sudarė tik viena pagalbos priemonė.

Taigi prieš aiškinantis, kurie teisės aktų pakeitimai yra svarbūs sprendžiant, ar pagalbos priemonė laikyta esama ar nauja pagalba, reikia nustatyti, ar vienam ar daugiau pagalbos gavėjų galiojančios taisyklės yra pagalbos priemonės dalis. Be to, kai susijusiai įmonei pagalba teikiama pagal kelias skirtingus tikslus ir besiskiriantį teisinį pagrindą turinčias pagalbos priemones, kurių vienos yra individualios, o kitos – schemos pobūdžio, šias pagalbos priemones reikia įvertinti kiekvieną atskirai, o ne visas kartu, nors jas visai ar iš dalies sieja tas pats gavėjas (42).

2.3.   ATSKIRŲ PAGALBOS PRIEMONIŲ VERTINIMAS PAGAL TAI, AR JOS LAIKYTINOS ESAMA AR NAUJA PAGALBA

2.3.1.    Valstybės garantija

Visiems visų valstybės institucijų įsipareigojimams teikiama valstybės garantija pagal bendrąjį nerašytos Islandijos viešosios teisės principą, susiformavusį prieš įsigaliojant EEE susitarimui. Garantija galioja visoms valstybės institucijoms, nepaisant jų įsteigimo laiko, veiklos ar veiklos pakeitimų. Šią galimą pagalbos priemonę reikia vertinti kaip pagalbos schemą, atitinkančią Institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo II dalies 1 straipsnio d punkte pateiktą apibrėžimą. Vėlgi, jei daroma prielaida, kad ši priemonė yra pagalba, schema nuo pradžių turi būti laikoma esama pagalba, nes ji atsirado prieš įsigaliojant EEE susitarimui (plg. Institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo II dalies 1 straipsnio b punktą).

Nuo EEE susitarimo įsigaliojimo neįvyko jokių esminių ar net neesminių garantijos apimties ir funkcijų pasikeitimų. Įstatymu Nr. 121/1997 dėl valstybės garantijų įvesta nedidelė garantijos įmoka, kurios dydis – 0,00625 % per ketvirtį (0,00375 % per ketvirtį įsipareigojimams šalies viduje iki 2001 m.). Tačiau šia įmoka tik sumažinama pagalba, kylanti iš pradinės valstybės garantijų schemos, susiformavusios prieš įsigaliojant EEE susitarimui. Todėl pradinės schemos negalima, nepaisant jos teikiamų privalumų, laikyti nauja pagalba (43).

Be to, nė vienas iš I skyriaus 2 dalyje aprašytų BFF valdymo pokyčių neturėjo poveikio šio privalumo pobūdžiui ar jo teisiniam pagrindui. Nepasikeitė ir šios bendros (neindividualios) priemonės tikslas, kuris siekia gerokai toliau, nei būsto paskolų sistemos ypatybės, ir yra taikomas bendrai visoms valstybės institucijoms, o pasikeitimai buvo susiję su Būsto įstatymo įvestais būsto paskolų sistemos pakeitimais (44). Kitaip tariant, šie teisės aktų pasikeitimai yra ne tik atskiriami nuo galimos pagalbos priemonės, bet ir visai su ja nesusiję. Vadinasi, valstybės garantijų teikimo schema negali būti laikoma nauja pagalbos priemone, kurią būtų galima analizuoti atliekant šią oficialią tyrimo procedūrą.

2.3.2.    Atleidimas nuo pajamų ir turto mokesčio

Valstybės iždas, visos valstybės institucijos ir visos valstybės įmonės, už kurias valstybė prisiima neribotą atsakomybę, nuo pajamų ir turto mokesčių atleistos gerokai prieš įsigaliojant EEE susitarimui.

Šiuo metu atleidimas nuo pajamų mokesčio numatytas Pajamų mokesčio įstatymo Nr. 90/2003, kuris yra suvestinis Įstatymo Nr. 75/1981 dėl pajamų ir turto mokesčio variantas, 4 straipsnio 1 pastraipoje. Jei daroma prielaida, kad atleidimas nuo mokesčio yra valstybės pagalba, ji turi būti nuo pradžių laikoma bendra pagalbos schema, atitinkančia Institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo II dalies 1 straipsnio d punkte pateiktą apibrėžimą. Nuo EEE susitarimo įsigaliojimo neįvyko nei esminių, nei neesminių šios schemos apimties, finansavimo ar veikimo pakitimų. 1994 m. sausio 1 d. įsigalioję būsto paskolų sistemos pokyčiai neturėjo jokios įtakos bendrosioms mokesčių nuostatoms nei BFF, nei kurio kito gavėjo atžvilgiu. Be to, būsto paskolų sistemos pasikeitimai šiai schemai neturėjo nei vidinio, nei išorinio poveikio. Iš tikrųjų Būsto įstatymas nepakeitė atleidimo nuo mokesčių tikslo ir pobūdžio. Šis įstatymas taip pat nepakeitė atleidimo nuo mokesčių finansavimo šaltinio ar teisinio pagrindo. Todėl atleidimas nuo mokesčio negali būti laikomas nauja pagalba ir tiriamas vykdant šią oficialią tyrimo procedūrą.

Prieš priimant Įstatymą Nr. 129/2004, kuriuo panaikintas turto mokestis, pagal Pajamų ir turto įstatymo Nr. 90/2003 4 straipsnio 1 pastraipą minėtos institucijos buvo atleidžiamos ir nuo turto mokesčio. Dėl turto mokesčio šis įstatymas tik konsolidavo taisykles, kurios nustatytos minėtu Įstatymu Nr. 75/1981 dėl pajamų ir turto mokesčio. Dabar turto mokestis yra iš viso panaikintas. Prieš jį panaikinant 2004 m. minėtoms institucijoms galiojęs atleidimas nuo turto mokesčio, jei jis laikomas pagalba, turėtų būti vertinamas kaip schema, atitinkanti Institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo II dalies 1 straipsnio d punkte pateiktą apibrėžimą. Per laikotarpį nuo EEE susitarimo įsigaliojimo iki turto mokesčio panaikinimo neįvyko esminių ar neesminių pokyčių, susijusių su atleidimo nuo mokesčio apimtimi, finansavimu ar veikimu, o būsto paskolų sistemos pakeitimai neturėjo įtakos atleidimo nuo mokesčio pobūdžiui, tikslui, veikimui ar finansavimui. Vadinasi, atleidimas nuo mokesčio negali būti laikomas nauja pagalbos priemone, kurią būtų galima tirti vykdant šią oficialią tyrimo procedūrą.

2.3.3.    Palūkanų parama

Kaip nurodyta, Darbininkų būsto fondas teikė paskolas nuomai skirtiems socialiniams butams žemomis vyriausybės nustatytomis palūkanomis. Fondas gaudavo tiesiogines išmokas iš biudžeto, inter alia, su šiomis paskolomis susijusioms išlaidoms padengti. Kadangi Darbininkų būsto fondas buvo valstybinė institucija, už nuostolius, patirtus teikiant šios rūšies paskolas, atsakė Islandijos valstybė, jei tiesioginių išmokų nepakako fondo nuostoliams padengti.

Priėmus Būsto įstatymą ši paskolų rūšis – paskolos nuomai skirtiems socialiniams butams – didžiąja dalimi liko nepakitusi, o BFF iš pradžių turėjo teikti šias paskolas pagal anksčiau galiojusią normą, plg. įstatymo IX parengtinį straipsnį. Šiame straipsnyje taip pat numatyta, kad valstybė mokės tiesiogines išmokas iš biudžeto BFF nuostoliams kompensuoti. Šie klausimai vėliau buvo reguliuojami socialinių reikalų ministro ir finansų ministro susitarimų, plg. I skyriaus 3.3 dalį.

Dėl instituciniu pasikeitimų, nuolatinė Komisijos praktika rodo, kad pagalbos gavėjų teisinės tapatybės pasikeitimas jiems jungiantis, skylant ar dėl kitų priežasčių neturi įtakos pagalbos vertinimui. Ši nuostata galioja ir tais atvejais, kai teisinė tapatybė keičiama pagal privačią teisę, ir kai pasikeitimas numatomas įstatymo ar kitos viešosios teisės priemonės (45). Iš tiesų, perėjimas nuo keturių viešųjų įstaigų, veikusių pagal Įstatymą Nr. 97/1993, prie Būsto įstatymo numatytų institucijų savaime negali turėti įtakos vertinant atitinkamas priemones. Kaip minėta, Būsto finansavimo fondas iš savo pirmtakų perėmė visą jų turtą, teises ir pareigas bei tęsė jų užduočių vykdymą, o tai rodo, kad reforma buvo siekiama išlaikyti šių organizacijų tęstinumą (46).

Darbininkų būsto fondui ir Būsto finansavimo fondui pavesta teikti paskolas nuomai skirtiems socialiniams butams su vyriausybės nustatyta palūkanų norma, o vyriausybė finansavimą teikė per Biudžeto įstatymą, nes nustatytosios palūkanų normos buvo per mažos, kad padengtų skolinimo išlaidas. Skirtumas tarp šių fondų yra tas, kad išmokos Būsto finansavimo fondui yra skirtos konkrečiai šiai paskolų rūšiai, o Darbininkų būsto fondas gaudavo išmokas iš biudžeto visoms socialinių paskolų rūšims. Šis skirtumas atsiranda dėl to, kad Būsto įstatymu panaikintos kitos Darbininkų būsto fondo teiktos socialinių paskolų rūšys, o papildomosios paskolos, svarbiausia socialinių paskolų rūšis pagal pradinį Būsto įstatymo variantą, nebuvo finansuojamos tiesioginėmis biudžeto išmokomis BFF.

Taigi Būsto įstatymo įvesti pakeitimai nepakeitė užduoties teikti paskolas nuomai skirtam socialiniam būstui, kitaip tariant, šios priemonės tikslas išliko tas pats (47). Be to, biudžeto išmokos dabar yra skiriamos tik šios rūšies paskoloms, nes tiesioginės valstybės išmokos kitoms socialinėms paskoloms panaikintos. Tiesioginių valstybės išmokų tam tikrai veiklai finansuoti panaikinimas nepakeičia kitos priemonės finansavimo. Vadinasi, panaikinimas negali daryti poveikio likusios priemonės pobūdžio vertinimui. Tai greičiau laikytina atskiros pagalbos priemonės panaikinimu (48).

FPA nurodė įvairių pokyčių, įvykusių įsigaliojus Būsto įstatymui, ir teigė, kad dėl jų pagalbą BFF reikėtų laikyti nauja pagalba. Nepaisant pokyčių pobūdžio, jie nebuvo susiję su šia pagalbos priemone, pagal kurią kompensuojami tik fondo nuostoliai, patirti teikiant paskolas nuomai skirtam socialiniam būstui. Iš tiesų, bendrųjų paskolų padidinimas nebuvo susijęs su šia paskolų rūšimi. Panašiai ir Įstatymu Nr. 57/2004, panaikinusiu būsto obligacijų sistemą ir pakeitusiu ją grynaisiais pinigais išmokamomis paskolomis, įtvirtinti pakeitimai nebuvo susiję su šia paskolų rūšimi. Įstatymo Nr. 97/1993 11 straipsnyje keliamas reikalavimas, kad paskolos būtų užtikrintos pirmosios ar antrosios klasės hipoteka, buvo taikomas tik kai kurioms Valstybės statybų fondo paskoloms, o ne šiai paskolų rūšiai. Vadinasi, tai, kad ši nuostata nebuvo perkelta į Būsto įstatymą, šioms paskoloms neturi reikšmės.

Baigdama Institucija daro išvadą, kad palūkanų paramos teikiamas privalumas negali būti laikomas nauja pagalba, kurią būtų galima tirti vykdant šią oficialią tyrimo procedūrą.

2.3.4.    Dividendų nemokėjimas

Kaip nurodyta 3.4 skyriuje, pagal bendruosius Islandijos viešosios teisės principus valstybės institucijos, organizuotos kaip ir BFF neprivalo mokėti dividendų. Šis principas atsirado prieš įsigaliojant EEE susitarimui ir yra taikomas valstybės institucijoms nepaisant jų įsteigimo laiko, veiklos ar veiklos pokyčių. Nuo EEE susitarimo įsigaliojimo šis bendras principas nepatyrė nei esminių, nei neesminių pasikeitimų. Be to, nei Būsto įstatymas, nei kiti iki jo galioję teisės aktai nenukrypo nuo šio principo, juose nebuvo teisinės nuostatos, pagal kurią BFF privalėtų mokėti dividendus. Taigi Būsto įstatymo priėmimas ir jo pataisos neturėjo įtakos galimiems privalumams ir valstybės finansavimui, atsirandančiam iš pareigos mokėti dividendus nebuvimo. Būsto paskolų sistemos pokyčiai taip pat nedarė poveikio šio principo tikslui, nes jis siekia gerokai toliau negu būsto paskolų sistemos ypatybės ir galioja apskritai visoms valstybės institucijoms. Kitaip tariant, teisiniai pokyčiai ne tik atskiriami nuo galimos pagalbos priemonės, bet ir yra visai su ja nesusiję. Vadinasi, jeigu pareigos mokėti dividendus nebuvimas būtų valstybės pagalba, ši priemonė turėtų būti laikoma pagalbos schema, atitinkančia Institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo II dalies 1 straipsnio d punkte pateiktą apibrėžimą. Be to, schema būtų esama pagalba, nes ji egzistavo dar prieš įsigaliojant EEE susitarimui (plg. Institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo II dalies 1 straipsnio b punktą).

Tik jeigu būtų nustatyta, kad atleidimas nuo dividendų mokėjimo negali būti nulemtas bendrųjų Islandijos viešosios teisės principų, bet nustatytas Būsto įstatymo ir prieš jį galiojusių teisės aktų, būtų galima analizuoti sąlygas, kuriomis veikė įvairios aprūpinimo būstu institucijos, ir vertinti naujos pagalbos suderinamumą. Vadinasi, taip galėtų atsitikti tik hipotetiškai, jei būsto finansavimo sistemos pokyčiai, įvykę po 1994 m. sausio 1 d., galėtų reikšti, kad su galimybe nemokėti dividendų susijusi pagalba iš esamos tapo nauja pagalbos priemone.

2.4.   IŠVADOS DĖL KETURIŲ GALIMŲ VALSTYBĖS PAGALBOS PRIEMONIŲ VERTINIMO KAIP ESAMOS AR NAUJOS PAGALBOS

Remdamasi išdėstytu vertinimu Institucija daro išvadą, kad šios priemonės – valstybės garantija, palūkanų parama, atleidimas nuo mokesčio ir atleidimas nuo dividendų mokėjimo – nustatytos sprendime pradėti procedūrą, nėra nauja pagalba, kurią būtų galima tirti vykdant šią oficialią tyrimo procedūrą.

Atitinkamai Institucija nutrauks oficialią tyrimo procedūrą ir pradės naują procesą dėl esamos pagalbos pagal Institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 1 dalies ir II dalies V skyriaus nuostatas.

Siekdama išsamumo Institucija nori pridurti, kad net priėmusi FPA siūlomą poziciją ir nustačiusi, jog Būsto įstatymo ir jo tolesnių pataisų priėmimas yra aktualus klasifikuojant pirmiau išvardytas galimas pagalbos priemones, Institucija vis tiek būtų priėjusi prie išvados, kad konkretūs aprūpinimo būstu sistemos pasikeitimai nėra tokie, dėl kurių pagalbą būtų galima perkvalifikuoti iš esamos į naują:

—

Pirma, vien tik pats faktas, jog Islandija priėmė naują įstatymą, o ne esamo įstatymo pataisas, nėra priežastis perklasifikuoti iki tol egzistavusią pagalbos priemonę (49). Svarbu tik tai, ar nauju įstatymu įvesti esminiai aktualių priemonių pakeitimai, kurie turėtų įtakos vertinant šių priemonių suderinamumą. Šiuo atžvilgiu Institucijai atrodo ypač svarbu, kad visais pagrindiniais aspektais Būsto įstatymu įtvirtinta ankstesnės sistemos tąsa išlaikant tą patį tikslą, visiems Islandijos gyventojams užtikrinti įperkamą būstą. Kaip išdėstyta 2.2.3.1 skirsnyje, Būsto įstatymu siekiama to paties tikslo kaip ir Įstatymu Nr. 97/1993.

—	Antra, kaip nurodyta, yra nusistovėjusi nuosekli Komisijos praktika klasifikuojant pagalbą pagalbos gavėjo teisinės tapatybės pasikeitimą laikyti neaktualiu.

—	Trečia, Būsto įstatymo ir jo pataisų priėmimas neturėjo įtakos šiuo metu veikiančiam BFF teikiamų galimų pagalbos priemonių finansavimui.

—

Ketvirta, Būsto įstatymas niekuo nepakeitė būsto obligacijų emisijos, pagrindinės paskolų rūšies. Pagal Būsto įstatymą kaip socialinio būsto reformos dalis įvesta nauja vadinamųjų papildomųjų paskolų rūšis. Tačiau faktiškai ši paskolų rūšis buvo teikiama vietoje socialinių paskolų, kurias buvo galima gauti pagal Įstatymą Nr. 97/1993. Kaip nurodyta I.2.2.3.3.3 skirsnyje, didžiausias leidžiamas šių rūšių paskolų procentas ir skyrimo kriterijai buvo beveik tapatūs. Taigi, svarbiausias su šių rūšių paskolomis susijusių taisyklių skirtumas tas, kad pagal Būsto įstatymo nuostatas minėtus butus atsižvelgiant į tam tikras sąlygas buvo galima parduoti bendroje rinkoje už rinkos kainą. Institucijos nuomone, šie teisiniai pokyčiai neturėjo apčiuopiamos įtakos galimų socialinių paskolų gavėjų skaičiui ar BFF veiklos šioje srityje apimčiai, palyginti su jo pirmtakais. Be to, dėl socialinių paskolų panaikinimo, plg. I.2.2.3.3.3 skirsnį, pagalbos schemos negalima laikyti nauja pagalba. Daugiausia tokie pakeitimai turėtų būti vertinami kaip pagalbos panaikinimas.

—

Penkta, Institucija negali pritarti FPA, kad Būsto įstatymas pastebimai padidino BFF galimybes teikti paskolas nuomai skirtus butus statančioms įmonėms (50). Kaip išdėstyta I.2.2.3.3.2 skirsnyje, pagal įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, išleistus ir priėmus Būsto įstatymą, ir prieš jį galiojusius įstatymus, įmonėms, užsiimančioms butų statyba, galėjo būti teikiamos paskolos pagal būsto obligacijų sistemą.

—

Šešta, kaip aprašyta, Įstatymu Nr. 57/2004 būsto obligacijų sistema panaikinta ir pakeista tiesioginėms grynųjų pinigų paskolomis, kurias teikė BFF. FPA teigė, kad šis pakeitimas turi būti laikomas nauja pagalba. Tačiau šis įstatymas nieko nepakeitė galimų gavėjų apimties ir pan. atžvilgiu ir neturėjo įtakos jokios galimos pagalbos priemonės, teikiamos BFF, tikslui ar finansavimui. Todėl Institucija mano, jog šie pakeitimai laikytini administraciniais ir techniniais, o ne esminiais.

—

Septinta, Įstatymu Nr. 120/2004 BFF bendrųjų paskolų rūšies limitas padidintas iki 90 % nustatytos nuosavybės vertės, todėl panaikintas įstatymo VII skyrius dėl papildomųjų paskolų. Įstatymas Nr. 120/2004 niekaip nepakeitė BFF sistemos viešųjų paslaugų veiklos. Būsto įstatymo tikslas išliko tas pats, pagalbos gavėjas ir toliau buvo tik BFF, o jo valdymas iš esmės nepakito. Be to, nepasikeitė ir BFF teikiamų paskolų gavėjų tinkamumo vertinimas, pasikeitimas reiškė tik tai, kad 90 % riba tapo prieinama kiekvienam (51). Susiklosčiusi padėtis yra priešinga negu Keller byloje, kur Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog didžiausios ilgalaikio turto vertės ribos padidinimas nuo 7 milijardų Italijos lirų iki 80 milijardų Italijos lirų įmonėms, galinčioms gauti paramą pagal patvirtintą pagalbos schemą, buvo esminis pakeitimas, apie kurį turėjo būti pranešta Komisijai. Teismas nustatė, kad dėl šio pakeitimo išaugo galimų pagalbos gavėjų skaičius ir padidėjo pagalbos schemos prieinamumas pareiškėjams (52). Toks pagalbos schemos pakeitimas, dėl kurio galimai išauga pagalbos gavėjų skaičius, daro poveikį vienai iš pamatinių schemos ypatybių ir gali turėti įtakos jos suderinamumui pagal EB sutartį. Bet šiuo atveju klausimas, ar bendrosios paskolos gali siekti 70 % ar 90 % nustatytos nekilnojamojo turto vertės, yra nereikšmingas sprendžiant, ar tokias paskolas galima vertinti kaip viešąją paslaugą pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

BFF atžvilgiu teikiamos valstybės pagalbos priemonės – valstybės garantija, palūkanų parama, atleidimas nuo mokesčių ir dividendų mokėjimo – turėtų būti laikomos esama pagalba. Todėl oficiali tyrimo procedūra, taikoma naujai pagalbai tirti, yra baigta.

2 straipsnis

BFF atleidimas nuo įstatymo nuostatų galiojimo jo atžvilgiu, nurodytas EEE susitarimo IX priedo II skyriaus 14 punkte, nėra valstybės pagalba.

3 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Islandijos Respublikai.

4 straipsnis

Tekstas autentiškas tik anglų kalba.

---

(1)  Toliau – Institucija.

(2)  Toliau – EEE susitarimas.

(3)  Toliau – Institucijos ir Teismo susitarimas.

(4)  Toliau – 3 protokolas.

(5)  EEE susitarimo 61 ir 62 straipsnių ir Institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo 1 straipsnio taikymo ir aiškinimo gairės, Institucijos priimtos ir išleistos 1994 m. sausio 19 d., paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (toliau – OL) L 231, 1994 9 3, ir EEE priede Nr. 32. Gairės su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2007 m. gruodžio 19 d., toliau – Valstybės pagalbos gairės. Naujausia Valstybės pagalbos gairių versija skelbiama Institucijos interneto svetainėje http://www.eftasurv.int/fieldsofwork/fieldstateaid/guidelines/

(6)  Paskelbta OL 2006 L 139/37 ir EEE priede Nr. 26.

(7)  2006 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje E-9/04 Islandijos bankininkų ir vertybinių popierių platintojų asociacija v. ELPA priežiūros institucija [2006] ELPA teismo ataskaita, p. 42.

(8)  2006 m. birželio 21 d. sprendimas Nr. 185/06/COL pradėti oficialią tyrimo procedūrą dėl Islandijos Būsto finansavimo fondo (OL C 314, 2006 12 21, EEE priedas Nr. 63).

(9)  Žr. 8 išnašą.

(10)  Konsolidacija atlikta pagal Įstatymą Nr. 61/1993, iš dalies keičiantį Įstatymą Nr. 86/1988, ir įsigaliojo 1993 m. rugpjūčio 12 d.

(11)  Įstatymo Nr. 97/1993 VIII skyriuje nustatytos būsto kooperatyvų taisyklės. Šios taisykles nebuvo perkeltos į 1998 m. Būsto įstatymą. Šiuo metu būsto kooperatyvų veiklą reguliuoja atskiras įstatymas Nr. 66/2003. Dėl koooperatyvų teisės gauti paskolas iš Būsto finansavimo fondo, kurio veiklą reglamentuoja Būsto įstatymo VIII skyriaus nuostatos (plg. Įstatymo Nr. 66/2003 5 straipsnio d punktą).

(12)  Neoficialus Institucijos vertimas. Teksto islandų kalba originalą galima rasti http://www.althingi.is/altext/122/s/0877.html

(13)  Neoficialus Institucijos vertimas. Teksto islandų kalba originalą galima rasti http://www.althingi.is/altext/122/03/r06115030.sgml

(14)  Kaip bus paaiškinta toliau, viena iš paskolų rūšių, papildomosios paskolos, panaikintos įstatymu Nr. 120/2004 (plg. 2.2.3.4.2).

(15)  Įstatymu Nr. 57/2004 panaikintos su būsto obligacijomis susijusios nuostatos, nes fondas pradėjo teikti paskolas grynaisiais pinigais, plg. 2.2.3.4.1.

(16)  Plg. 2.2.2.4.

