1.

Ar Dublino reglamentą (1), atsižvelgiant į jo 3, 32 ir 39 konstatuojamąsias dalis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1, 4, 18, 19 ir 47 straipsniais, reikia aiškinti ir taikyti taip, kad tarpvalstybinio pasitikėjimo principas yra nedalomas, taigi dėl šiurkščių ir sistemingų Sąjungos teisės pažeidimų, kuriuos padarė galimai atsakinga valstybė narė prieš asmens perdavimą trečiųjų šalių piliečių, kurie (dar) nėra pagal Dublino reglamentą grąžinti asmenys, atžvilgiu, asmens perdavimas šiai valstybei narei absoliučiai negalimas?

2.

Jei į pirmesnį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalį, siejamą su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1, 4, 18, 19 ir 47 straipsniais, reikia aiškinti taip, kad, kai galimai atsakinga valstybė narė šiurkščiai ir sistemingai pažeidžia Sąjungos teisę, perduodančioji valstybė narė pagal Dublino reglamentą negali automatiškai remtis tarpvalstybinio pasitikėjimo principu, o turi išsklaidyti visas abejones, kad prašytojas po perdavimo pateks į situaciją, nesuderinamą su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsniu, kitaip tariant, turi įtikinamai įrodyti, kad taip nenutiks?

3.

Kokiais įrodymais prašytojas gali pagrįsti savo argumentus, kad pagal Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalį jo perduoti negalima, ir koks įrodinėjimo standartas tam taikytinas? Ar, atsižvelgiant į Dublino reglamento konstatuojamosiose dalyse pateiktas nuorodas į Sąjungos acquis, perduodančioji valstybė narė turi pareigą bendradarbiauti ir (arba) pareigą įsitikinti, kitaip tariant, ar, esant šiurkščių ir sistemingų pagrindinių teisių pažeidimų trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, iš atsakingos valstybės narės reikia gauti individualių garantijų, kad perdavus prašytoją bus (tikrai) gerbiamos jo pagrindinės teisės? Ar atsakymas į pirmesnį klausimą skirtųsi atsižvelgus į tai, kad prašytojas negali pateikti pakankamai įrodymų, t. y. negali savo nuoseklaus ir išsamaus pasakojimo pagrįsti dokumentais, kai pagal pasakojimo pobūdį to nebūtų galima tikėtis?

4.

Ar atsakymai į 3 punkte pateiktus klausimus būtų kitokie, jei prašytojas įtikinamai įrodytų, kad atsakingoje valstybėje narėje neįmanoma paduoti skundų institucijoms ir (arba) pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis ir (arba) šios priemonės nėra veiksmingos?