Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

ATHANASIOS RANTOS IŠVADA,

pateikta 2023 m. spalio 5 d.(1)

Byla C‑390/22

Obshtina Pomorie

prieš

„ANHIALO AVTO“ OOD

(Okrazhen sad Burgas (Burgaso apygardos teismas, Bulgarija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Transportas – Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 – Keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešosios paslaugos – 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis – Privalomas viešųjų paslaugų sutarčių ir bendrųjų taisyklių turinys – Išankstinis objektyvus ir skaidrus kompensacijos už viešąją paslaugą apskaičiavimo rodiklių nustatymas – Nacionalinės teisės aktuose numatytos papildomos šios kompensacijos mokėjimo sąlygos – Nuoroda į bendrąsias šios kompensacijos apskaičiavimo rodiklių nustatymo taisykles“

I.      Įvadas

1.        Reglamento (EB) Nr. 1370/2007(2), kuriame nustatyta bendra kompensacijų už viešųjų paslaugų įsipareigojimus keleivinio geležinkelių ir kelių transporto srityje tvarka, 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje numatyta, kad viešųjų paslaugų sutartyse ir bendrosiose taisyklėse turi būti iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti rodikliai, pagal kuriuos turi būti apskaičiuojamos kompensacijos už viešąją paslaugą, jeigu jos mokamos.

2.        Ar pagal šią nuostatą galima nesumokėti visos kompensacijos, kuri viešųjų paslaugų operatoriui priklauso už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą, motyvuojant tuo, kad kompensacijai skirtos lėšos nenumatytos valstybės biudžeto įstatyme ir neišmokėtos atitinkamai kompetentingai institucijai? Tai iš esmės yra pagrindinis Okrazhen sad – Burgas (Burgaso apygardos teismas, Bulgarija) klausimas.

3.        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Obshtina Pomorie (Pomorijės savivaldybė, Bulgarija) ir bendrovės „ANHIALO AVTO“ OOD (toliau – Anhialo) ginčą dėl kompensacijos už viešąją paslaugą, mokėtinos pagal viešųjų paslaugų sutartį, sudarytą dėl keleivių vežimo autobusais viešųjų paslaugų teikimo, skyrimo.

4.        Nors Teisingumo Teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendime Lux Express Estonia (C‑614/20, EU:C:2022:641) jau turėjo progą išaiškinti Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį, nagrinėjamoje byloje jis pirmą kartą spręs, ar valstybė narė turi teisę nustatyti su kompensacijos už viešąją paslaugą mokėjimu susijusias papildomas sąlygas, be jau numatytų šiame reglamente.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

5.        Reglamento Nr. 1370/2007 1 straipsnio „Tikslas ir taikymo sritis“ 1 dalyje nurodyta:

„Šio reglamento tikslas – nustatyti, kaip kompetentingos institucijos, laikydamosi Bendrijos teisės nuostatų, gali veikti viešojo keleivinio transporto srityje, siekdamos užtikrinti bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimą, kad tų paslaugų būtų daugiau, jos būtų saugesnės, kokybiškesnės ir pigesnės nei jas teikiant įprastinėmis rinkos sąlygomis.

Todėl šiame reglamente nustatomos sąlygos, pagal kurias kompetentingos institucijos, nustatydamos viešųjų paslaugų įsipareigojimus ar sudarydamos sutartis dėl jų, už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą kompensuoja viešųjų paslaugų operatoriams patirtas sąnaudas ir (arba) suteikia išimtines teises.“

6.        Reglamento 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ numatyta:

„Šiame reglamente:

<...>

b)      kompetentinga institucija – valstybės narės ar valstybių narių valdžios institucija ar valdžios institucijų grupė, turinti teisę įsikišti viešojo keleivinio transporto srityje tam tikroje geografinėje teritorijoje, arba bet kokia įstaiga, kuriai suteikti tokie įgaliojimai;

<...>

e)      viešųjų paslaugų įsipareigojimas – kompetentingos institucijos apibrėžtas ar nustatytas reikalavimas siekiant užtikrinti bendrus interesus tenkinančių viešojo keleivinio transporto paslaugų teikimą, kurio, atsižvelgdamas į savo komercinius interesus, operatorius neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis sąlygomis negaudamas atlygio;

<...>

g)      kompensacija už viešąsias paslaugas – tiesiogiai arba netiesiogiai iš viešųjų lėšų viešųjų paslaugų įsipareigojimo įgyvendinimo laikotarpiu arba su tuo laikotarpiu susiję kompetentingos institucijos skiriami ištekliai, visų pirma finansiniai ištekliai;

h)      tiesioginis sutarties sudarymas – viešųjų paslaugų sutarties sudarymas su tam tikru viešųjų paslaugų operatoriumi iš anksto neskelbiant konkurso;

i)      viešųjų paslaugų sutartis – vienas ar keli teisiškai privalomi dokumentai, kuriais patvirtinamas kompetentingos institucijos ir viešųjų paslaugų operatoriaus susitarimas dėl viešojo keleivinio transporto paslaugų, kurioms taikomi viešųjų paslaugų įsipareigojimai, valdymo ir teikimo patikėjimo tam viešųjų paslaugų operatoriui; atsižvelgiant į valstybės narės teisę, tokia sutartis taip pat gali būti kompetentingos institucijos priimtas sprendimas:

–        individualaus teisės akto ar kito reglamentuojančio akto forma, arba

–        nustatantis sąlygas, kuriomis kompetentinga institucija pati teikia paslaugas arba patiki tokių paslaugų teikimą vidaus operatoriui;

<...>

l)      bendroji taisyklė – priemonė, nediskriminuojant taikoma visoms tos pačios rūšies keleivinio transporto viešosioms paslaugoms tam tikroje geografinėje teritorijoje, už kurią yra atsakinga kompetentinga institucija;

<...>“

7.        Reglamento 3 straipsnio „Viešųjų paslaugų sutartys ir bendrosios taisyklės“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.            Jei kompetentinga institucija nusprendžia savo pasirinktam operatoriui už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą suteikti bet kokio pobūdžio išimtines teises ir (arba) kompensaciją, ji tai daro pagal viešųjų paslaugų sutartį.

2.            Nukrypstant nuo 1 dalies, viešųjų paslaugų įsipareigojimams, kuriais siekiama nustatyti didžiausius galimus tarifus, taikomus visiems keleiviams arba tam tikroms jų kategorijoms, taip pat gali būti taikomos bendrosios taisyklės. Laikydamasi 4 ir 6 straipsniuose bei priede nustatytų principų, kompetentinga institucija kompensuoja viešųjų paslaugų operatoriams grynąjį teigiamą ar neigiamą finansinį patirtų sąnaudų ir gautų pajamų rezultatą, vykdydama bendrosiomis taisyklėmis nustatytus tarifinius įsipareigojimus ir taip, kad būtų išvengta permokos. Tai daroma nepaisant kompetentingų institucijų teisės į viešųjų paslaugų sutartis integruoti viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kuriais nustatomi didžiausi tarifai.“

8.        To paties reglamento 4 straipsnio „Viešųjų paslaugų sutarčių ir bendrųjų taisyklių privalomas turinys“ 1 dalyje nurodyta:

„1.      Viešųjų paslaugų sutartyse ir bendrosiose taisyklėse turi būti:

a)      aiškiai apibrėžti viešųjų paslaugų įsipareigojimai, kuriuos viešųjų paslaugų operatorius privalo vykdyti, ir atitinkamos geografinės teritorijos;

b)      iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti:

i)      rodikliai, pagal kuriuos turi būti apskaičiuojamos kompensacijos, jei jos mokamos[,] ir

ii)      bet kurių suteiktų išimtinių teisių pobūdis ir apimtis, taip, kad būtų išvengta permokos. Sudarant viešųjų paslaugų sutartis pagal 5 straipsnio 2, 4, 5 ir 6 dalis, šie rodikliai nustatomi taip, kad kompensacijos neviršytų sumos, kurios reikia norint padengti viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymo grynąjį finansinį patirtų sąnaudų ir gautų pajamų rezultatą, atsižvelgiant į atitinkam[as] viešųjų paslaugų operatoriaus pasiimtas [gautas] su tuo susijusius pajamas ir pagrįstą pelną;

c)      nustatoma su paslaugų teikimu susijusių sąnaudų paskirstymo tvarka. <...>“

9.        Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje „Viešųjų paslaugų sutarčių sudarymas“ numatyta:

„1.      Viešųjų paslaugų sutartys sudaromos pagal šiame reglamente nustatytas taisykles. <...>

<...>

5.      Jei paslaugų teikimas nutrūksta arba kyla rimtas pavojus, kad tokia situacija susidarys, kompetentinga institucija gali imtis skubių priemonių. Tokia skubi priemonė gali būti tiesioginis sutarties sudarymas arba oficialus susitarimas dėl viešųjų paslaugų sutarties galiojimo pratęsimo ar reikalavimas vykdyti tam tikrus viešųjų paslaugų įsipareigojimus. Viešųjų paslaugų operatorius turi teisę sprendimą dėl nurodymo vykdyti tam tikrus viešųjų paslaugų įsipareigojimus apskųsti. Imantis skubios priemonės viešųjų paslaugų sutartis sudaroma arba jos galiojimas pratęsiamas ar tokią sutartį nurodoma vykdyti ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui.

<...>“

10.      Šio reglamento 6 straipsnio „Kompensacijos už viešąsias paslaugas“ 1 dalyje nustatyta:

„Visos kompensacijos, susijusios su bendrosiomis taisyklėmis arba viešųjų paslaugų sutartimi, turi atitikti 4 straipsnio nuostatas, neatsižvelgiant į viešųjų paslaugų sutarties sudarymo būdą. Visos bet kokio pobūdžio kompensacijos, susijusios su tiesiogiai sudaryta sutartimi pagal 5 straipsnio 2, 4, 5 ir 6 dalis arba susijusios su bendrosiomis taisyklėmis, taip pat turi atitikti priedo nuostatas.“

11.      Reglamento priedo (toliau – priedas), pavadinto „6 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais kompensacijoms taikomos taisyklės“, 2 ir 3 punktuose nurodyta:

„2.      Kompensacijos negali viršyti sumos, atitinkančios grynąjį finansinį rezultatą, lygų viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymo teigiamo ar neigiamo poveikio viešųjų paslaugų operatoriaus pajamoms ir sąnaudoms sumai. Poveikis įvertinamas lyginant situaciją, kai viešųjų paslaugų įsipareigojimai yra vykdomi, ir situaciją, kuri būtų buvusi, jei tie įsipareigojimai nebūtų buvę vykdomi. <...>

3.      Viešųjų paslaugų įsipareigojimų laikymasis gali turėti poveikį galimai operatoriaus transporto veiklai, nesusijusiai su numatytu (‑ais) viešųjų paslaugų įsipareigojimu (‑ais). Siekiant išvengti permokos ar nepakankamos kompensacijos, apskaičiuojant grynąjį finansinį rezultatą reikia atsižvelgti į apskaičiuojamą finansinį poveikį atitinkamiems operatoriaus tinklams.“

B.      Bulgarijos teisė

1.      Kelių transporto įstatymas

12.      Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos 1999 m. rugsėjo 17 d. Zakon za avtomobilnite prevozi (Kelių transporto įstatymas)(3) Baigiamųjų nuostatų 4 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.      Bulgarijos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomos šios išlaidos:

1)      subsidijos keleiviniam transportui nepelningais autobusų maršrutais mieste bei transportui kalnuotose ir kitose vietovėse remiantis Ministar na transporta, informatsionnite technologii i saobshteniata (Susisiekimo, informacinių technologijų ir ryšių ministras) siūlymu;

2)      kompensacija už pajamas, prarastas dėl to, kad taikomi teisės aktuose tam tikrų kategorijų keleiviams numatyti kelių transporto tarifai.

<...>

3)      1 dalyje nurodytų lėšų skyrimo sąlygos ir tvarka, taip pat teisės aktuose numatytos tam tikrų kategorijų keleiviams skirtų vežimo bilietų išdavimo sąlygos ir tvarka yra nustatomos Ministrų tarybos nutarime susisiekimo, informacinių technologijų ir ryšių ministro siūlymu.“

2.      2005 m. nutarimas

13.      2005 m. balandžio 15 d. Naredba n ^o 3 za usloviata i reda za predostavyane na sredstva za subsidirane na prevoza na patnitsite po nerentabilni avtobusni linii vav vatreshnogradskia transport i transporta v planinski i drugi rayoni (Nutarimas Nr. 3 dėl lėšų, skirtų keleiviniam transportui nepelningais autobusų maršrutais mieste bei kalnuotose ir kitose vietovėse subsidijuoti, suteikimo sąlygų ir tvarkos)(4) (toliau – 2005 m. nutarimas) 1 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Šiame nutarime yra nustatytos subsidijų, kurios centriniame biudžete numatytos keleiviniam transportui miesto ir tarpmiestiniais maršrutais retai apgyvendintose šalies kalnų ir pasienio teritorijose, suteikimo sąlygos ir tvarka.“

3.      2015 m. nutarimas

14.      2015 m. kovo 29 d. Naredba za usloviata i reda za predostavyane na sredstva za kompensirane na namalenite prihodi ot prilaganeto na tseni za obshtestveni patnicheski prevozi po avtomobilnia transport, predvideni v normativnite aktove za opredeleni kategorii patnitsi, za subsidirane na obshtestveni patnicheski prevozi po nerentabilni avtobusni linii vav vatreshnogradskia transport i transporta v planinski i drugi rayoni i za izdavane na prevozni dokumenti za izvarshvane na prevozite (Nutarimas dėl lėšų suteikimo pajamoms, prarastoms taikant viešojo keleivinio kelių transporto tarifus, kurie teisės aktuose numatyti tam tikrų kategorijų keleiviams, kompensuoti ir viešajam keleiviniam transportui nepelningais autobusų maršrutais mieste bei kalnuotose ir kitose vietovėse subsidijuoti, taip pat dėl transporto paslaugų teikimo dokumentų išdavimo sąlygų ir tvarkos)(5) (toliau – 2015 m. nutarimas) 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.      Šiame nutarime yra nustatytos lėšų, kurios centriniame biudžete numatytos kompensacijoms ir subsidijoms vežėjams, vykdantiems viešųjų paslaugų įsipareigojimus nemokamai ir lengvatine kaina vežti keleivius miesto ir tarpmiestiniais maršrutais kalnuotose ir kitose retai apgyvendintose šalies vietovėse, skyrimo sąlygos ir tvarka.

2.      1 dalyje nurodytos lėšos – tai kompensacija už viešąsias paslaugas, susijusias su viešuoju keleiviniu transportu, kaip tai suprantama pagal Reglamentą [Nr. 1370/2007]; jos skiriamos, jeigu laikomasi šiame reglamente ir galiojančiuose nacionalinės teisės aktuose nustatytų sąlygų.“

15.      Nutarimo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šiame nutarime nurodytos lėšos skiriamos neviršijant atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatyme nustatytos sumos.“

16.      Nutarimo 3 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyta:

„1.      Šiame nutarime numatytos lėšos skiriamos atliekant tikslinius pervedimus iš centrinio biudžeto per elektroninę biudžeto mokėjimų sistemą (SEBRA sistema). Šiuo tikslu savivaldybėms, kurios laikėsi teisės aktuose numatytos sutarčių dėl viešųjų keleivinio transporto paslaugų sudarymo procedūros pagal Reglamentą Nr. 1370/2007 ir Viešųjų pirkimų įstatymo arba Koncesijų įstatymo nuostatų, yra nustatyti apribojimai, laikantis viešumo ir skaidrumo, laisvos ir sąžiningos konkurencijos, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų.

<...>

4.      Savivaldybių merai atlygį vežėjams moka pagal faktiškai suteiktas transporto paslaugas.“

17.      To paties nutarimo 55 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.      Keleivinio transporto subsidijos vežėjams skiriamos iš savivaldybių biudžetų, neviršijant sumos, atitinkančios vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus pasiektą grynąjį finansinį rezultatą.

2.      Grynasis finansinis rezultatas gaunamas sudėjus sąnaudas, patirtas vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kuriuos nustatė kompetentinga institucija ir kurie nurodyti viešųjų paslaugų sutartyje ir (arba) bendrosiose taisyklėse, atėmus bet kokio teigiamo finansinio rezultato sumą, gautą už atitinkamo viešųjų paslaugų įsipareigojimo vykdymą paslaugų teikimo tinkle, taip pat įplaukas iš tarifų ar kitas pajamas, gautas už atitinkamo viešųjų paslaugų įsipareigojimo vykdymą, ir pridėjus pagrįstą pelną.“

18.      2015 m. nutarimo 56 straipsnyje nustatyta:

„1.      Subsidijos skiriamos tik tiems vežėjams, su kuriais atitinkama savivaldybė yra sudariusi sutartis, atitinkančias Reglamento Nr. 1370/2007 reikalavimus.

2.      Sutartyse būtinai apibrėžiamos šios sąlygos:

1)      rodikliai, kuriais remiantis apskaičiuojama subsidija;

2)      bet kokios suteiktos išimtinės teisės pobūdis, apimtis bei taikymo sritis ir sutarties trukmė;

3)      tiesiogiai su paslaugų teikimu susijusių sąnaudų, pavyzdžiui, personalo išlaidų, energijos, infrastruktūros mokesčių, viešojo transporto priemonių, riedmenų ir įrenginių, būtinų keleivinio transporto paslaugoms teikti, priežiūros ir remonto sąnaudų nustatymo, taip pat netiesioginių sąnaudų, susijusių su paslaugų teikimu, dalies nustatymo mechanizmai;

4)      pardavus bilietus gautų pajamų, kurios gali likti viešųjų paslaugų teikėjui arba būti pervestos kompetentingai institucijai, arba būti jų tarpusavyje pasidalytos, paskirstymo mechanizmai;

5)      pagrįsto pelno suma;

6)      savivaldybių merų ir vežėjų pareiga veiksmingai tikrinti subsidijuojamų miesto ir tarpmiestinio transporto maršrutų keleivių eismo reguliarumą.

<...>

4.      Jeigu vežėjai nesilaiko sutarčių sąlygų, savivaldybių merai gali sumažinti subsidijų sumą, taip pat sustabdyti subsidijų teikimą.“

III. Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

19.      2013 m. rugpjūčio 14 d. Burgaso srities gubernatoriaus sprendimu Pomorijės savivaldybės merui buvo leista ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui sudaryti sutartį dėl autobusų transporto viešųjų paslaugų teikimo pagal sprendime nurodytus maršruto laiko tarpsnius (būtent Pomorijės ir Kableškovo (Bulgarija) miestus jungiančio autobusų maršruto ir Pomorijės miesto autobusų maršrutų Nr. 1 ir Nr. 2). Viešųjų paslaugų sutartis turėjo būti sudaryta tiesiogiai pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 5 dalį kaip skubi priemonė, kuria siekta išspręsti problemą, susijusią su keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimo nutrūkimu atitinkamais maršrutais dėl to, kad baigėsi anksčiau sudarytų sutarčių galiojimas ir tuo pačiu metu buvo nutraukta naujos viešųjų paslaugų sutarties sudarymo procedūra.

20.      2013 m. lapkričio 1 d. Pomorijės savivaldybė, kaip kompetentinga institucija, ir Anhialo, kaip viešųjų paslaugų teikėja, remdamosi tuo sprendimu sudarė sutartį, pagal kurią Anhialo buvo pavesta teikti viešąsias keleivinio transporto paslaugas atitinkamais autobusų maršrutais (toliau – nagrinėjama sutartis). Sutarties 2 straipsnyje nurodyta, kad ji galios tol, kol kompetentinga institucija baigs Viešųjų pirkimų įstatyme numatytą procedūrą. Be to, pagal sutarties 5 straipsnį ši institucija įsipareigojo per Finansų ministerijos nustatytus terminus pervesti operatoriui lėšas, jeigu tos lėšos prireikus bus skirtos subsidijoms pagal galiojančią nacionalinę teisę ir kompensacijoms už nemokamą ar lengvatinį važiavimą, kurios reikalavimus atitinkantiems tam tikrų grupių piliečiams suteikiamos taikant tą teisę.

21.      Neginčijama, kad Anhialo teikė nagrinėjamoje sutartyje numatytas transporto paslaugas. 2019 m. sausio 15 d. ši sutartis buvo nutraukta pasibaigus procedūrai, vykdytai pagal Viešųjų pirkimų įstatymą. Dėl 2016 m. sausio 1 d.–2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpio, už kurį Anhialo reikalavo sumokėti pagal nagrinėjamą sutartį jai priklausančią kompensaciją, pažymėtina, kad Pomorijės savivaldybė bendrovei sumokėjo 3 690 Bulgarijos levų (BGN) sumą (pagal atitinkamos dienos kursą – maždaug 1 886 EUR), kuri atitinka visą Bulgarijos Respublikos centriniame biudžete šiai savivaldybei nustatytą ir iš jo išmokėtą lėšų sumą, skirtą subsidijoms už miesto ir tarpmiestinį transportą.

22.      Ginčydama šios sumos dydį, Anhialo pareiškė ieškinį Rayonen sad Pomorie (Pomorijės apylinkės teismas, Bulgarija). Atlikus teismo audito ekspertizę nustatyta, kad šios bendrovės grynasis finansinis rezultatas, kaip jis suprantamas pagal 2015 m. nutarimo priedo ir 55 straipsnio nuostatas, 2016–2018 m. buvo apie 86 000 BGN (pagal atitinkamos dienos kursą – maždaug 43 800 EUR). Iš šios ekspertizės taip pat matyti, jog bendrovės apskaita buvo tvarkoma taip, kad sąnaudas ir pajamas būtų galima tiksliai suskirstyti pagal subsidijuojamą ir nesubsidijuojamą veiklą, laikantis priede numatytų reikalavimų. Teisme Anhialo prašė sumokėti dalį jai priklausančios sumos, kuri liko nesumokėta, t. y. 24 931,60 BGN (pagal atitinkamos dienos kursą – maždaug 12 700 EUR).

23.      2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu Rayonen sad Pomorie (Pomorijės apylinkės teismas) ieškinį patenkino. Visų pirma šis teismas pripažino, kad kompensacijos už viešąją paslaugą, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 1370/2007, tikslas – kompensuoti grynąjį neigiamą finansinį rezultatą padengiant operatoriaus sąnaudas, patirtas teikiant viešąją paslaugą, o kadangi nagrinėjama sutartis buvo sudaryta 2013 m., Pomorijės savivaldybė negali teigti, kad Anhialo neturi teisės į kompensaciją už viešąją paslaugą dėl to, kad šioje sutartyje nenumatytos 2015 m. nutarimo 56 straipsnio 2 dalyje minimos privalomos sąlygos. Iš tiesų teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į nutarimo priėmimo datą toje nuostatoje nustatytas reikalavimas būtinai nurodyti rodiklius, pagal kuriuos apskaičiuojama subsidija, negalėjo būti taikomas nagrinėjamai sutarčiai ir, kadangi Anhialo teikė viešąsias transporto paslaugas, dėl kurių sudaryta ši sutartis, ji turi teisę į subsidiją, o kompetentingos institucijos privalo jai skirti kompensaciją už viešąją paslaugą pagal Reglamentą Nr. 1370/2007.

24.      Pomorijės savivaldybė dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Okrazhen sad Burgas (Burgaso apygardos teismas, Bulgarija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme; ji nurodė, kad 2015 m. nutarime nustatytos sąlygos yra įtvirtintos ir Reglamente Nr. 1370/2007. Kadangi šis reglamentas tiesiogiai galioja nuo priėmimo dienos, t. y. nuo 2007 m. spalio 23 d., jo 4 straipsnio 1 dalyje minimi reikalavimai galiojo nuo šios dienos ir tai, kad jie nenumatyti nagrinėjamoje sutartyje, reiškia, jog nėra jokio pagrindo mokėti subsidiją. Pomorijės savivaldybė taip pat rėmėsi nagrinėjamos sutarties 5 straipsniu ir atsižvelgdama į jį padarė išvadą, kad jos įsipareigojimas pervesti subsidijas nėra besąlyginis, o priklauso nuo to, ar įvykdytos nacionalinės teisės aktuose nustatytos sąlygos. Taigi negalima savivaldybės kaltinti tuo, kad, į jos biudžetą nepervedus subsidijos iš centrinio valstybės biudžeto, vežėjams nesumokėta jokios kompensacijos už viešąją paslaugą. Savivaldybė pridūrė, kad ji neturi teisinių įgaliojimų pati nustatyti kompensacijų ir subsidijų dydžio, o tik paskirsto atitinkamas lėšas, skirtas konkrečiam tikslui.

25.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Anhialo nurodė, kad 2015 m. nutarimo 56 straipsnio 2 dalis yra materialinė nuostata, todėl negalioja atgaline data. Vadinasi, nagrinėjamos sutarties teisėtumo negalima analizuoti atsižvelgiant į šį nutarimą. Reglamente Nr. 1370/2007 numatyta neatimama viešųjų paslaugų operatoriaus teisė į kompensaciją už viešąją paslaugą ir aiškiai neuždrausta mokėti šios kompensacijos, jeigu viešųjų paslaugų sutartis oficialiai neatitinka šiame reglamente nustatytų reikalavimų. Reglamento tikslas yra užtikrinti, kad kompensacijos už viešąją paslaugą nustatymo mechanizmas būtų skaidrus, ir užkirsti kelią kompensacijos permokoms, neatimant iš operatorių jiems priklausančios kompensacijos. Anhialo taip pat pabrėžė, kad pagal teismo audito ekspertizės išvadas ji įvykdė visus Reglamente Nr. 1370/2007 ir 2015 m. nutarime numatytus reikalavimus, susijusius su kompensacija už viešąją paslaugą. Bendrovė pažymėjo, kad atsižvelgiant į šio nutarimo 3 straipsnio 1 dalį subsidijų iš centrinio valstybės biudžeto skyrimas priklauso tik nuo atitinkamos savivaldybės ir nuo to, ar ji laikosi teisės aktų reikalavimų, susijusių su viešųjų paslaugų sutarčių sudarymu. Taigi Pomorijės savivaldybė, turinti užtikrinti viešojo transporto paslaugas savo teritorijoje, visada privalo mokėti suinteresuotajam viešųjų paslaugų operatoriui visą kompensaciją už viešąją paslaugą, nesvarbu, ar buvo suteikta subsidija.

26.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad 2015 m. nutarimas priimtas remiantis Kelių transporto įstatymu, konkrečiai – jo baigiamųjų nuostatų 4 straipsnio 1 dalimi, ir kad šio nutarimo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog lėšos skiriamos neviršijant atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatyme nustatytos sumos. Jis pridūrė, kad kartu šio nutarimo 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog subsidijos skiriamos tik tiems viešųjų paslaugų operatoriams, su kuriais atitinkama savivaldybė yra sudariusi sutartis, atitinkančias Reglamente Nr. 1370/2007 nurodytus reikalavimus, o kitose 56 straipsnio dalyse yra įtvirtinti papildomi reikalavimai dėl su operatoriais sudarytų sutarčių turinio. Kaip išaiškino kompetentingos nacionalinės institucijos, nacionalinės teisės aktuose yra nustatyti reikalavimai dėl kompensacijos už viešąją paslaugą mokėjimo, pagal kuriuos ši kompensacija buvo numatyta atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatyme ir išmokėta kompetentingai institucijai. Jeigu taip nebūtų, ši institucija negalėtų teisėtai mokėti kompensacijos viešųjų paslaugų operatoriui, nors viešųjų paslaugų sutartis ir būtų faktiškai įvykdyta.

27.      Vis dėlto Reglamente Nr. 1370/2007, visų pirma jo 6 straipsnio 1 dalyje, tokių reikalavimų dėl kompensacijos už viešąją paslaugą mokėjimo nėra. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal šį reglamentą valstybė narė gali savo nacionalinės teisės aktuose ar vidaus taisyklėse nustatyti papildomus reikalavimus ir apribojimus, susijusius su kompensacijos už viešąją paslaugą mokėjimu vežėjui už viešųjų paslaugų įsipareigojimo vykdymą.

28.      Be to, nagrinėjamoje sutartyje nenustatyti rodikliai, pagal kuriuos apskaičiuojama kompensacija už viešąją paslaugą, tačiau šiuo klausimu pateikta nuoroda į nacionalinės teisės aktus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje minimos „viešųjų paslaugų sutartys ir bendrosios taisyklės“, jungtuko „ir“ vartojimas gali būti aiškinamas taip, kad rodiklius, pagal kuriuos apskaičiuojama kompensacija, pakanka nustatyti bendrosiose taisyklėse, t. y. taisyklėse, priimtose pagal 2015 m. nutarimą, o anksčiau – pagal 2005 m. nutarimą. Kitas galimas aiškinimas būtų toks, kad šie rodikliai būtinai turi būti nustatyti ne tik bendrosiose taisyklėse, bet ir viešųjų paslaugų sutartyje, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą.

29.      Tokiomis aplinkybėmis Okrazhen sad Burgas (Burgaso apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar pagal [Reglamento Nr. 1370/2007] nuostatas valstybei narei leidžiama nacionalinės teisės aktais ar vidaus taisyklėmis nustatyti papildomus reikalavimus ir apribojimus, susijusius su kompensacijos mokėjimu vežėjui už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą, kurių nenumato šis reglamentas?

2.      Ar pagal [Reglamento Nr. 1370/2007] 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį leidžiama mokėti kompensaciją vežėjui už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą, jei rodikliai, pagal kuriuos apskaičiuojamos kompensacijos, iš anksto nustatyti ne viešųjų paslaugų sutartyje, o bendrosiose taisyklėse, ir grynasis finansinis rezultatas arba mokėtinos kompensacijos suma nustatyti [šiame reglamente] numatyta tvarka?“

30.      Rašytines pastabas pateikė Pomorijės savivaldybė, Bulgarijos vyriausybė ir Europos Komisija. 2023 m. birželio 21 d. vykusiame teismo posėdyje pastarosios dvi suinteresuotosios šalys taip pat pateikė žodines pastabas.

IV.    Analizė

A.      Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

31.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamentas Nr. 1370/2007 turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybė narė negali priimti nuostatų, kuriomis remiantis kompensacija už viešąją paslaugą, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą, viešųjų paslaugų operatoriui gali būti skiriama tik tuo atveju, jei šią kompensaciją atitinkančios lėšos buvo numatytos atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatyme ir išmokėtos atitinkamai kompetentingai institucijai.

32.      Visų pirma reikia priminti, kad pagal SESV 288 straipsnio antrą pastraipą reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Taigi dėl savo pobūdžio ir paskirties Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai turi tiesioginį poveikį nacionalinės teisės sistemose ir nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis įgyvendinimo priemonių. Jeigu to reikia tam tikroms reglamento nuostatoms įgyvendinti, valstybės narės gali patvirtinti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Sąjungos teisės akto, pobūdžio ir jei patikslina šiuo reglamentu joms suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų(6).

33.      Tam, remiantis reikšmingomis atitinkamo reglamento nuostatomis, aiškinamomis atsižvelgiant į jo tikslus, reikia nustatyti, ar pagal jas valstybėms narėms draudžiama, nurodoma arba leidžiama patvirtinti tam tikras įgyvendinimo priemones, be kita ko, pastaruoju atveju – ar atitinkama priemonė patenka į kiekvienai valstybei narei pripažįstamos diskrecijos sritį. Be to, reikia priminti, kad visos Sąjungos teisės nuostatos, atitinkančios nustatytas tiesioginio veikimo sąlygas, privalomos visoms valstybių narių valdžios institucijoms, t. y. ne tik nacionaliniams teismams, bet ir visoms administracijos institucijoms, įskaitant decentralizuotas valdžios institucijas, ir šios valdžios institucijos privalo jas taikyti(7).

34.      Kalbant apie nagrinėjamu atveju aktualias Reglamento Nr. 1370/2007 nuostatas, pažymėtina, kad pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalį jo tikslas yra nustatyti, kaip kompetentingos institucijos, laikydamosi Sąjungos teisės nuostatų, gali veikti viešojo keleivinio transporto srityje, siekdamos užtikrinti bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimą, kad tų paslaugų būtų daugiau, jos būtų saugesnės, kokybiškesnės ir pigesnės, nei teikiamos įprastinėmis rinkos sąlygomis, geresnės kokybės ar pigesnės nei tos, kurias būtų teikusi rinka, todėl šiame reglamente nustatomos sąlygos, pagal kurias kompetentingos institucijos, nustatydamos viešųjų paslaugų įsipareigojimus ar sudarydamos sutartis dėl jų, už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą kompensuoja viešųjų paslaugų operatoriams patirtas sąnaudas ir (arba) suteikia išimtines teises.

35.      Taigi Reglamente Nr. 1370/2007 nustatyta, kaip viešajam operatoriui skiriama „kompensacija už viešąją paslaugą“, kuri šio reglamento 2 straipsnio g punkte apibrėžta kaip tiesiogiai arba netiesiogiai iš viešųjų lėšų viešųjų paslaugų įsipareigojimo įgyvendinimo laikotarpiu kompetentingos institucijos skiriami arba su tuo laikotarpiu susiję ištekliai, visų pirma finansiniai ištekliai. Reglamento 34 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „[v]idaus keleivinio transporto sektoriuje kompensacijų už viešųjų paslaugų teikimą gali prireikti tam, kad viešąsias paslaugas teikiančios įmonės galėtų veikti laikydamosi principų ir sąlygų, leidžiančių atlikti joms patikėtas užduotis“.

36.      Be to, Reglamento Nr. 1370/2007 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei kompetentinga institucija nusprendžia savo pasirinktam operatoriui už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą suteikti bet kokio pobūdžio išimtines teises ir (arba) kompensaciją, ji tai daro pagal viešųjų paslaugų sutartį. Nurodyto reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad viešųjų paslaugų sutartyse ir bendrosiose taisyklėse turi būti: a) aiškiai apibrėžti viešųjų paslaugų įsipareigojimai, kuriuos viešųjų paslaugų operatorius privalo vykdyti, ir atitinkamos geografinės teritorijos; b) iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti: i) rodikliai, pagal kuriuos turi būti apskaičiuojamos kompensacijos, jeigu jos mokamos; ir ii) bet kurių suteiktų išimtinių teisių pobūdis ir apimtis, taip, kad būtų išvengta permokos; taip pat c) nustatoma su paslaugų teikimu susijusių sąnaudų paskirstymo tvarka.

37.      Šiuo klausimu dėl Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, kalbant apie žodžių junginį „jei[gu] jos mokamos“ ir remiantis kontekstu, kuriame ši nuostata išdėstyta, galima daryti išvadą, jog tas žodžių junginys reiškia to paties reglamento 1 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir 3 straipsnio 1 dalyje numatytą kompetentingų institucijų galimybę sudarant viešųjų paslaugų sutartį nuspręsti operatoriams skirti kompensaciją už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą, taip papildant jiems suteiktas išimtines teises arba vietoje jų(8).

38.      Be to, pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 5 dalį kompetentinga institucija gali imtis skubių priemonių, kurios gali būti įgyvendintos kaip „tiesioginis sutarties sudarymas“, apibrėžtas to reglamento 2 straipsnio h punkte kaip viešųjų paslaugų sutarties sudarymas su tam tikru viešųjų paslaugų operatoriumi iš anksto neskelbiant konkurso. Tokiu atveju reglamente yra numatyti papildomi reikalavimai, susiję su kompensacija už viešąją paslaugą(9).

39.      Pirma, Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad viešųjų paslaugų sutarčių, sudarytų visų pirma pagal šio reglamento 5 straipsnio 5 dalį, atveju rodikliai, pagal kuriuos apskaičiuojamos kompensacijos, jeigu jos mokamos, yra nustatomi taip, kad kompensacijos neviršytų sumos, kurios reikia norint padengti viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymo grynąjį finansinį patirtų sąnaudų ir gautų pajamų rezultatą, atsižvelgiant į atitinkamas viešųjų paslaugų operatoriaus gautas su tuo susijusias pajamas ir pagrįstą pelną.

40.      Antra, Reglamento Nr. 1370/2007 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visos kompensacijos, susijusios su bendrosiomis taisyklėmis arba viešųjų paslaugų sutartimi, turi atitikti šio reglamento 4 straipsnio nuostatas, neatsižvelgiant į sutarties sudarymo būdą, o visos bet kokio pobūdžio kompensacijos, susijusios su tiesiogiai sudaryta viešųjų paslaugų sutartimi visų pirma pagal 5 straipsnio 5 dalį arba susijusios su bendrosiomis taisyklėmis, taip pat turi atitikti priedo nuostatas. Šio priedo 2 punkte nurodyta, kad „[k]ompensacijos negali viršyti sumos, atitinkančios grynąjį finansinį rezultatą, lygų viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymo teigiamo ar neigiamo poveikio viešųjų paslaugų operatoriaus pajamoms ir sąnaudoms sumai“. Priedo 3 punkte nustatyta, kad „[v]iešųjų paslaugų įsipareigojimų laikymasis gali turėti poveikį galimai operatoriaus transporto veiklai, nesusijusiai su numatytu (‑ais) viešųjų paslaugų įsipareigojimu (‑ais)“, ir kad „[s]iekiant išvengti permokos ar nepakankamos kompensacijos, apskaičiuojant grynąjį finansinį rezultatą reikia atsižvelgti į apskaičiuojamą finansinį poveikį atitinkamiems operatoriaus tinklams“.

41.      Taigi iš aktualių Reglamento Nr. 1370/2007 nuostatų matyti, kad, kabant apie kompensaciją už viešąsias paslaugas, šiuo reglamentu visų pirma siekiama užkirsti kelią viešųjų paslaugų operatoriui mokamos kompensacijos permokai(10), dėl kurios jis nepagrįstai praturtėtų. Pažymėtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ne kompensacijos permokos atvejis, o priešingai – kompensacijos nebuvimas, kuris taip pat nurodytas priedo 3 punkte, t. y. atvejis, kai operatorius pagal viešųjų paslaugų sutartį privalo vykdyti viešųjų paslaugų įsipareigojimus negaudamas atlygio. Siekiant išvengti šių dviejų rūšių atvejų, viešųjų paslaugų sutartyje turi būti numatyti kompensacijos už viešąją paslaugą apskaičiavimo rodikliai, kurie turi būti iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti, be to, sudarant sutartis tiesiogiai kompensacijos dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į grynąjį finansinį viešųjų paslaugų operatoriaus rezultatą. Iš šių nuostatų taip pat matyti, kad, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, Reglamentu Nr. 1370/2007 kompetentingos institucijos įpareigojamos skirti kompensacijas už išlaidas, patirtas vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus(11).

42.      Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Anhialo ir Pomorijės savivaldybė nagrinėjamą sutartį sudarė tiesiogiai, taikydamos Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 5 dalį. Beje, neginčijama, kad ši bendrovė įvykdė sutartyje nurodytus viešųjų paslaugų įsipareigojimus. Vis dėlto savivaldybė nesumokėjo jai visos kompensacijos už viešąją paslaugą, į kurią ji turėjo teisę, kaip nustatyta teismo ekspertizėje. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, kaip išaiškino kompetentingos nacionalinės institucijos, nacionalinės teisės aktuose dėl kompensacijos už viešąją paslaugą mokėjimo yra nustatyti reikalavimai, pagal kuriuos ši kompensacija buvo numatyta atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatyme ir išmokėta kompetentingai institucijai. Nagrinėjamu atveju už atitinkamą laikotarpį Pomorijės savivaldybė Anhialo sumokėjo tik 3 690 BGN (pagal atitinkamos dienos kursą – maždaug 1 886 EUR) sumą(12), kuri atitinka visą Bulgarijos Respublikos centriniame biudžete šiai savivaldybei nustatytą ir iš jo išmokėtą lėšų sumą, skirtą subsidijoms už miesto ir tarpmiestinį transportą(13).

43.      Taigi tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, reikia konstatuoti, kad, pirma, rodikliai, pagal kuriuos turi būti apskaičiuota kompensacija už viešąją paslaugą, nėra iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti. Iš tiesų ši suma priklauso nuo skiriamų valstybės biudžeto lėšų, kurios kiekvienais metais gali skirtis ir priklauso nuo kriterijų, nesusijusių su viešųjų paslaugų operatoriaus sudarytos viešųjų paslaugų sutarties vykdymu. Vis dėlto, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1370/2007 9 konstatuojamojoje dalyje, siekiant užtikrinti skaidrumo, vienodo požiūrio į konkurse dalyvaujančius operatorius ir proporcingumo principų taikymą suteikiant kompensacijas arba išimtines teises, kompetentingos institucijos ir pasirinkto viešųjų paslaugų operatoriaus sudaromoje viešųjų paslaugų sutartyje būtina nustatyti viešųjų paslaugų įsipareigojimų pobūdį ir sutartą atlygį.

44.      Antra, kalbant konkrečiai apie viešųjų paslaugų sutartis, kurios buvo sudarytos tiesiogiai, sąlyga, kad lėšos turi būti nustatytos centriniame biudžete ir mokamos iš jo siekiant operatoriui suteikti kompensaciją už viešąją paslaugą, reiškia, kad neatsižvelgiama į viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymo grynąjį finansinį patirtų sąnaudų ir gautų pajamų rezultatą, o to reikalaujama Reglamento Nr. 1370/2007 6 straipsnio 1 dalyje ir priede. Taikant viešųjų paslaugų sutartį kompensacija už viešąją paslaugą, pagrįsta „atlygio“ logika(14), negali būti sudaryta tik iš sumos, kuri kompetentingai institucijai suteikiama iš valstybės biudžeto, kai sutartyje nustatytas toks įsipareigojimas.

45.      Norėčiau pridurti, kad, jeigu valstybės narės biudžeto galimybės neleidžia to padaryti, ji gali nuspręsti ateityje apriboti viešųjų paslaugų sutarčių sudarymą arba net nesudaryti tokių sutarčių, kaip nurodė Bulgarijos vyriausybė ir Komisija. Vis dėlto manau, kad, kalbant apie praeitį, kai viešųjų paslaugų operatorius sutartį yra įvykdęs (kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju), jis neabejotinai turi teisę gauti kompensaciją už viešąją paslaugą kaip atlygį už viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kuriuos privalėjo vykdyti pagal Reglamentą Nr. 1370/2007. Reikia ne tik atsižvelgti į tai, kad taikomas šis reglamentas, bet ir priminti, jog pagal teisinio saugumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad teisės aktai būtų aiškūs, tikslūs ir kad būtų galima numatyti jų poveikį(15).

46.      Be to, kalbant bendrai, pagal nurodyto reglamento 2 straipsnio e punktą viešųjų paslaugų įsipareigojimas – kompetentingos institucijos apibrėžtas ar nustatytas reikalavimas siekiant užtikrinti bendrus interesus tenkinančių viešojo keleivinio transporto paslaugų teikimą, kurio, atsižvelgdamas į savo komercinius interesus, operatorius neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis sąlygomis negaudamas atlygio. Taigi nemokant tinkamos kompensacijos už viešąją paslaugą, joks operatorius nebūtų linkęs teikti šių bendrus interesus tenkinančių paslaugų. Susiejus kompensacijos už konkrečią viešąją paslaugą mokėjimą su valstybės narės suteiktos subsidijos išmokėjimu kompetentingai valdžios institucijai, pagrindinės bylos aplinkybėmis kompensacija gali būti apskritai neskirta arba būti per maža, o tai gali pakenkti viešųjų paslaugų sutarčių ir su jomis susijusių viešųjų paslaugų įsipareigojimų buvimui.

47.      Tokiomis aplinkybėmis atsižvelgiant į šios išvados 32 ir 33 punktuose nurodytą jurisprudenciją reikia konstatuoti, kad atitinkami nacionalinės teisės aktai nepatenka į kiekvienai valstybei narei suteiktos diskrecijos priimti reglamento (nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 1370/2007) įgyvendinimo priemones, susijusias su kompensacijos už viešąją paslaugą, į kurią turi teisę viešųjų paslaugų operatorius, nustatymu, sritį.

48.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau pateikti tokį atsakymą į pirmąjį klausimą: Reglamentas Nr. 1370/2007 turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybei narei draudžiama priimti nuostatas, pagal kurias kompensacija už viešąją paslaugą, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą, viešųjų paslaugų operatoriui gali būti skiriama tik tuo atveju, jeigu atitinkamos lėšos buvo numatytos atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatyme ir išmokėtos atitinkamai kompetentingai institucijai.

B.      Dėl antrojo prejudicinio klausimo

49.      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį leidžiama mokėti kompensaciją už viešąją paslaugą viešųjų paslaugų operatoriui, jeigu rodikliai, pagal kuriuos apskaičiuojama ši kompensacija, iš anksto nustatyti ne viešųjų paslaugų sutartyje, o bendrosiose taisyklėse, kuriose kompensacijos dydis numatytas pagal to reglamento nuostatas.

50.      Visų pirma reikia pabrėžti, kad Reglamento Nr. 1370/2007 2 straipsnio l punkte „bendroji taisyklė“ apibrėžta kaip priemonė, nediskriminuojant taikoma visoms tos pačios rūšies keleivinio transporto viešosioms paslaugoms tam tikroje geografinėje teritorijoje, už kurią yra atsakinga kompetentinga institucija.

51.      Siekiant atsakyti į pateiktą klausimą reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus(16).

52.      Pirma, dėl Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio teksto pažymėtina, kad šioje nuostatoje nurodyta, jog viešųjų paslaugų sutartyse „ir“ bendrosiose taisyklėse turi būti iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti rodikliai, pagal kuriuos turi būti apskaičiuojamos kompensacijos, jeigu jos mokamos, kad būtų išvengta permokos. Manau, kad yra akivaizdu, jog vartodamas jungtuką „ir“ Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino „bendrąsias taisykles“ nurodyti kaip vieną iš veiksnių, pagal kuriuos galima nustatyti kompensacijos dydį. Kitaip tariant, pagal šią nuostatą reikalaujama ne to, kad visi kompensacijos už viešąją paslaugą apskaičiavimo rodikliai būtų apibrėžti viename dokumente, o tik to, kad šie rodikliai būtų iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti.

53.      Antra, kalbant apie Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio kontekstą, reikia konstatuoti, kad šio reglamento 2 straipsnio i punkte „viešųjų paslaugų sutartis“ apibrėžta kaip vienas ar keli teisiškai privalomi dokumentai, kuriais patvirtinamas kompetentingos institucijos ir viešųjų paslaugų operatoriaus susitarimas dėl viešojo keleivinio transporto paslaugų, kurioms taikomi viešųjų paslaugų įsipareigojimai, valdymo ir teikimo patikėjimo tam viešųjų paslaugų operatoriui. Be to, šioje nuostatoje nurodyta, kad, atsižvelgiant į valstybės narės teisę, tokia sutartis taip pat gali būti kompetentingos institucijos priimtas sprendimas individualaus teisės akto ar kito reglamentuojančio akto forma arba nustatantis sąlygas, kuriomis kompetentinga institucija pati teikia paslaugas ar patiki tokių paslaugų teikimą vidaus operatoriui. Šiuo klausimu reglamento 9 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad tokios sutarties forma ar pavadinimas įvairiose valstybės narėse gali būti skirtingi, atsižvelgiant į jų teisines sistemas.

54.      Taigi atsižvelgdamas į valstybių narių teisės sistemų skirtumus Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė suteikti sąvokai „viešųjų paslaugų sutartis“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 1370/2007, plačią ir lanksčią reikšmę(17), apimančią ne tik sutartinio pobūdžio, bet ir kitų rūšių bei kitokio pobūdžio teisės aktus(18), ir pripažinti, kad ši sąvoka apima bendrą teisės aktą, kuriuo operatoriui pavedama teikti paslaugas, priimtą kartu su administraciniu aktu, kuriame išdėstyti teikiamos paslaugos reikalavimai ir kompensacijos apskaičiavimo metodas(19). Atsižvelgiant į šias aplinkybes galima patvirtinti aiškinimą, kad kompensacijos už viešąją paslaugą apskaičiavimo rodikliai gali būti numatyti remiantis bendrosiomis teisės akto ar kito reglamentuojančio akto taisyklėmis, jeigu šiose taisyklėse tokie rodikliai nustatyti iš anksto, objektyviai ir skaidriai.

55.      Trečia, kalbant apie Reglamentu Nr. 1370/2007 siekiamus tikslus, iš jo 9 ir 30 konstatuojamųjų dalių matyti, kad nustatant kompensacijos už viešąją paslaugą apskaičiavimo rodiklius ypač svarbus yra skaidrumo tikslas. Vis dėlto atrodo, kad nėra būtina siekiant šio tikslo visus kompensacijos už viešąją paslaugą apskaičiavimo rodiklius numatyti kompetentingos institucijos ir viešųjų paslaugų operatoriaus sudarytoje sutartyje. Iš tiesų, jeigu bendrosios taisyklės, susijusios su kompensacijos apskaičiavimo rodikliais, yra nustatytos iš anksto, objektyviai ir skaidriai, kaip reikalaujama to reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje, ir atitinka priede numatytas sąlygas, kompensacijos, kurią galima gauti, dydį gali nustatyti viešųjų paslaugų operatorius. Be to, taikant šią nuostatą suinteresuotieji operatoriai turi turėti galimybę lengvai susipažinti su tokiomis bendrosiomis taisyklėmis. Tai užtikrinama, pavyzdžiui, skelbiant jas atitinkamos valstybės narės oficialiajame leidinyje.

56.      Taigi siūlau pateikti tokį atsakymą į antrąjį klausimą: Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį leidžiama mokėti kompensaciją už viešąją paslaugą viešųjų paslaugų operatoriui, jeigu rodikliai, pagal kuriuos apskaičiuojama ši kompensacija, iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti ne viešųjų paslaugų sutartyje, o bendrosiose taisyklėse, kuriose šios kompensacijos dydis numatytas pagal to reglamento nuostatas.

V.      Išvada

57.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti tokius atsakymus į Okrazhen sad – Burgas (Burgaso apygardos teismas, Bulgarija) prejudicinius klausimus:

1.      2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70

turi būti aiškinamas taip:

pagal jį valstybė narė negali priimti nuostatų, kuriomis remiantis kompensacija už viešąją paslaugą, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą, viešųjų paslaugų operatoriui gali būti skiriama tik tuo atveju, jeigu šią kompensaciją atitinkančios lėšos buvo numatytos atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatyme ir išmokėtos atitinkamai kompetentingai institucijai.

2.      Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis

turi būti aiškinamas taip:

pagal jį leidžiama mokėti kompensaciją už viešąją paslaugą viešųjų paslaugų operatoriui, jeigu rodikliai, pagal kuriuos apskaičiuojama ši kompensacija, iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti ne viešųjų paslaugų sutartyje, o bendrosiose taisyklėse, kuriose šios kompensacijos dydis numatytas pagal to reglamento nuostatas.

1      Originalo kalba: prancūzų.

2      2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 (OL L 315, 2007, p. 1). Kaip numatyta Reglamento Nr. 1370/2007 12 straipsnyje, šis reglamentas įsigaliojo 2009 m. gruodžio 3 d.

3      DV, Nr. 82, 1999 m. rugsėjo 17 d.

4      DV, Nr. 33, 2005 m. balandžio 15 d.

5      DV, Nr. 51, 2015 m. liepos 7 d.

6      Žr. 2020 m. sausio 22 d. Sprendimą Ursa Major Services (C‑814/18, EU:C:2020:27, 33 ir 34 punktai ir nurodyta jurisprudencija).

7      Žr. 2020 m. sausio 22 d. Sprendimą Ursa Major Services (C‑814/18, EU:C:2020:27, 35 ir 36 punktai ir nurodyta jurisprudencija).

8      Žr. 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimą Lux Express Estonia (C‑614/20, EU:C:2022:641, 73 ir 74 punktai).

9      Šiuo klausimu Reglamento Nr. 1370/2007 27 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad jeigu kompetentinga institucija planuoja sudaryti viešųjų paslaugų sutartį neskelbdama konkurso, ji turėtų laikytis išsamių taisyklių, užtikrinančių tinkamą kompensacijų dydį ir atspindinčių paslaugų veiksmingumo ir kokybės siekį. Be to, pagal šio reglamento 30 konstatuojamąją dalį tiesiogiai sudaromoms viešųjų paslaugų sutartims turėtų būti taikomi griežtesni skaidrumo reikalavimai.

10      Šiuo klausimu Reglamento Nr. 1370/2007 27 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad kompetentingų institucijų suteikiamos kompensacijos sąnaudoms, patirtoms vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, padengti turėtų būti apskaičiuojamos išvengiant permokos.

11      Žr. 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimą Lux Express Estonia (C‑614/20, EU:C:2022:641, 71 punktas).

12      Per posėdį nebuvo ginčijama, kad atsisakymas pervesti visą priklausančią kompensaciją už viešąją paslaugą nagrinėjamu atveju yra galutinis.

13      Savo rašytinėse pastabose Bulgarijos vyriausybė teigia, kad tuo atveju, jeigu iš centrinio biudžeto savivaldybei skirtų kompensacijos lėšų nepakanka, savivaldybė šį trūkumą gali kompensuoti savo biudžeto lėšomis. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudiciniuose klausimuose šis atvejis neminimas, todėl toliau nebus analizuojamas.

14      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvadą byloje Lux Express Estonia (C‑614/20, EU:C:2022:180, 39–42 punktai).

15      Žr. 2023 m. balandžio 27 d. Sprendimą BVAEB (Senatvės pensijos dydis) (C‑681/21, EU:C:2023:349, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

16      2023 m. gegužės 4 d. Sprendimas Bundesrepublik Deutschland (Teismo elektroninio pašto dėžutė) (C‑60/22, EU:C:2023:373, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

17      Žr. doktriną: Vieu, P., A propos de l'intégration de l'Europe des transports. Observations sur l’interprétation et l’application de la norme européenne: le cas du règlement OSP, RTD eur. 2010, Nr. 2, p. 297–331, visų pirma p. 320.

18      Žr. doktriną: Franco Escobar S. E., „Las compensaciones económicas por obligaciones de servicio público en el transporte regular de viajeros por carretera“, Financiación de las obligaciones de servicio público: ayudas públicas a las telecomunicaciones, televisión, correos y transporte aéreo, marítimo y terrestre, Tirant lo Blanch, 2009, Madridas, p. 201–230, visų pirma p. 211.

19      Šiuo klausimu žr. Komisijos pranešimą dėl Reglamento Nr. 1370/2007 aiškinamųjų gairių (OL C 92, 2014, p. 1), visų pirma 2.2.1 punktą.