(17)  http://www.althingi.is/altext/122/s/0877.html

(18)  Papildomosios paskolos panaikintos įstatymu Nr. 120/2004, plg. toliau esantį 2.2.3.4.2 skyrių.

(19)  Asmens pajamos negalėjo viršyti 1 620 000 Islandijos kronų, o turtas turėjo būti ne didesnis kaip 1 900 000 Islandijos kronų. Šie skaičiai turėjo būti kasmet tikslinami.

(20)  Kadangi teikdamas šias papildomąsias paskolas Būsto finansavimo fondas galėjo patirti nuostolių, pagal Būsto įstatymo 43 straipsnį savivaldybės privalėjo turėti ir valdyti vadinamąjį rezervo fondą, administruojamą Būsto finansavimo fondo. Pagal 44 straipsnio nuostatas rezervo fondo lėšomis turėjo būti kompensuojami Būsto finansavimo fondo nuostoliai dėl papildomųjų paskolų. Pagal 45 straipsnį savivaldybė iš pradžių turėjo sumokėti įnašą, kurį sudarė 5 % kiekvienos savivaldybėje suteiktos papildomosios paskolos.

(21)  http://www.althingi.is/altext/122/s/0877.html

(22)  Neoficialus Institucijos vertimas.

(23)  Neoficialus Institucijos vertimas. Teksto islandų kalba originalą galima rasti http://www.althingi.is/altext/131/s/0223.html

(24)  Žr. Reglamentą Nr. 540/2006 su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu Nr. 587/2007. Reglamente nustatytas ir nominalus paskolos dydis, kuris šiuo metu yra 18 milijonų Islandijos kronų.

(25)  Neoficialus Institucijos vertimas. Teksto islandų kalba originalą galima rasti http://www.althingi.is/altext/122/s/0099.html

(26)  2007 m. sausio 3 d. Islandijos vyriausybės raštas, p. 10.

(27)  Valstybei priklausančioms įmonėms, kurių juridinis statusas yra ribotos atsakomybės bendrovė, taikoma privačioji teisė.

(28)  Kaip taikomas šis principas, žr., pvz., 1998 m. lapkričio 5 d. Islandijos aukščiausiojo teismo sprendimą byloje Nr. 50/1998.

(29)  OL L 126, 2000 5 26, p. 1. Aktas įtrauktas EEE jungtinio komiteto sprendimu Nr. 15/2001 ir įsigaliojo 2001 m. spalio 1 d.

(30)  Šį vertimą pateikė Islandijos vyriausybė.

(31)  1994 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas byloje C-44/93 Namur-Les Assurances du Crédit SA [1994] Rink. I-3829.

(32)  2006 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje T-351/02 Deutsche Bahn prieš Komisiją [2006] Rink. II-1047, 100–103 punktai.

(33)  2005 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje C-400/99 Italija prieš Komisiją [2005] Rink. I-3657, 47, 54–55 punktai.

(34)  2003 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje T-190/00 Sicilijos regionas prieš Komisiją [2003] ECR II-5015, 48 punktas.

(35)  1992 m. birželio 30 d. sprendimas byloje C-312/90 Ispanija prieš Komisiją [1992] Rink. I-4117, 14–17 punktai, 1992 m. birželio 30 d. sprendimas byloje C-47/91 Italija prieš Komisiją [1992] Rink. I-4145, 22–25 punktai, 2004 m. balandžio 30 d. teismo sprendimas jungtinėje byloje T-195/01 ir T-207/01 Gibralataro Vyriausybė prieš Komisiją [2002] Rink. II-2309, ir 2004 m. vasario 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas jungtinėje byloje T-297/01 ir T-298/01 SIC II [2004] Rink. II-743.

(36)  Byla C-44/93 Namur-Les Assurances du Crédit [1994] Rink. I-3829, 28–29 punktai (pabraukta Institucijos). Taip pat žr. sprendimo 23 pastraipą, kurioje Teismas nurodė į pakeitimus, „neturinčius įtakos šių privalumų esmei“.

(37)  Minėto sprendimo byloje C-44/93 Namur-Les Assurances du Crédit 32–33 punktai.

(38)  Minėto sprendimo Gibraltaro Vyriausybė prieš Komisiją 111 punktas. Panašiai žr. A. G. Fennelly nuomonę jungtinėse bylose C-15/98 ir C-105/98 Italy and Sardegna Lines, Servizi Marittimi della Sardegna SpA prieš Komisiją [2000] Rink. I-8855, 64 punktas.

(39)  2007 m. balandžio 24 d. Komisijos sprendimas byloje E 10/2005 (ex C 60/1999), 33 punktas, 2007 m. balandžio 4 d. Komisijos sprendimas byloje E 7/2005 dėl Suomijos garantijų teikimo schemų, 16 punktas, 2005 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimas byloje E 8/2005 Ispanijos transliuotojo RTVE naudai, 2.2 punktas, ir Komisijos sprendimas byloje E 22/2004–Tiesioginės mokesčių lengvatos su eksportu susijusiai veiklai skatinti, 34–35 punktas.

(40)  2007 m. balandžio 24 d. Komisijos sprendimas byloje E 3/2005–Vokietijos viešųjų transliuotojų finansavimas, 200–214 punktai, Komisijos sprendimas E-14/2005–Portugalija, kompensacijų mokėjimas viešajam transliuotojui RTP, 61–80 punktai.

(41)  2007 m. balandžio 24 d. Komisijos sprendimas byloje E 3/2005–Vokietijos viešųjų transliuotojų finansavimas, 215 punktas. Kaip viešosioms institucijoms Vokietijos bankams buvo tradiciškai netiesiogiai teikiama valstybės garantija, vadinama Anstaltslast. Byloje E-10/2000 dėl Vokietijos Landesbanken Komisija padarė išvadą, kad Anstaltlast institutas atsirado dar prieš EB sutartį. Todėl remiantis šia garantija bankams teikta pagalba buvo esama pagalba, o ši nuostata galiojo ir tais atvejais, kai Anstaltslast kilo ne tik iš bendojo teisės principo, bet ir buvo vėliau aiškiai išdėstytas teisės aktų nuostatose, plg. 2000 m. gegužės 8 d. Komisijos raštą Vokietijai, kuriuo siūlomos tinkamos priemonės byloje E 10/2000, 7 punktas, 1 pastraipa. Institucijos žiniomis, bankai, gaunantys naudos iš Anstaltslast, paprastai yra įsteigiami atskiru kiekvieno banko įsteigimą ir veiklą reguliuojančiu įstatymu. Atrodo, kad kai kurie iš šių bankų įsteigti jau įsigaliojus EB sutarčiai. Viešųjų bankų veiklą reguliuojantys įstatymai buvo dažnai keičiami. Įstatymu buvo steigiami nauji bankai, viešieji bankai buvo sujungiami ar padalijami, buvo daromi ir kiti viešųjų bankų įstatymų pakeitimai, kurie tikrai gali daryti poveikį įmonės veiklai ir turėti įtakos bendrosios rinkos veikimui, konkurencijai ar įmonių gaunamos pagalbos dydžiui. Nepaisant to, Komisija netyrė nei įvairių valstybės garantijų gaunančių bankų steigimo laiko, nei bankų valdymo pakeitimų ar kitų su atskirais bankais susijusių priemonių, prieš padarydama išvadą, kad Anstaltslast teikiamas pranašumas buvo esama pagalba. Panašiai žr. 2002 m. spalio 16 d. Komisijos sprendimą byloje C 68/2002–Prancūzija, Electricité de France (EDF), 68 punktas, kuriame vieną iš EDF gaunamos pagalbos priemonių, valstybės garantiją, lėmė bendrasis Prancūzijos teisės principas, susiformavęs prieš įsigaliojant EB sutarčiai. Bėgant metams EDF valdymas gerokai keitėsi, įmonė savo veiklą išplėtė naujose rinkose. Nepaisant to, Komisija nemanė, kad reikėtų analizuoti šiuos faktinius pasikeitimus, ji taip pat netyrė su EDF susijusių teisės aktų, priimtų po EB sutarties įsigaliojimo, prieš nustatydama, ar minėtoji pagalbos priemonė turėtų būti vertinama kaip esama ar kaip nauja pagalba, plg. panašų 2003 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimą dėl valstybės pagalbos EDF ir elektros bei dujų pramonei (OL L 49, 2005 2 22, p. 9, 59 punktas) ir Komisijos kvietimą pateikti pastabas pagal EB sutarties 88 straipsnio 2 dalį byloje E 3/2002, EDF (OL C 164, 2003 7 15, p. 7, 53–55 punktai).

(42)  2007 m. balandžio 24 d. Komisijos sprendimas byloje E 3/2005–Vokietijos viešųjų transliuotojų finansavimas, 192–216 punktai, 2005 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimas byloje E 8/2005–Valstybės pagalba Ispanijos nacionaliniam transliuotojui RTVE, 2.2 punktas, ir 2005 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimas byloje E 9/2005–Italija, RAI, 25–48 punktai.

(43)  Kitas klausimas, ar BFF atleidimas nuo 1998 m. įvestos garantijos įmokos galėtų būti laikomas nauja pagalba. Šiuo metu Sprendimu Nr. 406/08/COL Institucija yra pradėjusi oficialias tyrimo procedūras dėl atleidimo nuo garantijos įmokų mokėjimo pagal Įstatymą Nr. 121/1997 dėl valstybės garantijų.

(44)  Šiuo atžvilgiu padėtis panaši kaip ir Komisijos sprendimuose dėl Vokietijos transliuotojų, Poczta Polska, La Poste, EDF ir kt. Šiuose sprendimuose Komisija privalėjo nustatyti, ar minėtoms institucijoms teikiama valstybės garantija turi būti laikomas nauja ar esama pagalba. Visuose sprendimuose Komisija padarė išvadą, kad pati garantija nepasikeitė ar liko iš esmės nepasikeitusi. Vertindama iš garantijos kylančią pagalbą Komisija netyrė, ar pasikeitė konkrečios aptariamos įmonės valdymas ir veikla, nes šis klausimas buvo susijęs ne su pagalbos priemone, o su vienu iš pagalbos gavėjų, kuriam pagalba teikiama pagal bendro pobūdžio pagalbos schemą.

(45)  2007 m. lapkričio 29 d. Komisijos sprendimas Nr. C(2007) 5778, valstybės pagalba C 56/07–Prancūzija, Garantie illimitée de l'Etat en faveur de La Poste, 93–97 punktai, Komisijos sprendimas Nr. E-14/2005–Portugalija, kompensacijų mokėjimas viešajam transliuotojui RTP, 78–80 punktai, 2005 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimas byloje dėl valstybės pagalbos Nr. E 10/2005 (ex C 60/99) – Redevance radiodiffusion TF1, 33 punktas, ir 2000 m. gegužės 8 d. Komisijos raštas Vokietijai, kuriuo siūlomos atitinkamos priemonės byloje Nr. E 10/2000, Landesbank, 7 punktas, 1 punktas. Dėl BFF atleidimo nuo garantijos įmokos pagal Įstatymą Nr. 121/1997 dėl valstybės garantijų, Institucijos išankstiniu vertinimu tai yra nauja pagalba, kuri bus tiriama atskirai, plg. 2008 m. birželio 27 d. Institucijos sprendimą Nr. 406/08/COL.

(46)  Pagal Įstatymo Nr. 1/1997 dėl vyriausybės darbuotojų pensijų fondo 35 straipsnį fondo narys gali rinktis galimybę padidinti savo pensiją proporcingai darbo užmokesčio už paskutines eitas pareigas padidėjimui. Valstybinės būsto agentūros direktoriaus nuomone, jo pareigos prilygo BFF direktoriaus pareigoms, tačiau Pensijų fondas laikėsi kitos pozicijos. 2004 m. sausio 22 d. Islandijos aukščiausiasis teismas byloje Nr. 344/2003 priėmė direktoriui palankų sprendimą. Teismo sprendime, inter alia, teigiama, jog Būsto finansavimo fondo vaidmuo kaip hipotekos paskolų teikėjo Islandijos gyventojams didžiąja dalimi sutampa su Valstybinės būsto agentūros vaidmeniu. Teismo nuomone, Agentūros direktoriaus pareigų pobūdis, apimtis ir atsakomybė prilygo fondo direktoriaus pareigų pobūdžiui, apimčiai ir atsakomybei.

(47)  Komisijos sprendimas byloje Nr. E-14/2005–Portugalija, kompensacijų mokėjimas viešajam transliuotojui RTP, 63 ir 74 punktai; Komisija nustatė, kad dėl pakeitimų Portugalijos pagalbos priemonė netapo nauja pagalba, inter alia, nes nacionalinės tvarkos pasikeitimai neturėjo įtakos subsidijų mokėjimo tikslui.

(48)  2004 m. lapkričio 16 d. Komisijos sprendimas 2006/240/EB dėl Vokietijos pagalbos grūdų brendžio darykloms (OL L 88, 2006 3 25, p. 50, 83–84 punktai). Taip pat žr. 2005 m. liepos 14 d. Komisijos rašto byloje E 2/2005 dėl Nyderlandų pagalbos būsto sektoriui 17 straipsnio 2 dalį, kur Komisija daro išvadą, kad priemonė yra esama pagalba, nors tiesioginių subsidijų režimas pakeistas valstybės paskolų režimu ir atleidimu nuo mokesčio po EB sutarties įsigaliojimo. Tokia išvada padaryta todėl, kad visi kartu šie pakeitimai sudarė mažiau kliūčių konkurencijai (plg. rašto 16–26 punktus).

(49)  Komisijos sprendimas Nr. E 12/2005–Lenkija, neribota valstybės garantija Poctza Polska atžvilgiu, 39–47 punktai.

(50)  FPA nurodė į parlamento komiteto pirmininko pareiškimus, kai iš įstatymo projekto, vėliau tapusio Būsto įstatymu, 15 straipsnio 1 pastraipos, kur kalbama apie bendrųjų paskolų rūšį, buvo išbrauktas žodis „individualus“. Žr. kalbos 7 punktą http://www.althingi.is/altext/122/05/r13133243.sgml

(51)  Savo sprendime Vokietijos viešojo transliuotojo byloje Komisija padarė išvadą, kad licencijos mokesčio padidinimo negalima laikyti nauja pagalba: „Mokestis didinamas išaugus viešųjų transliuotojų finansiniams poreikiams įgyvendinant jų visuomeninės paslaugos teikimo misiją. Todėl šis padidinimas, atsižvelgiant į ankstesnę Komisijos praktiką, neatskiriamas nuo pradinio finansavimo režimo ir nėra esminis pakeitimas su sąlyga, kad iš esmės nekeičia visuomeninės paslaugos teikimo misijos.“ Minėto 2007 m. balandžio 24 d. Komisijos sprendimo 206 punktas.

(52)  2002 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje T-35/1999, Keller prieš Komisiją, Rink. 2002, II-261, 62 punktas.

---