1.

Ar tarptautinės apsaugos prašymo, kurį pasienyje arba tranzito zonoje pateikė prašytojas, kuris šios procedūros metu laikomas geografiškai [šalies] teritorijoje esančioje vietoje, pagal norminį aktą prilygintoje pasienyje esančiai vietai, nagrinėjimo procedūra patenka į Direktyvos 2013/32/ES (2) 43 straipsnio taikymo sritį?

2.

Ar tokio prašytojo, kuris po Direktyvos 2013/32/ES 43 straipsnio 2 dalyje numatyto keturių savaičių termino pagal nacionalinę teisę buvo įleistas į teritoriją, bet pagal naują sprendimą dėl laikymo lieka sulaikytas toje pačioje laikymo vietoje, kuri iš pradžių buvo laikoma pasienio vieta, o dabar valdžios institucijų pripažįstama [šalies] teritorijos vieta, tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas vis dar patenka į Direktyvos 2013/32/ES 43 straipsnio taikymo sritį?

3.1.

Ar sprendžiančioji institucija, kuri pradėjo nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą pagal pasienio procedūrą ir praleido Direktyvos 2013/32/ES 43 straipsnio 2 dalyje nustatytą keturių savaičių terminą sprendimui dėl to prašymo priimti arba kuri iš anksto priėmė sprendimą dėl tolesnio nagrinėjimo, nors visi tyrimo veiksmai, įskaitant asmeninį pokalbį, buvo atlikti prieš pasibaigiant šiam terminui, gali toliau nagrinėti šį prašymą remdamasi šios direktyvos 31 straipsnio 7 dalyje numatyta pirmenybės tvarka, kai prašytojas, remiantis kitos institucijos sprendimu, toliau laikomas toje pačioje laikymo vietoje, iš pradžių prilygintoje pasienio vietai, motyvuojant tuo, kad jo tolesnis laikymas būtinas „nustatant aplinkybes, kuriais grindžiamas tarptautinės apsaugos prašymas ir kurių nebūtų galima nustatyti prašytojui nesant sulaikytam, ypač jei yra rizika, kad prašytojas pasislėps“?

3.2.

Ar sprendžiančioji institucija, kuri pradėjo nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą pagal pasienio procedūrą ir praleido Direktyvos 2013/32/ES 43 straipsnio 2 dalyje nustatytą keturių savaičių terminą sprendimui dėl to prašymo priimti arba kuri iš anksto priėmė sprendimą dėl tolesnio nagrinėjimo, prieš tai nesurengusi asmeninio pokalbio su prašytoju per šį laikotarpį, gali toliau nagrinėti šį prašymą remdamasi šios direktyvos 31 straipsnio 7 dalyje numatyta pirmenybės tvarka, kai prašytojas, remiantis kitos institucijos sprendimu, toliau laikomas toje pačioje laikymo vietoje, iš pradžių prilygintoje pasienio vietai, motyvuojant tuo, kad jo tolesnis laikymas būtinas „nustatant aplinkybes, kuriais grindžiamas tarptautinės apsaugos prašymas ir kurių nebūtų galima nustatyti prašytojui nesant sulaikytam, ypač jei yra rizika, kad prašytojas pasislėps“?

4.

Ar toks nacionalinės teisės aktų taikymas suderinamas su išimtiniu prašytojo laikymo pobūdžiu, grindžiamu Direktyvos 2013/33/ES (3) 8 straipsniu ir Direktyvos 2013/32/ES bendruoju tikslu?

5.

Ar Direktyvos 2013/32/ES 31 straipsnio 7 dalis, 31 straipsnio 8 dalis ir 43 bei 46 straipsniai, siejami su Chartijos (4) 47 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad [Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba)], gavusi skundą dėl sprendimo, priimto vykdant pasienio procedūrą, panaikinimo, automatiškai turi atsižvelgti į praleistą keturių savaičių terminą?