94

Primintina, kad prekių ir paslaugų klasifikacija pagal Nicos sutartį iš esmės siekiama atspindėti rinkos poreikius, o ne dirbtinai suskirstyti prekes. Klasių antraštėse yra „bendrų nuorodų“, susijusių su sektoriumi, kuriam „iš esmės“ priskiriamos prekės ar paslaugos. Taip pat primintina, kad pati prekių ir paslaugų klasifikacija pagal Nicos sutartį taikoma tik administravimo tikslais. Iš tikrųjų ja siekiama tik palengvinti prekių ženklų paraiškų parengimą ir nagrinėjimą; tam siūlomos tam tikros prekių ir paslaugų klasės ir kategorijos. Be to, pati Nicos klasifikacija negali lemti nagrinėjamų prekių pobūdžio ir savybių (žr. 2020 m. gegužės 28 d. Sprendimo Korporaciya Masternet / EUIPO – Stayer Ibérica (STAYER), T‑681/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:222, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

95

Prekės klasifikavimas pagal kitas Sąjungos teisės normas taip pat iš principo neturi lemiamos reikšmės jos klasifikavimui Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos tikslais. Iš tiesų, pirma, iš Reglamento 2017/1001 33 straipsnio 1 dalies iš esmės matyti, kad Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos tikslais prekės ir paslaugos klasifikuojamos pagal Nicos klasifikaciją. Antra, nors ieškovės nurodyti Sąjungos teisės aktai turi esminę reikšmę nagrinėjamam sektoriui, nes jais saugomas vaistų gamybos, ženklinimo ir platinimo procesas, vis dėlto jie nebūtinai turi įtakos tam, kaip prekės ir paslaugos klasifikuojamos pagal Nicos klasifikaciją. Šiuo klausimu svarbu nepainioti pagrindinės prekių ženklo funkcijos su kitomis funkcijomis, kurias prekių ženklas prireikus taip pat gali atlikti, pavyzdžiui, garantuoti konkrečios prekės kokybę. Taigi prekės klasifikavimas pagal kitas Sąjungos teisės normas, kaip antai Direktyvą 2001/83, iš principo neturi lemiamos reikšmės jų klasifikavimui Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos tikslais (žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Dermavita Company / EUIPO – Allergan Holdings France (JUVEDERM), T‑372/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:652, 38 punktą ir jame nurodyta jurisprudenciją).

96

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas paaiškino, kad žodžiai „iš principo“, vartojami Bendrojo Teismo, reiškia, kad jis apskritai neatmeta galimybės ir sutinka, kad į Sąjungos teisės nuostatas galima atsižvelgti vertinant prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1001 18 straipsnį, ir, atsižvelgiant į ypatingas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, šios nuostatos gali lemti konkrečių prekių klasifikavimą (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 3 d. Nutarties Dermavita / EUIPO, C‑400/20 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2020:997, 17 punktą ir 2021 m. gegužės 4 d. Nutarties Dermavita / EUIPO, C‑26/21 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2021:355, 17 punktą).

97

Vis dėlto nepakanka tiesiog teigti, kad konkrečios prekės yra prie 5 klasės priskiriami „vaistai“ (pagal analogiją žr. 2017 m. vasario 14 d. Sprendimo Pandalis / EUIPO – LR Health & Beauty Systems (Cystus), T‑15/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:75, 57 punktą).

98

Šioje byloje, vertinant naudojimą iš tikrųjų pagal prekių ženklų teisę, svarbu nustatyti, ar prekės, kurioms žymėti naudojamas šis prekių ženklas, t. y. nagrinėjamos prekės, yra tos pačios, kurioms žymėti jis įregistruotas 5 klasėje (pagal analogiją žr. 2020 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Dermavita / EUIPO – Allergan Holdings France (JUVEDERM ULTRA), T‑643/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:549, 29 punktą).

99

Kalbant apie prekių kategoriją pagal prekių ženklų teisę, pažymėtina, kad nagrinėjamų prekių išvaizda, kuriai įtaką daro, pavyzdžiui, pakuotė ar etiketė, yra labai svarbi. Iš tiesų būtent ši išvaizda lemia, su kokia prekių kategorija vartotojas sieja gaminį (generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Pandalis / EUIPO, C‑194/17 P, EU:C:2018:725, 33 punktas).

100

Vadinasi, atitinkamos visuomenės suvokimas apie prekes, kurioms buvo įregistruotas ginčijamas prekių ženklas, turi lemiamą reikšmę vertinant šio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų.

101

Beje, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, ypač kiek tai susiję su atitinkamos visuomenės suvokimu apie Direktyvoje 2001/83 numatytus vaistus, kad reikia atsižvelgti į tai, kaip elgiasi vidutiniškai informuotas vartotojas, kuriam dėl prekės formos galėtų kilti ypatingas pasitikėjimas, kokį paprastai sukelia vaistai, atsižvelgiant į garantijas, susijusias su jų gamyba ir prekyba. Nors išorinė prekės forma gali būti svarbus veiksnys norint ją priskirti prie vaistų pagal išvaizdą, ši forma turi būti suprantama ne tik kaip pačios prekės formą, bet ir kaip jos pakuotė, kuria dėl prekybos politikos priežasčių gali būti siekiama, kad prekė būtų panaši į vaistą (žr. 2007 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑319/05, EU:C:2007:678, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

102

Šiuo klausimu pažymėtina, kad šalys savo rašytinėse pastabose ir per posėdį sutarė dėl to, kad ginčijamo prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų prekėms, kurioms jis buvo įregistruotas, vertinimas turi būti grindžiamas atitinkamos visuomenės, kurią šiuo atveju sudaro galutiniai vartotojai ir specialistai, suvokimu.

103

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia nustatyti, ar šiuo atveju atitinkama visuomenė nagrinėjamas prekes suvoks kaip prie 5 klasės priskiriamus „vaistus“, kuriems buvo naudojamas ginčijamas prekių ženklas.

104

Tiesa, Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad net prekių pardavimas išimtinai vaistinėse nereiškia, kad jos būtinai yra vaistai (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Endoceutics / EUIPO – Merck (FEMIBION), T‑802/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:818, 38 punktą). Vis dėlto aplinkybė, kurios ieškovė neginčija, kad prekė parduodama tik vaistinėse ir tik pateikus gydytojo receptą, yra svarbus veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti apibrėžiant prekes kaip vaistus.

105

Be to, kad padarytų išvadą, jog ginčijamas prekių ženklas buvo naudojamas prie 5 klasės priskiriamiems vaistams, Apeliacinė taryba rėmėsi AG 11, AG 13, AG 14, AG 23 ir AG 24 prieduose esančiais teismų ir administraciniais sprendimais, kuriuose iš esmės nurodyta, kad nagrinėjamos prekės yra „nekenksmingi vaistai“ ir kad ginčijamas prekių ženklas buvo laikomas naudojamu prie minėtos klasės priskirtiems vaistams. Šiuo klausimu visų pirma iš 2011 m. vasario 24 d. ir 2013 m. gegužės 16 d.Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas) sprendimų (AG 11 ir AG 14 priedai) matyti, kad nagrinėjamos prekės turėjo būti klasifikuojamos kaip vaistai pagal išvaizdą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/83 1 straipsnio 2 punktą, nes, pirma, ant pakuočių buvo pateikta nuoroda „ayurvedic medicine“ ir išvardytos uždegiminės ligos, kurioms gydyti skirtos prekės, taip pat, antra, dėl reikalavimo turėti gydytojo receptą vartotojui turėjo kilti įspūdis, kad tai yra priemonė žmonių ligoms gydyti, taigi vaistas.

106

Iš to matyti, kad, atsižvelgiant į išvaizdos svarbą atitinkamos visuomenės suvokimui apie nagrinėjamas prekes, kaip nurodyta šio sprendimo 99 punkte, Apeliacinė taryba, remdamasi šio sprendimo 105 punkte nurodytais Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas) sprendimais ir atsižvelgdama į tai, kad šios prekės buvo parduodamos tik vaistinėse pagal gydytojo receptą, ir į ant pakuočių esančias nuorodas, kurios leido atitinkamai visuomenei lengvai suvokti šias prekes kaip vaistus, galėjo pagrįstai nuspręsti, kad šios prekės turėjo būti klasifikuojamos kaip prie Nicos klasifikacijos 5 klasės priskiriami vaistai.

107

Ieškovės argumentai negali paneigti šios išvados.

108

Reikia atmesti ieškovės argumentą, kad tik vaistai pagal funkciją, turintys farmakologinį poveikį, gali būti laikomi prie 5 klasės priskiriamais vaistais. Kaip priminta šio sprendimo 101 punkte, kiek tai susiję su vaistais, kuriems taikoma Direktyva 2001/83, svarbus atitinkamos visuomenės suvokimas. Iš to matyti, kad prekė, kurią dėl jos išvaizdos vartotojas gali suvokti kaip vaistą, taip pat gali būti laikoma prie 5 klasės priskiriamu vaistu.

109

Vadinasi, reikia atmesti ir kitus ieškovės argumentus, kad nagrinėjamos prekės neturi LPR nei importo valstybėje narėje (Vokietija), nei kilmės valstybėje (Indija). Iš tiesų LPR nebuvimas, t. y. aplinkybė, apie kurią vartotojas nebūtinai žino, negali paneigti išvados, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 106 punkte nurodytas aplinkybes, atitinkama visuomenė gali lengvai suvokti šias prekes kaip vaistus.

110

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė, jog Apeliacinė taryba padarė vertinimo klaidą, kai atsižvelgė į įstojusios į bylą šalies pateiktų įrodymų visumą, kad ginčijamo sprendimo 76 punkte padarytų išvadą, jog, remiantis atitinkamos visuomenės suvokimu, ginčijamas prekių ženklas buvo naudojamas prie 5 klasės priskirtiems „vaistams“, o to paties sprendimo 78 punkte – išvadą, kad teisės pažeidimas bet kuriuo atveju buvo nesvarbus nagrinėjant nurodyto prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų. Todėl trečiąjį priekaištą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

[Praleista]

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia: