1.

Prašymu priimti prejudicinį sprendimą, dėl kurio teikiama ši išvada, Městský soud v Praze (Prahos miesto teismas, Čekijos Respublika) kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl dviejų klausimų, susijusių su Direktyvos 2014/65 ( 2 ) – vadinamosios MiFID II direktyvos ( 3 ) – 3 straipsnio 1 bei 3 dalių ir 34 straipsnio išaiškinimu ir susiejimu su SESV 56 straipsniu.

2.

Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant skundą, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškė bendrovė Fondee a. s. (toliau – Fondee arba pareiškėja pagrindinėje byloje), kad būtų panaikintas sprendimas, kuriuo Čekijos nacionalinio banko valdyba patvirtino šio banko pareiškėjai skirtą baudą už teisės nuostatų, kuriomis Čekijos Respublikoje reglamentuojama kapitalo rinka, pažeidimą.

3.

Direktyva 2014/65 – kuria nauja redakcija išdėstyta Direktyva 2004/39, iš dalies sujungta su Reglamentu 600/2014 ( 4 ) – kartu su šiuo reglamentu sudaro „teisinę sistemą, pagal kurią būtų reglamentuojami investicinėms įmonėms, reguliuojamoms rinkoms, duomenų teikimo paslaugų teikėjams ir trečiųjų valstybių įmonėms, teikiančioms investicines paslaugas arba vykdančioms investicinę veiklą Sąjungoje, taikytini reikalavimai“ (Direktyvos 2014/65 7 konstatuojamoji dalis). Jos pagrindinis tikslas – sukurti bendrą finansinių paslaugų rinką, kurioje būtų užtikrintas naudojimasis įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, taip pat skaidrumas ir investuotojų apsauga, suderinant nacionalines nuostatas, visų pirma susijusias su investicinių įmonių veiklos leidimų išdavimu ir veiklos sąlygomis, taip pat su priežiūros institucijų įgaliojimais ir sankcijų sistema.

4.

Pagal Direktyvos 2014/65 1 straipsnio 1 dalį ji taikoma, be kita ko, „investicinėms įmonėms“. Pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą investicine įmone laikomas bet kuris juridinis asmuo, o tam tikromis sąlygomis – ir juridinio asmens statuso neturintys subjektai arba fiziniai asmenys, kurių „nuolatinis darbas ar veikla yra profesionalus vienos ar daugiau investicinių paslaugų teikimas trečiosioms šalims ir (arba) vienos ar daugiau investicinių veiklų atlikimas“. Pagal tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą sąvoka „investicinės paslaugos ir veikla“ suprantama kaip minėtos direktyvos I priedo A skirsnyje išvardytos paslaugos ar veikla, susijusios su bet kuriomis I priedo C skirsnyje išvardytomis priemonėmis. 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte „konsultacijos dėl investicijų“ apibrėžtos kaip asmeninių rekomendacijų teikimas klientui jo prašymu arba investicinės įmonės iniciatyva dėl vieno ar daugiau sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis, o paskesniame 5 punkte „pavedimų vykdymas klientų vardu“ apibrėžiamas kaip „veiksmai, siekiant kliento vardu sudaryti sutartis dėl vienos ar daugiau finansinių priemonių pirkimo arba pardavimo ir apima sutarčių dėl investicinės įmonės arba kredito įstaigos išleidžiamų finansinių priemonių pardavimo sudarymą jų išleidimo metu“.

5.

Direktyvos 2014/65 3 straipsnio „Neprivalomosios išimtys“ 1 dalyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės gali pasirinkti netaikyti šios direktyvos asmenims, kurių atžvilgiu jos yra buveinės valstybės narės, jeigu tų asmenų veiklai išduotas leidimas ir ta veikla yra reguliuojama nacionaliniu lygmeniu, ir tie asmenys:

6.

Direktyvos 2014/65 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės 1 dalyje nurodytiems asmenims taiko reikalavimus, bent analogiškus šios direktyvos reikalavimams, leidimo išdavimo ir nuolatinės priežiūros sąlygoms ir tvarkai, verslo etikos pareigoms ir organizaciniams reikalavimams, nustatytiems aiškiai nurodytose šios direktyvos nuostatose. Galiausiai tos pačios direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmenys, kuriems ši direktyva netaikoma pagal 1 dalį, „negali naudotis laisve teikti paslaugas arba vykdyti veiklos arba steigti filialų, kaip numatyta atitinkamai 34 ir 35 straipsniuose“.

7.

Direktyvos 2014/65 II antraštinėje dalyje nustatytos investicinėms įmonėms taikomos veiklos leidimų išdavimo ir veiklos vykdymo sąlygos. Šios direktyvos 5 ir 6 straipsniai yra įtraukti į šios antraštinės dalies I skyrių, skirtą veiklos leidimų išdavimo sąlygoms ir tvarkai (vadinamasis vienodos formos Europos pasas). Konkrečiai 5 straipsnyje „Veiklos leidimo reikalavimas“ nustatyta, kad reguliariai ar profesionaliai teikti investicines paslaugas ir (arba) vykdyti investicinę veiklą būtų leidžiama tik iš anksto gavus buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos išduodamą leidimą ( 5 ). Pagal tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį leidime turi būti nurodytos tos investicinės paslaugos ar veikla, kurias investicinei įmonei leista teikti ar vykdyti, o to paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad „veiklos leidimas galioja visoje Sąjungoje ir leidžia investicinei įmonei Sąjungoje teikti paslaugas ar vykdyti veiklą, kurias jai buvo leista teikti ar vykdyti, pasinaudojant įsisteigimo teise, įskaitant teisę steigti filialą, arba teise laisvai teikti paslaugas“.

8.

Direktyvos 2014/65 II antraštinės dalies III skyriuje apibrėžtos investicinių įmonių teisės. Šiame skyriuje esančio 34 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje teigiama, kad „valstybės narės užtikrina, kad kiekviena investicinė įmonė, gavusi veiklos leidimą ir prižiūrima kitos valstybės narės kompetentingų institucijų, laikydamasi šios direktyvos, <…>, galėtų savo teritorijose laisvai teikti investicines paslaugas ir (ar) vykdyti investicinę veiklą, taip pat teikti papildomas paslaugas su sąlyga, kad tokias paslaugas ir veiklą apimtų jų veiklos leidimas. <…>“. Minėto 34 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodoma, kad tokioms įmonėms nenustatomi jokie „papildomi reikalavimai“. Pagal to paties 34 straipsnio 2 ir 3 dalis investicinė įmonė, norinti pirmą kartą teikti paslaugas ar vykdyti veiklą kitos valstybės narės teritorijoje ar pakeisti taip teikiamų paslaugų ar veiklos mastą, turi pranešti apie tai savo buveinės valstybei narei, kuri tokią informaciją perduoda priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai ( 6 ). Gavusi tokį pranešimą, investicinė įmonė gali pradėti teikti atitinkamas paslaugas ir vykdyti atitinkamą veiklą priimančiojoje valstybėje narėje. Į Direktyvos 2014/65 II antraštinės dalies III skyrių įtraukto 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „valstybės narės užtikrina, kad investicinės paslaugos ir (arba) investicinė veikla bei papildomos paslaugos galėtų būti teikiamos ir (arba) vykdomos jų teritorijose, laikantis šios direktyvos <…>, naudojantis steigimosi teise steigiant filialą ar naudojant valstybėje narėje, kuri nėra buveinės valstybė narė, įsisteigusį priklausomą agentą, su sąlyga, kad šios paslaugos ir veikla būtų nurodytos buveinės valstybėje narėje investicinei įmonei ar kredito įstaigai išduotame veiklos leidime <…>“.

9.

Čekijos Respublikoje investicijų tarpininko veiklai vykdyti reikalingas Čekijos nacionalinio banko leidimas. Pagal iš dalies pakeisto Zákon č. 256/2004 Sb., o podnikání na kapitálovém trhu (Įstatymas Nr. 256/2004 dėl ūkinės veiklos vykdymo kapitalo rinkoje; toliau – Kapitalo rinkos įstatymas) 29 straipsnio 1 dalį investicijų tarpininkas turi teisę teikti tik tam tikras pagrindines investicines paslaugas, t. y. priimti ir perduoti pavedimus dėl investicinių priemonių (įskaitant kolektyviniam investavimui skirtus vertybinius popierius) ir teikti investavimo konsultacijas dėl tokių priemonių. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, teikdami tokias paslaugas, investicijų tarpininkai gali perduoti pavedimus tik „prekiautojui vertybiniais popieriais, bankui ar investicinei bendrovei <…>“. Pagal Kapitalo rinkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį prekiautojas vertybiniais popieriais yra juridinis asmuo, kuris turi leidimą teikti pagrindines investicines paslaugas pagal Čekijos nacionalinio banko išduotą leidimą ir pagal to įstatymo 6 straipsnio 1 dalies b punktą yra įsteigtas Čekijos Respublikoje.

10.

Taigi Kapitalo rinkos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje yra nustatytas draudimas investicijų tarpininkams perduoti pavedimus ne toje valstybėje narėje įsteigtoms investicinėms įmonėms. Tas straipsnis į įstatymą buvo įtrauktas 2018 m. sausio 3 d. įsigaliojusiu įstatymo pakeitimu Nr. 204/2017 ir pakeitė anksčiau galiojusį įstatymo 29 straipsnio 1 dalies b punktą, pagal kurį pavedimus buvo galima perduoti ir užsienio ūkio subjektui. Remdamasis atitinkamu pagrindimu, įstatymų leidėjas sąmoningai apribojo šį subjektų ratą, kad kitai proceso šaliai būtų lengviau vykdyti priežiūrą. Pagal įstatymo 162 straipsnio 1 dalies a punktą asmuo, kuris neteisėtai vykdo šiame įstatyme numatytą veiklą, daro pažeidimą.

11.

Fondee yra investicijų tarpininkė, kaip apibrėžta Kapitalo rinkos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje, veikianti pagal Čekijos nacionalinio banko išduotą licenciją. Kita proceso šalis nurodė, kad nuo 2019 m. spalio 7 d. iki 2019 m. gruodžio 27 d.Fondee perdavė 407 pavedimus užsienio prekiautojui vertybiniais popieriais. Kita proceso šalis nustatė, kad Fondee leido savo klientams investuoti į vadinamuosius ETF (angl. exchange traded funds – biržiniai fondai ( 7 )) – kolektyvinio investavimo vertybinius popierius, kuriais leidžiama prekiauti užsienio biržose ir kitose reguliuojamose rinkose. Klientai pateikdavo pavedimus naudodamiesi vartotojo paskyra interneto svetainėje www.fondee.cz, o Fondee juos perduodavo Nyderlanduose įsteigtai bendrovei DeGiro B.V. (toliau – DeGiro), veikdama pagal tos bendrovės, Fondee ir klientų sudarytą trišalę sutartį. Dėl šių faktinių aplinkybių Čekijos nacionalinis bankas, remdamasis Kapitalo rinkos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies a punktu, skyrė Fondee150000 CZK baudą už šio iš dalies pakeisto įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyto draudimo pažeidimą. Čekijos nacionalinio banko valdyba patvirtino šį sprendimą ir atmetė Fondee pateiktą skundą. Ši pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme skundą dėl valdybos sprendimo.

12.

Šiame teisme Fondee pirmiausia teigė, kad ginčijamu draudimu, kuriuo neleidžiama kitoje valstybėje narėje įsisteigusiam prekiautojui vertybiniais popieriais teikti paslaugų Čekijos Respublikos investicijų tarpininkui, įtvirtinama SESV 56 straipsniu draudžiama diskriminacija arba bet kuriuo atveju neleistinas laisvės teikti paslaugas apribojimas, dėl kurio kitų valstybių narių paslaugų teikėjams suvaržoma galimybė patekti į Čekijos rinką. Antra, Fondee nurodė, kad ginčijamu draudimu SESV 56 straipsnis taip pat pažeidžiamas dėl to, kad apribojama Čekijos investicijų tarpininko teisė gauti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo teikiamą paslaugą ar kitaip ja pasinaudoti. Čekijos nacionalinis bankas pirmiausia nurodė, kad Fondee argumentai dėl užsienio prekiautojų vertybiniais popieriais teisės teikti paslaugas pažeidimo yra nepriimtini. Dėl tariamo Čekijos investicijų tarpininkų teisės naudotis kitose valstybėse narėse įsisteigusių prekiautojų vertybiniais popieriais teikiamomis paslaugomis pažeidimo jis teigė, kad klausimas dėl Direktyvos 2014/65 ir SESV 56 straipsnio santykio nekelia jokių galimų abejonių. Investicijų tarpininkas, kuriam pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 3 dalį nesuteikta laisvė teikti investicines paslaugas, iš tikrųjų negali pasinaudoti šia laisve pagal SESV 56 straipsnį, nebent teiktų kitokias paslaugas nei investicinės paslaugos.

13.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

14.

Be pagrindinės bylos šalių, rašytines pastabas šioje byloje pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio 2 dalį pateikė Čekijos Respublika, Suomijos Respublika ir Komisija.

15.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar asmuo, kuriam taikoma neprivalomoji išimtis, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2014/65 3 straipsnio 1 dalį, gali remtis SESV 56 straipsniu kaip investicinės paslaugos, kurią teikia „užsienio ūkio subjektas“, naudodamasis vienodos formos Europos pasu, gavėjas arba kaip tarpininkas, teikiantis šią paslaugą galutiniam klientui. Jei į pirmesnį klausimą būtų atsakyta teigiamai, antruoju prejudiciniu klausimu šis teismas iš esmės teiraujasi, ar pagal Sąjungos teisę, visų pirma SESV 56 straipsnį, draudžiamos teisės normos, kuriomis investicijų tarpininkui draudžiama perduoti savo klientų pavedimus „užsienio prekiautojui vertybiniais popieriais“.

16.

Prieš pradedant nagrinėti šiuos klausimus, o juos, mano nuomone, tikslinga nagrinėti kartu, reikia pateikti keletą paaiškinimų.

17.

Pirma, iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Nyderlandų bendrovė DeGiro, kuriai Fondee perdavė pagrindinėje byloje nagrinėjamus pavedimus („užsienio ūkio subjektas“ arba „užsienio vertybinių popierių platintojas“, apie kurį kalbama prejudiciniuose klausimuose), yra investicinė įmonė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/65 4 straipsnio 1 dalį, kuri veikia laisvai teikdama paslaugas pagal šios direktyvos 34 straipsnio 1 dalį, remdamasi pagal tą pačią direktyvą suteiktu leidimu. Be to, neatrodo, kad būtų ginčijama, jog ji turi leidimą vykdyti veiklą Čekijos Respublikoje pagal šio straipsnio 2 dalį.

18.

Antra, tiek pavedimų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, priėmimas ir perdavimas, tiek jų vykdymas yra „investicinės paslaugos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/65 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą ( 8 ).

19.

Trečia, pagrindinės bylos šalys neabejoja, kad Fondee nevykdė jokio tarpvalstybinio investicinių paslaugų teikimo. Priimdama ir perduodama pagrindinėje byloje nagrinėjamus pavedimus DeGiro iš tikrųjų teikė investicines paslaugas tik Čekijos Respublikoje gyvenantiems ar įsisteigusiems klientams. Vis dėlto Fondee buvo „įsitraukusi“ į tarpvalstybinių investicinių paslaugų teikimą tarp dviejų valstybių narių. Tikrasis šio įsitraukimo mastas priklauso nuo pačios Fondee, Čekijos investuotojų ir bendrovės DeGiro trišalės sutarties sąlygų. Būtent remiantis šių šalių tarpusavio sutartimis reikia įvertinti, ar, kaip teigia Fondee, ji buvo (netiesioginė) De Giro paslaugų, suteiktų vykdant pagrindinėje byloje nagrinėjamus užsakymus, gavėja, ar Čekijos investuotojai, kuriuos siejo sutartiniai ryšiai ne tik su Fondee, bet ir su minėta bendrove, turi būti laikomi vieninteliais šių paslaugų gavėjais, o Fondee veikė tik kaip tarpininkė. Pirmasis prejudicinis klausimas suformuluotas taip, kad apima abi hipotezes, t. y. kad Fondee dalyvavo teikiant tarpvalstybines investicines paslaugas arba kaip De Giro teikiamos paslaugos gavėja, arba kaip paprasta tarpininkė, turėjusi priimti ir perduoti pavedimus, kurie vėliau buvo tiesiogiai vykdomi Čekijos investuotojų vardu.

20.

Šiuo klausimu pridursiu, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją bet kokia nacionalinė priemonė, priklausanti Sąjungos lygiu išsamiai suderintai sričiai, turi būti vertinama atsižvelgiant į šios suderinimo priemonės, o ne į pirminės teisės nuostatas ( 9 ).

21.

Pagrindinėje byloje iš esmės keliamas klausimas dėl valstybės narės nustatyto draudimo investicijų tarpininkams, veikiantiems pagal nacionalinį leidimą, perduoti pavedimus įvykdyti investicinėms įmonėms, turinčioms veiklos leidimus pagal Direktyvą 2014/65, kurios nėra įsisteigusios toje valstybėje narėje, suderinamumo su Sąjungos teisės nuostatomis dėl laisvės teikti paslaugas. Taigi, nors šioje byloje prejudiciniai klausimai iš esmės keliami remiantis SESV 56 straipsniu, būtina įvertinti, ar minėtas draudimas patenka į Direktyvos 2014/65 nuostatų, kurioms taikomas išsamus suderinimas, taikymo sritį. Šiuo tikslu reikia atsižvelgti ne tik į atitinkamų šios direktyvos nuostatų tekstą, bet ir į jų kontekstą bei tikslus, kurių siekiama teisės aktais, kurių dalis jos yra ( 10 ).

22.

Direktyva 2014/65 siekiama suderinti, be kita ko, nacionalines nuostatas dėl naudojimosi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, siekiant sukurti „integruotą finansų rinką“ ( 11 ). Šios direktyvos II antraštinės dalies, kurioje nustatytos „investicinėms įmonėms taikomos veiklos leidimų išdavimo ir vykdymo sąlygos“, III skyriuje „Investicinių įmonių teisės“ yra 34 straipsnis, skirtas „laisvei teikti investicines paslaugas ir vykdyti veiklą“, kurio pirmoje pastraipoje, kaip minėta, numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad investicinės įmonės, gavusios veiklos leidimus ir prižiūrimos kitos valstybės narės kompetentingų institucijų, laikydamosi šios direktyvos, galėtų jų teritorijose laisvai teikti investicines paslaugas ir (ar) vykdyti investicinę veiklą, taip pat teikti papildomas paslaugas, o antroje pastraipoje – kad valstybės narės netaiko tokioms įmonėms „papildomų reikalavimų“.

23.

Šiuo straipsniu, mano nuomone, buvo visiškai suderintas tarpvalstybinis paslaugų teikimas ir į jo taikymo sritį patenkančios pagal šios direktyvos nuostatas išduotą „Europos pasą“ turinčių investicinių įmonių investicinės veiklos vykdymas tarpvalstybiniu mastu. Pagal minėtą Direktyvos 2014/65 34 straipsnį valstybės narės negali nustatyti naudojimosi šiomis laisvėmis kliūčių, apribojimų, sąlygų ar reikalavimų, kurie būtų nenumatyti šioje direktyvoje ir kurie nebūtų įtvirtinti joje nustatyta tvarka, net jei jais siekiama užtikrinti investuotojų apsaugą.

24.

Tai matyti visų pirma iš Direktyvos 2014/65 24 straipsnio, įtraukto į šios direktyvos II skyriaus 2 skirsnį „Nuostatos, kuriomis užtikrinama investuotojų apsauga“, kuriame nustatytos „investicinėms įmonėms taikomos veiklos sąlygos“. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybės narės reikalauja, kad investicinė įmonė veiktų sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, atsižvelgdama į geriausius savo klientų interesus, ir visų pirma laikytųsi šiame straipsnyje – išsamiai išdėstytų šio straipsnio 2–11 dalyse – ir paskesniame 25 straipsnyje nustatytų principų. Minėto 24 straipsnio 12 dalyje numatyta, kad „išimtiniais atvejais“ valstybės narės gali investicinėms įmonėms nustatyti „papildomus reikalavimus, [kurie] <…> turi būti objektyviai pagrįsti ir proporcingi, kad būtų atsižvelgiama į specifinę riziką, susijusią su investuotojų apsauga ar rinkos vientisumu, kuri yra ypatingai svarbi atsižvelgiant į tos valstybės narės rinkos struktūros ypatybes“. Vis dėlto, pirma, šios dalies antroje pastraipoje patikslinta, kad tokie papildomi reikalavimai „neriboja investicinių įmonių teisių“ būtent pagal Direktyvos 2014/65 34 straipsnį „ir nedaro toms teisėms jokio kitokio poveikio“. Antra, antroje ir trečioje pastraipose numatyta procedūra, kurios atitinkama valstybė narė turi laikytis, kad jai būtų leista nustatyti tokius papildomus reikalavimus (pranešti apie juos Komisijai ir gauti jos nuomonę) ( 12 ).

25.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir taikydamas šios išvados 20 punkte nurodytą jurisprudenciją manau, kad Kapitalo rinkos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į šios direktyvos nuostatas ir nepaisant to, kad ši direktyva netaikoma investicijų tarpininkams, kuriems galioja šis draudimas ir kuriems taikoma šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta neprivalomoji išimtis ( 13 ). Šis draudimas iš tikrųjų gali tapti kliūtimi laisvei teikti paslaugas, kuria pagal Direktyvą 2014/65 leidimą gavusios investicinės įmonės naudojasi pagal šios direktyvos 34 straipsnį.

26.

Net jei Teisingumo Teismas nesutiktų su mano padaryta išvada, kad Direktyvos 2014/65 34 straipsniu pasiektas visiškas tokių bendrovių vykdomo tarpvalstybinio paslaugų teikimo suderinimas, vis dėlto manau, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į SESV 56 straipsnį, bet ir į šį straipsnį ( 14 ).

27.

Taigi tolesnėje analizėje atliksiu abu vertinimus.

28.

Pirmiausia noriu pažymėti, kad, priešingai nei Suomijos vyriausybė, regis, teigia savo rašytinėse pastabose, Direktyvoje 2014/65 nenustatytas joks draudimas asmenims, kuriems taikoma jos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta neprivalomoji išimtis, gauti investicines paslaugas iš kitoje valstybėje narėje įsteigtos investicinės įmonės arba kaip tarpininkams dalyvauti teikiant tarpvalstybines investicines paslaugas klientams, gyvenantiems arba įsisteigusiems valstybėje narėje, kurioje yra jų buveinė.

29.

Iš tikrųjų šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punktu apribojamas asmenų, kuriems šie asmenys gali perduoti pavedimus, ratas, o šios nuostatos i papunktyje prie šių asmenų priskiriamos ir investicinės įmonės, turinčios leidimą vykdyti veiklą laikantis šios direktyvos.

30.

Taigi Direktyvoje 2014/65 aiškiai numatyta, kad asmenims, kurie naudojasi neprivalomąja išimtimi, gali būti leidžiama perduoti į užsienį užsakymus, gautus iš klientų, gyvenančių arba įsisteigusių jų kilmės valstybėje narėje, bet taikoma sąlyga, kad šiuos užsakymus gaunanti įmonė atitiktų visas šios direktyvos 34 straipsnyje nustatytas sąlygas atitinkamoms paslaugoms teikti šioje valstybėje narėje.

31.

Pridursiu, kad iš Direktyvos 2014/65 3 straipsnio 1 dalies c punkto iv papunkčio negalima daryti jokios priešingos išvados, nes pagal jį asmenims, kuriems taikoma neprivalomoji išimtis, gali būti leidžiama perduoti pavedimus „kolektyvinio investavimo subjektams, kuriems leidžiama pagal valstybės narės teisę pardavinėti investicinius vienetus viešai <…>“. Iš tiesų, Čekijos nacionalinio banko pasiūlytas aiškinimas – išdėstytas nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, – kad šioje nuostatoje nurodytos įstaigos yra tik įstaigos, turinčios leidimus pagal asmens, kuriam taikoma išimtis, kilmės valstybės narės teisę, mano nuomone, nepatvirtintas nei šios nuostatos formuluote, nei jos struktūra.

32.

Atsižvelgiant į tai, nors pagal Direktyvą 2014/65 asmenims, kuriems ji netaikoma pagal jos 3 straipsnio 1 dalį, leidžiama turėti teisę perduoti pavedimus investicinėms įmonėms, neįsisteigusioms jų kilmės valstybėje narėje, reikia išsiaiškinti, ar kilmės valstybė narė, atsakinga už šiems asmenims taikytinos tvarkos nustatymą, vis dėlto gali uždrausti tokį perdavimą.

33.

Šiuo klausimu pažymiu, kad valstybės narės, taikančios Direktyvos 2014/65 3 straipsnio 1 dalyje numatytą neprivalomąją išimtį, naudojasi diskrecijos teise, kuri joms aiškiai suteikta šia direktyva. Vis dėlto ši diskrecija nėra neribota. Jos įgyvendinimas, kuriam jau taikomi konkretūs standartai, tiesiogiai nustatyti Direktyvoje 2014/65, turi vykti laikantis Sąjungos teisės, visų pirma šios direktyvos tikslų.

34.

Toks draudimas, koks nustatytas Kapitalo rinkos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje, taikomas pagal paslaugų teikėjo įsisteigimo vietos kriterijų, mano nuomone, yra nesuderinamas su šios direktyvos tikslu, kuris, be kita ko, apima bendros investicinių paslaugų rinkos, grindžiamos paslaugų teikėjo kilmės valstybės narės išduoto leidimo ir tos valstybės narės vykdomos priežiūros abipusio pripažinimo principais, sukūrimą.

35.

Iš tikrųjų šiuo draudimu užkertant kelią investicinei įmonei, gavusiai leidimą pagal Direktyvą 2014/65 ir turinčiai teisę vykdyti veiklą Čekijos Respublikoje pagal laisvę teikti paslaugas, Čekijos Respublikoje gyvenančių ar įsisteigusių klientų, kurie naudojasi investicijų tarpininko paslaugomis, vardu vykdyti šio tarpininko tiesiogiai perduodamus pavedimus, faktiškai tokiai įmonei uždraudžiama arba bent jau sutrukdoma naudotis specifiniu prieigos prie Čekijos investicijų rinkos kanalu, kuriuo, atvirkščiai, gali naudotis nacionalinį leidimą turintys ir šioje valstybėje narėje įsisteigę operatoriai.

36.

Tiek, kiek šiuo draudimu tokiai įmonei nustatoma pareiga kreiptis į nacionalinio lygmens ( 15 ) leidimą turintį trečiąjį asmenį, juo įvedamas „papildomas įpareigojimas“, draudžiamas pagal Direktyvos 2014/65 34 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą. Dėl tokio privalomo žingsnio investicinės įmonės nerezidentės paslaugos teikimo išlaidos būna didesnės nei nacionalinių investicinių įmonių paslaugos teikimo išlaidos, todėl pirmoji paslauga gali tapti mažiau patraukli investuotojams ( 16 ).

37.

Šiomis aplinkybėmis vien dėl to, kad Čekijos Respublikoje veikianti investicinė įmonė, kuriai suteikta laisvė teikti paslaugas pagal Direktyvą 2014/65, gali turėti kitų būdų nukreipti savo paslaugas, pavyzdžiui, prašydama tiesiogiai priimti pavedimus iš šioje valstybėje narėje įsisteigusių investuotojų arba naudodamasi priklausomo agento paslaugomis ( 17 ), nedraudžiama, kad ginčijamas draudimas būtų laikomas laisvės teikti tarpvalstybines paslaugas apribojimu ( 18 ), kaip ir a fortiori nedraudžiama, kad minėta įmonė turėtų galimybę įsteigti nuolatinį padalinį arba patronuojamąją įmonę šioje valstybėje narėje ( 19 ). Apribojimo buvimui taip pat neturi įtakos tai, kad investicijų tarpininkų veikla nėra būtina finansų rinkos veikimui ir kad jų steigimas arba išlaikymas yra priskirti kiekvienos valstybės narės diskrecijai. Iš tikrųjų, pasirinkus tokį sprendimą, jiems taikoma tvarka, nors ir autonomiškai apibrėžta atitinkamos valstybės narės – kad ir laikantis minėtų kriterijų – negalima pažeisti Direktyvos 2014/65 nuostatų ir, visų pirma, riboti pagal šią direktyvą leidimus turinčioms investicinėms įmonėms suteiktos laisvės teikti paslaugas, nes iš esmės nacionaliniams ūkio subjektams paliekama tiesioginė prieiga prie investuotojų, kurie naudojasi minėtų tarpininkų paslaugomis.

38.

Reikia pripažinti, kad tarp pagrindinių Direktyvos 2014/65 tikslų joje minimas ir siekis užtikrinti aukšto lygio apsaugą investuotojams visoje Sąjungoje ( 20 ), o Kapitalo rinkos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas, kaip nurodyta nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir Čekijos Respublikos bei Čekijos nacionalinio banko pastabose, pateisinamas būtent būtinybe kontroliuoti investicijų tarpininkų veiklą siekiant apsaugoti jų paslaugomis besinaudojančius investuotojus.

39.

Vis dėlto reikia pažymėti, kad apribodamas sąlygas, kuriomis valstybės narės gali netaikyti Direktyvos 2014/65 tam tikriems asmenims, ir numatydamas, kad jos privalo šiems asmenims taikyti bent jau panašius į šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus, susijusius su leidimų išdavimo sąlygomis ir procedūromis, jų reputacijos ir patirties vertinimu, akcininkų tinkamumu, nuolatine priežiūra ir verslo etikos taisyklėmis, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė būtent sustiprinti investuotojų, kurie, naudodamiesi šių asmenų paslaugomis, nėra apsaugoti pagal Direktyvą 2014/65, apsaugą (žr. šios direktyvos 42 konstatuojamąją dalį). Konkrečiai direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodoma didelė dalis verslo etikos taisyklių, įtvirtintų jos 24 ir 25 straipsniuose, visų pirma pareiga veikti sąžiningai, teisingai, profesionaliai ir atsižvelgiant į geriausius klientų interesus, pareiga teikti klientams teisingą, aiškią, neklaidinančią ir savalaikę informaciją, teikiant konsultavimo paslaugą atlikti tinkamumo testą, taip pat taisyklės dėl atlygio, investuotojų garantijų ir apsaugos sistemų ar profesinio draudimo. Direktyvoje 2014/65 nustatytu nacionalinių sistemų suderinimu su šiomis taisyklėmis ir reikalavimais siekiama sumažinti investuotojams žalingų veiksmų, kuriuos patikima atlikti asmenimis, kuriems ši direktyva netaikoma pagal jos 3 straipsnio 1 dalį, riziką ir sudaryti sąlygas veiksmingiau su jais kovoti.

40.

Be to, norėčiau pažymėti, kad pats Sąjungos teisės aktų leidėjas nemanė, kad tarp sąlygų, leidžiančių valstybėms narėms netaikyti šios direktyvos tam tikriems asmenims, būtina įtraukti draudimą perduoti pavedimus, siekiant juos įvykdyti, įmonėms, kurioms suteiktas leidimas pagal Direktyvą 2014/65, o, atvirkščiai, pripažino tokią galimybę, netiesiogiai laikydamasis nuomonės, kad tokie sandoriai, kai jie vykdomi šios direktyvos taikymo srityje, nekelia rizikos, kurios nebūtų galima suvaldyti vykdant priežiūrą, kuri priskirta šių asmenų buveinės valstybei narei galbūt kartu su gaunančiosios investicinės įmonės buveinės valstybės narės priežiūros institucijomis ( 21 ).

41.

Šiuo klausimu taip pat primenu, kad, pirma, Direktyvoje 2014/65 investicinėms įmonėms, ketinančioms vykdyti veiklą pagal vienodos formos Europos pasą, buvo nustatyta pareiga gauti iš kliento informaciją apie jo žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusią su konkretaus siūlomo ar prašomo produkto ar paslaugos rūšimi, kad būtų galima patikrinti, ar ji yra tinkama šiam klientui (žr. Direktyvos 2014/65 25 straipsnio 3 dalį), ir, antra, sumažinta „tik vykdymo paslaugų“ apimtis, ypač sudėtingų produktų atveju, nustatant, kad ji priklauso nuo tam tikrų sąlygų laikymosi (žr. 25 straipsnio 4 dalį). Taigi iš principo, net ir tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, negalima atmesti galimybės, kad investicinės įmonės, siekdamos įvykdyti savo pareigas pagal Direktyvą 2014/65, privalėdamos vykdyti tarpininko, kuriam ši direktyva netaikoma, perduotus pavedimus, bus priverstos tikrinti jo veiksmus.

42.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių valstybės narės priemonė, kuria investicijų tarpininkai, kuriems Direktyva 2014/65 netaikoma remiantis pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį nustatyta neprivalomąja išimtimi, įpareigojami iš savo klientų gautus pavedimus perduoti tik leidimus turintiems ir šioje valstybėje narėje įsisteigusiems subjektams, todėl tokiems tarpininkams draudžiama minėtus pavedimus perduoti kitoje valstybėje narėje įsisteigusiai įmonei net ir tuo atveju, jei ji pagal šią direktyvą turi leidimą teikti investicines paslaugas tarpininko kilmės valstybėje narėje, mano nuomone, yra nesuderinama su šios direktyvos tikslais.

43.

Atsakovė pagrindinėje byloje ginčijo Fondee teisę remtis tokiu nesuderinamumu, nes ji pati nėra investicinė įmonė, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2014/65, ir jai juo labiau netaikoma ši direktyva ir laisvė teikti investicines paslaugas pagal jos 34 straipsnį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat abejoja, ar ji turi tokią teisę, nes Fondee nenurodo nei konkrečios jai padarytos žalos, nei pagal Sąjungos teisę jai suteiktos teisės pažeidimo.

44.

Šiuo klausimu primenu, kad Teisingumo Teismas – susiklosčius aplinkybėms, panašioms į tas, kurios būdingos pagrindinei bylai, nors ir kitoje srityje, – jau yra nusprendęs, kad draudimas, kurio nesilaikant taip pat taikomos sankcijos, tarpininkams palengvinti kitoje valstybėje narėje negu ta, kurioje šie tarpininkai vykdo savo veiklą, įsisteigusio paslaugų teikėjo paslaugų teikimą yra laisvės teikti paslaugas apribojimas ( 22 ). Apskritai, kai vienoje valstybėje narėje įsteigta bendrovė teikia paslaugas per kitoje valstybėje narėje įsteigtą ūkio subjektą, šio subjekto veiklai nustatyti apribojimai patenka į laisvės teikti paslaugas taikymo sritį neatsižvelgiant į šio subjekto padėtį, todėl jis gali remtis Sąjungos teisės nuostatomis, ginčydamas sankcijų, taikomų kartu su draudimais, trukdančiais tarpininko veiklai, skyrimą ( 23 ). Nors Teisingumo Teismas patvirtino šiuos principus, kiek tai susiję su pirminės teisės nuostatų taikymu, jie mutatis mutandis taikytini tokioms aplinkybėms, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurioje dėmesys atkreipiamas į suderintas antrinės teisės normas.

45.

Tai, kad pagal Direktyvos 2014/65 3 straipsnio 3 dalį pareiškėja pagrindinėje byloje nesinaudoja šios direktyvos 34 straipsnyje numatyta laisve, nepaneigia to, kas ką tik buvo išdėstyta.

46.

Minėto 3 straipsnio 3 dalį iš tikrųjų reikia aiškinti taip, kad joje kalbama tik apie ūkio subjektų, kuriems taikoma neprivalomoji išimtis, laisvę teikti investicines paslaugas gavėjams, gyvenantiems ar įsisteigusiems kitoje nei jų kilmės valstybėje narėje, laikantis šios direktyvos 34 straipsnyje nustatytų sąlygų, o ne laisvę kaip gavėjams naudotis investicinėmis paslaugomis, kurias teikia kitoje valstybėje narėje pagal šią direktyvą leidimą gavusi įmonė, ir ne laisvę veikti kaip tarpininkams, kai tokia įmonė teikia investicines paslaugas savo kilmės valstybėje narėje įsisteigusiems klientams.

47.

Toks aiškinimas kyla ne tik iš aiškios Direktyvos 2014/65 3 straipsnio 3 dalies formuluotės, bet ir iš šia nuostata siekiamo tikslo, t. y. užkirsti kelią tam, kad subjektas, kuris neatitinka šios direktyvos reikalavimų, negautų leidimo teikti tarpvalstybines investicines paslaugas. Tokios nuostatos aiškinimas, pagal kurį asmenys, kuriems taikoma neprivalomoji išimtis, negali būti tarpvalstybinių investicinių paslaugų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, gavėjai arba teikiant tokias paslaugas veikti kaip tarpininkai, neatitiktų šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punkto i papunkčio, kuriame, kaip matyti, aiškiai numatyta, kad tokie asmenys gali perduoti pavedimus investicinei įmonei, turinčiai pagal šią direktyvą išduotą leidimą juos vykdyti.

48.

Vis dėlto, kaip nurodyta šios išvados 19 punkte, perduodama pagrindinėje byloje nagrinėjamus pavedimus Fondee teikė investicines paslaugas tik savo klientams, gyvenantiems ar įsisteigusiems Čekijos Respublikoje, taigi teikė paslaugą, neapimančią jokios tarpvalstybinės sudedamosios dalies. Be to, nors ir tiesa, kad ji palengvino tarpvalstybinį investicinių paslaugų teikimą tarp Nyderlandų ir Čekijos Respublikos, vis dėlto, kaip teisingai teigiama jos pastabose, ji nedalyvavo teikiant investicines paslaugas užsienyje, nes aptariami pavedimai buvo vykdomi Čekijos Respublikoje gyvenančių ar įsisteigusių klientų vardu.

49.

Tiesa, 2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Khorassani ( 24 ), kuriuo taip pat rėmėsi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, 30 punkte spręsdamas dėl Direktyvos 2004/39 išaiškinimo, Teisingumo Teismas nurodė, kad investicinė paslauga, kurią sudaro „pavedimų priėmimas ir perdavimas“, yra glaudžiai susijusi su paslauga, kurią sudaro „pavedimų vykdymas kliento naudai“, nes „pirmoji paslauga suteikiama prieš suteikiant antrąją ir iš esmės ji nulemia pastarosios paslaugos teikimą“. Vis dėlto, kai šias paslaugas teikia atskiri subjektai, tokio ryšio buvimas – vien dėl to, kad „pavedimai“, kurie yra šių paslaugų dalykas, yra tie patys ( 25 ), – netrukdo kiekvienos šių subjektų teikiamos paslaugos, kaip ir prisiimamos atsakomybės, vertinti atskirai, atsižvelgiant į jų ypatumus, ir taip yra net tada, kai šios paslaugos teikiamos esant trišaliams sutartiniams santykiams, kaip yra pagrindinėje byloje.

50.

Taigi Fondee turi teisę, remdamasi Direktyvos 2014/65 34 straipsnio pažeidimu, siekdama užginčyti baudą, jai paskirtą už tai, kad ji pažeidė Kapitalo rinkos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatytą draudimą, nes ji veikia ne kaip tarpvalstybinės investicinės paslaugos teikėja, o kaip šios paslaugos gavėja arba kaip tarpininkė teikiant šią paslaugą.

51.

Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų atsakyti į pateiktus prejudicinius klausimus remdamasis SESV 56 straipsniu, norėčiau priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją remiantis šiame straipsnyje įtvirtinta laisve teikti paslaugas reikalaujama panaikinti ne tik bet kokią kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl nacionalinės priklausomybės, bet ir bet kokį apribojimą, net vienodai taikomą ir nacionaliniams, ir kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu dėl jo draudžiama paslaugų teikėjo, įsteigto kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas, veikla, ji trukdoma ar daroma ne tokia patraukli ( 26 ). Apskritai SESV 56 straipsnis taikomas paslaugoms, kurias vienoje valstybėje narėje įsisteigęs paslaugų teikėjas teikia kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems paslaugų gavėjams, nepersikeldamas į kitą valstybę narę, todėl bet koks tokios veiklos apribojimas yra tokio paslaugų teikėjo laisvės teikti paslaugas apribojimas ( 27 ).

52.

Be to, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją SESV 56 straipsniu suteikiamos teisės ne vien paslaugų teikėjams, bet ir šių paslaugų gavėjams ( 28 ). Taigi, laisvė teikti paslaugas apima ne tik paslaugų teikėjo laisvę teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis įsisteigęs, įsisteigusiems gavėjams, bet ir laisvę kaip gavėjui gauti kitoje valstybėje narėje įsteigto teikėjo paslaugas ar jomis naudotis, ir tai daryti be apribojimų ( 29 ). Paslaugų teikėjams ir paslaugų gavėjams nustatyti apribojimai Sutartyje vertinami taip pat. Vadinasi, jei situacija patenka į SESV 56 straipsnio taikymo sritį, šiuo straipsniu gali remtis ir paslaugos teikėjas, ir jos gavėjas ( 30 ). Galiausiai, Teisingumo Teismo požiūriu, kaip jau buvo priminta, tarpininkui nustatytas draudimas palengvinti tarpvalstybinį paslaugų teikimą taip pat yra laisvės teikti paslaugas apribojimas, net jei šis tarpininkas yra įsisteigęs toje pačioje valstybėje narėje kaip ir šios paslaugos gavėjai ( 31 ).

53.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar investicijų tarpininkas, kaip antai pareiškėja pagrindinėje byloje, kuriai pagal Direktyvos 2014/65 3 straipsnio 1 dalį taikoma neprivalomoji išimtis, atsižvelgiant į šio straipsnio 3 dalies formuluotę, gali remtis SESV 56 straipsniu kaip tarpvalstybinių investicinių paslaugų gavėjas arba kaip tarpininkas teikiant tokias paslaugas.

54.

Šiuo klausimu tik pateiksiu nuorodą į šios išvados 46 punkto nuostatą dėl to, kaip, mano nuomone, turi būti aiškinama Direktyvos 2014/65 3 straipsnio 3 dalis. Man atrodo aišku, kad pagal šią nuostatą asmeniui, kuriam ši direktyva netaikoma, nedraudžiama pagal šios išvados 52 punkte primintą jurisprudenciją remtis SESV 56 straipsniu. Taigi, neatsižvelgdamas į jokius kitus argumentus, susijusius su pirminės ir antrinės teisės santykiu, laikausi nuomonės, kad Direktyvos 2014/65 3 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama taip, kad investicijų tarpininkui, kuriam Direktyva 2014/65 netaikoma pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, ja užkertamas kelias remtis SESV 56 straipsniu kaip tarpvalstybinių investicinių paslaugų gavėjui arba jų teikimo tarpininkui.

55.

Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar pagal SESV 56 straipsnį draudžiamas toks draudimas, koks įtvirtintas Kapitalo rinkos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje.

56.

Šiuo klausimu, remdamasis tuo, kas pirma nurodyta dėl Direktyvos 2014/65 34 straipsnio, manau, kad toks draudimas gali trukdyti vykdyti veiklą, kurią kitoje valstybėje narėje įsteigtos investicinės įmonės vykdo Čekijos Respublikoje, arba padaryti ją mažiau patrauklią, todėl juo ribojama laisvė teikti paslaugas, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį.

57.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tokie laisvės teikti paslaugas apribojimai gali būti leidžiami, tik jeigu jais siekiama SESV atitinkančio teisėto tikslo ir jie pateisinami privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, su sąlyga, kad tokiu atveju jie būtų tinkami siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti ( 32 ).

58.

Iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir Čekijos Respublikos pastabų matyti, kad Kapitalo rinkos įstatymo 29 straipsnio 4 dalis pateisinama būtinybe palengvinti investicijų tarpininkų veiklos kontrolę, be kita ko, atsižvelgiant į klientų interesams prieštaraujančią ankstesnę tokių tarpininkų veiklą. Čekijos nacionalinis bankas pažymi, kad vietos prekiautojams vertybiniais popieriais, kurie gauna investicinių tarpininkų perduodamus pavedimus, taikomi specialūs pastarųjų veiksmų stebėjimo įpareigojimai ir kad dėl šios priežasties tuo atveju, jei pavedimai perduodami ne Čekijos Respublikos paslaugų teikėjams, investicijų tarpininkų veiklos stebėjimas būna sudėtingesnis.

59.

Šiuo klausimu tik priminsiu, kad Teisingumo Teismas jau turėjo progą pažymėti, jog trukdymo įgyvendinti vieną iš Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių negalima pateisinti nei administracinio pobūdžio argumentais, nei konkrečiu tikslu supaprastinti priežiūros institucijos funkcijų vykdymą ( 33 ). Be to, pagrindinės bylos aplinkybėmis tokiais pateisinimais remiamasi esant kontekstui, kai ūkio subjektų, kuriems nesuteikiama galimybė bendradarbiauti su Čekijos investicijų tarpininkais, veikla reglamentuojama specialiais antrinės teisės aktais, kuriuose nustatomi reikalavimai, pareigos ir patikrinimai, kuriais siekiama užtikrinti aukštą investuotojų apsaugos lygį.

60.

Remdamasis visais pirma išdėstytais argumentais, manau, kad ginčijama nacionalinė priemonė turi būti nagrinėjama remiantis Direktyvos 2014/65 nuostatomis ir kad siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nebūtina nagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis Fondee turi teisę remtis SESV 56 straipsniu.

61.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus atitinkamai performuluotus klausimus atsakyti: Direktyvos 2014/65 34 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog pagal jį draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos investicijų tarpininkai, kuriems ši direktyva netaikoma remiantis 3 straipsnio 1 dalyje numatyta neprivalomąja išimtimi, įpareigojami iš šioje valstybėje narėje reziduojančių ar įsisteigusių klientų gautus pavedimus perduoti tik prekiautojams vertybiniais popieriais, turintiems šios valstybės narės priežiūros institucijos išduotą leidimą ir įsisteigusiems šioje valstybėje narėje, todėl draudžiama tokius pavedimus perduoti investicinėms įmonėms, turinčioms pagal tą pačią direktyvą išduotus veiklos leidimus ir įsisteigusioms kitoje valstybėje narėje.

62.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Městský soud v Praze (Prahos miesto teismas, Čekijos Respublika) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES, 34 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos investicijų tarpininkai, kuriems ši direktyva netaikoma remiantis 3 straipsnio 1 dalyje numatyta neprivalomąja išimtimi, įpareigojami iš šioje valstybėje narėje reziduojančių ar įsisteigusių klientų gautus pavedimus perduoti tik prekiautojams vertybiniais popieriais, turintiems šios valstybės narės priežiūros institucijos išduotą leidimą ir įsisteigusiems šioje valstybėje narėje, todėl draudžiama tokius pavedimus perduoti investicinėms įmonėms, turinčioms pagal tą pačią direktyvą išduotus veiklos leidimus ir įsisteigusioms kitoje valstybėje narėje.