1.

Valstybės narės teismo proceso metu galutinai nustatyta, kad kapitalo bendrovės atstovai pateikė melagingą informaciją, siekdami gauti paramą žemės ūkiui, ir vėliau ją gavo; vykstant procesui nacionaliniame teisme bendrovė buvo likviduota, o teisės ir pareigos buvo perduotos kitai bendrovei, kuri neturėjo pakankamai turto; ar valstybė narė gali reikalauti grąžinti nepagrįstai išmokėtas sumas tiesiogiai iš fizinių asmenų, kurie yra paramą gavusios bendrovės (ir perimančiosios bendrovės) teisiniai atstovai ir kurių įvykdyti sukčiavimo veiksmai galutinai nustatyti?

2.

Reglamento Nr. 2988/95 ketvirtoje ir penktoje konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„<…> veiksmingai kovojant su Bendrijų finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu būtina priimti tam tikras bendras taisykles visose Bendrijos politikos srityse;

<…> neteisėtą veiką ir jai taikomas administracines priemones bei už ją skiriamas nuobaudas nustato atskirų sektorių taisyklės pagal šį reglamentą.“

3.

Šio reglamento 1 straipsnyje nurodyta:

„1.   Siekiant apsaugoti Europos Bendrijų finansinius interesus, šiuo reglamentu nustatomos bendrosios taisyklės, reglamentuojančios vienodus patikrinimus ir administracines priemones bei nuobaudas už Bendrijos teisės aktų pažeidimus.

2.   „Pažeidimas“ – tai bet kuris Bendrijos teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, dėl kurio Bendrijų bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams padaroma žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai Bendrijų vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas.“

4.

Minėto reglamento 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Administraciniai patikrinimai, priemonės ir nuobaudos pradedamos taikyti tais atvejais, kai tai yra būtina užtikrinant, kad būtų tinkamai taikomi Bendrijos teisės aktai. Jos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasinančios, kad galėtų tinkamai apsaugoti Bendrijų finansinius interesus.

<…>

3.   Kad minėtos taisyklės būtų taikomos teisingai, Bendrijos teisės aktuose nustatomas administracinių priemonių ir nuobaudų pobūdis ir taikymo sritis atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir sunkumą, suteiktą ar gautą naudą bei atsakomybės laipsnį.

4.   Bendrijos patikrinimai, priemonės ir nuobaudos reglamentuojamos valstybių narių įstatymais, laikantis atitinkamų Bendrijos teisės aktų.“

5.

To paties reglamento 4 straipsnyje nurodyta:

„1.   Įvykdžius bet kokį pažeidimą, neteisingai [nepagrįstai] įgyta nauda paprastai panaikinama:

<…>

4.   Šiame straipsnyje numatytos priemonės nelaikomos nuobaudomis.“

6.

Reglamento Nr. 2988/95 5 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Padarius tyčinius pažeidimus arba pažeidimus dėl aplaidumo gali būti skiriamos šios administracinės nuobaudos:

<…>“

7.

Šio reglamento 7 straipsnyje nurodyta:

„Bendrijos administracinės priemonės ir nuobaudos gali būti taikomos 1 straipsnyje nurodytiems ekonominės veiklos vykdytojams, o būtent: fiziniams ir juridiniams asmenims bei kitiems pagal nacionalinės teisės aktus veiksniems ir teisniems subjektams, kurie yra padarę pažeidimą arba kurie pagal savo pareigas turi atsakyti už padarytą pažeidimą arba užtikrinti, kad jis nebūtų padarytas.“

8.

Reglamento Nr. 1306/2013 39 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„kad būtų apsaugoti Sąjungos biudžeto finansiniai interesai, valstybės narės turėtų imtis priemonių, kad įsitikintų, jog fondų lėšomis finansuojami sandoriai iš tiesų yra atliekami ir vykdomi teisingai. Valstybės narės taip pat turėtų užkirsti kelią visiems paramos gavėjų pažeidimams arba pareigų nevykdymui, juos aptikti ir veiksmingai ištaisyti. Šiuo tikslu turėtų būti taikomas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 <…>. Tais atvejais, kai pažeidžiami žemės ūkio sektorių teisės aktai, o Sąjungos teisės aktuose nėra nustatyta išsamių taisyklių dėl administracinių sankcijų, valstybės narės turėtų taikyti nacionalines sankcijas, kurios turėtų būti veiksmingos, atgrasomos ir proporcingos.“

9.

Reglamento Nr. 1306/2013 54 straipsnyje „Bendros nuostatos“ nurodyta:

„1.   Visų dėl pažeidimo arba aplaidumo nepagrįstai išmokėtų sumų atveju valstybės narės reikalavimą paramos gavėjui jas sugrąžinti pateikia per 18 mėnesių nuo to laiko, kai mokėjimo agentūra arba už susigrąžinimą atsakinga įstaiga patvirtina ir, atitinkamais atvejais, gauna tikrinimo ataskaitą ar panašų dokumentą, kuriame nurodyta, kad padarytas pažeidimas. Atitinkamos sumos įregistruojamos mokėjimo agentūros skolininkų knygoje reikalavimo grąžinti sumas pateikimo metu.

<…>

3.   Dėl tinkamai pagrįstų priežasčių valstybės narės gali nuspręsti nesiekti susigrąžinti išmokos. Tokį sprendimą jos gali priimti tik šiais atvejais:

<…>

<…>“

10.

Šio reglamento 56 straipsnio „Specialiosios nuostatos dėl EŽŪFKP“ 1 dalyje nustatyta:

„Jei aptinkami kaimo plėtros veiksmų arba programų vykdymo pažeidimai arba aplaidumas jas vykdant, valstybės narės atlieka finansinį patikslinimą visiškai arba iš dalies panaikindamos atitinkamą Sąjungos finansavimą. Valstybės narės atsižvelgia į nustatytų pažeidimų pobūdį bei sunkumą ir EŽŪFKP finansinių nuostolių mastą.“

11.

Šio reglamento 58 straipsnyje „Sąjungos finansinių interesų apsauga“ nurodyta:

„1.   Įgyvendindamos BŽŪP valstybės narės priima visas būtinas teisines, reguliavimo ir administracines nuostatas ir imasi visų kitų priemonių, būtinų veiksmingai Sąjungos finansinių interesų apsaugai užtikrinti, visų pirma:

<…>

<…>“

12.

35 straipsnio „Paramos skyrimo kriterijų, išskyrus ploto dydį ir gyvulių skaičių, įsipareigojimų ir kitų pareigų nesilaikymas“ 6 dalyje nustatyta:

„Jei nustatyta, kad paramos gavėjas, norėdamas gauti paramą, pateikė melagingos informacijos arba dėl aplaidumo nepateikė būtinos informacijos, parama visai neskiriama arba atšaukiama visa jos suma. Be to, paramos gavėjui neskiriama parama pagal tą priemonę arba už atitinkamo tipo veiksmus ištisus kalendorinius metus, kuriais nustatyta, kad nesilaikoma reikalavimų, ir kitus kalendorinius metus.“

13.

Pagal Kriminaalmenetluse seadustik (Estijos baudžiamojo proceso kodeksas) 381 straipsnio 2 dalį viešosios valdžios institucija turi teisę baudžiamajame procese pareikšti ieškinį dėl viešąja teise grindžiamo reikalavimo pripažinimo, jeigu šį reikalavimą lemiantis įvykis iš esmės pagrįstas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir nusikalstama veika, dėl kurios vyksta procesas.

14.

Euroopa Liidu ühise põllumajanduspoliitika rakendamise seadus (Europos Sąjungos bendros žemės ūkio politikos įgyvendinimo įstatymas) 111 straipsnyje „Paramos išieškojimas“ nustatyta:

„1.   Jeigu išmokėjus subsidijas paaiškėja, kad dėl pažeidimų ar aplaidumo jos buvo išmokėtos nepagrįstai, visų pirma tuo atveju, jeigu jos nebuvo panaudotos pagal paskirtį, iš paramos gavėjo, visų pirma paramos gavėjo, kuris buvo atrinktas taikant atrankos procedūrą, gali būti reikalaujama grąžinti visą paramos sumą arba jos dalį dėl motyvų ir laikantis terminų, kurie nustatyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentuose (ES) Nr. 1303/2013 ir Nr. 1306/2013 bei kituose atitinkamuose Europos Sąjungos teisės aktuose

<…>.“

15.

2021 m. kovo 15 d.Viru Maakohus (Viru apylinkės teismas, Estija) nuosprendžiu R.M. buvo nuteistas dėl trijų sukčiavimo, siekiant gauti subsidijų, atvejų. Konkrečiai nustatyta, kad, veikdamas kaip bendrovės X OÜ (toliau – X) atstovas, jis tyčia pateikė melagingą informaciją Põllumajanduse Registrite ja Informatsiooni Amet (Žemės ūkio registrų ir informacijos tarnyba) (toliau – PRIA). Dėl to PRIA 2013–2017 m. laikotarpiu nepagrįstai išmokėjo paramą žemės ūkiui, iš viso 143737,38 EUR, kuri turėjo būti finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Dėl dviejų iš trijų minėtų sukčiavimo, siekiant gauti subsidijų, atvejų kartu su R.M. kaip bendrininkė buvo nuteista E.M.

16.

Viru Maakohus (Viru apylinkės teismas) taip pat patenkino nukentėjusiosios šalies – Estijos Respublikos (atstovaujamos PRIA) – pareikštą civilinį ieškinį ir priteisė iš kaltinamųjų valstybei paramos sumas, kurios dėl sukčiavimo buvo nepagrįstai išmokėtos X: iš R.M. – 87340,00 EUR, o iš R.M. ir E.M. solidariai – likusią 56397,38 EUR sumą.

17.

Viru Maakohus (Viru apylinkės teismas) nurodė: jei išmokėjus paramą paaiškėja, kad dėl pažeidimų ar aplaidumo subsidija išmokėta nepagrįstai, paramos gavėjas turi grąžinti ją visą pagal Įstatymo dėl Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimo 111 straipsnio 1 dalį arba jos dalį, laikydamasis taikytinuose Sąjungos teisės aktuose nustatytų sąlygų ir terminų.

18.

Vadinasi, nukentėjusioji šalis taip pat turėjo teisę reikalauti, kad R.M. ir E.M. grąžintų paramą, kuri nepagrįstai išmokėta X.

19.

Dėl Viru Maakohus (Viru apylinkės teismas) nuosprendžio R.M. ir E.M. advokatai pateikė apeliacinį skundą; jie apskundė tiek tai, kad kaltinamieji buvo pripažinti kaltais, tiek tai, kad patenkintas civilinis ieškinys.

20.

2021 m. rugsėjo 15 d.Tartu Ringkonnakohus (Tartu apeliacinis teismas, Estija) nuosprendžiu Viru Maakohus (Viru apylinkės teismas) nuosprendis buvo paliktas galioti. Apeliacinis teismas pritarė apylinkės teismo nuomonei, kad X paramą gavo dėl sukčiavimo, nes nebuvo įvykdyta pareiga mokėti nuosavą įnašą ir buvo pateikti suklastoti dokumentai.

21.

Apeliacinis teismas taip pat pritarė Viru Maakohus (Viru apylinkės teismas) nuomonei, kad pagal Reglamento Nr. 2988/95 7 straipsnį paramą, nepagrįstai išmokėtą X, nukentėjusioji turi teisę susigrąžinti taip pat iš R.M. ir E.M.

22.

Dėl apeliacinio teismo nuosprendžio R.M. ir E.M. advokatai pateikė kasacinį skundą; jie apskundė tiek tai, kad kaltinamieji buvo pripažinti kaltais, tiek tai, kad patenkintas civilinis ieškinys.

23.

2022 m. gegužės 20 d.Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje priėmė dalinį sprendimą, kuriuo paliko galioti Tartu Ringkonnakohus (Tartu apeliacinis teismas) ir Viru Maakohus (Viru apylinkės teismas) nuosprendžius, be kita ko, tiek, kiek R.M. ir E.M. buvo pripažinti kaltais ir nubausti dėl kelių sukčiavimo, siekiant gauti subsidijų, atvejų.

24.

Taigi kaltinamųjų nuosprendžiai ir bausmės įsiteisėjo. Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) taip pat nusprendė tęsti kasacinį procesą ir vėliau atskira nutartimi priimti sprendimą dėl žemesnės instancijos teismų nuosprendžių, kiek jais iš R. M. priteista sumokėti valstybei 87340 EUR ir iš R.M. ir E.M. solidariai – 56397,38 EUR dėl paramos, nepagrįstai išmokėtos X.

25.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26.

Kaip prašė Teisingumo Teismas, daugiausia dėmesio savo teisinėje analizėje skirsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmajam prejudiciniam klausimui.

27.

Pažymiu, kad į antrąjį prejudicinį klausimą gali nereikėti atsakyti, nes jį apima pirmasis, jeigu pagal mano siūlomas prielaidas į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai.

28.

Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1306/2013 54 straipsnis ir 56 straipsnio 1 dalis, taip pat Reglamento Nr. 640/2014 35 straipsnio 6 dalies pirmas sakinys, siejami su Reglamento Nr. 2988/95 7 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad susigrąžinti dėl pažeidimo nepagrįstai gautą EŽŪFKP finansuojamą paramą galima ne tik iš šios paramos gavėjo, bet ir iš asmenų, kurie, nors techniškai ir negali būti laikomi paramos gavėjais, dalyvavo įvykdant pažeidimą, dėl kurio buvo nepagrįstai suteikta parama.

29.

Bendra žemės ūkio politika įgyvendinama taikant valstybių narių ir Sąjungos pasidalijamąjį valdymą, o Sąjungos lėšas galutiniams paramos gavėjams išmoka valstybės narės. Valstybė narė turi veiksmingai apsaugoti Sąjungos finansinius interesus, užtikrindama, kad Sąjungos lėšomis būtų finansuojami tik Sąjungos teisės reikalavimus atitinkantys veiksmai. Reglamento Nr. 1306/2013 58 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi visų priemonių, būtinų veiksmingai Sąjungos finansinių interesų apsaugai užtikrinti ir nepagrįstai išmokėtoms sumoms susigrąžinti. Iš tikrųjų valstybės narės turi geriausias sąlygas susigrąžinti dėl pažeidimų ar aplaidumo nepagrįstai išmokėtas sumas ir nustatyti tinkamiausias priemones, kurių šiuo atžvilgiu reikia imtis. Nacionalinės valdžios institucijos turi pasirinkti teisių gynimo priemones, kurios, kaip jos mano, yra tinkamiausios atitinkamoms sumoms išieškoti. Šie straipsniai yra ESS 4 straipsnio 3 dalyje numatytos bendrosios rūpestingumo pareigos, pagal kurią valstybės narės įpareigojamos nedelsiant susigrąžinti lėšas ir imtis priemonių pažeidimams pašalinti, išraiška, kiek tai susiję su bendros žemės ūkio politikos finansavimu ( 5 ). Susigrąžinimui pagal nacionalinę teisę taikomų procedūrų ir terminų laikymasis yra minimali būtina pareiga, tačiau jos nepakanka, kad būtų įrodytas valstybės narės rūpestingumas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1306/2013 58 straipsnio 1 dalį ( 6 ).

30.

Iš šių bendrų teisės nuostatų matyti, kad nepagrįstai išmokėtų sumų susigrąžinimas yra konkreti valstybių narių pareiga, skirta veiksmingai Sąjungos finansinių interesų apsaugai užtikrinti.

31.

Kaip Danijos vyriausybė teisingai pažymėjo įstojimo į bylą paaiškinime ( 7 ), tai labai svarbus klausimas, susijęs su valstybių narių gebėjimu atlikti veiksmingą žemės ūkio finansavimo atitikties ES teisei kontrolę: problema, dėl kurios šioje byloje pateikti prejudiciniai klausimai, t. y. kad paramą gavęs subjektas, taigi ir teisiškai „paramos gavėjas“ (bendrovė X), teisiškai nebeegzistuoja arba neturi pakankamai išteklių gautoms sumoms grąžinti, dažnai kyla, kai nacionalinės valdžios institucijos turi prašyti grąžinti nepagrįstai išmokėtą paramą žemės ūkiui. Norint veiksmingai įgyvendinti pareigą susigrąžinti neteisėtai išmokėtą paramą būtina, kad valstybės narės galėtų iškelti bylą ne tik tiesioginiams paramos gavėjams, bet ir [atitinkamų] įmonių atstovams, jeigu jie dalyvavo vykdant pažeidimą, arba jų tikriesiems savininkams. Iš esmės reikia užtikrinti Sąjungos teisės nuostatų veiksmingumą: sistema, pagal kurią dėl formalaus aiškinimo gali susidaryti tokių situacijų, gali kelti pavojų, kad galimybė susigrąžinti nepagrįstai išmokėtas sumas taps neveiksminga ir skatins neteisėtą elgesį.

32.

Nacionalinis teismas pateikia Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą, taip pat remdamasis galimu Sąjungos teisės nuostatų, kurios kartu galėtų būti juridinis pagrindas susigrąžinti nepagrįstai suteiktą finansavimą iš sukčiaujančių fizinių asmenų, tiesioginiu teisiniu poveikiu.

33.

Sutinku su Komisijos nuomone, kad klausimas kyla ne dėl to, ar Reglamento Nr. 2988/95 7 straipsnis turi tiesioginį poveikį, o dėl to, ar jo paties kartu su atskirų sektorių nuostatomis pakanka, kad būtų galima reikalauti, kad finansavimą grąžintų paramą gaunančiai bendrovei atstovaujantys fiziniai asmenys, įvykdę veiksmus, kuriais buvo padaryti pažeidimai. Taip yra todėl, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė sektorines taisykles, kuriose numatytas susigrąžinimas, tačiau nenustatė jų taikymo šiai asmenų kategorijai sąlygų, o valstybės narės, kurioje padarytas pažeidimas, teisės aktuose aiškiai nenumatyta, kad šiai asmenų kategorijai turi būti taikoma administracinė priemonė.

34.

Taigi, mano nuomone, teisiniai klausimai, kuriuos reikia išspręsti siekiant naudingai atsakyti į prejudicinį klausimą, yra tokie: a) Reglamento Nr. 2988/95 ir sektorinių reglamentų santykis (visų pirma siekiant išsiaiškinti, ar Reglamente Nr. 2988/95 nustatytos bendrosios taisyklės dėl administracinių priemonių ir subjektų, iš kurių galima susigrąžinti nepagrįstai išmokėtas lėšas, taip pat galioja konkrečiuose sektoriuose, kuriuose šios taisyklės nėra įtvirtintos ir nėra šias taisykles įgyvendinančių nacionalinės teisės aktų); b) skirtingi principai (ir skirtingas teisinis režimas), taikytini administracinėms nuobaudoms ir priemonėms (taigi ir principų, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė kai kuriuose ankstesniuose sprendimuose dėl nuobaudų, netaikymas); c) nusikalstamos veikos vykdytojams taikomo teisinio režimo nustatymas.

35.

Reglamente Nr. 2988/95 pateikiamos kelios bendro pobūdžio nuostatos, kuriomis nustatomos veiksmingos Sąjungos finansinių interesų apsaugos taisyklės.

36.

Juo reglamentuojamas bet kuris atvejis, dėl kurio padaromas pažeidimas, t. y. Sąjungos teisės nuostatos pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmais ar neveikimu, dėl kurio biudžetui padaroma arba gali būti padaryta žala ( 8 ).

37.

Reglamento Nr. 2988/95 tikslas – apsaugoti Sąjungos finansinius interesus visose srityse ir nustatyti bendrą teisinę sistemą visose Sąjungos politikos srityse ( 9 ).

38.

5 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad konkretiems sektoriams taikomos taisyklės dėl administracinių priemonių ir nuobaudų turi atitikti Reglamentą Nr. 2988/95. Be to, Reglamento Nr. 1306/2013 39 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad valstybės narės turi užkirsti kelią visiems paramos gavėjų pažeidimams arba pareigų nevykdymui, juos aptikti ir veiksmingai ištaisyti, ir šiuo tikslu turėtų būti taikomas Reglamentas Nr. 2988/95.

39.

Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) jurisprudencijoje patvirtinta, kad Bendrijos teisės pažeidimų kontrolės ir nuobaudų srityje Bendrijos teisės aktų leidėjas, priimdamas Reglamentą Nr. 2988/95, įtvirtino nemažai bendrųjų principų ir pareikalavo, kad apskritai visi sektorių reglamentai nepažeistų šių principų ( 10 ).

40.

Taigi Reglamentas Nr. 2988/95 – bendrasis reglamentas, kuriuo, nors ir nedraudžiama nustatyti specialių ar sektorinių taisyklių įvairiose Sąjungos veiklos srityse, reikalaujama, kad jos būtų aiškinamos atsižvelgiant į jame apibrėžtą bendrą sistemą.

41.

Bendrieji principai, kurių turi būti laikomasi konkretiems sektoriams skirtose nuostatose, kiek tai svarbu šioje byloje, apima ne tik minėtą 1 straipsnį, bet ir 4 ir 7 straipsnius.

42.

Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje nustatyta, kad „įvykdžius bet kokį pažeidimą, neteisingai įgyta nauda paprastai panaikinama“ įpareigojant sumokėti nustatytas sumas arba grąžinti neteisėtai įgytas sumas.

43.

Leksikos požiūriu akivaizdu, kad žodis „panaikinama“, net jeigu pridedamas žodis „paprastai“, nesudaro jokio pagrindo vertinimams ar diskrecijai: tai reiškia, kad pažeidimo atveju valstybės narės neabejotinai privalo susigrąžinti išmokėtas sumas, laikydamosi minėtos rūpestingumo pareigos, išskyrus atvejus, kai to padaryti neįmanoma. Leidžiančios nukrypti nuostatos pavyzdys pateikiamas sektorių teisės aktuose, visų pirma Reglamento Nr. 1306/2013 54 straipsnio 3 dalies b punkte ( 11 ) (kurį taip pat aptarsiu dėl struktūrinio nuobaudų ir kitų administracinių priemonių atskyrimo).

44.

7 straipsnyje nustatyta, kad administracinės priemonės ir nuobaudos gali būti taikomos ne tik 1 straipsnyje nurodytiems ekonominės veiklos vykdytojams, t. y. fiziniams ir juridiniams asmenims bei kitiems pagal nacionalinės teisės aktus veiksniems ir teisniems subjektams, kurie yra padarę pažeidimą, bet ir asmenims, kurie pagal savo pareigas turi atsakyti už padarytą pažeidimą arba užtikrinti, kad jis nebūtų padarytas.

45.

Taigi 7 straipsnyje apibrėžiama subjektyvios galimybės susigrąžinti paramą apimtis, t. y. asmenys, iš kurių, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti reikalaujama grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas. Jo funkcija – patvirtinti esminę reglamento nuostatų teikiamą galimybę, atitinkančią jo tikslus. Tai galimybė, kuria, bent jau kiek tai susiję su susigrąžinimo suma, turi būti siekiama sudaryti sąlygas valstybėms narėms veiksmingai taikyti rūpestingumo pareigą, leidžiant susigrąžinti sumas iš asmenų, kurie konkrečiai padarė pažeidimą, neatsižvelgiant į galimus ir iš tikrųjų pernelyg paprastus taisyklių apėjimo atvejus.

46.

Be to, 7 straipsnis yra sistemiškai susijęs su 4 straipsnio 1 dalimi, kuri taikoma kaip bendrasis Sąjungos teisės principas ir kurioje numatyta, kad, įvykdžius bet kokį pažeidimą, neteisingai įgyta nauda paprastai panaikinama įpareigojant grąžinti neteisėtai įgytas sumas.

47.

Reglamento Nr. 1306/2013 54 ir 56 straipsniai ir Reglamento Nr. 640/2014 35 straipsnis neatspindi šių nuostatų nei dėl pareigos susigrąžinti, nei dėl asmenų, iš kurių turi būti reikalaujama grąžinti gautas sumas. Šios nuostatos susijusios tik su „paramos gavėjais“, kurie identifikuojami kaip finansavimą gavę fiziniai ar juridiniai asmenys.

48.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nors ir yra įsitikinęs, kad yra galimas susigrąžinimas iš asmenų, kurie savo veiksmais (bendrovės įsteigimas, finansavimo gavimas, pateikiant suklastotus dokumentus, bendrovės uždarymas, kitos akivaizdžiai finansiškai nepajėgios bendrovės įsteigimas) buvo tikrieji veikėjai, kurių elgesys lėmė nepagrįstą Sąjungos finansavimą, abejoja, ar, nesant konkrečių tam tikram sektoriui taikomų taisyklių ir nacionalinės teisės aktų nuostatų, Reglamento Nr. 2988/95 4 ir 7 straipsnių nuostatų pakanka, kad būtų nustatytas tinkamas teisinis pagrindas lėšoms susigrąžinti.

49.

Abejonių kyla, be kita ko, dėl to, kad Sprendime SGS Belgium ( 12 ) Teisingumo Teismas patvirtino, jog vien Reglamento Nr. 2988/95 nepakanka, kad būtų galima pagrįsti tinkamą teisinį pagrindą skirti nuobaudas pagal šio reglamento 5 straipsnį. Teisingumo Teismas priminė, kad kai kurias reglamento nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms arba Sąjungos teisės aktų leidėjui priimant taikymo priemones (33 punktas) ir kad taip yra ir kalbant apie Reglamente Nr. 2988/95 nurodytiems įvairiems subjektams skirtas administracines nuobaudas (34 punktas). Vadinasi, siekiant taikyti nuobaudą būtina, kad ši administracinė nuobauda šiems asmenims būtų numatyta tam tikrą Sąjungos sektorių reglamentuojančiame akte arba, jeigu jų nėra, nacionalinės teisės akte (43–62 punktai). Tai atitinka teisėtumo principą ( 13 ).

50.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones galima išsklaidyti įrodžius struktūrinį administracinių priemonių ir nuobaudų skirtumą ir pasitelkiant atitinkamų Sąjungos teisės nuostatų pažodinį, sisteminį ir teleologinį aiškinimą.

51.

Teksto aiškinimo pakanka, kad būtų aiškiai atspindėtas skirtumas tarp sankcijų ir kitų administracinių priemonių, pavyzdžiui, neteisėtai išmokėtų sumų susigrąžinimo: Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnyje, susijusiame su administracinėmis priemonėmis, nustatyta, kad dėl bet kokio pažeidimo paprastai „reikia panaikinti“ neteisėtai įgytą naudą; to paties reglamento 5 straipsnyje, susijusiame su nuobaudomis, nustatyta, kad už tyčinius pažeidimus arba pažeidimus dėl aplaidumo „gali būti skiriamos“ šios administracinės nuobaudos. Akivaizdu, kad buvo pasirinktas kitoks teisėkūros sprendimas: sumų išieškojimas, išskyrus aiškias išimtis, reiškia automatinį nepagrįstai gautos naudos grąžinimą, ir nereikia jokių kitų įgyvendinimo sąlygų ar specifikacijų ( 14 ). Nuobaudų taikymas yra galimas („gali būti skiriamos“), nes jis priklauso nuo subjektyvaus elemento (tyčios ar aplaidumo) nustatymo, tačiau jį vertinant reikalingi įgyvendinimo parametrai, taip pat įgyvendinimo parametrai reikalingi siekiant pasirinkti įvairias minėtame 5 straipsnyje numatytas priemones, taigi paliekama įgyvendinimo diskrecija.

52.

Tai netaikoma administracinei priemonei, susijusiai su susigrąžinimu (ir su atitinkamu reikalavimu dėl paramos grąžinimo), kuriam nereikia jokių specifikacijų ar įgyvendinimo sąlygų ir dėl kurio nepaliekama jokios diskrecijos: konstatavus pažeidimą atsiranda pareiga susigrąžinti išmokėtas sumas iš asmenų, aktyviai dalyvavusių darant pažeidimą ir aiškiai bei nedviprasmiškai apibrėžtų reglamento 7 straipsnyje ( 15 ). Pirmiausia reikalavimas grąžinti, be abejo, turi būti adresuotas fiziniam ar juridiniam asmeniui, tiesiogiai atsakingam už pažeidimą (technine prasme naudos gavėjui), o tais atvejais, kai dėl konkrečių aplinkybių, kaip antai nagrinėjamų šioje byloje, to padaryti neįmanoma – asmenims, kurie dalyvavo darant pažeidimą arba kurie pagal savo pareigas turi atsakyti už padarytą pažeidimą arba užtikrinti, kad jis nebūtų padarytas.

53.

Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta: „[š]iame straipsnyje numatytos priemonės nelaikomos nuobaudomis“.

54.

Sisteminis aiškinimas patvirtina šį požiūrį: kaip teisingai pažymėjo Danijos vyriausybė, minėto Reglamento Nr. 1306/2013 54 straipsnio 3 dalies b punkto nuostatos taip pat netektų prasmės, jeigu jų nereikėtų aiškinti taip, kad už pažeidimą gali būti atsakingi kiti asmenys nei tiesioginis naudos gavėjas, todėl jiems gali būti nustatyta pareiga grąžinti lėšas.

55.

Reglamento Nr. 2988/95 2 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad „[a]dministracinių nuobaudų skirti negalima, jeigu jos nėra numatytos Bendrijos teisės akte, priimtame iki tol, kol buvo padarytas pažeidimas“, patvirtinami atitinkami principai, t. y. kad skiriant nuobaudas (baudžiamąsias ar netgi baudžiamojo pobūdžio administracines nuobaudas) reikia griežtai laikytis teisėtumo principo ( 16 ). Tai, kad šioje nuostatoje administracinės priemonės nėra minimos, patvirtina, jog šioms priemonėms gali būti taikomi tik teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principai. Dėl pirmojo principo manau, kad jo visiškai laikomasi, nes Reglamento Nr. 2988/95 7 straipsnyje nedviprasmiškai paaiškinamos pažeidimo, susijusio su finansavimu, kuris kenkia Sąjungos biudžetui, nustatymo pasekmės: valstybė privalo susigrąžinti lėšas iš asmenų, kurie faktiškai prisidėjo prie pažeidimo. Kalbant apie teisėtus lūkesčius, pažymėtina, kad jais tikrai negalima remtis, kai nustatoma, jog visiškai nėra sąžiningumo ir kai savo elgesiu stengiamasi iškreipti tikrovę ir siekiama išvengti pasekmių.

56.

Kaip šiuo klausimu pažymėjo Komisija ( 17 ), Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad net tuo atveju, kai atskirą sektorių reglamentuojančiuose teisės aktuose ar nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, pagal kurią numatyta taikyti nuobaudą, nacionalinės valdžios institucijos privalo taikyti Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje numatytą administracinę priemonę, t. y. reikalauti grąžinti visą nepagrįstai gautą paramą, jei nustatyta, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas, kad ši parama buvo skirta klaidingai ( 18 ).

57.

Dėl tikslų galiu tik pakartoti tai, kas išdėstyta bendrosiose pastabose: pagrindinis Reglamento Nr. 2988/95 tikslas – veiksmingai apsaugoti Sąjungos finansinius interesus. Taip negalėtų būti tuo atveju, jei dėl formalaus Sąjungos teisės aiškinimo valstybėms narėms būtų pernelyg sudėtinga susigrąžinti nepagrįstai išmokėtas sumas, kai nustatomas pažeidimą padariusių asmenų neteisėtas elgesys.

58.

Taigi akivaizdu, kad principai, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė Sprendime SGS Belgium, negali būti taikomi tuo atveju, kai reikia tik išieškoti nepagrįstai sumokėtas sumas. Tai, kad asmenys nėra tiesioginiai naudos gavėjai, neturi įtakos išvadai, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų nuostatų aiškinimas kartu yra tinkamas teisinis pagrindas susigrąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas.

59.

Paskutinė pastaba dėl procedūrinio aspekto, kurią nurodė pareiškėjai pagrindinėje byloje: kitaip tariant, nacionalinei vyriausybei būtina reikalauti grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas pirmiausia iš naujai įsteigtos bendrovės, nors ji ir nemoki. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, man atrodo, kad šis klausimas yra tik formalus – iš tikrųjų tuo atveju, jei nacionalinis teismas konstatuotų, kad kasatorių naujai įsteigta bendrovė faktiškai yra nepajėgi sumokėti didelės skolos, nemanau, kad būtų naudinga pateikti prašymą grąžinti lėšas, nes nebūtų įmanoma atlikti atitinkamų išieškojimo veiksmų. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti galimas procedūras ar nacionalinės teisės normas, kuriomis reglamentuojami narių, vadovų ir bendrovių santykiai. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, primenu, kad pagal Sąjungos teisę asmenys, dalyvavę vykdant pažeidimą, iure proprio atsako už tai, kad būtų grąžintos kaip parama žemės ūkiui nepagrįstai sumokėtos sumos, jei nustatoma, kad paramos techniškai neįmanoma susigrąžinti iš paramos gavėjo.

60.

Kita išvada, kurią turi padaryti nacionalinis teismas, yra tai, ar pagal nacionalinę teisę šiuos fizinius asmenis galima laikyti asmenimis, kurie „dalyvavo darant pažeidimą“, „pagal savo pareigas turi atsakyti už padarytą pažeidimą“ arba „užtikrinti, kad jis nebūtų padarytas“.

61.

Kitaip aiškinant Reglamento Nr. 2988/95 7 straipsnį, siejamą su sektorinėmis nuostatomis, galėtų būti panaikinta autentiško sukčiavimo vykdytojo atsakomybė ir kiltų rimtas pavojus Sąjungos finansinių interesų apsaugai. Kaip pagrįstai pažymėjo Komisija, sukčiauja fiziniai, o ne juridiniai asmenys ( 19 ).

62.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į pateiktą prejudicinį klausimą:

Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 4 ir 7 straipsniai, Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 54 ir 56 straipsniai ir Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 35 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinami taip:

Kartu taikomos minėtos nuostatos yra teisinis pagrindas reikalauti grąžinti paramą, kurią sukčiaudami iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) gavo paramą gaunančio juridinio asmens atstovai, sąmoningai pateikę melagingą informaciją, kad tą paramą gautų.

Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar bendrovė paramos gavėja arba jos teises ir pareigas perėmusi bendrovė negali grąžinti nepagrįstai suteiktos paramos ir ar pagal nacionalinę teisę asmuo, kurio prašoma grąžinti tą paramą, laikytinas asmeniu, kuris „dalyvavo darant pažeidimą“, asmeniu, kuris „pagal savo pareigas turi atsakyti už padarytą pažeidimą“, arba asmeniu, kuris turi „užtikrinti, kad jis nebūtų padarytas.