1.

Kolektyvinio autorių teisių administravimo ištakos siekia XVIII a., kai teatro pjesių autoriaus Pierre-Augustin Caron de Beaumarchais, pasipiktinusio Comédie française veikla, kuri buvo laikoma piktnaudžiavimu, iniciatyva buvo įkurta dramaturgų grupė, vėliau tapusi Société des auteurs et compositeurs dramatiques (Dramaturgų ir kompozitorių asociacija). Italijoje 1882 m. tokie veikėjai kaip Giuseppe Verdi, Giosuè Carducci ir Edmondo De Amicis įkūrė Società Italiana degli Autori, kuri vėliau tapo Società Italiana degli Autori ed Editori (toliau – SIAE) ir veikia iki šiol.

2.

Kolektyvinis autorių teisių administravimas apima ne vien teisių turėtojų interesų gynimą kūrinių naudotojų atžvilgiu, kuris yra veiksmingesnis dėl savo kolektyvinio pobūdžio ( 2 ). Daugybė kūrinių sklaidos būdų ir didelis sklaidos dalyvių skaičius, atsižvelgiant į kultūros, taigi ir kūrinių panaudojimo internacionalizaciją, neretai lemia, kad autoriams tampa neefektyvu ar netgi neįmanoma individualiai apginti savo teises. Tik daugeliui autorių atstovaujanti organizacija, turinti tinkamą administracinę struktūrą, gali veiksmingai ir ekonomiškai pagrįstai suteikti leidimus naudoti kūrinius įvairiems naudotojams, rinkti ir paskirstyti teisių turėtojams priklausantį atlyginimą ir kontroliuoti, kaip naudotojai laikosi kūrinių naudojimo sąlygų, įskaitant persekiojimą už pažeidimus.

3.

Vis dėlto kolektyvinis administravimas naudingas ne tik teisių turėtojams. Naudotojai taip pat gauna naudos iš kolektyvinio administravimo, nes turi galimybę kreiptis į vieną organizaciją, kad gautų leidimus naudoti kelis kūrinius, jiems nereikia ieškoti įvairių autorių teisių turėtojų ir atskirai su jais tartis.

4.

Dėl šio veiksmingumo poreikio tiek kalbant apie teisių turėtojus, tiek apie naudotojus kolektyvinio administravimo organizacijos savo atitinkamose šalyse įgijo monopolinę padėtį. Šis monopolis gali būti teisinis, kaip visai neseniai nutiko Italijoje SIAE atveju, arba faktinis, kai vienu metu veikia kelios kolektyvinio administravimo organizacijos, tačiau jos specializuojasi pagal jų administruojamų kūrinių ar teisių kategorijas, todėl kiekviena organizacija turi monopolį savo veiklos srityje. Vertinant tarptautiniu lygmeniu pažymėtina, kad nors kiekviena kolektyvinio administravimo organizacija, laikydamasi autorių teisių teritoriškumo principo, suteikia leidimus naudoti kūrinį savo teritorijoje dėl abipusio atstovavimo sutarčių tinklo, ji gali siūlyti leidimus kitų šalių, t. y. praktiškai viso pasaulio, organizacijų repertuaruose esantiems kūriniams.

5.

Nekyla abejonių, kad tokia sistema turi didelių pranašumų. Pirma, naudotojų požiūriu, ji leidžia už vieną, dažnai fiksuotą, mokestį gauti prieigą prie beveik visų rinkoje esančių tam tikros kategorijos kūrinių ir juos naudoti, nesibaiminant dėl galimo autorių teisių pažeidimo. Antra, ši sistema leidžia mažiau žinomiems menininkams ir kūriniams, kurių auditorija, ypač dėl kultūrinių ir kalbinių priežasčių, yra mažesnė, rinkoje koegzistuoti lygiomis teisėmis su visuomenei labiau žinomais kūriniais, naudotojams „nerankiojant“ iš repertuaro tik populiariausių ir dėl to pelningiausių kūrinių. Trečia, teritorinių leidimų ir atstovavimo sutarčių sistema leidžia „mažesnius“ repertuarus valdančioms organizacijoms gauti dalį pajamų iš tarptautiniu mastu žinomų kūrinių naudojimo jų teritorijoje, be kurių jų pačių repertuaro valdymas galėtų būti nepelningas dėl didelių fiksuotų tokio valdymo išlaidų. Galiausiai, ketvirta, kūrinių naudojimo kontrolė ir persekiojimas už pažeidimus taip pat organizuojami pagal teritoriškumo principą, o tai labai palengvina tokią kontrolę ir leidžia sumažinti išlaidas.

6.

Vis dėlto esant tokiai monopoliu ir teritoriškumu grindžiamai kolektyvinio administravimo sistemai tenka spręsti du pagrindinius uždavinius, iš kurių pirmasis yra teisinis, o antrasis – faktinis.

7.

Viena vertus, Sąjungos teisėje tokia sistema kelia klausimų tiek konkurencijos teisės, tiek vidaus rinkos laisvių požiūriu. Nors Sąjungos teismų sprendimai šiose dviejose srityse padėjo nustatyti tam tikrą pusiausvyrą ( 3 ), jie neleido išsklaidyti visų abejonių dėl kolektyvinio administravimo organizacijų monopolinės padėties suderinamumo su Sąjungos teise.

8.

Kita vertus, skaitmeninių technologijų ir interneto atsiradimas smarkiai pakeitė meninės kūrybos ir kūrinių platinimo aplinką. Nuo šiol, norint kurti ir platinti literatūros, muzikos ar audiovizualinius kūrinius, nebereikalinga leidyklos ar studijos pagalba. Daugeliui autorių iš esmės pakanka platinimo internetu, o tai taip pat supaprastina jų teisių valdymą ir padaro jų individualų įgyvendinimą daug realesnį. Kartu vis daugiau individualių kūrinių naudotojų neturi nei galimybių, nei poreikio gauti prieigos prie visų kolektyvinio administravimo organizacijų repertuarų. Tokioje pasiūlos ir paklausos kryžkelėje radosi nepriklausomų valdymo subjektų, kurie yra išimtinai komercinio pobūdžio ir dažnai veikia internetu, o jų teisinis statusas ir santykiai su kolektyvinio administravimo organizacijomis vis dar yra konfliktų šaltinis, nepaisant to, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas yra aiškiai juos pripažinęs.

9.

Būtent tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turės atsakyti į šioje byloje pateiktą prejudicinį klausimą.

10.

2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje ( 4 ) 2 straipsnio a punkte informacinės visuomenės paslaugos apibrėžiamos kaip „paslaugos, apibūdintos Direktyvos 98/34/EB, iš dalies pakeistos Direktyva 98/48/EB[ ( 5 )], 1 straipsnio 2 dalyje“.

11.

Direktyva 98/34 buvo panaikinta 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka ( 6 ). Direktyvos 98/34 1 straipsnio 2 dalis buvo pakeista Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio b punktu, kuris suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje taikomos šios terminų apibrėžtys:

<…>

12.

Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje „Vidaus rinka“ nustatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad informacinės visuomenės paslaugos, kurias teikia jos teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, atitiktų toje valstybėje narėje taikomas nacionalines nuostatas, kurios priklauso koordinuojamai sričiai.

2.   Valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės.

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalys netaikomos priede nurodytoms sritims.

4.   Valstybės narės gali imtis priemonių taikyti šio straipsnio 2 dalies išlygas konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, jei įvykdomos tokios sąlygos:

<…>“

13.

Direktyvos 2000/31 priede nurodyta:

„Kaip numatyta 3 straipsnio 3 dalyje, 3 straipsnio 1 ir 2 dalis netaikoma:

<…>“

14.

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje ( 7 ) 1 straipsnio 1–3 dalyse nurodyta:

„1.   Šioje direktyvoje pateikiamos bendrosios nuostatos, skirtos padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir laisvam paslaugų judėjimui palengvinti, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę.

2.   Šia direktyva nereglamentuojamas nei bendrų ekonominių interesų paslaugų, kurias leidžiama teikti valstybiniams arba privatiems subjektams, liberalizavimas, nei paslaugas teikiančių valstybinių subjektų privatizavimas.

3.   Šia direktyva nereglamentuojamas <…> paslaugas teikiančių monopolijų panaikinimas <…>“

15.

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Jeigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kito Bendrijos akto, reglamentuojančio tam tikrus teisės teikti paslaugą ar vykdyti paslaugos teikimo veiklą konkrečiuose sektoriuose ar profesijose aspektus, nuostatai, pirmenybė teikiama to kito Bendrijos akto nuostatai, kuri ir taikoma minėtiems sektoriams ar profesijoms. <…>“

16.

Tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1, 5 ir 7 punktuose nurodyta:

„Šioje direktyvoje vartojami tokie apibrėžimai:

<…>

<…>

17.

Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės gerbia teikėjų teisę teikti paslaugas ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra įsisteigę.

Valstybė narė, kurioje teikiama paslauga, savo teritorijoje užtikrina nevaržomą teisę teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą.

Valstybės narės savo teritorijoje neapriboja teisės teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymo jokiais reikalavimais, kuriais būtų pažeidžiami šie principai:

2.   Valstybės narės negali apriboti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo laisvės teikti paslaugas, nustatydamos tokius reikalavimus:

<…>

<…>“

18.

Galiausiai šios direktyvos 17 straipsnio 11 punkte nurodyta:

„16 straipsnis netaikomas:

<…>

11) [autorių] teisėms, gretutinėms teisėms <…>“

19.

2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/26/ES dėl kolektyvinio autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo ir daugiateritorių licencijų naudoti muzikos kūrinius internete teikimo vidaus rinkoje ( 8 ) 3 straipsnio a ir b punktuose nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys

20.

Šios direktyvos 5 straipsnio 2, 4 ir 6 dalyse nustatyta:

„2.   Teisių turėtojai turi teisę suteikti pasirinktai kolektyvinio administravimo organizacijai leidimą administruoti pasirinktas teises, tam tikrų kategorijų teises arba tam tikrų rūšių kūrinius ir kitus objektus pasirinktoje teritorijoje nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje narėje yra kolektyvinio administravimo organizacijos, jų įsisteigimo vieta arba teisių turėtojo gyvenamoji vieta arba kokia jo pilietybė. Kolektyvinio administravimo organizacija įpareigojama administruoti teises, tam tikrų kategorijų teises ir tam tikrų rūšių kūrinius bei kitus objektus, jeigu jų administravimas patenka į jos veiklos sritį, išskyrus tuos atvejus, kai kolektyvinio administravimo organizacija pateikė objektyvių pagrįstų atsisakymo administruoti priežasčių.

<…>

4.   Teisių turėtojai, ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius pateikę įspėjimą su nurodytomis pagrįstomis priežastimis, turi teisę panaikinti kolektyvinio administravimo organizacijai savo suteiktą leidimą, arba atšaukti kolektyvinio administravimo organizacijos įgaliojimą administruoti pasirinktas teises, tam tikrų kategorijų teises, tam tikrų rūšių kūrinius ir kitus objektus, kaip nustatyta pagal 2 dalį, pasirinktoje teritorijoje <…>

<…>

6.   Kolektyvinio administravimo organizacijos neriboja galimybės pasinaudoti 4 ir 5 dalyse nustatytomis teisėmis, reikalaudamos, kaip sąlygos dėl tų teisių naudojimo, kad teisių, tam tikrų kategorijų teisių arba tam tikrų rūšių kūrinių ir kitų objektų, kuriems taikomas panaikinamas leidimas arba atšaukiami įgaliojimai, administravimas būtų pavestas kitai kolektyvinio administravimo organizacijai.“

21.

1941 m. balandžio 22 d.Legge n. 633 – Protezione del diritto d’autore e di altri diritti connessi al suo esercizio (Įstatymas Nr. 633 dėl autorių teisių ir kitų su jų įgyvendinimu susijusių teisių apsaugos) ( 9 ), iš dalies pakeisto 2017 m. spalio 16 d.Decreto legge n. 148 recante „Disposizioni urgenti in materia finanziaria e per esigenze“ (Dekretas įstatymas Nr. 148 dėl skubių nuostatų finansų srityje ir dėl neatidėliotinų poreikių) ( 10 ) (toliau – Autorių teisių apsaugos įstatymas), 180 straipsnyje nustatyta:

„Tarpininkavimo veiklą, nesvarbu, ar ji vykdoma tiesiogiai, ar netiesiogiai dalyvaujant, tarpininkaujant, veikiant pagal įgaliojimą, atstovaujant, perdavimo būdu siekiant įgyvendinti atstovavimo, atlikimo, transliavimo teises, įskaitant viešą skelbimą per palydovą, taip pat saugomų kūrinių mechaninio ir kinematografinio atgaminimo teises, gali vykdyti tik [SIAE] ir kitos kolektyvinio administravimo organizacijos, nurodytos 2017 m. kovo 15 d. [Decreto legislativo n. 35 – Attuazione della direttiva 2014/26/UE sulla gestione collettiva dei diritti d’autore e dei diritti connessi e sulla concessione di licenze multiterritoriali per i diritti su opere musicali per l’uso online nel mercato interno (Įstatyminis dekretas Nr. 35, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2014/26) ( 11 ) (toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 35/2017)].

Ši veikla vykdoma siekiant:

<…>

Šis įgaliojimų išimtinumas neturi įtakos autoriaus, jo įpėdinių ar teisių perėmėjų galimybei tiesiogiai naudotis savo teisėmis, pripažįstamomis pagal šį įstatymą.

<…>“

22.

Įstatyminio dekreto Nr. 35/2017 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Nepažeisdami [Autorių teisių apsaugos įstatymo] 180 straipsnio nuostatų, susijusių su autorių teisių tarpininkavimo veikla, teisių turėtojai gali pavesti savo pasirinktai kolektyvinio administravimo organizacijai ar nepriklausomam administravimo subjektui jų nurodytoje teritorijoje administruoti jų teises, atitinkamų kategorijų ar rūšių kūrinius ir kitus saugomus objektus, nepaisant kolektyvinio administravimo organizacijos, nepriklausomo administravimo subjekto ar teisių turėtojo nacionalinės priklausomybės, pilietybės, gyvenamosios vietos ar įsisteigimo valstybės narės.“

23.

Liberi editori e autori (toliau – LEA) yra Italijos teisės reglamentuojama kolektyvinio administravimo organizacija, įgaliota tarpininkauti dėl autorių teisių Italijoje ( 12 ).

24.

Jamendo SA yra pagal Liuksemburgo teisę įsteigta bendrovė. Ji vykdo veiklą dviejose srityse. Pirma, naudodama pavadinimą Jamendo Music, ji savo interneto svetainėje viešai skelbia muzikos kūrinius, kuriuos jų autoriai yra paskelbę šioje svetainėje pagal vadinamąsias Creative Commons licencijas ( 13 ). Antra, naudodama pavadinimą Jamendo Licensing, ji administruoja autorių teises į muzikos kūrinius, kurias šiuo tikslu jai suteikė atlikėjai, ir suteikia leidimus tik dviem naudojimo būdams, t. y. naudoti kūrinius kaip foninę muziką parduotuvėse ir kitose visuomenei atvirose įstaigose ir kaip foninę muziką audiovizualiniams kūriniams, be kita ko, tiems, kurie vėliau platinami internete. Taigi vykdydama veiklą šioje antrojoje srityje Jamendo prisistato kaip nepriklausomas administravimo subjektas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/26 3 straipsnio b punktą. Ši veikla apima, be kita ko, Italijos teritoriją. Būtent ši antroji veiklos sritis yra pagrindinės bylos ir šios bylos nagrinėjimo dalykas. Remiantis Jamendo pateikta informacija, jos administravimo veikla, susijusi tiek su atlikėjų teisėmis, tiek su naudojimo leidimų davimu, vykdoma internete per jos interneto svetainę. Be to, Jamendo su menininkais sudarytose sutartyse reikalaujama, kad jie būtų nepriklausomi, t. y. be kita ko, nepriklausytų jokiai kolektyvinio administravimo organizacijai ir nebūtų su ja susiję taip, kad jiems būtų užkirstas kelias naudotis Jamendo administravimo paslaugomis visame pasaulyje.

25.

LEA kreipėsi į Tribunale ordinario di Roma (Romos teismas, Italija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydama įpareigoti Jamendo nutraukti su autorių teisėmis susijusią tarpininkavimo veiklą Italijoje. Grįsdama šį prašymą LEA remiasi tuo, kad Jamendo neteisėtai vykdo šią veiklą Italijoje, nes, pirma, ji nėra įtraukta į organizacijų, įgaliotų tarpininkauti dėl autorių teisių Italijoje, sąrašą, antra, ji neatitinka Įstatyminiame dekrete Nr. 35/2017 numatytų specialiųjų reikalavimų ir, trečia, prieš pradėdama savo veiklą, ji neinformavo Ministero delle comunicazioni (Telekomunikacijų ministerija, Italija) ir taip pažeidė šio Įstatyminio dekreto 8 straipsnį.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Jamendo teigia, kad Direktyva 2014/26 buvo netinkamai perkelta į Italijos teisę ir kad Italijos teisės aktų leidėjas nesuteikė nepriklausomiems administravimo subjektams šioje direktyvoje numatytų teisių. Šiuo klausimu Jamendo nurodo, kad pagal Autorių teisių apsaugos įstatymo 180 straipsnį Italijoje tarpininkavimo veiklą gali vykdyti tik SIAE ir kitos jame nurodytos kolektyvinio administravimo organizacijos, o tai trukdo nepriklausomiems administravimo subjektams vykdyti tarpininkavimo autorių teisių srityje veiklą ir jie verčiami sudaryti atstovavimo sutartis su SIAE ar kitomis kolektyvinio administravimo organizacijomis, kurioms leidžiama vykdyti minėtą veiklą.

27.

Tribunale ordinario di Roma (Romos teismas) iš esmės pritaria šalių pagrindinėje byloje pateiktam Italijos teisės aiškinimui. Šiomis aplinkybėmis jis nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyva 2014/26] turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais galimybė patekti į tarpininkavimo autorių teisių administravimo srityje rinką ar išduoti licencijas naudotojams suteikiama tiktai subjektams, kurie pagal toje pačioje direktyvoje pateiktą apibrėžtį kvalifikuojami kaip kolektyvinio administravimo organizacijos, ir nesuteikiama tiems, kurie gali būti kvalifikuojami kaip nepriklausomi administravimo subjektai, įsteigti arba toje valstybėje narėje, arba kitose valstybėse narėse?“

28.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2022 m. sausio 5 d. Rašytines pastabas pateikė šalys pagrindinėje byloje, Europos Komisija ir Austrijos vyriausybė. Toms pačioms šalims ir Italijos vyriausybei buvo atstovaujama 2023 m. vasario 9 d. vykusiame teismo posėdyje.

29.

Prieš nagrinėjant šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą esmę, reikia pateikti kelis paaiškinimus dėl jo priimtinumo. Be to, man atrodo, būtina patikslinti taikytinas Sąjungos teisės nuostatas ir prejudicinio klausimo apimtį.

30.

Šalių pagrindinėje byloje pozicijos Teisingumo Teisme sutampa: jos iš esmės prašo pripažinti, kad Italijos teisėje įtvirtinta galimybė autorių teisių srityje tarpininkauti išimtinai kolektyvinio administravimo organizacijoms, neleidžiant to daryti nepriklausomiems administravimo subjektams, nesuderinama su Sąjungos teise. Taigi galima kelti klausimą dėl ginčo pagrindinėje byloje tikrumo ir dėl būtinybės pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomą Sąjungos teisės išaiškinimą. Be to, šį klausimą per teismo posėdį aiškiai iškėlė Italijos vyriausybė, kuri, ginčydama prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, nurodė, kad šis ginčas yra fiktyvus ir dirbtinis. Vis dėlto manau, kad, išsiaiškinus specifinę LEA padėtį ir jos vaidmenį Italijos rinkoje, šias abejones bus galima išsklaidyti.

31.

Panašus ginčas jau buvo kilęs tarp SIAE ir Jungtinėje Karalystėje įsteigto nepriklausomo administravimo subjekto Soundreef Ltd., siekusio vykdyti veiklą Italijoje. Nagrinėdamas tokį ginčą, tas pats nacionalinis teismas, kaip ir šioje byloje, pateikė Teisingumo Teismui panašų prejudicinį klausimą. Vis dėlto, šalims susitarus tarpusavyje, jis atsiėmė savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą ( 14 ). Pagal šį susitarimą Italijos teisės reglamentuojama kolektyvinio administravimo organizacija, t. y. LEA, buvo įgaliota atstovauti Soundreef Italijos teritorijoje.

32.

Savo rašytinėse pastabose LEA paaiškina, kad, būdama ne pelno siekianti kolektyvinio administravimo organizacija, ji negali pakankamai užtikrinti savo ekonominės plėtros ir konkuruoti su tokiais subjektais kaip Jamendo, nes pagal dabartinę Italijos teisę tokia konkurencija yra nesąžininga. Todėl ji turi teisėtą interesą reikalauti uždrausti Jamendo veiklą. LEA, kaip Soundreef atstovė, kartu yra suinteresuota, kad Teisingumo Teismo pateiktas Sąjungos teisės išaiškinimas paskatintų Italijos teisės sistemos liberalizavimą. Taigi šiuo klausimu jos interesai sutampa su Jamendo interesais.

33.

Taigi, mano nuomone, tai, kad šalys pagrindinėje byloje sutaria dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, negali turėti įtakos ginčo pagrindinėje byloje faktinėms aplinkybėms, vadinasi, ir šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumui ( 15 ).

34.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia prejudicinį klausimą atsižvelgdamas į Direktyvą 2014/26. Vis dėlto, kaip įrodysiu toliau, neatrodo, kad vien ši direktyva leistų tam teismui išspręsti iškilusią problemą. Taigi, mano nuomone, būtina išnagrinėti kitas Sąjungos teisės nuostatas, kad minėtam teismui būtų pateiktas naudingas atsakymas, siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje ( 16 ).

35.

Skaitant Direktyvos 2014/26 konstatuojamąsias dalis gali susidaryti įspūdis, kad šiuo teisės aktu bendrai liberalizuojamas kolektyvinis autorių teisių administravimas Sąjungoje, taip pat ir nepriklausomų administravimo subjektų naudai. Tai visų pirma pasakytina apie jos 4 ( 17 ), 8 ( 18 ) ir 15 ( 19 ) konstatuojamąsias dalis. Vis dėlto, atsižvelgiant į minėtos direktyvos norminę dalį, atrodo, kad šis užmojis buvo įgyvendintas tik iš dalies arba visai neįgyvendintas, kiek tai susiję su nepriklausomais administravimo subjektais.

36.

Direktyvos 2014/26 5 straipsnyje teisių turėtojams išties suteikiama didelė pasirinkimo galimybė, kiek tai susiję su kolektyvinio administravimo organizacija, kuriai jie norėtų patikėti savo teisių administravimą, nenustatant apribojimų, susijusių su teisių turėtojo ir atitinkamo subjekto gyvenamąja ar įsisteigimo vieta. Kolektyvinio administravimo organizacijos negali be pagrįstos priežasties atsisakyti administruoti teisių, įskaitant teisių turėtojų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė yra kitose valstybėse narėse, teises.

37.

Vis dėlto Direktyvoje 2014/26 nėra jokios taisyklės nei dėl kolektyvinio administravimo organizacijų galimybės vykdyti savo veiklą, nei dėl teritorijų, kuriose šios organizacijos gali suteikti naudojimo leidimus. Taigi šia direktyva nedraudžiamos nacionalinės valstybių narių taisyklės, kuriomis ribojamos tiek šių organizacijų galimybės vykdyti administravimo veiklą, tiek naudojimo leidimų, kuriuos turi teisę suteikti šios organizacijos, teritorinė aprėptis ( 20 ). Pagal minėtos direktyvos 5 straipsnį teisių turėtojų atliekamas pasirinkimas turi apsiriboti kolektyvinio administravimo organizacijomis, kurioms skirtingose valstybėse narėse leidžiama vykdyti veiklą pagal jų nacionalinę teisę.

38.

Be to, kiek tai susiję su nepriklausomais administravimo subjektais, Direktyvoje 2014/26 jų buvimas pripažįstamas, jų sąvoka apibrėžiama ir jiems nustatomos tam tikros pareigos teisių turėtojų ir naudotojų atžvilgiu bei valstybių narių taikytinos kontrolės priemonės ( 21 ). Vis dėlto nė vienoje minėtos direktyvos nuostatoje nekalbama apie šių subjektų laisvę, susijusią su galimybe patekti į autorių teisių administravimo rinką. Tos direktyvos 5 straipsnyje įtvirtinta tik teisių turėtojų laisvė pasirinkti kolektyvinio administravimo organizaciją, nenurodant nepriklausomų administravimo subjektų, todėl į jos 15 konstatuojamosios dalies pirmąjį sakinį neatsižvelgta. Tik tos pačios direktyvos 5 straipsnio 6 dalis, kurioje kolektyvinio administravimo organizacijoms draudžiama apriboti teisių turėtojų teisę atsisakyti sutarties, reikalaujant, kad jie savo teises patikėtų kitai kolektyvinio administravimo organizacijai, leidžia manyti, kad tokie teisių turėtojai turi teisę pasitelkti kitus savo teisių administravimo būdus, pavyzdžiui, individualų administravimą arba administravimą pasitelkus nepriklausomus administravimo subjektus. Vis dėlto šių subjektų laisvė pradėti veiklą niekaip negarantuojama.

39.

Taigi atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suformuluotą prejudicinį klausimą galėtų būti tik neigiamas, nes pačia Direktyva 2014/26 nedraudžiami valstybių narių teisės aktai, kuriais ribojama galimybė vykdyti autorių teisių administravimo veiklą ( 22 ). Taigi siekiant išspręsti pagrindinę bylą naudingo atsakymo reikėtų ieškoti kitose Sąjungos teisės nuostatose.

40.

Remiantis Jamendo pastabose pateikta informacija, ji savo veiklą daugiausia arba netgi išimtinai vykdo internete per savo interneto svetainę. Būtent tokiu būdu teisių turėtojai patiki jai savo teisių administravimą, be to, Jamendo suteikia leidimus naudoti kūrinį. Taigi atrodo, kad tai yra paslauga, teikiama per nuotolį, elektroninėmis priemonėmis ir gavėjo prašymu, t. y. informacinės visuomenės paslauga, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/31. Tai reiškia, kad šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą iškeltą klausimą reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šią direktyvą. Vis dėlto, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenumatė minėtos direktyvos taikymo pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui, jis nenurodo, ar, jo nuomone, Jamendo paslaugos gali būti laikomos „informacinės visuomenės paslaugomis“, kaip tai suprantama pagal tą pačią direktyvą. Taigi jam reikės atlikti šį vertinimą.

41.

Jeigu, įvertinęs faktines aplinkybes, kurias ką tik apibūdinau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad Direktyva 2000/31 netaikoma Jamendo veiklai, kiltų klausimas dėl Direktyvos 2006/123 taikytinumo šiai veiklai ( 23 ). Iš tikrųjų Teisingumo Teismas atmetė galimybę taikyti Direktyvos 2006/123 nuostatas, susijusias su paslaugų teikimo laisve, kolektyvinio administravimo organizacijų veiklai ( 24 ). Toliau analizuosiu, ar tas pats atmetimas galiotų nepriklausomiems administravimo subjektams. Vis dėlto iškart reikėtų pažymėti, kad Direktyvoje 2014/26 nieko nepasakyta apie kolektyvinio administravimo organizacijų ir nepriklausomų administravimo subjektų laisvę patekti į rinką, tačiau tikriausiai taip yra dėl to, kad šios direktyvos rengėjai aiškiai numatė, kad šiai veiklai taikoma Direktyva 2006/123, ir tai patvirtina pradinis pasiūlymas dėl Direktyvos 2014/26 ( 25 ).

42.

Galiausiai, jei būtų pripažinta, kad nei Direktyva 2000/31, nei Direktyva 2006/123 netaikytinos nepriklausomų administravimo subjektų veiklai, šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą iškelta problema turėtų būti nagrinėjama atsižvelgiant į bylai reikšmingas Sutarties nuostatas.

43.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad šioje byloje pateiktas prejudicinis klausimas turi būti suprantamas kaip susijęs ne tik su Direktyvos 2014/26 aiškinimu, bet apskritai su visų reikšmingų Sąjungos teisės nuostatų aiškinimu, atsižvelgiant į ginčo pagrindinėje byloje faktines aplinkybes. Be to, šios faktinės aplinkybės turi atsispindėti Teisingumo Teismo atsakyme, nes jis gali nustatyti tiek taikytinas Sąjungos teisės nuostatas, tiek diskreciją, kurią šių nuostatų atžvilgiu turi valstybės narės.

44.

Savo prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad nepriklausomiems administravimo subjektams, „įsteigti[ems] toje pačioje valstybėje [narėje ( 26 )] arba kitose valstybėse narėse“, neleidžiama vykdyti autorių teisių administravimo veiklos. Vis dėlto bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, kuri patvirtintų, kad ginčas pagrindinėje byloje susijęs su kuriuo nors Italijoje įsteigtu nepriklausomu administravimo subjektu, nes vienintelis atitinkamas subjektas yra Jamendo, kurio įsteigimo vieta yra Liuksemburge. Kadangi šiose dviejose situacijose taikytinos taisyklės, susijusios atitinkamai su įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, galėtų būti skirtingos, atsakymas, ar atitinkamoje valstybėje narėje įsteigtas nepriklausomas administravimo subjektas gali užsiimti veikla, būtų hipotetinis. Taigi siūlau prejudicinio klausimo analizę apriboti kitoje valstybėje narėje įsteigto nepriklausomo administravimo subjekto situacija.

45.

Taigi savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar bylai reikšmingos Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos teisė vykdyti autorių teisių administravimo veiklą suteikiama tik kolektyvinio administravimo organizacijoms ( 27 ) ir nesuteikiama kitose valstybėse narėse įsteigtiems nepriklausomiems administravimo subjektams.

46.

Kaip jau minėjau ( 28 ), vien Direktyva 2014/26 neleidžia išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iškilusios problemos, tačiau pagrindinėje byloje vis dėlto gali būti taikomos kitos Sąjungos teisės nuostatos. Taigi išanalizuosiu jų taikymo šioje byloje nagrinėjamam ginčui pasekmes ir atsakymą, kurį, mano nuomone, reikia pateikti į pirma suformuluotą prejudicinį klausimą.

47.

Remiantis turima informacija, Jamendo teikiamos paslaugos tikriausiai turėtų būti laikomos informacinės visuomenės paslaugomis, kurioms taikoma Direktyva 2000/31, tačiau tai turi patikrinti nacionalinis teismas ( 29 ). Taigi, mano nuomone, atsakymo į prejudicinį klausimą pirmiausia reikia ieškoti šioje direktyvoje.

48.

Visų pirma Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkte vartojama sąvoka „koordinuojama sritis“, apimanti valstybių narių vidaus teisėje numatytus reikalavimus, taikomus informacinės visuomenės paslaugų teikėjams ir šioms paslaugoms, neatsižvelgiant į tai, ar šie reikalavimai buvo numatyti būtent šiai paslaugų kategorijai, ar yra bendro pobūdžio. Koordinuojama sritis apima, be kita ko, reikalavimus, susijusius su galimybe verstis informacinės visuomenės paslaugų veikla, tarp jų – reikalavimus dėl leidimų suteikimo ir pranešimo.

49.

Be to, Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje atskiriamos taisyklės, taikomos atitinkamoje valstybėje narėje įsteigtiems paslaugų teikėjams, ir taisyklės, taikomos kitose valstybėse narėse įsteigtiems paslaugų teikėjams. Pirmuoju atveju pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo užtikrinti, kad jų teritorijoje įsteigti paslaugų teikėjai laikytųsi pagal nacionalinę teisę jiems taikomų nuostatų. Vis dėlto, kalbant apie kitose valstybėse narėse įsteigtus paslaugų teikėjus, tos pačios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms draudžiama riboti laisvą paslaugų judėjimą iš tų kitų valstybių narių. Taigi šiose dviejose nuostatose įtvirtintas kilmės valstybės narės principas ir abipusis galimybės verstis informacinės visuomenės paslaugų veikla (ir jos vykdymo) sąlygų pripažinimas valstybėse narėse.

50.

Kadangi Jamendo įsteigta Liuksemburge, Italijoje ji yra kitoje valstybėje narėje įsteigta paslaugų teikėja. Jos veiklos apribojimas dėl Italijos teisėje numatytos išlygos, pagal kurią tarpininkavimo paslaugas autorių teisių srityje gali teikti tik kolektyvinio administravimo organizacijos, mano nuomone, aiškiai patenka į koordinuojamą sritį kaip reikalavimas, susijęs su galimybe vykdyti paslaugų teikimo veiklą. Taigi šiam apribojimui taikomas Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas ir jis prieštarauja šiai nuostatai.

51.

Pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalį valstybės narės išties gali imtis priemonių, kuriomis nukrypstama nuo šio draudimo konkrečių paslaugų atveju, jeigu įvykdomos šios nuostatos a punkte nustatytos sąlygos. Vis dėlto ginčijamas apribojimas nėra priemonė, kurios imtasi dėl konkrečios paslaugos, – šis apribojimas yra bendro pobūdžio ( 30 ). Be to, jis neatliepia nė vienos iš šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalies a punkto i papunktyje išvardytų priežasčių, t. y. viešosios tvarkos, visuomenės sveikatos apsaugos, visuomenės saugumo ar vartotojų apsaugos.

52.

Ginčijamas apribojimas pateisinamas siekiu užtikrinti tinkamą autorių teisių administravimo sistemos veikimą, atsižvelgiant tiek į teisių turėtojų, tiek į naudotojų interesus, įskaitant mažiau žinomų autorių ir kūrinių propagavimą. Vis dėlto nei teisių turėtojai, kurie patiki autorių teisių administravimą kolektyvinio administravimo organizacijai ar nepriklausomam administravimo subjektui, nei naudotojai, kurie siekia gauti leidimą viešai naudoti kūrinius, negali būti laikomi vartotojais, nes jie šiuos veiksmus atlieka vykdydami profesinę veiklą, kuria siekiama pelno. Be to, tinkamas autorių teisių administravimo sistemos, kuri apima tam tikrų autorių ar tam tikrų kūrinių reklamą, veikimas užtikrina privačių interesų įgyvendinimą ir tikrai nepriskiriamas viešosios tvarkos sričiai.

53.

Taip pat tiesa, kad pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 3 dalį, aiškinamą kartu su jos priedu, šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalys netaikomos kartu, be kita ko, „autori[ų] teisėms ir gretutinėms teisėms“. Manau, ši išimtis turi būti aiškinama taip, kad autorių teisėms ir gretutinėms teisėms netaikomas abipusio pripažinimo principas, t. y. kad ir toliau taikomos nacionalinės taisyklės, taip pat ir kitose valstybėse narėse įsteigtiems paslaugų teikėjams ( 31 ).

54.

Vis dėlto tai yra materialinė teisė, kuria pagal šių teisių teritoriškumo principą reglamentuojamos autorių teisės ir gretutinės teisės. Taigi, kai informacinės visuomenės paslaugą sudaro autorių teisių ar gretutinių teisių saugomų kūrinių naudojimas (pavyzdžiui, kūrinių transliavimas internetu) arba kai jai teikti reikalingas toks naudojimas, pagal Direktyvos 2000/31 nuostatas paslaugų teikėjas neatleidžiamas nuo pareigos gauti naudojimo leidimą ne tik savo įsteigimo valstybės narės, bet ir visų valstybių narių, kuriose jis teikia paslaugą, teritorijoje.

55.

Vis dėlto nesuprantu, kodėl Direktyvos 2000/31 priedo nuostatos formuluotę ar jos tikslą reikėtų aiškinti taip, kad į Direktyvos 2000/31 3 straipsnio taikymo sritį nepatenka autorių teisių ar gretutinių teisių administravimo paslaugos. Taigi Italijos teisėje numatytas galimybės teikti tokias paslaugas suteikimas tik kolektyvinio administravimo organizacijoms nepatenka į šios nuo abipusio pripažinimo principo leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo sritį.

56.

Per teismo posėdį paklausta dėl Direktyvos 2000/31 taikytinumo tokioms paslaugoms, kokias teikia Jamendo, Komisija nurodė išlygą, teigdama, kad tokių paslaugų teikėjas, kuris, be kita ko, suteikia leidimus naudoti kūrinius „fizinėse“ parduotuvėse, taip pat turėtų kontroliuoti šių kūrinių naudojimą šiose parduotuvėse, o tai negali būti daroma internetu. Vis dėlto, pirma, nėra jokios informacijos, kuri rodytų, kad Jamendo iš tikrųjų teikia tokią kontrolės paslaugą. Antra, jei tokiai papildomai „fizinei“ paslaugai nebūtų taikomas šioje direktyvoje numatytas abipusio pripažinimo principas pagal jos 2 straipsnio h punkto ii papunkčio trečią įtrauką, tai netrukdytų taikyti šios direktyvos nuostatų paslaugoms, kurios yra Jamendo veiklos esmė ir kurios teikiamos elektroninėmis priemonėmis.

57.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad Jamendo veikla patenka į Direktyvos 2000/31 taikymo sritį, jos 3 straipsnio 2 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos galimybė vykdyti autorių teisių administravimo veiklą suteikiama tik kolektyvinio administravimo organizacijoms, nesuteikiant tokios galimybės kitose valstybėse narėse įsteigtiems nepriklausomiems administravimo subjektams.

58.

Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad Jamendo veikla nepatenka į Direktyvos 2000/31 taikymo sritį, ši veikla turėtų būti laikoma „fiziniu“ paslaugų teikimu. Tokios paslaugos iš esmės reglamentuojamos Direktyvos 2006/123 nuostatomis. Taigi reikia išnagrinėti, pirma, šios direktyvos taikytinumą Jamendo veiklai ir, antra, jos taikymo pasekmes šioje byloje.

59.

Direktyvoje 2006/123 įtvirtintos išsamios taisyklės, susijusios su naudojimusi dviem pagrindinėmis vidaus rinkos laisvėmis – įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas. Nustatyti, kuri iš šių laisvių taikoma tokiai veiklai, kurią vykdo Jamendo, nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti.

60.

Savo rašytinėse pastabose Komisija mano, kad tai neįmanoma, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė pakankamai informacijos. Vis dėlto ji siūlo remtis atskyrimo kriterijais, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė principiniame Sprendime Gebhard ( 32 ). Pagal šiuos kriterijus įsisteigimo laisvė leidžia kiekvienam valstybės narės piliečiui naudojantis nuolatine buveine neribotą laiką vykdyti ekonominę veiklą kitoje valstybėje narėje. Kita vertus, paslaugų teikimo laisvė apima visas paslaugas, kurios nėra siūlomos nuolat ir nepertraukiamai iš verslo vietos paskirties valstybėje narėje ( 33 ). Reikia konstatuoti, kad šiais atskyrimo kriterijais tik pakartojamos pačios Sutarties nuostatos. Pagal SESV 49 straipsnį įsisteigimo laisvė apima visų formų įmonių steigimą ir jų veiklos vykdymą, o pagal SESV 57 straipsnio trečią pastraipą laisvė teikti paslaugas – tai laikinas paslaugų teikėjo veiklos vykdymas paskirties valstybėje narėje.

61.

Vis dėlto, kaip ir daugelyje kitų sričių, internetas smarkiai sudrebino šias „realiame pasaulyje“ nusistovėjusias kategorijas ( 34 ). Nors pagal Sutartį ir vėliau Sprendime Gebhard ( 35 ) nustatytus kriterijus ilgalaikis veiklos vykdymas valstybėje narėje siejamas su nuolatine buveine toje pat valstybėje narėje, o laikinas tokios veiklos vykdymas – su nuolatinės buveinės nebuvimu, internetas leidžia vykdyti ilgalaikę veiklą neturint nuolatinės buveinės valstybėje narėje, kurioje ši veikla vykdoma. Kadangi internetu teikiama paslauga bet kuriuo atveju teikiama nuotoliniu būdu, nesvarbu, ar paslaugų teikėjas ir jų gavėjas fiziškai yra toje pačioje valstybėje narėje, ar dviejose skirtingose valstybėse narėse.

62.

Taigi atrodo, kad, kalbant apie internetu teikiamas paslaugas, Sprendime Gebhard ( 36 ) nustatyti kriterijai yra pasenę, o atskirti minėtas laisves reikia remiantis kitais pagrindais.

63.

Mano nuomone, nepaisant galimai ilgalaikio veiklos, vykdomos internetu vienoje valstybėje narėje iš kitos valstybės narės, pobūdžio, tokia veikla turi būti analizuojama atsižvelgiant į paslaugų teikimo laisvę. Priešingas sprendimas lemtų absurdišką rezultatą, kad paslaugų teikėjas, kuris nėra įsteigtas savo paslaugų paskirties valstybėje narėje, vis dėlto būtų laikomas joje įsteigtu ir privalėtų laikytis tos valstybės narės teisės aktų ne tik dėl pačios savo veiklos, bet ir dėl savo įmonės įsteigimo ir veikimo. Dar didesnis absurdas būtų, jei atsižvelgtume į tai, kad veikla internete dažnai nukreipta į kelias ar net visas valstybes nares.

64.

Tokią išvadą netiesiogiai patvirtina Direktyva 2000/31. Nors šioje direktyvoje atvirai neišreiškiama pozicija dėl įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas atskyrimo, atitinkamas nuostatas sukėlus į straipsnį „Vidaus rinka“ ( 37 ), joje vis dėlto aiškiai atskiriamos valstybės narės, kuriose įsteigtas paslaugų teikėjas ( 38 ), jos 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžiant jų pareigas, nuo valstybių narių, kuriose paslauga teikiama iš kitos valstybės narės ir kurios turi laikytis 3 straipsnio 2 dalyje ir tolesniuose straipsniuose nustatytų taisyklių. Taigi ši atskirtis atspindi naudojimosi įsisteigimo laisve atskyrimą nuo naudojimosi laisve teikti paslaugas ( 39 ).

65.

Taigi, atsižvelgdamas į nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktą informaciją apie Jamendo veiklą, kurią ši bendrovė papildė savo pastabose, manau, kad šioje byloje reikia taikyti nuostatas dėl laisvės teikti paslaugas.

66.

Direktyvoje 2006/123 nuostatos, susijusios su laisve teikti paslaugas, įtvirtintos jos 16 straipsnyje. Vis dėlto pagal šios direktyvos 17 straipsnio 11 punktą jos 16 straipsnis netaikomas, be kita ko, „autori[ų] teisėms ir gretutinėms teisėms“.

67.

Sprendime OSA Teisingumo Teismas konstatavo, kad dėl tokios išimties Direktyvos 2006/123 16 straipsnis netaikomas autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijų veiklai ( 40 ). Šiuo klausimu pritardamas generalinei advokatei E. Sharpston ( 41 ) Teisingumo Teismas nusprendė, jog dėl to, kad minėtas 16 straipsnis gali būti netaikomas tik paslaugoms, šios direktyvos 17 straipsnio 11 punkte numatyta išimtis būtinai turi būti susijusi su paslaugomis autorių teisių ir gretutinių teisių srityje, kaip antai kolektyvinio administravimo organizacijų teikiamomis paslaugomis ( 42 ).

68.

Vis dėlto, atsižvelgdamas į toliau pateiktus argumentus, nemanau, kad ši išvada yra įtikinama. Kadangi šis klausimas turi esminę reikšmę aiškinant Direktyvą 2006/123, siūlau Teisingumo Teismui dar kartą apsvarstyti šios direktyvos taikymo srities išimčių reikšmę ir taikymo sritį.

69.

Direktyvoje 2006/123 numatyta nemažai jos taikymo srities išimčių, kurios yra bendros arba konkrečiai susijusios su jos 16 straipsniu. Kai išimtis susijusi su tam tikra paslaugų kategorija, tai aiškiai nurodyta šioje direktyvoje. Tai visų pirma pasakytina apie jos 2 straipsnio 2 dalyje išvardytas išimtis, joje sąvoka „paslaugos“ vartojama kiekvienai atitinkamai veiklai apibūdinti. Tas pats pasakytina apie tam tikras išimtis, išvardytas šios direktyvos 17 straipsnyje, visų pirma 1 punkte, susijusiame su „bendrų interesų paslaugomis“, ir 5 punkte, susijusiame su „teisminiu skolų išieškojimu“.

70.

Vis dėlto kai kurios kitos išimtys akivaizdžiai nesusijusios su paslaugų kategorijomis. Taip yra, be kita ko, kalbant apie Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 3 dalį, pagal kurią ši direktyva netaikoma mokesčių sričiai. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad ši išimtis susijusi ne su paslaugomis, o su valstybių narių mokesčių taisyklėmis ( 43 ). Kiek tai susiję su minėtos direktyvos 17 straipsnyje numatytomis išimtimis, tas pats neabejotinai pasakytina apie 6 punktą (jame aiškiai nurodyta „valstybių narių, kuriose teikiama paslauga, reikalavimams“), 8 punktą („administracinių formalumų, susijusių su laisvu asmenų judėjimu ir jų gyvenamąja vieta, klausimams“), 9 punktą („valstybių narių galimyb[ė] reikalauti vizos ar leidimo gyventi“), 12 punktą („veiksmams, kuriems pagal įstatymus reikia notaro patvirtinimo“), 14 punktą („transporto priemonių registracij[a]“) ir 15 punktą („nuostato[s] dėl sutartinių ir nesutartinių prievolių“) – jie akivaizdžiai susiję ne su paslaugų kategorijomis, o su valstybėse narėse galiojančiomis priemonėmis. Galiausiai atrodo, kad tos pačios direktyvos 17 straipsnio 2, 3, 4, 10 ir 13 punktuose numatytos išimtys dėl „klausimų“, kuriems taikomi skirtingi Sąjungos teisės aktai, susijusios ne su paslaugų kategorijomis, o su teisės aktais srityse, jau suderintose Sąjungos teisės lygmeniu.

71.

Taigi teiginys, kad Direktyvos 2006/123 17 straipsnyje numatytos jos 16 straipsnio taikymo srities išimtys gali būti susijusios tik su paslaugomis, nėra įrodytas ir juo negalima remtis aiškinant šio straipsnio 11 punkte numatytą išimtį, kuri, kartoju, yra susijusi, be kita ko, su „autori[ų] teisėmis ir gretutinėmis teisėmis“.

72.

Kaip nurodyta pirma, dauguma Direktyvos 2006/123 17 straipsnyje numatytų išimčių susijusios su valstybėse narėse galiojančiomis priemonėmis. Šios išimtys turi būti suprantamos taip, kad laisvė teikti paslaugas tarpvalstybiniu mastu, kaip nurodyta šios direktyvos 16 straipsnyje, netrukdo taikyti šių priemonių ir kad paslaugų teikėjai negali remtis šia laisve siekdami išvengti šiomis priemonėmis jiems nustatytų pareigų.

73.

Mano nuomone, Direktyvos 2006/123 17 straipsnio 11 punkte numatytą išimtį reikia aiškinti taip pat. Iš šios nuostatos matyti tik tai, kad pagal šios direktyvos 16 straipsnį nedraudžiama taikyti valstybės narės, kurioje teikiama paslauga, materialinės autorių teisės nuostatų ir pareigų paslaugų teikėjui, be kita ko, kiek tai susiję su leidimu, būtinu naudoti kūrinius. Taigi toks aiškinimas būtų panašus į Direktyvoje 2000/31 numatytos analogiškos išimties aiškinimą ( 44 ). Vis dėlto, jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs į Direktyvos 2006/123 16 straipsnio taikymo sritį neįtraukti autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo paslaugų, jis būtų tai aiškiai suformulavęs.

74.

Taigi laikausi nuomonės, kad Direktyvos 2006/123 16 straipsnis visiškai taikytinas nepriklausomiems administravimo subjektams, kaip jie apibrėžti Direktyvoje 2014/26.

75.

Kaip ir Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje, Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms leidžiama riboti kitose valstybėse narėse įsteigtų paslaugų teikėjų laisvę teikti paslaugas tik tokiomis priemonėmis, kurios yra pateisinamos dėl vienos iš keturių šios nuostatos trečioje pastraipoje išvardytų priežasčių, t. y. viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos bei aplinkos apsaugos. Ginčijamas apribojimas negali būti pateisinamas nė viena iš šių priežasčių ( 45 ).

76.

Be to, Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 2 dalyje išvardyti visiškai draudžiami laisvę teikti paslaugas ribojantys reikalavimai. Šios direktyvos 16 straipsnio 2 dalies d punkte kalbama apie „specifinius teikėjo ir gavėjo sutartinius susitarimus, kurie apriboja savarankiškai dirbančių asmenų paslaugų teikimą arba neleidžia jiems jų teikti“. Pagal Direktyvos 2014/26 3 straipsnio a punktą kolektyvinio administravimo organizacija turi atitikti bent vieną iš toliau nurodytų sąlygų, t. y. būti nuosavybės teise valdoma ar kontroliuojama jos narių arba būti ne pelno organizacija. Italijos teisėje nustačius, kad tarpininkavimo autorių teisių srityje veiklą gali vykdyti tik kolektyvinio administravimo organizacijos, taip pat reikalaujama arba kad paslaugų teikėjai su teisių turėtojais, kurie yra jų paslaugų gavėjai, sudaroma sutartimi nustatytų konkrečią tvarką, arba kad jie vykdytų veiklą nesiekdami pelno. Abiem atvejais savarankiškas paslaugų teikimas yra ribojamas, nes paslaugų teikėjas tampa priklausomas nuo paslaugų gavėjų arba jam neleidžiama vykdyti ekonomiškai naudingos veiklos. Manau, kad toks reikalavimas aiškiai prieštarauja Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 2 dalies d punktui.

77.

Pagal Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 2 dalį šia direktyva nereglamentuojamas bendrus ekonominius interesus atitinkančių paslaugų liberalizavimas. Tokį kolektyvinio administravimo organizacijų teikiamų paslaugų pobūdį per posėdį nurodė Italijos vyriausybė. Vis dėlto pagal šią nuostatą bendrus ekonominius interesus atitinkančios paslaugos nėra pašalinamos iš šios direktyvos taikymo srities ( 46 ). Be to, ginčijamu apribojimu bendrojo intereso užduotis nėra pavedama konkrečiam subjektui ( 47 ), juo tam tikrą ekonominę veiklą, t. y. tarpininkavimą autorių teisių srityje, paliekama vykdyti tik vienai ūkio subjektų kategorijai, t. y. kolektyvinio administravimo organizacijoms.

78.

Nors pagal Italijos teisės nuostatas ir Direktyvą 2014/26 tokios organizacijos turi tam tikras pareigas teisių turėtojams, šios pareigos nustatytos ne dėl bendrojo intereso, bet dėl šių teisių turėtojų, sudarančių tam tikrą profesinę grupę, kurios nereikia painioti su visais gyventojais, interesų. Šias pareigas galima palyginti, pavyzdžiui, su bendrovės turimomis pareigomis savo akcininkams. Vis dėlto jos nėra bendrąjį interesą atitinkanti užduotis ( 48 ). Taigi, priešingai nei Italijos vyriausybė, čia matau aiškų skirtumą tarp kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijų vaidmens ir bendrojo intereso paslaugų, kurioms pagal Direktyvos 2006/123 17 straipsnio 1 punktą Direktyvos 2006/123 16 straipsnis netaikomas, kaip antai pašto, elektros energijos, dujų ir vandens paskirstymo ar atliekų tvarkymo paslaugų ( 49 ).

79.

Galiausiai, kalbant apie Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad šia direktyva nereglamentuojamas paslaugas teikiančių monopolijų panaikinimas, abejoju, ar dėl šios nuostatos mįslingo ir abstraktaus pobūdžio ji turėtų kokią nors savarankišką norminę reikšmę. Vis dėlto bet kuriuo atveju nemanau, kad čia galima kalbėti apie monopolį.

80.

Pirma, Direktyva 2014/26 suteikus teisių turėtojams plačias pasirinkimo galimybes, susijusias su tuo, kaip jie nori administruoti savo teises, apimančias tiek kitos valstybės narės kolektyvinio administravimo organizacijos pasirinkimą, tiek galimybę rinktis individualų administravimą, monopolinė kolektyvinio administravimo organizacijų padėtis šioje jų veiklos srityje buvo smarkiai susilpninta.

81.

Antra, pagal Italijos teisę leidus steigti su SIAE konkuruojančias kolektyvinio administravimo organizacijas, pavyzdžiui, LEA, ir leidus kitų valstybių narių kolektyvinio administravimo organizacijoms tiesiogiai vykdyti tarpininkavimo veiklą Italijos rinkoje, buvo savaime panaikinta SIAE išskirtinė padėtis, ji de jure ir de facto prarado monopolį.

82.

Taigi, mano nuomone, Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 2 ir 3 dalys nekliudo taikyti šios direktyvos nuostatų, įskaitant jos 16 straipsnį, nepriklausomų administravimo subjektų vykdomai autorių teisių administravimo veiklai.

83.

Todėl manau, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, jog Direktyva 2000/31 netaikoma Jamendo veiklai, Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies d punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriais autorių teisių administravimo veiklą leidžiama vykdyti tik kolektyvinio administravimo organizacijoms, neleidžiant ja užsiimti kitose valstybėse narėse įsteigtiems nepriklausomiems administravimo subjektams.

84.

Atsižvelgiant į Sąjungos teisę, prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamam ginčui išspręsti turėtų pakakti direktyvų 2000/31 ir 2006/123 išaiškinimo. Pagal suformuotą jurisprudenciją bet kokia nacionalinė priemonė, priklausanti Sąjungos lygmeniu išsamiai suderintai sričiai, turi būti vertinama atsižvelgiant į šios suderinimo priemonės, o ne į pirminės teisės nuostatas ( 50 ). Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano pateiktai Direktyvos 2006/123 taikytinumo analizei, papildomai glaustai išanalizuosiu šioje byloje iškilusią situaciją atsižvelgdamas į SESV 56 straipsnį ( 51 ).

85.

Teisingumo Teismas jau nagrinėjo situaciją, panašią į susiklosčiusią pagrindinėje byloje, nagrinėdamas bylą, kurioje buvo priimtas Sprendimas OSA. Tame sprendime jis visų pirma padarė išvadą, kad draudimas teikti autorių teisių administravimo paslaugas tarpvalstybiniu mastu dėl nacionalinės kolektyvinio administravimo organizacijos monopolio šioje srityje yra laisvės teikti paslaugas apribojimas, kuris turi būti pateisinamas vienu iš privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, įskaitant intelektinės nuosavybės teisių apsaugą ( 52 ).

86.

Tada Teisingumo Teismas nurodė, kad teisių, susijusių su saugomų objektų kategorija, administravimo monopolis, suteiktas kolektyvinio administravimo organizacijoms ir taikomas kartu su abipusio atstovavimo susitarimų su analogiškomis užsienio organizacijomis sistema, būdingas autorių teisių teritorinės apsaugos taikymo aplinkybėms ir yra tinkamas bei proporcingas siekiamam tikslui ( 53 ).

87.

Jis, be kita ko, konstatavo, kad nėra kito būdo, leidžiančio taip pat veiksmingai apsaugoti autorių teises, ir kad leidimas naudotojams gauti leidimą naudoti kūrinius iš bet kurios kolektyvinio administravimo organizacijos bet kurioje teritorijoje sukeltų didelių kontrolės problemų, susijusių su teisių naudojimu ir priklausančio atlyginimo sumokėjimu ( 54 ). Suprasdamas, kad autorių teisių administravimo teisinė aplinka netrukus bus pakeista ( 55 ), Teisingumo Teismas pasirūpino paminėti, kad jo analizė susijusi su „dabartine Sąjungos teise“ ( 56 ).

88.

Vis dėlto manau, kad Sprendime OSA padarytos išvados šiuo klausimu yra mažai naudingos sprendžiant šią bylą. Šioje byloje kalbama ne apie naudotojo teisę kreiptis į kitos valstybės narės kolektyvinio administravimo organizaciją, kad gautų leidimą naudoti kūrinius, kurių teises administruoja nacionalinė organizacija, kaip buvo byloje, kurioje priimtas Sprendimas OSA, o apie nepriklausomo administravimo subjekto teisę administruoti teises, kurių administravimas nėra patikėtas jokiai kitai kolektyvinio administravimo organizacijai, nesvarbu, ar ji įsteigta nacionalinėje teritorijoje, ar kitur.

89.

Kaip jau pažymėjau šios išvados dalyje, skirtoje Direktyvai 2006/123, tiek dėl Direktyvos 2014/26, tiek dėl Italijos teisės liberalizavimo šioje srityje Italijoje nebėra monopolio, panašaus į tą, kurį Teisingumo Teismas analizavo byloje, kurioje priimtas Sprendimas OSA, nes tarpininkavimą autorių teisių srityje gali vykdyti įvairios kolektyvinio administravimo organizacijos, nesvarbu, ar jos būtų nacionalinės, ar įsteigtos kitose valstybėse narėse. Šios veiklos neleidžiama vykdyti tik nepriklausomiems administravimo subjektams. Šiomis aplinkybėmis tokio skirtingo vertinimo negalima pateisinti argumentais, kuriuos Teisingumo Teismas pateikė Sprendime OSA.

90.

Italijos vyriausybė kaip pateisinimą nurodo specifinį kolektyvinio administravimo organizacijų, kurios yra kontroliuojamos savo narių ir kurios nesiekia pelno, pobūdį, joms tenkančias pareigas teisių turėtojams ir centralizuoto autorių teisių administravimo naudą visuomenėje mažiau populiariam repertuarui, taigi ir kultūros vystymui.

91.

Vis dėlto pirmiausia reikėtų pažymėti, kad pagal Direktyvos 2014/26 2 straipsnio 4 dalį nemažai kolektyvinio administravimo organizacijoms tenkančių įpareigojimų taip pat susiję su nepriklausomais administravimo subjektais. Taigi, kiek tai susiję su teisių turėtojams suteikiamomis garantijomis, šių subjektų padėtis yra panaši į kolektyvinio administravimo organizacijų padėtį.

92.

Be to, priklausymas didelei kolektyvinio administravimo organizacijai kartu su jos abipusio atstovavimo susitarimų tinklu gali būti naudingas daugeliui atlikėjų ir skatinti plačią jų kūrinių sklaidą. Vis dėlto taip yra ne visada ( 57 ), dabartinėmis rinkos sąlygomis kai ką gali bent laikinai tenkinti ribotos administravimo paslaugos, pavyzdžiui, tokios, kurias siūlo Jamendo. Mano nuomone, autorių teisių turėtojai yra pakankamai informuoti, kad savarankiškai pasirinktų veiksmingiausią būdą apsaugoti savo interesus. Šių teisių apsauga, kaip privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, negalima pateisinti kliūčių, trukdančių įgyvendinti šią apsaugą tokiu būdu, kuris, pačių suinteresuotųjų asmenų nuomone, yra tinkamiausias.

93.

Taigi laikausi nuomonės, kad Italijos teisėje numatytas draudimas nepriklausomiems administravimo subjektams vykdyti tarpininkavimo veiklą autorių teisių srityje nėra pateisinamas atsižvelgiant į SESV 56 straipsnį.

94.

Atsižvelgdamas į visa, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunale ordinario di Roma (Romos teismas, Italija) pateiktą prejudicinį klausimą:

2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje 3 straipsnio 2 dalis ir 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 16 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies d punktas

turi būti aiškinami taip:

šiomis nuostatomis draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos autorių teisių administravimo veiklą leidžiama vykdyti tik kolektyvinio administravimo organizacijoms, neleidžiant jos vykdyti kitose valstybėse narėse įsteigtiems nepriklausomiems administravimo subjektams.