1

SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė Pierre Lannier prašo panaikinti 2021 m. birželio 11 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) penktosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1915/2020‑5, toliau – ginčijamas sprendimas).

[Praleista]

10

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

11

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

16

Iš esmės ieškovė kritikuoja ginčijamame sprendime pateiktą Apeliacinės tarybos vertinimą, susijusį su įstojusios į bylą šalies atsakymu dėl apeliacijos trūkumų, apie kuriuos jai pranešė Apeliacinių tarybų kanceliarija. Apeliacinė taryba klaidingai pripažino apeliaciją priimtina. Grįsdama savo argumentus ji remiasi Reglamento 2017/1001 67 straipsnio, 68 straipsnio 1 dalies ir 94 straipsnio bei Deleguotojo reglamento 2018/625 22 straipsnio 1 dalies ir 42 straipsnio 3 dalies pažeidimu.

17

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis Pierre Lang Trading GmbH ginčija šiuos argumentus.

18

Pirma, reikia išnagrinėti argumentus, kuriais ieškovė priekaištauja Apeliacinei tarybai pripažinus įstojusios į bylą šalies apeliaciją priimtina.

19

Primenant aplinkybes, kurioms esant Apeliacinė taryba išnagrinėjo jai pateiktos apeliacijos priimtinumą, reikia pažymėti, kad 2017 m. kovo 2 d.Pierre Lang Europe Handelsges.m.b.H. pagal Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnio 1 dalies a punktą (dabar – Reglamento 2017/1001 46 straipsnio 1 dalies a punktas) pateikė protestą dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo registracijos. Kaip nurodyta šio sprendimo 6 punkte, protestas buvo grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytu pagrindu.

20

2019 m. balandžio 4 d. sudaryta įmonės įsigijimo sutartimi įmonę Pierre Lang Europe Handelsges.m.b.H. su visu jos materialiuoju ir nematerialiuoju turtu, įskaitant visus prekės ženklus, įsigijo naujai įsteigta bendrovė PL Schmuckhandels GmbH, kurios pavadinimas pagal 2021 m. sausio 8 d. Austrijos įmonių registro išrašą 2019 m. gegužės 17 d. buvo pakeistas į Pierre Lang Trading GmbH.

21

2020 m. liepos 31 d. Protestų skyrius atmetė visą protestą.

22

2020 m. rugsėjo 30 d. buvo paduota apeliacija dėl Protestų skyriaus sprendimo, naudojant EUIPO pateiktą formą. Šioje formoje apeliantės pavadinimas buvo nurodytas kaip Pierre Lang Europe Handelsges.m.b.H.

23

2020 m. lapkričio 30 d. per Reglamento 2017/1001 68 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą Pierre Lang Europe Ges.m.b.H. vardu EUIPO buvo pateiktas rašytinis pareiškimas, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai.

24

2021 m. sausio 11 d. po Apeliacinių tarybų kanceliarijos rašto, kuriuo apeliantė buvo paraginta patikslinti savo pavadinimą, EUIPO gavo šiuos dokumentus:

25

Atsižvelgiant į šias aplinkybes reikia išnagrinėti argumentus, kuriais ieškovė priekaištauja Apeliacinei tarybai dėl to, kad ji pripažino įstojusios į bylą šalies apeliaciją priimtina.

26

Pirma, ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento 2017/1001 67 straipsnį. Konkrečiai kalbant, ji tvirtina, kad įstojusios į bylą šalies pateikti dokumentai, siekiant pašalinti apeliacijos trūkumus, yra nepakankami. Iš esmės ieškovė teigia, kad pateikti įrodymai neleidžia nustatyti, jog įstojusi į bylą šalis turi teisę paduoti apeliaciją Apeliacinėje taryboje.

27

Reikia priminti, kad pagal tuo metu taikyto Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnio 1 dalies a punktą per tris mėnesius nuo Europos Sąjungos prekių ženklo paraiškos paskelbimo, remiantis tuo, kad prekių ženklas negali būti įregistruotas pagal to paties reglamento 8 straipsnį, galima paduoti protestą dėl prekių ženklo įregistravimo. Kai taikomas šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktas, kaip yra šioje byloje, protestą gali paduoti, be kita ko, Europos Sąjungos prekių ženklų, kurių įregistravimo paraiškos padavimo data yra ankstesnė už Europos Sąjungos prekių ženklo paraiškos padavimo datą, savininkai.

28

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad 2017 m. kovo 2 d., kai buvo pareikštas protestas dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo, Pierre Lang Europe Handelsges.m.b.H. buvo ankstesnio prekių ženklo savininkė.

29

Atsižvelgiant į Apeliacinei tarybai pateiktą įmonės įsigijimo sutartį, reikia pažymėti, kad, 2019 m. balandžio 4 d. įsigijusi Pierre Lang Europe Handelsges.m.b.H. ir visus jos prekių ženklus, įstojusi į bylą šalis tapo ankstesnio prekių ženklo savininke.

30

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2020 m. liepos 31 d. atmetus protestą dėl prašomo prekių ženklo registracijos, 2020 m. rugsėjo 30 d. EUIPO buvo pateikta apeliacija dėl Protestų skyriaus sprendimo. Kaip matyti iš EUIPO bylos 82 ir 83 puslapiuose pateiktos apeliacijos, ji buvo pateikta Pierre Lang Europe Handelsges.m.b.H. vardu.

31

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal jurisprudenciją, kai EUIPO nagrinėja jai pateiktos apeliacijos priimtinumą, ji turi atsižvelgti į Europos Sąjungos prekių ženklų registrą (toliau – registras) (2020 m. vasario 11 d. Sprendimo Jakober / EUIPO(Puodelio forma), T‑262/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:41, 23 punktas). Tačiau apeliacijos dėl Protestų skyriaus sprendimo pateikimo dieną šiame registre kaip ankstesnio prekių ženklo savininkė buvo nurodyta Pierre Lang Europe Handelsges.m.b.H.

32

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad, siekiant įvykdyti Reglamento 2017/1001 68 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, 2020 m. lapkričio 30 d. EUIPO buvo pateiktas rašytinis pareiškimas, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai. Šiame dokumente buvo nurodytas Pierre Lang Europe Ges.m.b.H. pavadinimas.

33

Konstatavusi, kad rašytinis pareiškimas, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai, buvo pateiktas įmonės, kurios pavadinimas skiriasi nuo įrašyto registre, vardu, 2020 m. gruodžio 9 d. raštu Apeliacinių tarybų kanceliarija paprašė apeliaciją pateikusio asmens pateikti pastabas šiuo klausimu ir visus dokumentus, galinčius pagrįsti šias pastabas.

34

Atsakydama į šį prašymą įstojusi į bylą šalis 2021 m. sausio 11 d., remdamasi Deleguotojo reglamento 2018/625 21 straipsnio 1 dalies a punktu ir 23 straipsnio 1 dalies c punktu, paprašė Apeliacinės tarybos ištaisyti apeliacijoje nurodytą apeliantės pavadinimą. Grįsdama savo prašymą ji pateikė šio sprendimo 24 punkte nurodytus dokumentus.

35

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Deleguotojo reglamento 2018/625 21 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad pagal Reglamento 2017/1001 68 straipsnio 1 dalį pateiktoje apeliacijoje turi būti nurodytas apelianto pavadinimas Įgyvendinimo reglamento 2018/626 2 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta forma.

36

Kai apeliacija neatitinka Deleguotojo reglamento 2018/625 21 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatų, Apeliacinė taryba turi atmesti apeliaciją kaip nepriimtiną, kaip numatyta to paties reglamento 23 straipsnio 1 dalies c punkte, jeigu, nors apeliantas apie tai buvo informuotas, per nustatytą terminą jis neištaisė pažeidimo.

37

Iš Deleguotojo reglamento 2018/625 21 straipsnio 1 dalies a punkto, 23 straipsnio 1 dalies c punkto ir Įgyvendinimo reglamento 2018/626 2 straipsnio 1 dalies b punkto matyti, kad neteisingas apeliantės identifikavimas pagal Reglamento 2017/1001 68 straipsnio 1 dalį pateiktoje apeliacijoje yra trūkumas, kurį galima ištaisyti.

38

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad įstojusi į bylą šalis, Apeliacinei tarybai pateikdama šio sprendimo 24 punkte minėtus dokumentus, įrodė, kad apeliacijos pateikimo Apeliacinėje taryboje momentu ji buvo ankstesnio prekių ženklo savininkė. Priešingai, nei teigia ieškovė, įstojusi į bylą šalis taip pat pateikė paaiškinimus dėl susijusių įmonių ir įvairių naudojamų pavadinimų. Visų pirma, kaip patvirtina, be kita ko, 2019 m. balandžio 4 d. įmonės įsigijimo sutartis, pavadinimas Pierre Lang Europe Handelsges.m.b.H. yra įstojusios į bylą šalies pirmtakės pavadinimas. Be to, rašytiniame pareiškime, kuriame pateikiami apeliacijos pagrindai, nurodant pavadinimą Pierre Lang Europe Ges.m.b.H. buvo padaryta rašybos klaida, kaip savo atsiliepimo į ieškinį 13 punkte patvirtino įstojusi į bylą šalis. Galiausiai Pierre Lang Trading GmbH yra įstojusios į bylą šalies pavadinimas. Remiantis minėtais dokumentais, šis pavadinimas nuo 2021 m. sausio 5 d. registre nurodo ankstesnio prekių ženklo savininką.

39

Vadinasi, įstojusi į bylą šalis įrodė, kad: ji buvo ankstesnio prekių ženklo savininkė apeliacijos padavimo dieną, netinkamas apeliantės identifikavimas pagal Reglamento 2017/1001 68 straipsnio 1 dalį pateiktoje apeliacijoje yra trūkumas, kurį galima ištaisyti, ir įstojusi į bylą šalis per nustatytą terminą ištaisė klaidą apeliacijoje.

40

Taigi reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, įstojusi į bylą šalis pateikė tinkamą atsakymą EUIPO ir ištaisė apeliacijos trūkumus pagal Deleguotojo reglamento 2018/625 21 straipsnio 1 dalies a punktą ir 23 straipsnio 1 dalies c punktą bei Įgyvendinimo reglamento 2018/626 2 straipsnio 1 dalies b punktą.

41

Be to, kaip pabrėžia EUIPO, nuo 2021 m. sausio 5 d. įstojusi į bylą šalis prekių ženklų registre buvo nurodyta kaip ankstesnio prekių ženklo savininkė. Taigi pagal Reglamento 2017/1001 20 straipsnio 11 ir 12 dalis ji galėjo teisėtai ištaisyti apeliacijos trūkumus.

42

Be to, kiek tai susiję su ieškovės teiginiu, kad apeliacijos pateikimo Apeliacinėje taryboje dieną EUIPO duomenų bazėje esančiame dokumente minimas viso ankstesnio prekių ženklo perdavimas įstojusiai į bylą šaliai, tiesa, kad pagal Reglamento 2017/1001 112 straipsnį EUIPO renka ir saugo tam tikrą informaciją savo duomenų bazėje.

43

Vis dėlto, pritariant EUIPO, pakanka konstatuoti, kad šis dokumentas, kurį apeliantė pridėjo prie apeliacijos, iš tikrųjų susijęs su tarptautine registracija Nr. 1290848, kuri galioja Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Japonijoje. Šiame dokumente kalbama ne apie ankstesnio prekių ženklo perdavimą įstojusiai į bylą šaliai, o įrašą Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) tarptautinio biuro tvarkomame tarptautiniame registre dėl tarptautinės registracijos, grindžiamos ankstesniu prekių ženklu, perdavimo įstojusiai į bylą šaliai.

44

Galiausiai pagal Reglamento Nr. 207/2009 23 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį prekių ženklo perdavimas tretiesiems asmenims įsigalioja tik jį įrašius į registrą. Aplinkybe, kad negalima remtis prieš trečiąsias šalis perdavimo aktais, neįrašytais į registrą, siekiama apsaugoti asmenį, kuris turi arba gali turėti teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą kaip nuosavybės objektą (2016 m. vasario 4 d. Sprendimo Hassan, C‑163/15, EU:C:2016:71, 25 punktas).

45

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, įstojusios į bylą šalies pateiktų pastabų ir joms pagrįsti pateiktų įrodymų pakako, kad Apeliacinė taryba galėtų priimti sprendimą dėl apeliacijos priimtinumo, kaip ji tai padarė. Šiuo klausimu jos argumentai turi būti atmesti.

46

Reikia priminti, kaip tai daro ieškovė, kad Reglamento 2017/1001 67 straipsnyje numatyta, kad paduoti apeliaciją gali bet kuri klausimo nagrinėjime dalyvavusi šalis, kuriai priimtas sprendimas turi neigiamą reikšmę. Šioje byloje Protestų skyrius atmetė visą ankstesniu prekių ženklu grindžiamą protestą. Įstojusi į bylą šalis, kaip minėtą protestą pareiškusios įmonės teisių perėmėja ir ankstesnio prekių ženklo savininkė apeliacijos pateikimo dieną, iš tikrųjų buvo asmuo, nukentėjęs dėl Protestų skyriaus sprendimo.

47

Taigi įstojusi į bylą šalis atitiko Reglamento 2017/1001 67 straipsnyje nustatytas sąlygas.

48

Darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, ginčijamu sprendimu nepažeidžiama ši nuostata. Visi ieškovės argumentai, grindžiami Reglamento 2017/1001 67 straipsnio pažeidimu, turi būti atmesti.

49

Antra, ieškovė tvirtina, kad Apeliacinių tarybų kanceliarija neįvykdė įsipareigojimų pagal Deleguotojo reglamento 2018/625 42 straipsnio 3 dalį, nes nepatikrino, ar apeliaciją teikiantis asmuo turi reikiamą statusą, ir neprašė Penktosios apeliacinės tarybos pirmininko, kad ši taryba nedelsdama priimtų sprendimą dėl apeliacijos priimtinumo, atsižvelgiant EUIPO duomenų bazėje esantį dokumentą, kuriame minimas visiškas ankstesnio prekių ženklo perdavimas.

50

Šiuo klausimu iš šio sprendimo 33 punkto visų pirma matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, Apeliacinių tarybų kanceliarija paprašė įstojusios į bylą šalies pagrįsti savo teisę pateikti apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo. Taigi negalima teigti, kad Apeliacinių tarybų kanceliarija pažeidė Deleguotojo reglamento 2018/625 42 straipsnio 3 dalį, nes nepatikrino, ar skundą teikiantis asmuo turi reikiamą statusą. Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 43 punkte jau padarytą išvadą, reikia konstatuoti, kad ieškovės argumentams bet kuriuo atveju negalima pritarti, nesant reikalo nagrinėti klausimo, ar Apeliacinių tarybų kanceliarija turėjo kreiptis į Penktosios apeliacinės tarybos pirmininką.

51

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad ieškovės nurodytas Deleguotojo reglamento 2018/625 42 straipsnio 3 dalies pažeidimas neįrodytas, o šiuo klausimu pateiktus argumentus reikia atmesti.

52

Trečia, ieškovė tvirtina, kad pripažindama įstojusios į bylą šalies apeliaciją priimtina Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento 2017/1001 68 straipsnio 1 dalį.

53

Reikia priminti, kad pagal šią nuostatą apeliacija EUIPO pateikiama raštu per du mėnesius nuo pranešimo apie sprendimą dienos, o paskui per keturis mėnesius nuo pranešimo apie sprendimą dienos pateikiamas rašytinis pareiškimas, kuriame nustatomi apeliacijos pagrindai.

54

Atsižvelgiant į šio sprendimo 30 ir 32 punktus reikia konstatuoti, kad įstojusi į bylą šalis apeliaciją ir rašytinį pareiškimą, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai, pateikė per šioje nuostatoje numatytą terminą. Ieškovės argumentas šiuo klausimu neturi faktinio pagrindo, todėl jį reikia atmesti.

55

Dėl 2021 m. sausio 11 d. pateikto rašytinio pareiškimo, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai (žr. šio sprendimo 34 punktą), iš bylos medžiagos matyti, kad, kaip teigia EUIPO ir kaip pripažįsta ieškovė, per Reglamento 2017/1001 68 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, būtent 2020 m. lapkričio 30 d., pateiktas rašytinis pareiškimas, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai, buvo perduotas ieškovei ir į jį Apeliacinė taryba atsižvelgė ginčijamame sprendime.

56

Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, ginčijamu sprendimu nepažeidžiama ši nuostata. Vadinasi, jos argumentai šiuo klausimu turi būti atmesti.

57

Ketvirta, ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba pažeidė Deleguotojo reglamento 2018/625 22 straipsnio 1 dalį, kai nusprendė, kad rašytinis pareiškimas, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai, ir pati apeliacija yra priimtini.

58

Reikia priminti, kad pagal šią nuostatą rašytiniame pareiškime, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai, aiškiai ir vienareikšmiškai nurodoma apeliacinė procedūra, kuriai jis skirtas, apeliacijos pagrindai, kuriais grindžiamas prašymas panaikinti ginčijamą sprendimą, ir faktai, įrodymai ir argumentai, pagrindžiantys nurodytus pagrindus.

59

Nagrinėjamu atveju rašytinis pareiškimas, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai, atitiko Deleguotojo reglamento 2018/625 22 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Nors įstojusi į bylą šalis pateikė rašytinį pareiškimą, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai, kitu vardu nei nurodytas registre, ji bet kuriuo atveju per Apeliacinių tarybų kanceliarijos nustatytą terminą, 2021 m. sausio 11 d., ištaisė šią rašybos klaidą.

60

Taigi ieškovės argumentai šiuo klausimu turi būti atmesti.

61

Reikia taip pat išnagrinėti ieškovės argumentus, grindžiamus Reglamento 2017/1001 94 straipsnio pažeidimu, kiek jie susiję su Apeliacinės tarybos padarytais formos ir procedūros pažeidimais.

62

Visų pirma ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba neatsakė į jos argumentus dėl apeliacijos nepriimtinumo.

63

Reikia priminti, kad pagal Reglamento 2017/1001 94 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį EUIPO sprendimuose nurodomi juos pagrindžiantys motyvai. Ši pareiga motyvuoti yra tokios pačios apimties, kaip numatyta SESV 296 straipsnyje, kuri reiškia, kad akto autoriaus argumentai turi būti aiškūs ir nedviprasmiški. Ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priemonės priėmimo priežastis siekiant apginti savo teises ir, antra, leisti Europos Sąjungos teismui vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę. Motyvuojant nereikalaujama išvardyti visų reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių, kadangi norint nustatyti, ar teisės akto motyvavimas tenkina SESV 296 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti ne tik į formuluotę, bet ir į jo kontekstą bei į analizuojamą sritį reglamentuojančių teisinių normų visumą (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 21 d. Sprendimo KWS Saat / VRDT, C‑447/02 P, EU:C:2004:649, 63–65 punktus).

64

Konkrečiai kalbant, pareiga motyvuoti neįpareigoja apeliacinių tarybų pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną šalių joms pateiktą argumentą. Joms pakanka išdėstyti teisinius faktus ir vertinimus, kurie turi esminę reikšmę sprendimo struktūrai (2015 m. sausio 15 d. Sprendimo MEM/VRDT (MONACO), T‑197/13, EU:T:2015:16, 19 punktas).

65

Iš ginčijamo sprendimo 15–18 punktų matyti, kad juose Apeliacinė taryba išdėstė motyvus, dėl kurių, atsižvelgdama į ieškovės argumentus, nusprendė, kad įvairių įrodymų, kuriuos įstojusi į bylą šalis pateikė 2021 m. sausio 11 d., pakako apeliacijai ištaisyti ir kad ji atitinka Reglamento 2017/1001 66, 67 straipsnius ir 68 straipsnio 1 dalį. Šiuose punktuose Apeliacinė taryba išdėstė esminę reikšmę turinčias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, todėl neturėjo nagrinėti ieškovės pateiktų argumentų po vieną. Taigi ieškovės argumentai šiuo klausimu turi būti atmesti.

66

Be to, ieškovė tvirtina, kad iš tikrųjų nebuvo ginčijamas nei įstojusios į bylą šalies atsakymo į Apeliacinės tarybos kanceliarijos pranešimą pagrįstumas, nei jos argumentai šiuo klausimu, taip pažeidžiant Reglamento 2017/1001 94 straipsnio 1 dalies antrą sakinį.

67

Reikia priminti, kad pagal šią nuostatą EUIPO sprendimai grindžiami tiktai tokiais motyvais ar įrodymais, dėl kurių šalys turėjo galimybę pateikti savo pastabas.

68

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kaip tai padarė EUIPO, kad EUIPO tinkamai pranešė ieškovei apie visus dokumentus, kuriais per apeliacinę procedūrą pasikeitė Apeliacinių tarybų kanceliarija ir įstojusi į bylą šalis. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad dokumente, kurį ieškovė pateikė EUIPO 2021 m. kovo 22 d., ji ginčijo įstojusios į bylą šalies Apeliacinei tarybai pateiktos apeliacijos priimtinumą dėl motyvų, panašių į išdėstytus jos Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje. Taigi ieškovė iš tikrųjų pateikė savo nuomonę šiuo klausimu. Jos argumentas, kad ji negalėjo pareikšti nuomonės šiuo klausimu, pažeidžiant Reglamento 2017/1001 94 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, neturi faktinio pagrindo ir turi būti atmestas.

69

Iš ginčijamo sprendimo 15–18 punktų taip pat matyti, kad Apeliacinė taryba rėmėsi įstojusios į bylą šalies pateiktais įrodymais, dėl kurių ieškovė išdėstė savo poziciją 2021 m. kovo 22 d. pateiktose pastabose. Vis dėlto, nors ieškovė teigia, kad įstojusi į bylą šalis negalėjo pareikšti nuomonės dėl šiuo klausimu jos pastabose pateiktų argumentų, ji neįrodė ir net netvirtina, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas šiais argumentais. Vadinasi, kadangi iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad jis grindžiamas minėtais argumentais, tai, kad nebuvo pateiktos pastabos dėl jų, negali reikšti Reglamento 2017/1001 94 straipsnio 1 dalies antro sakinio pažeidimo.

70

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Reglamento 2017/1001 94 straipsnio 1 dalies antro sakinio pažeidimas, kuriuo remiasi ieškovė, neįrodytas.

71

Vadinasi, reikia atmesti pirmąjį pagrindą, grindžiamą Reglamento 2017/1001 67 straipsnio, 68 straipsnio 1 dalies ir 94 straipsnio bei Deleguotojo reglamento 2018/625 22 straipsnio 1 dalies ir 42 straipsnio 3 dalies pažeidimu.

[Praleista]

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji kolegija)

nusprendžia: