–

Ca Na Negreta SA, atstovaujamos abogado I. M. Roa Ruiz,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. Morales Puerta,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos V. Baroutas ir M. Tassopoulou,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Clotuche‑Duvieusart, I. Galindo Martín ir E. Schmidt,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), 2 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio, siejamų su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 21 ir 26 straipsniais, taip pat su 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke sudarytos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, Europos bendrijos vardu patvirtintos 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimu 2010/48/EB (OL L 23, 2010, p. 35, toliau – JT konvencija), 2 ir 27 straipsniais, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant J.M.A.R. ir Ca Na Negreta SA ginčą, kilusį Ca Na Negreta nutraukus J.M.A.R. darbo sutartį, nes dėl visiško nuolatinio nedarbingumo jis nebegalėjo vykdyti įprastos profesinės veiklos.

3

JT konvencijos preambulės e punkte numatyta:

„pripažindamos, kad negalios sąvoka vis dar plėtojama ir kad šią sąvoką formuoja asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, požiūrio į juos ir aplinkos sudaromų kliūčių, trukdančių tokiems asmenims kaip ir kitiems žmonėms visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje, sąveik[a].“

4

Šios konvencijos 1 straipsnyje „Tikslas“ nurodyta:

„Šios Konvencijos tikslas – įtvirtinti, ginti ir užtikrinti visų neįgaliųjų galimybes visapusiškai ir lygiateisiškai naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Neįgalieji – tai asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie drauge su kitomis įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje tokiomis pat kaip ir kitų asmenų sąlygomis.“

5

Minėtos konvencijos 2 straipsnyje „Apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje Konvencijoje vartojami terminai:

<…>

diskriminacija dėl negalios – bet koks išskyrimas, atskirtis ar apribojimų taikymas dėl negalios, kuriais siekiama arba dėl kurių pabloginamos ar panaikinamos sąlygos pripažinti visas žmogaus teises ir pagrindines laisves ar naudotis jomis kaip ir kitiems asmenims politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje. Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą sudaryti neįgaliesiems tinkamas sąlygas;

tinkamų sąlygų sudarymas – būtini ir tinkami pakeitimai ir pritaikymas, dėl kurių nepatiriama neproporcinga ar nepagrįsta našta ir kurių reikia konkrečiu atveju siekiant užtikrinti neįgaliesiems galimybę kaip ir kitiems asmenims naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis ar galimybę užtikrinti šias teises ir laisves;

<…>“

6

Tos pačios konvencijos 27 straipsnio „Darbas ir užimtumas“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta tokią pat neįgaliųjų kaip ir kitų asmenų teisę į darbą; tai yra neįgaliųjų teisė į galimybę užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirinkus darbą ar laisvai priėmus darbo pasiūlymą atviroje, įtraukioje ir neįgaliesiems prieinamoje darbo rinkoje ir darbo aplinkoje. Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina ir remia neįgaliųjų, įskaitant tuos, kurie tapo neįgalūs dirbdami, teisę į darbą ir imasi reikiamų priemonių, įskaitant ir teisės aktų priėmimą, kuriomis, inter alia, būtų:

<…>

<…>

7

Direktyvos 2000/78 16, 17, 20 ir 21 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

8

Šios direktyvos 2 straipsnio „Diskriminacijos sąvoka“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

9

Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nurodyta:

„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<…>

<…>“

10

Tos pačios direktyvos 4 straipsnio „Profesiniai reikalavimai“ 1 dalyje įtvirtinta:

„Nepaisant 2 straipsnio 1 ir 2 dali[ų]s, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris remiantis savybe, susijusia su kuria nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, nebūtų laikomas [nelaikomas] diskriminacija, jei dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tokia savybė yra įprastas [esminis] ir lemiantis [lemiamas] profesinis reikalavimas, šis tikslas yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas.“

11

Direktyvos 2000/78 5 straipsnyje „Neįgaliesiems tinkamų sąlygų pritaikymas“ nustatyta:

„Siekiant garantuoti, kad neįgaliųjų atžvilgiu būtų laikomasi vienodo požiūrio principo, jiems sudaromos tinkamos sąlygos. T Tai reiškia, kad prireikus konkrečiu atveju darbdaviai imasi tinkamų priemonių, kad neįgaliajam būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių būtų neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos. Pareigos nėra neproporcingai apsunkinamos, jei jam pakankamai atlyginama konkrečios valstybės narės neįgalumo politikos srityje numatytomis priemonėmis.“

12

Estatuto de los Trabajadores (Darbuotojų statutas) konsoliduotos redakcijos, patvirtintos 2015 m. spalio 23 d.Real Decreto legislativo 2/2015, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 2/2015, kuriuo patvirtinamas konsoliduotas Įstatymo dėl darbuotojų statuto tekstas; BOE, Nr. 255, 2015 m. spalio 24 d., p. 100224; toliau – Darbuotojų statutas), 49 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Darbo sutartis nutraukiama dėl:

<…>

e) darbuotojo mirties, visiškas neįgalumo, kai reikalinga trečiosios šalies pagalba, arba darbuotojo visiško ar bendro nuolatinio nedarbingumo atveju, laikantis 48 straipsnio 2 dalies nuostatų.

<…>“

13

Ley General de la Seguridad Social (Bendrasis socialinės apsaugos įstatymas), kurio konsoliduota redakcija patvirtinta 2015 m. spalio 30 d.Real Decreto legislativo 8/2015 (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 8/2015) (BOE, Nr. 261, 2015 m. spalio 31 d., p. 103291; klaidų ištaisymas BOE, Nr. 36, 2016 m. vasario 11 d., p. 10898) (toliau – LGSS), 193 straipsnyje numatyta:

„Nuolatinis nedarbingumas“ – tai darbuotojo, po to, kai jam buvo suteiktas gydymas, turinčio rimtų anatominių ar funkcinių sutrikimų, kuriuos galima objektyviai nustatyti ir kurie, kaip manoma, yra galutiniai, o dėl jų sumažėja jo darbingumas arba jis tampa visiškai nedarbingas, situacija. Galimybė, kad darbuotojas atgaus darbingumą, nėra kliūtis pripažinti nuolatinį nedarbingumą, jei medicininiu požiūriu tokia galimybė laikoma neaiški arba tikėtina tolimoje ateityje.

<…>“

14

LGSS 194 straipsnyje nustatyta:

„1.   Nuolatinis nedarbingumas nustatomas atsižvelgiant į suinteresuotojo asmens darbingumo netekimo procentą vadovaujantis ligų sąrašu, patvirtinamu priimant teisės aktą; jis gali būti skirstomas į tokias kategorijas:

2.   Nuolatinis nedarbingumas klasifikuojamas atsižvelgiant į suinteresuotojo asmens darbingumo netekimo procentą, nustatą teisės aktuose.

Nustatant nedarbingumo laipsnį atsižvelgiama į sumažėjusio darbingumo pasekmes profesijai, kuria užsiėmė atitinkamas asmuo, arba profesinei grupei, kuriai ši profesija priklausė, iki įvykio, dėl kurio atsirado nuolatinis nedarbingumas.“

15

LGSS 196 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje numatyta:

„Visiško nuolatinio nedarbingumo dėl neprofesinės ligos išmokos dydis negali būti mažesnis nei 55 % vyresnių kaip 18 metų asmenų mokamos minimalios įmokos, galiojančios atitinkamais metais.“

16

Ley General de derechos de las personas con discapacidad y de su incluión social (Bendrasis įstatymas dėl neįgaliųjų teisių ir jų socialinės įtraukties), konsoliduotos redakcijos, patvirtintos 2013 m. lapkričio 29 d.Real Decreto Legislativo 1/2013 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley General de derechos de las personas con discapacidad y de suincluión social (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/2013, kuriuo patvirtinama Bendrojo įstatymo dėl neįgaliųjų teisių ir jų socialinės integracijos nauja redakcija) (BOE, Nr. 289,2013 m. gruodžio 3 d., p. 95635; toliau – Bendrasis neįgaliųjų teisių įstatymas) 2 straipsnio „Sąvokų apibrėžtys“ m punkte numatyta:

„Tinkamų sąlygų sudarymas: būtini ir tinkami fizinės ir socialinės aplinkos bei požiūrio pakeitimai ir pritaikymas, kad būtų atsižvelgta į konkrečius neįgaliųjų poreikius, nesukeliantys neproporcingos ar nepagrįstos naštos, kai konkrečiu atveju reikia, kad tai būtų veiksmingai ir praktiškai įgyvendinta, siekiant palengvinti prieinamumą ir integraciją ir užtikrinti, kad neįgalieji turėtų visas teises lygiai su kitais asmenimis ir galėtų jomis naudotis.“

17

Šio įstatymo 4 straipsnyje „Teisių turėtojai“ nustatyta:

„1.   „Neįgalieji“ – tai asmenys, turintys veikiausiai ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie kartu su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenės gyvenime tokiomis pat sąlygomis kaip ir kitų asmenų.

2.   Be asmenų, kuriems taikomos pirmesnės dalies nuostatos, asmenys, kurių nedarbingumo lygis yra ne mažesnis kaip 33 %, visais atžvilgiais turi neįgalių asmenų statusą. Laikoma, kad asmenų, apdraustų socialiniu draudimu ir gaunančių mėnesinę visiško nuolatinio nedarbingumo, bendro nedarbingumo arba visiško neįgalumo, kai reikalinga trečiojo asmens pagalba, išmoką nuolatinis nedarbingumas yra 33 % arba didesnis <…>.

<…>“

18

To paties įstatymo 40 straipsnyje „Priemonės, kuriomis siekiama išvengti arba kompensuoti dėl negalios atsiradusius nepatogumus, kaip visiškos lygybės darbo srityje garantija“ numatyta:

„1.   Siekiant užtikrinti visišką lygybę darbo srityje, vienodo požiūrio principas nekliudo toliau taikyti ar imtis specialių priemonių, skirtų išvengti nepalankių sąlygų, susiklosčiusių dėl negalios arba jas kompensuoti.

2.   Darbdaviai imasi tinkamų priemonių, kad pritaikytų darbo vietą ir pagerintų jos prieinamumą kiekvienu konkrečiu atveju pagal kylančius poreikius, kad neįgalūs asmenys galėtų įsidarbinti, atlikti savo darbą, būti paaukštinti, taip pat galėtų mokytis, nebent dėl tokių priemonių darbdaviui tektų pernelyg didelė našta.

Siekiant nustatyti, ar našta nėra pernelyg didelė, reikia įvertinti, ar ji pakankamai sumažinama taikant neįgaliesiems skirtas priemones, valstybės pagalbą ir subsidijas, ir atsižvelgti į su tomis priemonėmis susijusias finansines ir kitokias išlaidas, įmonės ar organizacijos dydį ir bendrą apyvartą.“

19

To paties įstatymo 63 straipsnyje nustatyta „Teisės į lygias galimybes pažeidimas“:

„4 straipsnio 1 dalyje apibrėžta neįgaliųjų teisė į lygias galimybes yra pažeista, kai dėl negalios ar jos pagrindu yra tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, diskriminacija dėl asociacijos, priekabiavimas, prieinamumo ir tinkamų sąlygų sudarymo reikalavimų nesilaikymas ir įstatyme numatytų pozityvių veiksmų priemonių nesilaikymas.“

20

Nuo 2012 m. spalio mėn. J.M.A.R. dirbo Ca Na Negreta buitinių atliekų surinkimo sunkvežimio vairuotoju visą darbo dieną. 2016 m. gruodžio mėn. įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, dėl kurio jis patyrė atvirą dešinio kulnakaulio lūžį.

21

Po šio nelaimingo atsitikimo darbe J.M.A.R. buvo laikinai nedarbingas. 2018 m. vasario 18 d.Instituto Nacional de la Seguridad Social (Nacionalinis socialinės apsaugos institutas, Ispanija, toliau – INSS) nusprendė nutraukti jo laikinąjį nedarbingumą ir skirti 3120 EUR vienkartinę išmoką už šį sužalojimą. Vis dėlto šiuo sprendimu INSS atsisakė pripažinti J.M.A.R. nuolatinį nedarbingumą, kaip tai suprantama pagal LGSS 193 straipsnį.

22

2018 m. rugpjūčio 6 d. J. M.A.R. paprašė Ca Na Negreta perkelti jį darbo vietą, pritaikytą atsižvelgiant į jo patirto nelaimingo atsitikimo padarinius. Ca Na Negreta sutiko su šiuo prašymu; užuot visą darbo dieną vairavęs sunkiasvores motorines transporto priemones, J.M.A.R. buvo paskirtas vairuotoju į mobiliųjų surinkimo punktų sektorių, kuriame reikėjo mažiau fizinių pastangų, vairavimo laikas buvo trumpesnis ir atitiko jo sveikatos būklę.

23

J.M.A.R. apskundė INSS sprendimą nepripažinti jo nuolatinio nedarbingumo kompetentingame Ispanijos teisme, o šis 2020 m. kovo 2 d. sprendimu pripažino, kiek tai susiję su J.M.A.R. įprasta profesine veikla, jam visišką nuolatinį nedarbingumą, kaip tai suprantama pagal LGSS 194 straipsnį. Šiame sprendime, be kita ko, buvo nurodyta, kad, „neatsižvelgiant į tai, ar darbuotojas buvo paskirtas į kitas pareigas įmonėje ir šiuo metu gali dirbti, nes jam tenka vairuoti tik apie 40 min. per dieną, dėl dešinės čiurnos ir pėdos būklės jis negalėtų nuolat vairuoti, jei tektų vėl visiškai į šią veiklą įsitraukti, kaip tai įprasta sunkvežimio vairuotojo profesijai“. Šiuo sprendimu taip pat pripažinta J.M.A.R. teisė gauti mėnesinę išmoką, lygią 55 % jo dienos darbo užmokesčio.

24

2020 m. kovo 13 d.Ca Na Negreta, remdamasi Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies e punktu, pranešė J.M.A.R. apie jos darbo sutarties nutraukimą, nes dėl visiško nuolatinio nedarbingumo jis nebegalėjo vykdyti įprastos profesinės veiklos.

25

Gavęs J.M.A.R. ieškinį dėl šio nutraukimo, Juzgado de lo Social no 1 de Ibiza (Ibizos darbo teismas Nr. 1, Ispanija) 2021 m. gegužės 24 d. sprendimu jį atmetė, motyvuodamas tuo, kad pripažinimas, jog dėl visiško nuolatinio nedarbingumo jis negali vykdyti įprastos profesinės veiklos, pateisina jo darbo sutarties nutraukimą, o darbdaviui nekyla jokios teisinės pareigos perkelti jį kitas pareigas įmonėje.

26

Dėl šio sprendimo J.M.A.R. pateikė apeliacinį skundą Tribunal Superior de Justicia de las Islas Baleares (Balearų salų aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

27

Šis teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju neginčijama, jog atitinkamas darbuotojas yra neįgalus asmuo, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2000/78. Jis pabrėžia, kad bet kuriuo atveju šią išvadą patvirtina Bendrojo neįgaliųjų teisių įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, pagal kurią asmenims, kurie yra visiškai nuolat nedarbingi, pripažįstamas „neįgaliųjų“ statusas.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies e punktą, kuris nebuvo keistas nuo 1980 m. kovo 10 d. ir dėl to nebuvo pritaikytas atsižvelgiant į Direktyvą 2000/78 ir JT konvenciją, pripažinimas, kad dėl visiško nuolatinio nedarbingumo asmuo negali vykdyti įprastos profesinės veiklos, automatiškai leidžia nutraukti darbo sutartį, nereikalaujant laikytis jokių formalumų ar mokėti kompensaciją, išskyrus mėnesinę išmoką, kuri nagrinėjamu atveju sudaro 55 % darbuotojo darbo užmokesčio. Be to, šis sutarties nutraukimas nepriklauso nuo jokio išankstinio reikalavimo laikytis pareigos sudaryti „tinkamas sąlygas“, nors nagrinėjamu atveju pati Ca Na Negreta įrodė, kad įmanoma sudaryti tokias sąlygas, nes perkėlė J.M.A.R. į kitas pareigas įmonėje.

29

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas cituoja 2022 m. vasario 10 d. Sprendimą HR Rail (C‑485/20, EU:C:2022:85), iš kurio matyti, kad darbdavys privalo imtis tinkamų priemonių, kad neįgalus asmuo galėtų įsidarbinti, dirbti arba kilti tarnyboje, nebent dėl šių priemonių darbdaviui tektų neproporcinga našta.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat remiasi Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) jurisprudencija, iš kurios matyti, kad nors visiškas nuolatinis nedarbingumas neįpareigoja darbdavio atleisti darbuotojo ir nekliudo, be kita ko, perkelti jį į kitą darbo vietą įmonėje, atsižvelgiant į tai, kad šis nedarbingumas turi įtakos tik jo gebėjimui vykdyti įprastas pareigas, taigi netrukdo atlikti kitų užduočių, vis dėlto minėtas darbdavys neprivalo perkelti darbuotojo į kitas pareigas, nebent tai aiškiai numatyta kolektyvinėje darbo sutartyje arba darbo sutartyje.

31

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų atitikties Direktyvos 2000/78 5 straipsniui, siejamam su 2022 m. vasario 10 d. Sprendimu HR Rail (C‑485/20, EU:C:2022:85).

32

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Superior de Justicia de las Islas Baleares (Balearų salų aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

33

Savo dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2000/78 5 straipsnis, siejamas su Chartijos 21 ir 26 straipsniais ir JT konvencijos 2 ir 27 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad darbdavys gali nutraukti darbo sutartį dėl to, kad darbuotojas negali atlikti pagal šią sutartį jam tenkančių užduočių dėl nuolatinio nedarbingumo, kurį lėmė darbo santykių metu atsiradusi negalia, ir darbdaviui nenustatyta išankstinio reikalavimo sudaryti tinkamas sąlygas, kad šis darbuotojas galėtų išsaugoti savo darbą, ar jas išlaikyti, nei prireikus įrodyti, kad dėl tokių sąlygų sudarymo jam tektų neproporcinga našta.

34

Dėl Direktyvos 2000/78 taikymo reikia priminti, pirma, kad sąvoka „negalia“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, turi būti suprantama kaip apimanti darbingumo apribojimą, atsirandantį, be kita ko, dėl ilgalaikių fizinių, protinių ar psichikos sutrikimų, kurie kartu su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti atitinkamam asmeniui visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitų darbuotojų (2022 m. vasario 10 d. Sprendimo HR Rail, C‑485/20, EU:C:2022:85, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Antra, reikia patikslinti, kad pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punktą ji taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, kiek tai susiję, be kita ko, su atleidimo iš darbo sąlygomis.

36

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją sąvoka „atleidimas iš darbo“ apima, be kita ko, vienašalį bet kurios veiklos, nurodytos Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkte, nutraukimą (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo TP (Audiovizualinės medžiagos valstybinei televizijai montažo režisierius), C‑356/21, EU:C:2023:9, 62 punktą). Taigi ši sąvoka turi būti aiškinama kaip apimanti visus atvejus, kai darbo sutartis nutraukiama ne darbuotojo valia ir be jo sutikimo (pagal analogiją žr. 2015 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Pujante Rivera, C‑422/14, EU:C:2015:743, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37

Nagrinėjamu atveju, pirma, neginčijama, kad, kiek tai susiję su ieškovu pagrindinėje byloje, jo nedarbingumą lėmė ilgalaikis fizinis sutrikimas, susijęs su nelaimingu atsitikimu darbe. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Ispanijos vyriausybė, nors minėtas nedarbingumas netrukdo atitinkamam darbuotojui atlikti kitų pareigų pas darbdavį ar kitoje įmonėje, vis dėlto šis darbuotojas pripažįstamas „neįgaliuoju“, kaip tai suprantama pagal nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2000/78 5 straipsnis, t. y. Bendrojo neįgaliųjų teisių įstatymo 4, 40 ir 63 straipsniais. Atrodo, kad ieškovo pagrindinėje byloje darbingumo sumažėjimas dėl ilgalaikio fizinio sutrikimo gali trukdyti jam visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime, todėl jo padėtį apima sąvoka „negalia“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/78 ir šio sprendimo 34 punkte primintą jurisprudenciją.

38

Kita vertus, taip pat neginčijama, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas darbdaviui suteikiama teisė nutraukti darbo sutartį, jei dėl visiško nuolatinio nedarbingumo darbuotojas negali vykdyti įprastos profesinės veiklos įmonėje. Tai, kad atitinkamas darbuotojas prašė pripažinti visišką nuolatinį nedarbingumą ir žinojo, kad pagal šias teisės nuostatas jo darbdaviui suteikiama teisė nutraukti darbo sutartį po tokio pripažinimo, šiuo atžvilgiu nereiškia, kad šis darbuotojas sutiko nutraukti šią sutartį. Todėl sutarties nutraukimas pagal minėtas teisės nuostatas priskiriamas prie „atleidimo iš darbo sąlygų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punktą, nes tai yra darbo sutarties nutraukimas ne darbuotojo valia.

39

Taigi, tokia situacija, kokia susiklosčiusi pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį.

40

Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, pirmiausia reikia priminti, kad Direktyva 2000/78 jos taikymo srityje sukonkretinamas Chartijos 21 straipsnyje įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo principas, pagal kurį draudžiama bet kokia diskriminacija, be kita ko, dėl negalios. Be to, Chartijos 26 straipsnyje numatyta, kad Sąjunga pripažįsta ir gerbia neįgaliųjų asmenų teisę naudotis priemonėmis, užtikrinančiomis jų nepriklausomumą, socialinį bei profesinį integravimą ir dalyvavimą bendruomenės gyvenime (2022 m. vasario 10 d. Sprendimo HR Rail, C‑485/20, EU:C:2022:85, 27punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Taip pat primintina, kad JT konvencijos nuostatomis galima remtis aiškinant Direktyvos 2000/78 nuostatas, todėl ši direktyva turi būti aiškinama kiek įmanoma pagal šią konvenciją (2021 m. spalio 21 d. Sprendimo Komisia za zashtita ot diskriminatsia, C‑824/19, EU:C:2021:862, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Vis dėlto pagal minėtos konvencijos 2 straipsnio trečią pastraipą „diskriminacija dėl negalios“ – bet koks išskyrimas, atskirtis ar apribojimų taikymas dėl negalios, kuriais siekiama arba dėl kurių pabloginamos ar panaikinamos sąlygos pripažinti visas žmogaus teises ir pagrindines laisves ar naudotis jomis kaip ir kitiems asmenims politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje. Ši sąvoka apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą sudaryti tinkamas sąlygas.

43

Kiek tai susiję su tokių sąlygų sudarymų, iš Direktyvos 2000/78 5 straipsnio, siejamo su jos 20 ir 21 konstatuojamosiomis dalimis, teksto matyti, kad darbdavys privalo imtis tinkamų priemonių, t. y. atsižvelgdamas į kiekvieną individualią situaciją imtis veiksmingų ir praktinių priemonių, kad neįgalusis galėtų įsidarbinti, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių būtų neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos (2022 m. vasario 10 d. Sprendimo HR Rail, C‑485/20, EU:C:2022:85, 37 punktas).

44

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, kai darbuotojas dėl negalios visiškai nebetinka dirbti savo darbo vietoje, jo perkėlimas į kitą darbo vietą gali būti tinkama priemonė sudarant tinkamas sąlygas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 5 straipsnį, nes tai leidžia šiam darbuotojui išsaugoti savo darbą, užtikrinant visapusį ir veiksmingą dalyvavimą profesiniame gyvenime remiantis lygybės su kitais darbuotojais principu (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 10 d. Sprendimo HR Rail, C‑485/20, EU:C:2022:85, 41 ir 43 punktus).

45

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2000/78 5 straipsnį negalima įpareigoti darbdavio imtis priemonių, dėl kurių jam būtų „neproporcingai apsunkinamos <…> pareigos“. Šios direktyvos 21 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad norint nustatyti, ar dėl minėtų priemonių nebus netinkamai pasiskirstyta pareigomis, reikėtų ypač atsižvelgti į finansines ir kitas susijusias sąnaudas, į organizacijos arba įmonės dydį ir finansinius išteklius, taip pat į galimybę gauti valstybės finansavimą ar kitos rūšies pagalbą. Be to, reikia patikslinti, kad bet kuriuo atveju galimybė paskirti neįgalųjį į kitą darbo vietą egzistuoja tik tuo atveju, kai yra bent viena laisva darbo vieta, kurią atitinkamas darbuotojas gali užimti (2022 m. vasario 10 d. Sprendimo HR Rail , C‑485/20, EU:C:2022:85, 45 ir 48 punktai).

46

Taigi sąvoka „tinkamų sąlygų sudarymas“ reiškia, kad, kai darbuotojas, dėl negalios pripažįstamas visiškai netinkamu vykdyti esmines su jo darbo vieta siejamas funkcijas, jis turi būti perkeltas į kitą darbo vietą, kur turėtų reikalingą kompetenciją, gebėjimų ir galimybių, jei dėl tokios priemonės darbdaviui nekyla neproporcingos naštos (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 10 d. Sprendimo HR Rail, C‑485/20, EU:C:2022:85, 49 punktą).

47

Nagrinėjamu atveju iš pagrindinėje byloje aptariamų nacionalinės teisės nuostatų matyti, kad pagal jas leidžiama atleisti darbuotoją iš darbo, kai jis formaliai pripažįstamas netinkamu dirbti savo darbo vietoje dėl negalios, tačiau darbdaviui nenustatyta išankstinio reikalavimo imtis tinkamų priemonių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 5 straipsnį, arba toliau taikyti atitinkamas priemones, kurių jis jau ėmėsi. Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos informacijos išplaukia, kad ieškovas pagrindinėje byloje buvo perkeltas į kitas pareigas įmonėje nuo 2018 m. rugpjūčio 6 d. iki 2020 m. kovo 13 d., t. y. jo atleidimo iš darbo dienos, apie kurį darbdavys pranešė, oficialaus pripažinimo, kad jis negali vykdyti ankstesnių įprastų pareigų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nauja darbo vieta, į kurią darbuotojas buvo perkeltas ir kurią užėmė ilgiau nei metus, atrodo suderinama su fiziniais sutrikimais, atsiradusiais dėl jo nelaimingo atsitikimo darbe.

48

Kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Graikijos vyriausybė ir Europos Komisija, atrodo, kad dėl tokių teisės nuostatų darbdavys atleidžiamas nuo pareigos sudaryti tinkamas sąlygas arba prireikus išlaikyti tinkamas sąlygas, kaip antai perkelti į kitą darbo vietą, net jei atitinkamas darbuotojas turi reikalingą kompetenciją, gebėjimų ir galimybių, kad galėtų vykdyti esmines šios kitos darbo vietos funkcijas, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 17 konstatuojamąją dalį ir šio sprendimo 46 punkte primintą jurisprudenciją, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Be to, neatrodo, kad pagal minėtas teisės aktų nuostatas reikalaujama, jog darbdavys, prieš atleisdamas darbuotoją iš darbo, įrodytų, kad dėl tokio perkėlimo į kitą darbo vietą jam tektų neproporcinga našta, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 45 punkte nurodytą jurisprudenciją.

49

Aplinkybė, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas visiškas nuolatinis nedarbingumas pripažįstamas darbuotojo prašymu ir kad dėl tokio pripažinimo jis turi teisę į socialinės apsaugos išmoką, t. y. mėnesinę išmoką, kartu išsaugodamas galimybę vykdyti kitas pareigas, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.

50

Iš tiesų tokia nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią neįgalus darbuotojas yra priverstas rizikuoti prarasti darbą, kad galėtų gauti socialinę išmoką, kenkia Direktyvos 2000/78 5 straipsnio, siejamo su JT konvencijos 27 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią turi būti užtikrintas ir skatinamas naudojimasis teise į darbą, įskaitant tuos, kurie tapo neįgalūs dirbdami, taip pat darbo vietos išsaugojimas, veiksmingumui. Tai, kad minėtose nacionalinės teisės nuostatose „visiškas nuolatinis nedarbingumas“, kuris susijęs tik su darbuotojo įprastomis funkcijomis, prilyginamas darbuotojo mirčiai arba „bendram nedarbingumu“, kuris, remiantis Ispanijos vyriausybės rašytinėmis pastabomis, reiškia negalėjimą dirbti jokio darbo, prieštarauja Chartijos 26 straipsnyje numatytam neįgaliųjų profesinės integracijos tikslui.

51

Galiausiai dėl Ispanijos vyriausybės argumento, pateikto jos rašytinėse pastabose, kad tik susijusi valstybė narė kompetentinga organizuoti savo socialinės apsaugos sistemą ir nustatyti socialinės apsaugos sistemos išmokų skyrimo sąlygas, reikia priminti, kad naudodamasi šia kompetencija ta valstybė narė turi laikytis Sąjungos teisės (šiuo klausimu žr. 2022 birželio 30 d. Sprendimo INSS (Visiško nedarbingumo išmokų sumavimas), C‑625/20, EU:C:2022:508, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

52

Taigi nacionalinės teisės nuostatos socialinės apsaugos srityje negali pažeisti, be kita ko, Direktyvos 2000/78 5 straipsnio, siejamo su Chartijos 21 ir 26 straipsniais, ir numatyti, kad negalia yra darbuotojo atleidimo iš darbo priežastis, iš anksto neįpareigojant darbdavio sudaryti tinkamas sąlygas, leidžiančias šiam darbuotojui išsaugoti savo darbą, ar jas išlaikyti, nei prireikus įrodyti, kad dėl toks sąlygų sudarymo jam tektų neproporcinga našta, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 45 punkte primintą jurisprudenciją.

53

Taigi į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2000/78 5 straipsnis, siejamas su Chartijos 21 ir 26 straipsniais ir JT konvencijos 2 ir 27 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad darbdavys gali nutraukti darbo sutartį dėl to, kad darbuotojas negali atlikti pagal šią sutartį jam tenkančių užduočių dėl nuolatinio nedarbingumo, kurį lėmė darbo santykių metu atsiradusi negalia, ir kuriose darbdaviui nenustatyta išankstinio reikalavimo sudaryti tinkamas sąlygas, kad šis darbuotojas galėtų išsaugoti savo darbą, ar jas išlaikyti, nei prireikus įrodyti, kad dėl tokių sąlygų sudarymo jam tektų neproporcinga našta.

54

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 5 straipsnis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 ir 26 straipsniais ir su 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke sudarytos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, Europos bendrijos vardu patvirtintos 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimu 2010/48/EB, 2 ir 27 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad darbdavys gali nutraukti darbo sutartį dėl to, kad darbuotojas negali atlikti pagal šią sutartį jam tenkančių užduočių dėl nuolatinio nedarbingumo, kurį lėmė darbo santykių metu atsiradusi negalia, ir kuriose darbdaviui nenustatyta išankstinio reikalavimo sudaryti tinkamas sąlygas, kad šis darbuotojas galėtų išsaugoti savo darbą, ar jas išlaikyti, nei prireikus įrodyti, kad dėl tokių sąlygų sudarymo jam tektų neproporcinga našta.