–

KM ir SM, atstovaujamų radcowie prawni W. Bochenek ir P. Stalski,

–

mBank S.A., atstovaujamo radcowie prawni A. Cudna-Wagner ir K. Stokłosa, taip pat adwokat B. Miąskiewicz,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir S. Żyrek,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos C. Alves, P. Barros da Costa, A. Cunha, B. Lavrador ir A. Pimenta,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos N. Ruiz García ir A. Szmytkowska,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SM ir KM ginčą su banku mBank S.A. dėl sumų, sumokėtų pastarajam pagal hipoteka užtikrintos paskolos sutartį, turinčią būti pripažinta negaliojančia dėl joje esančių nesąžiningų sąlygų, grąžinimo.

3

Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„kadangi vartotojo apsauga būtų veiksmingesnė priėmus vienodas teisės normas nesąžiningų sąlygų atžvilgiu; <…>“

4

Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, [kad sutartyje, kurią komercinės (ūkinės) veiklos subjektas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

5

Minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [komercinės (ūkinės) veiklos subjektų] sudaromose su vartotojais.“

6

Ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėms taikomos redakcijos 1964 m. balandžio 23 d.Ustawa – Kodeks cywilny (Civilinis kodeksas, Dz. U. Nr. 16, 93 pozicija, toliau – Civilinis kodeksas) 60 straipsnyje nustatyta:

„Išskyrus įstatyme numatytas išimtis, teisinį sandorį sudarančio asmens valia gali būti išreikšta bet kokiu pakankamai ją atskleidžiančiu šio asmens elgesiu, įskaitant elektroninę formą.“

7

To paties kodekso 117 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Turtiniams reikalavimams taikomas senaties terminas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

2.   Pasibaigus senaties terminui, skolininkas gali netenkinti jam pareikšto reikalavimo, nebent atsisako remtis senatimi. Tačiau atsisakymas pasinaudoti senaties terminu šiam nepasibaigus yra negaliojantis.

21.   Pasibaigus senaties terminui, reikalavimas vartotojui nebegali būti pareikštas.“

8

Minėto kodekso 1171 straipsnyje numatyta:

„1. Išimtiniais atvejais teismas, įvertinęs šalių interesus, gali neatsižvelgti į vartotojui pareikšto ieškinio senaties termino pabaigą, jei to reikalauja teisingumas.

2. Naudodamasis 1 dalyje nurodyta teise, teismas visų pirma turi atsižvelgti į:

9

Iki 2018 m. liepos 8 d. galiojusios minėto kodekso redakcijos 118 straipsnis buvo suformuluotas taip:

„Jei specialioje nuostatoje nenumatyta kitaip, senaties terminas yra dešimt metų, o reikalavimams dėl periodinių mokėjimų ir reikalavimams, susijusiems su ūkine veikla – treji metai.“

10

Nuo 2018 m. liepos 8 d. galiojančios Civilinio kodekso redakcijos 118 straipsnyje nustatyta:

„Jei specialioje nuostatoje nenumatyta kitaip, senaties terminas yra šešeri metai, o reikalavimams dėl periodinių mokėjimų ir reikalavimams, susijusiems su ūkine veikla – treji metai. Vis dėlto senaties terminas baigiasi paskutinę kalendorinių metų dieną, išskyrus atvejus, kai senaties terminas yra trumpesnis nei dveji metai.“

11

Šio kodekso 120 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai reikalavimas tampa vykdytinas. Jei reikalavimo vykdytinumas priklauso nuo konkrečių veiksmų, kurių turi imtis kreditorius, senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią reikalavimas taptų vykdytinas, jei kreditorius būtų kuo greičiau ėmęsis veiksmų.“

12

Minėto kodekso 3851 straipsnyje nustatyta:

„1. Vartotojui nėra privalomos su juo sudarytos sutarties sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, jei pagal šias sąlygas jo teisės ir pareigos nustatomos nusižengiant nusistovėjusiems papročiams ir šiurkščiai pažeidžiant vartotojo interesus (neleistinos sutarties sąlygos). Tai netaikoma sąlygoms, kuriose nustatytos pagrindinės šalių prievolės, įskaitant kainą arba atlygį, jeigu jos suformuluotos nedviprasmiškai.

2. Jeigu pagal šio straipsnio 1 dalį sutarties sąlyga nėra privaloma vartotojui, šalims lieka privalomos likusios sutarties nuostatos.

3. Sutarties sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, yra tos sąlygos, kurių turiniui vartotojas neturėjo realios įtakos. Tai visų pirma sutarties sąlygos, perimtos iš kontrahento vartotojui pasiūlytos tipinės sutarties.

4. Pareiga įrodyti, kad dėl sąlygos buvo atskirai derėtasi, tenka tam, kuris ja remiasi.“

13

To paties kodekso 405 straipsnyje numatyta:

„Asmuo, kuris be teisinio pagrindo gavo turtinės naudos kito asmens sąskaita, privalo tą naudą grąžinti natūra arba, jei tai neįmanoma, atlyginti jos vertę.“

14

Civilinio kodekso 410 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Pirmesnių straipsnių nuostatos taikomos, be kita ko, nepagrįsto prievolės įvykdymo atveju.

2.   Prievolė yra įvykdyta nepagrįstai, jeigu ją įvykdęs asmuo jokios prievolės apskritai neturėjo arba jos neturėjo asmeniui, kuriam ją įvykdė, arba jeigu išnyko prievolės vykdymo pagrindas, arba nebuvo pasiektas numatytas prievolės įvykdymo tikslas, arba jeigu teisės aktas, kuriuo buvo grindžiama prievolė, negaliojo ir po prievolės įvykdymo netapo galiojantis.“

15

To paties kodekso 455 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba nekyla iš prievolės pobūdžio, prievolė turi būti įvykdyta nedelsiant po to, kai iš skolininko pareikalaujama ją įvykdyti.“

16

Civilinio kodekso 481 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu skolininkas vėluoja įvykdyti piniginę prievolę, kreditorius gali reikalauti sumokėti palūkanas už vėlavimo laikotarpį net jei nėra patyręs jokios žalos ir net jei vėlavimas atsirado dėl aplinkybių, už kurias skolininkas nėra atsakingas.“

17

2009 m. vasario 18 d. SM ir KM su mBank sudarė hipoteka užtikrintos paskolos, išreikštos Lenkijos zlotais (PLN) ir indeksuotos Šveicarijos frankais (CHF), sutartį su kintamąja palūkanų norma (toliau – paskolos sutartis).

18

Pagal šią sutartį SM ir KM privalėjo mokėti mėnesio įmokas Lenkijos zlotais, konvertavus pagal mokėjimo dieną mBank paskelbtoje valiutų kursų lentelėje nurodytą Šveicarijos franko pardavimo kursą (toliau – valiutos konvertavimo sąlygos).

19

Manydami, kad valiutos konvertavimo sąlygos yra nesąžiningos, 2019 m. liepos 4 d. SM ir KM pateikė mBank pretenziją. Šioje pretenzijoje SM ir KM reikalavo per 30 dienų grąžinti dėl paskolos sutarties negaliojimo šio banko nepagrįstai gautas mėnesio įmokas, kurių suma 242238,61 PLN (apie 52277 EUR), o jei nebūtų pagrindo pripažinti šią sutartį negaliojančia, grąžinti 52298,92 PLN (apie 11288 EUR) dydžio mėnesio įmokų (sumokėtų dengiant pagrindinę paskolos sumą ir palūkanas) permoką, kurią šis bankas gavo laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 20 d. iki 2019 m. kovo 18 d.

20

2019 m. liepos 16 d. raštu mBank atsakė į šią pretenziją ir nurodė, kad paskolos sutartis yra teisėta, galiojanti ir joje nėra nesąžiningų sąlygų.

21

2019 m. liepos 31 d. SM ir KM kreipėsi į Sąd Rejonowy dla Warszawy-Śródmieścia w Warszawie (Varšuvos miesto centro apylinkės teismas, Lenkija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą – su prašymu pasiūlyti sudaryti taikos sutartį, pagal kurią mBank sumokėtų jiems šio sprendimo 19 punkte nurodytas sumas.

22

2019 m. gruodžio 4 d.mBank atsakė į šį prašymą ir nurodė nematantis galimybės sudaryti taikos sutarties.

23

2019 m. gruodžio 13 d. viešame teismo posėdyje, kuriame mBank nedalyvavo, SM ir KM prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nurodė palaikantys savo reikalavimus. Todėl šis teismas konstatavo, kad jokio susitarimo nepasiekta, ir nutraukė taikinimo bylą.

24

2020 m. rugpjūčio 10 d. SM ir KM nurodė sutinkantys, kad paskolos sutartis būtų pripažinta negaliojančia visa, taip pat manantys, kad paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia yra jiems naudingas, ir žinantys sutarties negaliojimo pasekmes, įskaitant teisines ir finansines.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui informavus SM ir KM apie paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmes, 2020 m. spalio 27 d. to teismo posėdyje jie pareiškė suprantantys šias pasekmes ir sutinkantys, kad sutartis būtų pripažinta negaliojančia.

26

Minėtas teismas konstatuoja, kad paskolos sutartyje esančios valiutos konvertavimo sąlygos yra nesąžiningos ir kad ši sutartis negalėtų išlikti, jei sąlygos būtų panaikintos.

27

Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su Direktyva 93/13, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jeigu nesąžiningų sąlygų panaikinimas lemia visos paskolos sutarties pripažinimą negaliojančia, kontrahentai turi teisę reikšti abipusius reikalavimus grąžinti visų pinigų sumų, nepagrįstai sumokėtų vykdant sutartį, ekvivalentą.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad neteisėtų sutarties sąlygų neprivalomumo pasekmes reglamentuojančios Lenkijos teisės aiškinimas laikytas nusistovėjusiu iki 2021 m. gegužės 7 d.Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) nutarties.

29

Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė, kad aiškinimas, pagal kurį Lenkijos teismai privalo ex officio išnagrinėti, ar su vartotojais sudarytose sutartyse yra nesąžiningų sąlygų, ir pripažinti tokias sąlygas absoliučiai negaliojančiomis, neatitiko Teisingumo Teismo jurisprudencijos, pagal kurią vartotojas gali sutikti su nesąžiningos sąlygos taikymu. Iš tiesų, viena vertus, kadangi tokiu atveju atitinkama nesąžininga sąlyga sukelia visas pasekmes, taikytina sankcija yra ne absoliutus šios sąlygos negaliojimas, o veikiau jos „suspenduotas neprivalomumas“. Kita vertus, Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) konstatavo: kadangi pripažinus paskolos sutartį, kurioje yra nesąžininga sąlyga, negaliojančia suinteresuotas komercinės (ūkinės) veiklos subjektas turi teisę reikalauti grąžinti pagrindinę paskolos sumą, jam taip pat turi būti pripažinta teisė remtis šios sąlygos neprivalomumu ir iš to kylančiu sutarties negaliojimu.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo abejonių dėl sąvokos „suspenduotas neprivalomumas“ atitikties Direktyvai 93/13. Šis teismas pažymi, jog ši sąvoka reiškia, kad sandoris tebegalioja, tik nesukelia pasekmių, kol vartotojas prireikus pareiškia savo sutikimą. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nesąžininga sąlyga turi būti laikoma niekada neegzistavusia ir kad nacionalinis teismas turi taikyti visas nesąžininga pripažintos sutarties sąlygos neprivalomumo pasekmes, nelaukdamas, kol vartotojas pateiks atitinkamą pareiškimą.

31

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad iš 2021 m. gegužės 7 d.Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) nutarties matyti, jog nesąžininga sąlyga išlieka „sustabdyta“, kol vartotojas pateikia oficialų pareiškimą, kuriuo patvirtina, pirma, nesutinkantis, kad ši sąlyga būtų palikta galioti, antra, žinantis, kad minėtos sąlygos negaliojimas lemia sutarties, kurios dalis ji yra, pripažinimą negaliojančia, taip pat suprantantis šio pripažinimo negaliojančia pasekmes ir, trečia, sutinkantis, kad ši sutartis būtų pripažinta negaliojančia (toliau – oficialus pareiškimas). Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pareiga pateikti tokį pareiškimą nekyla nei iš Direktyvos 93/13, nei iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos. Tuo remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro išvadą, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies taikymo susiejimas su oficialaus pareiškimo pateikimu pažeidžia šią nuostatą.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pabrėžia, kad kol sutarties galiojimo sustabdymas tęsiasi, suinteresuotas komercinės (ūkinės) veiklos subjektas negali reikalauti vykdyti šioje sutartyje nustatytų prievolių, todėl senaties terminas jam negali prasidėti.

33

Be to, šio teismo teigimu, kai vartotojas neteismine tvarka pateikia prašymą pripažinti nesąžiningą sąlygą negaliojančia, komercinės (ūkinės) veiklos subjektas negali patikrinti, ar šis vartotojas buvo informuotas apie savo teises ir šios sąlygos pripažinimo negaliojančia pasekmes. Momentas, kai vartotojas pateikė prašymą dėl nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia ir pareiškė suvokiantis savo teises ir tokio pripažinimo pasekmes, yra svarbus, nes lemia kreditoriaus reikalavimų taikyti restituciją senaties termino eigos pradžią, šių reikalavimų pripažinimo vykdytinais ir jų įskaitymo galimybę.

34

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl 2021 m. gegužės 7 d.Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) nutartyje pateikto Lenkijos teisės išaiškinimo, pagal kurį komercinės (ūkinės) veiklos subjekto vartotojui pareikšto reikalavimo grąžinti dėl sutarties pripažinimo negaliojančia jo gautą naudą senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo tos dienos, kai vartotojas pateikia oficialų pareiškimą, nes, anot šio teismo, toks aiškinimas prieštarauja veiksmingumo principui.

35

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal šį aiškinimą, jei vartotojas nepateiks oficialaus pareiškimo, šio reikalavimo senaties terminas niekada nesueis. Be to, net jei vartotojas pateiktų tokį pareiškimą, tačiau komercinės (ūkinės) veiklos subjektas ginčytų, kad tai yra „aiškus vartotojo pareiškimas, patvirtinantis, kad jis buvo išsamiai informuotas“, kaip to reikalauja Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas), ir teigtų, kad dėl to jis nesukelia teisinių pasekmių, nurodyto reikalavimo senaties terminas neprasidėtų.

36

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, dėl tokio aiškinimo komercinės (ūkinės) veiklos subjektas atsiduria geresnėje teisinėje padėtyje nei vartotojas, nes to subjekto reikalavimo senaties terminas visada pradedamas skaičiuoti vėliau nei vartotojo reikalavimo senaties terminas. Jis taip pat pradedamas skaičiuoti vėliau nei tuo atveju, kai bankas pareiškia reikalavimą pripažinus negaliojančia sutartį, kurioje nėra nesąžiningų sąlygų, todėl pažeidžiamas lygiavertiškumo principas. Be to, šis teismas mano, kad, komercinės (ūkinės) veiklos subjektui suteikus tokią palankią teisinę padėtį, taip pat pažeidžiamas veiksmingumo principas ir Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalis, nes nesąžiningų sąlygų turinčią sutartį parengusiam komercinės (ūkinės) veiklos subjektui de facto užtikrinama, kad jo reikalavimui nebus taikomas senaties terminas, jei vartotojas prieš tai aiškiai nepraneša žinantis apie sutartyje esančias nesąžiningas sąlygas ir iš jų kylančias teisines pasekmes.

37

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad komercinės (ūkinės) veiklos subjekto reikalavimo senaties terminas turi būti pradedamas skaičiuoti vėliausiai nuo dienos, kai jis gauna pirmąjį vartotojo raštą, kuriame remiamasi sutarties negaliojimu arba nesąžiningų sąlygų buvimu. Tokiu atveju komercinės (ūkinės) veiklos subjektas turėtų suprasti, kad vartotojas žino apie tos sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmes ir su jomis sutinka.

38

Šis teismas netgi mano, kad pagal bendrąją taisyklę komercinės (ūkinės) veiklos subjekto reikalavimo senaties terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai jis įvykdo savo prievolę, arba nuo šiek tiek vėlesnės datos. Šiuo klausimu jis nurodo, kad, atsižvelgiant į banko turimos patirties lygį, galima daryti išvadą, kad rengdamas sutartį, kurioje yra nesąžiningų sąlygų, jis nuo pat pradžių turi žinoti, kad šioje sutartyje yra tokių sąlygų ir kad dėl to šalys viena kitai turės grąžinti sutartyje numatytą naudą. Minėtas teismas priduria, kad 2010 m. gruodžio 27 d.Sąd Okręgowy w Warszawie – Sąd Ochrony Konkurencji i Konsumentów (Varšuvos apygardos teismas – Konkurencijos ir vartotojų apsaugos teismas, Lenkija) byloje, kurioje mBank buvo viena iš šalių, nusprendė, kad sąlyga, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra neteisėta. Tuo remdamasis jis daro išvadą, kad pripažinus, jog banko reikalavimo grąžinti pagrindinę paskolos sumą senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo tos dienos, kai suinteresuotas vartotojas pateikia oficialų pareiškimą, būtų ne tik pritarta neteisėtam komercinės (ūkinės) veiklos subjekto elgesiui, bet jis būtų skatinamas taip elgtis, o tai prieštarautų Direktyvai 93/13.

39

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog kai kurie Lenkijos teismai pripažįsta, kad dėl Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) pateikto išaiškinimo vartotojo skolinis reikalavimas bankui tampa vykdytinas tik po to, kai jis laisva valia ir sąmoningai pareiškia pritariantis sutarties pripažinimui negaliojančia.

40

Jei tokiam aiškinimui būtų pritarta, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, tai lemtų, kad net vartotojui iš anksto pareikalavus iš banko grąžinti dėl su juo sudarytos sutarties negaliojimo nepagrįstai sumokėtas sumas, šis jos reikalavimas nebūtų vykdytinas, todėl jis galėtų reikalauti įstatyme nustatyto dydžio delspinigių tik nuo nurodyto pareiškimo pateikimo dienos. Šio teismo teigimu, nustatant naują vartotojo teisės gauti delspinigius įgyvendinimo sąlygą pažeidžiamas lygiavertiškumo principas, nes pagal bendruosius Lenkijos civilinės teisės principus neterminuotas reikalavimas tampa vykdytinas pateikus raginimą atsiskaityti. Toks aiškinimas ne tik prieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai, bet ir sudaro palankesnes sąlygas komercinės (ūkinės) veiklos subjekto elgesiui, kai tyčia delsiama tenkinti vartotojo reikalavimą, ir taip vilkinamas atitinkamas teismo procesas.

41

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, remiantis Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) išaiškinimu, vartotojo reikalavimas grąžinti sumas, jo sumokėtas pagal paskolos sutartį, pripažintą negaliojančia dėl joje esančių nesąžiningų sąlygų, turi būti sumažintas palūkanų už pagrindinę paskolą, kurias jis būtų turėjęs sumokėti atitinkamam bankui, jeigu kredito sutartis būtų galiojanti, dydžiu. Šiam teismui kyla klausimas, ar Direktyva 93/13 ir veiksmingumo bei lygiavertiškumo principai leidžia taip apriboti vartotojo reikalavimą dėl grąžinimo.

42

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad būtinybė taip apriboti vartotojo reikalavimą aiškinama tuo, kad jei pinigų sumos būtų grąžintos vartotojui visos, vartotojas nepagrįstai praturtėtų. Vis dėlto jis mano, kad toks aiškinimas prieštarauja lygiavertiškumo principui, nes apriboja vartotojo teisę atgauti sumas, kurias jis nepagrįstai sumokėjo bankui, nors pats bankas gali reikalauti grąžinti visas vartotojui nepagrįstai sumokėtas sumas.

43

Be to, anot jo, toks aiškinimas taip pat prieštarauja veiksmingumo principui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad toks aiškinimas, viena vertus, pažeidžia šį principą lygiai taip pat, kaip ir suteikiant bankams teisę susigrąžinti iš vartotojų sumas už paskolos panaudojimą ne pagal sutartį, ir, kita vertus, prilygsta vartotojo reikalavimo taikyti restituciją apribojimui laiko atžvilgiu, kuris prieštarauja Direktyvai 93/13, remiantis 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimu Gutiérrez Naranjo ir kt. (C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980).

44

Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla Warszawy – Śródmieścia w Warszawie (Varšuvos miesto centro apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 93/13] 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, taip pat veiksmingumo ir lygiavertiškumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos teismui draudžiama aiškinti nacionalinės teisės aktus taip, kad tuo atveju, kai į sutartį yra įtraukta nesąžininga sąlyga, be kurios ši sutartis negali būti vykdoma:

45

mBank teigia, kad prejudicinio klausimo 1–3 punktais iš esmės siekiama, kad Teisingumo Teismas išaiškintų Lenkijos teisės normas, o tai nepriklauso jo jurisdikcijai.

46

Šiuo klausimu mBank teigia, kad sankcijos, taikytinos, jei sutartis neatitinka Direktyvos 93/13 ir dėl to negali toliau galioti pašalinus nesąžininga pripažintą sąlygą, turi būti nustatytos nacionalinėje teisėje, o ją aiškinti ir taikyti turi ne Teisingumo Teismas, bet nacionaliniai teismai.

47

Primintina, kad SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną priimti sprendimams pastarųjų teismų nagrinėjamose bylose. Šitaip teismams bendradarbiaujant, pagrindinę bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris vienintelis tiksliai žino ginčą sukėlusias faktines aplinkybes ir kuris turi prisiimti atsakomybę už būsimą teismo sprendimą, privalo įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Taigi, jeigu pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (2021 m. gruodžio 16 d. Nutarties Fedasil, C‑505/21, EU:C:2021:1049, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

48

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nacionalinis teisinis Direktyvoje 93/13 vartotojams garantuojamos apsaugos reglamentavimas negali pakeisti šios apsaugos apimties, taigi ir jos turinio, ir taip sumenkinti šios apsaugos veiksmingumo sustiprinimo, kurio Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė priimdamas vienodas teisės normas dėl nesąžiningų sąlygų, kaip nurodyta šios direktyvos dešimtoje konstatuojamojoje dalyje (2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Be to, nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinę teisę, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į Direktyvos 93/13 tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas, o Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo reikalavimas apima nacionaliniams teismams tenkančią pareigą prireikus pakeisti suformuotą nacionalinę jurisprudenciją, jeigu ji pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu nacionalinės teisės išaiškinimu (2020 m. birželio 4 d. Sprendimo Kancelaria Medius, C‑495/19, EU:C:2020:431, 47 ir 50 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

50

Kadangi nagrinėjamu atveju prejudicinio klausimo 1–3 punktuose kalbama apie Direktyvos 93/13, o ne nacionalinės teisės nuostatų aiškinimą, reikia atmesti Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimu grindžiamą mBank argumentą.

51

Darytina išvada, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į prejudicinio klausimo 1–3 punktus.

52

Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad prireikus pripažinti banko su vartotoju sudaryta hipoteka užtikrintos paskolos sutartį negaliojančia visą dėl to, kad šioje sutartyje yra nesąžininga sąlyga, be kurios ji negali išlikti:

53

Siekiant atsakyti į šį klausimą primintina, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nesąžiningos sąlygos nėra privalomos vartotojui. Kaip matyti iš jurisprudencijos, tai yra imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą, sutartyje nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę (2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen, C‑147/16, EU:C:2018:320, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54

Be to, atlikdamas jam pagal Direktyvos 93/13 nuostatas tenkančias funkcijas nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti, ar sutarties sąlygą yra nesąžininga, ir taip atsverti tarp vartotojo ir komercinės (ūkinės) veiklos subjekto esantį teisių ir pareigų pusiausvyros nebuvimą (2018 m. gegužės 17 d. Sprendimas Karel de GroteHogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen, C‑147/16, EU:C:2018:320, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

55

Taigi pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį nacionaliniai teismai privalo netaikyti nesąžiningų sutarties sąlygų, kad jos nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, nebent šis tam prieštarauja (2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

56

Vis dėlto vartotojui suteikta galimybė prieštarauti Direktyvos 93/13 taikymui negali būti suprantama taip, kad vartotojui siekiant pasinaudoti iš šios direktyvos kylančiomis teisėmis jis turi pozityvią pareigą pateikti teismui oficialų pareiškimą, kuriame remtųsi šios direktyvos nuostatomis.

57

Šią galimybę sudaro tik vartotojui suteikta teisė po to, kai nacionalinis teismas jį informavo, nesiremti sąlygos nesąžiningumu ir neprivalomumu, taip duodant laisvą ir pakankamai informacija pagrįstą sutikimą dėl nagrinėjamos sąlygos taikymo (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimą Dziubak, C‑260/18, EU:C:2019:819, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Galimybė pasinaudoti šia teise ir kartu atsisakyti remtis Direktyvoje 93/13 numatyta apsauga savaime reiškia, kad ši apsauga vartotojui suteikiama iš anksto.

58

Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 53 ir 55 punktuose primintos suformuotos jurisprudencijos, pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad nesąžiningos sąlygos nebūtų privalomos vartotojams, ir tokių padarinių negalima sustabdyti ar susieti su nacionalinėje teisėje arba nacionalinėje jurisprudencijoje numatytomis sąlygomis.

59

Vadinasi, pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį draudžiamas toks nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį vartotojas, siekdamas pasinaudoti iš šios direktyvos kylančiomis teisėmis, privalo teismui pateikti oficialų pareiškimą.

60

Be to, toks aiškinimas taip pat prieštarauja šio sprendimo 54 ir 55 punktuose primintai nacionalinio teismo pareigai prireikus ex officio netaikyti nesąžiningų sąlygų tam, kad jos nesukeltų privalomų padarinių vartotojui, net jeigu šis neatvyko į teismo posėdį (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 4 d. Sprendimo Kancelaria Medius, C‑495/19, EU:C:2020:431, 52 punktą).

61

Be to, nustačius vartotojui pareigą pateikti oficialų pareiškimą, kad galėtų pasinaudoti savo teisėmis, galėtų būti panaikintas atgrasomasis poveikis, kurį pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį kartu su šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalimi siekiama priskirti konstatavimui, kad komercinės (ūkinės) veiklos subjekto su vartotojais sudarytų sutarčių sąlygos yra nesąžiningos (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 63 punktas), nes tokia pareiga skatintų komercinės (ūkinės) veiklos subjektus netenkinti neteisminius vartotojų prašymus pripažinti negaliojančiomis nesąžiningas sąlygas, žinant, kad siekdami pasinaudoti iš šios direktyvos kylančiomis teisėmis vartotojai privalo teismui pateikti oficialų pareiškimą.

62

Be to, kiek tai susiję su teismo, nagrinėjančio reikalavimą taikyti restituciją pripažinus banko su vartotoju sudarytą hipoteka užtikrintos paskolos sutartį negaliojančia dėl to, kad joje yra nesąžiningų sąlygų, be kurių ji negali išlikti, galimybe grąžinant vartotojo pagal šią sutartį sumokėtas sumas jam priklausančią kompensaciją sumažinti palūkanų, kurias šis bankas turėtų teisę gauti, jei sutartis būtų galiojanti, ekvivalentu, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokiomis aplinkybėmis pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį teismams draudžiama aiškinti valstybės narės teisę taip, kad šis bankas turėtų teisę reikalauti iš vartotojo kompensacijos, viršijančios pagal šią sutartį sumokėtą pinigų sumą ir įstatyme nustatyto dydžio delspinigius, skaičiuojamus nuo raginimo sumokėti pateikimo dienos. (šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 84 punktą).

63

Atsižvelgdamas į šią išlygą dėl įstatyme nustatyto dydžio delspinigių Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį bankas turi teisę reikalauti iš vartotojo kompensacijos, viršijančios pagal šią sutartį sumokėtą pinigų sumą, taigi ir gauti atlygį už tai, kad vartotojas naudojasi šia pinigų suma, padėtų panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį komercinės (ūkinės) veiklos subjektams turi minėtos sutarties pripažinimas negaliojančia, ir taip kliudytų siekti Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodyto ilgalaikio tikslo (šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 76–78 punktus).

64

Vadinasi, tiek, kiek pagal Direktyvą 93/13 bankas neturi galimybės reikalauti kompensacijos, viršijančios pagal negaliojančia pripažintą sutartį sumokėtą pinigų sumą ir įstatyme nustatyto dydžio delspinigius, skaičiuojamus nuo raginimo sumokėti pateikimo dienos, šioje direktyvoje taip pat atmetama galimybė šiam bankui suteikti naudos, kompensaciją, priklausančią vartotojui, grąžinant jo pagal šią sutartį sumokėtas sumas sumažinant palūkanų, kurias šis bankas turėtų teisę gauti, jei sutartis būtų galiojanti, ekvivalentu.

65

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad prireikus pripažinti banko su vartotoju sudarytą hipoteka užtikrintos paskolos sutartį negaliojančia visą dėl to, kad šioje sutartyje yra nesąžininga sąlyga, be kurios ji negali išlikti:

66

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad prireikus pripažinti banko su vartotoju sudarytą hipoteka užtikrintos paskolos sutartį negaliojančia visą dėl to, kad šioje sutartyje yra nesąžininga sąlyga, be kurios ji negali išlikti: