1.

Šis Rechtbank Den Haag, zittingsplaats 's-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose, Nyderlandai) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį pateiktas dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, jų statuso, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų ( 2 ) 15 straipsnio išaiškinimo.

2.

Prašymas pateiktas nagrinėjant X ir Y bei šešių jų nepilnamečių vaikų, kurie visi yra Libijos piliečiai (toliau kartu – pareiškėjai), ir Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai; toliau – valstybės sekretorius) ginčą dėl pastarojo sprendimų atmesti pareiškėjų prašymus suteikti tarptautinę apsaugą. Šio ginčo esmė – ar pareiškėjams gali būti suteikta papildoma apsauga, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2011/95.

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, kaip, viena vertus, į prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes ir, kita vertus, į bendrą situaciją kilmės šalyje turi būti atsižvelgta nagrinėjant prašymą pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnį. Minėtas teismas taip pat nori sužinoti, ar tam tikromis sąlygomis vertinant teisę į papildomą apsaugą taip pat reikia atsižvelgti į humanitarinę situaciją. Teisingumo Teismas sprendime išaiškins bendrus kriterijus, kuriuos turi atitikti tarptautinės apsaugos prašytojai, kad jiems būtų suteikta papildoma apsauga, ir taip prisidės prie teisinio saugumo ir didesnio nuoseklumo taikant bendrą Europos prieglobsčio sistemą reglamentuojančias taisykles.

4.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau ‐ Chartija) 1 straipsnyje „Žmogaus orumas“ nustatyta:

„Žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.“

5.

Chartijos 4 straipsnyje „Kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas“ numatyta:

„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

6.

Chartijos 19 straipsnio „Apsauga perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju“ 2 dalyje nurodyta:

„Niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas“.

7.

Direktyvos 2011/95 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

8.

Šios direktyvos 4 straipsnyje „Faktų ir aplinkybių vertinimas“, kuris yra jos II skyriuje „Tarptautinės apsaugos prašymų vertinimas“, nustatyta:

„1.   Valstybės narės gali laikyti, kad prašytojas privalo kuo greičiau pateikti visą informaciją tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti. Valstybės narės pareiga – bendradarbiaujant su prašytoju įvertinti atitinkamą su prašymu susijusią informaciją.

<…>

3.   Tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

<…>

4.   Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą.

5.   Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

<…>

9.

Tos pačios direktyvos 6 straipsnyje „Persekiojimo vykdytojai ar didelės žalos darytojai“ nustatyta:

„Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojai gali būti:

10.

Tos pačios direktyvos 8 straipsnio „Vidaus apsauga“ 2 dalyje numatyta:

„Nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.“

11.

Direktyvos 2011/95 15 straipsnyje „Didelė žala“, kuris yra įtrauktas į jos V skyrių „Reikalavimai, taikomi priskyrimui prie papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų“, nurodyta:

„Didelė žala yra:

12.

Tos pačios direktyvos 18 straipsnyje „Papildomos apsaugos statuso suteikimas“ nustatyta:

„Valstybės narės suteikia papildomos apsaugos statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, galinčiam gauti papildomą apsaugą pagal II ir V skyrius.“

13.

Ginčui pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2000 m. lapkričio 23 d.Wet tot algehele herziening van de Vreemdelingenwet (Vreemdelingenwet 2000) (Įstatymas dėl Užsieniečių įstatymo išdėstymo nauja redakcija (2000 m. Užsieniečių įstatymas) (Stb. 2000, Nr. 496) 29 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„1.   Terminuotas leidimas gyventi šalyje <…> gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris:

2.   28 straipsnyje nurodytas terminuotas leidimas gyventi šalyje taip pat gali būti išduodamas toliau išvardytiems šeimos nariams, jeigu šie asmenys atitinkamo užsieniečio atvykimo į šalį momentu buvo jo šeimos nariai ir tuo pačiu metu su juo atvyko į Nyderlandus arba atvyko per tris mėnesius po to, kai jam buvo išduotas terminuotas leidimas gyventi šalyje <…>

<…>

4.   Terminuotas leidimas gyventi šalyje <…> taip pat gali būti išduodamas šeimos nariui, kaip jis suprantamas pagal 2 dalį, kuris neatvyko per tris mėnesius po to, kai 1 dalyje nurodytam užsieniečiui buvo išduotas leidimas gyventi šalyje <…>, jeigu per šį trijų mėnesių laikotarpį tas šeimos narys pateikė prašymą išduoti vizą gyventi šalyje ilgiau nei tris mėnesius arba toks prašymas buvo pateiktas to šeimos nario vardu.“

14.

Pareiškėjai pagrindinėje byloje X ir Y yra kilę iš Libijos. 2018 m. sausio 28 d. jie pateikė tarptautinės apsaugos prašymus Nyderlanduose, taip pat savo šešių nepilnamečių vaikų vardu.

15.

Savo prašymus jie grindė tokiomis aplinkybėmis: nurodoma, kad X kelerius metus Tripolyje dirbo aukšto rango politikų asmens sargybiniu. Teigiama, kad jis buvo apšaudytas, kai po darbo bėgiojo. Nurodoma, kad X buvo šauta į galvą ir kulkos fragmentas įstrigo jo kairiajame skruoste. Po šio apšaudymo X tariamai buvo du kartus grasinta telefonu, vieną kartą praėjus maždaug penkiems mėnesiams nuo to laiko, kai į jį buvo šauta, o antrą kartą – praėjus vieniems–dvejiems metams po šūvių. Per šiuos telefoninius pokalbius neva buvo pasakyta, kad X dirba vyriausybei, kad jis bus nužudytas, o jo vaikai pagrobti. X įtaria, kas galėtų būti asmuo, atsakingas už šaudymą ir grasinimus, tačiau negali to įrodyti. Be to, pareiškėjai teigė, kad vertinant pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą svarbu ne tik humanitarinė situacija Libijoje (visų pirma tai, kad nėra prieigos prie geriamojo vandens ir elektros energijos), bet ir tai, kad jie turi šešis nepilnamečius vaikus.

16.

Atskirais 2020 m. gruodžio 24 d. sprendimais valstybės sekretorius atmetė tarptautinės apsaugos prašymus kaip nepagrįstus. Sprendimuose taip pat nurodyta, kad pareiškėjams nebus išduotas įprastas leidimas gyventi šalyje ir nebus taikomas įpareigojimo išvykti atidėjimas. Galiausiai valstybės sekretorius nusprendė, kad šie sprendimai taip pat bus laikomi įpareigojimu išvykti iš šalies ir kad pareiškėjai turės per keturias savaites juos įvykdyti.

17.

Pareiškėjai apskundė jų tarptautinės apsaugos prašymų atmetimą dėl nepagrįstumo Rechtbank Den Haag, zittingsplaats 's-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose).

18.

Minėtas teismas abejoja dėl Direktyvos 2011/95 15 straipsnio aiškinimo. Jam kyla klausimas, ar minėto 15 straipsnio b punkto nuostatos ir to paties straipsnio c punkto nuostatos turi būti vertinamos griežtai atskirai, o gal minėtas 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad visos svarbios aplinkybės, susijusios tiek su prašytojo individualia padėtimi ir asmeninėmis aplinkybėmis, tiek su bendra situacija kilmės šalyje, visada turi būti vertinamos visapusiškai ir kartu, prieš nustatant, kokią didelę žalą galima pagrįsti šiomis aplinkybėmis. Jis teigia, kad sprendimas suteikti apsaugą arba jos nesuteikti pareiškėjams pagrindinėje byloje priklauso nuo to, kaip šios nuostatos turi būti aiškinamos.

19.

Dėl šios priežasties Rechtbank Den Haag, zittingsplaats ’s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

20.

2022 m. vasario 22 d. nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną.

21.

Pareiškėjai pagrindinėje byloje, Nyderlandų, Belgijos, Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija pateikė rašytines pastabas per Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nustatytą terminą.

22.

2023 m. kovo 23 d. teismo posėdyje žodines pastabas pateikė pareiškėjų pagrindinėje byloje, Nyderlandų vyriausybės ir Komisijos atstovai ad litem.

23.

1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencija ir jos 1967 m. sausio 31 d. protokolas dėl pabėgėlių statuso ( 4 ) yra pagrindiniai tarptautinės teisės dokumentai tarptautinės apsaugos srityje, visų pirma kiek tai susiję su pabėgėlių statusu ir negrąžinimo principu. Priėmus Direktyvą 2011/95 Sąjungoje buvo nustatyta nauja apsaugos forma – „papildoma apsauga“. Kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė šią direktyvą remdamasis, be kita ko, SESV 78 straipsnio 2 dalies b punktu, ji yra viena iš priemonių, susijusių su bendra Europos prieglobsčio sistema, kurią sudaro „vienodas papildomos apsaugos statusas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems, negavus Europos prieglobsčio, reikia tarptautinės apsaugos“ (kursyvu išskirta mano).

24.

Pagal Direktyvos 2011/95 2 straipsnio f punktą „papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – tai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad, jeigu jis arba ji būtų grąžintas (-a) į savo kilmės šalį, arba asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra [jo] ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą“ (kursyvu išskirta mano). Šioje nuostatoje numatytos trys „didelės žalos“ rūšys; jas pagrindus, asmuo, patiriantis tokią žalą, gali gauti papildomą apsaugą. Konkrečiai kalbama apie mirties bausmę (a punktas); prašytojo kankinimą, nežmonišką ar žeminamą elgesį arba baudimą kilmės šalyje (b punktas) ir rimtą ir asmeninę grėsmę civilio gyvybei ar asmeniui dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto atveju (c punktas).

25.

Taigi Direktyvoje 2011/95 nustatyti bendri kriterijai, kuriuos turi atitikti tarptautinės apsaugos prašytojai, kad jiems būtų galima suteikti papildomą apsaugą, ir taip užtikrinama, kad visos valstybės narės taikytų šiuos kriterijus. Kaip teisingai pažymėjo Teisingumo Teismas, šia direktyva siekiama nustatyti vienodą papildomos apsaugos sistemą ( 5 ). Būtent nacionalinės valdžios institucijos turi įvertinti faktines aplinkybes ir nustatyti, ar nagrinėjamu atveju šie kriterijai įvykdyti, laikydamosi jurisprudencijoje pateiktų gairių. Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi abejonių dėl minėtos direktyvos 15 straipsnio aiškinimo ir apgailestauja dėl nevienodos šių kriterijų taikymo praktikos, man atrodo būtina, kad Teisingumo Teismas aiškiai atsakytų į pateiktus klausimus, kad būtų užtikrintas nuoseklus bendros Europos prieglobsčio sistemos taisyklių taikymas.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo paaiškinti, kaip turi būti atsižvelgiama, pirma, į prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes ir, antra, į bendrą situaciją kilmės šalyje, atliekant analizę, kai siekiama suteikti šiam prašytojui Direktyvos 2011/95 15 straipsnyje numatytą papildomą apsaugą (pirmasis–trečiasis klausimai). Šis teismas taip pat nori sužinoti, ar tam tikromis sąlygomis vertinant minėto prašytojo teisę į papildomą apsaugą taip pat reikia atsižvelgti į humanitarinę situaciją (ketvirtasis klausimas). Šie klausimai bus nagrinėjami tokia tvarka, kokia buvo pateikti.

27.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95 15 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 2 straipsnio g punktu ir 4 straipsniu, taip pat Chartijos 4 straipsniu ir 19 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad siekdamos nustatyti, ar prašytojui kyla pavojus patirti vieną iš didelės žalos rūšių, kaip tai suprantama pagal šį 15 straipsnį, kompetentingos institucijos turi sistemingai išnagrinėti visą reikšmingas aplinkybes, susijusią tiek su pareiškėjo „individualia padėtimi“ ir „asmeninėmis aplinkybėmis“, tiek su „bendra situacija“ kilmės šalyje, prieš nustatydamos, kokią didelę žalą galima pagrįsti šiomis aplinkybėmis.

28.

Pirmiausia reikia priminti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2013/32/ES ( 6 ) 10 straipsnio 3 dalies, sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo turi priimti atitinkamos valstybės narės sprendžiančioji institucija, tinkamai išnagrinėjusi tarptautinės apsaugos prašymą, kaip nurodyta, be kita ko, minėtoje dalyje. Sprendžiančiosios institucijos, kuri turi turėti specialių išteklių ir šią sritį išmanančių darbuotojų, atliekamas prašymo nagrinėjimas yra pagrindinė šioje direktyvoje nustatytų bendrų procedūrų dalis ( 7 ).

29.

Be to, reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalį tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas „individualiai“, atsižvelgiant, be kita ko, į tame straipsnyje nurodytą informaciją ( 8 ). Šio straipsnio a punkte daroma nuoroda į „visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi“, o jo c punkte – „individualią padėtį“ ir „asmenines aplinkybes“. Ši nuostata taip pat taikoma vertinant, ar prašytojui turi būti suteiktas papildomos apsaugos statusas, kai jis neturi būti laikomas pabėgėliu. Kitaip tariant, net jei tarptautinės apsaugos prašyme nesiremiama prašytojo padėčiai būdingomis aplinkybėmis, pagal šią nuostatą reikalaujama atsižvelgti į prašytojo „individualią padėtį“ ir „asmenines aplinkybes“.

30.

Be to, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia Prancūzijos vyriausybė, tarp skirtingų didelės žalos rūšių, apibrėžtų Direktyvos 2011/95 15 straipsnyje ( 9 ), nėra jokios hierarchinės ar chronologinės tvarkos, todėl tuo remiantis negalima argumentuoti, kad prašytojo „individuali padėtis“ ir „asmeninės aplinkybės“ (palyginti su situacija kilmės šalyje) nėra svarbios aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti vertinant jo tarptautinės apsaugos prašymą pagal šios direktyvos 15 straipsnio c punktą. Atvirkščiai, atrodo, kad ši išvada patvirtina aiškinimą, pagal kurį, kompetentingai institucijai atliekant vertinimą, reikia atsižvelgti būtent į šią aplinkybę.

31.

Taigi man atrodo, kad iš minėtų nuostatų matyti, jog vertinant, ar grįžus į kilmės šalį prašytojui kiltų realus didelės žalos pavojus, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 15 straipsnį, visada reikia atsižvelgti tiek į prašytojo „individualų statusą“ ir „asmeninę padėtį“, tiek į visas reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su kilmės šalimi, taigi prireikus ir į „bendrą situaciją“ nagrinėjamoje šalyje.

32.

Atsižvelgiant į tai, svarbu pažymėti, jog ši pastaba nereiškia, kad abiem pirma nurodytiems aspektams (pirma, prašytojo individualiai padėčiai ir asmeninėms aplinkybėms ir, antra, bendrai situacijai kilmės šalyje) teiktina reikšmė būtinai turi būti tokia pati atliekant vertinimą pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio a, b ir c punktus. Savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tarp šių punktų yra skirtumų, tad juos reikia trumpai aptarti siekiant geriau suprasti analizę.

33.

Pirma, kiek tai susiję su a punkte nurodytu „mirties bausmės ar egzekucijos“ pagrindu ir b punkte numatytu pagrindu, t. y. „kankinimo ar nežmoniško elgesio“ pavojumi, pažymėtina, kad ši „didelė žala“ apima situacijas, kai papildomos apsaugos prašytojui kyla konkretus pavojus patirti konkrečios rūšies žalą ( 10 ). Antra, direktyvos 15 straipsnio c punkte apibrėžta didelė žala, apibūdinta kaip „rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui“, apima bendresnio pobūdžio žalos pavojų. Taigi pirma minėtoje nuostatoje veikiau kalbama apie apskritai „<…> grėsm[ę] civilio gyvybei ar asmeniui“, o ne apie konkretų smurtą. Be to, ši grėsmė būdinga bendrai ginkluoto konflikto situacijai, dėl kurios gresia „nesirenkamasis smurtas“, o tai reiškia, kad ji gali apimti asmenis, neatsižvelgiant į jų asmeninę padėtį ( 11 ).

34.

Vis dėlto šie skirtumai nereiškia, kad nėra tokių dubliavimosi atvejų, kad tam tikrais atvejais didelė žala gali tuo pat metu atitikti kelis kriterijus, kuriuos reikia įvertinti nagrinėjant tą patį tarptautinės apsaugos prašymą ( 12 ). Dėl šios priežasties manau, kad pirmiausia reikia kartu išnagrinėti ir įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, susijusias tiek su prašytojo individualia padėtimi, tiek su jo asmeninėmis aplinkybėmis, tiek su bendra situacija kilmės šalyje, ir tik tada nustatyti, kurios rūšies didelė žala – pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio a, b arba c punktą – labiausiai atitinka nagrinėjamą atvejį.

35.

Be to, reikėtų priminti, kad, kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, šiomis sąlygomis sąvoka „asmeninė“ turi būti aiškinama kaip apimanti smurtą prieš civilius, neatsižvelgiant į jų tapatybę, kai vykstančiam ginkluotam konfliktui būdingo nesirenkamojo smurto laipsnis, kurį vertina papildomos apsaugos prašymą nagrinėjančios kompetentingos nacionalinės institucijos arba valstybės narės teismai, į kuriuos kreiptasi dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, pasiekia tokį didelį mastą, kad yra pagrįstų priežasčių manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba prireikus į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam kiltų realus pavojus patirti rimtą grėsmę, numatytą minėtos direktyvos 15 straipsnio c punkte ( 13 ).

36.

Vis dėlto, nors tiesa, kad Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktas gali būti taikomas tokiai išimtinei situacijai, kaip aprašyta pirmesniame punkte, Teisingumo Teismas patikslino, kad ši nuostata gali apimti ir kitas situacijas, kurioms būdingas mažesnis nesirenkamojo smurto laipsnis, tačiau toks pavojus kyla dėl asmeninės prašytojo padėties. Kaip Teisingumo Teismas yra nustatęs savo jurisprudencijoje, pagal minėtos direktyvos 15 straipsnio c punktą, „kuo labiau prašytojas sugebės įrodyti, jog pavojus jam kyla konkrečiai dėl su jo asmenine situacija susijusių priežasčių, tuo mažesnis nesirenkamojo smurto laipsnis būtinas, kad jam būtų suteikta papildoma apsauga“ ( 14 ).

37.

Remiantis visomis šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad atliekant analizę dėl papildomos apsaugos prašytojui suteikimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą, būtinai reikia atsižvelgti ne tik į „bendrą situaciją“ kilmės šalyje, bet ir prireikus į šio prašytojo „individualią padėtį“ ir „asmenines aplinkybes“.

38.

Galiausiai reikia pažymėti: kadangi nei Direktyvoje 2011/95, nei Direktyvoje 2013/32 ar bet kurioje kitoje Sąjungos teisės normoje nėra aiškių ir išsamių taisyklių dėl vertinimo procedūros struktūros ir organizavimo, kiek tai susiję su įvairių didelės žalos rūšių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnį, vertinimo tarpusavio sąsajomis ir seka, valstybės narės šiuo klausimu iš esmės turi tam tikrą diskreciją.

39.

Mano nuomone, pirma pateikti argumentai, pagrįsti bylai reikšmingų nuostatų aiškinimu, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, vis dėlto leidžia nustatyti tam tikrus principus, kuriais gali būti ribojama valstybių narių diskrecija. Kadangi šiais principais gali būti vadovaujamasi kaip gairėmis nacionalinėms valdžios institucijoms vykdant savo funkcijas, manau, kad juos reikėtų pateikti toliau.

40.

Pirma, iš Direktyvos 2011/95 15 straipsnio matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas sąmoningai atskyrė galimas didelės žalos rūšis. Kiekviena iš trijų šiame straipsnyje nurodytų didelės žalos rūšių yra savarankiškas papildomos apsaugos statuso suteikimo pagrindas. Todėl prieš suteikiant šį statusą turi būti įvykdyti visi iš atitinkamo 15 straipsnio punkto kylantys reikalavimai. Taigi nepakanka įvykdyti tik dalį šio 15 straipsnio punkto reikalavimų ir dalį kito punkto reikalavimų. Vis dėlto atitinkamu atveju gali nutikti taip, kad vienu metu kyla realus pavojus patirti įvairaus pobūdžio didelę žalą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

41.

Antra, ir nedarant poveikio tam, kas nurodyta pirma, tuo atveju, kai gali kilti klausimas dėl įvairaus pobūdžio didelės žalos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnį, tam tikros aplinkybės tuo pat metu gali būti svarbios kelioms tokios didelės žalos rūšims. Tokiu atveju vertinant visas didelės žalos, kuri gali kilti, rūšis reikia atsižvelgti į nagrinėjamas reikšmingas aplinkybes. Kaip jau paaiškinau šios išvados 29 punkte, pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalį reikalaujama, kad visada būtų atsižvelgiama į nurodytą „visą turimą informaciją“, įskaitant prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, taip pat bendrą situaciją kilmės šalyje. Laikantis šio reikalavimo negali būti leidžiama, kad vienoje valstybėje narėje sprendžiančioji institucija nenagrinėtų ir nevertintų tam tikrų potencialiai svarbių aplinkybių, remdamasi vieninteliu formaliu motyvu, kad prašytojas nurodė šias aplinkybes atsižvelgdamas į vieną, bet ne į kitą iš potencialiai reikšmingų didelės žalos rūšių.

42.

Trečia, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją reikia skirti du tarptautinės apsaugos prašymo vertinimo etapus ( 15 ). Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, kurios gali būti prašymą pagrindžiantys įrodymai, nustatymu, o antrasis etapas – su šių aplinkybių teisiniu įvertinimu, kai priimamas sprendimas, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti materialiniai tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimai. Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 1 dalyje numatytas bendradarbiavimo reikalavimas taikomas pirmuoju, bet ne antruoju etapu. Šis dviejų vertinimo etapų atskyrimas, kai prašytojui ir sprendžiančiajai institucijai tenka skirtinga atsakomybė, patvirtina, kad ši institucija, numatydama galimą teisinį kvalifikavimą, negali atmesti tam tikrų galimai reikšmingų aplinkybių. Toks veiksmas neatitiktų principo, pagal kurį yra du atskiri etapai, kuriuos, logiškai mąstant, reikia taikyti paeiliui.

43.

Ketvirta, ypač svarbus aspektas, į kurį reikia atsižvelgti vertinant tarptautinės apsaugos prašymą pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnį – kuris bus išsamiai paaiškintas nagrinėjant antrąjį prejudicinį klausimą – susijęs su klausimu, kiek prašytojui kyla konkretus pavojus patirti konkrečios rūšies žalą. Kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, šis „individualizavimas“ yra svarbus siekiant nustatyti ne tik tai, ar prašytojo padėtis sietina su a ir b punktuose nurodyta didele žala, bet ir tai, ar jo padėtis sietina su šio straipsnio c punkte nurodyta didele žala. Pagal vadinamąją „slankiąją“ skalę, suformuotą jurisprudencijoje ir taikomą atsižvelgiant į c punktą, „kuo labiau prašytojas sugebės įrodyti, jog pavojus jam kyla konkrečiai dėl su jo asmenine situacija susijusių priežasčių, tuo mažesnis nesirenkamojo smurto laipsnis būtinas, kad jam būtų suteikta papildoma apsauga“ ( 16 ) (kursyvu išskirta mano). Taigi kompetentinga institucija turės nustatyti nagrinėjamu atveju reikalingą „individualizavimo“ lygį.

44.

Pagal SESV 267 straipsnyje numatytą kompetencijos padalijimą per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje kompetentingos institucijos pasirinktas metodas nagrinėjant pareiškėjų pagrindinėje byloje tarptautinės apsaugos prašymą atitinka pirma nurodytus Sąjungos teisės reikalavimus.

45.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į pirmąjį klausimą atsakyti: Direktyvos 2011/95 15 straipsnis, siejamas su jos 4 straipsnio 3 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad dėl kiekvieno iš šiame straipsnyje išvardytų punktų, kurie gali būti nagrinėjami konkrečiu atveju, vertinant tarptautinės apsaugos prašymą reikia atsižvelgti į visą 4 straipsnio 3 dalyje išvardytą informaciją, be kita ko, prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, taip pat visus reikšmingas aplinkybes, susijusias su kilmės šalimi; atliekant šį vertinimą turi būti atskirti du etapai, susiję atitinkamai su faktinių aplinkybių, kurios gali būti įrodymai prašymui pagrįsti, nustatymu ir šių įrodymų teisiniu vertinimu, nesant reikalo kartu vertinti įvairių šio 15 straipsnio punktų.

46.

Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad atliekant analizę, siekiant nustatyti, ar yra didelės žalos pavojus, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, reikia įvertinti aplinkybes, susijusias su prašytojo individualia padėtimi ir asmeninėmis aplinkybėmis, ir ar šis vertinimas apima daugiau nei „individualizavimo“ sąlygos, nurodytos Sprendime NA prieš Jungtinę Karalystę, laikymosi kontrolę.

47.

Konkrečiai kalbant, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, be kita ko, ar individualios aplinkybės, išskyrus paprastą faktą, kad prašytojas yra kilęs iš teritorijos, kurioje pasitaiko „itin kraštutinių bendro smurto atvejų“, kaip tai suprantama pagal minėtą sprendimą, t. y. kai smurto laipsnis tam tikroje šalyje pasiekia tokį lygį, kad asmens išsiuntimas į šią šalį yra 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnyje įtvirtinto kankinimo ir nežmoniško ar žeminamo elgesio draudimo pažeidimas, gali būti svarbus aspektas, kuriuo remiantis galima pagrįsti didelės žalos baimę, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą.

48.

Šiuo klausimu reikia priminti, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktas gali apimti ne tik situacijas, kurioms būdingas tam tikras nesirenkamojo smurto laipsnis, bet ir kitas situacijas, kurioms būdingas mažesnis smurto laipsnis, tačiau tokio smurto pavojus kyla dėl aplinkybių, susijusių su asmenine prašytojo padėtimi. Kaip pažymėjau nagrinėdamas pirmąjį prejudicinį klausimą ( 17 ), Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje patikslino, kad „kuo labiau prašytojas sugebės įrodyti, jog pavojus jam kyla konkrečiai dėl su jo asmenine situacija susijusių priežasčių, tuo mažesnis nesirenkamojo smurto laipsnis būtinas, kad jam būtų suteikta papildoma apsauga“ (kursyvu išskirta mano). Darytina išvada, kad atliekant analizę pagal šią nuostatą galima taikyti „slankiąją skalę“, grindžiamą diferencijavimu atsižvelgiant į galimą nesirenkamojo smurto laipsnį ir individualią prašytojo padėtį, siekiant įvertinti, ar pagal minėtą nuostatą šiam prašytojui gali būti taikoma apsauga.

49.

Dėl klausimo, ar atliekant analizę, kuria siekiama nustatyti didelės žalos pavojų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą, aplinkybių, susijusių su prašytojo individualia padėtimi ir asmeninėmis aplinkybėmis, vertinimas apima daugiau nei „individualizavimo“ sąlygos, kurią EŽTT nurodė Sprendime NA prieš Jungtinę Karalystę, laikymosi kontrolę, reikia priminti, jog 2009 m. vasario 17 d. Sprendime Elgafaji (C‑465/07, EU:C:2009:94) Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2011/95 15 straipsnio b punktas iš esmės atitinka EŽTK 3 straipsnį. Vis dėlto, kadangi šios direktyvos 15 straipsnio c punktas skiriasi nuo minėtos EŽTK nuostatos, jis turi būti aiškinamas savarankiškai, kartu laikantis EŽTK garantuojamų pagrindinių teisių ( 18 ). Teisingumo Teismas, remdamasis minėtu Sprendimu NA prieš Jungtinę Karalystę, pridūrė, kad jame pateiktas Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punkto, siejamo su jos 2 straipsnio e punktu, aiškinimas visiškai suderinamas su EŽTK ir su EŽTK 3 straipsniu susijusia Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija ( 19 ).

50.

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Chartija tapo teisiškai privaloma ir turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, kaip numatyta ESS 6 straipsnio 1 dalyje. Taigi Chartija dabar yra pagrindinis atskaitos taškas pagrindinių teisių apsaugos srityje Sąjungos teisinėje sistemoje. Būtent tokia išvada darytina iš Direktyvos 2011/95 16 konstatuojamosios dalies. Vis dėlto reikia pažymėti, kad EŽTK, taigi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, užtikrinamos pagrindinės teisės Sąjungos teisinėje sistemoje išlieka labai svarbios. Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta EŽTK.

51.

Konkrečiau kalbant apie EŽTK 3 straipsnį, jame įtvirtinta pagrindinė teisė atitinka Chartijos 4 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę teisę. Kaip jau nurodžiau savo išvadoje byloje Bundesrepublik Deutschland (Sąvoka „rimta ir asmeninė grėsmė), būtent todėl pastarosios nuostatos prasmė ir taikymo sritis atitinka minėtos EŽTK nuostatos prasmę ir taikymo sritį ( 20 ). Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, be kita ko, susijusi su EŽTK 3 straipsniu ir kuriai priskiriamas Sprendimas N. A. prieš Jungtinę Karalystę, gali būti reikšminga aiškinant Direktyvos 2011/95 nuostatas.

52.

Atsižvelgiant į tai, svarbu pažymėti: kadangi, kaip nurodė Teisingumo Teismas, Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas savarankiškai, asmeninių aplinkybių vertinimas atsižvelgiant į šią nuostatą neapsiriboja „individualizavimo“ sąlygos, kurią EŽTT nurodė minėtame sprendime, kontrole. Taigi man atrodo, kad asmeninių aplinkybių vertinimas pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą apima daugiau nei minėtos „individualizavimo“ sąlygos laikymosi kontrolę.

53.

Kaip jau pažymėjau minėtoje byloje Bundesrepublik Deutschland (Sąvoka „rimta ir asmeninė grėsmė) pateiktoje išvadoje ( 21 ), iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškiai matyti, kad nors taikant Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą nereikalaujama pirmiausia išnagrinėti asmenines prašytojo aplinkybes, ši nuostata turi būti siejama su tos pačios direktyvos 4 straipsnio 4 dalimi, todėl į su juo susijusias asmenines aplinkybes prireikus gali būti atsižvelgta vertinant, ar kyla rimta ir asmeninė grėsmė, kaip tai suprantama pagal šio 15 straipsnio c punktą ( 22 ).

54.

Pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 4 dalį „tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą“ (kursyvu išskirta mano). Taigi negalima atmesti galimybės, kad galimos „rimtos ir asmeninės grėsmės“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą, nustatymas gali būti grindžiamas aplinkybėmis, identiškomis toms, į kurias atsižvelgiama nustatant „kankinimo, nežmoniško ar žeminamo elgesio arba baudimo“ veiksmus, kuriuos prašytojas turi konkrečiai įrodyti, kaip tai suprantama pagal to paties 15 straipsnio b punktą.

55.

Be to, pripažįstu, kad pritariu Vokietijos vyriausybės siūlomam aiškinimui, pagal kurį taip pat reikia atsižvelgti į tam tikrus veiksnius, susijusius su prašytojo individualia padėtimi ar asmeninėmis aplinkybėmis, dėl kurių gali padidėti pavojus patirti smurtą tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto atveju ( 23 ). Tarp šių veiksnių, be kita ko, yra profesija, kai, pavyzdžiui, gydytojui, advokatui ar vertėjui dėl jo veiklos kyla konkreti rizika. Nors neįmanoma išsamiai išvardyti visų veiksnių, kurie gali padidinti pavojų, kad asmuo nukentės nuo smurto, manau, kad požiūris, kurio reikia laikytis, yra pakankamai aiškus, kad būtų didinamas kompetentingų institucijų informuotumas.

56.

Dėl pirma nurodytų priežasčių manau, kad į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2011/95 15 straipsnis, siejamas su jos 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, aiškintinas taip, kad, atliekant nagrinėjimą pagal šios direktyvos 15 straipsnio c punktą, reikia atsižvelgti į prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant jo profesiją, jeigu dėl šių aplinkybių padidėja konkretus pavojus patirti rimtą asmeninę grėsmę gyvybei ar asmeniui grėsmę dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto atveju.

57.

Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95 15 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad minėta „slankioji skalė“, taikoma atliekant vertinimą pagal šio straipsnio c punktą, taip pat turi būti taikoma atliekant vertinimą pagal to paties straipsnio b punktą.

58.

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad ši „slankioji skalė“ susijusi su nesirenkamojo smurto laipsniu vykstant vidaus ar tarptautiniam ginkluotam konfliktui ir leidžia nustatyti, ar konkrečiu atveju tokio nesirenkamojo smurto, dėl kurio gali kilti rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, laipsnis yra toks, kad atitinkamam asmeniui yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, jog grįžus į kilmės šalį jam kiltų realus pavojus patirti didelę žalą, apie kurią kalbama Direktyvos 2011/95 2 straipsnio f punkte, siejamame su jos 15 straipsnio c punktu.

59.

Vis dėlto minėtos direktyvos 15 straipsnio a ir b punktuose nurodyta didelė žala apima skirtingas situacijas, kai prašytojui kyla konkretus pavojus patirti žalą, ir tam reikalingas tam tikras individualizavimas, paremtas jo asmeninei padėčiai būdingomis aplinkybėmis.

60.

Atsižvelgdamas į tai, kad 15 straipsnio b punkte nėra reikalavimo, susijusio su situacija, kai nagrinėjamas tam tikras nesirenkamojo smurto lygis, manau, kad ši „slankioji skalė“neturi reikšmės atliekant vertinimą pagal šį b punktą.

61.

Dėl šių priežasčių į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2011/95 15 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad „slankioji skalė“, kuri, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, taikoma atliekant vertinimą pagal šios direktyvos 15 straipsnio c punktą, netaikoma jo b punktui.

62.

Ketvirtuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar atliekant analizę, siekiant prašytojui suteikti Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punkte numatytą apsaugą, galima atsižvelgti į ekstremaliąją humanitarinę situaciją kilmės šalyje.

63.

Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną priimti sprendimams pastarųjų teismų nagrinėjamose bylose ( 24 ). Vykstant šiam bendradarbiavimui bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali geriausiai įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Vis dėlto prireikus Teisingumo Teismas turi išnagrinėti sąlygas, kuriomis į jį kreipėsi nacionalinis teismas, siekdamas patikrinti savo paties kompetenciją ir, konkrečiai kalbant, nustatyti, ar prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas susijęs su pagrindinės bylos ginčo aplinkybėmis ir dalyku, kad Teisingumo Teismas nebūtų priverstas pateikti konsultacinės nuomonės dėl bendrų ar hipotetinių klausimų. Jeigu paaiškėja, kad pateiktas klausimas akivaizdžiai nereikšmingas šiam ginčui išspręsti, Teisingumo Teismas turi konstatuoti, kad nėra reikalo priimti sprendimo ( 25 ). Kaip paaiškinsiu toliau, nagrinėjant ketvirtąjį klausimą kyla sunkumų, kurie man atrodo neįveikiami, kad būtų galima padaryti išvadą dėl minėto klausimo priimtinumo, net ir atidžiai ir su teigiamu nusiteikimu perskaičius nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

64.

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nenurodo, su kuriuo Direktyvos 2011/95 15 straipsnio punktu susijęs šis klausimas. Vis dėlto iš šio klausimo konteksto aišku, kad jis susijęs su šio straipsnio c punkto išaiškinimu. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškina, kaip reikėtų suprasti nuorodą „humanitarinės aplinkybės“. Vis dėlto iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktų paaiškinimų galima spręsti, kad nacionalinis teismas turi omenyje situacijas, kai aiškiai trūksta pagrindinių paslaugų, pavyzdžiui, maisto, vandens ar medicininės priežiūros, todėl akivaizdu, kad tai yra „ekstremalioji humanitarinė situacija“. Atsižvelgiant į tai, net darant prielaidą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi omenyje būtent tokias aplinkybes, reikia konstatuoti, jog iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą negalima daryti išvados, kad pareiškėjų situacija yra būtent tokia, kaip aprašyta. Vien bendra nuoroda į tarptautinių organizacijų parengtas ataskaitas, susijusias su bendra situacija kilmės šalyje, negali pakeisti prašytojo padėties vertinimo kiekvienu konkrečiu atveju.

65.

Nors pareiškėjai pareiškė, kad „sunkios gyvenimo sąlygos, pavyzdžiui, tai, kad neįmanoma gauti kuro, geriamojo vandens ir elektros energijos, buvo viena iš priežasčių, dėl kurių [jie] išvyko“, Direktyvoje 2011/95 nustatyti padidinti pavojaus patirti didelę žalą reikalavimai ( 26 ). Kaip yra ne kartą pabrėžęs Teisingumo Teismas, ši direktyva valstybes nares įpareigoja nustatyti „asmenis, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos“ ( 27 ) (kursyvu išskirta mano). Būtent tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į trečiosios šalies piliečio sveikatos būklės pablogėjimo grėsmę, nusprendė, kad „bendr[os] kilmės šalies sveikatos sistemos sprag[os]“nepatenka į šios direktyvos 15 straipsnio c punkto taikymo sritį ( 28 ). Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, jog siekiant įrodyti, kad konkretaus asmens atveju šioje nuostatoje nurodytos sąlygos yra įvykdytos, nepakanka „vien objektyviai konstatuoti su bendra šalies situacija susijusio pavojaus“ ( 29 ).

66.

Tokį aiškinimą patvirtina minėtos direktyvos 35 konstatuojamoji dalis, iš kurios matyti, kad „pavojai, kurie paprastai gresia šalies gyventojams ar jų daliai, paprastai savaime nesukelia asmeninės grėsmės, kuri būtų kvalifikuojama kaip didelė žala“ (kursyvu išskirta mano). Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tokia situacija, kurią apibūdino pareiškėjai, negali būti laikoma patenkančia į vieną iš Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punkte nurodytų atvejų, kad ir kokios būtų sudėtingos atitinkamų asmenų aplinkybės. Dėl šių priežasčių ryšys tarp prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo ir bylos faktinių aplinkybių atrodo mažų mažiausiai abejotinas. Taigi manau, kad ketvirtasis klausimas yra hipotetinis.

67.

Antra, reikėtų pažymėti, jog iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama humanitarinė situacija yra tiesioginė ar netiesioginė didelę žalą sukėlusio subjekto veiksmų ir (arba) neveikimo pasekmė, kaip suponuojama pateiktame klausime. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta, kas yra tas subjektas, kokie konkretūs šio subjekto veiksmai ir (arba) neveikimas, ar jie buvo padaryti tyčia, ar netyčia, arba koks konkretus ryšys yra tarp humanitarinės situacijos ir (arba) šių veiksmų ir (arba) neveikimo. Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tarptautinė apsauga gali būti suteikta tik jeigu pavojų kelia vieno iš Direktyvos 2011/95 6 straipsnyje nurodytų subjektų tyčinis elgesys ( 30 ). Kaip nurodė Teisingumo Teismas, tai, kad šioje nuostatoje išvardyti didelės žalos darytojai, „patvirtina mintį, kad tokią žalą turi lemti trečiųjų asmenų elgesys“ ( 31 ) (kursyvu išskirta mano).

68.

Pagal tos direktyvos 15 straipsnio c punktą tokia apsauga gali būti suteikta, kai rimta ir asmeninė grėsmė yra pakankamai tiesioginė nesirenkamojo smurto pasekmė. Nagrinėjamu atveju, nesant būtinos informacijos apie konkrečią pareiškėjų padėtį, be kita ko, kiek tai susiję su tikslia tariamai dalyvavusių subjektų tapatybe, į pateiktą klausimą negalima atsakyti, nebent būtų remiamasi hipotetiniais svarstymais, tačiau tai draudžiama pagal šios išvados 63 punkte nurodytą jurisprudenciją.

69.

Trečia, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš tikrųjų prašoma Teisingumo Teismo į Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą įtraukti papildomus reikalavimus, nepaisant aiškios ir išsamios šios nuostatos formuluotės. Neginčijama, kad šioje nuostatoje „ekstremalioji humanitarinė situacija“ nenurodyta kaip vienas iš atvejų, dėl kurių gali būti suteikta teisė į papildomą apsaugą. Pirma, šios nuostatos formuluotė neleidžia pateikti aiškinimo, kuris galėtų apimti tokį atvejį. Taigi manau, kad „ekstremalioji humanitarinė situacija“nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį ( 32 ).

70.

Be to, man atrodo, kad toks aiškinimas, jeigu Teisingumo Teismas jam pritartų, keltų ne tik problemų dėl pirma pateiktų argumentų, bet ir taikymo sunkumų nacionalinės valdžios institucijoms, juo labiau kad neaišku, kaip papildomi reikalavimai, kurie būtų įtraukti jurisprudencijos keliu, derėtų su Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktu. Konkrečiai kalbant, dėl „ekstremaliosios humanitarinės situacijos“ ir šioje nuostatoje aiškiai nurodytų reikalavimų sąsajos kiltų daug klausimų. Manau, kad su tokiu požiūriu susiję sunkumai rodo, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas negalėjo turėti tikslo pritarti tokiam minėtos nuostatos taikymo srities išplėtimui, nenumatydamas reformos ( 33 ). Mano nuomone, tik Sąjungos teisės aktų leidėjas turi užtikrinti teisinį saugumą, prireikus iš dalies pakeisdamas Direktyvą 2011/95.

71.

Dėl pirmesniuose punktuose nurodytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui ketvirtąjį klausimą pripažinti nepriimtinu.

72.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Rechtbank Den Haag, zittingsplaats’s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus: