1

Apeliaciniu skundu Dyson Ltd ir kitos keturiolika apeliančių prašo panaikinti 2021 m. gruodžio 8 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Dyson ir kt. / Komisija (T‑127/19, EU:T:2021:870; toliau – skundžiamas sprendimas); šiuo sprendimu Bendrasis Teismas atmetė jų ieškinį, kuriuo jos prašė atlyginti žalą, jų teigimu, patirtą dėl to, kad Europos Komisija priėmė 2013 m. gegužės 3 d. Deleguotąjį reglamentą (ES) Nr. 665/2013, kuriuo dėl dulkių siurblių energijos vartojimo ženklinimo reikalavimų nustatymo papildoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/30/ES (OL L 192, 2013, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 59, 2017, p. 40; toliau – ginčijamas reglamentas).

2

2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/30/ES dėl su energija susijusių gaminių suvartojamos energijos ir kitų išteklių nurodymo ženklinant gaminį ir apie jį pateikiant standartinę informaciją (OL L 153, 2010, p. 1) buvo panaikinta 2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1369, kuriuo nustatoma energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo sistema ir panaikinama Direktyva 2010/30/ES (OL L 198, 2017, p. 1). Šios direktyvos 5 ir 8 konstatuojamosiose dalyse buvo nustatyta:

<…>

3

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo nurodyta:

„1.   Šia direktyva nustatoma sistema, kurios paskirtis – suderinti nacionalines priemones, susijusias su informacija galutiniams naudotojams, ypač ženklinant ir pateikiant standartinę informaciją apie gaminį, taip pat susijusias su energijos naudojimu ir, prireikus, kitų svarbių išteklių suvartojimu gaminio naudojimo metu, ir papildoma informacija apie su energija susijusius gaminius, taip suteikiant galutiniams naudotojams galimybę pasirinkti efektyvesnius gaminius.

2.   Ši direktyva taikoma su energija susijusiems gaminiams, kuriuos naudojant daroma didelė tiesioginė ar netiesioginė įtaka energijos ir, kai tinka, kitų svarbių išteklių suvartojimui.“

4

Remiantis tos pačios direktyvos 5 straipsnio a ir b punktais, valstybės narės turėjo užtikrinti, kad „tiekėjai, teikiantys į rinką arba pradedantys naudoti gaminius, kuriems taikomas deleguotas teisės aktas, laikydamiesi šios direktyvos ir deleguoto teisės akto pateiktų etiketę ir vardinių parametrų lentelę“ ir kad „tiekėjai parengtų pakankamai išsamią techninę dokumentaciją, kuria remiantis būtų galima įvertinti etiketėje ir vardinių parametrų lentelėje pateiktos informacijos tikslumą“.

5

Direktyvos 2010/30 10 straipsnyje „Deleguoti teisės aktai“ buvo nustatyta:

„1.   Kiekvienam gaminio tipui pagal šį straipsnį Komisija deleguotuose teisės aktuose pagal 11, 12, 13 straipsnius nustato išsamią informaciją, susijusią su etiketėmis ir vardinių parametrų lentelėmis.

Jei gaminys atitinka 2 dalyje išvardytus kriterijus, jam taikomas deleguotas teisės aktas pagal 4 dalį.

Deleguotų teisės aktų nuostatomis dėl etiketėje ir vardinių parametrų lentelėje pateikiamos informacijos apie naudojant gaminį suvartojamą energiją ir kitus svarbius išteklius siekiama geriau informuoti galutinius naudotojus, kad rinkdamiesi gaminius jie galėtų priimti labiau informacija pagrįstus sprendimus, ir sudaryti sąlygas rinkos priežiūros institucijoms patikrinti, ar gaminiai atitinka pateiktą informaciją.

<…>

4.   Deleguotuose teisės aktuose visų pirma nurodoma:

<…>

<…>

6

Šios direktyvos 11 straipsnio „Delegavimas“ 1 dalyje buvo nurodyta:

„Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti 10 straipsnyje nurodytus deleguotus teisės aktus penkerių metų laikotarpiui nuo 2010 m. birželio 19 d. Komisija pateikia ataskaitą dėl deleguotų įgaliojimų ne vėliau kaip likus šešiems mėnesiams iki penkerių metų laikotarpio pabaigos. Įgaliojimų delegavimas automatiškai pratęsiamas tokios pačios trukmės laikotarpiams, išskyrus atvejus, kai Europos Parlamentas ar [Europos Sąjungos] Taryba jį atšaukia pagal 12 straipsnį.“

7

Remdamasi Direktyva 2010/30 suteiktais įgaliojimais Komisija priėmė ginčijamą reglamentą, kuriuo įgyvendinama ši direktyva, kiek tai susiję su dulkių siurblių energijos vartojimo ženklinimu. Šiuo tikslu ji patvirtino bandymo metodą, skirtą, be kita ko, dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumui ir dulkių surinkimui matuoti; bandymas buvo atliekamas su tuščia dulkių talpykla bandomojo siurbimo ant įvairių rūšių paviršių pradžioje (toliau – tuščios dulkių talpyklos bandymas).

8

Pirmoji apeliantė yra tam tikros konstrukcijos dulkių siurblių, vadinamų „cikloninių“ dulkių siurblių, kurių energijos vartojimo efektyvumas didesnis už kitų tipų dulkių siurblius, gamintoja. Šis efektyvumas buvo nepakankamai įvertintas dėl Komisijos pasirinkto bandymo metodo, nes tas metodas neleido atsižvelgti į kitų tipų dulkių siurblių efektyvumo mažėjimą, pamažu užsipildant jų dulkių talpykloms. Ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. spalio 7 d., pirmoji apeliantė prašė panaikinti minėtą reglamentą, be kita ko, teigdama, kad Komisija neturėjo kompetencijos taikyti tokį bandymo metodą. Šiuo klausimu ji teigė, kad taikant šį metodą nebuvo atsižvelgta į dulkių siurblio efektyvumą jį „naudojant“, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalį. Tas ieškinys buvo atmestas 2015 m. lapkričio 11 d. Sprendimu Dyson / Komisija (T‑544/13, EU:T:2015:836).

9

Išnagrinėjus pirmosios apeliantės apeliacinį skundą, tas sprendimas buvo panaikintas 2017 m. gegužės 11 d. Sprendimu Dyson / Komisija (C‑44/16 P, EU:C:2017:357; toliau – sprendimas dėl apeliacinio skundo) ir byla grąžinta Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl tam tikrų ieškinio dėl panaikinimo aspektų, t. y. pirma, dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos Komisijos kompetencijos nustatyti jos pasirinktą bandymo metodą nebuvimu, ir, antra, dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo vienodo požiūrio principo pažeidimu.

10

2018 m. lapkričio 8 d. Sprendime Dyson / Komisija (T‑544/13 RENV, EU:T:2018:761; toliau – sprendimas dėl panaikinimo), kuris yra įsiteisėjęs, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija neatsižvelgė į esminį pagal Direktyvą 2010/30 suteiktų įgaliojimų aspektą, t. y. kad vartotojams teikiama informacija turi būti susijusi su prietaisų energijos vartojimo efektyvumu juos „naudojant“. Todėl jis panaikino ginčijamą reglamentą ir nenagrinėjo trečiojo pagrindo.

11

2019 m. vasario 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pirmosios apeliantės ir kitų apeliančių, kurios yra ekonomiškai susijusios, ieškinį; juo prašė atlyginti žalą, kurią teigė patyrusios dėl ginčijamo reglamento neteisėtumo. Jos iš esmės nurodė, kad Komisija padarė kelis pakankamai aiškius teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimus, dėl kurių gali kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė, t. y. pažeidė Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalį, vienodo požiūrio principą, gero administravimo principą, rūpestingumo pareigą ir galiausiai teisę užsiimti profesine veikla.

12

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė apeliančių ieškinį ir priteisė iš jų bylinėjimosi išlaidas, nusprendęs, kad nė vienas iš nurodytų pažeidimų, nors ir buvo pripažinti įrodytais, nėra pakankamai aiškus nurodytos teisės normos pažeidimas.

13

Pirma, dėl Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalimi Komisijai suteiktų įgaliojimų pažeidimo Bendrasis Teismas visų pirma konstatavo, kad Komisija neturėjo jokios diskrecijos, tačiau jis pažymėjo, jog šios išvados nepakako konstatuoti, kad padarytas pakankamai aiškus šios nuostatos pažeidimas, ir nurodė, kad taip pat reikėjo atsižvelgti į reglamentuotinų situacijų sudėtingumą, teisės aktų taikymo ar aiškinimo sunkumus, pažeistos normos aiškumą ir tikslumą ir padarytos klaidos tyčinį ar nepateisinamą pobūdį (skundžiamo sprendimo 36–38 punktai). Išnagrinėjęs aplinkybes, kuriomis šiais įvairiais aspektais buvo padarytas pažeidimas, Bendrasis Teismas toliau konstatavo, kad kilo sunkumų aiškinant ir taikant Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalį ir apskritai visą šią direktyvą (skundžiamo sprendimo 45 ir 97 punktai) ir kad remiantis keliais veiksniais buvo galima patvirtinti pateisinamą klaidos pobūdį ir techninį spręstinų problemų sudėtingumą (skundžiamo sprendimo 97 punktas). Remdamasis šiais veiksniais jis nusprendė, kad įprastai apdairi ir rūpestinga administracinė institucija galėjo numatyti, jog pasirinkimas taikyti pilnos dulkių talpyklos naudojimo metodą, kai bandymas atliekamas tol, kol talpykla užpildoma iki tam tikro lygio, o ne tuščios dulkių talpyklos bandymo metodą, yra rizikingas, ir atitinkamai, kad Komisija akivaizdžiai ir šiurkščiai neviršijo savo diskrecijos ribų (skundžiamo sprendimo 97 punktas).

14

Antra, dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo, kiek tai susiję su įvairių atitinkamų ūkio subjektų gaminamų dulkių siurblių tipais, Bendrasis Teismas pripažino, kad pagrįstų abejonių dėl rezultatų, kuriuos galima gauti taikant Europos elektrotechnikos standartizacijos komiteto (Cenelec) priimto darniojo standarto EN 60312‑1:2013 (toliau – Cenelec standartas) 5.9 punkte nurodytą bandymo metodą, mokslinio pagrįstumo ir jų tikslumo pakanka, kad būtų galima pripažinti, kad, neatsižvelgiant į bet kokį objektyvų skirtumą tarp „cikloninių“ dulkių siurblių ir kitų tipų dulkių siurblių, Komisija, pasirinkusi tuščios talpyklos bandymo metodą, akivaizdžiai ir šiurkščiai neviršijo savo diskrecijos ribų ir nepadarė pakankamai aiškaus vienodo požiūrio principo pažeidimo (skundžiamo sprendimo 110 ir 111 punktai).

15

Trečia, dėl gero administravimo principo ir rūpestingumo pareigos pažeidimo Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija tos pareigos nepažeidė, kad nebuvo įrodyta, jog ji pažeidė nešališkumo pareigą ar piktnaudžiavo procesu ir galiausiai pažeidė gero administravimo principą (skundžiamo sprendimo 117 punktas), ir kad bet kuriuo atveju ji akivaizdžiai ir šiurkščiai neviršijo savo diskrecijos ribų ir nepadarė pakankamai aiškaus gero administravimo principo pažeidimo dėl tų pačių motyvų, kokie nurodyti dėl dviejų pirmųjų tariamų pažeidimų (skundžiamo sprendimo 118 punktas).

16

Galiausiai, ketvirta, dėl teisės užsiimti profesine veikla pažeidimo Bendrasis Teismas nusprendė, kad nebuvo įrodytas laisvės užsiimti verslu ar teisės į nuosavybę pažeidimas (skundžiamo sprendimo 130 punktas) ir kad, be to, ieškovių argumentai iš esmės yra identiški argumentams, pateiktiems dėl kitų trijų nurodytų pažeidimų, kiek tai susiję su pasirinkimo netaikyti Cenelec standarto 5.9 punkte nustatyto bandymo metodo pagrįstumu, todėl juos reikia atmesti dėl tų pačių motyvų (skundžiamo sprendimo 131 punktas).

17

Apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

18

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

19

Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės nurodo septynis pagrindus.

20

Pirmieji keturi apeliacinio skundo pagrindai susiję su Bendrojo Teismo vertinimu, kad Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies pažeidimas nėra pakankamai aiškus Sąjungos teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimas. Penktasis–septintasis pagrindai susiję su Bendrojo Teismo vertinimu, kad atitinkamai tariami vienodo požiūrio principo, gero administravimo principo, rūpestingumo pareigos ir laisvės užsiimti verslu pažeidimai nebuvo pakankamai aiškūs.

21

Pirmąjį pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys: pirma dalis grindžiama tuo, kad nebuvo atsakyta į apeliančių pateiktą pagrindą ir buvo pažeista sprendimo dėl panaikinimo res judicata galia, o antra dalis grindžiama „pakankamai aiškaus pažeidimo“ sąvokos nepaisymu ir motyvavimo stoka.

22

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje, susijusioje su skundžiamo sprendimo 52 punktu, apeliantės teigia, pirma, kad Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl jų ieškiniui dėl žalos atlyginimo pagrįsti pateikto pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija negalėjo taikyti tuščios talpyklos bandymo metodo ir nepažeisti esminio pagal Direktyvą 2010/30 įgaliojimus suteikiančio akto aspekto, ir kad šio pažeidimo pakako, kad būtų konstatuotas pakankamai aiškus Sąjungos teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimas, dėl kurio atsirastų jos atsakomybė.

23

Bendrasis Teismas manė, kad siekiant priimti sprendimą dėl šio pagrindo, atsižvelgiant į sprendimo dėl apeliacinio skundo 68 punktą, reikėjo nustatyti, ar Komisija galėjo neleisti taikyti Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytą bandymo metodą dėl abejonių, susijusių su jį taikant gautų rezultatų moksliniu pagrįstumu ir jais remiantis vartotojams pateiktos informacijos tikslumu, akivaizdžiai ir šiurkščiai neviršydama savo šiuo klausimu turimos diskrecijos ribų. Tačiau, apeliančių teigimu, minėtas pagrindas buvo susijęs tik su tuo, kad Komisija negalėjo pasirinkti tuščios talpyklos bandymo metodo.

24

Antra, Bendrasis Teismas nepaisė sprendimo dėl panaikinimo res judicata galios. Tame sprendime, kuriame būtent ir buvo padarytos išvados remiantis sprendimo dėl apeliacinio skundo 68 punktu, Bendrasis Teismas konstatavo, kad tuščios talpyklos bandymo metodo pasirinkimas savaime yra esminio Direktyvos 2010/30 aspekto pažeidimas, todėl jam nereikėjo priimti sprendimo dėl moksliškai pagrįstų pilnos talpyklos bandymo metodų buvimo.

25

Komisija ginčija šių dviejų prieštaravimų pagrįstumą.

26

Skundžiamo sprendimo 36–38 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad „Komisija neturėjo jokios diskrecijos, kuri leistų viršyti įgaliojamus suteikiančiu aktu jai suteiktą kompetenciją, nes bet kuriuo atveju [jos turimi] deleguotieji įgaliojimai turi atitikti esmines įgaliojimus suteikiančio akto nuostatas“, ir kad vis dėlto „[nepakako] diskrecijos nebuvimo, kad būtų galima daryti išvadą, jog padarytas pakankamai aiškus Sąjungos teisės pažeidimas“; vis dėlto Bendrajam Teismui reikėjo nustatyti, ar Komisija „[padarė] pakankamai aiškų pareigos laikytis esminės įgaliojimus suteikiančio akto nuostatos, t. y. Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, pažeidimą [ir šiuo tikslu] atsižvelgti į reglamentuotinų situacijų sudėtingumą, teisės aktų taikymo ar aiškinimo sunkumus, pažeistos normos aiškumą ir tikslumą bei padarytos klaidos tyčinį ar nepateisinamą pobūdį“.

27

Šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 52 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad „Sąjungos atsakomybė gali kilti tik dėl akivaizdaus ir šiurkštaus Komisijos šiuo klausimu turimos diskrecijos ribų viršijimo“, o žodžiai „šiuo klausimu“ reiškia, kad Komisija nusprendė „nenaudoti Cenelec standarto 5.9 punkte nustatyto bandymo metodo, atsižvelgdama į abejones dėl gautų rezultatų mokslinio pagrįstumo ir dėl vartotojams pateiktos informacijos tikslumo“.

28

Taigi skundžiamo sprendimo 52 punktas susijęs su nagrinėjimu, kurį Bendrasis Teismas atliko to sprendimo 38 ir paskesniuose punktuose, siekdamas nustatyti, ar Komisija padarė pakankamai aiškų pareigos laikytis esminės įgaliojimus suteikiančio akto nuostatos, pagal kurią vartotojams teikiama informacija turi būti susijusi su prietaisų energijos vartojimo efektyvumu jį „naudojant“, pažeidimą ir ypač su minėto sprendimo 46 ir paskesniuose punktuose atliktu reglamentuotinos situacijos sudėtingumo ir Komisijos padarytos klaidos tyčinio ar nepateisinamo pobūdžio vertinimu. Todėl tas 52 punktas negali būti suprantamas kaip diskrecijos buvimo pripažinimas – tai Bendrasis Teismas aiškiai paneigė skundžiamo sprendimo 36 punkte; veikiau jis yra atspirties taškas tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, dėl kurių ji patvirtino ne pilnos, o tuščios dulkių talpyklos bandymo metodą, ir taip padarė sprendime dėl panaikinimo nurodytą pažeidimą.

29

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nusprendė, kad šis pažeidimas galėtų būti laikomas pakankamai aiškiu pažeidimu tik tuo atveju, jei išnagrinėjus visas situaciją apibūdinančias aplinkybes būtų konstatuota, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, atsižvelgiant į diskreciją, kuria ji paprastai naudojasi tada, kai turi atlikti techninio pobūdžio analizes ir priimti techninius sprendimus.

30

Išnagrinėjęs minėtas aplinkybes, skundžiamo sprendimo 97 punkte Bendrasis Teismas patvirtino, kad, atsižvelgiant, be kita ko, į spręstinų problemų techninį sudėtingumą, „Komisija akivaizdžiai ir šiurkščiai neviršijo savo diskrecijos ribų“, o to sprendimo 99 punkte pažymėjo, kad Sąjungos nesutartinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, susijusi su pakankamai aiškiu teisės normos pažeidimu, nebuvo įvykdyta.

31

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, pirma, Bendrasis Teismas atsakė į ieškinio pagrindą, pagal kurį to, jog Komisija pažeidė esminę įgaliojimus suteikiančio akto nuostatą, t. y. draudimą pasirinkti tuščios talpyklos bandymo metodą, pakako, kad būtų pripažintas „pakankamai aiškus pažeidimas“, ir pateikė jai priešingą vertinimą, taip pat nurodė tokio vertinimo motyvus. Todėl šiuo klausimu Bendrasis Teismas nepažeidė pareigos motyvuoti.

32

Antra, Bendrasis Teismas nepažeidė sprendimo dėl panaikinimo res judicata galios, nagrinėdamas faktines aplinkybes, susijusias su klaida, kurią Komisija padarė neatsižvelgdama į esminę įgaliojimus suteikiančio akto nuostatą, t. y. kriterijų, susijusį su Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje pateikta „informacija apie naudojant gaminį suvartojamą [energiją] <…>“, kad nustatytų, ar ši klaida reiškė pakankamai aiškų teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimą.

33

Bendrasis Teismas savo argumentus grindė minėtame sprendime padaryta išvada, kad Komisija neturėjo jokios diskrecijos, leidžiančios viršyti jai suteiktą kompetenciją, ir kartu atliko sąvokos „pakankamai aiškus pažeidimas“ vertinimą, skirtingą nuo to, kuris buvo atliktas jam anksčiau nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo.

34

Taigi pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

35

Apeliantės visų pirma teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 82 punkte nusprendė, kad buvo svarbu žinoti, ar Komisija akivaizdžiai ir šiurkščiai viršijo savo diskrecijos ribas, kai pasirinko patvirtinti bandymo metodą, pagrįstą tuščios, o ne pilnos, dulkių talpyklos naudojimu. Iš šio teiginio matyti, kad siekdamas įvertinti, ar Komisijos padaryta klaida yra pateisinama, Bendrasis Teismas manė, kad ji turėjo galimybę pasirinkti arba Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytą bandymo metodą, arba tuščios dulkių talpyklos bandymo metodą. O apeliantės tvirtina, kad tokio pasirinkimo nebuvo, nes Komisija negalėjo patvirtinti pastarojo metodo. Iš tiesų Komisija galėjo patvirtinti bet kokį kitą pilnos dulkių talpyklos bandymo metodą arba imtis iniciatyvos pasiūlyti iš dalies pakeisti Direktyvą 2010/30, kad būtų panaikintas kriterijus, pagal kurį reikalaujama, kad informacija atspindėtų [energijos] suvartojimą gaminį „naudojant“.

36

Be to, skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes Bendrasis Teismas, nepateikdamas jokių papildomų paaiškinimų, nusprendė, kad klausimas dėl Cenelec standarto 5.9 punkte nustatyto bandymo metodo mokslinio pagrįstumo turėjo lemiamos reikšmės, nors Komisija neįrodė, kad nagrinėjamų faktinių aplinkybių susiklostymo metu ji abejojo šiuo pagrįstumu.

37

Galiausiai apeliantės nurodo įrodymų iškraipymą ir įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių taisyklių pažeidimą, darydamos nuorodą į argumentus, šiuo klausimu pateiktus ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde.

38

Komisija ginčija šių prieštaravimų pagrįstumą.

39

Skundžiamo sprendimo 46 ir paskesniuose punktuose vertindamas, ar Sąjungos teisės pažeidimas, dėl kurio galėtų būti panaikintas ginčijamas reglamentas, gali būti laikomas pakankamai aiškiu, atsižvelgiant į reglamentuotinos situacijos sudėtingumą ir padarytos klaidos tyčinį ar nepateisinamą pobūdį, Bendrasis Teismas išnagrinėjo aplinkybes, kurioms esant Komisija, pasirinkusi tuščios, o ne pilnos, dulkių talpyklos bandymo metodą, padarė klaidą; jis atsižvelgė į konkrečias ginčijamo reglamento rengimo ir priėmimo aplinkybes, visų pirma susijusias su darbais, atliktais siekiant nustatyti bandymo metodą, t. y. atkreipė dėmesį į veiksnius, į kuriuos, Bendrojo Teismo teigimu, Komisija iš tikrųjų atsižvelgė. Taigi to sprendimo 82 punkte Bendrasis Teismas nesiekė sudaryti išsamaus Komisijos turėtų galimybių sąrašo, o tik įvertino, ar konkrečiomis ginčijamo reglamento priėmimo aplinkybėmis Komisija padarė pakankamai aiškų atitinkamos teisės normos pažeidimą.

40

Taigi pirmasis prieštaravimas, kuriame teigiama, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog Komisija turėjo rinktis iš dviejų variantų, grindžiamas neteisingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

41

Dėl antrojo prieštaravimo reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 82 punkte konstatavo, kad „nagrinėjamu atveju neturi reikšmės tai, ar Cenelec standarto 5.9 punkte nustatytas bandymo metodas yra moksliškai ir techniškai pagrįstas“. Todėl apeliantės nepagrįstai priekaištauja, kad Bendrasis Teismas nepakankamai motyvavo teiginį, jog šio bandymo metodo mokslinio pagrįstumo klausimas turėjo lemiamos reikšmės.

42

Galiausiai reikia konstatuoti, kad dėl apeliančių prieštaravimų, susijusių su įrodymų iškraipymu ir įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių taisyklių pažeidimu, šiame apeliacinio skundo pagrinde nėra patikslinimų, būtinų šių prieštaravimų pagrįstumui įvertinti.

43

Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmojo pagrindo pirmą dalį, taigi ir visą šį pagrindą.

44

Antrajame pagrinde apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nepripažino, jog aplinkybė, kad pagal pažeistą normą Komisijai nesuteikta jokios diskrecijos, buvo esminė ir lemiama siekiant konstatuoti, jog padarytas pakankamai aiškus pažeidimas. Šį pagrindą jos grindžia penkiomis aplinkybėmis, kurias laiko išimtinai lemiamomis, t. y. pirma, aplinkybe, kad kriterijus, pagal kurį informacija turi būti susijusi su naudojant gaminį suvartojama energija, buvo esminė Direktyvos 2010/30 nuostata ir kad toks kriterijus buvo nurodytas siekiant apriboti Komisijos diskreciją; antra, šia direktyva siekiamo aplinkos apsaugos tikslo svarba; trečia, minėto kriterijaus esminiu pobūdžiu šiam tikslui pasiekti; ketvirta, aplinkybe, kad Komisija žinojo, jog pasirinktas bandymo metodas yra klaidinantis; ir, penkta, aplinkybe, kad gamintojai negali papildyti energijos vartojimo efektyvumo etiketėse pateikiamos informacijos kita informacija.

45

Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad taip pat buvo galima atsižvelgti į kitus veiksnius, kaip antai aiškinimo sunkumus ar reglamentavimo sudėtingumą, Bendrasis Teismas turėjo palyginti šiuos veiksnius su kriterijaus, nesuteikiančio jokios diskrecijos ir kurio nebuvo galima atsverti kitais argumentais, pažeidimu.

46

Komisija ginčija šio pagrindo pagrįstumą.

47

Reikia priminti, kad viena iš Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą sąlygų yra reikalavimas nustatyti pakankamai aiškų teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimą (2017 m. gegužės 30 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, C‑45/15 P, EU:C:2017:402, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

48

Toks pažeidimas nustatomas tada, kai atitinkama institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai viršijo savo diskrecijos ribas (2017 m. gegužės 30 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, C‑45/15 P, EU:C:2017:402, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Taigi tokio diskrecijos ribų viršijimo nustatymas suponuoja prielaidą dėl pažeidimo, kokio panašiomis aplinkybėmis nebūtų padariusi įprastai apdairi ir rūpestinga administravimo institucija (2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo HTTS / Taryba, C‑123/18 P, EU:C:2019:694, 43 punktas).

50

Siekiant nustatyti, ar Sąjungos teisės normos pažeidimas laikytinas pakankamai aiškiu, reikia atsižvelgti į sritį, sąlygas ir aplinkybes, kurioms esant institucija imasi veiksmų (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 4 d. Sprendimo Ombudsmenas / Staelen, C‑337/15 P, EU:C:2017:256, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

51

Veiksniai, į kuriuos šiuo klausimu reikia atsižvelgti, be kita ko, yra pažeistos normos aiškumas ir tikslumas, taip pat pagal tą normą Sąjungos institucijai suteikiamos diskrecijos apimtis (2017 m. gegužės 30 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, C‑45/15 P, EU:C:2017:402, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), reglamentuotinos situacijos sudėtingumas, teisės aktų taikymo ar aiškinimo sunkumai (2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Holcim (Vokietija) / Komisija, C‑282/05 P, EU:C:2007:226, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir tai, ar galima teisės klaida yra pateisinama, ar nepateisinama (2003 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Evans, C‑63/01, EU:C:2003:650, 86 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52

Iš šio sprendimo 48–51 punktuose primintos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, kaip išvados 91 punkte pažymėjo generalinė advokatė, diskrecijos, kuri Sąjungos institucijai suteikiama pagal pažeistą teisės normą, apimtis yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant nustatyti, ar ši institucija padarė pakankamai aiškų šios normos pažeidimą. Nors tai yra svarbus veiksnys, kuris turi būti nagrinėjamas visais atvejais, pagal pažeistą normą suteikiamos diskrecijos nebuvimas nebūtinai reiškia, kad tos normos pažeidimas yra pakankamai aiškus.

53

Priklausomai nuo kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybių gali būti atsižvelgta į kitus veiksnius, atkreipiant dėmesį į aplinkybes, kuriomis buvo padarytas nustatytas pažeidimas. Taigi teisės normos, pagal kurią atitinkamai valdžios institucijai nepaliekama jokios diskrecijos, pažeidimas, atsižvelgiant į aplinkybes, gali neatrodyti akivaizdus, taigi pakankamai aiškus, ypač jei kyla dėl teisės klaidos, kuri yra pateisinama atsižvelgiant į tą normą įtvirtinančio teisės akto aiškinimo sunkumus.

54

Taigi, nors tam tikrais atvejais vien dėl Sąjungos teisės pažeidimo gali būti konstatuotas pakankamai aiškus pažeidimas, kai pagal pažeistą normą šį pažeidimą padariusiai Sąjungos institucijai buvo suteikta tik ribota diskrecija arba jos visai nebuvo suteikta, tokia išvada gali būti padaryta tik dėl su šiuo pažeidimu susijusių aplinkybių visumos, kai išnagrinėjus šias aplinkybes nenustatoma jokių kitų svarbių veiksnių, dėl kurių būtų galima paneigti akivaizdų ir šiurkštų šio diskrecijos ribų viršijimo pobūdį.

55

Kaip buvo nurodyta skundžiamo sprendimo 22 punkte, Bendrasis Teismas pirmiausia patikrino, ar Komisija turėjo diskreciją nuspręsti, ar laikytasi kriterijaus, pagal kurį informacija turi būti susijusi su naudojant gaminį suvartojama energija, o to sprendimo 36 punkte jis konstatavo, kad taip nebuvo. Toliau minėto sprendimo 37 ir 38 punktuose jis iš esmės laikėsi nuomonės, kad vien šios išvados nepakanka, kad būtų galima nuspręsti, jog padarytas pakankamai aiškus pažeistos nuostatos pažeidimas, ir nustatė veiksnių, kurie, jo manymu, buvo reikšmingi priimant sprendimą dėl tokio pažeidimo buvimo, visumą, o tai yra reglamentuotinų situacijų sudėtingumas, teisės aktų taikymo ar aiškinimo sunkumai, pažeistos normos aiškumas ir tikslumas, taip pat padarytos klaidos tyčinis ar nepateisinamas pobūdis. Toliau jis atsižvelgė į bylos aplinkybes ir šio sprendimo 97 punkte padarė išvadą, kad Komisija akivaizdžiai ir šiurkščiai neviršijo savo diskrecijos ribų.

56

Iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 53–55 punktuose, matyti, kad tai darydamas Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos.

57

Be to, iš šio sprendimo 54 punkto matyti, kad veiksnių, reikšmingų vertinant, ar buvo padarytas pakankamai aiškus pažeidimas, nustatymas yra vertinimo dalykas, kuris, išskyrus teisės klaidų atveju, gali būti ginčijamas per apeliacinį procesą tik dėl iškraipymo. Tačiau šiame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės, palyginti su veiksniais, į kuriuos atsižvelgė Bendrasis Teismas, tik netiesiogiai nurodė kitus veiksnius, kurie, jų nuomone, buvo lemiami.

58

Iš visų išdėstytų argumentų matyti, kad antrasis pagrindas turi būti atmestas.

59

Šis pagrindas susijęs su skundžiamo sprendimo 42, 43 ir 45 punktais. Jo pirma dalis iš esmės grindžiama sąvokos Sąjungos teisės normos „pakankamai aiškus pažeidimas“ nepaisymu, nes buvo atsižvelgta į aplinkybes, susiklosčiusias priėmus ginčijamą reglamentą, o antra dalis grindžiama sprendimo dėl panaikinimo res judicata galios pažeidimu.

60

Pirma, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas negalėjo remtis su ginčijamu reglamentu susijusios panaikinimo procedūros eiga, kad įvertintų, ar buvo sunkumų taikant arba aiškinant teisės aktus, kurie taikyti priimant šį reglamentą, be to, kaip jis atliko šį vertinimą.

61

Jų teigimu, viena vertus, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai atsižvelgė į kitas aplinkybes nei tos, kuriomis Komisija veikė ginčijamo reglamento priėmimo momentu, nes iš vėliau atsiradusių aplinkybių negalima daryti išvadų. Kita vertus, iš aplinkybės, kad sprendimu dėl apeliacinio skundo Teisingumo Teismas grąžino Bendrajam Teismui nagrinėti ieškinį dėl panaikinimo, nenustatyta jokio teisinio sudėtingumo, nes sprendime dėl panaikinimo Bendrasis Teismas tiesiog konstatavo, kad tuščios dulkių talpyklos bandymo metodo pasirinkimas prieštarauja įgaliojimus suteikiančiam aktui ir kad tariamas negalėjimas taikyti pilnos dulkių talpyklos bandymo metodą šiuo aspektu neturi reikšmės.

62

Antra, sprendimo dėl apeliacinio skundo 68 punkte nenurodyta, kad siekiant priimti sprendimą dėl ieškinio dėl panaikinimo, kiek jis grįstas Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies pažeidimu, reikėjo palyginti pareigą taikyti realias naudojimo sąlygas atspindintį bandymo metodą su pareiga tiksliai nurodyti bandymo rezultatus. Priešingai, iš sprendimo dėl panaikinimo matyti, kad šios dvi pareigos buvo kumuliacinės. Taigi Bendrojo Teismo vertinimas, kad kilo aiškinimo sunkumų, susijusių su reikšmingų šios direktyvos nuostatų sudėtingumu ir netikslumu, pagrįstas sprendimo dėl panaikinimo res judicata galios pažeidimu ir klaidingu sprendimo dėl apeliacinio skundo aiškinimu.

63

Komisija ginčija abiejų šio pagrindo dalių pagrįstumą.

64

Kiek tai susiję su trečiojo pagrindo pirma dalimi, reikia priminti, kad atitinkamos institucijos padaryto Sąjungos teisės normos pažeidimo aiškumo laipsnis turi būti vertinamas toks, koks buvo šio pažeidimo padarymo momentu, o ne kitu momentu, nes tas laipsnis neatsiejamai susijęs su tuo pažeidimu. Vadinasi, tai, ar yra „pakankamai aiškus pažeidimas“, būtinai turi būti vertinama atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis institucija veikė tuo konkrečiu metu (2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo HTTS / Taryba, C‑123/18 P, EU:C:2019:694, 45 ir 46 punktai).

65

Nors sunkumų taikant ar aiškinant teisės aktus, kurie taikyti priimant Sąjungos teisės normą pažeidžiantį aktą, nebuvimas ar buvimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamos normos tekstą ir į ginčijamo akto priėmimo momentą, vis dėlto niekas netrukdo to padaryti remiantis reikšminga jurisprudencija dėl joje pateiktos informacijos (pagal analogiją žr. 1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 59 punktą). Prireikus tai gali būti gairės, pateiktos sprendimuose, priimtuose po atitinkamo akto priėmimo, nesvarbu, ar juose nurodyta, kad nėra sunkumų aiškinant šį aktą pažeidžiantį tekstą, kaip antai sprendime, kuriame konstatuojama, kad tas teisės aktas yra acte clair, ar, priešingai, kad jų yra, kaip antai sprendime, kuriuo patikslinama to teisės akto taikymo sritis, arba sprendimuose, kuriuose skirtingai aiškinama to teisės akto taikymo sritis.

66

Šioje byloje buvo tokių jurisprudencijoje įtvirtintų aspektų, nes Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa buvo lemiama nuostata vykstant procesui dėl ginčijamo reglamento panaikinimo.

67

Taigi Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos, galėjo manyti, kad skundžiamo sprendimo 40–45 punktuose iš esmės svarbu remtis sprendimais, kuriuos per procesą dėl panaikinimo iš pradžių priėmė Teisingumo Teismas, nagrinėjęs apeliacinį skundą, paskui – Bendrasis Teismas grąžinus jam bylą, įskaitant sprendimo dėl apeliacinio skundo motyvus, susijusius su bylos grąžinimu Bendrajam Teismui, siekiant nuspręsti, ar Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos laikymasis kelia sudėtingų klausimų ir taikymo ar aiškinimo sunkumų, visų pirma atsižvelgiant į šios nuostatos aiškumą ir tikslumą, kiek tai susiję su žodžio „naudojant“ reikšme.

68

Taigi trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

69

Dėl šio pagrindo antros dalies reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 41–44 punktuose Bendrasis Teismas sprendimo dėl panaikinimo motyvus išnagrinėjo atsižvelgdamas į sprendimą dėl apeliacinio skundo. Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 42 punkte jis pabrėžė, kad iš sprendimo dėl apeliacinio skundo matyti, kad reikia palyginti, pirma, pareigą pasirinkti apskaičiavimo metodą, kuris leistų įvertinti dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumą kuo panašesnėmis į realias naudojimo sąlygas, reikalaujant, kad dulkių siurblio talpykla būtų užpildyta iki tam tikro lygio, ir, antra, reikalavimus, susijusius su gautų rezultatų moksliniu pagrįstumu ir vartotojams pateiktos informacijos tikslumu, todėl bylą reikėjo grąžinti Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl atitinkamos nuostatos pažeidimo. Toliau skundžiamo sprendimo 43 ir 44 punktuose jis konstatavo, jog sprendime dėl panaikinimo Bendrasis Teismas sprendimo dėl apeliacinio skundo motyvus aiškino taip, kad minėta pareiga ir minėti reikalavimai yra dvi kumuliacinės sąlygos, todėl pirmosios sąlygos nesilaikymo pakako, kad būtų konstatuotas šios nuostatos pažeidimas, taigi ir panaikintas ginčijamas reglamentas.

70

Skundžiamo sprendimo 45 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad iš šių motyvų matyti, jog, taikant Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalį konkrečiam dulkių siurblių atvejui, galėjo atsirasti tam tikrų vertinimo skirtumų, rodančių aiškinimo sunkumus, atsižvelgiant į šios nuostatos ir apskritai visos Direktyvos 2010/30 aiškumą ir tikslumą.

71

Tai darydamas Bendrasis Teismas nepažeidė sprendimo dėl panaikinimo res judicata galios. Iš tiesų savo vertinimą jis grindė ne tik šiuo sprendimu, bet ir jame pateiktų motyvų palyginimu su sprendimo dėl apeliacinio skundo motyvais. Apeliančių argumentas, kad, priešingai, nei teigė Bendrasis Teismas, iš sprendimo dėl ginčijamo reglamento panaikinimo matyti, jog teisinis kontekstas nebuvo sudėtingas, turi būti atmestas dėl tos pačios priežasties, nes ginčijamas vertinimas susijęs ne su paties šio sprendimo nagrinėjimu, bet su jo palyginimu su sprendimu dėl apeliacinio skundo. Be to, reikia pabrėžti, kad Bendrojo Teismo vertinimai, kuriuos jis atliko, pirma, sprendime dėl panaikinimo, nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo, ir, antra, skundžiamame sprendime, nagrinėdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, yra skirtingo pobūdžio. Iš tiesų sprendime dėl panaikinimo jis turėjo nuspręsti tik dėl Sąjungos teisės normos pažeidimo buvimo, o ne dėl „pakankamai aiškaus pažeidimo“ buvimo.

72

Vadinasi, kaip nepagrįstą taip pat reikia atmesti trečiojo pagrindo antrą dalį, taigi ir visą trečiąjį pagrindą.

73

Ketvirtasis pagrindas, kurį iš esmės sudaro aštuonios dalys, grindžiamas sąvokos Sąjungos teisės normos „pakankamai aiškus pažeidimas“ nepaisymu keliais aspektais, susijusiais su reglamentuotinų situacijų sudėtingumo vertinimo kriterijumi.

74

Apeliantės mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 52 punkte teigė, kad klausimas dėl Cenelec standarto 5.9 punkte nurodyto bandymo metodo mokslinio pagrįstumo buvo svarbus vertinant sudėtingas reglamentavimo aplinkybes. Kadangi buvo nustatyta, kad Komisija neatsižvelgė į esminę Direktyvos 2010/30 nuostatą, teisiniu požiūriu buvo nereikšminga papildomai nagrinėti klausimą, ar ši institucija turėjo pagrįstų abejonių dėl šio metodo. Bendrojo Teismo motyvai šiuo aspektu taip pat buvo klaidingi, nes jis manė, kad Komisija turėjo rinktis vieną iš dviejų: neteisėtą (nes atliekamą su tuščia talpykla) bandymo metodą ar Cenelec standarto 5.9 punkte numatyto bandymo metodą.

75

Komisija ginčija šios dalies pagrįstumą.

76

Reikia pažymėti, kad pagal šio sprendimo 51 punkte primintą jurisprudenciją reglamentuotinos situacijos sudėtingumas yra svarbus veiksnys nustatant, ar Sąjungos teisės normos pažeidimą galima kvalifikuoti kaip pakankamai aiškų.

77

Be to, reikia pažymėti, pirma, kad skundžiamo sprendimo 52 punkte Bendrasis Teismas aiškiai nurodė, jog siekdamas priimti sprendimą dėl apeliančių argumentų jis turėjo nustatyti, ar Komisija galėjo nesirinkti Cenelec standarto 5.9 punkte nurodyto bandymo metodo, atsižvelgdama į abejones dėl gautų rezultatų mokslinio pagrįstumo ir dėl vartotojams pateiktos informacijos tikslumo. Iš tiesų iš to sprendimo 46, 47, 49 ir 50 punktų matyti, kad apeliantės teigė, jog pilnos talpyklos bandymo metodo taikymas nebuvo itin sudėtingas ir kad Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytas bandymo metodas yra moksliškai pagrįstas, visų pirma kiek tai susiję su matavimo tikslumo, patikimumo ir atkuriamumo reikalavimais.

78

Antra, iš sprendimo dėl apeliacinio skundo, visų pirma iš jo 19–42, 68, 70 ir 83 punktų, matyti, kad matavimų, atliktų taikant Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytą bandymo metodą, atkuriamumo klausimas, susijęs su gautų rezultatų moksliniu pagrįstumu ir vartotojams pateiktos informacijos tikslumu, buvo svarbus veiksnys su ieškiniu dėl panaikinimo susijusiame procese tiek prieš priimant tą sprendimą, tiek vėliau, kai jame buvo patikslinta Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje esančio žodžio „naudojant“ apimtis. Iš tiesų šis klausimas buvo aptartas Bendrajame Teisme pirmojoje to ieškinio nagrinėjimo stadijoje, ir iš to sprendimo 68 ir 70 punktų matyti, kad jis tebėra svarbus.

79

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, kai nusprendė išnagrinėti reglamentuotinos situacijos sudėtingumą ir šiomis aplinkybėmis atsižvelgė į minėtą klausimą.

80

Be to, iš atsakymo į pirmąjį pagrindą matyti, kad apeliančių prieštaravimas, susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas klaidingai manė, jog Komisija turėjo vieną pasirinkimo galimybę, grindžiamas neteisingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

81

Taigi reikia atmesti ketvirtojo pagrindo pirmą dalį kaip nepagrįstą.

82

Ketvirtojo pagrindo antroje dalyje apeliantės nurodo įrodymų iškraipymą, įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių taisyklių pažeidimą ir motyvavimo stoką. Jos teigia, kad Komisija neįrodė, jog ginčijamo reglamento priėmimo momentu ji abejojo dėl gautų rezultatų mokslinio pagrįstumo ir vartotojams pateiktos informacijos tikslumo taikant Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytą bandymo metodą. Todėl, nesant įrodymų šiuo klausimu, skundžiamo sprendimo 52 punkte Bendrasis Teismas negalėjo konstatuoti, kad buvo tokių abejonių. Jam taip pat priekaištaujama dėl to, kad nenurodė priežasties, kodėl reglamentuotinos situacijos sudėtingumo nagrinėjimas priklauso nuo to, „ar Komisija paneigė tik vieno užpildymo būdo mokslinį pagrįstumą“.

83

Ketvirtoje dalyje, kurią reikia nagrinėti kartu su antra dalimi, apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo 60 punkte Bendrasis Teismas suklydo, ginčijamo reglamento 7 straipsnį laikydamas svarbia aplinkybe. Pateikdamos pirmąjį prieštaravimą jos nurodo, kad šis straipsnis buvo iškraipytas, nes jame nebuvo Komisijos „pareiškimo“, patvirtinančio, jog Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytas bandymo metodas nebuvo naudojamas dėl to, kad kilo abejonių dėl jo mokslinio pagrįstumo. Priešingai, nagrinėjamas straipsnis patvirtina, kad ginčijamo reglamento priėmimo momentu Komisija dar nebuvo įvertinusi, ar galima taikyti pilnos dulkių talpyklos matavimo metodus.

84

Antrajame prieštaravime apeliantės teigia, kad atsižvelgdamas į minėtą 7 straipsnį Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra petita ir pažeidė jų teisę į gynybą, nesant jokių įrodymų, kad Komisija įvertino minėtą bandymo metodą.

85

Komisija ginčija šio prieštaravimo, kurį sudaro dvi dalys, pagrįstumą.

86

Dėl ketvirtojo pagrindo antros dalies reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 60 punkte Bendrasis Teismas nurodė:

„Iš [ginčijamo] reglamento 7 straipsnio matyti, kad Komisija, atsižvelgusi į dabartines technologines žinias, nusprendė, jog [Cenelec standarto 5.9 punkte] nurodytas bandymo metodas negali būti taikomas pagal Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 4 dalies b punktą. Tokia išimtis turi būti aiškinama taip, kad Komisija, vertindama dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumą, netiesiogiai manė, kad minėtas bandymo metodas nėra patikimas, tikslus ir atkuriamas matavimo ir skaičiavimo metodas, kaip tai suprantama pagal [ginčijamo] reglamento 5 straipsnį. Taigi Komisija nusprendė pasirinkti bandymo metodą, grindžiamą tuščios dulkių talpyklos naudojimu, kuris, nors ir atspindi siauresnį naudojimo spektrą nei metodas, grindžiamas pilnos talpyklos naudojimu, atitinka patikimumo, tikslumo ir atkuriamumo kriterijus.“

87

Šiais argumentais Bendrasis Teismas, pirma, konkrečiai nurodė, kokiais įrodymais, išplaukiančiais iš paties ginčijamo reglamento, grindė savo išvadą, patvirtinančią, kad Komisijai kilo abejonių dėl Cenelec standarto 5.9 punkte nurodyto bandymo metodo, o atsižvelgimas į šiuos įrodymus visiškai nereiškia, kad yra pažeistos įrodinėjimo pareigos taisyklės. Antra, jis taip pat motyvavo šią išvadą ir nurodė, kokią svarbą turi aplinkybės, dėl kurių Komisija, siekdama įvertinti reglamentuotinos situacijos sudėtingumą, atsisakė taikyti šį metodą, nes dėl tokio sprendimo buvo pasirinktas metodas, kuris vėliau pasirodė esąs neteisėtas.

88

Vis dėlto pateikdamos ketvirtos dalies pirmąjį prieštaravimą apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo 60 punkte pateiktais argumentais iškraipomas ginčijamo reglamento 7 straipsnis.

89

Šis straipsnis, kuriuo Bendrasis Teismas rėmėsi skundžiamo sprendimo 60 punkte, buvo suformuluotas taip:

„Komisija, atsižvelgdama į technologijų pažangą, persvarsto šį reglamentą per penkerius metus nuo jo įsigaliojimo. Persvarstant vertinam[a], visų pirma, <…> ar įmanoma taikyti metinio suvartojamos energijos kiekio, dulkių surinkimo ir dulkių išleidimo nustatymo metodus, grindžiamus matavimu, atliekamu su iš dalies užpildyta (o ne tuščia) dulkių talpykla.“

90

Svarbu pažymėti, pirma, kad minėtame 60 punkte Bendrasis Teismas siekė ne perfrazuoti šios nuostatos formuluotę, o veikiau padaryti išvadas remiantis ja, kaip rodo frazė „iš [ginčijamo] reglamento 7 straipsnio matyti“.

91

Antra, tas punktas eina po įvairių skundžiamo sprendimo 55–58 punktuose padarytų išvadų, susijusių su Direktyva 2010/30, ginčijamu reglamentu ir Cenelec standarto paskelbimu Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, kurios priskiriamos prie toliau išdėstytų argumentų, kaip matyti iš frazės „šiuo klausimu“, kuria pradedamas minėto sprendimo 59 punktas.

92

Taigi, pirma, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad pagal Direktyvą 2010/30 buvo reikalaujama, kad Komisija, siekdama nustatyti atitinkamų rodiklių, kaip antai energijos suvartojimo, apskaičiavimo tvarką, naudotųsi darniaisiais matavimo standartais ir metodais (skundžiamo sprendimo 55 punktas). Antra, jis rėmėsi įvairiomis ginčijamo reglamento nuostatomis, t. y. jo 4 konstatuojamąja dalimi ir 5 straipsniu „Matavimo metodai“, kur nurodyta, kad pateiktina informacija nustatoma patikimais, tiksliais ir atkuriamais matavimo ir skaičiavimo metodais, kuriuose atsižvelgiama į pripažintus pažangiausius skaičiavimo ir matavimo metodus, kaip nurodyta to reglamento VI priede. Visų pirma jis priminė, kad šio priedo 1 punkte šiuo tikslu daroma nuoroda į darniuosius standartus, kurių nuorodų numeriai buvo paskelbti Oficialiajame leidinyje, ir patikslinta, kad šie standartai turi atitikti šiame priede pateiktas technines apibrėžtis, sąlygas, lygtis ir parametrus (skundžiamo sprendimo 56 punktas). Galiausiai, trečia, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad nuorodos į Cenelec standartą buvo paskelbtos pranešime Oficialiajame leidinyje, kuriame nurodyta, kad šio standarto 5.9 punktas nebuvo įtrauktas į atitinkamą citatą, todėl, taikant ginčijamo reglamento VI priedą, darnusis standartas, susijęs su dulkių siurblių dulkių surinkimo kokybės ir metinio suvartojamos energijos kiekio apskaičiavimu, buvo nustatytas remiantis bandymais su tuščia talpykla (skundžiamo sprendimo 57 ir 58 punktai).

93

Iš visų šio sprendimo 90–92 punktuose nurodytų aplinkybių matyti, kad remiantis ginčijamo reglamento 7 straipsniu padarytos Bendrojo Teismo išvados, kurias jis išdėstė ir paaiškino atsižvelgdamas į kontekstą, neprieštarauja šio straipsnio formuluotei.

94

Dėl apeliančių teiginio, kad ginčijamo reglamento 7 straipsnis galėjo būti suprantamas taip, kad priimdama ginčijamą reglamentą Komisija nenagrinėjo Cenelec standarto 5.9 punkte nustatyto bandymo metodo, o numatė jį atlikti vėliau, reikia priminti, kad aplinkybės, jog Bendrajam Teismui pateiktos bylos informacija gali būti aiškinama kitaip, nei ją aiškino Bendrasis Teismas, nepakanka įrodyti, kad pastaruoju aiškinimu buvo iškraipytas minėtas straipsnis (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Komisija / Anko, C‑78/14 P, EU:C:2015:732, 55 punktą). Be to, reikia pažymėti, kad dėl šiame straipsnyje vartojamų frazių „persvarstant“ ir „atsižvelgdama į technologijų pažangą“ apeliančių siūlomas aiškinimas tampa mažai tikėtinas, veikiau, atvirkščiai, jis patvirtina Bendrojo Teismo aiškinimą.

95

Galiausiai prieštaravimas, kad skundžiamo sprendimo 60 punkte pateiktais argumentais Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra petita ir pažeidė apeliančių teisę į gynybą, turi būti atmestas, nes šiais argumentais Bendrasis Teismas tik įvertino jam pateiktos bylos informacijos apimtį. Iš tiesų reikia konstatuoti, kad ginčijamas reglamentas neabejotinai buvo Bendrajame Teisme nagrinėto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindas ir akivaizdi šios bylos medžiagos dalis ir kad apeliantės apie jį žinojo ir galėjo pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Todėl Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti į šį reglamentą ir prireikus padaryti išvadas, kurios, jo nuomone, yra naudingos vertinant atitinkamų šalių teiginių dėl faktinės aplinkybės, susijusios su reglamentuotinos situacijos sudėtingumu, reikšmingumą.

96

Taigi reikia atmesti ketvirtojo pagrindo pirmą ir ketvirtą dalis kaip nepagrįstas.

97

Savo ketvirtojo pagrindo trečioje dalyje apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 53 punkto pabaigoje pateiktą teiginį, kad pagal Direktyvos 2010/30 11 straipsnio 1 dalį Komisija turėjo penkerių metų laikotarpį, skaičiuojamą nuo 2010 m. birželio 19 d., Direktyvoje 2010/30 numatytiems deleguotiesiems aktams priimti.

98

Pirma, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas, vertindamas teisinio reglamentavimo sudėtingumą, suklydo atsižvelgęs į šią nuostatą, nes manė, kad dėl to atsiradęs „spaudimas dėl laiko“ gali pateisinti ginčijamo reglamento, kuriuo nustatomas tuščios dulkių talpyklos bandymo metodas, priėmimą, nors minėtoje nuostatoje Komisijai nebuvo nustatyta jokio imperatyvaus termino.

99

Antra, manydamas, kad šis penkerių metų laikotarpis, kurį Komisija turėjo ginčijamam reglamentui priimti, turėjo įtakos jos elgesiui, Bendrasis Teismas suklydo, ir neturėjo jokių įrodymų šiuo klausimu.

100

Komisija ginčija šios dalies pagrįstumą.

101

Skundžiamo sprendimo 53 punkte Bendrasis Teismas tik priminė tam tikrų Direktyvos 2010/30 preambulės ir dėstomosios dalies nuostatų, įskaitant jos 11 straipsnio 1 dalį, turinį, tačiau jokių išvadų nepadarė.

102

Taigi priekaištas Bendrajam Teismui dėl to, jog manė, kad minėtu straipsniu Komisijai buvo daromas „spaudimas dėl laiko“, reikalaujant, kad ji per tam tikrą laikotarpį priimtų ginčijamą reglamentą, yra grindžiamas neteisingu minėto punkto aiškinimu.

103

Be to, jeigu galima teigti, kad apeliantės taip pat rėmėsi skundžiamo sprendimo 95 punkte išdėstytais argumentais, reikia konstatuoti, kad iš pačios šio punkto formuluotės matyti, jog tie argumentai buvo pateikti papildomai po to, kai to sprendimo 94 punkte Bendrasis Teismas, remdamasis visais ankstesniais argumentais, padarė išvadą, kad Komisija, akivaizdžiai ir šiurkščiai neviršydama savo diskrecijos ribų, galėjo teigti, jog Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytas bandymo metodas negali užtikrinti vartotojams teikiamos informacijos mokslinio pagrįstumo ir tikslumo, taip pat ji galėjo pasirinkti kitą bandymo metodą, galintį atitikti informacijos pagrįstumo ir tikslumo kriterijus.

104

Bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas pagrįstai pritarė tiems argumentams, nes Komisija – nepaisant jos padarytos teisės klaidos dėl Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje nustatytos sąlygos – galėjo manyti privalanti priimti teisės aktus dėl dulkių siurblių. Iš tiesų šios dalies antroje pastraipoje buvo numatyta, kad dėl bet kurio šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančio gaminio, tarp kurių yra ir šios rūšies gaminiai, turi būti priimtas Komisijos deleguotasis aktas.

105

Taigi ketvirtojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti.

106

Ketvirtojo pagrindo penktą dalį sudaro du prieštaravimai. Pirmajame prieštaravime apeliantės iš esmės teigia, kad skundžiamo sprendimo 71 punkte Bendrasis Teismas iškraipė jų argumentą dėl Komisijos Cenelec suteiktų įgaliojimų. Pateikdamos antrąjį prieštaravimą jos tvirtina, jog Bendrasis Teismas nemotyvavo to sprendimo 68 punkte esančio teiginio, kad dėl dulkių surinkimo kokybės bandymo metodo, grindžiamo pilnos dulkių talpyklos naudojimu siekiant apskaičiuoti energijos vartojimo efektyvumą, taikymo kilo sunkumų, ir nesuteikė joms galimybės pareikšti savo nuomonės šiuo klausimu.

107

Komisija ginčija šių prieštaravimų pagrįstumą.

108

Skundžiamo sprendimo 71 punkte Bendrasis Teismas nurodė Cenelec ataskaitą, laikomą galutine ataskaita, kurioje ši institucija pažymėjo, kad Komisija nusprendė nepatvirtinti procedūros, susijusios su dulkių nuo kilimų ir kietųjų grindų surinkimo kokybe, siekiant įgyvendinti ginčijamą reglamentą. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, nors ši institucija nurodė, jog ši procedūra yra Cenelec standarto dalis, ji buvo susijusi su įvairiais šio standarto aspektais, kurie nebuvo to reglamento VI priedo 1 punkte nurodytų darniųjų standartų dalis. Tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad apeliančių argumentai, susiję su šiais aspektais, neturi reikšmės nustatant, ar Komisija galėjo atsisakyti naudoti Cenelec standarto 5.9 punkte nustatyto bandymo metodą, akivaizdžiai ir šiukščiai neviršydama savo diskrecijos ribų.

109

Pirmajame prieštaravime apeliantės iš esmės teigia, kad taip Bendrasis Teismas klaidingai aiškino jų pateiktą argumentą, kurį jos įvardija kaip „vienintelį Dyson argumentą dėl įgaliojimo M353“.

110

Reikia konstatuoti, kad apeliantės nenurodo, kurią jų dokumentų dalį ar dalis Bendrasis Teismas iškraipė, todėl Teisingumas Teismas negali įvertinti jų teiginių pagrįstumo.

111

Taigi pirmasis prieštaravimas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

112

Pateikdamos antrąjį prieštaravimą apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas nemotyvavo skundžiamo sprendimo 68 punkte pateikto vertinimo, kad dulkių siurblių dulkių surinkimo kokybės bandymo metodo, pagrįsto pilnos dulkių talpyklos naudojimu siekiant apskaičiuoti energijos vartojimo efektyvumą, taikymas būtų sukėlęs sunkumų.

113

Vis dėlto reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 72 punkte Bendrasis Teismas nurodė, jog „vienas iš sunkumų, būdingų [Cenelec standarto 5.9 punkte nustatyto] bandymo metodui, yra būtinybė iš anksto apibrėžti, kas yra pilna dulkių talpykla“, o to sprendimo 73 punkte teigė, kad šis metodas „apima tris galimas apibrėžtis to, kas gali būti suprantama kaip „pilna dulkių talpykla“. Toliau to paties sprendimo 75–79 punktuose jis nurodė Tarptautinės elektrotechnikos komisijos (IEC) darbų protokolus ir pastabą, pateiktą prieš aprašant Cenelec standarto 5.9 punkte nustatytą bandymo metodą, t. y. dokumentus, ankstesnius už priimtą ginčijamą reglamentą, kurie, Bendrojo Teismo nuomone, patvirtino Komisijos teiginį, jog požiūris, kad galima taikyti tris pilnos dulkių talpyklos apibrėžtis, negalėjo užtikrinti rezultatų vienodumo ir palyginamumo, nes galėjo lemti skirtingus užpildymo lygius, nelygu dulkių siurbliai.

114

Šiais argumentais Bendrasis Teismas pakankamai teisiškai motyvavo skundžiamo sprendimo 68 punkte pateiktą teiginį.

115

Be to, apeliantės netvirtina, kad Bendrasis Teismas rėmėsi informacija, kurios nebuvo jam pateiktoje bylos medžiagoje ir dėl kurios jos negalėjo pareikšti savo nuomonės.

116

Tuo remiantis, darytina išvada, kad visas antrasis prieštaravimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas, todėl penkta dalis turi būti atmesta kaip iš dalies nepriimtina ir iš dalies nepagrįsta.

117

Ketvirtojo pagrindo šeštą dalį sudaro septyni prieštaravimai.

118

Pirmajame prieštaravime apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas, pirma, iškraipė Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytą bandymo metodą, kai skundžiamo sprendimo 73 punkte nurodė, kad jame pateiktos trys galimos apibrėžtys to, ką reikia laikyti „pilna dulkių talpykla“. Jos mano, kad šis metodas apima tik vieną apibrėžtį, kurioje numatytos trys sąlygos.

119

Antra, jos tvirtina, kad Bendrasis Teismas negalėjo nuspręsti, jog Komisija pagrįstai atsisakė minėto metodo dėl to, kad jis apima tris galimybes, nors 2013 m. liepos 8 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 666/2013, kuriuo įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/125/EB nustatomi dulkių siurblių ekologinio projektavimo reikalavimai (OL L 192, 2013, p. 24), buvo numatyta, kad dulkių siurblių variklių patvarumo bandymai atliekami esant 50 % užpildytai dulkių talpyklai, o tai būtų buvusi to paties metodo atmaina, ir Komisija neišreiškė jokių abejonių dėl jo mokslinio pagrįstumo.

120

Komisija ginčija šio prieštaravimo pagrįstumą.

121

Reikia konstatuoti, kad prieštaravimas dėl Cenelec standarto 5.9 punkte nurodyto bandymo metodo iškraipymo grindžiamas fragmentišku atitinkamos skundžiamo sprendimo ištraukos aiškinimu.

122

Iš tiesų, pirma, to sprendimo 72 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad taikant šį metodą matuojama dulkių surinkimo kokybė, kol prietaisas pamažu siurbia bandymui naudojamas dulkes ir kol įvykdoma viena iš trijų nustatytų sąlygų, t. y. kai ant dulkių siurblio esantis indikatorius parodo, jog reikia ištuštinti arba pakeisti dulkių talpyklą, arba kai slėgis prietaiso viduje sumažėja 40 %, palyginti su slėgiu, užfiksuotu bandymo pradžioje, arba kai į prietaisą patekusių bandymui naudojamų dulkių kiekis pasiekia 100 g/l dulkių talpyklos „maksimalaus leistino kiekio“. Tik tada, antra, to sprendimo 73 punkte jis paaiškino, kad minėtas metodas „apima tris galimas apibrėžtis to, kas gali būti laikoma „pilna dulkių talpykla“. Tačiau šis paaiškinimas, grindžiamas žodžiais „galimos apibrėžtys“, negali būti prilygintas aiškinimui, akivaizdžiai prieštaraujančiam atitinkamai minėto standarto 5.9 punkto ištraukai.

123

Dėl antrojo argumento svarbu pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 93 punkte Bendrasis Teismas nurodė, jog ginčijamame reglamente ir Reglamente Nr. 666/2013 numatytų matavimų rūšys nėra panašios, nes, priešingai, nei matuojant energijos vartojimo efektyvumą, atliekant antrajame reglamente numatytą variklių patvarumo bandymą nebuvo būtina nagrinėti dulkių surinkimo kokybės ir energijos suvartojimo santykio.

124

Taigi pirmasis prieštaravimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

125

Pateikdamos antrąjį prieštaravimą apeliantės nurodo, kad įvairiais argumentais, pateiktais minėto sprendimo 76–79 punktuose, Bendrasis Teismas iškraipė pastabą, pateiktą prieš Cenelec standarto 5.9 punkte išdėstytą bandymo metodo aprašymą.

126

Komisija ginčija šio prieštaravimo pagrįstumą.

127

Apeliantės pažymi, kad į nagrinėjamą pastabą neįtraukta įvairi informacija, nurodyta su šia pastaba susijusiuose skundžiamo sprendimo 77 ir 78 punktuose pateiktuose argumentuose. Kaip matyti iš minėtų punktų, Bendrasis Teismas siekė ne atkartoti, nors ir performuluotas, šios pastabos ištraukas, bet nurodyti jos tikslą ir iš šių ištraukų padaryti tam tikras praktines išvadas, susijusias su šio metodo nauda, atsižvelgdamas į kitus jo anksčiau nurodytus veiksnius. Be to, pateikdamas minėtus argumentus Bendrasis Teismas akivaizdžiai neviršijo protingo šios pastabos vertinimo ribų.

128

Dėl skundžiamo sprendimo 79 punkto apeliantės tiesiog daro klaidingą prielaidą, kad Bendrasis Teismas tame punkte galėjo konstatuoti, jog Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytas bandymo metodas yra nepagrįstas, nors jis tik performulavo atitinkamos pastabos ištrauką ir nepadarė iš to jokios išvados.

129

Taigi antrąjį prieštaravimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

130

Trečiajame prieštaravime apeliantės tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 85 punkte Bendrasis Teismas iškraipė 2009 m. vasario mėn. įmonės AEA Energy & Environment ataskaitą „Report to the Commission, Preparatory studies for Eco-Design Requirements of EUPs (II), Lot 17 Vacuum Cleaners“.

131

Komisija ginčija šio prieštaravimo pagrįstumą.

132

Reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 82 punkte nagrinėdamas reglamentuotinos situacijos sudėtingumą ir Komisijos padarytos klaidos tyčinį ar nepateisinamą pobūdį Bendrasis Teismas teigė, kad svarbu išsiaiškinti, ar pasirinkusi tuščios talpyklos bandymo metodą vietoj dulkių pilnos talpyklos bandymo metodo Komisija akivaizdžiai ir šiurkščiai viršijo savo diskrecijos ribas. Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į ankstesniuose to sprendimo punktuose nurodytas aplinkybes, taip pat tvirtino, kad nors Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytas bandymo metodas leidžia įvertinti dulkių siurblių efektyvumą kuo panašesnėmis į realias naudojimo sąlygomis, nei naudojant tuščią talpyklą, šis metodas kėlė abejonių dėl vartotojams pateiktinos informacijos tikslumo. Minėto sprendimo 83 punkte jis pridūrė, kad šią išvadą patvirtino ir kiti veiksniai, kuriuos jis išdėstė ir pakomentavo to sprendimo 84–91 punktuose.

133

Iš to matyti, kad su šiais kitais veiksniais susiję argumentai, kaip antai pateikti skundžiamo sprendimo 85 punkte, yra pertekliniai.

134

Taigi trečiasis prieštaravimas turi būti atmestas kaip nereikšmingas.

135

Pateikdamos ketvirtąjį prieštaravimą apeliantės tvirtina, kad skundžiamame sprendime yra pateikti tarpusavyje prieštaraujantys motyvai.

136

Jos teigia, kad Bendrasis Teismas to sprendimo 76–79 punktuose nurodė, jog Komisijai kilo abejonių dėl Cenelec standarto 5.9 punkte nurodyto bandymo metodo mokslinio pagrįstumo, o tai nesuderinama su minėto sprendimo 81 ir 82 punktuose išdėstytais teiginiais, kad, pirma, „iš standartizacijos proceso pobūdžio matyti, jog tai, kad bandymo metodas buvo įtrauktas į darnųjį standartą, kaip antai Cenelec standartą, leidžia preziumuoti šio metodo mokslinį ir techninį pagrįstumą“, ir, antra, „klausimas, ar [Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytas] bandymo metodas yra moksliškai ir techniškai pagrįstas, šioje byloje nėra svarbus, nes Komisija, priimdama [ginčijamą] reglamentą, šių aplinkybių neginčijo“.

137

Komisija ginčija šio prieštaravimo pagrįstumą.

138

Reikia konstatuoti, kad šis prieštaravimas grindžiamas neteisingu skundžiamo sprendimo aiškinimu. Šio sprendimo 76–79 punktai nėra tokio turinio, kokį jiems priskiria apeliantės, nes juose Bendrasis Teismas tik įvertino Cenelec pastabą dėl sunkumų nustatant lygį, iki kurio turėtų būti pripildyta dulkių siurblio talpykla ir kuris gali būti atspirties taškas matuojant dulkių siurblio efektyvumą, kaip nurodyta to sprendimo 72 ir 73 punktuose.

139

Taigi ketvirtąjį prieštaravimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

140

Penktajame prieštaravime apeliantės tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 75 ir 87 punktuose Bendrasis Teismas nepagrįstai atsižvelgė į dokumentus, kurių, kaip pripažino Komisija, jos tarnybos, atsakingos už atitinkamų teisės aktų rengimą, neturėjo. Šiuo klausimu jos remiasi per procesą Bendrajame Teisme Komisijos pateikto atsiliepimo į ieškinį 5–15 punktais.

141

Komisija ginčija šio prieštaravimo pagrįstumą.

142

Per procesą Bendrajame Teisme pateikto atsiliepimo į ieškinį 15 punkte Komisija nurodė, kad „pirma išdėstyti veiksniai lėmė <…> [ginčijamo] reglamento priėmimą“. Skundžiamo sprendimo 75 ir 87 punktuose paminėtų dokumentų tarp nurodytų veiksnių nėra.

143

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia apeliantės, šio procesinio dokumento 15 punkte esantis teiginys nereiškia, kad priimant ginčijamą reglamentą Komisijos tarnybos žinojo tik apie ankstesniuose šio dokumento punktuose nurodytus veiksnius. Todėl, pavyzdžiui, negalima teigti, kad Komisija nežinojo apie jos atliktą poveikio įvertinimą ar konsultacijas, kurias surengė siekdama priimti minėtą reglamentą, nors šis įvertinimas ir konsultacijos nebuvo paminėtos atitinkamoje tų pastabų dalyje.

144

Taigi penktasis prieštaravimas, kuris grindžiamas neteisinga prielaida, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

145

Pateikdamos šeštąjį prieštaravimą apeliantės tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 86–91 punktuose Bendrasis Teismas atsižvelgė į nesvarbias aplinkybes, nes jos susiklostė tik po ginčijamo reglamento priėmimo.

146

Komisija ginčija šio prieštaravimo pagrįstumą.

147

Reikia konstatuoti, kad šis prieštaravimas susijęs su skundžiamo sprendimo motyvais, kurie, kaip matyti iš šio sprendimo 132 ir 133 punktų, buvo pertekliniai ir kuriuos Bendrasis Teismas nurodė tik siekdamas patvirtinti anksčiau išdėstytus samprotavimus, pagrįstus veiksniais, susijusiais su aplinkybėmis, kuriomis Komisija veikė ginčijamo reglamento priėmimo momentu.

148

Taigi šeštasis prieštaravimas turi būti atmestas kaip nereikšmingas.

149

Pateikdamos septintąjį (ir paskutinį) prieštaravimą apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad iškraipė įrodymus ir pateikė tarpusavyje prieštaraujančius motyvus, kai skundžiamo sprendimo 82 punkte nurodė, kad priimdama ginčijamą reglamentą Komisija apsvarstė ir paneigė Cenelec standarto 5.9 punkte nurodyto bandymo metodo mokslinį pagrįstumą. Tačiau, pirma, šis teiginys nepagrįstas jokiais įrodymais. Antra, to paties punkto pradžioje Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Komisija neginčijo šio metodo mokslinio pagrįstumo.

150

Komisija ginčija šio prieštaravimo pagrįstumą.

151

Skundžiamo sprendimo 82 punktas suformuluotas taip:

„<…> Klausimas, ar Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytas bandymo metodas yra moksliškai ir techniškai pagrįstas, šioje byloje nėra svarbus, nes Komisija, priimdama [ginčijamą] reglamentą, šių aplinkybių neginčijo, tačiau iš esmės teigė, kad minėtas bandymo metodas buvo netinkamas dulkių siurblių energijos vartojimo efektyvumui įvertinti pagal patikimumo, tikslumo ir atkuriamumo kriterijus. <…>“

152

Reikia konstatuoti, kad šiais teiginiais Bendrasis Teismas nepripažino, jog Komisija atmetė šio metodo mokslinį pagrįstumą, todėl apeliančių prieštaravimas grindžiamas neteisinga prielaida.

153

Taigi septintasis prieštaravimas yra nepagrįstas ir dėl to turi būti atmestas, kaip ir visa ketvirtojo pagrindo šešta dalis.

154

Ketvirtojo pagrindo septintoje dalyje, susijusioje su skundžiamo sprendimo 92 punktu, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra petita, nuspręsdamas, kad dulkių siurblių ženklinimą reglamentuojantys teisės aktai nėra panašūs į kitų buitinių elektrinių prietaisų ženklinimą reglamentuojančius teisės aktus, o tai padidino reglamentuotinos situacijos sudėtingumą, nors Komisija neteigė, kad tik dulkių siurbliai kėlė sunkumų, kiek tai susiję su talpyklos apkrovos išbandymu. Be to, Bendrasis Teismas nemotyvavo tokio vertinimo ir neleido apeliantėms pareikšti nuomonės šiuo klausimu.

155

Komisija ginčija šios dalies pagrįstumą.

156

Skundžiamo sprendimo 92 punktas suformuluotas taip:

„Šie sunkumai, susiję būtent su dulkių siurblių technologija ir naudojimu, taip pat leidžia atmesti ieškovių argumentą, kad Komisija nesusidūrė su sudėtinga situacija, nes ji jau turėjo galimybę energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo tikslais priimti bandymų standartus, atspindinčius įprastas buitinių elektros prietaisų, tokių kaip orkaitės, skalbyklės, džiovyklės ir vandens šildytuvai, naudojimo sąlygas.“

157

Iš Bendrojo Teismo vartojamų formuluočių matyti, kad, pirma, tame punkte pateiktais argumentais jis siekė atsakyti į apeliančių argumentą ir, antra, rėmėsi visomis anksčiau padarytomis išvadomis, susijusiomis su dulkių siurblių (juos lyginant su kitais tame punkte minėtais gaminiais) ypatumais, be kita ko, kiek tai susiję su dulkių talpyklos apkrovos kintamumu ir sudėtingumu siekiant sukurti bandymo metodą, kuriuo būtų atsižvelgta į šį veiksnį ir kurį būtų galima atkurti.

158

Tai darydamas Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo ultra petita ir nepažeidė apeliančių teisės į gynybą. Be to, jis pakankamai teisiškai motyvavo, kodėl atmetė jų argumentus.

159

Taigi ketvirtojo pagrindo septintą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

160

Ketvirtojo pagrindo aštunta ir paskutinė dalis grindžiama tuo, kad nebuvo atsakyta į apeliančių argumentą, jog Reglamente Nr. 666/2013 Komisija pasirinko Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytą bandymo metodą, o ginčijamame reglamente šio metodo ji atsisakė. Šiuo klausimu apeliantės teigia, kad pagal šiuos du reglamentus bandymų metodams taikomas tas pats mokslinio pagrįstumo reikalavimas, todėl Reglamente Nr. 666/2013 pasirinkusi Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytą bandymo metodą Komisija pripažino jo mokslinį pagrįstumą. Vis dėlto Bendrasis Teismas tik konstatavo, kad apeliantės nepagrįstai nustatė analogiją tarp minėtų reglamentų, atsižvelgdamos į energijos vartojimo efektyvumo matavimo ir patvarumo bandymų skirtumus, taigi jis neišnagrinėjo jų argumento.

161

Komisija ginčija šios dalies pagrįstumą.

162

Reikia priminti, kad skundžiamo sprendimo 82 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog, priešingai, nei teigia apeliantės, klausimas, ar Cenelec standarto 5.9 punkte nurodytas bandymo metodas yra moksliškai pagrįstas, nagrinėjamu atveju nėra svarbus. Šiais argumentais Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju atsakė į apeliančių argumentą, kurį jos pateikė apeliaciniame skunde.

163

Vadinasi, reikia atmesti ir ketvirtojo pagrindo aštuntą dalį, taigi ir visą šį apeliacinio skundo pagrindą.

164

Penktuoju–septintuoju apeliacinio skundo pagrindais apeliantės kritikuoja Bendrojo Teismo vertinimą, kad jų ieškinį dėl žalos atlyginimo pagrindžiantys tariami kiti neteisėti veiksmai, išskyrus Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos pažeidimą, nėra„pakankamai aiškūs pažeidimai“. Šie kiti neteisėti veiksmai yra atitinkamai vienodo požiūrio principo pažeidimas, gero administravimo principo ir rūpestingumo pareigos pažeidimas, taip pat laisvės užsiimti verslu pažeidimas.

165

Komisija ginčija šių pagrindų pagrįstumą.

166

Trys ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindai, susiję su tariamais vienodo požiūrio principo, gero administravimo principo, rūpestingumo pareigos ir laisvės užsiimti verslu pažeidimais, aprašytais atitinkamai skundžiamo sprendimo 102 ir 109 punktuose, 113 ir 120 punktuose, iš esmės buvo grindžiami tuo, kad Komisija nusprendė pasirinkti tuščios, o ne pilnos, dulkių talpyklos bandymo metodą ir taip pažeidė esminę Direktyvos 2010/30 nuostatą, nes minėti kiti pažeidimai buvo šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos pažeidimo pasekmė. Taigi jie buvo grindžiami tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir pastarosios nuostatos pažeidimas.

167

Atsakydamas į kiekvieną iš šių trijų pagrindų Bendrasis Teismas, be kita ko, nurodė visą savo vertinimą, susijusį su Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos pažeidimu, arba jo dalį, kurio pabaigoje konstatavo, kad šis pažeidimas nebuvo pakankamai aiškus Sąjungos teisės nuostatos pažeidimas; šis vertinimas nesėkmingai kritikuojamas pirmuosiuose keturiuose šio apeliacinio skundo pagrinduose.

168

Kaip matyti iš šio sprendimo 50 ir 51 punktų, pakankamai aiškus Sąjungos teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimo konstatavimas priklauso nuo reikšmingų veiksnių, susijusių su aplinkybėmis, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas.

169

Nagrinėjamu atveju, kadangi aplinkybės, kuriomis grindžiami ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindai, susiję su penktuoju–septintuoju apeliacinio skundo pagrindais, atitinka neteisėtą Komisijos pasirinkimą ginčijamame reglamente, įvairių neteisėtų veiksmų, dėl kurių Komisijai priekaištaujama ieškinyje dėl žalos atlyginimo, faktinės aplinkybės iš esmės yra tokios pačios. Tuo remiantis darytina išvada, kad šiuose apeliacinio skundo pagrinduose kritikuojamos Bendrojo Teismo išvados, kad kiti pažeidimai, dėl kurių priekaištaujama Komisijai, išskyrus Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos pažeidimą, ir kuriuos lemia pastarasis pažeidimas, taip pat nėra pakankamai aiškūs, bet kuriuo atveju yra teisiškai pagrįstos dėl Bendrojo Teismo išvados, kad Direktyvos 2010/30 10 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos pažeidimas nėra pakankamai aiškus.

170

Tuo remiantis, darytina išvada, kad penktąjį–septintąjį apeliacinio skundo pagrindus reikia atmesti.

171

Vadinasi, atmestinas visas apeliacinis skundas.

172

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

173

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi apeliantės pralaimėjo bylą, o Komisija reikalavo priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas, iš jų priteisiamos visos bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: