1

SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė Norddeutsche Landesbank – Girozentrale prašo panaikinti 2021 m. balandžio 14 d. Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) sprendimą SRB/ES/2021/22 dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą už 2021 m. apskaičiavimo (toliau – ginčijamas sprendimas), kiek jis susijęs su ja kaip Deutsche Hypothekenbank AG (toliau – Deutsche Hypo) teisių perėmėja.

[Praleista]

20

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

21

BPV Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

22

Europos Komisija Bendrojo Teismo prašo:

101

Ieškovė teigia, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 I priedo skyrius „2 žingsnis“ yra neteisėtas, nes jame numatytu skirstymo į intervalus metodu pažeidžiamas „orientavimosi į rizikos profilį principas“, kylantis iš Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalies.

102

Konkrečiai kalbant, skirstymo į intervalus metodas numato, kad į intervalus, jei įmanoma, turi patekti toks pat įstaigų, paskirstytų pagal kiekvieno iš jų rizikos vertę, skaičius. Tačiau toks metodas klaidingai atspindi atitinkamų įstaigų individualų rizikos pobūdį. Iš tiesų šis metodas galėtų lemti įstaigų, turinčių nagrinėjamo rizikos rodiklio verčių, rodančių skirtingus įstaigų rizikos profilius, priskyrimą prie to paties intervalo. Pavyzdžiui, Deutsche Hypo atveju dėl jos rizikos rodiklio [konfidencialu] ( 2 ) ji būtų buvusi priskirta [konfidencialu] intervalui, nepaisant pagal šį rodiklį deklaruotos vertės, kuri buvo mažesnė už vidutinę visų įstaigų vertę.

103

BPV ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

104

Kaip konstatuota šio sprendimo 66 punkte, nebūtina priimti sprendimo dėl klausimo, ar Sąjungos teisėje egzistuoja „orientavimosi į rizikos profilį principas“. Iš tiesų šiame pagrinde, kuris buvo patikslintas per teismo posėdį, ieškovė teigia, kad Komisija padarė vertinimo klaidą, kai numatė skirstymo į intervalus metodą, nes dėl šio metodo BPV negali tinkamai pritaikyti bazinių metinių įnašų prie faktinio įstaigų rizikos profilio.

105

Šiuo klausimu iš šio sprendimo 47–53 punktų matyti, kad Komisija turi didelę diskreciją, kiek tai susiję su Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalies įgyvendinimu, todėl ieškovė turi įrodyti, kad Deleguotajame reglamente 2015/63, kiek jame numatytas skirstymo į intervalus metodas, padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

106

Taikydama šį metodą BPV pirmiausia turi apskaičiuoti intervalų skaičių, kad palygintų įstaigas, atsižvelgdama į įvairius rizikos rodiklius ir subrodiklius. Antra, BPV iš esmės turi paskirti vienodą įstaigų skaičių kiekvienam intervalui, pirmiausia prie pirmojo intervalo priskirdama įstaigas, kurių nekoreguoto rodiklio vertės yra mažiausios. Trečia, BPV turi visoms į tam tikrą intervalą patenkančioms įstaigoms skirti tą patį balą, vadinamą „diskretizuotu rodikliu“, į kurį ji turi atsižvelgti atlikdama likusią jų koregavimo daugiklio apskaičiavimo dalį.

107

Žinoma, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo II priedo, neatmestina, kad taikant šį metodą faktiškai gali susiklostyti situacijų, kai įstaigos, kurių konkretaus rizikos rodiklio vertės rodo, kad jų rizikos profilis šiam rodikliui yra mažesnis nei vidutinė atitinkamų įstaigų vertė, dėl nagrinėjamo rodiklio vis dėlto priskiriamos prie vieno iš intervalų, sudarytų iš palyginti labiau rizikingų įstaigų. Šią išvadą lemia, be kita ko, tai, kad, kaip paaiškino BPV, kai kurių įstaigų vertės yra „kraštutinės“, t. y. vertės, kurios labai skiriasi nuo vidurkio.

108

Be to, dėl šių kraštutinių verčių negalima atmesti galimybės, kad taikant skirstymo į intervalus metodą, visų pirma Deleguotojo reglamento 2015/63 I priedo skyriaus „2 žingsnis“ 3 punkte numatytą taisyklę, pagal kurią BPV prie kiekvieno intervalo iš principo priskiria tokį patį įstaigų skaičių, faktiškai gali susiklostyti situacijų, kai įstaigos, kurių konkretaus rizikos rodiklio vertės yra artimos įstaigų, priskirtų prie pirmesnio intervalo, vertėms, vis dėlto yra priskiriamos tolesniam intervalui, kuriame yra įstaigų, kurių to paties rizikos rodiklio vertės kartais gali būti daug didesnės.

109

Vis dėlto šio sprendimo 107 ir 108 punktuose aprašyti reiškiniai nereiškia, kad taikant skirstymo į intervalus metodą padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

110

Šiuo klausimu, pirma, reikia priminti, kad Deleguotajame reglamente 2015/63, remiantis Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalimi, numatytas ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į įstaigų rizikos profilį metodas, grindžiamas jų rizikos profilių palyginimu. Neginčijama, kad, pirma, taikant tokį metodą lyginama didelė dalis duomenų iš atitinkamų įstaigų, remiantis vertėmis, kurias šios įstaigos gauna įvairiems rizikos rodikliams, ir, antra, šie duomenys gali apimti kraštutines tam tikrų įstaigų vertes.

111

Kaip matyti iš empirinio tyrimo, kuris atliktas prieš priimant Deleguotąjį reglamentą 2015/63 ir kurio rezultatai apibendrinti JTC techninėje studijoje, skirstymo į intervalus metodas yra vienas iš metodų, kuriais remiantis galima atlikti tokį palyginimą, ir net laikomas šiuo tikslu tinkamiausiu metodu.

112

Iš tiesų skirstymo į intervalus metodas yra pripažintas statistinis metodas, kuriuo siekiama įvertinti kraštutines vertes, nes juo kiek įmanoma išvengiama, kad šių verčių buvimas lemtų palyginimo iškraipymus. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš JTC techninės studijos, minėtas metodas leidžia išvengti to, kad įstaigos, kurių atveju tam tikrų rizikos rodiklių vertės yra didelės, vis dėlto gautų balą, rodantį mažos rizikos profilį dėl šio rodiklio, nes yra įstaigų, turinčių kraštutines vertes.

113

Antra, skirstymo į intervalus metodas leidžia lengvai palyginti daug duomenų iš įstaigų, kurių ex ante įnašas koreguojamas atsižvelgiant į jų rizikos profilį.

114

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 I priedo skyriaus „2 žingsnis“ 2 punkte numatyta taisyklė, pagal kurią intervalų skaičius apskaičiuojamas pagal jame nurodytą formulę. Be to, šio deleguotojo reglamento I priedo skyriaus „2 žingsnis“ 3 punkte numatyta taisyklė, pagal kurią BPV iš principo kiekvienam intervalui priskiria tą patį skaičių įstaigų, pirmam intervalui priskirdama įstaigas, kurių nekoreguoto rodiklio vertės yra mažiausios.

115

Darytina išvada, kad skirstymo į intervalus metodas apima objektyvias taisykles, kurias BPV gali lengvai taikyti, o tai, beje, yra tikslas, kurio galima teisėtai siekti Sąjungos teisės aktais (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 24 d. Sprendimo Sopora, C‑512/13, EU:C:2015:108, 33 punktą ir 2017 m. kovo 7 d. Sprendimo RPO, C‑390/15, EU:C:2017:174, 60 punktą).

116

Trečia, šio sprendimo 107 ir 108 punktuose aprašytų reiškinių atsiradimo pasekmes lemia keturios toliau nurodomos aplinkybės. Pirma, reikia pažymėti, kad ex ante įnašai gali būti koreguojami tik taikant koeficientą skalėje nuo 0,8 iki 1,5, kaip nurodyta Deleguotojo reglamento 2015/63 9 straipsnio 3 dalyje. Taigi bazinis metinis įnašas tebėra lemiamas veiksnys nustatant ex ante įnašą pagal įstaigų rizikos profilį.

117

Antra, kaip iš esmės matyti iš JTC techninės studijos, šie reiškiniai apibūdinami kaip galintys susidaryti visų pirma paskutiniuose intervaluose, o ne didžiojoje daugumoje jų.

118

Trečia, neginčijama, kad šiuose paskutiniuose intervaluose esančių įstaigų atitinkamo rizikos rodiklio vertės yra didesnės nei įstaigų, kurios priskirtos prie žemesnių intervalų.

119

Ketvirta, taikant ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į rizikos profilį metodą atsižvelgiama į daugybę rizikos rodiklių, kaip tai matyti iš Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio. Taigi galiausiai įstaiga priskiriama prie daugelio intervalų, atsižvelgiant į jos ir kitų įstaigų vertes, atitinkančias kiekvieną rizikos rodiklį.

120

Vis dėlto, kaip matyti iš JTC techninės studijos, dėl įvairių rizikos rodiklių įstaigos dažnai patenka į skirtingus intervalus. Todėl, nors įstaiga patenka į paskutinį tam tikro rizikos rodiklio intervalą, taigi yra vertinama taip pat kaip ir įstaigos, kurių vertės yra daug didesnės, paprastai kitaip yra kitų rizikos rodiklių atveju ir tai leidžia atlikti bendrą atitinkamų įstaigų palyginimą.

121

Be to, šio sprendimo 119 ir 120 punktuose aprašytą reiškinį iliustruoja Deutsche Hypo ex ante įnašo už 2021 m. įnašų laikotarpį apskaičiavimas, kurį patvirtina jos individuali suvestinė. Iš tiesų, kiek tai susiję su jos ex ante įnašo dalimi, apskaičiuota pagal nacionalinę bazę, Deutsche Hypo patenka į [konfidencialu] intervalą dėl [konfidencialu]. Tačiau dėl nė vieno iš rodiklių [konfidencialu] ieškovė nėra [konfidencialu] intervale, nors [konfidencialu]. Be to, ji yra [konfidencialu] intervale dėl [konfidencialu].

122

Šiomis aplinkybėmis ieškovė negali teigti, kad Deleguotajame reglamente 2015/63 nustatant skirstymo į intervalus metodą padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

123

Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentai, kad Deleguotajame reglamente 2015/63 turėjo būti numatyti trys skirstymo į intervalus metodo pataisymai. Pirma, jis turėjo palikti BPV galimybę nustatyti papildomus, taigi mažesnius, intervalus arba leisti jai priskirti skirtingą įstaigų skaičių prie kiekvieno intervalo. Antra, kiek tai susiję su skirstymo į intervalus metodu III rizikos ramsčiui, reikėjo atsižvelgti į kitus rizikos rodiklius, kaip antai įstaigos dydį, bendrą balansą arba individualų verslo modelį. Trečia, kadangi įstaigų verslo modeliui lemiamą įtaką daro nacionalinės teisės aktai, pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą rizikos ramstį „finansavimo šaltinių stabilumas ir įvairovė“ (toliau – II rizikos ramstis) ir IV rizikos ramstį reikėjo diferencijuoti pagal valstybes nares.

124

Taigi šio sprendimo 123 punkte nurodytais argumentais ieškovė iš tikrųjų teigia, kad egzistuoja Deleguotajame reglamente 2015/63 numatyto skirstymo į intervalus metodo pakaitalas, kuris yra tinkamesnis už minėtąjį, užuot įrodžiusi, kad jame yra akivaizdžių vertinimo klaidų. Net darant prielaidą, kad egzistuoja tokie alternatyvūs metodai, iš jurisprudencijos matyti, kad Bendrasis Teismas turi nustatyti ne tai, ar Deleguotajame reglamente 2015/63 numatytas skirstymo į intervalus metodas yra vienintelis arba geriausias iš galimų, bet tai, ar jį taikant padaryta akivaizdi vertinimo klaida (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Jippes ir kt., C‑189/01, EU:C:2001:420, 83 punktą).

125

Be to, bet kuriuo atveju ieškovė neįrodė, kad šio sprendimo 123 punkte nurodyti duomenys būtų leidę geriau atsižvelgti į įstaigų realų rizikos profilį taikant skirstymo į intervalus metodą.

126

Pirma, dėl argumento, grindžiamo papildomų intervalų nustatymu, pakanka pažymėti, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 I priedo skyriaus „2 žingsnis“ 2 punkte intervalų skaičius nustatytas remiantis matematine formule, kuri taikoma objektyviai ir nediferencijuojant ir kuri, kaip matyti iš JRC techninės studijos, grindžiama moksliniais statistikos srities duomenimis, kuriais siekiama iš anksto nustatyti tinkamą intervalų skaičių. Tačiau ieškovė nepateikė jokių konkrečių priekaištų dėl šios formulės. Ji taip pat neįrodė, kad papildomų intervalų nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju būtų akivaizdžiai tinkamesnis už pasirinktą metodą.

127

Antra, dėl ieškovės argumento, susijusio su tariama būtinybe atsižvelgti į tam tikrus papildomus rizikos rodiklius, šio sprendimo 116 punkte jau buvo pažymėta, kad ex ante įnašų apskaičiavimo metodas suteikia didelę reikšmę baziniam metiniam įnašui, nes jis taip pat atspindi įstaigų dydį.

128

Be to, ieškovė klaidingai teigia, kad Komisija turėjo labiau atsižvelgti į individualų įstaigų verslo modelį. Šiuo klausimu iš Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 6 dalies matyti, kad BPV privalo į tai atsižvelgti naudodama rizikos rodiklį „prekybos veikla, nebalansinės pozicijos, išvestinės finansinės priemonės, sudėtingumas ir sėkmingo pertvarkymo galimybė“. Tačiau ieškovė nepateikia jokių konkrečių argumentų dėl individualaus įstaigų verslo modelio, į kurį Komisija turėjo atsižvelgti.

129

Trečia, kiek tai susiję su argumentu, grindžiamu tariama būtinybe atskirti kiekvieną valstybę narę pagal II ir IV rizikos ramsčius, iš jurisprudencijos matyti, kad teisės aktų priėmimas konkrečioje politikos srityje gali, nebūdamas diskriminacinis, turėti skirtingą poveikį tam tikriems ūkio subjektams, atsižvelgiant į jų individualią padėtį arba jiems taikomas nacionalines taisykles, su sąlyga, kad šie teisės aktai grindžiami objektyviais kriterijais, atitinkančiais jais siekiamus tikslus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Panellinios Syndesmos Viomichanion Metapoiisis Kapnou, C‑373/11, EU:C:2013:567, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

130

Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė Bendrajam Teismui jokios informacijos, kuri leistų konstatuoti, kad II ir IV rizikos ramsčiams priskiriami rizikos rodikliai nėra pagrįsti tokiais objektyviais kriterijais arba kad jie neatitinka Deleguotuoju reglamentu 2015/63 siekiamų tikslų. Tokiomis aplinkybėmis ji negali remtis tariamais skirtumais tarp valstybių narių, kad įrodytų akivaizdžią vertinimo klaidą, susijusią su minėtais rizikos ramsčiais.

131

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vienuoliktąjį pagrindą reikia atmesti.

132

Pirmiausia reikia priminti, kad nemotyvavimas ar nepakankamas motyvavimas yra su viešąja tvarka susijęs pagrindas, kurį Sąjungos teismas gali ar net turi iškelti savo iniciatyva (žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

133

Taikydamas proceso organizavimo priemonę ir per teismo posėdį Bendrasis Teismas ex officio išklausė šalis dėl visų galimų ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumų, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu.

134

Siekiant išnagrinėti, ar ginčijamas sprendimas turi tokių trūkumų, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 1 dalį pasibaigus aštuonerių metų pradiniam laikotarpiui, prasidedančiam 2016 m. sausio 1 d. (toliau – pradinis laikotarpis), BPF turimos finansinės lėšos turi pasiekti galutinį tikslinį lygį, atitinkantį bent 1 % visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, apdraustųjų indėlių sumos (toliau – galutinis tikslinis lygis).

135

Pagal Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 2 dalį pradiniu laikotarpiu ex ante įnašai turi būti laiko atžvilgiu paskirstyti kuo tolygiau, iki bus pasiektas galutinis tikslinis lygis, nurodytas šio sprendimo 134 punkte, tačiau tinkamai atsižvelgiant į verslo ciklo etapą ir galimą prociklinių įnašų poveikį įstaigų finansinei būklei.

136

Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kiekvienais metais visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, mokėtini įnašai neviršija 12,5 % galutinio tikslinio lygio.

137

Dėl ex ante įnašų apskaičiavimo metodo Deleguotojo reglamento 2015/63 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad BPV nustato jų dydį remdamasi metiniu tiksliniu lygiu, atsižvelgdama į galutinį tikslinį lygį, ir remdamasi visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje leidimą veikti turinčių įstaigų apdraustųjų indėlių vidutine ankstesnių metų suma, apskaičiuojama kas ketvirtį.

138

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamosios dalies, BPV nustatė, kad 2021 m. įnašų laikotarpiu metinio tikslinio lygio suma yra 11287677212,56 EUR.

139

Ginčijamo sprendimo 36 ir 37 konstatuojamosiose dalyse BPV iš esmės paaiškino, kad metinis tikslinis lygis turi būti nustatytas remiantis analize, susijusia su apdraustųjų indėlių raida ankstesniais metais ir visais reikšmingais ekonominės situacijos pokyčiais, taip pat analize, susijusia su veiklos ciklo etapo rodikliais ir prociklinių įnašų poveikiu įstaigų finansinei padėčiai. Paskui BPV nusprendė, kad tikslinga nustatyti koeficientą, grindžiamą šia analize ir BPF turimais finansiniais ištekliais (toliau – koeficientas). Siekdama apskaičiuoti metinį tikslinį lygį, BPV taikė šį koeficientą vienai aštuntajai vidutinės apdraustųjų indėlių sumos 2020 m.

140

Ginčijamo sprendimo 38–47 konstatuojamosiose dalyse BPV išdėstė veiksmus, kuriuos atliko nustatydama koeficientą.

141

Ginčijamo sprendimo 38 punkte BPV konstatavo nuolatinę apdraustųjų indėlių augimo tendenciją visose dalyvaujančių valstybių narių įstaigose. Konkrečiai kalbant, vidutinė kas ketvirtį apskaičiuota šių indėlių suma 2020 m. buvo 6,689 trln. EUR.

142

Ginčijamo sprendimo 40 ir 41 konstatuojamosiose dalyse BPV pristatė prognozuojamą apdraustųjų indėlių raidą per likusius trejus pradinio laikotarpio metus, t. y. nuo 2021 m. iki 2023 m. Ji laikėsi nuomonės, kad iki pradinio laikotarpio pabaigos metinis apdraustųjų indėlių augimo tempas bus 4–7 %.

143

Ginčijamo sprendimo 42–45 konstatuojamosiose dalyse BPV pateikė veiklos ciklo etapo ir galimo prociklinio poveikio, kurį ex ante įnašai gali turėti įstaigų finansinei padėčiai, vertinimą. Šiuo tikslu ji nurodė, kad atsižvelgė į kelis rodiklius, pavyzdžiui, Komisijos prognozę dėl bendrojo vidaus produkto augimo ir ECB prognozes šiuo klausimu ar privačiojo sektoriaus kredito srautą, išreikštą bendrojo vidaus produkto procentine dalimi.

144

Ginčijamo sprendimo 46 konstatuojamojoje dalyje BPV padarė išvadą, kad nors pagrįsta tikėtis tolesnio apdraustųjų indėlių augimo bankų sąjungoje, šio augimo tempas bus mažesnis nei 2020 m. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 47 konstatuojamojoje dalyje BPV nurodė, kad laikėsi „atsargaus požiūrio“ dėl apdraustųjų indėlių augimo tempo ateinančiais metais iki 2023 m.

145

Atsižvelgdama į šias aplinkybes ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamojoje dalyje BPV nustatė 1,35 % koeficientą. Tada ji apskaičiavo metinio tikslinio lygio sumą, 2020 m. vidutinę apdraustųjų indėlių sumą padauginusi iš šio koeficiento ir šią sandaugą padalijusi iš aštuonių pagal minėto sprendimo 48 punkte pateiktą matematinę formulę:

„Tikslas0 [metinio tikslinio lygio suma] = Apdraustųjų indėlių suma2020 * 0,0135 * ⅛ = 11287677212,56 EUR“.

146

Tačiau per posėdį BPV nurodė, kad 2021 m. įnašų laikotarpio metinį tikslinį lygį nustatė, kaip nurodyta toliau.

147

Pirma, remdamasi perspektyvine analize, BPV nustatė, kad visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje, apdraustųjų indėlių suma, prognozuojama pradinio laikotarpio pabaigoje, yra maždaug 7,5 trln. EUR. Apskaičiuodama šią sumą, BPV atsižvelgė į vidutinę apdraustųjų indėlių sumą 2020 m., t. y. 6,689 trln. EUR, 4 % metinį apdraustųjų indėlių augimo tempą ir iki pradinio laikotarpio pabaigos likusių įnašų mokėjimo laikotarpių skaičių (trys).

148

Antra, pagal Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 1 dalį BPV apskaičiavo 1 % nuo šių 7,5 trln. EUR – numatomą galutinio tikslinio lygio sumą, kuri turi būti pasiekta 2023 m. gruodžio 31 d., t. y. apie 75 mlrd. EUR.

149

Trečia, BPV iš šios sumos atskaitė finansinius išteklius, kuriuos BPF jau turėjo 2021 m., t. y. apie 42 mlrd. EUR, ir gavo sumą, kurią iki pradinio laikotarpio pabaigos likusiais įnašų mokėjimo laikotarpiais, t. y. 2021–2023 m., dar reikėjo surinkti. Ši suma sudarė apie 33 mlrd. EUR.

150

Ketvirta, BPV padalijo šią sumą iš trijų, kad vienodai ją paskirstytų minėtiems likusiems trims įmokų mokėjimo laikotarpiams. Taigi 2021 m. įnašų laikotarpio metinis tikslinis lygis buvo tokio dydžio, koks nurodytas šio sprendimo 138 punkte, t. y. apie 11,287 mlrd. EUR.

151

Per teismo posėdį BPV taip pat tvirtino, kad viešai paskelbė informaciją, kuria grindžiama šio sprendimo 147–150 punktuose aprašyta metodika ir kuri leido ieškovei suprasti metodą, pagal kurį buvo nustatytas metinis tikslinis lygis. Konkrečiai kalbant, ji patikslino, kad savo interneto svetainėje 2021 m. gegužės mėn., t. y. po to, kai priimtas ginčijamas sprendimas, bet prieš šio ieškinio pareiškimą, paskelbė faktų suvestinę „Fact Sheet 2021“ (toliau – faktų suvestinė), kurioje buvo nurodyta numatoma galutinio tikslinio lygio suma. Be to, BPV tvirtino, kad BPF turimų finansinių išteklių suma taip pat buvo prieinama jos interneto svetainėje ir per kitus viešus šaltinius dar gerokai iki ginčijamo sprendimo priėmimo.

152

Siekiant išnagrinėti, ar BPV laikėsi pareigos motyvuoti, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu, pirmiausia reikia priminti, kad nemotyvavimas ar nepakankamas motyvavimas yra viešąja tvarka grindžiamas pagrindas, kurį Sąjungos teismas gali ar net turi iškelti savo iniciatyva (žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742,34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi Bendrasis Teismas gali ar net turi atsižvelgti ir į kitus motyvavimo trūkumus nei tie, kuriais remiasi ieškovas, ypač kai jie išaiškėja vykstant procesui.

153

Šiuo tikslu per žodinę proceso dalį šalys buvo išklausytos dėl visų galimų ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumų, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu. Keliskart konkrečiai dėl to paklausta, BPV žingsnis po žingsnio apibūdino metodiką, kurią faktiškai taikė nustatydama metinį tikslinį lygį 2021 m. įnašų laikotarpiui, kaip aprašyta šio sprendimo 147–150 punktuose.

154

Be to, reikia priminti, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo sprendimo motyvai yra ypač svarbūs, nes leidžia suinteresuotajam asmeniui visiškai susipažinus su informacija nuspręsti, ar ketina pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo, o kompetentingam teismui – vykdyti kontrolę, todėl tai yra viena iš Chartijos 47 straipsnyje garantuojamos teisminės kontrolės veiksmingumo sąlygų (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 103 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

155

Tokie motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Šiuo aspektu nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvai yra pakankami, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei į visas nagrinėjamąją sritį reglamentuojančias teisės normas, ypač į asmenų, kuriems šis aktas skirtas, interesą gauti paaiškinimų. Todėl asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis jam suprasti dėl jo priimtos priemonės reikšmę (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 104 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

156

Be to, šie motyvai, be kita ko, turi būti neprieštaringi, kad suinteresuotieji asmenys, siekdami apginti savo teises kompetentingame teisme, galėtų žinoti tikruosius šio sprendimo motyvus, o šis teismas – vykdyti kontrolę (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala, C‑413/06 P, EU:C:2008:392, 169 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2005 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Suproco / Komisija, T‑101/03, EU:T:2005:336, 20 ir 45–47 punktus ir 2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑241/13, EU:T:2015:982, 56 punktą).

157

Be to, kai ginčijamo sprendimo rengėjas per procesą Sąjungos teisme pateikia savo motyvų paaiškinimų, jie turi atitikti tame sprendime išdėstytus argumentus (šiuo klausimu žr. 2005 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Suproco / Komisija, T‑101/03, EU:T:2005:336, 45–47 punktus ir 2016 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Printeos ir kt. / Komisija, T‑95/15, EU:T:2016:722, 54 ir 55 punktus).

158

Iš tiesų, jei ginčijamame sprendime pateikti argumentai neatitinka tokių paaiškinimų, pateiktų per teismo procesą, atitinkamo sprendimo motyvai neatlieka šio sprendimo 154 ir 155 punktuose nurodytų funkcijų. Konkrečiai kalbant, toks nenuoseklumas trukdo, pirma, suinteresuotiesiems asmenims prieš pareiškiant ieškinį sužinoti tikruosius ginčijamo sprendimo motyvus bei pasirengti gynybai jų atžvilgiu ir, antra, Sąjungos teismui nustatyti motyvus, kuriais teisiškai paremtas tas sprendimas, ir išnagrinėti jų atitiktį taikytinoms normoms.

159

Galiausiai reikia priminti: kai BPV priima sprendimą, kuriuo nustatomi ex ante įnašai, ji turi supažindinti atitinkamas įstaigas su šių įnašų apskaičiavimo metodu (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 122 punktą).

160

Tą patį reikia pasakyti apie metinio tikslinio lygio nustatymo metodą, nes ši suma turi esminę reikšmę tokio sprendimo struktūroje. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 16 punkto, ex ante įnašai apskaičiuojami paskirstant minėtą sumą visoms atitinkamoms įstaigoms, todėl tos sumos padidinimas ar sumažinimas atitinkamai lemia kiekvienos iš šių įstaigų ex ante įnašo padidėjimą arba sumažėjimą.

161

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nors BPV ginčijamame sprendime turi pateikti įstaigoms paaiškinimų dėl metinio tikslinio lygio nustatymo metodo, šie paaiškinimai turi atitikti per teismo procesą BPV pateiktus paaiškinimus dėl faktiškai taikyto metodo.

162

Vis dėlto nagrinėjamu atveju taip nėra.

163

Iš tiesų pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamojoje dalyje yra pateikta matematinė formulė, kuria remiantis, kaip teigiama šiame sprendime, buvo nustatytas metinis tikslinis lygis. Vis dėlto matyti, kad ši formuluotė neapima BPV faktiškai taikyto metodo, paaiškinto per teismo posėdį, elementų. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 147–150 punktų, pagal šį metodą BPV apskaičiavo metinio tikslinio lygio sumą, iš galutinio tikslinio lygio atėmusi BPF turimus finansinius išteklius ir gautą sumą, liekančią surinkti iki pradinio laikotarpio pabaigos, padalijusi iš trijų. Tačiau šių dviejų skaičiavimo etapų minėtoje matematinėje formulėje nėra.

164

Be to, šios išvados negali paneigti BPV teiginys, kad 2021 m. gegužės mėn. ji paskelbė faktų suvestinę, kurioje buvo pateikta galimų tikslinio lygio sumų skalė, o savo interneto svetainėje – BPF turimų finansinių išteklių sumą. Iš tiesų, neatsižvelgiant į tai, ar ieškovė iš tikrųjų žinojo apie šias sumas, vien šios sumos neleido jai suprasti, kad BPV faktiškai taikė šio sprendimo 163 punkte nurodytas dvi operacijas, be to, ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamojoje dalyje numatytoje matematinėje formulėje jos net neminimos.

165

Panašūs neatitikimai taip pat turi įtakos tam, kaip buvo nustatytas 1,35 % koeficientas, o jis šio sprendimo 164 punkte nurodytoje matematinėje formulėje yra itin svarbus. Iš tiesų šį koeficientą galima suprasti taip, kad jis, be kitų parametrų, grindžiamas prognozuojamu apdraustųjų indėlių augimu likusiais pradinio laikotarpio metais. Kaip per teismo posėdį pripažino BPV, šis koeficientas buvo nustatytas taip, kad būtų galima pagrįsti metinio tikslinio lygio sumos apskaičiavimo rezultatą, t. y. po to, kai BPV apskaičiavo šią sumą keturiais etapais, nurodytais šio sprendimo 147–150 punktuose, be kita ko, sumą, kuri gauta iš galutinio tikslinio lygio atėmus BPF turimus finansinius išteklius, padalijus iš trijų. Tačiau tokių veiksmų visiškai nematyti iš ginčijamo sprendimo.

166

Be to, reikia priminti, kad, remiantis faktų suvestine, numatoma galutinio tikslinio lygio suma svyravo nuo 70 iki 75 mlrd. EUR. Vis dėlto ši skalė neatitinka ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamojoje dalyje nurodytos apdraustųjų indėlių augimo tempo skalės – nuo 4 % iki 7 %. Iš tiesų per teismo posėdį BPV nurodė, kad, siekdama nustatyti metinį tikslinį lygį, ji atsižvelgė į apdraustųjų indėlių augimo tempą (4 %), kuris buvo mažiausias antrosios skalės dydis, ir taip apskaičiavo galutinį tikslinį lygį (75 mlrd. EUR), kuris buvo didžiausia pirmosios skalės vertė. Taigi matyti, kad egzistuoja neatitiktis tarp šių dviejų skalių. Iš tiesų, viena vertus, skalė, susijusi su apdraustųjų indėlių raidos rodikliu, taip pat apima 4 % viršijančias vertes, kurias taikant apskaičiuota galutinio tikslinio lygio suma būtų didesnė už sumą, kurią apima su šiuo tiksliniu lygiu susijusi skalė. Kita vertus, ieškovė negali suprasti priežasties, dėl kurios BPV į su minėtu tiksliniu lygiu susijusią skalę įtraukė mažesnes nei 75 mlrd. EUR sumas. Iš tiesų tam reikėjo taikyti mažesnį nei 4 % dydį, kurio neapima su apdraustųjų indėlių augimo tempu susijusi skalė. Šiomis aplinkybėmis ieškovė negalėjo nustatyti, kaip BPV naudojo skalę, susijusią su šių indėlių raidos rodikliu, numatomam galutiniam tiksliniam lygiui apskaičiuoti.

167

Darytina išvada, kad, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu, BPV faktiškai taikytas metodas, paaiškintas per teismo posėdį, neatitinka ginčijamame sprendime aprašyto metodo, taigi nei įstaigos, nei Bendrasis Teismas negalėjo iš ginčijamo sprendimo nustatyti tikrųjų motyvų, dėl kurių buvo nustatytas šis tikslinis lygis.

168

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas turi motyvavimo trūkumų, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu.

169

Vis dėlto, atsižvelgiant į teisines ir ekonomines šios bylos pasekmes, siekiant tinkamo teisingumo vykdymo reikia toliau išnagrinėti kitus ieškinio pagrindus.

[Praleista]

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia: